Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vitalijos Norkūnaitės, Nidos Vigelienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės Reditos Vinterytės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. A. buvo kaltinamas tuo, kad jis, mušdamas ir kitaip smurtaudamas, sukėlė žmogui fizinį skausmą ir nežymiai jį sužalojo, t. y. jis, 2018 m. lapkričio 29 d., apie 18.20 val., (duomenys neskelbtini), ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), papurškė ašarinių dujų E. C. į kairę akį, taip sukeldamas pastarajam fizinį skausmą, po to A. A. nubėgo į namo, esančio adresu. (duomenys neskelbtini), vidinį kiemą, kuriame E. C. jį pasivijus, sudavė pastarajam ne mažiau kaip vieną smūgį ranka į veido sritį, taip padarydamas E. C. odos nubrozdinimą su aplinkine poodine kraujosruva nosyje, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu; po to pargriovė E. C. ant žemės, taip padarydamas pastarajam odos nubrozdinimą kairiame kelyje, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu. Tokiais veiksmais mušdamas ir kitaip smurtaudamas A. A. buvo kaltinamas sukėlęs fizinį skausmą nukentėjusiajam E. C. ir nežymiai jį sužalojęs.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

12. Nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nesirėmė A. A. tėvo J. A. parodymais (išskyrus jų dalį, apie tai, jog A. A. kieme šaukėsi pagalbos), tačiau reikia paminėti J. A. parodymus, kurie yra reikšmingi vertinant ir paties išteisintojo poziciją. Teisme J. A. parodė, kad matė, kaip du vyrai išbėgo iš tarpuvartės, pirmas vyras parkrito ant pilvo, antras koja spyrė gulinčiam, smūgio metu vienas stovėjo, o kitas gulėjo, paskui gulintis pakilo, t. y. J. A. nurodė matęs visą antrąjį fizinio kontakto tarp A. A. ir E. C. epizodą. Be to į klausimą, ar į butą parvestas sūnus jam ką nors pasakojo apie įvykį, J. A. atsakė, jog nebuvo prasmės klausinėti, nes jis pats matė visą įvykį. Taigi, liudytojas nenurodė jokių aplinkybių, kurios bent kiek sutaptų su liudytojos I. J. teisme duotais parodymais apie jos matyto fizinio kontakto tarp vyrų eigą ir pobūdį bei patvirtintų paskutiniąją A. A. versiją, esą jį pargriovęs, nukentėjusysis sėdėjo apsižergęs A. A. ir mušė rankomis, o pastarasis gynėsi nuo smūgių. J. A. teismui paaiškino, kad grįžęs iš areštinės sūnus (A. A.), jam papasakojo, jog eidamas nuo mašinos iki namų susikivirčijo su vyru, tas vyras pradėjo ant sūnaus kažką burnoti, žodis po žodžio ir kilo muštynės. Šie J. A. parodymai iš esmės paneigia A. A. versiją, esą smūgį į akį jis gavo prieš tai net nematęs užpuoliko, netikėtai, kai grįždamas namo atsisuko atgal išgirdęs užgaulią frazę.

13. Pirmosios instancijos teismas daug dėmesio skyrė nukentėjusiajam konstatuoto nosies sumušimo padarymo galimoms aplinkybėms, t. y., kaltinamajam ginantis, aptarti, tačiau iš esmės visiškai nepasisakė dėl kitų A. A. inkriminuotų veiksmų - ašarinių dujų purškimo E. C. į akį ir E. C. pargriovimo. Nors nukentėjusiojo parodymai dėl šių sužalojimų padarymo aplinkybių ir mechanizmo viso proceso metu buvo nuoseklūs, teismas jais nesivadovavo ir nenurodė jokių argumentų, rėmėsi išimtinai nenuosekliais ir prieštaringais A. A. parodymais apie tai, kad ašarines dujas jis purškė po E. C. jam suduoto smūgio turėdamas tikslą tik apsiginti.

14. Nukentėjusysis viso proceso metu teigė, kad konfliktas prasidėjo, kai jam išsitraukus mobilųjį telefoną filmuoti neadekvačiai besielgiantį A. A., pastarasis parodė nepadorius gestus rankų pirštais, nukentėjusysis taip pat atsakė įžeidžiančiai ir A. A., nieko jam nesakydamas, prisiartino bei papurškė ašarinių dujų. Tuo tarpu A. A. nenurodė jokios pagrįstos ir įtikinamos priežasties, kodėl E. C. jį užpuolė jo nurodytomis aplinkybėmis, nurodė manantis, kad E. C. turi psichikos sutrikimų, tačiau, surinkus nukentėjusįjį charakterizuojančius duomenis, A. A. teiginiai nepasitvirtino (nukentėjusysis nėra registruotas ar gydytas jokiose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose, 20 metų dirbęs Kalėjimų departamento sistemoje, charakterizuojamas teigiamai). Pagal bylos duomenis, iki įvykio A. A. ir E. C. nebuvo asmeniškai pažįstami, vienas kitą pažinojo tik iš matymo, nes gyvena tame pačiame rajone, jokių konfliktų tarp jų kilę nebuvo. Taigi byloje nebuvo nustatyta priežasčių, dėl kurių E. C. galėtų apkalbėti A. A. ar pats be jokios priežasties jį užpulti ir sumušti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

17. Nagrinėjamoje byloje A. A. buvo kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis, mušdamas ir kitaip smurtaudamas, sukėlė žmogui fizinį skausmą ir nežymiai jį sužalojo. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014 ir kt.). Nusikalstamos veikos motyvas nors ir nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos būtinasis požymis, tačiau ją kvalifikuojant yra svarbus, aiškinantis tyčios kryptingumą. Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018 ir kt.). Pagal teismų praktiką, kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas vertinant ir objektyviuosius požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016 ir kt.).

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį A. A. atžvilgiu.

19. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

20. Prokurorės skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino nukentėjusiojo E. C. parodymus, nevertino kitų, jo parodymus patvirtinančių įrodymų, tačiau nuosprendžio turinys tokius teiginius paneigia.

21. Nustatyta, kad nagrinėjamas įvykis įvyko 2018 m. lapkričio 29 d., apie 18.20 val., (duomenys neskelbtini), ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. prie kaltinamojo namų, tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo kilus konfliktui. Dėl šių aplinkybių iš esmės ginčo byloje nėra. Byloje nėra nustatytų liudytojų, kurie būtų matę šio įvykio (konflikto) pradžią, taip pat nėra kitų objektyvių duomenų dėl šių aplinkybių, o kaltinamasis ir nukentėjusysis konflikto pradžios aplinkybes nurodo skirtingai, todėl teismas neturi galimybės tiksliai nustatyti, dėl kokios priežasties bei dėl kieno kaltės kilo konfliktas.

22. Pagal A. A. parodymus, jis 2018 m. lapkričio 29 d., apie 18.00 val. jis atvažiavo į duomenys neskelbtini) namo, pastatė savo automobilį. Išlipęs iš automobilio, ėjo link savo namų pro arką, arkoje išgirdo šūksnį: „Litauen šveine“, dėl pasakytų žodžių atsisuko ir jam buvo suduotas smūgis, kuris jį apsvaigino ir jis suklupo. Tuomet jis (A. A.) iš kairės striukės kišenės išsitraukė dujų balionėlį (jis yra kairiarankis) ir purškė nukentėjusiajam į veidą, išpurškė visą balionėlį, tačiau dujos nukentėjusiojo neveikė. Nukentėjusysis bandė smūgiuoti, tačiau jis smūgio išvengė pasvirdamas į šoną. Nukentėjusysis jam iš rankos išmušė balionėlį, tuomet jis bėgo nuo nukentėjusiojo. Jis bėgo į vidinį kiemą, šaukė: „Gelbėkite“. Nukentėjusysis jį pasivijo prie (duomenys neskelbtini) namo pirmos laiptinės, ten jį pargriovė, pakišęs koją. Jis nugriuvo, pargriuvus, nukentėjusysis jį pradėjo mušti rankomis ir kojomis į šonus, sėdmenis, nugarą. Pargriautas gulėjo ant pilvo, rankomis laikė galvą, gavo smūgius į rankas. Jis šaukėsi pagalbos, moteris pro langą suriko: „Ką jūs darote“. Tuomet nukentėjusysis pabėgo. Atrodo, kad jis sušuko „Gelbėkite“, kai bėgo iš arkos, ir šaukė „Padėkite“, kai jį pargriovė. A. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme pripažino, kad jis purškė nukentėjusiajam į veidą dujas, be to, teisme papildomai paaiškino, kad jis galėjo kontaktuoti su nukentėjusiuoju, bandydamas jį nustumti nuo savęs, tačiau tyčios sumušti ar sužaloti nukentėjusįjį jis neturėjo, šiuos veiksmus atliko gindamasis nuo nukentėjusiojo. Nukentėjusysis E. C. teigia, jog jis pamatė neadekvačiai besielgiantį asmenį (kaltinamąjį), pagalvojo, kad jis narkomanas, nori įsilaužti į automobilį, todėl išsiėmė savo telefoną ir pradėjo neva filmuoti (atminties kortelėje nebuvo vietos, todėl to padaryti realiai negalėjo); pamatęs šiuos jo veiksmus, A. A. parodė jam vidurinį pirštą, į ką jis atsakė: „Susikišk sau, tau patiks“; tuomet A. A., būdamas prie (duomenys neskelbtini) namo esančiame pėsčiųjų take, priėjo prie jo ir papurškė jam dujų į kairę akį. Išpurškęs dujas, A. A. nubėgo link namų, o jis jį vijosi, šaukdamas, kad iškvies policiją, po ko, įbėgęs į tarpuvartę, gavo smūgį kumščiu į kairę akį ir buvo pargriautas, suėmus už drabužių, po ko jis atsistojo ir vėl jam buvo smogta į kairę akį ir vėl jis buvo pargriautas už drabužių, o kartu su juo pargriuvo ir A. A.. Po to A. A. atsistojo ir vėl jam stovinčiam sudavė smūgius, po ko jis vėl buvo pargriautas. Taip jis buvo pargriautas tris kartus, tiek stovint, tiek ir gulint buvo suduodami smūgiai. Po to A. A. nubėgo iki savo laiptinės, kur jį į laiptinę įleido atėjęs vyras.

23. Įvertinus nukentėjusiojo bei A. A., taip pat liudytojų – policijos pareigūnų A. L. ir G. G. parodymus, kuomet jie nurodė aplinkybes, kurias prisiminė, ir patvirtino A. L. tarnybiniame pranešime ir G. G. apklausos ikiteisminio tyrimo metu protokole nurodytas aplinkybes, bei kitus byloje esančius įrodymus – išrašo iš Policijoje registruojamų įvykių registro, Bendrojo pagalbos centro pateikto garso įrašo, jo apžiūros protokolo, nukentėjusiojo medicinos dokumentų bei Specialisto išvados Nr. G 4303/2018(01), A. A. ir nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje protokolų duomenimis, darytina išvada, kad nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusiajam galėjo būti sukeltas fizinis skausmas, kuomet A. A. papurškė jam ašarinių dujų į kairę akį, be to, šio įvykio metu galėjo būti padaryti minėtoje specialisto išvadoje konstatuoti sužalojimai – odos nubrozdinimas su aplinkine poodine kraujosruva nosyje bei odos nubrozdinimas kairiame kelyje, vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Šie sužalojimai pagal Specialisto išvadą Nr. G 4303/2018(01) nėra būdingi savęs žalojimui, byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis nagrinėjamo įvykio metu būtų kontaktavęs su kokiu nors kitu asmeniu, todėl yra pagrindo teigti, kad nukentėjusiajam fizinis skausmas ir nustatyti sužalojimai buvo padaryti. Tačiau šioje byloje kyla kaltinamojo kaltės (tyčios) klausimas. A. A. teigimu, jis visus veiksmus prieš nukentėjusįjį atliko gindamasis nuo nukentėjusiojo, o ne puldamas jį. Atkreiptinas dėmesys, kad kaltinamajam taip pat konstatuoti sužalojimai, įvykio dieną, t. y. 2018 m. lapkričio 29 d. Išraše iš Policijoje registruojamų įvykių registro nurodyta, kad praėjus dviem valandoms po pareigūnų iškvietimo, t. y. 2018 m. lapkričio 29 d., 20.40 val. kaltinamasis buvo nuvežtas į Lazdynų ligoninę su policijos pareigūnų palyda, kur fiksuota, jog kaltinamasis nurodė susimušęs su užsieniečiu, skauda kairę akį, nedidelė hiperemija, vokų paburkimas; diagnozė: akies obuolio ir akiduobės audinių sumušimas. Specialisto išvadoje Nr. G4335/2018(01) nurodyta, kad A. A. padarytos poodinės kraujosruvos dešiniame šone, dešinėje alkūnėje (kurie galėjo būti padaryti griūnant ir atsitrenkiant į kietą buką paviršių), odos nubrozdinimas kaktos kairėje, kliniškai nustatytas kairės akies vokų sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu, kurie padaryti mažiausiai keturiais trauminiais poveikiais ir galimai padaryti 2018 m. lapkričio 29 d., t. y. nagrinėjamo įvykio dieną. Nors liudytojai A. L. ir G. G. teigė nematę sužalojimų ant kaltinamojo kūno (veido), minėti duomenys patvirtina, jog ir kaltinamasis nagrinėjamo įvykio metu buvo sužalotas, o pareigūnai galėjo iš karto po įvykio šių sužalojimų ir nepastebėti. A. A. teigia, kad jį sužalojo nukentėjusysis, tačiau pastarasis tai neigia. Taigi, neaišku, kokiu būdu A. A. buvo sužalotas. Nukentėjusiojo teigimu, jį galėjo sužaloti kiti asmenys jam esant laikinojo sulaikymo kameroje, tačiau ši nukentėjusiojo versija yra pagrįsta tik jo prielaidomis ir nepatvirtina jokiais kitais bylos duomenimis.

24. A. A., atvykus policijos pareigūnams, teigė, kad tai jį užpuolė nukentėjusysis, po ko jie susistumdė, jis buvo sumuštas nukentėjusiojo. Tai patvirtino liudytojais apklausti į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai A. L. ir G. G.. Be to, A. A. teigia, kad nukentėjusysis jam sudavė kumščiu smūgį į kairę akį, jis buvo nukentėjusiojo pargriautas ir sumuštas, o pagal Specialisto išvadą Nr. G4335/2018(01) dalis A. A. padarytų sužalojimų galėjo būti padaryta griūnant ir atsitrenkiant į kietą buką paviršių, sužalojimai padaryti mažiausiai keturiais trauminiais poveikiais, vienas iš nustatytų sužalojimų – kairės akies vokų sumušimas. A. A. nustatytų sužalojimų pobūdis ne visoje apimtyje atitinka A. A. nurodomas aplinkybes, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu galima būtų spręsti, kad visi A. A. nustatyti kūno sužalojimai buvo padaryti kitu laiku ir kitoje vietoje.

25. Nukentėjusysis taip pat nebuvo visiškai nuoseklus, nurodydamas nagrinėjamo įvykio aplinkybes bei veiksmų seką. Nukentėjusysis teigia visiškai nekontaktavęs su A. A., todėl negalėjo jam padaryti jokių kūno sužalojimų, tačiau nukentėjusysis 2018 m. lapkričio 29 d. protokole – pareiškime nurodė, kad grumtynių metu buvo sugadintos jo ausinės. Iš to seka, kad tarp nukentėjusiojo ir A. A. vyko grumtynės. Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad A. A. jį vieną kartą pargriovė, tačiau vėlesnėje apklausoje, taip pat bylos teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad buvo pargriautas net tris kartus. Be to, nukentėjusysis, kaip teisingai nurodyta nuosprendyje, skirtingai nurodė pirminius kaltinamojo veiksmus – iš pradžių (pirmųjų dviejų apklausų metu) jis teigė, kad pamatė ties (duomenys neskelbtini) namu atbėgantį vyrą, kuris blaškėsi po gatvę. Vėliau gi (parodymų patikrinimo vietoje metu ir teisme) teikdamas paaiškinimus nurodė, kad iš pradžių A. A. sėdėjo ant suoliuko ties (duomenys neskelbtini) namu, o pamatęs nukentėjusįjį - išbėgo į gatvę. Pirmosios apklausos metu nukentėjusysis teigė, kad tarpuvartėje išbėgo kaltinamasis ir sudavė jam smūgius, vėliau teikė paaiškinimus, kad kaltinamasis laukė jo už tarpuvartės kampo ir pradėjo smūgiuoti. Kaltinamasis nurodė, kad jis yra kairiarankis, tai matyti ir iš jo parodymų patikrinimo vietoje užfiksuotų duomenų, tuo tarpu nukentėjusysis visuomet teigė, kad visus veiksmus (ašarinių dujų purškimą, smūgių sudavimą) kaltinamasis atliko dešine ranka. Taip pat kyla klausimų dėl nukentėjusiojo kelio sužalojimo. Nukentėjusysis teigia, kad odos nubrozdinimas kairiame kelyje jam buvo padarytas nagrinėjamo įvykio metu. Iš esmės dėl šios aplinkybės teismas abejoti pagrindo neturi, tačiau nukentėjusysis tik teikdamas paaiškinimus teisme tiksliai nurodė, kad jis pargriautas ant žemės buvo tris kartus ir visus tris kartus jis buvo pargriautas ant nugaros, gulėjo aukštielninkas. Nukentėjusiojo kelias galėjo būti sužalotas tik krentant į priekį, o ne ant nugaros.

26. Nukentėjusysis teigia, kad A. A. nekvietė pagalbos, taip pat, kad jokia moteris per langą jiems nešaukė. Tačiau aplinkybę, kad liudytoja I. J. galėjo matyti dalį įvykio, patvirtina ne tik jos pačios bei A. A. paaiškinimai, bet ir nukentėjusiojo nurodyta aplinkybė, kad jis po įvykio, stovėdamas prie laiptinės, matė, kaip moteris trečiame aukšte užtraukė užuolaidas, o liudytoja nurodė, kad jos butas yra būtent trečiame aukšte, kad ji įvykį stebėjo pro langą. Be to, šios liudytojos nurodytos aplinkybės apie nukentėjusiojo veiksmus iš karto po įvykio, kviečiant policijos pareigūnus ir jų laukiant atitinka paties nukentėjusiojo paaiškinimus. Tai, kad prieš A. A. įeinant į laiptinę, prie jo priėjo tėvas J. A., patvirtino tiek šis liudytojas, tiek ir nukentėjusysis. A. A., taip pat liudytojai I. J. bei J. A. parodė, kad konflikto tarp A. A. ir nukentėjusiojo metu liudytoja I. J. per langą šaukė „Ką Jūs darote?“, po ko nukentėjusysis ir A. A. vienas nuo kito atsitraukė. Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, nors liudytoja I. J. yra kaltinamojo kaimynė ir po įvykio jie bendravo, teismas neturi pagrindo vien dėl to visiškai netikėti šios liudytojos paaiškinimais, kurie yra nuoseklūs ir sutampantys tarpusavyje dėl šių aplinkybių, nesant duomenų apie tiesioginį jos suinteresuotumą šios bylos baigtimi. Juolab kad yra ir daugiau liudytojos nurodytų aplinkybių, kurios sutampa su kitais byloje esančiais įrodymais ir gali būti liudytojai žinomos tik jai tiesiogiai mačius šį įvykį. Liudytojas J. A. yra kaltinamojo tėvas, dėl ko jis gali būti suinteresuotas bylos baigtimi, tačiau teismas rėmėsi ta parodymų dalimi, kurią patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Kitoje dalyje nustačius prieštaravimus parodymuose, teismas jais motyvuotai nesivadovavo, nurodydamas dėl to išsamius argumentus.

27. A. A. parodymai taip pat nebuvo visiškai nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad tuo metu, kai jį prie namų laiptinės mušė nukentėjusysis, į kiemą atvažiavo jo tėvas – liudytojas J. A. ir, pamatęs, kad jį spardo, pribėgo bei nustūmė nukentėjusįjį nuo jo, po ko jį pakėlė ir nuvedė namo. Parodymų patikrinimo vietoje metu bei teisme A. A. teigė, kad jis pats atsikėlė ir besiramstydamas į automobilius, priėjo savo laiptinę, prie kurios buvo jo tėvas, kuris jį įleido į laiptinę. Be to, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, A. A. neigė buvus fiziniam kontaktui su nukentėjusiuoju, vėliau apklausos metu teisme patikslino, kad fizinis kontaktas galėjo būti, kad nukentėjusysis jį mušė, pargriautą ant žemės, o pastarasis stengėsi apsiginti nuo nukentėjusiojo. Tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, baudžiamajame procese galioja nekaltumo prezumpcija, kaltinamasis turi teisę gintis bet kokiu būdu ir neprivalo įrodinėti savo nekaltumo. A. A. versija, kad nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti grumtynių su juo metu, ginantis nuo nukentėjusiojo, nėra neįmanoma ir nelogiška ir ji galėtų būti paneigta tik neginčytinais, jo kaltę pagrindžiančiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju, be nukentėjusiojo parodymų, kurie, kaip minėta, nėra visiškai nuoseklūs ir patikimi, nėra jokių kitų kaltinamojo A. A. tyčią sužaloti nukentėjusįjį patvirtinančių įrodymų.

28. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, byloje nustatyta, jog 2018 m. lapkričio 29 d., apie 18.20 val. tarp kaltinamojo A. A. ir nukentėjusiojo E. C. kilo konfliktas, kurio iniciatorius ir priežastis nenustatyti, minėto konflikto metu buvo sužaloti abu asmenys, tiek kaltinamasis, tiek ir nukentėjusysis, kurie nurodo skirtingas įvykio aplinkybes, t. y., kad gynėsi vienas nuo kito puolimų. Byloje nenustatyta liudytojų, kurie būtų matę kaltinamojo veiksmus prieš nukentėjusįjį, byloje esantys įrodymai patvirtina tik faktą, kad nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusysis buvo sužalotas, tačiau be nukentėjusiojo paaiškinimų, kurie nėra visiškai patikimi, byloje nėra kitų duomenų, kurie patvirtintų, kad kaltinamasis nagrinėjamo įvykio metu veikė tyčia (nei tiesiogine, nei netiesiogine). Pirmosios instancijos teismas E. C. parodymų apie tai, kad A. A. jam sudavė smūgius tyčia (tiesiogine ar netiesiogine), išteisintajam šią aplinkybę kategoriškai neigiant ir nesant jokių kitų nuketėjusiojo versiją patvirtinančių įrodymų, pagrįstai nelaikė pakankamu pagrindu A. A. pripažinti kaltu dėl aptariamo nusikaltimo padarymo.

29. Apeliaciniame skunde, nesutinkant su pirmosios instancijos teismo išteisinimo motyvais, skunde akcentuojamos aplinkybės, iš esmės susijusias su objektyviaisiais BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiais, tačiau nepateikiama pagrįstų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas dėl tyčios nebuvimo A. A. veiksmuose. Teisėjų kolegijos nuomone, A. A. parodymai apie tai, kad jis suduoti nukentėjusiajam galėjo netyčia, tai, kad smūgis išteisintojo atliktas jam ir E. C. stumdantis (grumiantis), paties nukentėjusiojo parodymai, įrodo, kad A. A. atliktų veiksmų, kaip netyčinių, vertinimas yra teisingas ir byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms neprieštarauja.

30. Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas A. A. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, tinkamai vertino šios nusikalstamos veikos sudėties požymius nagrinėdamas ne tik A. A. atliktus veiksmus bei E. C. patirtus sužalojimus, bet ir vertindamas visą susidariusią konfliktinę situaciją. Šiuo atveju, pagal teismo byloje nustatytas konkrečias įvykio aplinkybes, tinkamai įvertinti ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos požymiai, atsižvelgiant ir į konflikto kilmę, eigą, konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio tikslus ir motyvus. Šios aplinkybės yra svarbios sprendžiant tiek dėl veikos pavojingumo, tiek dėl jos tyčinio pobūdžio įvertinimo ir jos šiuo atveju buvo įvertintos tinkamai. Byloje nėra pakankamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, jog A. A. padarė veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, tai yra, A. A. veiksmuose nėra būtinojo BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymio – tyčios sukelti fizinį skausmą ir nežymiai sužaloti E. C.. Vien objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių nepakanka A. A. kaltei konstatuoti, tai yra, vien tai, kad A. A. naudojo fizinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, tik sudaro prielaidą manyti, kad A. A. dalyvavo nusikalstamos veikos padaryme. Tačiau duomenų, neginčijamai patvirtinančių A. A. kaltę padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, byloje nesurinkta.

31. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančius kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo (lot. visos abejonės kaltinamojo naudai) principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-110/2013, 2K–540/2013 ir kt.).

32. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 23 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.