- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-01
- Bylos Nr.
- 1A-728-319/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-24243-2018-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rimas Švirinas, Algirdas Jaliniauskas, Jurgis Kiškis
- Nuteistasis
- S. Ž.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio ir Rimo Švirino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Ž. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2018 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo S. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalyje ir nuteistas arešto bausme 60 (šešiasdešimt) parų.
Taikytos BK 64¹ straipsnio 1 dalies nuostatos ir nustatyta galutinė bausmė - 40 (keturiasdešimt) parų arešto.
2 (dvejiems) metams uždrausta vairuoti kelių transporto priemones;
konfiskuotas automobilis „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) VIN Nr. (duomenys neskelbtini).
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. S. Ž. nuteistas už tai, kad 2018 m. gegužės 23 d. (duomenys neskelbtini) (Marijampolė-Kybartai-Kaliningradas) vairavo automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iki apie 08:52 val. kol jį sustabdė Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilkaviškio rajono policijos komisariato pareigūnai, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, nustatyta mažiausia etilo alkoholio koncentracija kraujyje 2,45 promilės.
Žemesnės instancijos teismas
2. Marijampolės apylinkės teismas, priimdamas S. Ž. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad jo veiksmai kvalifikuoti teisingai, kaltė įrodyta. Skirdamas nuteistajam bausmę bei baudžiamojo poveikio priemones, teismas laikėsi baudžiamajame įstatyme numatytų bendrųjų bausmės bei baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo pagrindų, įvertino padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, sunkumą, nuteistojo asmenybę, atsižvelgė į teigiamas ir neigiamas jo savybes, kitas svarbias bausmės skyrimui aplinkybes.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde nuteistasis S. Ž. prašo nuosprendį pakeisti ir paskirtą 40 parų areštą pakeisti bauda ir nustatyti 12 mėnesių baudos sumokėjimo terminą, taip pat prašo panaikinti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – transporto priemonės konfiskavimą.
3.1. Nuteistojo manymu, teismas paskyrė jam akivaizdžiai per griežtą bausmę, nes neatsižvelgė į tai, kad yra bedarbis, šiuo metu gyvenu su močiute, kuri yra silpnos sveikatos ir ją reikia prižiūrėti, kartu gyvena ir jo motina, kuri ūkininkauja. Paskyrus 40 parų arešto, nebus kam prižiūrėti močiutės ir padėti ūkininkauti motinai, todėl labai pablogės jų gyvenimo sąlygos, finansinė padėtis. Prašo atsižvelgti į tai, kad jis visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi.
3.2. Apelianto vertinimu, nuosprendis dėl transporto priemonės konfiskavimo yra taip pat neteisėta, nes ši baudžiamojo poveikio priemonė yra neprivaloma, šiuo atveju perteklinė ir neproporcinga poveikio priemonė. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad BK 281 straipsnio 7 dalis yra įsigaliojusi tik nuo 2017 m. sausio 1 d., anksčiau iki tol galiojęs Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130² straipsnis numatė transporto priemonių konfiskavimą tik už pakartotinį transporto priemonių vairavimą esant neblaiviam. Teismų praktikoje BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytomis nusikalstamos veikos priemonėmis pripažįstami įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ar kitas turtas, kurį kaltininkas naudoja tam, kad sudarytų sąlygas ar palengvintų nusikalstamos veikos padarymą. Apelianto manymu, šiuo konkrečiu atveju automobilis yra ne nusikaltimo padarymo priemonė, o padidinto pavojaus šaltinis, kurio vairavimas asmenims, esant blaiviems ir turintiems specialią teisę juo naudotis, nėra įstatymo uždraustas. Įstatymo leidėjas kriminalizavo tik tokią veiką, kai asmuo vairuoja transporto priemonę neblaivus, esant didesniam nei 1,5 promilės girtumui. Pačios veikos, numatytos BK 281 straipsnio 7 dalyje, padarymas nėra įmanomas, nenaudojant transporto priemonės, o baudžiamoji atsakomybė yra numatyta ne už transporto priemonės vairavimą, kas yra neuždrausta įstatymo, o vairavimą esant neblaiviam. Taigi, šio straipsnio įtvirtintoje dispozicijoje nusikaltimas negali būti padaromas nesinaudojant transporto priemone, ji nėra kaip priemonė, kuri yra pritaikyta nusikalstamai veikai padaryti ar jos panaudojimas labai palengvino nusikalstamos veikos padarymą. Todėl, apelianto įsitikinimu, transporto priemonė šiuo atveju skiriasi nuo nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kaip konfiskuotino turto, taigi ir negali būti pripažinta nusikalstamos veikos padarymo priemone BK 72 straipsnio prasme ir negali būti konfiskuojama. Taip pat prašo atsižvelgti į tai, kad dar neseniai administracinių nusižengimų kodekse galiojusi norma už vairavimą neblaiviam transporto priemonių konfiskavimą numatė tik už pakartotinę veiką.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Nuteistojo S. Ž. apeliacinis skundas atmestinas.
6. Apeliaciniu skundu nuteistasis neginčija teismo nustatytų faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Ginčas nagrinėjamoje byloje yra dėl bausmės rūšies bei baudžiamojo poveikio priemonės (transporto priemonės konfiskavimo) taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).
Dėl paskirtos bausmės
7. Bausmės tikslai yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti jį, kad atlikęs bausmę laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą.
Žemesnės instancijos teismas
7.1. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Teismai, skirdami bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1, 2 dalys). Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė viena iš jų neturi būti laikoma dominuojančia, išskirtine (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-39-895/2016, 2K-429-303/2015, 2K-477-746/2015, 2K-148/2014).
7.2.Skunde nuteistasis prašo pakeisti jam paskirtą arešto bausmę į švelnesnę – baudą, tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą ir skundžiamą nuosprendį, neturi pagrindo pripažinti, kad apylinkės teismas S. Ž. parinko netinkamą bausmės rūšį ir neteisingai nustatė jos dydį. Kolegija konstatuoja, kad skirdamas nuteistajam bausmę, teismas laikėsi BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, teisingai įvertino nuteistojo asmenybę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus bei kitas bylos aplinkybes. Vertindamas padarytą nusikalstamą veiką teismas atkreipė dėmesį į jos pobūdį, pavojingumo laipsnį, į atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, atsižvelgė į teigiamas ir neigiamas nuteistojo savybes. S. Ž. padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, kuri priskirta nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11str. 3 d.), šį nusikaltimą padarė jau būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą, todėl jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe teisingai pripažinta tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas. Kaltinamojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažino S. Ž. visišką prisipažinimą kaltu dėl padaryto bei nuoširdų gailėjimąsi. S. Ž. nedirbantis, registruotas darbo biržoje. Šių aplinkybių įvertinimas apylinkės teismui leido pagrįstai manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus tik su realiu laisvės atėmimu susijusią bausmę. Apeliacinio skundo teiginys, kad dėl tokios griežtos bausmės jis neturės galimybės padėti motinai ūkininkauti ir prižiūrėti močiutę, nėra pagrindas pakeisti jam paskirtą bausmę švelnesne, t. y. bauda. Byloje pateiktos pažymos apie šeimos sudėtį ir asmens deklaruotą gyvenamąją vietą tik patvirtina apeliantą gyvenant kartu su motina ir močiute, tačiau tai nėra tie duomenys, kurie patvirtintų, kad dėl S. Ž. paskirtos arešto bausmės atlikimo smarkiai nukentėtų kitų asmenų interesai.
7.3.Teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą dėl tinkamai apeliantui parinktos bausmės rūšies pagilina ir byloje esantys administracinių nusižengimų registro išrašo duomenys, iš kurių matyti, jog apeliantas ne kartą už vairavimą apsvaigus nuo alkoholio yra baustas ir administracine tvarka, taip pat ir apeliacinės instancijos teisme pateikta Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2018 m. rugpjūčio 1 d. nuosprendžio kopija, iš kurios matyti, kad S. Ž. po šio nusikaltimo padarymo galimai padarė dar vieną analogišką nusikaltimą, panaudodamas tą pačią transporto priemonę (nuosprendis neįsiteisėjęs – LITEKO duomenys). Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, jo sprendimo negali niekas įtakoti ir tik jis gali spręsti, kokia bausmė įgyvendins teisingumo, proporcingumo principus, atitiks bausmės tikslų bei paskirties kriterijus. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai, įvertinus įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nustatoma, kad paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Nustatant bausmės dydį, teismas atsižvelgė į nustatytą po vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybę, ir paskyrė areštą, mažesnį nei BK 49 straipsnio 3 dalyje numatytas šios bausmės dydžio vidurkis, todėl ją švelninti nėra pagrindo. Šiuo atveju konstatuojama, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam S. Ž. bausmės rūšį ir dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas.
Dėl transporto priemonės konfiskavimo (BK 72 straipsnis)
8. Pagal baudžiamąjį įstatymą turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas (BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalys). Taigi BK konfiskuotino turto paėmimą valstybės nuosavybėn numato ne kaip galimybę, o kaip privalomai teismo taikomą baudžiamojo poveikio priemonę.
8.1. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu ir be transporto priemonės panaudojimo šios veikos padarymas neįmanomas. Taigi tokiu atveju kelių transporto priemonė yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392-699/2017, 2K-51-699/2018, 2K-80-511/2018). Todėl, nuteisus asmenį pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, automobilio kaip nusikalstamos veikos priemonės konfiskavimo privalomumas nekelia abejonių. Iš šioje byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad nuteistojo S. Ž. vairuota ir jam priklausanti transporto priemonė – automobilis „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) atitinka BK 281 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos priemonės sąvoką BK 72 straipsnio prasme ir turi būti konfiskuojama. Pagal formuojamą teismų praktiką, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją bei pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-80-511/2018). Nagrinėjamu atveju be šioje nutartyje jau aptartų S. Ž. charakterizuojančių aplinkybių apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių kitų argumentų, galinčių pagrįsti išvadą, kad jam priklausančios transporto priemonės konfiskavimas būtų itin didelė finansinė našta arba nepagrįstai didelius nepatogumus gyvenime sukelianti poveikio priemonė.
8.2. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 str. 1 d.). BK 41 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad bausmės paskirtį sudaro tokie tikslai: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Įvertinusi ankstesnį S. Ž. elgesį, kad jis ne kartą buvo baustas administracine tvarka už vairavimą neblaiviam, kad po šio nusikaltimo, kai jam buvo grąžintas automobilis tik kaip saugotojui, paskyrus transporto priemonei laikiną nuosavybės teisių apribojimą, jis ir vėl padarė analogišką nusikalstamą veiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamojo poveikio priemonės – automobilio konfiskavimo, S. Ž. skyrimas yra pagrįstas, kaip priemonė, galinti padėti įgyvendinti vieną bausmės paskirtį sudarančių tikslų visumą. Todėl šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo konstatuoti, kad apylinkės teismas, nuteistajam už BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą kartu su bausme taikydamas privalomą transporto priemonės konfiskavimą, nesirėmė įstatymu ar nesivadovavo proporcingumo principu.
8.2. Teisėjų kolegija nepagrįstu laiko apeliacinio skundo argumentą dėl BK 72 straipsnio taikymo siejant tai su Administracinių nusižengimų kodekse numatytu nusižengimų pakartotinumu. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas aiškiai atskyrė baudžiamąją ir administracinę atsakomybes už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviems, nustatant konkrečią ribą tarp neblaivumo dydžio. Pagal šiuo metu galiojančias teisės normas, transporto priemonių vairavimas, kai tai daro neblaivūs vairuotojai, kuriems nustatytas lengvas neblaivumas t. y. nuo 0,4 promilės iki 1,5 promilės, užtraukia administracinę atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 422 straipsnio 5 dalį, ir transporto priemonės konfiskavimas numatytas tik kai asmuo pakartotinai neblaivus vairuoja transporto priemonę. Tačiau analogišką praktiką formuoti kilus baudžiamajai atsakomybei, t. y. transporto priemonę konfiskuoti tik asmeniui pakartotinai vairavus esant neblaiviam, kai nustatytas didesnis nei 1,5 promilės girtumas, nėra teisinio pagrindo, nes baudžiamoji atsakomybė, nustačius minėtą neblaivumo laipsnį, kyla be jokių išimčių, t. y. baudžiamoji atsakomybė taikoma ne kaip ultima ratio priemonė, o kaip aiškiai įstatymiškai reglamentuota įstatymų leidėjo valia, kuri, kaip jau buvo minėta, už BK 281 straipsnio 7 dalyje padarytą nusikaltimą numato imperatyvų turto konfiskavimo taikymą.
9. Įvertinus aptartą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2018 m. liepos 2 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas ir keisti jį S. Ž. apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo S. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.