- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-02-09
- Bylos Nr.
- e2YT-1096-592/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10846-2023-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Igoris Kasimovas
- Pareiškėjas
- I. D.
- Suinteresuotas asmuo
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Igoris Kasimovas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo I. D. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo senelis M. B., gim. (duomenys neskelbtini), prieš išvykdamas į Izraelio valstybę, ir prosenelis H. B., gim. (duomenys neskelbtini), iki jo nužudymo (duomenys neskelbtini) gete, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.
2. Pareiškėjas nurodo, kad jo prosenelis H. M. (M. – H., H.-M.) B. (B., B., B., B.) gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) mieste ir gyveno (duomenys neskelbtini) mieste. Čia gimė jo 5 vaikai, iš kurių vienas yra pareiškėjo senelis M. B., gim. (duomenys neskelbtini). Prosenelis turėjo butą adresu (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) mieste prosenelis turėjo namų ūkį ir kepurių dirbtuves, vertėsi mobiliąja prekyba ir prekyba turguose kepurėmis. Pareiškėjo prosenelis dalyvavo rinkimuose į Seimą 1935 m. ir 1938 m. 1942 m. gegužės 27 d. visuotinio gyventojų surašymo metu tiek prosenelis, tiek senelis gyveno (duomenys neskelbtini) mieste. Visa B. šeima 1941 m. rugsėjo mėnesį, Vokietijos nacistinei okupacinei armijai užėmus (duomenys neskelbtini), buvo sulaikyta gestapo ir įkalinta (duomenys neskelbtini) gete. (duomenys neskelbtini) prosenelis (duomenys neskelbtini) gete buvo nužudytas. Senelis koncentracijos stovyklose buvo iki 1943 m. balandžio mėn., išlaisvintas 1944 m. liepos mėn., Lenkijoje, netoli (duomenys neskelbtini). Kadangi Lietuva ir vėl buvo okupuota sovietų, o visa M. B. šeima buvo išžudyta nacių koncentracijos stovyklose, ji po išlaisvinimo negrįžo į Lietuvos teritoriją, o po savo išlaisvinimo 1944 m. liepos mėn. ir po karo pabaigos 1945 m. liko Vokietijoje, ir iki 1948 m. liko gyventi Perkeltųjų asmenų centre Vokietijoje. 1948 m. įkūrus Izraelio valstybę, senelis išvyko nuolat gyventi į Izraelį ir jame gyveno likusį savo gyvenimą.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas nesilaikė išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos, taip pat pareiškimas neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444 straipsnio ir 445 straipsnio nuostatų, todėl pareiškimas turėtų būti paliktas nenagrinėtu; teismui nusprendus nagrinėti pareiškimą iš esmės, suinteresuotas asmuo prašo pareiškimą atmesti.
4. Suinteresuoto asmens teigimu, šiuo atveju Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nėra priėmęs sprendimo pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį, t. y. nėra konstatavęs, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka. Migracijos departamentas yra surašęs tik raštą, pagal kurį pareiškėjas buvo paprašytas papildomų dokumentų. Taigi pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, nesilaikė išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos. Suinteresuoto asmens teigimu, pareiškimas taip pat neatitinka CPK 444 ir 445 straipsnių nuostatų. Pareiškėjas neteigia ir neteikia įrodymų, kad jis negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka, gauti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą.
5. Suinteresuotas asmuo taip pat nurodo, kad nėra pagrindo pagrįstai manyti, jog pareiškėjo senelis ir prosenelis bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018 konstatavo, kad pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą tam, kad asmenys, gyvenę Vilniaus mieste ir jo srityje, kuri nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma Lenkijos, ir šių asmenų vaikai būtų pripažįstami Lietuvos piliečiais, turėjo būti nustatytos abi įvedamajame įstatyme nurodytos sąlygos: 1) šie asmenys 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais; 2) šie asmenys turėjo turėti gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. Pareiškėjo senelis bei jo tėvas neatitinka minėtoje nutartyje nustatyto pirmojo reikalavimo, t. y. nėra duomenų, kad pareiškėjo prosenelis 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomas Lietuvos piliečiu, bei antrosios sąlygos, t. y. nėra duomenų, kad minėti asmenys turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu ((duomenys neskelbtini) m. nebuvo įtrauktas į 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu nustatytą Lietuvai gražinamų teritorijų sąrašą ir buvo prijungtas prie Lietuvos tik 1940 m. rugpjūčio 3 d.). Taip pat pareiškėjas teismui nepateikė jokių dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ar 5 dalyse, kurie patvirtintų, kad pareiškėjo senelis ir jo tėvai (ar vienas iš tėvų) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.
Šalies argumentai
6. Pareiškėjas pateikė teismui rašytinius paaiškinimus. Dėl išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos pareiškėjas nurodė, kad jis negalėjo tam tikrų juridinių faktų pagrįsti jokiais dokumentais, nes jų nėra, todėl pareiškėjas šiuo atveju neturėjo pareigos laukti 6–12 mėnesių, kol Migracijos departamentas jo atžvilgiu priims neigiamą sprendimą. Be to, teisė kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kai Migracijos departamentas paprašo papildomos informacijos, pripažįstama ir teismų praktikoje. Pareiškėjas pažymėjo, kad viešai skelbiamuose šaltiniuose yra nurodoma, kokios teritorijos ir kada buvo grąžintos Lietuvos Respublikai, ir (duomenys neskelbtini) miestas yra Vilniaus krašto teritorijoje, kuri perduota Lietuvai 1939 spalio 10 d., todėl laikytina, kad pareiškėjo senelis ir prosenelis atitiko 1939 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamajame įstatyme nustatytas sąlygas, būtinas tam, kad asmenys buvo laikomi Lietuvos piliečiais. Pareiškėjas taip pat pastebėjo, kad jo atstovė jau yra teikusi dešimtis prašymų dėl pilietybės atkūrimo (duomenys neskelbtini) gyventojams, ir Migracijos departamentas visus juos yra tenkinęs analogiškų archyvo pažymų pagrindu.
Atsiliepimas
7. Suinteresuoto asmens Migracijos departamentas pateikė teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog su pareiškėjo paaiškinimais nesutinka, iš esmės palaikydamas atsiliepime į pareiškimą išdėstytus argumentus. Suinteresuotas asmuo taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo rašytiniuose paaiškinimuose nurodytas teiginys, kad (duomenys neskelbtini) miestas buvo Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo perduota Lietuvai 1939 m. spalio 10 d., neatitinka tikrovės. Pareiškėjo papildomuose paaiškinimuose nurodytame Lietuvos žemėlapyje Vilniaus krašto teritorijoje perduotoje Lietuvai 1939 m. spalio 10 d. yra (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) yra Vilniaus krašto teritorijoje perduotoje Lietuvai 1940 m. rugpjūčio 3 d. į rytus nuo (duomenys neskelbtini).
8. Vadovaujantis CPK 443 straipsnio 5 dalimi, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Pareiškėjui ir suinteresuotam asmeniui apie rašytinį procesą pranešta tinkamai ir laiku.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškimas atmestinas
9. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas I. D. Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu (kaip asmenų, kurie iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonis, kuris iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės) siekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.
Dėl išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos
10. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.
11. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis nustato, kad tuo atveju, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija (t. y. Migracijos departamentas) konstatuoja, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.
12. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pilietybės skyrių su prašymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Pareiškėjo atstovė 2023 m. balandžio 27 d. gavo Migracijos departamento prašymą „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“, kuriuo pareiškėjo buvo prašoma papildomai pateikti šiuos dokumentus: 1) papildomus dokumentus, patvirtinančius, kad M. B., gim. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), bei jo tėvai (ar vienas iš tėvų) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) dokumentus, patvirtinančius M. B. tremtį ar išvykimą iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., patvirtintus teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. legalizuotus ar patvirtintus pažyma (Apostille).
13. Pareiškėjas, neturėdamas papildomų, Migracijos departamento prašyme nurodytų dokumentų, kreipėsi į teismą ypatingosios tvarkos tvarka, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo senelis M. B., gim. (duomenys neskelbtini), prieš išvykdamas į Izraelio valstybę, ir prosenelis H. B., gim. (duomenys neskelbtini), iki jo nužudymo (duomenys neskelbtini) gete, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.
14. Suinteresuoto asmens Migracijos departamento nuomone, tam, kad asmuo įgytų teisę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, aplinkybė, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, turi būti konstatuota išimtinai Migracijos departamento direktoriaus sprendimu, kuriuo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimo procedūra yra nutraukiama.
15. Nors nagrinėjamu atveju nebuvo priimtas Migracijos departamento direktoriaus sprendimas, kuriuo būtų konstatuota, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjo senelis ir jo tėvai turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., šią aplinkybę iš esmės patvirtina Migracijos departamento 2023 m. balandžio 27 d. raštas „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“, kuriuo pareiškėjo buvo paprašyta pateikti atitinkamus dokumentus. Tuo atveju, jeigu pareiškėjo turimų ir Migracijos departamentui pateiktų dokumentų būtų pakakę jo prašymui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo patenkinti, Migracijos departamentas nebūtų prašęs pareiškėjo pateikti papildomus dokumentus. Taigi, vien tai, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą nelaukęs atitinkamo Migracijos departamento sprendimo, neteikia pagrindo spręsti, kad pareiškėjas nesilaikė išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos ir todėl neįgijo teisės kreiptis į teismą ypatingosios tvarkos tvarka, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, juolab kad pareiškėjas šiuo konkrečiu atveju neturėjo papildomų, Migracijos departamento prašyme nurodytų dokumentų, kurie patvirtintų aplinkybę, kad pareiškėjo senelis ir jo tėvai (ar vienas iš tėvų) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (žr., pavyzdžiui, Šiaulių apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-512-267/2020).
16. Aplinkybė, kad pareiškėjas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo į teismą kreipėsi prieš tai administracine tvarka neapskundęs Migracijos departamento 2023 m. balandžio 27 d. rašto „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“, kuriuo pareiškėjo buvo paprašyta pateikti papildomus dokumentus, neteikia pagrindo kitaip vertinti susiklosčiusią situaciją ar pripažinti, kad pareiškėjas piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis. Pažymėtina, kad asmeniui, neturinčiam tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, ši aplinkybė nustatinėtina būtent bendrosios kompetencijos teisme CPK nustatyta tvarka nustatant juridinę reikšmę turintį faktą.
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo
17. Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 10 dalį Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas Pilietybės įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka. Teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatyme nustatyta tvarka (Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 17 dalis). Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalis).
18. Remiantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalį, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Vadovaujantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalimi, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.
19. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjo prosenelis H. M. (M.; M.; M.) B. (gim. (duomenys neskelbtini)), gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, kur turėjo butą (namų ūkį), esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo prosenelis H. M. B. (duomenys neskelbtini) susilaukė sūnaus M. B. (pareiškėjo senelio). Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjo prosenelis H. M. B. (duomenys neskelbtini) turėjo kepurių dirbtuves, vertėsi mobiliąja prekyba ir prekyba kepurėmis turguose. Šias aplinkybes patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai (pareiškėjo gimimo liudijimas; pareiškėjo tėvo D. D. gimimo liudijimas bei išrašas iš Izraelio gyventojų registro; (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) miesto rinkėjų į Seimą 1935 m. ir 1938 m. sąrašas; Visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų 1942 m. gegužės 27 d. surašymo žiniose esantis Buto–ūkio lapas Nr. 67; (duomenys neskelbtini) iždo valdybos (inspektorato) 1923 m. byloje esantis asmenų, gyvenančių ir turinčių nuosavybę (duomenys neskelbtini) mieste, sąrašas; (duomenys neskelbtini) miesto prekybos ir pramonės įmonių 1923 m. sąrašas).
20. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas pirmiau nurodytas aplinkybes pripažįsta, ginčo byloje dėl jų nėra. Tačiau suinteresuotas asmuo laikosi pozicijos, kad pareiškėjo prosenelis ir senelis neatitiko aktualiu laikotarpiu galiojusio teisinio reguliavimo nuostatų, nustačiusių sąlygas, kurioms esant, asmenys pripažįstami Lietuvos piliečiais.
21. Tarpukariu Lietuvoje pilietybės klausimai buvo reglamentuoti 1919 m. sausio 9 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą; b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais, ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais.
22. Kadangi pareiškėjo prosenelio ir senelio gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini) mieste, kuris priskirtinas Vilniaus sričiai, nagrinėjamos bylos atveju taip pat taikytinas specialusis teisės aktas – 1939 m. spalio 27 d. priimtas Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamasis įstatymas, kuriuo buvo sureguliuoti tam tikroje teritorijoje, kuri pagal 1920 m. liepos 15 d. Lietuvos taikos sutartį su Sovietų Rusija priklausė Lietuvai, tačiau nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma kitos valstybės – Lenkijos, gyvenusių asmenų ir jų vaikų pilietybės klausimai, apibrėžiant, kurie iš šių asmenų ir jų vaikų laikytini Lietuvos piliečiais, o kurie – ne.
23. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnyje buvo nustatyta: „Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šitų Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais.“
24. 1940 m. gegužės 3 d. priimtame Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitime buvo nustatyta: „Taip pat Lietuvos piliečiais laikomi ir tie Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie ligi 1914 m. rugpjūčio 1 d. bet kurį laiką turėjo Vilniaus mieste ar jo srityje gyvenamąją vietą ir nekilnojamąjį turtą arba darbą ir tarp 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. gyveno toje srityje ne mažiau kaip penkerius metus, jei jie 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. toje srityje turėjo gyvenamąją vietą.“
25. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą tam, kad asmenys, gyvenę Vilniaus mieste ir jo srityje, kuri nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma Lenkijos, ir šių asmenų vaikai būtų pripažįstami Lietuvos piliečiais, turėjo būti nustatytos abi įvedamajame įstatyme nurodytos sąlygos: pirma, šie asmenys 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais, antra, šie asmenys turėjo turėti gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. Tai reiškia, kad tik abi pirmiau nurodytas sąlygas atitinkantys asmenys ir jų vaikai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikomi Lietuvos piliečiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018).
26. Viena vertus, byloje nustatyta ir nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjo prosenelis H. M. B. (duomenys neskelbtini) turėjo butą (namų ūkį), kepurių dirbtuves, vertėsi mobiliąja prekyba ir prekyba kepurėmis turguose. Kita vertus, sprendžiant dėl pareiškėjo prosenelio ir senelio turėtos pilietybės, teisiškai reikšminga tai, kada atitinkamos aplinkybės egzistavo. Aplinkybę apie pareiškėjo prosenelio turėtas kepurių dirbtuves ir vykdytą kepurių prekybą patvirtina (duomenys neskelbtini) miesto prekybos ir pramonės įmonių 1923 m. sąrašas, sudarytas jau po Lenkijos įvykdytos (duomenys neskelbtini) miesto okupacijos. Aplinkybė, kad pareiškėjo prosenelis nuosavybės teise valdė butą, (namų ūkį), esantį (duomenys neskelbtini), nustatyta iš Visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų 1942 m. gegužės 27 d. surašymo žiniose esančio buto–ūkio lapo Nr. 67. Pareiškėjas aplinkybę, kad jo prosenelis H. M. B. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę taip pat įrodinėja tuo, kad jis dalyvavo rinkimuose į Seimą 1935 m. ir 1938 m., tačiau teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose pats pareiškėjas patikslino, jog rinkimai vyko ne į Lietuvos, bet į Lenkijos Seimą. Taigi byloje esantys rašytiniai įrodymai teikia pagrindą spręsti, kad pareiškėjo prosenelis H. M. B. buvo įsigijęs nekilnojamojo turto, prekybine veikla (duomenys neskelbtini) vertėsi ir pilietines pareigas vykdė jau okupacijos metais Lenkijos faktiškai valdomoje srityje. Duomenų apie ankstesniais laikotarpiais pareiškėjo prosenelio (duomenys neskelbtini) turėtą nekilnojamąjį turtą, darbą ar vykdytą veiklą, byloje nėra (CPK 178, 185 straipsniai). Nurodytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad pareiškėjas byloje neįrodė pirmosios sąlygos, t. y. kad jo prosenelis 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo būti laikomas Lietuvos piliečiu.
27. Sprendžiant dėl antrosios sąlygos egzistavimo, turi būti nustatinėjama, ar pareiškėjo prosenelis ir senelis turėjo gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu.
28. Teismui atnaujinus bylos nagrinėjimą ir pasiūlius pareiškėjui pateikti rašytinius paaiškinimus ir papildomus įrodymus, kurie sudarytų pagrindą vertinti, kad pareiškėjo prosenelis ir senelis atitiko šio sprendimo 25 punkte nurodytas sąlygas, pareiškėjas pateikė teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog (duomenys neskelbtini) miestas yra Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo perduota Lietuvai 1939 spalio 10 d. Siekdamas pagrįsti šią aplinkybę, pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose kaip iliustraciją pateikė žemėlapį, tačiau iš jo matyti, kad 1939 spalio 10 d. Lietuvai buvo gražinti ne (duomenys neskelbtini), bet (duomenys neskelbtini). Pastebėtina, kad tai yra du skirtingi Lietuvos miestai.
29. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas kartu su rašytiniais paaiškinimais pateikė Prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimo metodiką (toliau – Metodika), patvirtintą Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2020 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 3K-234 (2023 m. balandžio 5 d. įsakymo Nr. 3K-100 redakcija). Iš Lietuvos Respublikos teritorijos, buvusios laikotarpiu nuo 1920 m. lapkričio 29 d. iki 1939 m. spalio 10 d., žemėlapio (Metodikos priedas Nr. 2) matyti, kad teritoriją, kuriai priklausė (duomenys neskelbtini) miestas, SSRS perdavė Lietuvai tik 1940 m. rugpjūčio 3 d.
30. Atsižvelgiant į tai, kad (duomenys neskelbtini) miestas nuo 1920 m. faktiškai buvo valdomas kitos valstybės – Lenkijos, o pagal 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sutartį bei jos 1939 m. spalio 27 d. papildomą protokolą nebuvo grąžintas Lietuvai, darytina išvada, kad pareiškėjo prosenelis H. M. B. ir senelis M. B. neatitiko ir antrosios Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamajame įstatyme įtvirtintos sąlygos – t. y. 1939 m. spalio 27 d. jų gyvenamoji vieta nepateko į tą Vilniaus krašto teritoriją, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu.
31. Siekdamas visapusiškai išsiaiškinti bylos aplinkybes, teismas nagrinėjamoje byloje 2023 m. gruodžio 7 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą ir pasiūlė dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti rašytinius paaiškinimus ir papildomus įrodymus, kurie patvirtintų procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes ir argumentus. Nors pareiškėjas šia galimybe pasinaudojo ir pateikė teismui rašytinius paaiškinimus, iš esmės jokių naujų aplinkybių nenurodė ir nepateikė papildomų įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad pareiškėjo prosenelis ir senelis buvo laikomi Lietuvos piliečiais.
32. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose papildomai nurodė, kad Migracijos departamento praktika yra nenuosekli, t. y. pareiškėjo atstovė jau yra teikusi dešimtis prašymų dėl pilietybės atkūrimo (duomenys neskelbtini) gyventojams, ir Migracijos departamentas visus juos yra tenkinęs analogiškų archyvo pažymų pagrindu.
33. Pažymėtina, kad šios bylos nagrinėjimo dalyką sudaro tik tai, ar konkretūs asmenys, t. y. pareiškėjo prosenelis H. M. B. ir senelis M. B., pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą galėjo būti pripažįstami Lietuvos piliečiais. Jokių kitų asmenų atitikties pilietybės klausimus reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams teismas nevertina ir dėl jų nepasisako. Kartu nurodytina ir tai, kad teismai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo, taip pat vadovaujasi Teismas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Tuo tarpu Migracijos departamento sprendimai, priimti nagrinėjant pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, teismų nesaisto.
34. Išdėstytų motyvų pagrindu teismas konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo prosenelis H. M. B. ir senelis M. B. buvo laikomi Lietuvos piliečiais, todėl pareiškėjo pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmestinas.
35. Kiti dalyvaujančių byloje asmenų nurodyti argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl dėl jų teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 40 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270, 279 straipsniais, 444 straipsnio 2 dalies 8 punktu, 445, 448 straipsniais,
nusprendžia:
Atmesti pareiškėjo I. D. pareiškimą.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo kopijos gavimo dienos gali būti skundžiama apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.