- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-05-18
- Bylos Nr.
- e2A-356-569/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-05961-2017-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Lina Muchtarovienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Irena Stasiūnienė
- Atsakovas
- N. J.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Stasiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sėkmius“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sėkmius“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Draudimo kryptis“, ieškinį atsakovei N. J. dėl žalos atlyginimo, procesinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Sėkmius“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Draudimo kryptis“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės N. J. 19 099,84 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2016 m. rugpjūčio 29 d. ieškovei iškelta bankroto byla. UAB „Sėkmius“ vadove nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. rugsėjo 9 d. buvo paskirta atsakovė. Ieškovė teigė, kad atsakovė neįvykdė Įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) numatytos pareigos inicijuoti bankroto bylą bendrovei tapus nemokiai, be pagrindo delsė pateikti teismui atitinkamą pareiškimą, o tai sąlygojo kreditorių finansinių reikalavimų padidėjimą, turto sumažėjimą ir žalos padarymą. Kadangi UAB „Sėkmius“ kreditorių finansiniai reikalavimai nuo įmonės tapimo nemokia iki šio momento padidėjo 7 808,42 Eur suma, o turtas sumažėjo 11 291,42 Eur suma, bendras UAB „Sėkmius“ įsipareigojimų padidėjimas 19 099,84 Eur, kaip padaryta žala, priteistinas iš atsakovės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2018 m. vasario 9 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovės 1 000 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidas, jas apmokant iš administravimui skirtų išlaidų.
4. Teismas vertino, jog iš įsiskolinimų pobūdžių matyti, kad didžiąją įsiskolinimo dalį, t. y. 15 869,22 Eur, sudaro skola pačiai įmonės akcininkei ir direktorei (atsakovei) N. J..
5. Teismas sprendė, kad iš pateiktų dokumentų negalima daryti išvados, jog įmonė būtų vėlavusi grąžinti atsakovei nurodytą sumą, ar, kad būtų suėjęs terminas ją grąžinti ir pan., todėl lieka neaišku, kokiu pagrindu ieškovė šias įmonės vadovės įmokėtas sumas (15869,22 Eur) priskyrė prie pradelstų įsipareigojimų.
6. Teismas darė išvadą, kad 2015 m. gruodžio 31 d. balanse kaip finansinė (kita skola) nurodyta 15 869 Eur suma nėra pradelstas įmonės kreditorinis įsipareigojimas.
7. Teismas vertino, jog net atėmus iš ieškovės nurodytų pradelstų kreditorinių įsipareigojimų 15 869 Eur sumą, 2015 m. gruodžio 31 dienai UAB „Sėkmius“ pradelstų kreditorinių įsipareigojimų suma viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, nes per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 8 693 Eur, o į balansą įrašyto turto vertės buvo 12 743 Eur. Todėl formaliai būtų galima teigti, kad UAB „Sėkmius“ 2015 m. gruodžio 31 d. jau buvo nemoki įmonė.
8. Teismas sprendė, kad ieškovė netinkamai skaičiavo ieškovės manymu atsakovės padarytos žalos dydį įmonei. Teismas darė išvadą, kad atsakovės vadovavimo įmonei pabaigoje įmonės skolos kreditoriams buvo 11 164,27 Eur, o 2015 m. gruodžio 31 d. balanso duomenims – 8 693 Eur, t. y. kreditoriniai reikalavimai padidėjo 2 471,27 Eur suma. Todėl ši suma galėtų būti imama kaip pagrindas atsakovės, neva, įmonei padarytos žalos dydžiui.
9. Teismas sprendė, jog įmonei vykdžius veiklą šiek tiek daugiau nei 7 mėnesius, atsiradęs kritinis turto ir įsipareigojimų santykis neturėtų būti vertinamas formaliai, nes natūralu, kad pradėjusi veiklą įmonė pelną gauna ne iš karto, todėl kažkurį laiką įmonė gali, kaip vyko ir šiuo atveju, vykdyti veiklą nuostolingai, todėl atsakovės N. J. veiksmai negali būti vertinami kaip tyčiniai, kuriais siekiama padaryti žalą įmonei ir kreditoriams.
10. Teismas darė išvadą, jog vien tai, kad atsakovės pastangos atstatyti ir pagerinti įmonės finansinę padėtį bei veiklą, buvo nesėkmingos, šiuo konkrečiu atveju nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad jos veiksmai, t. y. nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, buvo neteisėti ir žalingi įmonei.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
11. Apeliaciniu skundu ieškovė bankrutavusi UAB „Sėkmius“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Skundžiamo sprendimo neteisėtumas grindžiamas netinkamu tam tikrų faktinių aplinkybių ir įrodymų kvalifikavimu, lėmusiu neteisingų išvadų padarymą bei netinkamą teisės normų taikymą. Skundžiamu sprendimu buvo nukrypta ir nuo kasacinio teismo praktikos, nors joje aiškiai atskleista žalos apskaičiavimo tvarkos analogiškose bylose esmė.
11.2. Nepagrįsta teismo išvada, jog 15869,22 Eur skola 2015 m. gruodžio 31 d. duomenimis nebuvo pradelsta. Jokių teisės normų, kurių pagrindu tokia išvada padaryta, skundžiamame sprendime nepateikiama.
11.3. Skola susidarė atsakovei apmokant prekių ir paslaugų įsigijimą apeliantės naudai. Bendrovės vadovui ne bendrovės lėšomis, tačiau bendrovės naudai įsigijus prekes ir (ar) paslaugas, jam pereina tiekėjų reikalavimo teisės. Apeliantė neišdavė lėšų atsakovei, o ji neskolino lėšų apeliantei, tačiau tiesiogiai mokėjo tiekėjams. Vadinasi, tokiu būdu apeliantei perėjo visos tiekėjų teisės. Teismas visiškai neanalizavo šios skolos teisinio kvalifikavimo ir nepateikė apeliantės teismo posėdžių metu išdėstytų motyvų teisinio vertinimo.
11.4. Kvalifikuojant šias sumas (ne) pradelstomis, neužtenka apsiriboti jų nereikalavimo grąžinti faktu, nes tai nepakeičia prievolės vykdymo terminų. Atsakovei atsiskaičius už apeliantės naudai įsigytas prekes ir (ar) paslaugas, apeliantei iš karto kilo pareiga atsiskaityti ir su atsakove. Todėl 2015 m. gruodžio 31 d. atsakovei atsiskaičius už apeliantę už bendrą 15 869,22 Eur sumą, apeliantė turėjo pareigą ją grąžinti, t. y. ši skola buvo pradelsta.
11.5. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovė neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Byloje esant nustatytam apeliantės nemokumo faktui 2015 m. gruodžio 31 d. bei aplinkybei, jog atsakovė nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, darytina išvada, kad atsakovės atliktų neteisėtų veiksmų faktas yra akivaizdus.
Žemesnės instancijos teismas
11.6. Nesutiktina su teismo išvada, esą atsakovės atsakomybę šalina verslo sprendimų priėmimo taisyklė.
11.7. Nėra pagrindo sutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė paėmė kreditą apeliantės veiklos vykdymui. Į bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų, kurie galėtų tai patvirtinti. Kaip matyti iš kredito sutarties, jis buvo skirtas būsto remontui. Nors apeliantė už jį laidavo, tai rodo ne jos interesų gynimą, tačiau teisių pažeidimą ir žalos darymą.
11.8. Teismas nustatė neteisingą žalos dydį. Teismas nesivadovavo kasacinio teismo praktika, pagal kurią, svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį.
Atsiliepimas
12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė N. J. prašo apeliacinį skundą atmesti, o Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Apeliantės išvada, jog avanso apyskaitos yra skirtos fiksuoti tik bendrovės išduotų piniginių lėšų panaudojimą, nepagrįsta, per siaurai aiškinama. Pagal buhalterinės apskaitos standartus, tokie juridinio asmens vadovo, dalyvio įnašai, kuriuos darė atsakovė apeliantės interesais, t. y. įmonės apyvartinėms lėšoms, nėra draudžiami, yra skirti įmonės veiklai palaikyti.
12.2. Apeliantė nepagrįstai 15 869,22 Eur sumos pradelsimą 2015-12-31 dienai grindžia CK 6. 314 straipsnio, 6.50 straipsnio normomis, reglamentuojančiomis pirkimo–pardavimo, trečiojo asmens teisę įvykdyti prievolę už skolininką teisinius santykius. Atsakovės asmeninių piniginių lėšų įnašai apeliantės interesais daryti apeliantės apyvartinių lėšų turėjimo tikslu, o ne prekių ar paslaugų įgijimo atsakovės asmeninėn nuosavybėn tikslu.
12.3. Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenurodė motyvų, kodėl piniginę apeliantės prievolę atsakovei kvalifikavo nepradelsta. Teismas vertino, jog didžiąją apeliantės įsiskolinimų dalį sudaro skola įmonės akcininkei ir direktorei (atsakovei), jog įrodymų, kad atsakovė reiškė reikalavimus apeliantei nėra. Teismas savo išvadą be kita ko grindė ir Šiaulių apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi, kuria apeliantei pagal atsakovės pareiškimą iškelta bankroto byla. Teismas pagrįstai rėmėsi liudytojos I. V. parodymais.
12.4. Atsakovė, įvertinusi įmonės situaciją, finansinę būklę, priimdama sprendimą toliau vykdyti įmonės veiklą, darydama įnašus į įmonę iš savo asmeninių lėšų, tuo pačiu prisiimdama asmeninę nuostolių atsiradimo riziką, veikė geriausiais bendrovės, kuriai ji vadovavo, interesais, neviršijo jai suteiktų įgaliojimų, elgėsi sąžiningai, protingai, apdairiai apeliantės, apeliantės kreditorių atžvilgiu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuo ja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
14. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl atsakovės atsakomybės, kai žala padaryta pažeidžiant pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.
15. Iš bylos duomenų matyti, kad Šiaulių apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi ieškovei UAB ,,Sėkmius‘‘ iškėlė bankroto bylą pagal atsakovės N. J. pateiktą ieškinį. UAB „Sėkmius“ vadove nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. rugsėjo 9 d. buvo paskirta atsakovė N. J.. BUAB ,,Sėkmius‘‘ bankroto administratorius kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl žalos, padarytos atsakovei pažeidus pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Dėl ieškovės BUAB,,Sėkmius‘‘ 15869,22 Eur skolos atsakovei
17. Pagal formuojamą teismų praktiką, siekiant nustatyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, svarbu išsiaiškinti, nuo kada konkrečiai vadovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, t.y. momentas, kada atsakovas suprato ar turėjo suprasti, kad įmonės finansinė situacija yra sunki (ji negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriais). Todėl, nagrinėjant tokios kategorijos bylas, teismas turi nustatyti įmonės nemokumo momentą. Pagal ĮBĮ 2 straipsnį įmonės nemokumas yra apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl įmonės nemokumo momento, yra svarbu įvertinti pradelstus įmonės įsipareigojimus.
18. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės 15869, 22 Eur skola atsakovei 2015m. gruodžio 31 dienai nebuvo pradelsta. Teismas laikė, kad vien tai, jog ši suma buvo įrašyta į 2015m. gruodžio 31d. įmonės balansą, nereiškia, kad ji buvo pradelsta. Ši suma yra ieškovės skola atsakovei, o atsakovė nebuvo pareiškusi ieškovei reikalavimo ją grąžinti iki prašymo patvirtinti kreditorinį reikalavimą teismui pateikimo.
18. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė, kad tokios pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos, nes ši skola atsakovei susidarė jai apmokant prekių ir paslaugų įsigijimą ieškovės naudai. Apeliantės teigimu, prievolę visiškai ar iš dalies įvykdžius trečiajam asmeniui, jam pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku, aplinkybė, kad atsakovė nereikalavo ieškovės grąžinti skolą, nepakeičia prievolės vykdymo terminų. Apeliantė mano, kad minėtos skolos grąžinimo terminas nebuvo nustatytas sąmoningai, kad atsakovė galėtų kuo skubiau atgauti skolą įmonėje atsiradus lėšų. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais ieškovės argumentais nesutinka.
19. CK 6.50 straipsnio 1 dalis numato, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Tokiu atveju trečiasis asmuo perima kreditoriaus teises, kaip numatyta CK 6.112 straipsnyje. Tai reiškia, kad trečiasis asmuo turi teisę reikalauti iš skolininko įvykdyti prievolę, o skolininkas turi teisę pareikšti jo reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos jis būtų galėjęs panaudoti prieš pradinį kreditorių. CK 6.112 straipsnyje yra išvardinti reikalavimo perėjimo regreso tvarka atvejai. Nors trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku, tačiau, kaip pažymėta įstatyme, trečiasis asmuo tokiu atveju įgyja teisę, bet ne pareigą įgyvendinti reikalavimo teisę. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė kreditorinį reikalavimą ieškovei pareiškė jau po bankroto bylos įmonei iškėlimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai 15869, 22 eurų ieškovės skolos sumą atsakovei nelaikė pradelstu mokėjimu 2015m. gruodžio 31 dienai. Ieškovė apeliaciniame skunde pati pripažino, kad ieškovė ir atsakovė nebuvo susitarusios dėl šios skolos grąžinimo terminų, tai reiškia, kad ieškovės pareiga sumokėti skolą atsakovei atsirastų atsakovei šios skolos pareikalavus. Nors apeliantė nurodė, kad atsiradus įmonėje lėšų avansinės apyskaitos buvo dengiamos, tačiau duomenų apie atsakovės reikalavimą ją dengti byloje nėra.
Dėl atsakovės civilinės atsakomybės
20. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, kad būtų galima taikyti juridinio asmens vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, be kitų, ir neteisėtus veiksmus. Įmonės vadovas, esant įmonės nemokumo faktui, privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui kyla atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Tam, kad būtų konstatuotas vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausiai turi būti nustatytas vadovo (ar kitų subjektų, kuriems pagal įstatymą nustatyta ši pareiga) pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas.
21. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nors 2015 m. gruodžio 31 d. balanse kaip finansinė (kita skola) nurodyta 15869 Eur suma nėra pradelstas įmonės kreditorinis įsipareigojimas, tačiau, nepaisant to, net atėmus iš ieškovo nurodytų pradelstų kreditorinių įsipareigojimų 15869 Eur sumą, 2015 m. gruodžio 31 dienai UAB „Sėkmius“ pradelstų kreditorinių įsipareigojimų suma viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 8 693 Eur (6042 Eur skolos tiekėjams ir 2642 Eur su darbo santykiais susiję įsipareigojimai), o į balansą įrašyto turto vertės buvo 12743 Eur.
22. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1867 redakcija), jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.
23. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, jog atsakovė minėtas įstatymo nuostatas pažeidė ir laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, įmonei vykdžius veiklą šiek tiek daugiau nei 7 mėnesius, atsiradęs kritinis turto ir įsipareigojimų santykis neturėtų būti vertinamas formaliai, nes pradėjusi veiklą įmonė pelną gauna ne iš karto, atsakovės veiksmai negali būti vertinami kaip tyčiniai, kuriais siekiama padaryti žalą įmonei ir kreditoriams, vien tai, kad atsakovės pastangos atstatyti ir pagerinti įmonės finansinę padėtį bei veiklą buvo nesėkmingos, šiuo konkrečiu atveju nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad jos veiksmai - nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, buvo neteisėti ir žalingi įmonei. Atsakovė nurodė, kad įmonės veiklos laikotarpis buvo trumpas – 8 mėnesiai nuo įsteigimo, atsakovė darė savo asmeninius įnašus įmonės apyvartinėms lėšoms, savo vardu ėmė paskolą ir panaudojo įmonės interesais, pasirašė asmeninius vekselius už įmonės skolas vienam iš kreditorių, sumažino įmonės skolą, todėl šie jos veiksmai rodo, kad ji siekė atgaivinti įmonės veiklą. Tačiau tokie atsakovės argumentai, teisėjų kolegijos nuomone, yra teisiškai nepagrįsti.
24. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką šios kategorijos bylose, yra nurodęs, kad įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė. Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo. Administracijos vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014).
25. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos, sprendžiant dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą; nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą išlieka, o šios pareigos pažeidimas gali lemti ją pažeidusio asmens civilinę atsakomybę; pareiga inicijuoti bankroto bylą, esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams, tenka įmonės administracijos vadovui, ĮBĮ apibrėžiama šios pareigos įgyvendinimo tvarka, todėl teisės aktuose nereglamentuoti įmonės administracijos vadovo veiksmai neeliminuoja nei pareigos inicijuoti bankroto bylą, nei civilinės atsakomybės už šios pareigos nevykdymą; vien ta aplinkybė, jog įmonė, nors ir nuostolingą, tačiau ūkinę komercinę veiklą vykdė, negali pašalinti įmonės vadovo atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Atsižvelgdama į nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, tinkamai įvertino jos veiksmus, siekiant išsaugoti įmonę ir atsiskaityti su kreditoriais. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, kad nei jokiame teisės akte, nei teismų praktikoje nėra visiškai jokių nuorodų, leidžiančių bendrovių vadovams ir savininkams nevykdyti pareigos kreiptis į teismą, kai įmonė pasiekia nemokumo būseną. Todėl kiti šalių argumentai dėl atsakovės veiksmų, siekiant atkurti įmonės veiklą ir mokumą, vertinimo neturi teisinės reikšmės.
26. Pažymėtina, kad apeliantas pagrįstai nurodė, jog atsakovė neįrodė aplinkybių, kuriomis ji grindė savo atsikirtimus į ieškinį. Atsakovės argumentai, susiję su įmonės pelningumu, nepagrįsti kompetetingomis išvadomis. Byloje atsakovės pateikta kredito sutartis rodo, kad atsakovė paskolą gavo būsto remontui, o ne kitiems tikslams. Atsakovė nepateikė argumentų, kodėl, būdama tiek įmonės akcininkė, tiek vadovė nesiekė gaivinti įmonės veiklą, priimdama ABĮ 59 straipsnio 10 dalyje numatytus sprendimus.
27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014 pateiktas išaiškinimas, kad vertinant padarytą žalos dydį ir priežastinį ryšį turi būti vertinama atsakovo valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu. Šis išaiškinimas detalizuotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015, joje konstatuojant, kad teismas turi nustatyti, kokio dydžio pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo vadovui pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir to paties vadovo įmonės valdymo laikotarpio pabaigoje. Nustačius šių dydžių skirtumą, galima konstatuoti, kokio dydžio nuostolius patyrė įmonė dėl jos vadovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. kokio dydžio nuostolius su atsakovo neteisėtu neveikimu sieja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys.
28. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovės vadovavimo įmonei pabaigoje įmonės skolos kreditoriams buvo 11164,27 Eur, o 2015 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis - 8693 Eur (6042 Eur skolos tiekėjams ir 2642 Eur su darbo santykiais susiję įsipareigojimai). Todėl kreditoriniai reikalavimai šiuo laikotarpiu padidėjo 2471,27 Eur suma, kas sudaro įmonės nuostolius.
29. Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį. Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015; 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016).
30. Iš bylos duomenų teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovė, eidama ieškovės įmonės vadovo pareigas, 2015 metų gruodžio 31d. įmonei tapus nemokiai, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei, todėl toks atsakovės neveikimas laikytinas neteisėtu. Dėl paminėtų atsakovės veiksmų įmonei buvo padaryta žala – iki jos įmonės valdymo laikotarpio pabaigos 2016 m. rugsėjo 9 d. bendras išaugęs įmonės skolos dydis buvo 2471,27 Eur. Išdėstytos aplinkybės rodo, kad tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos egzistuoja priežastinis ryšys.
31. Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus. Kiti argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; kt.).
32. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino visų reikšmingų bylos aplinkybių, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškovės ieškinys tenkinamas iš dalies (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Iš atsakovės ieškovei priteistina 2471,27 Eur žalos atlyginimo. Atsakovė yra praleidusi terminą įvykdyti piniginę prievolę, todėl iš jos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme dienos - 2017-07-13- iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 1 d., 6.210 str. 1d.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
33. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
34. Bylos duomenimis nustatyta, kad pirmojoje instancijoje ieškovė neprašė priteisti advokato teisinės pagalbos išlaidų. Atsakovė patyrė 1 000 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos apimtį, atsakovės advokatės darbo laiko sąnaudas, paruoštų dokumentų turinį ir apimtį, teismo posėdžių kiekį ir trukmę, Teisingumo ministro įsakymu patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) nustatytus dydžius, sprendžia, kad atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos.
35. Taip pat byloje mokėtinas 430,00 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis). Teismas pažymi, kad ieškovė kaip bankrutavausi įmonė yra atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas).
36. Nagrinėjamu atveju priimamas naujas sprendimas ir ieškinys tenkintinas iš dalies. Ieškinio reikalavimai patenkinami 13 procentų, todėl bylinėjimosi išlaidos perskirstytinos taip: iš ieškovės atsakovei priteistina 870,00 Eur (1 000x0,87=870) advokato teisinės pagalbos išlaidų; kadangi ieškovė atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, iš atsakovės priteistina 55,90 Eur (430 x0,13=55,90) žyminio mokesčio valstybei (CPK 80 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
37. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, apeliacinio skundo reikalavimai patenkinami 13 procentų, atitinkamai paskirstomos tarp šalių bylinėjimosi išlaidos.
38. Byloje ieškovė neprašo priteisti advokato teisinės pagalbos išlaidų. Atsakovė prašo priteisti 450,00 Eur išlaidas už advokato teisinę pagalbą. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos apimtį, atsakovės advokatės darbo laiko sąnaudas, atsiliepimo turinį ir apimtį, Rekomendacijų nustatytus dydžius, sprendžia, kad atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, todėl iš ieškovės atsakovei priteistina 391,50 Eur (450x0,87=391,50) advokato teisinės pagalbos išlaidų.
39. Už apeliacinį skundą mokėtinas 430,00 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 4 dalis, 7 dalis). Kadangi ieškovė atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, iš atsakovės priteistina 55,90 Eur (430 x0,13=55,90) žyminio mokesčio valstybei (CPK 80 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija,
nusprendžia:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovei BUAB ,,Sėkmius‘‘, juridinio asmens kodas 304032393, iš atsakovės N. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2471,27 Eur (du tūkstančius keturis šimtus septyniasdešimt vieną eurą 27 ct) nuostolių atlyginimo.
Priteisti ieškovei BUAB ,,Sėkmius‘‘ iš atsakovės N. J. 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą – 2471,27 Eur nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2017-07-13 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kitoje dalyje ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovei N. J. iš ieškovės BUAB „Sėkmius“ bankroto administratoriaus UADBB „Draudimo kryptis“, juridinio asmens kodas 126132818, 870,00 Eur (aštuonis šimtus septyniasdešimt eurų) advokato teisinės pagalbos išlaidas, patirtas pirmojoje instancijoje, ir 391,50 Eur (tris šimtus devyniasdešimt vieną eurą 50 ct) advokato teisinės pagalbos išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje, jas apmokant iš administravimui skirtų išlaidų.
Priteisti iš atsakovės N. J. 111,80 Eur (šimtą vienuolika eurų 80 ct) žyminį mokestį valstybei, pinigus pervedant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.
Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.