Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-01-18 · Civilinė byla Nr. 2S-467-302/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2012-01-18Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-04-25Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-01-18
Bylos Nr.
2S-467-302/2012
Teisminio proceso Nr.
2-03-3-03216-2011-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Romualda Janovičienė
Skolininkas
A. T., UAB „Tysart“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-467-302/2012Teisminio proceso Nr. 2-03-3-03216-2011-4Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1; 122.4 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2012 m. sausio 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teismo teisėja Romualda Janovičienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi skolininkų A. T. ir UAB „Tysart“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. birželio 30 d. nutarties, kuria skolininkų atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Kreditorius E.B. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydamas priteisti solidariai iš skolininko A. T. ir laiduotojo UAB „Tysart“ 26 000 Lt skolos, 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir 195 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismo įsakymo įvykdymui užtikrinti kreditorius prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti skolininko bei laiduotojo turtą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2011 m. birželio 30 d. nutartimi kreditoriaus prašymą tenkino ir areštavo skolininkų nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą 26 000 Lt sumai, uždraudžiant jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims, o nesant turto ar esant jo nepakankamai, areštuoti trūkstamai sumai pinigines lėšas, priklausančias skolininkams, ar esančias pas juos ar trečiuosius asmenims, uždraudžiant jomis disponuoti. Teismas konstatavo, kad įsiskolinimo suma yra pakankamai didelė, skolininkų mokumas neaiškus, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo įsakymo įvykdymas ateityje gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu skolininkai A. T. ir UAB „Tysart“ prašo panaikinti skundžiamą teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės, t.y. kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Nurodė, kad A. T. su kreditoriumi visiškai atsiskaitė 2008 m. gruodžio mėn. Iš asmeninės A. T. banko sąskaitos išrašo matyti, kad 2008 m. rugpjūčio 11, 12 d. kreditoriui buvo grąžinta 124 000 Lt iš pasiskolintų 150 000 Lt, t.y. A. T. liko skolingas 26 000 Lt, kuriuos vėliau sumokėjo grynais pinigais. Kadangi kreditorius ir skolininkas buvo verslo partneriai, tarp šalių susiklostė pasitikėjimo santykiai, dėl to joks dokumentas perduodant pinigus kreditoriui nebuvo pasirašytas. 2008 m. gruodžio mėn. skolininkas A. T. kreditoriui į jo banko sąskaitą įnešė 30 000 Lt. Reikalaujama priteisti suma akivaizdžiai nėra pakankamai didelė, kad būtų galima taikyti prezumpciją dėl teismo sprendimo neįvykdymo kaip dėl didelės reikalavimo sumos. Teismo pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis be jokio pagrindo yra pažeidžiamas šalių lygiateisiškumo principas bei neproporcingai suvaržomos skolininkų teisės.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

Skundžiamos nutarties priėmimo metu galiojusi civilinio proceso įstatymo redakcija numatė galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 144 str. 1 d.). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog jų nesiėmus, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, be to, jeigu tai būtina, siekiant apginti viešąjį interesą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 str. 7 d. ir 145 str. 2 d.). Taigi laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, kad nei vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti.

Nustatyta, kad byloje yra pareikštas turtinis reikalavimas 26 000 Lt sumai, kurio užtikrinimui apylinkės teismas skundžiama nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – skolininkams priklausančio turto areštą ieškinio sumos ribose. Įvertinus pareikšto reikalavimo pobūdį bei taikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšį ir kiekį, konstatuotina, kad jos buvo parinktos ir pritaikytos laikantis ekonomiškumo, proporcingumo reikalavimų bei nepažeidžiant skolininkų teisių daugiau nei tai yra būtina nagrinėjamu atveju siekiant užtikrinti galimai kreditoriui palankaus teismo sprendimo faktinį vykdytinumą.

Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad vienas iš pagrindų, kuriam esant yra preziumuojamas objektyvus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumas, laikoma didelė pareikšto reikalavimo suma. Ieškinio sumos dydis kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismams skolininkai dokumentų, galinčių patvirtinti, kad jų materialinė padėtis yra tokia, jog, teismui tenkinus kreditoriaus reikalavimą, jiems nebūtų kliūčių operatyviai įvykdyti teismo sprendimą, kad nėra pagrindo vertinti 26 000 Lt reikalavimo sumos kaip nepakankamos preziumuoti esant realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimui arba neįmanomumui, nepateikė. Dėl to atskirojo skundo argumentai dalyje dėl mažos reikalavimo sumos atmestini kaip neįrodyti (CPK 12, 178 str.).

Teismų praktikoje įtvirtintas reikalavimas teismui, taikančiam laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia įvertinti ieškinyje išdėstytus teisinius ir faktinius argumentus, ar jie prima facie patvirtina ir yra pakankami, kad leistų įsitikinti, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, bus patenkintas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-949/2008, 2011 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-251/2011). Tačiau šis reikalavimas neturi būti aiškinamas plečiamai tokiu būdu, kad reikalautų iš bylą nagrinėjančio teismo jau laikinųjų apsaugos priemonių, kurios įprastai taikomos priimant ieškinį, taikymo stadijoje, iš esmės įvertinti ieškovo reiškiamo materialinio - teisinio reikalavimo pagrįstumą. Skolininkų nurodomos aplinkybės, kad iš jų reikalaujama priteisti skola yra sumokėta, yra bylos nagrinėjimo iš esmės klausimas, todėl jos neturi reikšmės sprendžiant, ar yra poreikis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes iš byloje pateiktos medžiagos negalima daryti tokios išvados, jog kreditoriaus pareikštas reikalavimas prima facie yra nepagrįstas. Atkreiptinas skolininkų dėmesys, jog dabar galiojantis proceso įstatymas numato galimybę jiems kreiptis į teismą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo (CPK 146 str. 1 d.), o teismui atmetus kreditoriaus reikalavimą reikalauti, kad kreditorius atlygintų jų patirtus nuostolius dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 146 str. 2 d.), taip pat prašyti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones pakeisti kitomis ar apskritai jas panaikinti sumokėjus reikalaujamą sumą į teismo sąskaitą, įkeitus turtą kreditoriaus naudai ar pateikus laidavimą (CPK 148 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 338 str., 320 str. 1 d.).

Teismo turėtos pašto išlaidos neviršija 10 Lt, todėl nepriteistinos vadovaujantis Teisingumo ir Finansų ministrų 2011-11-07 įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo (CPK 96 str. 6 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Romualda Janovičienė