- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-07
- Bylos Nr.
- 2A-636/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00159-2012-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Rasa Gudžiūnienė, Gintaras Pečiulis
- Ieškovas
- R. R.
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Naideka“
- Kategorijos
- 21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. R. ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Naideka“ apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. birželio 19 d. sprendimo, kuriuo ieškinys ir priešieškinis patenkinti iš dalies, pagal ieškovo R. R. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Naideka“ dėl prievolės įvykdymo ir skolos priteisimo ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Naideka“ priešieškinį dėl sutarties sąlygų panaikinimo, byloje dalyvaujant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje D. R..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 154 127 Lt įsiskolinimą, 5 procentų procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį grindė šalių 2004-10-28 sutartimi Nr. RRJR-2004/10-28 (toliau tekste - Sutartis), pagal kurią ieškovas įnešė 20 000 eurų piniginį indėlį į atsakovo sąskaitą, o atsakovas įsipareigojo panaudoti šį indėlį kaip pradinį įnašą už lizingo būdu perkamas transporto priemones. Šalys susitarė, kad pasibaigus lizingo išsimokėjimo terminui, šios transporto priemonės šalių susitarimu bus parduotos už likutinę rinkos vertę, o gautos lėšos lygiomis dalimis bus padalintos šalims. Sutarties 3 straipsnis ieškovui numatė prievolę atsakovui 20 000 eurų sumą ir 5,21 procentų metines palūkanas sumokėti per penkerių metų laikotarpį pagal AB „Parex bankas“ nustatytą grafiką. 2005-04-04 šalys minėtos Sutarties 2 straipsnį pakeitė nustatydamos, jog bus perkamos transporto priemonės: 1) vilkikas Mercedes - Benz Actros 1844LS, 2) vilkikas Daf FT XT 95.480; puspriekabė Kogel-SNC024; puspriekabė Kogel- SNCO. 2007-04-14 šalys Sutarties priede Nr. 2 numatė, kad už sutartinę kainą parduoda vilkiką Mercedes-Benz Actros 1844LS ir puspriekabę Kogel-SNC024, o už gautas lėšas lizingo būdu įsigyja kitas transporto priemones - vilkiką Scania R 480LA4X2HNA; puspriekabę Kogel SNCO24P90/1.110. 2006-08-15 Sutarties priedu Nr. 3 šalys susitarė atsakovo vardu įsigyti vilkiką Scania R 480LA4X2HNA ir puspriekabę Kogel SNCO24P90/1.110, kurios po lizingo išsimokėjimo abiejų šalių sutarta kaina bus parduotos už likutinę rinkos vertę ir gautos lėšos lygiomis dalimis bus padalintos šalims. Be to, atsakovas įsipareigojo nuo 2009-10-21 iki 2012 m. kovo mėn. mokėti ieškovui kas mėnesį po 800 Lt arba 240 eurų.
Ieškovo teigimu, visų transporto priemonių penkerių metų lizingo išsimokėjimo terminai jau baigėsi, tačiau atsakovas Sutartimi ir jos priedais prisiimtas prievoles įvykdė tik iš dalies - grąžino 20 000 eurų ir sumokėjo 5,21 procentų metines palūkanas, o įsipareigojimo po transporto priemonių lizingo išsimokėjimo termino pabaigos abiejų šalių sutarta kaina parduoti transporto priemones už likutinę rinkos kainą ir gautas lėšas pasidalinti šalims neįvykdė. Atsakovas taip pat nevykdė Sutartinės prievolės nuo 2009-10-21 iki 2012 m. kovo mėn. (arba iki šioje Sutartyje nurodytų transporto priemonių pardavimo) ieškovui mokėti kas mėnesį po 800 Lt arba 240 eurų. Kadangi šios sumos nesumokėtos, prašo priteisti iš atsakovo 22 663 Lt ((28 mėn. x 800 Lt) + (26,30 Lt, t.y. 800 Lt x 12 mėn. : 365 d./m., x 10 d.,) = 22 663 Lt dydžio įsiskolinimą, kurį grindžia VšĮ „Emprekis“ skelbiamomis vidutinėmis rinkos kainomis 2012 m. vasario mėn., kurios patvirtina tuo metu buvusią 262 928 Lt bendrą transporto priemonių rinkos kainą. Ieškovo ½ dalis sudaro 131 464 Lt.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir priešieškiniu prašė pakeisti 2004-10-28 šalių Sutartį panaikinant Sutarties 4 straipsnio sąlygą, kuri numatė pasibaigus transporto priemonių lizingo išsimokėjimo terminui, abiems šalims susitarus, parduoti transporto priemones už likutinę rinkos vertę ir gautas lėšas pasidalinti lygiomis dalimis. Taip pat prašė panaikinti Sutarties priedo Nr. 3 2 straipsnio sąlygą, kuri numatė, jog pasibaigus AB „Parex bankas“ paskolos ir palūkanų mokėjimo grafikui (2009-10-20), atsakovas į ieškovo sąskaitą įsipareigojo mokėti kas mėnesį po 800 Lt arba 240 eurų iki 2012 m. kovo mėn. Atsakovo teigimu, ieškovas 2008 m. pradžioje pradėjo reikalauti atsakovą grąžinti 20 000 eurų su palūkanomis dar iki termino pabaigos (2009-10-29). Modifikuodamos sutarties nuostatas, šalys žodžiu susitarė, jog paskolos dalis su palūkanomis ieškovui bus grąžinta prieš terminą, o ieškovas atsisakys bet kokių kitų pretenzijų pagal Sutartį. 2008 m. ekonominės krizės metu atsakovas skolinosi lėšas ir dėjo didžiules pastangas siekdamas atsiskaityti su ieškovu prieš terminą. Tuo tarpu ieškovas praėjus ketveriems metams po šalių susitarimo elgiasi nesąžiningai ir kelia atsakovui ieškinio reikalavimus. Įsigyjant transporto priemones atsakovą finansavo AB „SEB lizingas“ 208 272,95 eurų suma. Todėl ieškovo investuota dalis į įsigytas transporto priemones ir priekabas yra 9,6 procentai, o atsakovo 90,4 procentai. Pagal Sutarties 4 straipsnį, ieškovo reikalaujama nauda iš investicijos keliais šimtais procentų viršija investuotą sumą, o tai rodo investicijų ir grąžos disproporciją bei nepagrįstai suteiktą perdėtą pranašumą ieškovui. Įgytas transporto priemones atsakovas turėjo išleisti į krovinių pervežimo reisus, tam reikėjo papildomų apyvartinių lėšų, todėl 2008-02-19 atsakovui AB Ūkio bankas suteikė 217 215 eurų kreditą, mokant mažiausiai 6,69 procentus palūkanų. Dėl ieškovo reikalavimo grąžinti 20 000 eurų sumą prieš terminą ekonominės krizės metu atsakovas nebegalėjo laiku atsiskaityti su lizingo bendrove, buvo skaičiuojami delspinigiai, 2009-06-22, 2010-07-16 Laidavimo sutartimi lizingo bendrovė reikalavo atsakovo direktoriaus J. R. asmeninio laidavimo pagal bendrovės prievoles. 2010-07-16 buvo pasirašyta paskolų subordinavimo sutartis, atidėti eiliniai mokėjimai, skaičiuojami delspinigiai. Atsakovo pagal lizingo sutartį naudojamas vilkikas DAF FT XT 95.480 eismo įvykio metu buvo nepataisomai apgadintas, dėl ko AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo vilkiko savininkui AB „SEB lizingas“ draudimo išmoką. Vilkikas Scania R 480LA4X2HNA pagal 2012-02-15 pirkimo-pardavimo sutartį buvo parduotas UAB „Ūkio banko lizingas“ už 121 000 Lt, iš kurių 30 000 Lt už skolas pagal lizingo sutartis nusiskaičiavo UAB „Ūkio banko lizingas“, o likusia 91 000 Lt suma buvo padengti įsipareigojimai AB „SEB lizingas“. Tokiu būdu atsakovas realizavęs vilkiką Scania R 480LA4X2HNA negavo jokios turtinės naudos, todėl pagal Sutarties 4 straipsnį dalintinų lėšų nėra. Sutartimi šalys neaptarė eismo įvykio atveju apgadintos transporto priemonės kompensavimo, todėl laikytina, kad, pasibaigus vilkiko DAF FT XT 95.480 lizingo išsimokėjimo terminui lizingo sutarties objekto neliko dėl įvykusio eismo įvykio. Atsakovas jau daugiau nei trejus metus dirba nuostolingai, todėl priteisus ieškovo reikalaujamas sumas neturėtų galimybės vystyti veiklos. Atsakovo vertinimu Sutarties 4 straipsnio, Sutarties priedo Nr. 3, 2 straipsnio nuostatos dėl jose ieškovui įtvirtintų teisių ir pareigų sąžiningumo ir lygiateisiškumo aspektais, prieštarauja CK 1.2, 1.5 str. įtvirtintiems principams, todėl atsakovas pareiškė priešieškinį, nes atsakovo nuomone, ginčijamomis Sutarties sąlygomis ieškovui buvo suteiktas pranašumas. Pagal 2006-08-24 Finansinio lizingo sutartį Nr. P-2006-080029 už įsigytą 2006 m. laidos vilkiką Scania R 480LA4X2HNA atsakovas iš viso sumokėjo 108 692,89 eurų. Pagal 2006-11-13 Finansinio lizingo sutartį Nr. P-2006-110014 už 2007 m. laidos tentinę puspriekabę Kogel SNCO 24 P 90/1.110 atsakovas iš viso sumokėjo 30 383,35 eurų. Pagal 2005-01-14 Finansinio lizingo sutartį Nr. P-2005-010013 už vilkiką DAF FT XF 95.480 atsakovas iš viso sumokėjo 106 220,97 eurų. Pagal 2005-01-14 Finansinio lizingo sutartį Nr. P-2005-010014 už įsigytą 2005 m. laidos tentinę puspriekabę Kogel atsakovas iš viso sumokėjo 35 316,84 eurų. Iš viso atsakovas lizingo bendrovei už įsigytas transporto priemones su priekabomis sumokėjo 2 806 164,05 eurų, o ieškovas tik 20 000 eurų. Pradinėms įmokoms pagal lizingo sutartis ieškovas investavo 7,13 proc., o atsakovas - 92,87 procentų. Pagal Sutarties 4 straipsnį, ieškovo reikalaujama pelnas/nauda ir investicijos aštuonis kartus viršija investuotą sumą ir nepagrįstai suteiktą perdėtą pranašumą ieškovui. Vilkikų ir puspriekabių priežiūros, išlaikymo remonto išlaidos teko atsakovui. Nuo 2009 iki 2011 m. vilkiko Scania R 480LA4X2HNA išlaikymo ir priežiūros išlaidos sudarė 119 000 Lt. Ieškovas, kaip paskolos davėjas, turėjo teisę ir galimybę kontroliuoti, ar paskola naudojama pagal paskirtį, reikalauti palūkanų, tačiau įstatymas nenumato, kad jis gali reikalauti ir tikslinės paskolos pagrindu įgyto turto dalies. Atsakovas buvo priklausomas nuo ieškovo, nes ieškovas skolino lėšas, rengė Sutarties tekstą ir savo iniciatyva parinko atsakovui nepalankias sąlygas. Ieškovas, paskolinęs atsakovui 20 000 eurų sumą penkerių metų laikotarpiui nepatyrė išlaidų ir finansinių suvaržymų, todėl reikalaujama grąža yra neproporcingai didelė ir atsakovui nepakeliama našta. Sutarties priedo Nr. 3 2 straipsnyje numatyta, kad atsakovo prievolė ieškovui mokėti 800 Lt įmoką turi būti vykdoma net ir pasibaigus skolos grąžinimo terminui, o tai nesuderinama su sutartinių santykių sąžiningumo, teisėtumo, protingumo principu, rodo akivaizdų ieškovo piktnaudžiavimą.
I. Pirmosios instancijos eismo sprendimo esmė
Panevėžio apygardos teismas 2013 m. birželio 19 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies. Tenkindamas iš dalies ieškinį ieškovui R. R. iš atsakovo UAB „Naideka“ priteisė 117 860 Lt prievolės įvykdymui pagal Sutartį, 5 procentų procesines palūkanas, 5 000 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai, 145 Lt žyminio mokesčio ir 1140 Lt ekspertizės išlaidų. Tenkindamas iš dalies priešieškinį pakeitė 2004-10-28 šalių Sutartį Nr. RRJR-2004/10-28 su vėlesniais pakeitimas ir panaikino minėtos Sutarties 2007-03-14 Priedo Nr. 3 2 straipsnio sąlygą, kuri numatė, jog pasibaigus AB „Parex bankas“ paskolos ir palūkanų mokėjimo grafikui (2009-10-20) UAB „Naideka“ įsipareigoja į R. R. sąskaitą mokėti kas mėnesį po 800 Lt arba 240 eurų iki 2012 m. kovo mėn. Kitose dalyse ieškinį ir priešieškinį atmetė. Valstybei iš ieškovo priteisė 18 Lt, o iš atsakovo 52 išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas, spręsdamas dėl ieškinio pagrįstumo konstatavo, kad teisėtai sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Tuo tarpu atsakovas pasibaigus transporto priemonių lizingo išsimokėjimo terminui nesitaria su atsakovu dėl Sutartyje nurodytų transporto priemonių realizavimo arba savo nuožiūra realizuoja transporto priemones nesumokant ieškovui pusės gautos lėšų sumos. Todėl sprendė, kad yra pagrindas pripažinti, jog atsakovas tinkamai ir nustatytai terminais neįvykdė šalių Sutarties 4 straipsnyje numatytų prievolių, todėl yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę ir iš dalies tenkinti ieškovo ieškinį jam priteisiant ½ dalį Sutartyje nurodytų transporto priemonių rinkos vertės.
Teismas nustatė, kad po šalių susitarimų parduoti vienas ir pirkti kitas transporto priemones atsakovo žinioje liko trys transporto priemonės, tai 2005 m. laidos puspriekabė Kogel SNCO 24, 2007 m. laidos vilkikas Scania R480LA ir 2007 m. laidos puspriekabė Kogel SNCO 24, kurių ½ dalis vertės iš viso sudaro 117 860 Lt, todėl šią sumą priteisė ieškovui.
Teismas, nustatydamas priteistinos sumos dydį vadovavosi teismo paskirto teismo eksperto atliktu minėtų transporto priemonių vertinimu, transporto priemonių realizavimo ar Sutarties pasibaigimo laikui, konstatuodamas, jog Ekspertizės aktas atitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimus, o nustatytos turto rinkos vertės nėra esminiai skirtingos nuo VšĮ „Emprekis“ skelbiamų vidutinių kainų, taip pat konkretaus parduoto turto pardavimo kainos.
Teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl ½ dalies kompensacijos priteisimo už vilkiką Daf FT95XF.480 motyvuodamas tuo, kad šalys nebuvo susitarusios dėl kompensacijos ieškovui mokėjimo, jei lizingo objekto neliks dėl objektyvių ir nuo šalių valios nepriklausančių aplinkybių. Šis vilkikas 2012-02-28 eismo įvykio metu buvo nepataisomai apgadintas, todėl jo savininkui AB SEB lizingui draudimo bendrovė AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo 42 043,09 Lt draudimo išmoką, kuri buvo išmokėta atsakovo kreditoriams, taip pat ir savininkui AB SEB lizingas (31 080 Lt), o vilkiko likučiai buvo parduoti už 20 889,44 Lt. Pagal Sutarties 4 straipsnį transporto priemonės turėjo būti realizuotos po šalių susitarimo, o ne iš karto po lizingo sutarčių įvykdymo, todėl ieškovui neįrodžius, jog šalys tarėsi dėl šio vilkiko realizavimo ir nenustačius Sutarties sąlygos nevykdymo ar netinkamo vykdymo laikė, kad nėra pagrindo ieškovui priteisti kompensacijos už minėtą transporto priemonę.
Teismas taip pat atmetė ieškovo reikalavimą priteisti 22 663 Lt kompensaciją pagal Sutarties priedo Nr. 3 2 straipsnio sąlygą, pasibaigus AB Parex bankui paskolos ir palūkanų mokėjimo grafikui (2009-10-20) mokėti ieškovui kas mėnesį po 800 Lt arba 240 eurų iki 2012 metų kovo mėn., nes šią Sutarties sąlygą teismas panaikino tenkindamas atsakovo priešieškinį CK 6.228 straipsnio pagrindu.
Teismas, spręsdamas dėl priešieškinio pagrįstumo pripažino, jog atsakovas pagrįstai Sutarties priedo Nr. 3 2 straipsnio sąlygą, numatančia atsakovo prievolę pasibaigus AB Parex bankui paskolos ir palūkanų mokėjimui ieškovui kas mėnesį mokėti po 800 Lt iki 2012 m. kovo mėn. prašo panaikinti vadovaujantis CK 6.228 straipsniu, kadangi Sutartyje nėra aptarta šios prievolės prigimtis, o 20 000 eurų paskolą atsakovas ieškovui grąžino iki 2008 m. pabaigos, todėl laikė, jog tokia sąlyga prieštaravo bendrovės tikslams – pelno siekimui. Teismo vertinimu, atsakovas buvo silpnesnė šalis, nes turėjo ekonominių sunkumų ir neatidėliotinų poreikių, bankai atsisakė finansuoti atsakovą, o pelno atsakovas neturėjo, todėl atsakovas buvo priklausomas nuo ieškovo. Tuo tarpu ginčijama sąlyga ieškovui suteikė nepagrįstą ir perdėtą pranašumą prieš atsakovą. Be to, už suteiktą 20 000 eurų paskolą ieškovui buvo atsilyginta ir kitu būdu, t. y., ieškovas buvo įdarbintas į bendrovę, jam ir jo samdytoms darbuotojoms pardavėjoms parduotuvėje mokamas atlyginimas, nors UAB „Naideka“ pagrindinėje pervežimų veikloje jie nedirbo, o vystė savo verslą drabužių parduotuvėje, finansinę apskaitą jam tvarkė atsakovo darbuotojai. Teismas pažymėjo, kad atsakovas turėjo vilkikų eksploatacijos, draudimo išlaidų, o ieškovas tokių išlaidų pagal Sutartį neprisiėmė, todėl sprendė, jog nuo 20 000 eurų (70 000 Lt) vertės investicijos didesnė nei 84 000 Lt nauda yra neproporcingai didelė. Teismo vertinimu, šalių Sutartis su pakeitimais labiausiai atitiko paskolos, o ne jungtinės veiklos sutartį, todėl teismo vertinimu, grąžinus paskolą iki 2008 m. pabaigos nebuvo pagrindo ieškovui kas mėnesį mokėti po 800 Lt.
Bylos nagrinėjimo metu atsakovas siekė įrodyti buvus šalių žodinį susitarimą, kad ieškovui grąžinus prieš terminą 20 000 eurų ir palūkanas, ieškovas nereikalaus Sutarties 4 straipsnio ir Sutarties priedo Nr. 3 2 straipsnio sąlygos vykdymo, ko ir nedarė ilgą laiką. Pagal Sutarties sąlygas visi pakeitimai turėjo būti atliekami ir pagal susiklosčiusią faktinę padėtį eilę metų jie buvo atliekami raštu, todėl sprendė, jog atsakovas neįrodė tokio susitarimo egzistavimo.
Teismas atmetė atsakovo reikalavimą panaikinti Sutarties 4 straipsnio sąlygą, numatančią pasibaigus transporto priemonių lizingo išsimokėjimo terminui abiems šalims susitarus, parduoti transporto priemones už likutinę rinkos kainą ir gautus pinigus pasidalinti dvi lygias dalis, kadangi šalys buvo laisvos nustatyti sau teises ir pareigas, atsakovo įstatai neribojo atsakovo teisių prisiimti tokias prievoles, minėta Sutarties sąlyga buvo nurodyta 2004-10-28 sudarant pirmąją Sutartį ir pakartota 2007-03-14 sudarant Sutarties priedą Nr. 3, šioje sąlygoje šalims numatytos vienodos teisės ir pareigos, bei kompensacijos dydis; šalys keisdamos Sutartį šią sąlygą iš esmės vykdė, nes vienas transporto priemones parduodavo, už gautas lėšas ir pagal lizingo sutartis pirko kitas transporto priemones, todėl ieškovas pagrįstai ir teisėtai tikėjosi, kad pasibaigus paskutinių įsigytų transporto priemonių išsimokėjimo terminui, jos taip pat bus parduotos pagal Sutarties sąlygas, o lėšos pasidalintos.
Teismas bylinėjimosi išlaidas paskirstė atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį, bylos apimtį, trukmę, sudėtingumą, procesinių dokumentų skaičių, advokato darbo ir laiko sąnaudas.
II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas pagrįstai šalių Sutartį kvalifikavo paskolos sutartimi, taip pat pagrįstai konstatavo esminę šalių nelygybę vertindamas sutarties Priedo Nr. 3 2 straipsnio sąlygą, kuri numatė atsakovui prievolę, po prievolių įvykdymo AB Parex bankui ieškovui kas mėnesį mokėti po 800 Lt arba 240 eurų iki 2012 m. kovo mėn., tačiau, apelianto teigimu, teismas nepagrįstai tų pačių pagrindų netaikė sutarties 4 punkto atžvilgiu, kuris taip pat turėjo būti panaikintas vadovaujantis CK 6.228 straipsniu, kadangi įstatymas nenumato paskolos davėjo teisės reikalauti ne tik grąžinti paskolintus pinigus bei mokėti palūkanas, bet ir už skolintus pinigus įgyto turto dalies. Remiantis sutarties 4 punktu, ieškovas atsakovo sąskaita įgijo neproporcingą naudą: pagal Finansinio lizingo sutartis atsakovas už transporto priemones ir priekabas sumokėjo iš viso 280 611 eurų, tuo tarpu ieškovo investiciją į šias transporto priemones sudarė 20 000 eurų, tokiu būdu ieškovas investavo 7 procentus, o atsakovas 93 procentus. Todėl sutarties sąlyga, suteikianti teisę pretenduoti į 50 procentų likutinės transporto priemonių vertės dalį nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį. Minėtos prievolių neatitikties, kuri yra konstatuota skundžiamu teismo sprendimu, teismas nepagrindė jokia teisine prigimtimi bei faktiniais tam tikrais šalių elgesio motyvais, sąžiningumo, teisingumo principais.
2. Teismas nevertino atsakovo turtinės padėties ir galimybių įvykdyti Sutarties 4 straipsnio sąlygos įsipareigojimų Sutarties sudarymo momentu t. y. 2004-10-28.
3. Atsakovui teko visos vilkikų su puspriekabėmis išlaikymo ir remonto išlaidos, personalo išlaikymo išlaidos ir pan., kurios vienam vilkikui viršijo 100 000 Lt. Ieškovas neprisiėmė dengti išlaidų ir nuostolių, todėl reikalaudamas Sutarties 4 straipsnio sąlygos lygiaverčio vykdymo yra nesąžiningas. Pažymi, kad teismas sprendime yra konstatavęs atsakovui tekančias išlaidas vilkikui išlaikyti ir remontuoti, tačiau jų nevertino Sutarties 4 straipsnio kontekste, kaip esminės prievolių nelygybės vienos Sutarties šalies sąskaita.
4. Teismas neaiškino Sutarties 4 straipsnio sąlygos. Sutarties 4 straipsnio nuostata nėra imperatyvi Sutarties šalims ir jos priverstinis vykdymas negalimas. Iš esmės ši Sutarties sąlyga gali būti vertinama kaip galimų ieškovo nuostolių užtikrinimo pagrindas, tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas nepatyrė nuostolių, o paskolintą pinigų sumą su palūkanomis grąžino anksčiau termino. Ieškovui buvo atsilyginta įdarbinant jį į bendrovę, jam ir jo samdytoms darbuotojoms - pardavėjoms parduotuvėje mokamas atlyginimas, nors UAB „Naideka“ pagrindinėje pervežimų veikloje jos nedirbo, bet vystė savo verslą drabužių parduotuvėje, finansinę apskaitą ieškovui tvarkė atsakovo darbuotojai.
Atsiliepimas
5. Atsakovas nesutinka su teismo sprendime paskaičiuota ir priteista 117 860 Lt suma, kuri iš esmės nėra transporto priemonių likutinė vertė, kaip nurodyta Sutarties 4 straipsnio sąlygoje. Teismas be pagrindo nesivadovavo atsakovo pateiktomis Turto vertinimo ataskaitomis, kurios atliktos remiantis tiesiogine ir faktine transporto priemonių apžiūra, kai tuo tarpu Teismo ekspertizės akte nurodyta tik formali transporto priemonių vertė, neatlikus šių transporto priemonių apžiūros, neįvertinus jų komplektacijos, modifikacijos, todėl galėtų būti laikoma tik vidutine statistine verte.
Šalies argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį tenkinti pilnai, o priešieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas buvo silpnesnė Sutarties šalies, kadangi atsakovas buvo didelė verslo įmonė, teisiškai išprususi, turinti derybų patirtį ir galimybę naudotis teisininkų paslaugomis. Būtent bendrovės iniciatyva dalis transporto priemonių buvo parduota, siekiant įsigyti labiau reikalingesnes, dėl to prasitęsė įsigytų transporto priemonių lizingo išsimokėjimo terminas dvejais metais, atitinkamai padidėjo ieškovo rizika, jog dėl atsakovo bankroto ar kitų priežasčių gali nebelikti ateityje lizinguojamo turto ir galimybės pardavus šį turtą susigrąžinti ½ dalį transporto priemonių vertės. Dėl šios rizikos ieškovui buvo numatyta teisė į 800 Lt kas mėnesį tam tikrą laikotarpį ir ½ dalis realizuotų transporto priemonių vertės. Sutartį pasiūlė sudaryti atsakovas, kadangi ieškovas turėjo nekilnojamojo turto, kurį įkeitus turėjo galimybę gauti paskolą siekiant už perkamas transporto priemones įnešti pradinius įnašus. Tuo tarpu ieškovas turėjo pasitikėti atsakovu, jog bendrovė mokės eilines įmokas kredito įstaigai, o bendrovė savo iniciatyva be apribojimų prisiėmė kitas prievoles, įsigijo metalo apdirbimo cechus, automobilius ir žemės sklypus, tuo padidindamas ieškovo riziką dėl atsakovo bankroto ar nesėkmingos ūkinės veiklos. Ieškovas neturėjo jokių galimybių kontroliuoti bendrovės veiklos, todėl bendrovė buvo stipresnioji Sutarties šalis, o ieškovas buvo visiškai priklausomas nuo atsakovo dėl ieškovo finansinių įsipareigojimų bankui. Įsigytos transporto priemonės nuo pirmos dienos suteikė galimybę atsakovui gauti dideles pajamas iš pervežimų, kurios didino įmonės pajamas, įstatinį kapitalą ir apyvartines lėšas, ir tai bendrovei suteikė galimybę 2007 m. gauti 2 mln. Lt kreditą bei kitus kreditus iš AB Ūkio banko.
2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad sudarant Sutartį atsakovo turtinė padėtis buvo sunki: priešingai, bendrovė intensyviai vystė ir plėtė savo verslą, sistemingai daugkartinių sandorių pagrindu įgijo vertingo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto. Atsakovo nurodytų kreditų ėmimas buvo susijęs ne su jo sunkia ekonomine padėtimi ar ekonomine krize, o su verslo apimčių didinimu, verslo veiklos plėtimu. Atsakovui 2007 m. sausio mėn. AB Ūkio bankas suteikė 2 mln. Lt kreditą nekilnojamojo turto įsigijimui. Atsakovas įsigijo 2 prabangius (88913,35 eurų ir 10715,94 eurų vertės) lengvuosius automobilius Mercedes Benz. Atsakovas Sutarties galiojimo laikotarpiu pirko metalo apdirbimo techniką (stakles, metalo apdirbimo techniką, kuri nesusijusi su atsakovo veikla). Atsakovui pagal kreditavimo sutartį Nr. 08/03- 097 taip pat buvo suteikta 217 215 eurų paskola žemės sklypų įsigijimui Panevėžyje. Esant atsakovo sunkiai turtinei padėčiai kredito įstaigos nebūtų suteikusios atsakovui paskolų. Iš atsakovo 2008 m. balanso matyti, kad įmonė 2008 m. turėjo 10 027 943 Lt vertės materialaus ilgalaikio turto, o gautinos per metus sumos sudarė 3 058 317 Lt, nepaskirstytas pelnas buvo net 559 104 Lt. Šios aplinkybės liudija, kad atsakovo turtinė padėtis nebuvo sunki.
3. Apeliantas nesutinka su teismo išvada dėl ieškovo 20 000 eurų investicijos ir grąžos disproporcijos. Pagal Sutarties Priedą Nr. 3 įsigytos 2 transporto priemonės vertos 176 010 Lt (vilkikas Scania - 121 000 Lt ir puspriekabė Kogel – 55 010 Lt), o prašoma priteisti 22 663 Lt suma nuo 88 005 Lt sumos (1/2 dalis nuo pastarųjų transporto priemonių 176 010 Lt vertės) yra prašoma priteisti už 28 mėn. laikotarpį, o tai sudaro 11 procentų metinių palūkanų už papildomos rizikos metus (22 663 Lt : 88 005 Lt = 25,75 proc. per 28 mėn. arba 11,04 proc. per metus , t. y. 25,75 proc. : 28 mėn. x 12 mėn. = 11.04 proc.). Taigi, papildomos rizikos papildomas kompensavimas nurodytam papildomam terminui atitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus bei toks šalių susitarimas nesuteikė ieškovui jokio perdėto pranašumo prieš atsakovą.
4. Ieškovui 800 Lt mokėtina kas mėnesį suma buvo nustatyta atsakovo iniciatyva už ieškovo priimstą riziką. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad už ieškovo riziką ieškovui buvo atlyginta kitu būdu. Ieškovas dirbo vadybininku UAB „Naideka“ ir vystė įmonės veiklą, susijusią su drabužių prekyba. Dėl šios veiklos atsakovas nepatyrė jokių išlaidų (nuostolių), o gavo tik naudą, todėl nėra pagrindo šios veiklos vertinti kaip atlygio ieškovui už Sutarties priedo Nr. 3 sudarymą ir papildomos rizikos jo pagrindu prisiėmimą.
5. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad atsakovo turėtos transporto priemonių išlaikymo, draudimo ir remonto išlaidos buvo priskirtos vienai iš šalių ir tai suteikė ieškovui prieš atsakovą pranašumą. Atsakovas eksploatuodamas transporto priemones gavo pajamas, kuriomis disponavo, todėl pagrįstai ir logiškai ieškovui nebuvo nustatyta prievolė ir rizika dėl šių transporto priemonių remonto išlaidų dalinio atlyginimo, kadangi ieškovo rizika buvo susijusi su šių transporto priemonių techniniu stoviu pagal ginčo Sutartį nustatytu jų pardavimo metu. Be to, pardavus pagal Sutarties Priedą Nr. 2 jame nurodytas transporto priemones - vilkiką Mercedes ir puspriekabę Kogel, bei iš jų sumokėjus atsakovui pradinį įnašą vilkiko Scania ir puspriekabės Kogel įsigijimui, liko laisvų lėšų, kuriomis atsakovas laisvai disponavo ir iš kurių mokėjo lizingo įmokas. Be to, apeliantas nesutinka su atsakovo pateiktais transporto priemonių išlaikymo, draudimo, remonto dydžiais, kadangi jie nepagrįsti buhalterinės apskaitos dokumentais; draudimo išlaidos nurodytos didesnės nei galėtų būti, o remonto išlaidos nurodytos garantiniu laikotarpiu.
6. Apeliantas laiko, kad tarp šalių buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis. Apeliacinės instancijos teismo prašo kvalifikuoti šalių Sutartį su priedais. Tačiau apelianto nuomone, nepaisant šalių Sutarties kvalifikavimo, teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas pažeidė šalių Sutartį su priedais, todėl jam taikytina civilinė atsakomybė.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Ieškovo nuomone, tarp šalių buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, kadangi Sutartis nenumatė palūkanų gavimo už atsakovui suteiktus 20 000 eurų. Be to, atsakovui pageidaujant, ieškovas tarėsi su AB Parex banku dėl paskolos grąžinimo atidėjimo vieneriems metams. Šiuo laikotarpiu ieškovas Bankui mokėjo palūkanas. Pagaminus užsakytą vilkiką vyko su atsakovo darbuotoju atsiimti šio vilkiko. Atsakovas nuo 2008-04-02 iki 2008-08-11 AB Parex bankui nemokėjo įmokų, todėl ieškovas už atsakovą sumokėjo 5700 Lt. UAB „Naideka“ per visą paskolos grąžinimo laikotarpį AB Parex bankui sumokėjo 76 773 Lt sumą, įskaitant palūkanas. o Bankui iš viso buvo sumokėta 82 989 Lt suma, įskaitant palūkanas; 6 216 Lt skirtumą sumokėjo ieškovas iš savo asmeninių lėšų, kurį sudarė skirtumas dėl paskolos grąžinimo atidėjimo vieniems metams ir dėl padidėjusių banko palūkanų. Be to, ieškovas Bankui iš savo asmeninių lėšų sumokėjo 500 Lt dydžio paskolos rengimo mokestį. Tokiu būdu ieškovas prisidėjo prie jungtinės veiklos tikslų. Ieškovas apeliacinės instancijos teismo prašo kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius.
2. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad ieškovo investicija į jungtinę veiklą sudaro tik 7 procentus, kadangi įsigijus transporto priemones lizingo būdu jos nešė pelną, o atsakovas turėjo galimybę mokėti įmokas Lizingo bendrovei, gauti nuolatines dideles pajamas, o vėliau net 2 mln. kreditą. Taigi, ieškovo turtinio indėlio ir Lizingo sutarčių dėka atsakovo versle buvo pradėtos naudoti transporto priemonės, kurios pačios „uždirbo“ už jas mokėtinas lizingo įmokas, todėl atsakovas dėl to nepatyrė jokių deklaruojamų nuostolių.
3. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad sudarydamas Sutartį buvo priklausomas nuo ieškovo. Sutartis buvo sudaryta 2004 m., o jos pakeitimai 2005-04-04, 2006-08-15 ir 2007-03-14. Šiuo laikotarpiu ekonominės krizės nebuvo, todėl atsakovas šiuo laikotarpiu negalėjo būti nuo ieškovo ekonomiškai ar kitaip priklausomas. Atsakovas turėjo galimybę neprisiimti įsipareigojimų, neįsigyti transporto priemonių ir įmonės veikloje naudoti jau turimas transporto priemones. Atsakovas nepateikia jokių įrodymų apie neatidėliotinus jo poreikius 2004-2007 metais. Atsakovas teigia, kad ilgalaikius kreditus ėmė apyvartinių lėšų stygiui padengti, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovui kreditai buvo suteikti dviejų prabangių automobilių, žemės sklypų ir metalo apdirbimo bei kitokioms staklėms įsigyti.
4. Iš ginčo Sutarties ir jos priedų turinio matyti, kad ieškovo turtinis indėlis į atsakovo verslą yra atlygintinas ir nulemtas už prisiimtą riziką ieškovo turtinės naudos siekimu, kuris negali būti nulemtas išimtinai atsakovo geranoriškumu, o yra apspręstas Sutartyje nurodytu būdu. Todėl atsakovo prievolė po lizingo įmokų sumokėjimo parduoti atitinkamas transporto priemones ir gautas lėšas pasidalinti po lygiai atsakovui nustatytas imperatyviai, o šalių sutarimui yra paliekamas tik parduodamų transporto priemonių pardavimo kainos nustatymas.
5. Ieškovas atsakovo įmonėje vykdė jam pavestas funkcijas ir siekė atsakovui pelno, todėl atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad ieškovui už suteiktus 20 000 eurų buvo atsilyginta kitu būdu.
6. Naudojant veikloje lizinguojamas transporto priemone atsakovas gavo pajamas, todėl pagrįstai ieškovui nebuvo numatyta prievolė dengti transporto priemonių veikloje patiriamų išlaidų.
7. Teismas priimdamas sprendimą pagrįstai rėmėsi Teismo ekspertizės aktu, o ne atsakovo pateiktomis turto vertinimo ataskaitomis.
Atsakovas atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Ieškinio reikalavimo patenkinimas galimas tik įrodžius sutartinės civilinės atsakomybės sąlygas. Sutartimi su vėlesniais pakeitimais šalys nesusitarė dėl kompensacijos mokėjimo ieškovui, jeigu lizingo objekto neliks dėl avarijos, gaisro, vagystės ar dėl kitų objektyvių ir nuo šalių valios nepriklausančių aplinkybių. Nesant Sutarties sąlygos nevykdymo, netinkamo vykdymo fakto iš atsakovo pusės, nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovui yra pagrindas priteisti kompensaciją nuo minėtos transporto priemonės vertės.
Šalies argumentai
2. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad atsakovas gavęs 51 969,44 Lt draudimo išmoką nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita, kadangi šių lėšų išmokėjimas buvo teisėtu pagrindu. Be to, draudimo suma, kuria buvo padengti transporto priemonės sugadinimo nuostoliai jos savininkui lizingo bendrovei bei lėšos gautos pardavus transporto priemonės likučius, panaudotos atsiskaitymui su kreditoriais, negali būti vertinamos kaip nepagrįstas praturtėjimas. Lėšų išmokėjimas ir gavimas, o taip pat kompensavimo tvarka už avarijos, gaisro, kito nelaimingo atsitikimo metu apgadintas transporto priemones neįėjo į 2004-10-28 Sutartį, todėl teismas pagrįstai ieškovui nepriteisė kompensacijos už vilkiką DAF FT95XF 480.
3. Ieškovas teigia, kad 800 Lt suma jam turėjo būti mokama, kaip atlygis už prisiimtą riziką, tačiau 20 000 eurų suma ieškovui buvo grąžinta prieš terminą, todėl neliko jokios rizikos.
4. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad sudarant sutartį buvo silpnesnė šalis, kadangi Sutarčių ir priedų sąlygas rengė ieškovas, jos naudingos tik ieškovui, o tai patvirtina, jog ieškovas buvo pakankamai informuotas, patyręs ir turintis verslo patirties, nes ne tik atsakovui nepalankiomis sąlygomis skolino lėšas, tačiau ir naudojosi įmone, personalo valdymu, dirbant padėvėtų drabužių pardavimo versle, neįsteigiant savarankiško juridinio asmens. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad neturėjo galimybės kontroliuoti atsakovo veiklos, kadangi, ieškovas niekada nesidomėjo bendrovės veikla.
5. Visi ieškovo nurodyti kreditai bendrovei buvo suteikti siekiant didesnių pajamų – prabangios transporto priemonės įsigytos nuomai, o metalo apdirbimo technika- metalo cecho veiklai. Įsigyti žemės sklypai buvo įkeisti kredito įstaigai.
6. Ieškovas apeliaciniame skunde neteisingai skaičiuoja investicijų ir grąžos disproporciją, kadangi ieškovas skaičiuoja ne savo investicijas, tačiau transporto priemonių ½ dalį vertės lygina su reikalaujama priteisti 22 663 Lt suma. Šis ieškovo paskaičiavimas neatspindi investicijos ir grąžos disproporcijos.
7. Apeliacinio skundo argumentai, jog teismas neteisingai paskaičiavo išlaidas ginčo transporto priemonėms išlaikyti nepagrįsti objektyviais skaičiavimais ir yra tik ieškovo prielaidos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą atsižvelgiant į apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų buvimą. Bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nereiškia jos nagrinėjimo iš naujo (de novo), o proceso ribas šiuo atveju apibrėžia nustatymas, ar pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę (nustatė visas teisingam ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes), ar tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias galimybę teismo tvarka atsisakyti sutarties sąlygų dėl esminės šalių nelygybės.
Dėl šalių teisnių santykių kvalifikavimo
Tarp šalių kilęs ginčas kokia sutartis- paskolos ar jungtinės veiklos- buvo sudaryta. Pirmosios instancijos teismas ginčo sutartį kvalifikavo kaip paskolos, nurodęs, jog šalių sudarytoje sutartyje, išskyrus keletą jos sąlygų, nėra jungtinės veiklos sutarčiai būdingų elementų.
CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymui.
Teisėjų kolegijos vertinimu, šalių sudaryta sutartis neturi nei klasikinių paskolos sutarties, nei jungtinės veiklos sutarties požymių ir vertintina kaip mišri sutartis, tiesiogiai nenumatyta CK, tačiau neprieštaraujanti imperatyvioms jos normoms. Tokia išvada grindžiama, viena vertus, tuo, kad ieškovas perdavė atsakovo nuosavybėn tam tikrą pinigų sumą (sutarties 1 punktas), o atsakovas įsipareigojo šią pinigų sumą grąžinti ieškovui (sutarties 3 punktas, b) papunktis); šios sutarties sąlygos atitinka paskolos teisinių santykių definiciją. Antra vertus, sutartimi šalys susitarė dėl palūkanų dydžio ir mokėjimo ne ieškovui už jo paskolintą pinigų sumą, o pagal ,,Parex bankas“ sudarytą grafiką, t.y. dėl palūkanų, kurias gaudamas paskolą, jį kreditavusiam bankui turėjo mokėti ieškovas (nagrinėjamu atveju- kredito gavėja buvo ieškovo sutuoktinė). Taigi, dėl palūkanų mokėjimo ieškovui šiuo atveju susitarta nebuvo, nors paskolos teisiniams santykiams, kai paskolos dalyku yra pinigai, yra būdingas atlygintinumas (CK 6.872 str. 3 d.). Trečia, šalys susitarė dėl konkretaus piniginio indėlio panaudojimo būdo (pradiniam įnašui už lizingo būdu įgyjamus automobilius sumokėti) ir netgi dėl konkrečių transporto priemonių, kurios bus įgyjamos lizingo būdu (sutarties 2 straipsnis) bei dėl turto teisinio likimo pasibaigus lizingo įmokų mokėjimo terminui (sutarties 4 straipsnis). Pastaroji sutarties sąlyga paskolos teisinamas santykiams apskritai nėra būdinga. Tiek pinigų investavimas tam tikram tikslui (pradiniam įnašui už lizinguojamas transporto priemones sumokėti), tiek susitarimas lizingo būdu įgytas transporto priemones realizuoti, o gautas lėšas pasidalinti tarp partnerių, vertintini kaip sutarties elementai, būdingi jungtinės veiklos sutarčiai (CK 6.969 str. 1 d., 6.970 str. 1 d., 6.976 str.). Įvertinant tai, kad nagrinėjamos bylos atveju šalys sutartyje neįvardijo bendro tikslo, kurio siekiama ją sudarant (iš šalių paaiškinimų akivaizdu, jog kiekviena sutarties šalis ją sudarydama siekė savų tikslų), taip pat susitarė ne dėl pelno paskirstymo, o dėl kooperuojant lėšas įgyto turto pasidalinimo būdo, daroma išvada, jog toks susitarimas nors ir turi jungtinei veiklai būdingų požymių, nelaikytinas jungtinės veiklos sutartimi klasikine prasme.
Minėta, jog sutarčių laisvės principas nedraudžia susitarti dėl bet kokių rūšių sutarčių sudarymo, taip pat dėl sutarčių, turinčių kelių rūšių sutarčių elementų bei dėl sutarčių, kurios tiesiogiai CK nėra numatytos. Esminis reikalavimas- kad toks susitarimas neprieštarautų imperatyvioms įstatymo normoms. Tokio pobūdžio prieštaravimo atsakovas neįvardijo, išskyrus procesiniuose dokumentuose nurodomą argumentą, jog paskolos sutarčiai nėra būdingas skolintomis lėšomis įgyto turto pasidalinimas tarp skolininko ir kreditoriaus. Tačiau minėta, jog šalių sudaryta sutartis nėra tipinė paskolos sutartis, be to, šalių susitarimas dėl atlyginimo formos dalimi turto, netgi paskolos sutarties atveju, negalėtų būti vertinamas kaip prieštaraujantis įstatyminiams imperatyvams.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog abiejų ginčo šalių apeliacinių skundų argumentai dėl sutarties rūšies identifikavimo šiuo atveju bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės neturi, nes esminis ginčas tarp šalių yra kilęs dėl to, ar tam tikros sutarties sąlygos turi būti vykdomos ir kokiu būdu jos turėtų būti vykdomos.
Dėl pagrindo pakeisti tam tikras sutarties sąlygas egzistavimo
Teismų praktikoje išaiškinta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), o vėlesnis sutarties pakeitimas reiškia įsikišimą į jau tarp šalių egzistuojančią teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl šalių lygiateisiškumo principas (CK 1.2 straipsnis) reikalauja, kad sutartis būtų keičiama šalių susitarimu (CK 6.223 straipsnio 1 dalis). Tačiau tam tikrais atvejais besąlygiškas reikalavimas vykdyti šalių susitarimą gali būti nepateisinamas kaip neatitinkantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų. Dėl to teisinis reglamentavimas nustato sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principo išlygas. Kai šalys savo susitarimu (gera valia) nesusitaria dėl esamos sudarytos sutarties pakeitimo, suinteresuota sutarties pakeitimu šalis turi teisę, jos manymu, ginčijamos sutarties sąlygų pažeidžiamas savo teises ginti pateikdama ieškinį teisme ir prašydama pakeisti sudarytą teisinį santykį (CK 1.138 straipsnio 5 punktas). Tačiau vienos šalių inicijuotas sutarties pakeitimas teismo sprendimu, nepaisant kitos šalies interesų, savaime prieštarautų šalių lygiateisiškumo ir sutarties laisvės principams (CK 1.2, 6.156 straipsniai). Dėl to siekiant užtikrinti sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra pateisinamas tik įstatyme ar sutartyje nurodytais atvejais, t. y. sutarties pakeitimas – išimtinė priemonė. Sutarties pakeitimą ir jo sąlygas bendriausia prasme reglamentuoja CK 6.223 straipsnis, kurio 2 dalyje nustatyta, kad vienos šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista teismo sprendimu, jeigu: 1) kita sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį; 2) kitais sutarties ar įstatymų nustatytais atvejais. Taigi, ši įstatymo norma sistemiškai turi būti taikoma su kitais specialius sutarties pakeitimo atvejus nustatančiais CK straipsniais – 6.204, 6.228 ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 18 d. nutartis, civilinėje byloje UAB „Progresyvus verslas“ v. UAB „Baltisches Haus“, bylos Nr. 3K-3-274/2009; 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Ž. K., A. C., J. V. ir K. V. v. akcinė bendrovė „Vilniaus Sigma, bylos“ Nr. 3K-3-124/2012 kt.). CK 6.223 straipsnio 2 dalies 2 punktas nukreipia į specialiuosius įstatymo numatytus sutarčių keitimo atvejus – CK 6.204, 6.228 ir kt. straipsnių nuostatas.
CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos ar sąlygų, jeigu tai nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole, ir tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog praktikoje tai turėtų būti tokia nelygi šaliai padėtis, jog protingas ir apdairus žmogus tokiomis sąlygomis sutarties niekada nesudarytų. Tai turėtų būti esminė sutarties sąlyga. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį, todėl tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikros jos sąlygos, tokios sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia teisę nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: pirma, ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; antra, ji gali reikalauti pakeisti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje E. Ž. v. R. J., bylos Nr. 3K-3-106/2010).
Kasacinio teismo taip pat yra nurodyta, jog CK 6.228 straipsnio paskirtis yra ginti silpnesniąją sutarties šalį (dažniausiai vartotoją, nors tam tiktais atvejais ir verslo subjektą), kuri privalėjo sutikti su jai pasiūlytomis sutarties sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje UAB „ Miaras“ v. A. D. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-7-409/2010. Teismų praktika. 2010, 34) bei, kad nukentėjusi šalis pažeistas teises gindama teisme, turi įrodyti prašymo pakeisti sutarties sąlygas ar atsisakyti tam tikros sutarties sąlygos, faktinį pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas v. UAB „Efektyvios investicijos“, bylos Nr. 3K-3-263/2013).
Atsakovas reikšdamas priešieškinį, nurodytu pagrindu (dėl esminės šalių nelygybės) prašė panaikinti sutarties 4 straipsnio sąlygą, kuri numatė pasibaigus transporto priemonių lizingo išsimokėjimo terminui, abiems šalims susitarus, parduoti transporto priemones už likutinę rinkos vertę ir gautas lėšas pasidalinti lygiomis dalimis bei sutarties priedo Nr. 3 2 straipsnio sąlygą, kuri numatė, jog pasibaigus AB „Parex bankas“ paskolos ir palūkanų mokėjimo grafikui (2009-10-20), atsakovas į ieškovo sąskaitą įsipareigoja mokėti kas mėnesį po 800 Lt arba 240 eurų iki 2012 m. kovo mėn..
Esminę šalių nelygybę atsakovas grindžia tuo, kad ieškovo investicijai į lizingo būdu įsigyjamas transporto priemones sudarant tik 7,13 procento, o atsakovo- 92,87 procento, taip pat ieškovui neprisiimant jokių su įgytų transporto priemonių išlaikymu, eksploatavimu bei priežiūra susijusių išlaidų, lėšų, gautų pardavus transporto priemones dalinimas lygiomis dalimis bei palūkanų mokėjimas ieškovui ir po to, kai jo investicija jam jau buvusi grąžinta, iš esmės iškreipia šalių tarpusavio prievolių ir gaunamos naudos proporciją .
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas neįrodė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip pagrindas atsisakyti nurodytų sutarties sąlygų dėl esminės šalių nelygybės, egzistavimo. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovas nesąžiningai būtų pasinaudojęs atsakovo priklausymu nuo ieškovo ar itin sunkia ekonomine padėtimi. Aplinkybė, kad ieškovas turėjo galimybę gauti kreditą ir gautomis lėšomis finansuoti pradinį įnašą atsakovui sudarant transporto priemonių lizingo sutartis, nereiškia atsakovo priklausomybės nuo ieškovo. Atsakovas neįrodė, kad šis finansavimo šaltinis nurodytoje situacijoje jam buvęs vienintelis įmanomas ir, kad nesudaręs sutarties su ieškovu bei jo investicijos pagalba neįsigijęs lizinguojamų transporto priemonių, būtų esmingai nukentėjęs, t.y. kad jam buvo neišvengiama būtinybė įsigyti transporto priemones lizingo būdu ir jokios kitos galimybės jis nebūtų turėjęs. Taigi, atsakovas ieškovo investicijos pagalba plėtė savo verslą, o ieškovas, darydamas šią investiciją skolintomis lėšomis, turėjo pagrindo tikėtis gauti iš šios investicijos turtinę naudą. Tokie abiejų šalių tikslai atitinka normalią verslo praktiką, niekuo nėra išskirtiniai, o atsakovas, kaip verslo subjektas, šiuo atveju nevertintinas kaip silpnesnioji sutarties šalis, kuri dėl susiklosčiusių itin nepalankių aplinkybių neturėjo galimybės rinktis kitokio elgesio modelio. Pažymėtina ir tai, jog esminė šalių nelygybė nepagrįstai grindžiama investicijų ir šias investicijas naudojant įgyto turto dalių disproporcija. Kaip pagrįstai nurodo ieškovas, atsakovas jo investicijos pagalba įgijęs galimybę plėsti savo verslą įgytų transporto priemonių dėka, gavo turtinę naudą naudodamas šias transporto priemones ir gaudamas jų kuriamą pridėtinę vertę, tuo tarpu ieškovas šio tipo pridėtinės vertės negavo. Ieškovo investicija buvo naudojama įsigyjant naujas transporto priemones, tuo tarpu sutartyje numatytas lėšų, gautų transporto priemones pradavus už jų likutinę vertę, pasidalinimas. Akivaizdu, jog turtinė nauda, kurią gavo atsakovas naudodamasis lizinguojamais automobiliais per visą lizingo įmokų mokėjimo laikotarpį, iš esmė keičia jo nurodomą prievolių ir naudos disproporciją. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas nepagrįstai akcentuoja 2008 m. ekonominę krizę, kadangi sutartis ir vėlesni jos pakeitimai, kuriuos dėl esminės šalių nelygybės prašo panaikinti atsakovas, buvo sudaryti 2004-2007 metais, t.y. ši aplinkybė sutarties sudarymo metu neegzistavo.
Jau minėta, jog šalys gali susitarti dėl sutarties sąlygų, kurios neprieštarauja įstatymo imperatyvams. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) ir šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis); vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti bei kooperuotis ir ją vykdyti kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (CK 6.200 straipsnio 2, 3 dalys); jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis aplinkybėmis protingas asmuo (CK 6.200 straipsnio 4 dalis). Aptarti sutarties vykdymo principai reikšmingi nagrinėjamai bylai sprendžiant dėl atsakovo nurodomos aplinkybės, esą sutarties 4-ojo punkto susitarimas dėl transporto priemonių pardavimo nėra imperatyvaus pobūdžio, todėl negali būti priverstinai vykdomas. Tokia atsakovo pozicija nepripažįstama pagrįsta ir atitinkančia aptartus sutarčių vykdymo principus. Nors sutarties 4 punkte nėra imperatyviai nurodoma, kad transporto priemonės turi būti parduodamos nedelsiant, kai tik pasibaigia lizingo išmokėjimo terminas, šis susitarimas negali būti aiškinamas taip, jog pareiga parduoti transporto priemones apskritai nėra numatyta: iš susitarimo turinio seka, jog įvykus nurodytai sąlygai (sumokėjus lizingo įmokas), šalys turi susitarti (derėtis) dėl transporto priemonių pardavimo. Kaip matyti iš bylos, šis susitarimas iki tam tikro momento šalių buvo vykdomas- 2006-08-15 sutarties priedu (1 t., 29 b.l.) ieškovas ir atsakovas susitarė parduoti anksčiau įsigytas transporto priemones, o gautas lėšas ne pasidalinti, bet panaudoti naujų transporto priemonių pirkimui. Taigi, tuo atveju šalys derybų būdu išsprendė tolesnio investavimo į verslo plėtrą klausimą ir šis faktas papildomai patvirtina atsakovo argumentų dėl aptariamos sutarties sąlygos lemiamos esminės šalių nelygybės (prievolių ir naudos disproporcijos) nepagrįstumą, nes atitinkamai padidėjo ieškovo investuojama dalis (jis šiuo atveju investavo jau nebe tik minėtus 20 000 eurų, bet ir pusę parduotų transporto priemonių vertės). Analogiškas elgesio standartas turėjo būti taikomas ir tuomet, kai suėjo kitų transporto priemonių lizingo įmokų mokėjimo terminai- šalys turėjo derėtis dėl turto pardavimo ir gautų lėšų pasidalinimo, o, kadangi tokios derybos nebuvo vykdomos, ieškovas turi teisinį pagrindą reikalauti, kad jam būtų priteista transporto priemonių likutinės vertės, buvusios baigus mokėti lizingo įmokas, ½ dalis.
Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog šalims nesusitarus dėl konkretaus transporto priemonės pardavimo termino, taip pat dėl rizikos pasidalinimo tuo atveju, jeigu transporto priemonė nėra išlikusi (nagrinėjamos bylos atveju- vilkikas Daf FT95XF.480 eismo įvykio metu nepataisomai sugadintas), o šis įvykis įvyko iki sutarties 4 punkte nurodytos sąlygos atsiradimo (lizingo įmokų mokėjimo pabaigos), neatsirado teisinis pagrindas priteisti šios transporto priemonės likutinės vertės pusę, ieškovui.
Atsakovo argumentai, esą ieškovui už jo prisiimtą riziką buvo atlyginta jį įdarbinant bendrovėje, jam ir jo samdytoms pardavėjoms mokant atlyginimus ir t.t. nagrinėjamos bylos atveju nėra teisiškai reikšmingi: nei sutartyje, nei papildomuose susitarimuose nėra aptartas toks atlygio už ieškovo investiciją būdas. Aplinkybė, kad ginčo šalis be aptariamos sutarties, siejo ir kitokio pobūdžio teisiniai santykiai, nereiškia, jog visi tie santykiai turi būti vertinami kaip tiesiogiai susiję su prievolėmis, kylančiomis iš nagrinėjamos sutarties ar susiję su šios sutarties vykdymu.
Dėl transporto priemonių likutinės vertės nustatymo.
Atsakovo apeliaciniame skunde remiamasi argumentu, esą teismas neteisingai nustatė likutinę transporto priemonių vertę, kadangi nepagrįstai rėmėsi ne atsakovo pateiktomis turto vertinimo ataskaitomis, bet teismo ekspertizės aktu. Šis atsakovo argumentas nepagrįstas: iš bylos medžiagos akivaizdu, jog teismui paskyrus turto vertinimo ekspertizę, atsakovas vengė pateikti ekspertui transporto priemones apžiūrai. Ekspertizės aktas, nors pagal bendruosius įrodymų vertinimo principus neturi išskirtinės ar ypatingos įrodomosios galios (CPK 185 str. 2 d.), dėl tam tikrų aplinkybių (ekspertas turi specialiųjų žinių, reikalingų išspręsti tam tikrus klausimus, jis yra davęs priesaiką), pripažįstamas objektyvesniu, labiau patikimu įrodymu. Būtent dėl to nesutikimas su ekspertizės aktu turi būti specialiai motyvuojamas (CPK 218 str.). Taigi, esant situacijai, kai ekspertas vertinimą atliko neapžiūrėjęs transporto priemonių ne dėl kokių nors objektyvių priežasčių (pvz., kad jos nėra išlikusios) ar paties eksperto kaltės, o dėl to, kad jas vengė apžiūrai pateikti atsakovas, nėra pagrindo nesivadovauti ekspertizės aktu vien dėl to, kad vertinimas atliktas kainų palyginimo metodu.
Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo nesant pagrindo panaikinti sutarties 4 punkto sąlygą dėl esminės šalių nelygybės, tačiau nepagrįstai pripažino esminę šalių nelygybę egzistuojant dėl 2007-03-14 pasirašyto sutarties priedo Nr. 3 2 straipsnyje nustatytos sąlygos. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.), priešieškinį šioje dalyje atmetant, o ieškovui iš atsakovo papildomai priteisiant 22663 Lt.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, atsakovo priešieškinį atmetant visiškai, o patenkintų ieškovo reikalavimų dalį padidinant (patenkinta ieškinio reikalavimų dalis sudaro 91 procentą), atitinkamai perskirstomos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos.
Ieškovas už ieškinį yra sumokėjęs 500 Lt žyminio mokesčio (1 t., b. l. 8), o likusios jo dalies sumokėjimas buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo (1 t., b. l. 59-60). Kadangi patenkintų ieškinio reikalavimų suma yra 140 523 Lt , tai iš atsakovo ieškovui priteistini sumokėti 500 Lt, o valstybei – 3310 Lt (CPK 80 str. 1 d. 1 p.). Ieškovas įmokėjo 1500 Lt ekspertizės išlaidoms apmokėti (3 t., b. l. 197, 5 t., b. l. 48, 99, 131), todėl proporcingai jam priteistina 1365 Lt ekspertizės išlaidų. Ieškovas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme patyrė 6000 Lt (1 t., b. l. 9, 153, 5 t., b. l. 132-134) atstovavimo išlaidų, pagal patenkintų reikalavimų proporciją ieškovui iš atsakovo priteistina 5460 Lt suma. Kadangi atsakovo priešieškinis atmetamas, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. 70,00 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme (1 t,., b. l. 178, 2 t., b. l. 1), atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų proporcijas, priteisiamos valstybei tokiomis sumomis: iš atsakovo priteisiama 6,30 Lt, iš atsakovo- 63,70 Lt.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjo 1000 Lt žyminio mokesčio, nuo likusios žyminio mokesčio dalies (2357,20 Lt) mokėjimo jis buvo atleistas (6 t., 14 b.l.). Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str. 1, 3 dalys).
Ieškovas paduodamas apeliacinį skundą sumokėjo 300 Lt žyminio mokesčio (6t., 34 b.l.), nuo likusios žyminio mokesčio dalies (788 Lt) mokėjimo jis buvo atleistas (6 t., 43 b.l.). Taip pat ieškovas patyrė 1500 Lt atstovavimo išlaidų (6 t., 32 b.l.). Patenkintų atsakovo apeliacinio skundo reikalavimų proporcija sudaro 62,49 procento (ginčijama apeliaciniu skundu suma buvo 36267 Lt, patenkintas apeliacinis skundas dėl 22663 Lt sumos). Taigi, ieškovui iš atsakovo priteistina jo sumokėta žyminio mokesčio suma ir proporcingai patenkintų apeliacinio skundo reikalavimų daliai, žyminio mokesčio dalis, nuo kurio mokėjimo ieškovas buvo atleistas- 379,89 Lt į valstybės biudžetą. Taip pat ieškovui iš atsakovo proporcingai patenkintų apeliacinio skundo reikalavimų daliai, priteistinos atstovavimo išlaidos- 937,35 Lt.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2013 m. birželio 19 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti sprendimo dalį, kuria patenkintas atsakovo priešieškinio reikalavimas pakeisti 2004-10-28 tarp šalių sudarytą sutartį Nr. RRJR-2004/10-28 su vėlesniais pakeitimas ir panaikinti šios sutarties 2007-03-14 Priedo Nr. 3 2 straipsnio sąlygą ir atsakovo priešieškinį atmesti visiškai.
Priteistą ieškovui R. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo UAB „Naideka“ (į. k. 148031070) sumą padidinti iki 140523 Lt (šimto keturiasdešimt tūkstančių penkių šimtų dvidešimt trijų litų). Priteisti 5 % metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2012-05-18) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Pakeisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų: priteisti ieškovui R. R. iš atsakovo UAB ,,Naideka“ 500 Lt žyminio mokesčio, 1365 Lt ekspertizės išlaidų, 5460 Lt atstovavimo išlaidų. Priteisti į valstybės biudžetą (išieškotojas – VMI prie FM, j. a. k. 188659752, surenkamoji sąskaita LT24 7300 0101 1239 4300, į/k 5660): iš atsakovo UAB ,,Naideka“ 3310 Lt žyminio mokesčio ir 63,70 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, iš ieškovo R. R. - 6,30 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.
Priteisti ieškovui R. R. iš atsakovo UAB ,,Naideka“ 300 Lt už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio ir 937,35 Lt atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.
Priteisti į valstybės biudžetą iš atsakovo UAB ,,Naideka“ 379,89 Lt žyminio mokesčio.