- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-07-03
- Bylos Nr.
- 3K-3-328/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gražina Davidonienė, Sigita Rudėnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- M. G.
- Suinteresuotas asmuo
- St
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas( ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos M. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos M. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – St. K., I. G., notarė Č. B.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji priėmė savo vyro St. G., mirusio 2002 m. liepos 11 d., palikimą, faktiškai pradėjusi valdyti paveldimą turtą – namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini).
Pareiškėja nurodė, kad po vyro mirties liko gyventi jai su vyru priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), rūpinosi ūkiu, dirbo žemę, mokėjo draudimo įmokas, rinko dokumentus, reikalingus teisinei namo registracijai; į notarą dėl palikimo priėmimo nesikreipė, nes palikimą priėmė, pradėjusi faktiškai turtą valdyti; pažymėjo, kad nurodytos aplinkybės, jog pareiškėja valdė turtą po vyro mirties, nustatytos įsiteisėjusiame Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 3 d. sprendime.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo St. K. prašė pareiškimo netenkinti, nes pareiškėja atsisakė St. G. palikimo, todėl, nustačius juridinę reikšmę turintį faktą dėl palikimo priėmimo, jis nesukels jokių teisinių pasekmių.
Suinteresuotas asmuo I. G. prašė pareiškimą tenkinti, Č. B. – spręsti teismo nuožiūra, nes ji šioje byloje neturi jokio teisinio intereso.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 15 d. sprendimu pareiškėjos pareiškimas tenkintas, nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėja priėmė St. G., mirusio 2002 m. liepos 11 d., palikimą, faktiškai pradėjusi valdyti paveldimą turtą.
Teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, nustatė, kad St. G. įpėdiniai – žmona M. G. ir vaikai St. K. bei I. G. per įstatymo nustatytą terminą dėl palikimo priėmimo į teismą arbą notarą nesikreipė, tačiau jie visi pradėjo mirusiojo turtą valdyti ir taip mirusiojo palikimą priėmė. Teismas nurodė, kad po St. G. mirties pareiškėja liko gyventi ir iki šiol nuolat gyvena St. G. nuosavybės teise priklausančioje ½ dalyje gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). Pareiškėja rūpinasi turtu kaip savo – valdo, naudoja ir prižiūri. Suinteresuoti asmenys St. K. ir I. G. šias aplinkybes pripažįsta ir neginčija. Dėl to teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėja priėmė vyro palikimą (CK 5.51 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, kad pareiškėja iki 2002 m. spalio 11 d. turėjo teisę paduoti notarui pareiškimą dėl vyro palikimo atsisakymo. 2004 m. spalio 12 d. pareiškėja pateikė pareiškimą, kuriame prašė išduoti nuosavybės teisės liudijimą turtui, įsigytam santuokos metu su mirusiu sutuoktiniu St. G., ir nurodė, kad savo sutuoktinio palikimo nepriėmė. Teismas sprendė, kad tokį pareiškėjos pareiškimą negalima vertinti kaip palikimo atsisakymą, nes pareiškimas paduotas pasibaigus įstatymo nustatytam terminui (CK 5.51 straipsnio 2 dalis, 5.60 straipsnio 1 dalis) ir negali sukelti jokių teisinių padarinių. Be to, teismas pažymėjo, kad iš pareiškimo turinio negalima daryti išvados, jog pareiškėja atsisakė vyro palikimo, nes jame nurodyta, kad pareiškėja atsisako gauti privalomąją palikimo dalį ir kad vyro palikimo nepriėmė, nors teismas nustatė, kad palikimą pareiškėja jau buvo priėmusi, faktiškai pradėjusi valdyti mirusiojo turtą.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas ir pareiškėjos pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo netenkintas.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, dėl to priimtas sprendimas yra naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas (CPK 293, 329 straipsniai). Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į byloje esančio rašytinio įrodymo (CPK 199 straipsnis) svarbą, nagrinėjant pareiškėjos prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Byloje pateiktas pareiškėjos 2004 m. spalio 12 d. pareiškimas, kuris, teisėjų kolegijos teigimu, įrodo, kad 2004 m. spalio 12 d. pareiškėja Šalčininkų 1-ojo notarų biuro notarei Č. B. pareiškė, kad ji palikimo po savo sutuoktinio St. G., mirusio 2002 m. liepos 11 d., mirties nepriėmė, jokių pretenzijų į jį neturi ir ateityje neturės. Pareiškėjos pareiškimas notariškai patvirtintas, įregistruotas notarinių veiksmų registre Nr. (duomenys neskelbtini). 2008 m. birželio 9 d. pareiškime teismui dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo pareiškėja nurodo kitas aplinkybes, neminėdama 2004 m. spalio 12 d. notariškai patvirtinto pareiškimo. Teisėjų kolegija nurodė, kad, nors aptartas rašytinis įrodymas buvo pateiktas nagrinėjant bylą, pirmosios instancijos teismas tinkamai jo neįvertino (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos 2004 m. spalio 12 d. notariškai patvirtintą pareiškimą pagal pareiškimo turinį ir jo prasmę, sprendė (CPK 183, 185 straipsniai), kad pareiškėja šiuo pareiškimu patvirtino, jog ji nėra priėmusi palikimo, atsiradusio po jos vyro St. G. mirties ir nebepretenduos į palikimą ateityje. Teisėjų kolegija konstatavo, kad 2004 m. spalio 12 d. pareiškimu pareiškėja patvirtino, kad ji palikimo atsiradimo momentu buvo nusprendusi palikimo nepriimti.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. sprendimą ir palikti galioti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 15 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamais tokiais teisiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas 2004 m. spalio 12 d. notariškai patvirtintą pareiškimą, nurodė ne tik vertinamą įrodymą, bet ir teisinius motyvus (CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas), t. y. taikė CK 5.80 straipsnio normą, kurios CK nėra, todėl laikytina, kad teismo sprendimas yra be teisinių argumentų.
2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnio reikalavimą vertinti įrodymų visumą. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl palikimo priėmimo fakto, vertino tik vieną įrodymą – 2004 m. spalio 12 d. notariškai patvirtintą pareiškimą, nors privalėjo vertinti visus įrodymus, patvirtinančius pareiškėjos veiksmus dėl palikimo priėmimo per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, t. y. nuo 2002 m. liepos 11 d. iki 2002 m. spalio 11 d.
3. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktus, nenurodė teisinių argumentų, kuriais remiantis 2004 m. spalio 12 d. pareiškimas turi didesnę įrodomąją galią prieš kitus byloje surinktus įrodymus, patvirtinančius, kad pareiškėja palikimą priėmė, pradėjusi turtą valdyti ir per tris mėnesius palikimo neatsisakė; kasatorės nuomone, teismas nepateikė teisinių argumentų, kodėl kiti byloje surinkti įrodymai atmetami.
4. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į CK 5.51 straipsnyje suformuluotą taisyklę, kad, priėmus palikimą, jo atsisakyti galima tik nustatyta tvarka, t. y. per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos paduodant pareiškimą notarui. Kasatorės teigimu, nesant tokio pareiškimo, palikimas laikomas priimtu. Palikimo priėmimas yra besąlyginio pobūdžio, todėl, kasatorės nuomone, priėmus palikimą, praėjus trijų mėnesių terminui, jo atsisakyti negalima.
Su kasaciniu skundu sutiko prisidėjimą prie kasacinio skundo pateikęs suinteresuotas asmuo I. G. Prisidėjimas prie kasacinio skundo yra grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir kasacinis skundas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo St. K. prašė skundo netenkinti. St. K. nurodė, kad skundžiamame sprendime nurodyta CK 5.80 straipsnio norma, kurios nėra, vertintina kaip rašymo apsirikimo klaida, nurodant neteisingą normą (turėjo būti nurodytas CK 5.50 straipsnis), tačiau tai nesudaro pagrindo naikinti sprendimą (CK 328 straipsnis). Kasaciniame skunde deklaratyviai, nenurodant, į kokius konkrečius įrodymus neatsižvelgė ir jų neįvertino apeliacinės instancijos teismas, teigiama, kad buvo pažeistos CPK 270 straipsnio 4 dalies nuostatos. Suinteresuoto asmens teigimu, apeliacinės instancijos teismas pagrindinę įrodomąją vertę suteikė kasatorės pareiškimui dėl to, kad tai yra rašytinis įrodymas, kuriame kasatorė pripažino įvykusį faktą – išreiškė savo valią per tris mėnesius po palikėjo mirties nepriimti palikimo. Kasatorės gyvenimas ir naudojimasis turtu kitais teisiniais pagrindais po St. G. mirties, nesant kasatorės valios išraiškos priimti St. G. palikimą per nustatytą terminą, negali būti vertinamas kaip faktinis palikimo priėmimas. Suinteresuoto asmens teigimu, svarbu atkreipti dėmesį į Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2004 m. liepos 16 d. sprendimo dėl termino palikimui priimti atnaujinimo prejudicinę reikšmę – šioje byloje buvo konstatuota, kad St. G. visą palikimą priėmė St. K. ir suinteresuotas asmuo I. G., o kasatorė, neskųsdama teismo sprendimo, su šia išvada sutiko. Suinteresuoto asmens nuomone, apeliacinės instancijos teismas kasatorės 2004 m. spalio 12 d. pareiškimą įvertino ne kaip atsisakymą nuo palikimo, o kaip rašytinį įrodymą, patvirtinantį palikimo nepriėmimo faktą. Kasatorės kreipimuisi į teismą turėjo įtakos I. G., kuris siekia faktiškai padidinti jo paveldimą turto dalį kasatorės sąskaita, o suinteresuoto asmens - atitinkamai sumažinti, todėl kasatorė pažeidžia CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus civilinių teisinių santykių subjektų teisių ir pareigų įgyvendinimo principus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl įpėdinio valios priimti palikimą įgyvendinimo faktiniu turto valdymu ir palikimo atsisakymo; dėl pergyvenusios sutuoktinio nuosavybės teisės į santuokinio turto dalį įgyvendinimo
Paveldėjimas - tai mirusiojo asmens teisių ir pareigų perėjimas įstatyminiams ar testamentiniams įpėdiniams. Subjektinės paveldėjimo teisės atsiradimas dar nereiškia, kad įpėdinis perėmė palikėjo teises ir pareigas. Asmenys, turintys iš įstatymo ar testamento kilusią teisę paveldėti, ja disponuoja laisvai savo nuožiūra (civilinių teisių subjektų elgesio dispozityvumo principas), ši jų laisvė gali būti ribojama tik įstatymo pagrindu. Turintis teisę paveldėti asmuo gali šią teisę įgyvendinti priimdamas palikimą; tam, kad įgytų palikimą įstatymo nustatytu būdu, jis turi išreikšti savo valią ir atlikti tam tikrus teisinius veiksmus (CK 5.50 straipsnis). Turintis teisę paveldėti asmuo gali šios teisės atsisakyti, paduodamas apie tai pareiškimą notarui (CK 5.60 straipsnis). Įpėdinis yra laisvas spręsti, priimti palikimą ar jo atsisakyti, tačiau kartu jo laisvė disponuoti paveldėjimo teise įstatymo yra ribojama: kadangi paveldėjimas yra universalus palikėjo teisių ir pareigų perėjimas jo įpėdiniams, tai įpėdinis turi priimti visą palikimą arba viso palikimo atsisakyti. Negalima priimti palikimo iš dalies arba su sąlyga arba išlygomis (CK 5.50 straipsnio 1 dalis).
Asmens valia priimti palikimą, t. y. tapti palikėjo turto savininku, gali būti išreikšta tik aktyviais veiksmais. Be to, įpėdinio veiksmai turi būti atliekami įstatymo nustatyta tvarka ir per įstatyme nustatytą terminą - per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.50 straipsnio 3 dalis). Tai yra specialus paveldėjimo teisės terminas, per kurį įpėdinis įgyvendina savo teisę paveldėti turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. Panevėžio miesto 1–ojo notarų biuro notarė V. J., bylos Nr. 3K-3-162/2008; 2008 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje St. O. v. G. O., J.K., bylos Nr. 3K-3-210/2008; kt.). Praleidus palikimo priėmimo terminą ir jo įstatymo nustatytu būdu nepratęsus, prarandama teisė paveldėti palikėjo turtą (CK 5.50 straipsnio 1, 3 dalys). Palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus valdyti turtą, yra vienas iš CK 5.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų palikimo priėmimo būdų. Taip priimant palikimą, nereikalaujama, kad įpėdinio atliekami veiksmai būtų teisiškai įforminti, tuo iš esmės palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti, skiriasi nuo kitų palikimo priėmimo būdų. Asmuo, kuris savo reikalavimus grindžia palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad pradėjo šį turtą valdyti kaip savo, atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teises į paveldimą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje E. J. v. T. Š., bylos Nr. 3K-3-7/2001).
Įpėdinis, nesuinteresuotas palikimo priėmimu, gali jo atsisakyti. Palikimo atsisakymas – vienašalis sandoris, asmens valia turi būti išreikšta laisvai, o jos turinį sudaro asmens apsisprendimas atsisakyti įgyti nuosavybės teisę į palikimą. Atsisakyti palikimo įstatymo leidžiama per tą patį terminą, kaip ir palikimą priimti – per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos ( CK 5.60 straipsnio 1 dalis). Įpėdinis, išreiškęs valią priimti palikimą, negali jo atsisakyti (CK 5.60 straipsnio 4 dalis), įstatyme nustatyta vienintelė šios taisyklės išlyga - įpėdinis, pradėjęs turtą valdyti, turi teisę per palikimui priimti nustatytą laiką atsisakyti palikimo, padavęs dėl to pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarui; tokiu atveju laikoma, kad palikimą įpėdinis valdė dėl kitų įpėdinių interesų (CK 5.51 straipsnio 2 dalis). Šios normos paskirtis - suteikti galimybę laisvai įgyvendinti paveldėjimo teisę asmenims, kurie po palikėjo mirties faktiškai rūpinasi jo turtu ir jį valdo dėl kitų, ne palikimo priėmimo, priežasčių. Įstatyme nenustatyta galimybės pratęsti palikimo atsisakymo terminą, todėl CK 5.51 straipsnio 2 dalies normoje nurodytas teisines pasekmes sukelia tik faktiškai valdančio įpėdinio palikimo atsisakymo pareiškimas, paduotas ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo.
Aptartos įstatymo normos, reglamentuojančios įpėdinio teisės į palikimą įgyvendinimą, taikytinos ir tuo atveju, kai įpėdinis yra pergyvenęs sutuoktinis. Jei mirus vienam sutuoktinių lieka turto, turinčio bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės statusą, pergyvenęs sutuoktinis, kaip ½ turto dalies savininkas, turi teisę gauti dokumentą, patvirtinantį jo nuosavybės teisę – nuosavybės teisės liudijimą. Pergyvenusio sutuoktinio, kaip bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės dalyvio ir kaip mirusio sutuoktinio įpėdinio, teisinis statusas yra savarankiškas. Pergyvenęs sutuoktinis paveldėjimo teisę gali įgyvendinti laisva valia ir nepriklausomai nuo to, kaip įgyvendina savo kaip turto bendrasavininkio teises.
Nagrinėjamoje byloje kasatorė yra pergyvenusi sutuoktinė, po vyro mirties toliau gyvenanti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančiame gyvenamajame name. Byloje nustatyta, kad ji įgyvendino savo kaip bendrasavininkės teisę gauti nuosavybės teisės liudijimą į ½ dalį bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe buvusio turto. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad kasatorės pareiškimas notarei, kuriuo ji prašė išduoti nuosavybės teisė liudijimą ir pareiškė neturinti pretenzijų į vyro palikimą, negali būti pripažintas atsisakymu nuo palikimo. Tačiau ši aplinkybė savaime nelemia vertinimo, kaip kasatorė įgyvendino savo teisę į po vyro mirties jai tenkančią palikimo dalį - priėmė palikimą pradėdama faktiškai valdyti turtą ar jo nepriėmė.
Dėl įrodymų vertinimo
Tam, kad priimtų sprendimą dėl bylos esmės, teismas turi įstatymo nustatyta tvarka konstatuoti, egzistuoja ar neegzistuoja faktinės aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku (CPK 176 straipsnis). Išvadas dėl aktualių faktinių aplinkybių teismas daro įvertinęs byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (CPK 185 straipsnis). Dėl įrodymų pakankamumo, sprendžiant dėl tam tikrų faktų egzistavimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija ne kartą pabrėžė, kad, atsižvelgiant į įrodinėjimo civiliniame procese specifiką, išvadą apie fakto buvimą teismas gali daryti tada, kai visuma byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Remdamasis įstatyme suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teismas gali suteikti didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vidurdienio autotransportas“ v. UAB „Jusma ir Ko“, bylos Nr. 3K-3-656/2005; 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. draudimo UAB ,,Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. UAB „Jonviltė“, bylos Nr. 3K-3-101/2009; kt.).
Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, nes sprendimą priėmė vieno įrodymo - jos pareiškimo notarui - pagrindu, o kitų įrodymų visumos nevertino. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis kasatorės teiginys yra tik abstraktaus pobūdžio: kasatorė nenurodo, kokie būtent bylos įrodymai, kurių sprendime neaptarė apeliacinės instancijos teismas, paneigia minimo rašytinio įrodymo duomenis. Iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas kasatorės pareiškimą notarui vertino bylos duomenų kontekste, lygino jį su pačios kasatorės pozicija byloje ir teismui teiktais paaiškinimais. Pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė aplinkybe, kad visi trys St. G. įpėdiniai po jo mirties pradėjo valdyti jo turtą, ir šios aplinkybės pagrindu padarė išvadą, kad jie visi priėmė palikimą; kasatorės pareiškimo notarei, kuriuo ji prašo išduoti nuosavybės teisės liudijimą į ½ dalį bendro su mirusiuoju turto, pareiškia nepriėmusi palikimo ir neturinti į jį pretenzijų, įrodomosios reikšmės pirmosios instancijos teismas nevertino. Kadangi byloje nustatyta, jog pareiškėja yra mirusiojo turto bendrasavininkė, jos faktinis gyvenimas bendrąja jungtine nuosavybe buvusiame gyvenamajame name nėra pakankamas įrodymas spręsti, kad ji priėmė palikimą, pradėjusi faktiškai valdyti turtą. Esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai nepakankami konstatuoti, kad kasatorė priėmė palikimą po savo vyro mirties.
Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija pripažįsta, kad nėra CPK 346 straipsnio 2 dalyje išvardytų pagrindų pakeisti ar panaikinti skundžiamą teismo sprendimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš M. G. 72,55 Lt (septyniasdešimt du litus penkiasdešimt penkis centus) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, valstybei.
Nutarties nuorašą nusiųsti Valstybės įmonei Registrų centras.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.