Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. Š. ir A. V. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį, 216 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos) ir nuteistas:

pagal BK 202 straipsnio 1 dalį – 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda;pagal BK 216 straipsnio 1 dalį – pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 80 MGL (1080 Lt) dydžio bauda;pagal BK 216 straipsnio 1 dalį – pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 80 MGL (1080 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdais ir A. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 120 MGL (16 200 Lt) dydžio bauda.

A. V. pripažintas kaltu pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, 216 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos) ir nuteistas:

pagal BK 202 straipsnio 1 dalį – 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda;pagal BK 216 straipsnio 1 dalį – pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 80 MGL (1080 Lt) dydžio bauda;pagal BK 216 straipsnio 1 dalį – pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 80 MGL (1080 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdais ir A. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 120 MGL (16 200 Lt) dydžio bauda.

Iš A. Š. ir A. V. priteista po 34, 56 Lt turėtoms proceso išlaidoms atlyginti valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. ir A. V. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad versliškai ir stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės veiklos neturėdamai licencijos veiklai, kuriai ji reikalinga, ir kitokiu neteisėtu būdu, būtent: veikdami vieninga tyčia bendrininkų grupėje, veikdami kaip fiziniai asmenys, neįsteigę įmonės ir tuo pažeisdami Lietuvos Respublikos 2001-10-23 „Skirtų realizuoti netauriųjų metalų laužo ir atliekų supirkimo“ įstatymo Nr.IX-565 2 straipsnio 4 punkto nuostatas, kuriose nurodyta, kad skirtų realizuoti netauriųjų metalų laužo ir atliekų „supirkėjas – įstatymų nustatyta tvarka įsteigta įmonė, šio įstatymo nustatyta tvarka superkanti skirtų realizuoti netauriųjų metalų laužą ir atliekas“, taip pat, pažeisdami Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-02-06 nutarimu Nr.177 patvirtintų „Skirtų realizuoti netauriųjų metalų laužo ir atliekų supirkimo licencijavimo taisyklių“ 3 punkto nuostatas, kad „licencijos supirkti skirtų realizuoti netauriųjų metalų laužą ir atliekas gali būti išduotos įstatymų nustatyta tvarka Lietuvos Respublikoje įregistruotoms įmonėms ir užsienio juridinių asmenų, pagal užsienio valstybės įstatymus turinčių teisę verstis ūkine komercine veikla, filialams“, neturėdami licencijos ir tuo pažeisdami Lietuvos Respublikos 2001-10-23 „Skirtų realizuoti netauriųjų metalų laužo ir atliekų supirkimo įstatymo“ Nr. IX-565 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad „skirtų realizuoti netauriųjų metalų laužo ir atliekų supirkimas yra licencijuojama veikla“, taip pat, pažeisdami Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-02-06 nutarimu Nr. 177 patvirtintų „Skirtų realizuoti netauriųjų metalų laužo ir atliekų supirkimo licencijavimo taisyklių“ 4 punkto nuostatas, kuriose nurodyta, kad „nustatomos šių rūšių licencijos: 4.1. supirkti skirtų realizuoti spalvotųjų metalų laužą ir atliekas“, 2008 m. rugsėjo–lapkričio mėn. laikotarpiu Šiauliuose iš įvairių ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų be įsigijimo bei pardavimo dokumentų, nemokėdami jokių mokesčių, nuolat pirko metalo – vario, žalvario – laužą, taip neteisėtai jį įgydami ir vežė realizuoti į Lenkijos Respubliką: 2008-10-09 11 tonų vario laužo po 3800 eurų už toną, iš viso už 41800 eurų (144327,04 Lt); 2008-10-30 10 tonų vario laužo po 3100 eurų už toną, iš viso už 31000 eurų (107036,8 Lt); 2008-11-05 6 tonas vario laužo po 2800 eurų už toną, iš viso už 16800 eurų (58007,04 Lt), 0,7 tonos balto žalvario laužo po 1400 eurų už toną, iš viso už 980 eurų (3383,74 Lt), 0,5 tonos geltono žalvario laužo po 1600 eurų už toną, iš viso už 800 eurų (2762,24 Lt), ir iš viso per 3 kartus išvežė į Lenkijos Respubliką ir pardavė nenustatytiems asmenims 27 tonas vario laužo ir 1,20 tonos žalvario laužo už 91380 eurų (315517 Lt)

A. Š. ir A. V. pagal BK 216 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad siekdami nuslėpti savo paties ir kitų asmenų turtą, žinodami, kad jis įgytas nusikalstamu būdu, melagingai nurodė, kad tai gauta iš teisėtos veiklos, būtent: A. Š. veikdamas vieninga tyčia bendrininkų grupėje kartu su A. V., siekdami nuslėpti turtą – metalo (vario) laužą, įgytą nusikalstamu būdu neteisėtai verčiantis ūkine, komercine veikla, 2008 m. rugsėjo–spalio mėn. laikotarpiu Šiauliuose iš įvairių ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų be įsigijimo ir pardavimo dokumentų, neįsteigus juridinio asmens, neturint leidimo (licencijos) įgijo 11 tonų vario laužo, turėdami tikslą jį realizuoti Lenkijoje veikusiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, bei žinodami, jog gabenant neteisėtai įgytą metalo laužą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną muitinės pareigūnai gali pareikalauti pateikti gabenamo krovinio dokumentus, siekdamas nuslėpti nusikalstamu būdu gauto turto (11 tonų vario laužo) neteisėtą kilmę, kad vežant metalo laužą, patikrinimo atveju bus pateikiami suklastoti dokumentai, nurodantys tariamai teisėtą metalo laužo įsigijimą, bei suorganizavo, jog tokie suklastoti dokumentai būtų perduoti vairuotojui, vežančiam krovinį. 2008-10-09 tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, automobiliu „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vežant nusikalstamu būdu įgytą metalo (vario) laužą iš Lietuvos į Lenkijos Respubliką, netoli valstybinės sienos, prie buvusio Kalvarijos pasienio kontrolės punkto (kelias A5, 97 kilometras) Kauno teritorinės muitinės Pažeidimų prevencijos skyriaus mobilios grupės pareigūnams sustabdžius automobilį su kroviniu, vairuotojas H. M., nežinojęs, kad dokumentas- UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išrašytas 2008-10-09 tarptautinis krovinių vežimo keliais važtaraštis CMR Nr.BL/4A, yra suklastotas, pateikė jį patikrinti, taip patvirtindamas vežamo krovinio įgijimo (kilmės) teisėtumą. Tokiu būdu A. Š. kartu su A. V., veikdami bendrininkų grupėje, per nieko apie jų vykdomą nusikalstamą veiklą nežinojusį vairuotoją H. M., muitinės pareigūnams pateikdami suklastotą, vežamo krovinio (11 tonų vario laužo) tariamai teisėtą įgijimą patvirtinantį dokumentą, melagingai nurodė, kad nusikalstamu būdu įgytas turtas – metalo (vario) laužas yra gautas iš teisėtos veiklos.

Taip pat A. Š. ir A. V. pagal BK 216 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad siekdami nuslėpti savo pačių ir kitų asmenų turtą, žinodami, kad jis įgytas nusikalstamu būdu, melagingai nurodė, kad tai gauta iš teisėtos veiklos, būtent: A. Š., veikdamas vieninga tyčia bendrininkų grupėje kartu su A. V., siekdami nuslėpti turtą – metalo (vario) laužą, įgytą nusikalstamu būdu neteisėtai verčiantis ūkine, komercine veikla, 2008 m. rugsėjo–spalio mėn. laikotarpiu Šiauliuose iš įvairių ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų be įsigijimo ir pardavimo dokumentų, neįsteigus juridinio asmens, neturint leidimo (licencijos) įgijo 10 tonų vario laužo, turint tikslą jį realizuoti Lenkijoje veikusiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, bei žinodamas, jog gabenant neteisėtai įgytą metalo laužą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną muitinės pareigūnai gali pareikalauti pateikti gabenamo krovinio dokumentus, siekdamas nuslėpti nusikalstamu būdu gauto turto (10 tonų vario laužo) neteisėtą kilmę, kad vežant metalo laužą, patikrinimo atveju bus pateikiami suklastoti dokumentai, nurodantys tariamai teisėtą metalo laužo įsigijimą, bei suorganizavo, jog tokie suklastoti dokumentai būtų perduoti vairuotojui, vežančiam krovinį. 2008-10-30 tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, automobiliu „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vežant nusikalstamu būdu įgytą metalo (vario) laužą iš Lietuvos į Lenkijos Respubliką, netoli valstybinės sienos, prie buvusio Kalvarijos pasienio kontrolės punkto (kelias A5, 97 kilometras) Kauno teritorinės muitinės Pažeidimų prevencijos skyriaus mobilios grupės pareigūnams sustabdžius automobilį su kroviniu, vairuotojas V. K., nežinojęs, kad dokumentai: UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išrašytas 2008-10-30 tarptautinis krovinių vežimo keliais važtaraštis CMR Nr. BL/4A/01, UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išrašyta 2008-10-30 PVM sąskaita faktūra, serija 08, Nr. 0103, UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išrašytas 2008-10-30 raštas dėl atliekų eksporto, yra suklastoti, pateikė juos patikrinti, taip patvirtindamas vežamo krovinio įgijimo (kilmės) teisėtumą. Tokiu būdu, A. Š. kartu su A. V., veikdami bendrininkų grupėje, per nieko apie jų vykdomą nusikalstamą veiklą nežinojusį vairuotoją V. K., muitinės pareigūnams pateikdami suklastotus, vežamo krovinio (10 tonų vario laužo) tariamai teisėtą įgijimą patvirtinančius dokumentus, melagingai nurodė, kad nusikalstamu būdu įgytas turtas – metalo (vario) laužas yra gautas iš teisėtos veiklos.

Nuteistasis A. Š. savo apeliaciniame skunde teigia, jog su apygardos teismo nuosprendžiu sutinka iš dalies. Nuteistasis neginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalyje dėl nuteisimo pagal 202 straipsnio 1 dalį, tačiau tvirtina, jog nusikalstamų veikų, numatytų BK 216 straipsnio 1 dalyje, jis nepadarė. A. Š. pripažįsta, jog organizavo vario, žalvario laužo supirkimą Lietuvoje ir jo pardavimą, to neįformindamas privalomais buhalterinės apskaitos dokumentais, tačiau nesutinka, kad tokie jo veiksmai atitinka nusikalstamu būdu įgyto turto legalizavimo nusikaltimo sudėties požymius. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, net jei kaltininkas prieš įgydamas turtą suvokė, kad pardavėjas neturi jokių turto įgijimą patvirtinančių dokumentų, ši aplinkybė savaime nereiškia, jog kaltininkas suvokė įgyjamo turto neteisėtą kilmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-7-330/2011). Apeliantas savo parodymuose tvirtino, jog dalį metalo laužo jis įgijo iš A. V., tačiau nežinojo, kokiu būdu jis gavo šį metalo laužą. Taip pat jis viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad iš įvairių asmenų be dokumentų supirkinėjo metalo laužą, kurį pardavė kartu su A. V. perduotu metalo laužu. Tačiau šis metalo laužas niekada legalizuotas nebuvo. Vežant šį metalo laužą į Lenkiją, buvo naudojami suklastoti, tikrovės neatitinkantys tarptautinio pervežimo važtaraščiai, kuriuose buvo nurodoma, kad vežamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantis metalo laužas. Pasak apelianto, šie suklastoti dokumentai niekada nebuvo įtraukti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą. Todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad turtas, gautas už parduotą metalo laužą, buvo legalizuotas. Pagal formuojamą teismų praktiką, BK 216 straipsnyje numatyta nusikalstama veika gali būti inkriminuojama tik tuo atveju, jei nusikalstamu būdu įgytas turtas ar pajamos buvo pavaizduoti suklastotuose įmonės dokumentuose, įtrauktuose į buhalterinę apskaitą, nes tik tada turtas tampa legalus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys kasacinėse bylose Nr. 2K-515/2006, 2K-147/2011). Šias pirmiau aptartas aplinkybes apelianto gynėjas nurodė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau nuosprendį priėmęs teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė, tokiu būdu pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatas, reglamentuojančias teismo nuosprendžio surašymą.

Nuteistojo A. V. apeliaciniame skunde nurodoma, kad apygardos teismo nuosprendis dalyje dėl jo nuteisimo pagal BK 216 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstas, todėl naikintinas. A. V. teigia, jog jam priklausančiame sandėlyje laikė tėvų metalo laužą. A. Š. paprašius jis sutiko tame pačiame sandėlyje laikyti ir jo įgytą metalo laužą. Visą šį sandėlyje buvusį metalo laužą kartu su A. Š. jis pardavė, tačiau nežinojo, kokiu būdu metalo laužą buvo įgijęs A. Š.. Toliau nuteistasis A. V. savo apeliaciniame skunde nurodo iš esmės analogiškus argumentus, kokie nurodyti ir nuteistojo A. Š. apeliaciniame skunde.

Teismo posėdyje dalyvavę nuteistieji ir jų gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų A. Š. ir A. V. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis patikimai ir neginčijamai nustatyta, kad A. Š. ir A. V., veikdami bendrininkų grupe, pažeisdami Lietuvos Respublikos 2001 m. spalio 23 d. „Skirtų realizuoti netauriųjų metalų laužo ir atliekų supirkimo“ įstatymo 2 straipsnio 4 punkto, 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 6 d. nutarimu Nr.177 patvirtintų „Skirtų realizuoti netauriųjų metalų laužo ir atliekų supirkimo licencijavimo taisyklių“ 3 ir 4 punktų nuostatas, neturėdami licencijos, nuo 2008 metų rugsėjo mėnesio iki tų pačių metų lapkričio mėnesio, Šiauliuose iš įvairių ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų neteisėtai įgijo iš viso 27 tonas vario laužo ir 1, 20 tonos žalvario laužo, kurį per tris kartus neteisėtai išgabeno į Lenkijos Respubliką ir ten šį metalo laužą už 91 380 eurų realizavo. Tokia nuteistiesiems inkriminuota nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 202 straipsnio 1 dalį. Šiaulių apygardos teismas taip pat nustatė, kad A. Š. ir A. V., veikdami bendrininkų grupe, siekdami nuslėpti į Lenkijos Respubliką gabenamo metalo laužo (11 ir 10 tonų vario laužo) neteisėtą kilmę, per du kartus suorganizavo suklastotų dokumentų – UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išrašytų tarptautinių krovinių vežimo keliais važtaraščių CMR Nr. BL/4A ir CMR Nr. BL/4A/01 bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išrašytą 2008 m. spalio 30 d. PVM sąskaitos – faktūros, UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išrašyto 2008 m. spalio 30 d. rašto dėl atliekų eksporto perdavimą metalo laužą gabenusiems vairuotojams H. M. ir V. K., kurie šiuos suklastotus dokumentus pateikė muitinės pareigūnams. Nuosprendį priėmęs teismas, įvertinęs šias objektyviais bylos duomenimis nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad tokie apeliantų veiksmai atitinka BK 216 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Nuteistieji A. Š. ir A. V., neneigdami savo kaltės pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, apeliaciniuose skunduose nesutinka su jų nuteisimu pagal BK 216 straipsnio 1 dalį. Apeliantai teigia, jog jų veiksmuose nėra BK 216 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties.

BK 2 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nurodyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. To paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės sąlygų, numatanti, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pareiga nustatyti, ar kaltininko veiksmai atitinka BK specialiosios dalies straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, tenka bylą nagrinėjančiam teismui, kuris savo teisinį vertinimą privalo motyvuotai išdėstyti teismo nuosprendyje.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą vertindamas byloje nustatytas faktines aplinkybes kaip pinigų ar turto (įgytų nusikalstamu būdu) legalizavimą. BK 216 straipsnio 1 dalyje numatyta veika yra nusikaltimas finansų sistemai. Tai tyčinė veika, kurios esmė ta, kad kaltininkas siekia nuslėpti arba įteisinti savo paties ar kito asmens nusikalstamu būdu gautus pinigus ar turtą, atlikti su jais finansines operacijas, sudaryti sandorius ar naudoti juos ūkinėje komercinėje veikloje arba melagingai nurodyti, kad pinigai ar turtas gauti iš teisėtos veiklos. Šiuo atveju legalizuojami nusikalstamai gauti pinigai ar turtas, nuslepiama tikroji jų kilmė, šaltinis, kurie yra neteisėti. Nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimo sampratoje išskirtini du pagrindiniai momentai, apibūdinantys šios nusikalstamos veikos esmę: 1) legalizuojant pinigus yra naudojamos pajamos, kurių šaltinis nusikaltimas (gautos nusikalstamu būdu); 2) šiomis pajamomis yra disponuojama arba jomis atliekamos finansinės operacijos tam, kad jos būtų įteisintos, kaip gautos iš legalių šaltinių. Pagal formuojamą teismų praktiką, turtas tampa legaliu tik tuo atveju, kai nusikalstamu būdu įgytas turtas ar pajamos įtvirtinami suklastotuose įmonės dokumentuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147/2011, 2K-515/2006). Vadinasi, kvalifikuojant A. Š. ir A. V. veiksmus pagal BK 216 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, ar apeliantai, atlikdami pirmiau minėtus apygardos teismo nuosprendyje nustatytus veiksmus (suklastotų metalo laužo gabenimo dokumentų pateikimą muitinės pareigūnams) siekė legalizuoti nusikalstamu būdu įgytą turtą bei už jį gautus pinigus ir ar šis nelegaliai įgytas turtas buvo įtrauktas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, jog šios aplinkybės objektyviais bylos duomenimis nėra nustatytos.

Nuteistasis A. Š. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad jis yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas. Ši įmonė užsiima metalo laužo supirkimu ir pardavimu. 2008 metais į jį kreipėsi Lenkijos piliečiai, kurie pasiūlė pirkti metalo laužą, pirkimo – pardavimo sandorių oficialiai, buhalteriniais dokumentais neįforminant. A. Š. su tokiu pasiūlymu sutiko. Metalo laužą, kurį parduodavo Lenkijos piliečiams, jis įgydavo kartu su A. V.. Lenkams metalo laužą pardavė tris kartus. Už parduotą metalo laužą gautų pinigų į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalteriją neįtraukė, juos pasidalino su A. V.. Nuteistasis paaiškino, kad norint išvežti metalo laužą į Lenkiją, buvo reikalingi krovinio dokumentai – tarptautiniai pervežimo važtaraščiai. Todėl jis pavedė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterei paruošti šiuos tarptautinius pervežimo važtaraščius, juose nurodant, kad krovinio savininkas yra įmonė. A. Š. teigė, jog šie dokumentai buvo reikalingi tik krovinio gabenimui per sieną, o vėliau jie buvo sunaikinami ir į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalteriją neįtraukiami (5 t. 20-22 b.l.). Tokius parodymus A. Š. patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme bei papildomai paaiškino, kad metalo laužą, kurį vėliau pardavė Lenkijos piliečiams, jis pirkdavo pats, kaip fizinis asmuo. Šios apklausos metu A. Š. kategoriškai tvirtino, jog už Lenkijos piliečiams parduotą metalo laužą gautų pinigų jis į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitę neįtraukė (5 t. 141-142 b.l.). Tokie nuteistojo A. Š. parodymai iš esmės sutampa su A. V. byloje duotais parodymais. Šis pirmosios instancijos teisme parodė, kad yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, o 2008 metų rugsėjo – lapkričio mėnesiais buvo ir šios įmonės direktoriumi. 2008 metais pablogėjo įmonės finansinė padėtis, todėl paprašė A. Š. parduoti jam asmeniškai priklausantį metalo laužą. Po kurio laiko jis suprato, kad A. Š. metalo laužą nelegaliai veža ir parduoda Lenkijoje. Krovinio pervežimui reikalingus dokumentus A. Š. nurodymu užpildydavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterė (5 t. 22-24 b.l.). Apklaustas apeliacinės instancijos teisme A. V. patvirtino savo anksčiau duotus parodymus ir papildomai paaiškino, kad už parduotą metalą pinigus jam perdavė A. Š. (5 t. 142-143 b.l.).

Iš pirmiau aptartų objektyvių bylos duomenų matyti, kad abu apeliantai viso proceso metu vienodai ir nuosekliai tvirtino, jog Lenkijos piliečiams perdavė savo asmeniškai įgytą metalo laužą, už kurį gautus pinigus pasidalino tarpusavyje. Nors krovinio gabenimui reikalinguose dokumentuose krovinio savininku buvo nurodyta UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau pinigai, gauti už neteisėtai parduotą metalo laužą, į įmonės buhalterinę apskaitą nebuvo įtraukti. A. Š. viso proceso metu vienodai ir nuosekliai tvirtino, jog tarptautinio pervežimo važtaraščiai, kuriuose buvo nurodytas krovinio savininkas – UAB „(duomenys neskelbtini)“, buvo reikalingi išimtinai tik krovinio gabenimui per Lietuvos Respublikos – Lenkijos Respublikos sieną, o vėliau šie dokumentai buvo sunaikinami. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti tokiais apeliantų parodymais, kadangi jie viso proceso metu buvo nuoseklūs ir sutampa su kitais objektyviais bylos duomenimis.

Pirmosios instancijos teisme apklausta UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterė R. O. parodė, kad teisėtai įmonės vardu vežant metalo laužą į užsienį, ji visada pildydavo pervežimui būtinus dokumentus, kurie, į Lietuvą grįžus vairuotojui, buvo įtraukiami į įmonės buhalterinę apskaitą. Liudytoja taip pat patvirtino, jog A. Š. nurodymu 2008 m. spalio 9 d. ir 2008 m. spalio 30 d. ji taip pat užpildė CMR važtaraščius. Tačiau 2008 m. spalio 9 d. išrašyti dokumentai buvo grąžinti, kadangi nebuvo leista įvežti krovinio į Lenkiją. Tuo tarpu 2008 m. spalio 30 d. išrašytas CMR važtaraštis įmonei grąžintas ir į buhalterinę apskaitą įtrauktas nebuvo (4 t. 153-154 b.l.). Iš byloje esančios FNTT Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Šiaulių apskrities skyriaus specialisto išvados matyti, kad vario laužo pardavimas – 2008 m. spalio 9 d. – 11,00 tonų vario laužo po 3 800,00 eurų už toną, iš viso už 41 800,00 eurų; 2008 m. spalio 30 d. – 10,00 tonų vario laužo po 3 100,00 eurų už toną, iš viso už 31 000,00 eurų; 2008 m. lapkričio 5 d. – 6,00 tonas vario laužo po 2 800,00 eurų už toną, iš viso už 16 800,00 eurų; 0,70 tonos balto žalvario po 1 400,00 eurų už toną, iš viso už 980,00 eurų, 0,50 tonos geltono žalvario po 1 600,00 eurų už toną, iš viso už 800,00 eurų, nebuvo apskaitytas UAB „duomenys neskelbtini)“ 2008 m. spalio–lapkričio mėnesio buhalterinėje apskaitoje. A. Š. ir A. V., supirkdami metalo laužą ir atliekas iš įvairių fizinių asmenų be įsigijimo dokumentų ir parduodami metalo laužą 2008 m. spalio–lapkričio mėnesiais neįforminę dokumentų, veikė kaip fiziniai asmenys (1 t. 137–155 b. l.).

Taigi pirmiau aptarti bylos duomenys patvirtina, jog piniginės lėšos, gautos už neteisėtai parduotą metalo laužą, nebuvo įtrauktos į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą. Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad apeliantai, gabendami metalo laužą į Lenkiją bei muitinės pareigūnams pateikdami suklastotus CMR važtaraščius, būtų siekę tokiu būdu legalizuoti neteisėtai Lietuvoje įgytą metalo laužą. Abu nuteistieji viso proceso metu tvirtino, jog šie suklastoti dokumentai buvo būtini siekiant pergabenti neteisėtai įgytą metalo laužą per Lietuvos Respublikos – Lenkijos Respublikos sieną ir ten jį neteisėtai parduoti. Tokie A. Š. ir A. V. parodymai objektyviais bylos duomenimis nėra paneigiami. Priešingai, liudytoja R. O. patvirtino, jog 2008 m. spalio 30 d. jos išrašytas CMR važtaraštis įmonei grąžintas nebuvo ir į buhalterinę apskaitą neįtrauktas. Ši aplinkybė patvirtina A. Š. parodymus apie tai, kad grįžus vairuotojui iš Lenkijos, jis suklastotą CMR važtaraštį sunaikino. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinių skundų argumentais, jog vien tik suklastotų CMR važtaraščių, kuriose nurodytas krovinio savininkas UAB „(duomenys neskelbtini)“, panaudojimas gabenant metalo laužą nesudaro galimybių tokiu būdu legalizuoti neteisėtu būdu įgytą turtą. Tuo tarpu, kaip jau buvo minėta, nei neteisėtu būdu įgytas turtas – metalo laužas, nei už jį gautos piniginės lėšos nebuvo įtrauktos į UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmonės buhalteriją, t.y. nebuvo legalizuotos BK 216 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos prasme. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog A. Š. ir A. V. veiksmuose nėra BK 216 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties. Akivaizdu, jog apeliantai, gabendami per Lietuvos Respublikos – Lenkijos Respublikos sieną neteisėtu būdu įgytą metalo laužą ir pateikdami muitinės pareigūnams suklastotus dokumentus, turėjo tyčią ne legalizuoti neteisėtu būdu įgytą turtą ar pinigines lėšas, o verstis neteisėta ūkine komercine veikla. Todėl Šiaulių apygardos teismo nuosprendis dalyje dėl A. V. ir A. Š. nuteisimo naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo nuteistųjų A. Š. ir A. V. atžvilgiu taikyti BK 40 straipsnio nuostatų ir atleisti juos nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Pagal BK 40 straipsnio nuostatas asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą tik esant šių sąlygų visumai: 1) pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką (baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą); 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Būtinas ir asmens, kuris vertas pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Tačiau vien tik šių formalių sąlygų nustatymas nėra pakankamas pagrindas asmens atžvilgiu taikyti BK 40 straipsnio nuostatų. Remdamasis šiais atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindais teismas turi įvertinti, ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės bus pakankamas užtikrinant, kad asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat ar laiduotojas iš tikrųjų turi realią galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui.

Abu apeliantai pripažinti kaltais padarę apysunkį nusikaltimą, anksčiau teisti nebuvo, pripažino savo kaltę dėl šios jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, nuoširdžiai gailisi ir atlygino savo nusikalstamais veiksmais padarytą turtinę žalą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistųjų sutuoktinės I. V. ir G. Š. yra pateikusios prašymus perduoti A. V. ir G. Š. jų atsakomybei pagal laidavimą. Šios pirmiau nurodytos aplinkybės formaliai atitinka BK 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus. Tačiau teisėjų kolegija, spręsdama klausimą dėl apeliantų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, atsižvelgia į A. Š. ir A. V. įvykdytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą. Pirmosios instancijos pagrįstai konstatavo, kad nuteistųjų nusikalstami veiksmai (neteisėtas vertimasis ūkine, komercine veikla), tęsėsi kelis mėnesius. Apeliantai savo nusikalstamais veiksmais siekė asmeninės turtinės naudos. Todėl jų įvykdyta nusikalstama veika negali būti prilyginami vienkartiniam, neturinčiam išankstinio ypatingo tikslo ar versliškumo požymių nusikalstamam poelgiui. Pagal formuojamą teismų praktiką, jeigu kvalifikavimo požiūriu padaryta tęstinė veika vertinama kaip vienas nusikaltimas ir tuo pagrindu laikoma, kad asmuo nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, tai tokia teisinė išvada neturėtų užgožti šios ilgai trunkančios veikos ypatybių svarbos. Ypač šios sąlygos nederėtų suabsoliutinti sprendžiant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą. Net ir vienas tyčinis apysunkis ar net lengvesnis nusikaltimas, jeigu jis buvo daromas ilgą ar labai ilgą laiką (keletą metų ir pan.) sistemingais, versliškais, intensyviai kartojamais veiksmais, pagal savo teisinę reikšmę atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės neturėtų būti prilyginamas vienkartiniam nusikalstamam poelgiui, neturinčiam ypatingo užmojo, tačiau kvalifikuotam pritaikius tą patį baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-82/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-645/2010).

Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti esant absoliutų visų įstatymo numatytų sąlygų egzistavimą, norint taikyti A. Š. ir A. V. atžvilgiu BK 40 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nei aplinkybės, teigiamai chrakterizuojančios apeliantus, nei jų šeiminė padėtis nepaneigia A. Š. ir A. V. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, pavojingumo pobūdžio. Todėl, darytina išvada, kad apeliantų atžvilgiu taikant atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą būtų ne tik nepasiekti bausmės tikslai, bet ir nebūtų įgyvendinti teisingumo, sąžiningumo bei proporcingumo principai.

Nepagrįstas ir apeliacinių skundų prašymas pripažinti A. Š. ir A. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad, pasak nuteistųjų, teisminio nagrinėjimo metu buvo iš dalies dekriminalizuota nusikalstama veika, numatyta BK 202 straipsnio 1 dalyje, kadangi įstatymų leidėjas panaikino reikalavimą dėl licenzijos spalvotų metalų įgijimui. Atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra aplinkybės, parodančios teismui tuos teigiamus momentus, kurie mažina nusikalstamos veikos ar ją padariusio asmens pavojingumą ir leidžia švelninti baudžiamąją atsakomybę. BK 59 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybių, mažinančių nusikalstamos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą, sąrašas. BK 59 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančia ir tokią aplinkybę, kuri nėra nurodyta šio straipsnio 1 dalyje. Tai reiškia, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąrašas nėra išsamus, teismas turi teisę pripažinti lengvinančiomis ir kitas aplinkybes, kurios parodo mažesnį padarytos nusikalstamos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą. Teismų praktikoje tokiomis aplinkybėmis pripažįstamos sunki liga, nepriekaištingas elgesys ir pan. Kolegijos nuomone, ta aplinkybė, kad, apeliantų teigimu, buvo iš dalies dekriminalizuota BK 202 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, nėra pakankamas pagrindas pripažinti šią aplinkybę A. Š. ir A. V. atsakomybę lengvinančia ir ja remiantis sušvelninti paskirtąsias bausmes.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. Š. ir A. V. pagal BK 216 straipsnio 1 dalį bausmes, Baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė. Apygardos teismas tinkamai įvertino visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, susijusias su nuteistųjų asmenybe, šeimine padėtimi, įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsniu ir pobūdžiu, bei pagrįstai parinko švelniausią iš alternatyvių BK 216 straipsnio 1 dalyje numatytų bausmių rūšių. Apeliacinės instancijos teismas neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo išvadai, jog A. Š. ir A. V. paskirtosios bausmės – baudos yra aiškiai per griežtos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 20 d. nuosprendį dalyje dėl A. Š. ir A. V. nuteisimo pagal BK 216 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos) panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

A. Š. pagal BK 216 straipsnio 1 dalį (nusikalstama veika, įvykdyta 2008 m. spalio 9 d.) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

A. Š. pagal BK 216 straipsnio 1 dalį (nusikalstama veika, įvykdyta 2008 m. spalio 30 d.) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

A. V. pagal BK 216 straipsnio 1 dalį (nusikalstama veika, įvykdyta 2008 m. spalio 9 d.) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

A. V. pagal BK 216 straipsnio 1 dalį (nusikalstama veika, įvykdyta 2008 m. spalio 30 d.) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.