- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Data
- 2010-02-10
- Bylos Nr.
- 1A-10-174-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Violeta Miliuvienė (pirm.), Dalius Jocys, Linas Pauliukėnas
- Nuteistasis
- G., S., V., E. G., V. L., G. B., Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento
Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja Aurelija Sadauskaitė Baudž. byla Nr. 1A–10-174/2010 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4; 1.2.19.4.; 1.2.29.1.; 2.1.7.4.; 2.4.6.3.1. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
nuosprendis
2010 m. vasario 10 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. L. ir E. G. gynėjo Algimanto Jucio, nuteistojo S. I. gynėjo Viačeslavo Žarkovo (Viačeslav Žarkov), nuteistojo G. B. , Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Ginto Ivanausko apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-05-07 nuosprendžio, kuriuo:
V. L. , asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio l dalį ir nuteistas:
pagal BK 228 straipsnio 2 dalį – atėmimu teisės dirbti valstybės tarnyboje trejiems metams;
pagal BK 24 straipsnio 4 dalį 228 straipsnio 2 dalį – atėmimu teisės dirbti valstybės tarnyboje ketveriems metams;
pagal BK 24 straipsnio 4 dalį 300 straipsnio l dalį – 70 MGL (9 100 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio l, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir paskirta V. L. subendrinta bausmė atėmimas teisės dirbti valstybės tarnyboje ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, subendrinta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio l dalį paskirta bauda, ir V. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – atėmimas teisės dirbti valstybės tarnyboje ketveriems metams ir 70 MGL (9 100 Lt)dydžio bauda.
S. I. , asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 300 straipsnio l dalį ir nuteistas:
pagal BK 228 straipsnio 1 dalį – atėmimu teisės dirbti valstybės tarnyboje dvejiems metams;
pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 300 straipsnio l dalį – 20 MGL (2 600 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio l, 3 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu ir paskirta S. I. galutinė subendrinta bausmė – atėmimas teisės dirbti valstybės tarnyboje dvejiems metams ir 20 MGL (2 600 Lt) dydžio bauda.
G. B. , asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:
pagal BK 228 straipsnio 1 dalį – atėmimu teisės dirbti valstybės tarnyboje dvejiems metams;
pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 300 straipsnio l dalį – 20 MGL (2 600 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio l, 3 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu ir paskirta G. B. galutinė subendrinta bausmė – atėmimas teisės dirbti valstybės tarnyboje dvejiems metams ir 20 MGL (2 600 Lt) dydžio bauda.
E. G. , asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažinta kalta pagal BK 24 straipsnio 6 dalį 228 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio l dalį ir nuteista:
pagal BK 24 straipsnio 6 dalį 228 straipsnio 2 dalį – atėmimu teisės dirbti valstybės tarnyboje dvejiems metams;
pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (6 500 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio l, 3 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu ir paskirta E. G. galutinė subendrinta bausmė – 50 MGL (6 500 Lt) dydžio bauda ir atėmimas teisės dirbti valstybės tarnyboje dvejiems metams.
Nuosprendžiui įsiteisėjus nuteistiesiems paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta panaikinti.
Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – Klaipėdos miesto VPK pateiktą administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. 5740 (registracijos Nr. 3215), kurioje yra R. C. 2007-06-03 tarnybinis pranešimas, eismo įvykio protokolas Nr. E 756734 su kopija, administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. E 756734, baltas popieriaus lapas su įvykio schema, S. I. 2007-06-01 tarnybinis pranešimas, G. B. 2007-06-01 tarnybinis pranešimas, E. G. 2007-06-03 paaiškinimas, 2007-06-18 nutarimas Nr. E 756734 dėl administracinio teisės pažeidimo ir 2007-06-03 laikinas leidimas Nr. U 164179 – nuosprendžiui įsiteisėjus – nuspręsta perduoti Klaipėdos VPK Eismo priežiūros tarnybai; Klaipėdos miesto VPK pateiktus kompaktinius diskus su užrašais „2007-06-01“, „8.2-698“, „8.2-1486“, kuriuose užfiksuoti telefoniniai ir radijo pokalbiai; pasibaigus kasacinio apskundimo terminui, nuspręsta grąžinti Klaipėdos miesto VPK. Priedus prie telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolų devynis kompaktinius diskus Nr. CD-4-029-08, CD-4-031-08, CD-4-030-08, CD-4-032-08, CD-4-035-08, CD-4-034-08, CD-4-041-08, CD-4-036-08, CD-4-037-08, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta perduoti prokuratūrai.
Liudytojui R. K. už kelionę išmokėta suma – 125 Lt – pripažinta proceso išlaidomis ir priteista lygiomis dalimis iš V. L. , E. G. , S. I. , G. B. valstybės naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. L. , S. I. , G. B. ir E. G. nuteisti už tai, kad V. L. , S. I. , G. B. , būdami valstybės tarnautojais, V. L. organizavus, padedant E. G. , kurie siekė asmeninės naudos, veikdami bendrininkų grupe, 2007 m. birželio 3–18 dienomis Klaipėdos mieste, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to didelės žalos patyrė valstybė. Be to, E. G. , V. L. organizavus, padedant S. I. ir G. B. , suklastojo tikrus dokumentus: 2007-06-01 eismo įvykio protokolą Nr. E 756734, 2007-06-03 administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. E 756734 ir 2007-06-18 nutarimą Nr. E 756734 dėl administracinio teisės pažeidimo, ir juos panaudojo.
V. L. , būdamas valstybės tarnautoju ir dirbdamas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos policijos mokyklos viršininku, siekdamas asmeninės naudos – norėdamas išvengti galimos tarnybinės nuobaudos dėl 2007 m. birželio 1 d. eismo įvykio, kurio metu jis būdamas neblaivus vairavo ir apgadino Klaipėdos policijos mokyklos tarnybinį automobilį „Audi 100“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2007 m. birželio 2–3 d. laikotarpiu sukūrė nusikaltimo padarymo planą, kaip nuslėpti tikrąsias įvykio aplinkybes, ir tuo tikslu, pasinaudodamas savo, kaip Klaipėdos policijos mokyklos viršininko autoritetu ir tikėtina įtaka policijos pareigūnams, telefoninių pokalbių ir susitikimų Klaipėdos mieste metu sutarė su valstybės tarnautojais S. I. , dirbančiu Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Patrulių rinktinės 2 kuopos 2 būrio vyresniuoju patruliu, ir G. B. , dirbančiu Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus dalinio Mobiliosios kuopos būrio vadu, bei E. G. suklastoti įrodymus ir nuslėpti tikrąsias eismo įvykio aplinkybes administracinio teisės pažeidimo medžiagoje Nr. 5740, užfiksuojant, kad eismo įvykį padarė ne V. L. , o E. G. .
Veikdami pagal V. L. nurodymą, 2007 m. birželio 3 d. 17.30 val. E. G. kartu su V. L. nuvyko į Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Eismo priežiūros skyrių, esantį Šermukšnių g. 10, Klaipėdoje, ir pranešė išgalvotas aplinkybes, kad ji padarė 2007 m. birželio 1 d. eismo įvykį, o 18–24 val. laikotarpiu S. I. ir G. B. pateikė į administracinio teisės pažeidimo medžiagą Nr. 5740 savo 2007 m. birželio 1 d. datuotus tarnybinius pranešimus, kuriuose nurodė melagingas aplinkybes, kad automobilį „Audi 100“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo E. G. .
Veikdama pagal susitarimą, 2007 m. birželio 3–18 dienų laikotarpiu Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros skyriuje, esančiame Šermukšnių g. 10, Klaipėdoje, E. G. , pasirašydama pagal jos melagingą paaiškinimą surašytus tikrus dokumentus: 2007 m. birželio 1 d. datuotą eismo įvykio protokolą Nr. E 756734 ir 2007 m. birželio 3 d. administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. E 756734 bei 2007 m. birželio 18 d. nutarimą Nr. E 756734 dėl administracinio teisės pažeidimo, juos suklastojo ir panaudojo, kadangi jai buvo paskirta 100 litų bauda.
Taigi V. L. , pažeisdamas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 1 dalį ir 9 dalies 2, 3 punktus, kuriuose numatytos pareigos nuolatos vykdyti bendrąsias pareigūnų pareigas, užkirsti kelią daromam teisės pažeidimui, gavus žinių apie padarytą teisės pažeidimą nedelsiant apie tai pranešti policijai, imtis neatidėliotinų priemonių įvykio vietai apsaugoti, liudytojams nustatyti, 12 straipsnio 2 dalį, tai yra sulaužydamas duotą pareigūno priesaiką vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai atlikti patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos pareigūno vardą ir taip savo nusikalstamais veiksmais pažeisdamas pagrindinius valstybės tarnybos principus ir iškraipydamas tarnybos veiklos esmę ir turinį, menkindamas valstybės institucijų – Klaipėdos policijos mokyklos ir policijos autoritetą, griaudamas pasitikėjimą šiomis institucijomis, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdamas asmeninės naudos, dėl to didelę neturtinę žalą patyrė valstybė.
Be to, V. L. , surasdamas bendrininkus, sujungdamas jų pastangas ir nukreipdamas nusikalstamam planui įgyvendinti, koordinuodamas bendrininkų veiksmus ir skatindamas juos elgtis savo naudai, padedant E. G. , organizavo valstybės tarnautojų S. I. , pažeidusio Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 3 straipsnį, 4 straipsnio 2 dalį, 5 straipsnio 1 dalies 5, 6 punktus, 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 1 dalį ir 9 dalies 2, 3 punktus, 12 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2002-12-24 įsakymu Nr. 660 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 65.12 punktą, ir G. B. , pažeidusio Lietuvos Respublikos viešojo saugumo tarnybos įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, 4 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnio 1 dalies 6 punktą, 11 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 1 dalį ir 9 dalies 2, 3 punktus, 12 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2002-12-24 įsakymu Nr. 660 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 65.12 punktą, ir taip savo nusikalstamais veiksmais pažeidusių pagrindinius valstybės tarnybos principus ir iškraipiusių tarnybos veiklos esmę ir turinį, menkinant valstybės institucijų – Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir policijos, autoritetą, griaunant pasitikėjimą šiomis institucijomis, sudarius sąlygas dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 2 dalies pažeidimo nubausti eismo įvykio nepadariusį asmenį ir tuo pažeidus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 7 straipsnyje numatytą teisėtumo principą, piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, siekiant asmeninės naudos, dėl to didelę neturtinę žalą patyrė valstybė.
Be to, V. L. surasdamas bendrininkus, sujungdamas jų pastangas ir nukreipdamas nusikalstamam planui įgyvendinti, koordinuodamas bendrininkų veiksmus ir skatindamas juos elgtis savo naudai, padedant S. I. ir G. B. , organizavo tikrų dokumentų – 2007 m. birželio 1 d. eismo įvykio protokolo Nr. E 756734 ir 2007 m. birželio 3 d. administracinio teisės pažeidimo protokolo Nr. E 756734 bei 2007 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. E 756734 dėl administracinio teisės pažeidimo – suklastojimą ir panaudojimą, kadangi E. G. buvo paskirta 100 litų bauda.
E. G. 2007 m. birželio 2–3 d. laikotarpiu telefoninių pokalbių ir susitikimų Klaipėdos mieste metu, susitarė su Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos policijos mokyklos viršininku V. L. , Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Patrulių rinktinės 2 kuopos 2 būrio vyresniuoju patruliu S. I. ir Viešojo saugumo tarnybos prie VRM Vilniaus dalinio Mobiliosios kuopos būrio vadu G. B. suklastoti įrodymus ir nuslėpti tikrąsias eismo įvykio aplinkybes administracinio teisės pažeidimo medžiagoje Nr. 5740 dėl 2007 m. birželio 1 d. eismo įvykio, kurio metu V. L. būdamas neblaivus vairavo ir apgadino Klaipėdos policijos mokyklos tarnybinį automobilį „Audi 100“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 3 dalį, užfiksuojant, kad eismo įvykį padarė ne V. L. , o E. G. , siekiant asmeninės naudos – V. L. išvengti galimos tarnybinės nuobaudos, ir taip prisidėjo prie bendrininkų grupės daromo nusikaltimo.
Veikdama pagal V. L. nurodymą, 2007 m. birželio 3 d. 17.30 val. E. G. kartu su V. L. nuvyko į Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros skyrių, esantį Šermukšnių g. 10, Klaipėdoje, ir pranešė išgalvotas aplinkybes, kad ji padarė 2007 m. birželio 1 d. eismo įvykį. Tą pačią dieną, 18–24 val. laikotarpiu, S. I. ir G. B. pateikė į administracinio teisės pažeidimo medžiagą Nr. 5740 savo 2007 m. birželio 1 d. datuotus tarnybinius pranešimus, kuriuose nurodė melagingas aplinkybes, kad automobilį „Audi 100“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo E. G. .
Veikdama pagal susitarimą, 2007 m. birželio 3–18 dienų laikotarpiu Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Eismo priežiūros skyriuje, esančiame Šermukšnių g. 10, Klaipėdoje, E. G. , pasirašydama pagal jos melagingą paaiškinimą surašytus tikrus dokumentus: 2007 m. birželio 1 d. eismo įvykio protokolą Nr. E 756734 ir 2007 m. birželio 3 d. administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. E 756734 bei 2007 m. birželio 18 d. nutarimą Nr. E 756734 dėl administracinio teisės pažeidimo, juos suklastojo ir panaudojo, kadangi jai buvo paskirta 100 litų bauda.
Be to, V. L. pažeidus Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 1 dalį ir 9 dalies 2, 3 punktus, 12 straipsnio 2 dalį, S. I. pažeidus Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 3 straipsnį, 4 straipsnio 2 dalį, 5 straipsnio 1 dalies 5, 6 punktus, 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 1 dalį ir 9 dalies 2, 3 punktus, 12 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2002-12-24 įsakymu Nr. 660 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 65.12 punktą, G. B. pažeidus Lietuvos Respublikos viešojo saugumo tarnybos įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, 4 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnio 1 dalies 6 punktą, 11 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 1 dalį ir 9 dalies 2, 3 punktus, 12 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2002-12-24 įsakymu Nr. 660 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 65.12 punktą, ir taip savo nusikalstamais veiksmais pažeidus pagrindinius valstybės tarnybos principus ir iškraipius tarnybos veiklos esmę ir turinį, menkinant valstybės institucijų – Vidaus reikalų ministerijos ir policijos – autoritetą, griaunant pasitikėjimą šiomis institucijomis, sudarius sąlygas dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 2 dalį pažeidimo nubausti eismo įvykio nepadariusi asmenį ir tuo pažeidus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 7 straipsnyje numatytą teisėtumo principą, E. G. , palengvindama nusikalstamos veikos padarymą, šalindama kliūtis, pridengdama bendrininkus, padėjo valstybės tarnautojams – V. L. , S. I. ir G. B. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, siekiant asmeninės naudos, dėl to didelės neturtinės žalos patyrė valstybė.
S. I. , būdamas valstybės tarnautoju ir dirbdamas Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Patrulių rinktinės 2 kuopos 2 būrio vyresniuoju patruliu bei turėdamas įgaliojimus surašyti tarnybinį pranešimą apie eismo įvykio aplinkybes, siekdamas padėti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos policijos mokyklos viršininkui V. L. išvengti galimos tarnybinės nuobaudos dėl 2007 m. birželio 1 d. eismo įvykio, kurio metu V. L. būdamas neblaivus vairavo ir apgadino Klaipėdos policijos mokyklos tarnybinį automobilį „Audi 100“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 3 dalį, ir taip tikėdamasis palaikyti su juo gerus, draugiškus santykius, 2007 m. birželio 2–3 d. laikotarpiu telefoninių pokalbių ir susitikimų Klaipėdos mieste metu, susitarė su G. B. , V. L. ir E. G. suklastoti įrodymus ir nuslėpti tikrąsias eismo įvykio aplinkybes administracinio teisės pažeidimo medžiagoje Nr.5740, užfiksuojant, kad eismo įvykį padarė ne V. L. , o E. G. , ir taip prisidėjo prie bendrininkų grupės daromo nusikaltimo.
Veikdamas pagal susitarimą, 2007 m. birželio 3 d. 17.30 val. V. L. ir E. G. nuvykus į Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros skyrių, esantį Šermukšnių g. 10, Klaipėdoje, ir pranešus išgalvotas aplinkybes, kad 2007 m. birželio 1 d. eismo įvykį padarė E. G. , S. I. , tą pačią dieną, 18–24 val. laikotarpiu, kartu su Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus dalinio Mobiliosios kuopos būrio vadu G. B. pateikė į administracinio teisės pažeidimo medžiagą Nr. 5740 savo 2007 m. birželio 1 d. datuotą tarnybinį pranešimą, kuriame nurodė melagingas aplinkybes, kad automobilį „Audi 100“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo E. G. .
Taigi E. G. pasirašius pagal jos melagingą paaiškinimą surašytus tikrus dokumentus: 2007 m. birželio 1 d. datuotą eismo įvykio protokolą Nr. E 756734 ir 2007 m. birželio 3 d. administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. E 756734 bei 2007 m. birželio 18 d. nutarimą Nr. E 756734 dėl administracinio teisės pažeidimo, ir taip juos suklastojus bei panaudojus, kadangi jai buvo paskirta 100 litų bauda, S. I. , savo tarnybiniu pranešimu patvirtindamas išgalvotas eismo įvykio aplinkybes ir taip padėdamas suklastoti ir panaudoti suklastotus dokumentus, pažeisdamas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 3 straipsnį, 4 straipsnio 2 dalį, 5 straipsnio 1 dalies 5, 6 punktus, 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuriuose numatytos pareigos vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais, savo veiklą grįsti teisėtumu, užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, užtikrinti teisės pažeidimų atskleidimą ir tyrimą, saugaus eismo priežiūrą, gavus pranešimą apie daromą teisės pažeidimą imtis neatidėliotinų priemonių užkertant kelią daromam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką bei pranešti apie tai policijos įstaigai, pažeisdamas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 1 dalį ir 9 dalies 2, 3 punktus, kuriuose numatytos pareigos nuolatos vykdyti bendrąsias pareigūnų pareigas, užkirsti kelią daromam teisės pažeidimui, gavus žinių apie padarytą teisės pažeidimą nedelsiant apie tai pranešti policijai, imtis neatidėliotinų priemonių įvykio vietai apsaugoti, liudytojams nustatyti, 12 straipsnio 2 dalį, tai yra sulaužydamas duotą pareigūno priesaiką vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai atlikti patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos pareigūno vardą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2002-12-24 įsakymu Nr. 660 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 65.12 punktą, kuriame numatyta pareiga nustatyta tvarka įforminti eismo įvykius, ir taip savo nusikalstamais veiksmais pažeisdamas pagrindinius valstybės tarnybos principus ir iškraipydamas tarnybos veiklos esmę ir turinį, menkindamas valstybės institucijos – policijos, autoritetą, griaudamas pasitikėjimą šia institucija, sudarydamas sąlygas dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 2 dalies pažeidimo nubausti eismo įvykio nepadariusią E. G. ir tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 7 straipsnyje numatytą teisėtumo principą, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to didelę neturtinę žalą patyrė valstybė.
G. B. , būdamas valstybės tarnautoju ir dirbdamas Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus dalinio Mobiliosios kuopos būrio vadu bei turėdamas įgaliojimus surašyti tarnybinį pranešimą apie eismo įvykio aplinkybes, siekdamas padėti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos policijos mokyklos viršininkui V. L. išvengti galimos tarnybinės nuobaudos dėl 2007 m. birželio 1 d. eismo įvykio, kurio metu V. L. būdamas neblaivus vairavo ir apgadino Klaipėdos policijos mokyklos tarnybinį automobilį „Audi 100“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 3 dalį, ir taip tikėdamasis palaikyti su juo gerus, draugiškus santykius, 2007 m. birželio 2–3 d. laikotarpiu telefoninių pokalbių ir susitikimų Klaipėdos mieste metu, susitarė su S. I. , V. L. ir E. G. suklastoti įrodymus ir nuslėpti tikrąsias eismo įvykio aplinkybes administracinio teisės pažeidimo medžiagoje Nr. 5740, užfiksuojant, kad eismo įvykį padarė ne V. L. , o E. G. , ir taip prisidėjo prie bendrininkų grupės daromo nusikaltimo.
Veikdamas pagal susitarimą, 2007 m. birželio 3 d. 17.30 val. V. L. ir E. G. nuvykus į Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros skyrių, esantį Šermukšnių g. 10, Klaipėdoje, ir pranešus išgalvotas aplinkybes, kad 2007 m. birželio 1 d. eismo įvykį padarė E. G. , G. B. , tą pačią dieną, 18–24 val. laikotarpiu, kartu su Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Patrulių rinktinės 2 kuopos 2 būrio vyresniuoju patruliu S. I. pateikė į administracinio teisės pažeidimo medžiagą Nr. 5740 savo 2007 m. birželio 1 d. tarnybinį pranešimą, kuriame nurodė melagingas aplinkybes, kad automobilį „Audi 100“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo E. G. .
Taigi E. G. pasirašius pagal jos melagingą paaiškinimą surašytus tikrus dokumentus: 2007 m. birželio 1 d. datuotą eismo įvykio protokolą Nr. E 756734 ir 2007 m. birželio 3 d. administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. E 756734 bei 2007 m. birželio 18 d. nutarimą Nr. E 756734 dėl administracinio teisės pažeidimo, ir taip juos suklastojus bei panaudojus, kadangi jai buvo paskirta 100 litų bauda, G. B. savo tarnybiniu pranešimu patvirtindamas išgalvotas eismo įvykio aplinkybes ir taip padėdamas suklastoti ir panaudoti suklastotus dokumentus, pažeisdamas Lietuvos Respublikos viešojo saugumo tarnybos įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, 4 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnio 1 dalies 6 punktą, 11 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuriuose numatytos pareigos vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Vidaus tarnybos įstatymu ir kitais įstatymais, savo veiklą grįsti teisėtumu, sustiprinti Lietuvos policijos pajėgas ir padėti įgyvendinti pavestas funkcijas, užkirsti kelią daromam teisės pažeidimui, apsaugoti įvykio vietą ir įrodymus, nustatyti liudytojus, pažeisdamas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 1 dalį ir 9 dalies 2, 3 punktus, kuriuose numatytos pareigos nuolatos vykdyti bendrąsias pareigūnų pareigas, užkirsti kelią daromam teisės pažeidimui, gavus žinių apie padarytą teisės pažeidimą nedelsiant apie tai pranešti policijai, imtis neatidėliotinų priemonių įvykio vietai apsaugoti, liudytojams nustatyti, 12 straipsnio 2 dalį, tai yra sulaužydamas duotą pareigūno priesaiką vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai atlikti patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos pareigūno vardą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2002-12-24 įsakymu Nr. 660 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 65.12 punktą, kuriame numatyta pareiga nustatyta tvarka įforminti eismo įvykius, ir taip savo nusikalstamais veiksmais pažeisdamas pagrindinius valstybės tarnybos principus ir iškraipydamas tarnybos veiklos esmę ir turinį, menkindamas valstybės institucijų – Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir policijos – autoritetą, griaudamas pasitikėjimą šiomis institucijomis, sudarydamas sąlygas dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 2 dalies pažeidimo nubausti eismo įvykio nepadariusią E. G. ir tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 7 straipsnyje numatytą teisėtumo principą, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to didelę neturtinę žalą patyrė valstybė.
Apeliaciniame skunde Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras G. I. prašo pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-05-07 apkaltinamąjį nuosprendį S. I. , G. B. ir E. G. ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį:
S. I. pripažinti kaltu pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir nuteisti atėmimu teisės dirbti valstybės tarnyboje 3 metams bei 6 mėnesiams; pripažinti kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį ir paskirti 20 MGL (2 600 Lt) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, bausmes subendrinti visiško sudėjimo būdu ir paskirti S. I. galutinę subendrintą bausmę 20 MGL (2 600 Lt) dydžio baudą ir teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimą 3 metams ir 6 mėnesiams;
G. B. pripažinti kaltu pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir nuteisti atėmimu teisės dirbti valstybės tarnyboje 3 metams bei 6 mėnesiams; pripažinti kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį ir paskirti 20 MGL (2 600 Lt) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, bausmes subendrinti visiško sudėjimo būdu ir paskirti G. B. galutinę subendrintą bausmę 20 MGL (2 600 Lt) dydžio baudą ir teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimą 3 metams bei 6 mėnesiams;
E. G. pripažinti kalta pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, ir, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti 90 MGL (11 700 Lt) dydžio baudą; pripažinti kalta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir paskirti 50 MGL (6 500 Lt) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti E. G. galutinę subendrintą bausmę 90 MGL (11 700 Lt) dydžio baudą.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Šalies argumentai
Prokuroras skunde nurodo, kad teismas nuosprendyje teisingai konstatavo visų nuteistųjų kaltę dėl dokumentų suklastojimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir nuteistųjų V. L. bei E. G. kaltę dėl piktnaudžiavimo tarnyba pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, tačiau neteisingai perkvalifikavo nuteistųjų S. I. ir G. B. veiką iš BK 228 straipsnio 2 dalies į BK 228 straipsnio 1 dalį. Teismas nuosprendyje konstatavo: „S. I. ir G. B. veika dėl piktnaudžiavimo tarnyba perkvalifikuotina iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 str. 2 d., pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso BK 228 str. 1 d., nenustačius jų veikoje kvalifikuojančio požymio, t. y. turtinės ar kitokios asmeninės naudos siekimo. S. I. ir G. B. nebuvo pavaldūs V. L. , nepalaikė jokių glaudesnių darbinių ar asmeninių santykių, todėl akivaizdžiai tiesiogiai nesiekė padėti V. L. išvengti atsakomybės. Kaip matyti iš teisme išklausytų S. I. pokalbių su V. Š. įrašų, sutiko suklastoti eismo įvykio aplinkybes tik dėl to, kad nenorėjo turėti nemalonumų, dėl V. L. užimamų pareigų ir galimos įtakos.“
Prokuroras teigia, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių visų bendrininkų tikslą – siekimą padėti V. L. išvengti galimos tarnybinės nuobaudos už padarytą administracinės teisės pažeidimą, visi bendrininkai atlikdami savo tyčinius veiksmus suprato, jog padeda įgyvendinti tą tikslą. Nors bendrininkų nusikalstamų veiksmų motyvai iš dalies skyrėsi, tačiau tai neliečia jų bendro tikslo. Siekimas kitokios asmeninės naudos suprantamas kaip kaltininko noras gauti bet kokios nematerialaus (neturtinės) pobūdžio naudos tiek sau, tiek kitam asmeniui. Veiksmai, kurie nulemti noro padėti V. L. išvengti drausminės atsakomybės už jam esant neblaiviam padarytą administracinės teisės pažeidimą, už kurį viena iš gresiančių nuobaudų yra atleidimas iš tarnybos, atitinka nematerialaus pobūdžio naudos sampratą. Nematerialaus pobūdžio nauda teismų praktikoje aiškintina kaip karjeros galimybių susikūrimas ne tik sau pačiam, tačiau ir kitiems asmenims. Tai gali būti viršininkų palankumo užsitikrinimas ar jo užtikrinimas kitiems asmenims, darbo trūkumų slėpimas, šeimos narių, giminių, kitų artimų žmonių problemų sprendimas ir pan. (kasacinės nutartys 2K-7-638/2005, 2K-7-2/2007, 2K-108/2009). Iš bylos aplinkybių matyti, kad nuteistieji S. I. ir G. B. siekė ne įstatymų numatyta tvarka išspręsti Klaipėdos policijos mokyklos viršininkui V. L. kilusias problemas dėl jo padaryto teisės pažeidimo, ir jie veikė V. L. padėdami įgyvendinti ne viešus, bet asmeninius interesus, todėl, prokuroro teigimu, jų veikose yra BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytas kvalifikuojantis požymis – asmeninės naudos siekimas. Taigi S. I. ir G. B. veika turėjo būti kvalifikuota ne pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, o pagal minėto straipsnio 2 dalį.
Teismas skirdamas bausmę E. G. nurodė, kad nors ji ir nebuvo valstybės tarnautoja, bet atsižvelgiant į padarytos veikos pobūdį, jai gali būti skiriama sankcijoje numatyta teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmė ir, pripažinęs E. G. kalta pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, paskyrė jai teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimo dvejiems metams bausmę. Prokuroras apeliaciniame skunde aiškina, kad pagal BK 45 straipsnį teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas skiriamas, kai kaltininkas nusikalstamą veiką padaro darbinės ar profesinės veiklos srityje arba kai teismas, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, padaro išvadą, kad nuteistajam negalima palikti teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla. Byloje nustatyta, kad E. G. nebuvo valstybės tarnautoja ir nusikalstamą veiką padarė ne darbinės ar profesinės veiklos srityje, todėl jai neturėjo būti paskirta BK 228 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmė. Atsižvelgdamas į tai, kad BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika yra apysunkis nusikaltimas ir šio straipsnio sankcijoje, be kitų bausmių, numatyta bauda, ir kad padėjėjams neturėtų būti paskirta griežtesnė bausmė už organizatorių ar vykdytoją, nes tai prieštarautų teisingumo principui, prokuroras prašo E. G. , nepaisant to, kad yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veika padaryta bendrininkų grupe – paskirti mažesnę baudą nei įstatymo numatytas už apysunkį nusikaltimą vidurkis.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistojo S. I. gynėjas V. Žarkovas prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-05-07 apkaltinamąjį nuosprendį dėl S. I. nuteisimo ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Teigia, jog neįrodyta, kad S. I. įvykdė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, o pirmosios instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus. Teismas bylą ištyrė nevisapusiškai ir neobjektyviai, todėl padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Bylos medžiaga neįrodo, kad S. I. įvykdė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, todėl baudžiamoji byla dėl jo turi būti nutraukta. Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas savo išvadas grindžia tais įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Ši norma nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tuo tarpu nuteistojo S. I. gynėjui kyla abejonių, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio byloje surinktus įrodymus, vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas kvalifikuodamas S. I. veiką pagal BK 228 straipsnio 1 dalį konstatavo: „S. I. , būdamas policijos pareigūnu, vykdydamas savo tarnybos pareigas, gavęs pranešimą nuvyko į įvykio vietą, kur išsiaiškino, kad automobilį vairavo neblaivus Klaipėdos policijos mokyklos viršininkas V. L. . Tai, kad S. I. buvo žinomos visos šios aplinkybės, matyti iš jo pokalbio su budėtoju. Bet S. I. savo tarnybiniu pranešimu patvirtino išgalvotas eismo įvykio aplinkybes ir taip padėjo suklastoti ir panaudoti suklastotus dokumentus. Tokiu būdu S. I. , pažeisdamas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 3 str., 4 str. 2 d., 5 str. 1 d. 5, 6 p., 21 str. 1 d. 2 p., Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 3 str. 1 d. ir 9 d. 2, 3 p., Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2002-12-24 įsakymu Nr. 660 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 65.12 punktą, sudarydamas sąlygas dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 str. 2 d. pažeidimo nubausti eismo įvykio nepadariusią E. G. ir tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 7 straipsnyje numatytą teisėtumo principą, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to didelę neturtinę žalą patyrė valstybė.
Teismo išvados turi būti grindžiamos įrodymais, o ne prielaidomis, nuosprendyje negali būti abejonių dėl nuteisiamo asmens kaltumo, teismo išvados dėl kaltinamojo kaltės turi būti pagrįstos ne atskirų įrodymų, o įrodymų viseto analize. Nuteistojo S. I. gynėjas tvirtina, kad dėl minėtų trūkumų Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-05-07 nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas.
Aiškina, kad nusikaltimo sudėtis yra esminis pagrindas sprendžiant asmens patraukimą baudžiamojon atsakomybėn. Pagal BPK 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą baudžiamoji byla negali būti keliama, o iškelta byla turi būti nutraukiama, jeigu veikoje nėra nusikaltimo sudėties. Nusikaltimo sudėties elementai – tai objektas, objektyvioji pusė, subjektas ir subjektyvioji pusė. Nusikaltimo sudėties elementai turi atsispindėti ir pačioje nusikalstamoje veikoje. Nesant bent vieno iš nusikaltimo sudėties elementų, veika negali būti pripažįstama nusikaltimu. Kad veika būtų pripažinta nusikaltimu, reikia įvertinti visus su jos padarymu susijusius aspektus. Teismo nuosprendyje konstatuota, jog S. I. kaltė pasireiškė tuo, kad būdamas policijos pareigūnu, vykdydamas savo tarnybos pareigas, gavęs pranešimą nuvyko į įvykio vietą, kur išsiaiškino, kad automobilį vairavo neblaivus Klaipėdos policijos mokyklos viršininkas V. L. , tačiau savo tarnybiniu pranešimu patvirtino išgalvotas eismo įvykio aplinkybes ir taip padėjo suklastoti ir panaudoti suklastotus dokumentus, sudarė sąlygas nubausti eismo įvykio nepadariusį asmenį. Tokia teismo išvada nepagrįsta byloje surinktų įrodymų visuma, be to, teismas padarė tik prielaidą dėl V. L. neblaivumo.
Nuteistojo S. I. gynėjas teigia, jog teismas privalėjo nustatyti, ar buvo nuteistojo V. L. 2007-06-01 padarytoje veikoje administracinio teisės pažeidimo požymių, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 127 straipsnio 3 dalyje (Kelių eismo taisyklių pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), padaryti neblaivaus (girto) arba apsvaigusio nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmens ), ar buvo pakankamas pagrindas jį traukti administracinėn atsakomybėn. Kadangi pagal minėto straipsnio dispoziciją neturi reikšmės pažeidėjo girtumo laipsnis, teismas turėjo tik nustatyti, ar V. L. buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, ar jis buvo ATPK 127 straipsnio 3 dalies subjektu, ir motyvuoti savo išvadą. Teigia, kad tik nustatę šių įrodymų visumą teismas turėjo pagrindą ne prielaidomis, o faktais konstatuoti policijos pareigūno nuteistojo S. I. kaltę.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nuosprendyje konstatavo, kad V. L. vairavo automobilį „Audi“, eismo įvykio metu buvo neblaivus, kad įvykio vietoje buvo E. G. , kuri važiavo kitu automobiliu „Volkswagen Passat“. Teismas nurodė, kad liudytojos E. Z. , E. B. ir G. K. , kurios nebuvo suinteresuotos pakenkti V. L. , nes jo nepažinojo, aiškiai konkrečiai parodė, kad matė, kaip automobilį „Audi“ vairavo vyras, kuris iš elgesio ir judesių atrodė neblaivus. Tačiau apeliantas pažymi, kad nei E. Z. , nei E. B. , nei G. K. nematė V. L. elgesio ir judesių, jos tik spėjo, kad automobilio vairuotojas neblaivus.
Nuteistojo S. I. gynėjo V. Žarkovo teigimu, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Pasak advokato V. Žarkovo, šioje byloje teismas besąlygiškai privalėjo kreiptis į administracinį teismą dėl ATPK 126 straipsnio, 127 straipsnio 3 dalies taikymo praktikos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus dėl ATPK normos taikymo. Tai, kad vienoda teismų praktika, užtikrinanti teismų jurisprudencijos tęstinumą, yra konstitucinė vertybė, 2006 m. kovo 28 d. nutarime pažymėjo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, nurodydamas, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat.
Šalies argumentai
Apeliantas su teismo išvadomis nesutinka dėl šių aplinkybių.
Liudytojos E. Z. telefoninių skambučių į Klaipėdos miesto VPK budėtojų dalį, adresu Jūros g. 1, Klaipėda, stenogramoje 23.15 val. užfiksuota: „gal ten liktai moteriškė važiavo, nu jo, kaip aš supratau...“ (t. 1, b. l. 102). Tačiau t. 2, b. l. 4, esanti šio pokalbio stenograma pateikta jau kitu kontekstu: „iš galo ten lygtais moteriškė važiavo jo, kaip aš supratau.“ Apelianto teigimu, teismo posėdžio metu šių skambučių paklausymas aiškiai patvirtina pirmosios stenogramos teksto autentiškumą, tačiau teismas nuosprendyje iškraipė stenogramų esmę.
Nuteistojo S. I. gynėjas teigia, kad pagrindinis teisės aktas, reguliuojantis su administracinių teisių pažeidimų bylomis, iškeltomis pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnio 1–3 dalis, 127 straipsnio 3 dalį, susijusius materialinius teisinius klausimus, yra ATPK. Kitas šiuos teisinius santykius reguliuojantis teisės aktas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintos Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklės (toliau – Neblaivumo nustatymo taisyklės).
Iš ATPK 126 straipsnio 1–3 dalių,127 straipsnio 3 dalies turinio matyti, kad įstatymų leidėjas atsakomybę už šiuos pažeidimus numatė specialiajam subjektui – vairuotojui. Šios nuostatos laikomasi ir teismų praktikoje nurodant, kad administracinių teisės pažeidimų, numatytų minėtuose ATPK straipsniuose, subjektu gali būti tik transporto priemonę vairavęs asmuo. Vairuotojo sąvokos apibrėžimas yra pateiktas Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 35 dalyje, Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, 47 punkte. Šios teisės normos vairuotoją apibrėžia kaip asmenį, kuris vairuoja ar moko vairuoti transporto priemonę. Taigi kitas subjektas, tai yra ne vairuotojas (pavyzdžiui – keleivis) už ATPK 126 straipsnio 1–3 dalyse, 127 straipsnio 3 dalyje numatytus pažeidimus administracinėn atsakomybėn negali būti traukiamas. Vadinasi, nuteistasis S. I. turėjo nustatyti, kad būtent V. L. vairavo transporto priemonę.
Faktui, kad vairuotojas transporto priemonę vairavo neblaivus, pakanka konstatuoti, kad transporto priemonė judėjo valdoma administracinėn atsakomybėn patraukto asmens (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N1-413/2007).
Byloje nustatyta, kad nuteistasis S. I. į įvykio vietą atvyko po to, kai automobilis „Audi“ atsitrenkė į bordiūrą. S. I. nematė, kas buvo minėto automobilio vairuotojas. Byloje taip pat nustatyta, kad įvykį stebėję liudytojai buvo kitoje gatvės pusėje, prie policijos pareigūnų nepriėjo, savo asmens duomenų neskelbė. Jie buvo nustatyti tik ikiteisminio tyrimo metu. Maža to, pirmosios apklausos metu – 2007-07-26 – liudytojai negalėjo prisiminti, kas buvo už vairo. Liudytojos E. Z. , E. B. teisme parodė, kad netrukus privažiavo policijos autobusiukas, iš kurio išlipo trys pareigūnai. Policijos pareigūnų veidų neprisimena. Tuo metu vyras ir moteris stovėjo išlipę iš automobilių. Kaip matyti iš liudytojų parodymų, į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai transporto priemonę vairavusį asmenį galėjo nustatyti tik iš nuteistojo V. L. bei jo dukros nuteistosios E. G. paaiškinimų. Kadangi kitų asmenų įvykio vietoje nebuvo, netikėti E. G. paaiškinimu bei tikrinti V. L. blaivumą nebuvo pagrindo. Taigi neaišku, kokiu pagrindu nuteistasis S. I. turėjo konstatuoti, kad automobilio „Audi“ vairuotojas buvo būtent nuteistasis V. L. . Nors ir įtardamas, kad eismo įvykio kaltininkas buvo V. L. , S. I. neturėjo teisinio pagrindo jį tikrinti, nes pagal Neblaivumo nustatymo taisyklių 23 punktą nevairuotojų patikrinimą gali atlikti tik medicinos priežiūros įstaiga, gavusi atitinkamą siuntimą.
Nuteistojo S. I. gynėjas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad S. I. pažeidė Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2002-12-24 įsakymu Nr. 660 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 65.12 punktą (nustatyta tvarka įforminti autoavarijų, KET bei kitų teisės pažeidimų dokumentus ir pagal kompetenciją taikyti administracinio poveikio priemones). Byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis S. I. neturėjo įgaliojimų įforminti KET pažeidimus, jam nebuvo išduoti Administracinio teisės pažeidimo protokolai, todėl, apelianto teigimu, teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias policijos patrulio veiksmus autoįvykio vietoje. Remiantis minėtos instrukcijos 85.7 punktu, nuteistasis S. I. privalėjo nustatyti transporto priemonių vairuotojus, asmenis, susijusius su autoavarija, ir liudytojus.
Iš ATPK 126 straipsnio 1–3 dalių, 127 straipsnio 3 dalies turinio išeina, kad vien tik specialaus administracinio teisės pažeidimo subjekto (vairuotojo) nustatymas byloje dar nėra pagrindas taikyti administracinę atsakomybę už transporto priemonės vairavimą, esant vairuotojui neblaiviam. Siekiant asmenį patraukti atsakomybėn pagal ATPK 127 straipsnio 3 dalį, turi būti nustatytas specialus administracinio teisės pažeidimo subjekto požymis, t. y. jo neblaivumas arba apsvaigimas (ATPK 127 straipsnio 3 dalis).
Transporto priemones vairuojančių asmenų neblaivumo (girtumo) kontrolę ir medicininės apžiūros neblaivumui (girtumui) nustatyti atlikimo tvarką reglamentuoja Neblaivumo nustatymo taisyklės, Medicininės apžiūros neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatyti atlikimo metodika, Bendroji asmens būklės įvertinimo metodika, Policijos patrulių veiklos instrukcija. Pagal teismų praktiką asmens neblaivumas turi būti nustatinėjamas laikantis paminėtų teisės aktų nuostatų. Taigi transporto priemones vairuojančių asmenų neblaivumas (girtumas) gali būti nustatomas dviem būdais: tikrinimu arba medicinine apžiūra. Nė vienas iš išvardytų teises aktų nenumato galimybės nustatyti neblaivumo faktą liudytojų parodymais, todėl, apelianto teigimu, teismo išvada, jog neginčijamai nustatytas nuteistojo V. L. neblaivumo faktas įvykio dieną – 2007-06-01 23 val. – prieštarauja materialinės teisės normoms, reglamentuojančioms Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymą.
Be to, nuteistojo S. I. gynėjui neaišku, kodėl teismas daro išvadą, kad nuteistasis V. L. buvo neblaivus, o ne apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.
Taigi nuteistasis S. I. 2007-06-01 23.15 val.: 1) neturėjo pareigos įforminti autoavarijų, KET bei kitų teisės pažeidimų dokumentus; 2) neturėjo pagrindo netikėti nuteistosios E. G. paaiškinimu dėl autoįvykio kaltininko; 3) neturėjo teisinio pagrindo tikrinti nuteistojo V. L. blaivumą/neblaivumą, neturėjo pagrindo pristatyti jį į sveikatos priežiūros centrą. Nuteistojo S. I. 2007-06-01 tarnybiniame pranešime užfiksuotos jo nustatytos aplinkybės.
Dėl dokumento klastojimo: nuteistojo S. I. gynėjas tvirtina, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, nurodydamas: „suklastoti dokumentą buvo galima tik padedant S. I. ir G. B. , nes šie pareigūnai buvo eismo įvykio vietoje, aiškiai žinojo, kas vairavo automobilį, todėl nuo jų surašytų tarnybinių pranešimų turinio priklausė, ar E. G. galės prisiimti kaltę dėl eismo įvykio, ar turės atsakyti V. L. .“
Teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, kad administracinės teisės pažeidimų bylose turi būti laikomasi tų pačių pagrindinių principų, kurių laikomasi baudžiamajame procese. Tiek baudžiamajame, tiek administraciniame procese sprendžiamas klausimas dėl įstatyme numatytų sankcijų taikymo, prieš tai nustačius, kad buvo padaryta įstatymo draudžiama veika. Administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjęs organas privalo surinkti įrodymus, kad tinkamai konstatuotų asmens kaltę. Administracinio teisės pažeidimo byloje yra ne tik policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai, liudytojų paaiškinimai, bet ir kiti įrodymai. Apie 2007-06-01 eismo įvykį buvo rašoma visuomenės informavimo priemonėse. Klaipėdos m. VPK, Klaipėdos m. VPK Eismo priežiūros skyriaus viršininkas turėjo pagal savo pareigą organizuoti kruopštų autoįvykio tyrimą. Tai nebuvo daroma. Maža to, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. 2008-05-26 nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl nuteistųjų veiksmų 2007-06-01 eismo įvykio metu buvo nutrauktas. Nutarime konstatuota, kad V. L. įvykio metu buvo neblaivus. Advokato V. Žarkovo teigimu, vadovaujantis ATPK 35 straipsniu, 255 straipsniu, prokurorai privalėjo spręsti klausimą dėl administracinio teisės pažeidimo bylos iškėlimo V. L. pagal ATPK 127 straipsnio 3 dalį. Asmens kaltė dėl administracinio teisės pažeidimo nustatoma nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje. Priešingu atveju pažeidžiama nekaltumo prezumpcija.
Nuteistojo S. I. gynėjo nuomone, teismas netinkamai kvalifikavo nuteistojo S. I. veiklą pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį, nes jis neprisidėjo prie E. G. veiksmų. Be to, apeliantui visiškai nesuprantama, kodėl teismas padarė išvadą, kad nuteistasis S. I. „ ...sudarydamas sąlygas dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 str. 2 d. pažeidimo nubausti eismo įvykio nepadariusią E. G. .“ Nutarimas administracinėje byloje nėra panaikintas. Ikiteisminį tyrimą atliko Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pareigūnai. Vadovaujantis LR ABTĮ jie turi teisę kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Advokato V. Žarkovo nuomone, jeigu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pozicija buvo tokia, kad E. G. patraukta administracinėn atsakomybėn neteisėtai, reikėjo kreiptis į administracinį teismą dėl nutarimo panaikinimo. Tai nebuvo padaryta, todėl tvirtinti, kad E. G. buvo patraukta administracinėn atsakomybėn neteisėtai, nėra pagrindo.
Apeliantas pakartotinai pažymi, kad vairavimo neblaivumo faktą galima įrodyti tik priemonėmis, nurodytomis Neblaivumo nustatymo taisyklėse. Nuteistojo S. I. tarnybinis pranešimas negalėjo padaryti įtakos administracinės atsakomybės taikymui V. L. bei E. G. .
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis G. B. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-05-07 nuosprendį dėl jo nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 300 straipsnio 1 dalį. Nurodo, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių procesinių normų pažeidimus, buvo šališkas.
Dėl kaltinimų prieštaravimo įstatymams ir esminių procesinių normų pažeidimo skunde tvirtina, kad pareikšti įtarimai yra prieštaringi, neatitinka įstatymų ir teisinės praktikos reikalavimų. Daugelis konkrečių kaltinimų nepagrįsta faktinėmis bylos aplinkybėmis, tai yra privaloma. Nuosprendyje išvados, kuriomis remiasi kaltinimai, pagrįstos tik prielaidomis.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, kad nors teismas nuosprendyje nurodė dėl jo įgaliojimų surašyti tarnybinį pranešimą apie eismo įvykio aplinkybes, tačiau nenurodė, kas tokius įgaliojimus jam suteikė. Aiškina, kad šie kaltinimo teiginiai turi būti pagrįsti baudžiamos bylos medžiaga, tačiau byloje įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes, nėra, jų nepagrindė ir prokuroras kaltinamojoje kalboje.
Nors nurodoma, kad V. L. padarė kelių eismo įvykį ir organizavo šio administracinio teisės pažeidimo išvengimą, tačiau nei įtarimuose, nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje neįvardyta konkreti V. L. administracinio teisės pažeidimo kodekso norma, nors įtarimuose S. I. , taip pat ir jam – G. B. – nurodyta, kad V. L. pažeidė ATPK 127 straipsnio 3 dalį. Apeliantas G. B. pažymi, kad V. L. dėl šio administracinio teisės pažeidimo joks protokolas surašytas nebuvo, ir jis pagal šį straipsnį atsakomybėn nebuvo traukiamas.
Įtarime, kaltinamajame akte ir nuosprendyje V. L. nurodoma, kad jis organizavo visų nusikaltimų įvykdymą, tačiau įtarimuose, kurie buvo pareikšti E. G. , S. I. ir jam – G. B. , šios aplinkybės nenurodytos, todėl šis prieštaravimas paneigia V. L. kaip nusikaltimo organizatoriaus veiką.
Įtarimuose ir kaltinime neįvardyti konkretūs susitikimai ir telefoniniai pokalbiai, kuriuose V. L. būtų organizavęs nusikaltimų padarymą, kokį jis sukūrė nusikaltimo padarymo planą, kaip tą planą pateikė kitiems, kas buvo nurodyta tame plane. Tai rodo, kad buvo remiamasi nepagrįstais išsigalvojimais arba prielaidomis, tai patvirtina pačiame įtarime ir kaltinamajame akte nurodytos aiškios spėlionės: „<...> pasinaudodamas savo, kaip Klaipėdos policijos mokyklos viršininko autoritetu ir tikėtina įtaka policijos pareigūnams <...>“. Taigi teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8. punktą, kuriame nurodyta : „<...> Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes <...>.“
Apeliantas G. B. aiškina, kad byloje nėra jokių įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių, jog Klaipėdos policijos mokyklos viršininkas V. L. , nors ir formaliai galėjo pagal savo kompetenciją daryti įtaką policijos pareigūnams, juolab kad jis (G. B. ) nebuvo ir nėra policijos pareigūnas. Todėl įtarimuose nurodyti teiginiai prieštarauja baudžiamosios bylos medžiagai.
Aiškina, kad piktnaudžiavimas – tai tyčinis pareigūno ar valstybės tarnautojo pasinaudojimas savo tarnybine padėtimi priešingai tarnybos interesams, jeigu tai buvo padaryta savanaudiškais arba asmeniniais tikslais, arba padaręs didelę žalą valstybės interesams ar kitiems asmenims. Objektyvioji pusė visų pirma išreiškiama pasinaudojimu tarnybine padėtimi neperžengiant savo kompetencijos ribų, priešingai tarnybai interesams. Teigia, kad byloje nėra jokių nuorodų, kad jis (G. B. ) pažeidė kažkokius savo, kaip būrio vado, pareigybės nuostatus, akivaizdžiai nepagrįstai teigiama, neva jis pažeidė Lietuvos Respublikos generalinio policijos komisaro 2002-12-24 įsakymo Nr. 660 reikalavimus, nes pagal jo pareigas jam nėra privalomi Generalinio policijos komisaro įsakymai, nes jo tarnybinę veiklą reguliuoja Lietuvos Respublikos viešojo saugumo tarnybos įstatymas, Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus dalinio Mobiliosios kuopos būrio vado pareigybės aprašymas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau LAT) 2005-06-07 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr.2K-372/2005 nurodyta: „<...> BK 228 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už piktnaudžiavimą: valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Inkriminuojant šį BK straipsnį būtina nustatyti, ar kaltininkas yra valstybės tarnautojas (jam prilygintas asmuo), veiką (piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą), pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, kaltės formą. BK 228 straipsnio dispozicija savo esme yra blanketinė, todėl visais atvejais būtina išsiaiškinti, kokius teisės aktus, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, kaltininkas pažeidė <...>.“
LAT 2005-02-15 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-153/2005 nurodyta: „<...> Piktnaudžiavimas padarytas siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių, yra kvalifikuotas piktnaudžiavimas, numatytas BK 228 str. 2 dalyje. Šio nusikaltimo esmė ta, kad valstybės tarnautojas nors formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika nesuderinama su tarnybos interesais <...>.“
Apeliantas G. B. tvirtina, jog neįrodyta, kad jis veikė kaip kompetentingas pareigūnas, todėl BK 228 straipsnyje nurodyto nusikaltimo jis nepadarė.
Kadangi jis buvo kaltinamas ir yra nuteistas už tai, kad veikė bendrininkų grupe, todėl G. B. atkreipia dėmesį ir į kaltinimų teisinį pagrįstumą kitiems kaltinamajame akte ir teismo nuosprendyje įvardytiems asmenims.
Nuteistasis G. B. apeliaciniame skunde pažymi, kad teismas nuosprendyje nurodydamas: „<...> V. L. veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimo tarnyba organizatoriaus ir piktnaudžiavimo tarnyba sutaptis. V. L. piktnaudžiavimas tarnyba pasireiškė tuo, kad jis pasinaudojo priešingai tarnybos interesams, savo kaip Klaipėdos policijos mokyklos viršininko tarnybine padėtimi ir įtaka policijos pareigūnams, kadangi jis vadovavo mokymo įstaigai, kurioje dalis pareigūnų studijavo, galėjo spręsti mokyklai priklausančių bendrabučių suteikimą pareigūnams <...> Kaip organizatoriaus V. L. veiksmai pasireiškia tuo, kad jis, būdamas suinteresuotas išvengti galimos tarnybinės nuobaudos, aktyviai pradėjo ieškoti būdų kaip išvengti atsakomybės neigdamas vairavimo faktą ir buvimą eismo įvykio vietoje faktą. V. L. buvo žinoma vidaus reikalų ministerijoje taikoma praktika už vairavimą neblaiviam, atleidimas iš tarnybos, todėl aktyviai ėmė kurti planus, kaip išvengti atsakomybės <...>“ peržengė kaltinimo ribas, be to, šių teismo išvadų nepatvirtina teisme nustatytos aplinkybės. Taigi teismas savo subjektyvius pamąstymus pateikė kaip neginčytinai įrodytas aksiomas, tai akivaizdžiai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, kartu rodo teismo šališkumą. Be to, teismas pažeidė LAT Senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.2 punktą, kuriame nurodyta: „<...> Apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodomos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės, turinčios reikšmę baudžiamosios atsakomybės klausimo sprendimui, jeigu jos nuosprendyje pripažintos įrodytomis, negali iš esmės skirtis nuo nusikalstamos veikos aprašymo kaltinamajame akte <...>.“
Teismas nuosprendyje nurodė: „<...> Kaip organizatoriaus V. L. veiksmai pasireiškia tuo, kad jis, būdamas suinteresuotas išvengti galimos tarnybinės nuobaudos, aktyviai pradėjo ieškoti būdų, kaip išvengti atsakomybės neigdamas vairavimo faktą ir buvimo eismo įvykio vietoje faktą. V. L. buvo žinoma vidaus reikalų ministerijoje taikoma praktika už vairavimą neblaiviam, atleidimas iš tarnybos, todėl aktyviai ėmė kurti planus, kaip išvengti atsakomybės. Tai, kad dauguma skambučių buvo iš V. L. telefono, kad jis skambino I. I. , K. S. . J. D. ir domėjosi, kas iš policijos pareigūnų įformino įvykį, koks S. I. telefonas, leidžia daryti išvadą, jog norėdamas išvengti galimos nuobaudos, aktyviai ėmėsi veiksmų, ieškodamas bendrininkų savo tikslui įgyvendinti. V. L. tyčiniais aktyviais veiksmais buvo sujungtos bendrininkų pastangos ir nukreiptos jo siekiamiems tikslams įgyvendinti<...>.“, tačiau tokia teismo išvada dėl V. L. kaip organizatoriaus veiksmų prieštarauja kaltinamajam aktui, taip pat faktinei bylos medžiagai. Apeliantas G. B. remiasi LAT 2005-05-24 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2005, kurioje nurodyta: „<...> organizatoriumi laikomas asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiką arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. Paprastai organizatorius atlieka veiksmus, kuriais nusikaltime dalyvauti verbuojami asmenys, jie vienijami, kuriami nusikalstamos veikos planai, numatomi jų įvykdymo būdai, priemonės, paskirstomi vaidmenys, nustatomi bendrininkų tarpusavio ryšiai <...>.“ Tuo tarpu, pasak nuteistojo G. B. , byloje nėra įrodymų, kad V. L. buvo nusikaltimo organizatorius, nuosprendyje dėl to padarytos tik prielaidos, spėlionės, išsigalvojimai. Be to, teismas pats sau prieštarauja iš pradžių nurodydamas, kad V. L. domėjosi, kas iš policijos pareigūnų įformino įvykį, tai yra domėjosi jau įvykusiu faktu, įvykio įforminimu, o vėliau nurodė, kad tokiu būdu V. L. ieškojo bendrininkų siekdamas išvengti atsakomybės. Esant šiems prieštaravimams apeliantui G. B. kyla klausimas, kaip galima išvengti atsakomybės, jeigu pats įvykis ir pirminė įforminta medžiaga jau egzistuoja. Teigia, kad jeigu V. L. būtų norėjęs išvengti atsakomybės, jis privalėjo ieškoti bendrininkų iki įvykio įforminimo, tarnybinių pranešimų surašymo, ir įregistravimo. Po to, kai šie veiksmai buvo atlikti, bet koks domėjimasis gali būti suprantamas tik kaip sužinojimas jau įregistruotų aplinkybių, o ne kaip galimybė tam užkirsti kelią ir taip išvengti atsakomybės. Teismas, Apelianto teigimu, tokios akivaizdžios tiesos tiesiog vengė.
Šalies argumentai
Apeliantas G. B. taip pat nurodo, jog nesuprantamas E. G. pareikštas įtarimas. Įtarime nurodyta, kad ji „<...> 2007 m. birželio 2–3 d. laikotarpiu telefoninių pokalbių ir susitikimų Klaipėdos mieste, susitarė su <...> V. L. <...> S. I. ir <...> G. B. suklastoti įrodymus ir nuslėpti tikrąsias eismo įvykio aplinkybes administracinio teisės pažeidimo medžiagoje <...>“, tai yra įvardijama, kad ji aktyviai dalyvavo susitikimuose ir telefoniniuose pokalbiuose, kuriuose neva buvo sukurtas nusikaltimo planas. Tačiau byloje nepateikti jokie įrodymai dėl nurodytos E. G. veikos. Jai kaip padėjėjai inkriminuotas nusikaltimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir BK 24 straipsnio 6 dalį, tačiau šis įtarimas aiškiai prieštarauja teisminei praktikai. LAT 2006-01-10 nutartyje baudžiamoji byla Nr. 2K-29/2006 nurodyta: „<...> Padėjėjo skiriamasis požymis yra tai, kad jis paprastai savo nusikalstama veika prie kitų bendrininkų veiklos prisideda tada, kai šiems jau yra susiformavęs sumanymas padaryti nusikaltimą <...>“. Be to, nesuprantamas lingvistine ir stilistine prasme įtarimas E. G. , kad ji, pasirašydama pagal jos melagingus paaiškinimus surašytus tikrus dokumentus, juos suklastojo ir panaudojo. Ne ji surašė administracinio nusižengimo dokumentus. Ji nėra šių inkriminuojamų nusikaltimų subjektas. Taip pat nenurodoma, kur ji panaudojo tuos dokumentus.
S. I. ir G. B. inkriminuojama, kad jie pažeidė Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2002-12-24 įsakymu Nr.660 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 65.12 punktą, kuriame kalbama apie eismo įvykių įforminimą. Tačiau tuo laikotarpiu veikė specializuota Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2005-07-25 įsakymu Nr. 5-V-462 patvirtinta instrukcija „Dėl kelių eismo taisyklių administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo instrukcijos patvirtinimo“, kuria ir buvo privalu vadovautis. Be to, Lietuvos Respublikos generalinio policijos komisaro 2003-05-15 įsakymu Nr. V-271 buvo patvirtintos „Informacijos apie nusikalstamą veiką, kitus teisės pažeidimus ir įvykius registravimo bei tikrinimo taisyklės“, kuriomis taip pat buvo privalu vadovautis.
Įtarimuose nurodyta, kad buvo panaudoti suklastoti administracinio nusižengimo protokolai, tačiau nebuvo įvardijama, kaip ir kokiomis aplinkybėmis jie buvo panaudoti, kas yra privalu nurodyti įtarimuose. Nesant šių aplinkybių, įtarimas priskiriamas prie nekonkrečių ir negali sukelti teisinių pasekmių.
Dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms apeliantas G. B. nurodo, kad byloje buvo apklausti daugelis policijos darbuotojų, kurių įvykio vietoje nebuvo ir kurie apie tikrąsias įvykio aplinkybes nieko negalėjo pasakyti. Kai kurie liudytojai tik atkartojo liudytojo V. Š. išsakytas prielaidas apie eismo įvykį, nors jis eismo įvykio nematė, tik nurodė policininko S. I. padarytas prielaidas dėl įvykio, nes S. I. taip pat įvykio aplinkybių nematė, kadangi į įvykio vietą atvyko, kai automobilis jau buvo sustojęs.
Šalies argumentai
Apeliantas G. B. nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojos E. Z. , G. K. ir E. B. nurodė mačiusios, kad automobilį vairavo vyriškis, kad šis vyriškis išlipo iš automobilio, teigė, kad tuo metu, kai automobilis atsitrenkė į gatvės bordiūrą, jos įvykį stebėjo iš kitos gatvės pusės, būdamos prie „Rimi“ parduotuvės. Taip pat nurodė, kad jos skambino į policiją ir pranešinėjo apie minimo automobilio manevrus gatvėje. Šios liudytojos nurodė, kad parodymus davė tik vieną kartą prokurorui, palaikančiam kaltinimą šioje baudžiamojoje byloje. Daugiau jokiems pareigūnams parodymų nedavė, niekas jų daugiau neapklausinėjo.
Teismas neatsižvelgė į šių liudytojų duotus prieštaringus parodymus, jų net nenagrinėjo, nenurodė, kodėl tikima vienais parodymais ir kodėl atmetami kiti parodymai. Apelianto teigimu, nurodytų liudytojų parodymais negalima besąlygiškai tikėti. Visų pirma, šių liudytojų parodymai skiriasi dėl išvažiavimo automobiliu tikslų. Teisme buvo skaitomi jų parodymai, tačiau nuosprendyje nenurodyta, kad teismas remiasi perskaitytais liudytojų parodymai, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Nuosprendyje nurodoma, kad šios liudytojos neva teisme davė tokius parodymus, o pagarsinama medžiaga lyg ir tiesioginio ryšio su duotais parodymais neturi. Tai rodo teismo šališkumą priimant ir surašant apkaltinamąjį nuosprendį.
Kaltinamajame akte prokuroras remiasi tarnybinio patikrinimo medžiaga kaip įrodymu, patvirtinančiu ikiteisminio tyrimo metu nustatytas aplinkybes. Išvadoje nurodoma: „<...>Faktą, kad minėtą eismo įvykį padarė būtent V. L. ir būdamas neblaivus, patvirtina šie įrodymai: liudytojų E. Z. , G. K. ir E. B. 2007 m. gruodžio 6–7 d. apklausos protokolų išrašai bei E. Z. ir E. B. 2007-06-11 duoti žodiniai paaiškinimai, užfiksuoti VRM GIS 2007-06-14 ataskaitoje Nr. 4VL-41, kuriuose nurodoma apie V. L. vairavimo stilių (vos neatsitrenkė į liudytojų automobilį; važiavo per degantį raudoną šviesoforo signalą; nesant jokių kliūčių, užvažiavo ant bordiūro) ir garso įrodymai ir kiti <...>.“ Taigi išvadoje nurodoma, kad su minėtomis liudytojomis pareigūnai buvo susitikę ir anksčiau bei klausinėjo apie įvykio aplinkybes. Tačiau liudytojos šias aplinkybes teisme neigė. Teisme patikrinti detaliai šių liudytojų parodymų nebuvo galimybės, nes jos pareiškė, kad paties įvykio gerai nepamena, nes praėjo ilgesnis laiko tarpas. Kaip minėta, teismas perskaitė minėtų liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu.
BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, teisme gali būti perskaitomi, jeigu liudytojas pareiškia, kad neprisimena aplinkybių, apie kurias anksčiau davė parodymus. LAT 2005-06-07 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-372/2005 nurodyta: „<...> BPK 276 straipsnis nustato kokiais atvejais gali būti perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai <...> Remdamasi šia įstatymo nuostata teisėjų kolegija konstatuoja, kad perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, o tik šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus <...>.“
Dauguma liudytojų pareiškė, kad jie įvykio aplinkybių gerai nepamena, tačiau neuždavus papildomai klausimų, neleidžiant gynybai užduoti rūpimus klausimus, buvo perskaitomi minėtų liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Nuosprendyje remiamasi faktiškai perskaitytais parodymais nurodant: „<...> Visi liudytojai buvo apklausti teismo posėdyje ir davė parodymus <...>.“ (t. VIII, b. l. 26). Tačiau nei nuosprendyje, nei teismo posėdžių protokoluose nenurodyta, dėl ko buvo perskaityti minėtų liudytojų parodymai. Be to, teismas paskelbė daugumos liudytojų parodymus, nebuvo perskaityti tik penkių liudytojų parodymai, tačiau nuosprendyje tai nenurodyta, o pateikiama kaip vientisi ir teisme duoti parodymai.
Toliau teismas nuosprendyje nurodė: „<...>Teisme buvo perskaityti kai kurių liudytojų ikiteisminio bylos tyrimo metu duoti parodymai ir šie asmenys patvirtino perskaitytų parodymų teisingumą. Todėl teismas remiasi ne šiaip ikiteisminio bylos tyrimo metu prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais, bet tais parodymais, kurių teisingumas patvirtintas teismo procese, dalyvaujant kaltinamiesiems, gynėjams, kurie turėjo galimybę užduoti klausimus dėl perskaitytų parodymų <...>“. Taigi teismas pats įvardijo, kad tiek advokatai, tiek teisiamieji turėjo tik galimybę užduoti klausimus dėl perskaitytų parodymų. Tačiau teismo nuosprendyje nenurodyta, kokių liudytojų parodymai buvo perskaityti, todėl teismas pažeidė LAT senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.6.punktą, kuriame nurodyta: „<...> Perskaityti pirmiau duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymai nuosprendyje aprašomi greta kitų įrodymų. Aprašant nedalyvavusių teisiamajame posėdyje asmenų (BPK 276 str. 1 d. 1 p.) ir liudytojo ar nukentėjusiojo, pagal teismo nutartį nepašauktų į teisiamąjį posėdį dėl to, kad jiems buvo taikytas anonimiškumas arba jie neturi aštuoniolikos metų, parodymus, pažymima, kad jie perskaityti, ir nurodoma, kas juos apklausė. Jeigu parodymai perskaitomi dėl to, kad iš esmės skiriasi nuo pirmiau duotų parodymų (BPK 276 str.1 d. 3 p.), jie išdėstomi vertinant įrodymus. Kai kaltinamasis ar kitas asmuo keitė parodymus, teismas privalo nurodyti, kuriuos atmeta ir kodėl <...>.“
2008-06-11 Generalinės prokuratūros ONKD prokuroras G. I. Klaipėdos policijos mokyklos teritorijoje apžiūrėjo šiai mokyklai priklausantį automobilį „Audi 100“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), Apžiūros metu nustatyta: „<...> lengvasis automobilis „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sedano tipo <...> juodos spalvos <...>. Automobilio langų stiklai tamsinti. Priekinio lango ir priekinių durų langų stiklai tamsinti mažiau, galinių durų stiklai ir galinio lango stiklai tamsinti labiau <...>.“ Apeliantas G. B. atkreipia dėmesį, kad šio automobilio visi langų stiklai tamsinti. Prie protokolo pridėtos ir automobilio apžiūros fotonuotraukos, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą, kad iš išorės įžiūrėti, kas vairuoja automobilį, neįmanoma.
2008-06-26 įvykio vietos–eksperimento metu buvo nustatyta: „<...> Statybininkų prospekto važiuojamąją dalį skiria paaukštinta žalia veja, kurioje pasodinta 1 metro 10 cm aukščio tanki gyvatvorė, per kurią įžvelgti, kas yra kitoje pusėje – neįmanoma. <...>“. Įvykio apžiūros– eksperimento metu sutemus buvo nustatyta, kad iš tos vietos (nuo parduotuvės „Rimi“), kurią įvardijo anksčiau nurodytos liudytojos, nei paties automobilio, nei asmenų, esančių prie automobilio, įžiūrėti negalima, nes tai trukdo tiek gyvatvorė, tiek prieblanda. Taip pat nebuvo galima atpažinti asmenų nei iš veido, nei pasakyti, ar tai yra vyrai, ar moterys, stebint nuo to kelio dešiniosios važiavimo krypties juostos. Taip pat per užtamsintus langus negalima matyti, kas sėdi už vairo automobilyje. Tačiau teismas šias aplinkybes įvertino nurodydamas: „<...>Pateiktos fotonuotraukos, kaip teigiama darytos tokiu pačiu metų ir paros laiku, kuriose užfiksuota tamsa, negali būti vertinamos, kaip neginčijamas įrodymas, paneigiantis liudytojų E. Z. , E. B. ir G. K. parodymus, nes fotografijoje ir tikrovėje vaizdas gali skirtis. Kiekvienam pabandžiusiam fotografuoti, gali tekti nusivilti fotografijų kokybe, bet tai nereiškia, kad buvo fotografuota visiškoje tamsoje...<...>“. Teismui buvo pateiktas įvykio vietos–eksperimento protokolas, kuris kaip procesinis dokumentas buvo pridėtas prie baudžiamosios bylos. Fotolentelės buvo tik priedas prie šio protokolo.
Žemesnės instancijos teismas
BPK 48 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad gynėjas turi teisę: „<...> savarankiškai rinkti gynybai reikalingus duomenis, kuriuos gynėjas gali gauti nesinaudodamas procesinėmis prievartos priemonėmis <...> apžiūrėti ir fotografuoti įvykio vietą ,<...> ar kitaip fiksuoti gynybai reikalingą informaciją <...>.“ Advokatas Algimantas Jucys pasinaudojo šia BPK norma ir apžiūrėjo įvykio vietą tamsoje ir padarė atitinkamas fotografijas. Protokolas surašytas laikantis BPK 179 straipsnio reikalavimų. Teismas šiame protokole užfiksuotų duomenų nepaneigė ir nebandė tai daryti. Teismas išreiškė savo subjektyvią nuomonę tik dėl fotografijų darymo technologijos, taip pažeisdamas minėto LAT senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 3.1.6 punktą, kuriame nurodyta: „<...> Aprašant dokumentus ir daiktus, turinčius reikšmės bylai tirti, nurodomos jais nustatytos aplinkybės. Aprašant procesinį veiksmą, nurodomas ne tik jo pavadinimas, bet ir rezultatas, kokias aplinkybes jis patvirtina arba paneigia <...>.“ Teismas net nebandė patikrinti protokole užfiksuotų itin svarbių aplinkybių ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi tik anksčiau nurodytų liudytojų parodymų patikrinimo vietoje protokolais. Tačiau liudytojų parodymų patikrinimas vietoje atliktas dienos metu, kada matomumo sąlygos buvo visiškai skirtingos nuo įvykio metu buvusių, kada buvo tamsus paros metas, todėl liudytojos negalėjo matyti įvykių aplinkybių ir tamsoje įsidėmėti V. L. veido bruožus, taip pat per užtamsintus automobilio langus matyti, kas vairuoja automobilį. Šios faktinės aplinkybės paneigia anksčiau nurodytų liudytojų tvirtinimus, ir jų parodymais remtis negalima.
Apeliantas pažymi, kad liudytoja E. Z. , 2007-07-26 apklausta Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokurorės ir įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nurodė : „<...> ties „RIMI“ prekybos centru, pastebėjome automobilį „Audi 100“ (duomenys neskelbtini), kuris vos nekliudė mano automobilio ir pagal vairavimo manierą nusprendėme, kad automobilį gali vairuoti neblaivus vairuotojas. Tiksliau pasakyti, ar vairuotojas buvo vyras, ar moteris, negaliu, iš pradžių pamaniau, kad vyras, tačiau dabar tiksliai pasakyti, kad vairavo vyras negaliu <...>.“ Taigi akivaizdu, kad nėra jokių liudytojos E. Z. parodymų, kad ji būtų stebėjusi ir mačiusi, kas vairavo automobilį „Audi 100“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).
2007-12-06 apklausiama prokuroro G. I. , liudytoja E. Z. nurodė: „<...> Noriu pasakyti, kad 2007-07-26 apklausos liudytoja metu aš daviau ne visai teisingus parodymus, kad negaliu tiksliai pasakyti ar vyras, ar moteris vairavo automobilį „Audi“, t. y. dabar noriu pasakyti, kad mačiau ir esu tikra, kad 2007-06-01 apie 23 val. buvusio eismo įvykio Šilutės pl. Klaipėdoje metu automobilį <...> vairavo vyras, ir būtent V. L. . Kad vyras, vairavęs automobilį „Audi 100“, yra V. L. aš supratau jau po įvykio, kai žiniasklaidoje atsirado straipsnių su jo nuotrauka <...> ir aš pagal tas nuotraukas jį atpažinau <...> Pralenkiant tą automobilį pamačiau, kad vairuoja vyras ir kad automobilyje daugiau ten sėdinčių žmonių nėra <...>.“
Apeliantas pažymi, kad tuo metu, kada buvo paskambinta telefonu policijai, liudytoja E. Z. nurodė tas aplinkybes, kurias parodė Klaipėdos miesto apylinkės prokurorei. Tuo metu per automobilio užtamsintus langus ir prietemoje E. Z. nieko negalėjo įžiūrėti. Parodymų patikrinimo metu E. Z. nurodė, kad aplenkdama automobilį ji stebėjo galines automobilio padangas ir matė, kad yra sprogusi galinė kairė automobilio padanga. Tačiau, apelianto teigimu, iš tos vietos, kurioje E. Z. stebėjo autoįvykį, ji negalėjo tamsoje įsidėmėti V. L. individualius bruožus, o vėliau atpažinti iš fotonuotraukų. Šios aplinkybės rodo, kad liudytojos E. Z. parodymais negalima tikėti, jie turi būti vertinami kritiškai.
Šalies argumentai
Apeliantas G. B. nurodo, kad prokuroras kaltinamajame akte akivaizdžiai neteisingai nurodė, neva tarnybinio patikrinimo medžiaga visiškai patvirtina ikiteisminio tyrimo metu nustatytas aplinkybes. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje, tai yra baudžiamojoje byloje tiesiogiai teigiama, kad V. L. neblaivus pats vairavo automobilį ir pats padarė eismo įvykį, tačiau tarnybinio patikrinimo medžiagoje dėl to padaryta tik prielaida. P. I. , jos konstatuojamojoje dalyje nenurodyta, kad V. L. vairavo automobilį būdamas neblaivus. VRM GIS padarė tik prielaidą dėl V. L. girtumo, o tai prieštarauja kaltinamajam aktui.
Nuteistasis G. B. teigia, kad faktiškai nebuvo jokio eismo įvykio. Nei išvadoje, nei pareikštuose įtarimuose ikiteisminiame tyrime nenurodyta, kokius KET punktus V. L. pažeidė. Kitiems pareigūnams pareikštuose įtarimuose nurodytas KET pažeidimo punktas, priešingai nei V. L. .
Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950, su vėlesniais pakeitimais ir papildymais 12 punkte nurodyta: „<...> Eismo įvykis – kelyje, viešose arba privačiose teritorijose įvykis, kurio metu, dalyvaujant judančiai transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas“. Kitos „eismo įvykio“ sąvokos nėra, to negalima savavališkai išgalvoti. Akivaizdu, kad nebuvo jokio įstatymo apibrėžto eismo įvykio, nes mokyklos automobilis nei sugadintas, nei apgadintas nebuvo. Nesant eismo įvykio, nereikėjo niekam apie tai pranešti, todėl akivaizdu, kad nepagrįstas kaltinimas V. L. neva jis kaltę dėl autoįvykio paprašė prisiimti savo dukrą E. G. . Tik dėl žiniasklaidos įvykis neteisėtai buvo pripažintas „eismo įvykiu“ ir E. G. buvo neteisėtai nubausta. Nenorėdama dar labiau sukelti perdėtą susidomėjimą įvykiu, E. G. nuobaudos neskundė.
Dėl pradurtos padangos niekas į policiją nesikreipia ir tokios prievolės iš viso nėra. Taip pat niekas į policiją nesikreipia, net jeigu yra pradurtos dvi automobilio padangos. Atliekant ikiteisminį tyrimą į šias aplinkybes nebuvo atkreiptas joks dėmesys. Padangos nebuvo paimtos ir apžiūrėtos jokio specialisto, nėra jokios išvados dėl padangų pradūrimo bei sužalojimo mechanizmo. Nepaneigta, kad iš pradžių sprogo (ar buvo pradurta) viena padanga, dėl to buvo atsitrenkta į gatvės skiriamąjį juostos betoninį kelkraštį. Atvirkščiai, nurodoma, kad automobilis „vinguriavo“. Tačiau ir šiuo atveju nebuvo eismo įvykio. Klaipėdos policijos mokyklos 2008-10-28 rašte Nr. 3R-37-214 nurodyta, kad su tomis padangomis, kurios buvo ant automobilio įvykio metu, nuo 2006-04-04 iki 2007-06-31 buvo nuvažiuota 42 971 kilometras.
Apeliantas G. B. taip pat pažymi, kad automobilio apgadinimas ar sugadinimas yra susijęs su atitinkamos žalos padarymu. Tuo tarpu nei išvadoje, nei įsakyme dėl atleidimo iš darbo, nei įtarimuose, nei kaltinamajame akte nenurodyta, kad buvo padaryta žala, kad būtų galima padaryti išvadą dėl automobilio sugadinimo ar apgadinimo.
Nuteistasis G. B. teigia, kad nei jam, nei S. I. pareikštuose kaltinimuose nurodyta, kad V. L. įvykdė administracinį nusižengimą, numatytą ATPK 127 straipsnyje. Šio straipsnio dispozicijoje nurodyta: „<...> Kelių eismo taisyklių pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių <...> turto sugadinimą ( apgadinimą) <...>.“ Tuo tarpu byloje nustatyta, kad kitiems asmenims priklausančios transporto priemonės nebuvo sugadintos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001-09-27 nutartyje (Administracinių teismų praktika, t. 2, 116–117 psl.) konstatuota: „...Iš ATPK str.1 ir 2 d. dispozicijų matyti, kad šios normos yra materialiosios sudėties, todėl Kelių eismo taisyklių pažeidimas užtraukia atsakomybę pagal ATPK 127 str. tik tada, jeigu šis pažeidimas buvo ATPK 127 str. 1 ir 2 d. dispozicijose numatytų neigiamų pasekmių atsiradimo priežastis....“. Šiuo konkrečiu atveju neigiamos pasekmės įvardytos kaip automobilio apgadinimas, tačiau nenurodyta konkreti žala, išreikšta pinigine išraiška. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.249 straipsnyje nurodyta: „<...> Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos <...>. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai <....>.“ Tuo tarpu byloje neįrodyta, kad buvo padaryti atitinkami nuostoliai, taigi nebuvo ir paties administracinio nusižengimo įvykio. Teismas dėl šių aplinkybių nuosprendyje nurodė: „<...> Kaltinamųjų iškeltą versiją, kad eismo įvykio nebuvo, paneigia pačių kaltinamųjų veiksmai. V. L. ir E. G. patys atvyko į Eismo priežiūros skyrių ir pranešė apie tai, kad buvo eismo įvykis, kad eismo įvykio metu automobilį vairavo E. G. , kuri pripažino, kad apgadino Policijos mokyklos automobilį ir buvo nubausta už kelių eismo taisyklių pažeidimą. Be to S. I. ir G. B. tarnybiniai pranešimai taip pat patvirtina eismo įvykio faktą. Todėl patys kaltinamieji pripažino, kad eismo įvykis buvo, bet siekė nuslėpti šio įvykio kaltininką. Liudytojo I. L. parodymai, kad pareigūnai tinkamai atliko tarnybos pareigas, išreiškia jo asmeninį požiūrį į tai, kaip toje situacijoje turėjo elgtis policininkai, pamatę neblaivų Policijos mokyklos viršininką <...>.“ Apelianto G. B. teigimu, nurodyti teismo teiginiai ir išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Apeliantas nemano, kad teismas gali ironizuoti, o tai rodo teismo šališkumą.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistojo G. B. teigimu, teismas net nebandė teisiškai įvertinti, ar šis įvykis yra kelių eismo registruojamas įvykis, sukeliantis administracinę atsakomybę pagal ATPK 127 straipsnio 3 dalį. Teismas pats sau prieštarauja nuosprendyje nurodydamas, kad kaltinamieji V. L. ir E. G. teismo metu parodymų nedavė, nors taip pat nuosprendyje nurodė, kad jie pripažįsta eismo įvykį. Teismas tik iš kaltinamųjų tarpusavyje užfiksuotų telefoninių susiskambinimų (nėra žinoma, apie ką buvo kalbama šių pokalbių metu) padarė nepagrįstą išvadą dėl nuskalstamo bendrininkavimo, nuosprendyje nurodydamas: „<...> Iš minėtų aplinkybių seka, kad kaltinamasis V. L. , suvokęs galimas padaryto eismo įvykio pasekmes, t. y. žinodamas apie tarnybinį patikrinimą ir galimą atleidimą iš tarnybos, bei pasinaudodamas savo kaip Policijos mokyklos viršininko tarnybine padėtimi, t. y. asmeninėmis pažintimis, savo kaip aukšto policijos pareigūno autoritetu bei galimu poveikiu policijos pareigūnams, taip pat gerais asmeniniais ir giminystės ryšiais su dukra E. G. , iš karto po eismo įvykio ėmėsi pastangų pats nuslėpti faktines eismo įvykio aplinkybes ir organizuoti kitus asmenis šioms aplinkybėms nuslėpti, kad išvengtų atleidimo iš tarnybos <...>.“ Akivaizdu, kad teismas prielaidomis rėmėsi kaip neginčytinais faktais, tai neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
Tarnybinio patikrinimo išvadoje aptariamas 3 telefoninis pokalbis, tačiau šis pokalbis iki galo neatskleidžiamas, tai yra nutylima esminė detalė. Išvadoje nurodyta: „<...> (3) informavo, jog minėtas automobilis yra prie „Rimi“ parduotuvės Šilutės plente, stovi trečioje juostoje, nes lėkė dideliu greičiu ir „šoko“ ant bordiūro, ko pasėkoje jam sprogo galinė padanga...<...>.“ Tačiau tarnybinio patikrinimo medžiagoje nurodyta, kad trečio pokalbio metu, apie 23.15 val., moteris pranešė, kad automobilis užvažiavo ant kelkraščio, susprogdino padangas ir stovi Šilutės plente, trečioje juostoje. Policijos budėtojas moters paklausė, kas išlipo iš automobilio, ji nurodė, kad tiksliai pasakyti, kas išlipo – vyras ar moteris – negalinti, tačiau nurodė, kad lyg ir moteris. Tačiau išvadoje šis pokalbis pateiktas sutrumpintai ir nuslėpta esminė detalė apie tai, kas įvykio vietoje išlipo iš automobilio ir kas jį vairavo. Tai rodo, kad patikrinimas buvo atliekamas šališkai.
Nors minėtas telefoninis įrašas yra baudžiamojoje byloje, tačiau teismas nuosprendyje jo neaptarė, o tai, pasak apelianto, dar kartą parodo, kad teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, buvo šališkas.
Išvadoje nurodyta: „<...> VRM GIS tarnybinio patikrinimo metu iki jo sustabdymo buvo susisiekta su E. Z. , skambinusia į VPK VP OVS telefonu, nurodytu informacijos žurnale, ir 2007-06-11 nuvykus į Klaipėdą, susitikta su ja bei kartu su ja važiavusia E. B. , o trečia kartu važiavusi G. K. susitikti atsisakė. Susitikimo metu abi minėtos moterys sutiko papasakoti apie įvykį <...> nesutinka duoti raštiškų paaiškinimų ir pasirašyti apklausos protokolų <...>.“ Toliau nurodyta, kas buvo išgirsta šio pokalbio metu, visa tai buvo komentuojama išvadoje ir pateikiama kaip įrodymai.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl telefoninių įrašų tarp policijos darbuotojų: išvadoje plačiai cituojami įrašai tarp policijos ir budėtojų dalies darbuotojų. Teismas taip pat rėmėsi ir nuosprendyje citavo telefoninius pokalbius, tačiau dėl pokalbio, kurio metu kalbama, kad automobilį galėjo vairuoti moteris, nepasisakė, jo neaptarė ir necitavo. Tai dar kartą parodo buvus teismą šališką ir kad teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
Apeliantas G. B. atkreipia dėmesys ir į tai, kad jis su S. I. į įvykio vietą atvyko po įvykio praėjus atitinkamam laikui, kas vairavo automobilį ir kas įvyko, nematė ir negalėjo matyti. Todėl jų pokalbiai gali būti vertinami tik kaip subjektyvus nuomonių pareiškimas, o ne kaip faktinių aplinkybių pateikimas, kurias jie neva tiesiogiai stebėjo. Todėl minėti įrašai negali būti įrodymais.
Prokuroras ir teismas rėmėsi telefoniniais pokalbiais, kurie buvo įrašyti jau po įvykio, vykstant ikiteisminiam tyrimui. Šie telefoninių pokalbių pasiklausymai buvo atliekami pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ONKT departamento prokuroro G. I. prašymus, sankcionuojant Vilniaus miesto 2-osios apylinkės teismo teisėjams. Prašymuose nurodomi šios operatyvinės priemonės pagrindai: „<...> Byloje nustatyta, kad 2007 -06-01 apie 23.00 val. Šilutės pl .- Statybininkų g. sankryžoje, Klaipėdoje, buvusį eismo įvykį matė pil. E. Z. , kuri apie tą įvykį pranešė policijai. Pagal Klaipėdos m. VPK pateiktas trijų telefoninių pokalbių suvestines galima suprasti, jog apie eismo įvykį pranešusi E. Z. nurodo, jog automobilį vairavo neblaivus vyriškis. Pagal tarnybinio patikrinimo metu surinktą medžiagą nustatyta, kad E. Z. 2007-06-11 atsisakė duoti raštiškus paaiškinimus ir nurodė, kad matė, kaip automobilį „Audi“ 100 vairavo neblaivus vyras, o moteris važiavo iš paskos kitu automobiliu.
2007-07-26 apklausos liudytoja metu E. Z. nurodė, jog nematė, kas eismo įvykio metu vairavo automobilį <...> Kadangi yra pagrindas manyti, kad klausantis aukščiau nurodytų mobilaus ryšio telefonų abonentų telefoninių pokalbių ir kontroliuojant kitą telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją bei darant jų įrašus, galima gauti duomenų apie LR BK 228 str.1 d. numatytą nusikaltimą, ir galimą prievartavimą ar kitokią neteisėtą veiklą prieš E. Z. ...<...>“.
Teismai, priimdami nutartis dėl telefoninių pokalbių pasiklausymo, faktiškai rėmėsi tik prokuroro anksčiau aptartu prašymu ir šios bylos medžiaga. Tačiau šioje baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, taip pat jokio pagrindo manyti, kad prieš liudytoją E. Z. galėjo būti panaudotas prievartavimas ar kitokia neteisėta veikla. Toks pagrindas ir nebuvo įvardytas. Kaltinamieji liudytojos nepažinojo, niekur jokiais duomenimis neužfiksuota, kad jie jos ieškojo ar bandė ją susirasti ir „prievartauti“. Be to, prokuroras savo prašyme nurodė nuasmenintą galimybę gauti duomenis apie atitinkamą abstrakčiai įvardijamą nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje. Vadinasi, visi telefoniniai pokalbiai įrašyti iš esmės pažeidus BPK normas.
BPK 154 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad pasiklausyti telefoninius pokalbius galima tik jeigu yra pagrindas manyti, kad tokiu būdu bus gauti duomenys apie rengiamą, daromą ar padarytą sunkų nusikaltimą (ir kt.), arba jeigu yra pavojus, kad nukentėjusiajam, liudytojui ar kitiems proceso dalyviams bus panaudotas smurtas, prievartavimas ar kitokios neteisėtos veikos. Kaip minėta, toks pagrindas įvardytas nebuvo ir jokių užuominų apie tai byloje nėra.
Lietuvos apeliacinis teismas 2008-04-07 nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-70/2008 nurodė: „<...> BPK yra įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, jog jokie teismui pateikti duomenys neturi iš anksto nustatytos galios ir nei viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitą. Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys yra vertinami pagal tas pačias taisykles: teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Reikalavimas vertinant įrodymus vadovautis įstatymu reiškia, kad pirmiausia turi būti nustatyta, ar įrodymai atitinka BPK 20 str. 3 ir 4 dalyse įtvirtintas liečiamumo ir leistinumo reikalavimus, nes sprendimus baudžiamojoje byloje nulemia tik neabejotinai patikima, teisėtais būdais gauta informacija <...>.“
Teismo buvo prašoma įvertinti telefoninių pokalbių pasiklausymo teisėtumą, tačiau teismas šiuo svarbiu klausimu savo nuomonės neišsakė, nepatikrino ir neįvertino šių pokalbių gavimo teisėtumo, nors turėjo tai padaryti, nes rėmėsi telefoniniais pokalbiais ir jiems suteikė tiesioginių įrodymų statusą dėl bendrininkų veiksmų derinimo.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl asmenų parodymų: E. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ji vairavo minimą automobilį. Važiuojant Šilutės plentu, ties Šilutės pl. – Statybininkų g. sankryža, Klaipėdoje, kažkas atsitiko automobiliui, galbūt buvo pradurta galinė padanga, todėl atsitrenkė į kelkraštį. Praėjus kelioms minutėms, privažiavo policijos ekipažas. Pareigūnai apžiūrėjo automobilį, paklausė, ar nėra susižalojusių asmenų. Automobilis nebuvo apgadintas.
Išvadoje nurodyta: „<...> dėl minėto eismo įvykio kaltę prisiėmė E. G. , kuriai 2007-06-03 atvykus į Klaipėdos m. VPK EPS ir informavus apie 2007-06-01 įvykį, Klaipėdos m. VPK EPS NVESTG vyresnysis patrulis P. C. 2007-06-03 surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. E756734 pagal ATPK 127 str. 2 d. <...>.“ Šie dokumentai yra baudžiamojoje byloje. Vėliau ji buvo nubausta 100 litų bauda.
Apeliantas G. B. pažymi, kad E. G. buvo inkriminuota, kad ji pažeidė KET 53 ir 172 punktus. Tačiau šie straipsniai su pačiu įvykiu jokio priežastinio ryšio neturi. KET 53 punkte nurodyta: „<...> Eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo, negadinti kelio, eismo reguliavimo priemonių, avarinio ryšio linijų ir želdinių<...>.“ Ši norma yra bendroji. Dėl visų šių išvardytų aplinkybių nei E. G. , nei V. L. nėra kaltinami. Visa tai nieko bendro neturi su įvykiu, kurio metu buvo apgadintos automobilio padangos.
KET 172 punktas taip pat nėra susijęs priežastiniu ryšiu su įvykiu dėl to, kad yra manoma, jog visų pirma važiuojant staigiai buvo pradurta viena padanga (o gal ir abi), dėl to automobilis tapo sunkiai suvaldomas ir todėl atsitrenkė į kelkraštį ir buvo prakirstos jo padangos, tačiau žalos automobiliui padaryta nebuvo. Be to, kaip minėta, tai negalėjo būti įvardijama kaip eismo įvykis. Vadinasi, E. G. buvo nubausta neteisėtai, nesant pačiam nusižengimo faktui.
Patrulis S. I. apklausiamas Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūroje nurodė, kad į įvykio vietą atvyko apie 23.20 val. Automobilis stovėjo prie kelkraščio. Išlipus iš policijos automobilio ir einant prie „Audi“ automobilio, pamatė išlipantį vairuotoją. Pamatė, kad tai moteris. Ji buvo blaivi ir paaiškino, kad atsitrenkus į kelkraštį sprogo automobilio padangos, pasakė, kad automobilis priklauso Klaipėdos policijos mokyklai ir paprašė nuvežti automobilį į Debreceno gatvę. Tuo metu privažiavo automobilis „Volkswagen Passat“, kuris atsistojo priešais. Šis vairuotojas pabendravo su moterimi, kuri pasakė, kad jis, važiuodamas priekyje, parodys kelią. Apie įvykį surašė paaiškinimą (priedas Nr. 3, nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą).
Išvadoje nurodyta : „<...> patrulis S. I. paaiškino, kad <...> gavo nurodymą nuvykti į Šilutės plentą, netoli parduotuvės „Rimi“ patikrinti gautos informacijos apie atsitrenkusį į bordiūrą automobilį. Nuvykus į įvykio vietą, pamatė stovintį a/m „Audi 100“ juodos spalvos, o už jo stovėjo a/m „VW Passat“ vyšninės spalvos. Už a/m „ VW Passat“ vairo sėdėjo vaikinas, o a/m „ Audi 100“ sėdėjo komisaras L. ir jo dukra E. G. . E. G. sėdėjo už vairo. Pasiteiravus, kas atsitiko, iš automobilio išlipo komisaras V. L. ir jo dukra, kuri paaiškino, jog nepasirinko saugaus greičio ir rikiuodamasi prakirto prie bordiūro padangas. Moteris buvo blaivi, o komisaras V. L. neblaivus, nuo jo sklido alkoholio kvapas. Jis paskambino į budėtojų dalį bei informavo apie įvykį <...>.“ Taigi šio liudytojo parodymai yra prieštaringi dėl fakto, ar V. L. iš viso buvo įvykio vietoje. Tačiau šis liudytojas patvirtino tą aplinkybę, kad iš automobilio, iš vairuotojo vietos išlipo E. G. . Be to, alkoholio kvapas gali sklisti ir nuo išgerto butelio alaus. „Girtumas“ kaip teisinė sąvoka atsiranda nustačius daugiau atitinkamų požymių, ne vien iš kvapo.
Teisme šis liudytojas parodė, jog buvo gautas iš budėtojų dalies pranešimas, kad Šilutės plente stovi automobilis. Važiuojančio automobilio jis nematė. Kas vairavo automobilį – taip pat nematė. Prie automobilio vairuotojo durelių pamatė teisiamąją E. G. . Kitoje automobilio pusėje buvo vyriškis, kurį atpažino, tai buvo V. L. . Įvykio vietoje E. G. prisipažino, kad ji vairavo automobilį ir kad važiuojant sprogo padanga. Įvykio vietoje buvo tamsu. Įvykio vietoje buvo ir automobilis „Passat“, prie kurio buvo vyriškis, kurio nepažino. Kad vairavo V. L. – jis darė tik prielaidą. Šiuo konkrečiu atveju jokio eismo įvykio nebuvo ir registruoti kaip eismo įvykį nereikėjo.
Šalies argumentai
Apeliantas G. B. aiškina, kad jis pirminiuose paaiškinimuose nurodė, jog patruliuojant kartu su pareigūnais R. K. ir S. I. , į tarnybos pabaigą gavo iš budėtojo nurodymą nuvykti patikrinti informacijos apie eismo įvykį Šilutės plente. Atvykus į įvykio vietą, jie pamatė tamsios spalvos automobilį, kurio markės jis (G. B. ) neatsiminė. Prie automobilio ar automobilyje už vairo buvo moteris. Ar įvykio vietoje buvo dar kas nors, t. y. ar buvo kitas žmogus, ar automobilis, neatsiminė. Apeliantas G. B. nurodo, jog analogiškus parodymus davė ir teisme.
VST prie VRM Vilniaus dalinio Intendantinės kuopos jaunesnysis specialistas R. K. pirminiuose paaiškinimuose nurodė, kad patruliuojant kartu su pareigūnais G. B. ir S. I. , apie 23 val. gavo iš budėtojo nurodymą nuvykti patikrinti informacijos apie eismo įvykį Šilutės plente. Atvykus į vietą, pamatė tamsio spalvos automobilį „ Audi 100“ su prakirstomis 2 padangomis, o netoliese stovėjo vyšninės spalvos automobilis „Volkswagen Passat“. Prie „Audi“ stovėjo išlipusi moteris, o kas buvo už automobilio „Volkswagen Passat“ vairo, nepamena. Daugiau įvykio vietoje jokių žmonių nematė. Ar dar kas nors be moters buvo automobilyje „Audi 100“, nepamena. Pareigūnas S. I. aiškinosi su moterimi, jis sėdo į automobilį pildyti kelionės lapą, o G. B. nuėjo už automobilio reguliuoti eismo. S. I. minėjo, jog įformins įvykį. Įvykio vietoje stovėjo apie 20 min., tačiau, ką darė S. I. , jis nematė <...>.“ Teisme R. K. patvirtino anksčiau duotus parodymus, be to, patikslino, jog įvykio vietoje teisiamoji E. G. pasisakė, kad tai ji vairavo automobilį. Prie automobilio buvo lyg ir kitas kaltinamasis, tačiau kategoriškai patvirtinti negali. Matė tik dvi pramuštas padangas. Daugiau jokių sugadinimų ar sužalojimų nematė. Iš kitų kolegų kalbų suprato, kad automobilį vairavo moteris. Per užtamsintus langus automobilio vidus nebuvo įžiūrimas.
Liudytojai I. I. ir K. S. parodė, jog jiems mokyklos viršininkas V. L. paaiškino, kad autoįvykio metu automobilį vairavo jo duktė E. G. .
Liudytojas I. L. teisme nurodė, kad šis autoįvykis negali būti traktuojamas kaip administracinis nusižengimas ir neturėjo būti registruojamas. Tačiau teismas, remdamasis šio liudytojo parodymais, dėl to visiškai nepasisakė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas taip pat nuosprendyje nenurodė ir kitų policijos darbuotojų parodymų apie tai, kad nebuvo paties eismo įvykio, kaip jį apibrėžia Kelių eismo taisyklės ir ATPK.
Apeliantas G. B. pažymi, kad jis ir S. I. kaltinami tuo, jog jie susitarė su V. L. ir E. G. suklastoti įrodymus ir nuslėpti tikrąsias eismo įvykio aplinkybes, tačiau tai byloje neįrodyta.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras G. I. 2008-05-26 priėmė nutarimą nutraukti tyrimo dalį, šiame nutarime nurodydamas: „<...> Vertinant pareigūnų veiksmus dėl 2007-06-01 eismo įvykio, kurio metu KPM viršininkas V. L. būdamas neblaivus vairavo ir apgadino KPM tarnybinį automobilį „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įforminimo išskirtinos dvi piktnaudžiavimu tarnyba pasireiškiančios baigtinės veikos, t.y. pareigūnų veiksmai neįforminant ir taip nuslepiant eismo įvykį ir pareigūnų, veikiant kartu su kitais asmenimis, veiksmai neteisingai įforminant eismo įvykį ir suklastojant įrodymus administracinio teisės pažeidimo byloje <...>.“ Remdamasis tuo, kas išdėstyta, prokuroras nutarė: <...> Ikiteisminį tyrimą <...> S. I. , <...> G. B. <...> atžvilgiais dėl jų 2007-06-01 veiksmų nustatyta tvarka neįforminant 2007-06-01 eismo įvykio, kurio metu Klaipėdos policijos mokyklos viršininkas V. L. būdamas neblaivus vairavo ir apgadino Klaipėdos policijos mokyklos tarnybinį automobilį <...> nutraukti, nesant jų veiksmuose nusikaltimo, numatyto BK 228 str. požymių <...>. Šis nutarimas nėra panaikintas ar pakeistas, jis yra galiojantis. Taigi, apelianto G. B. teigimu, šis nutarimas jam ir S. I. pareikštus kaltinimus daro niekiniais, be to, kartu iš dalies paneigia ir kaltinimą V. L. .
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistųjų V. L. ir E. G. gynėjas A. Jucys prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-05-07 apkaltinamąjį nuosprendį ir V. L. bei E. G. išteisinti, o bylą nutraukti. Nurodo tas pačias, kaip ir apeliantas G. B. , aplinkybes, todėl teisėjų kolegija apelianto A. Jucio apeliacinio skundo motyvų nekartoja.
Nuteistieji G. B. , S. I. , V. L. , jų gynėjai prašo apeliacinius skundus tenkinti, prokuroro skundą atmesti.
Prokuroras prašo jo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistųjų V. L. ir E. G. gynėjo A. Jucio, nuteistojo S. I. gynėjo V. Žarkovo, nuteistojo G. B. apeliacinius skundus atmesti.
Nuteistųjų V. L. ir E. G. gynėjo A. Jucio, nuteistojo S. I. gynėjo V. Žarkovo, nuteistojo G. B. apeliaciniai skundai atmestini, o Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro G. I. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).
Piktnaudžiavimas, numatytas BK 228 straipsnyje, yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, sukėlęs padarinius – didelę žalą valstybei, tarptautinei organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos požymis, žymintis padidintą piktnaudžiavimo pavojingumą. Konkrečių didelės žalos kriterijų įstatymas nenurodo, todėl šis požymis kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: į kilusios žalos pobūdį, pažeistų interesų ir kaltininko einamų pareigų svarbą, nukentėjusiųjų skaičių ir jų pareigūno ar jam prilyginto asmens veiksmų vertinimą, padarytos veikos neigiamą poveikį institucijos, kurioje dirba kaltininkas, reputacijai, valstybės autoritetui ir pan. Nenustačius didelės žalos požymio, veika vertintina kaip drausminis nusižengimas. Pažymėtina, kad valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens pripažinimas kaltu dėl piktnaudžiavimo galimas tik esant jo tyčinei kaltei, tai yra tik tuo atveju, kai toks asmuo suprato, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais arba viršija savo įgaliojimus, numatė, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui, ir šios žalos norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jai atsirasti (netiesioginė tyčia).
Įstatymas neįvardija neturtinės žalos formų. Neturtinė žala gali pasireikšti labai įvairiai. Dažniau tai žala įstaigos ar net valstybės įvaizdžiui ar autoritetui, žmonių pasitikėjimo tam tikromis institucijomis praradimas, korupcijos santykiuose su tam tikra institucija skatinimas ir panašiai. Įstatymas nepateikia ir universalių kriterijų neturtinės žalos dydžiui apskaičiuoti. Kiekvienu konkrečiu atveju ar padaryta žala laikytina didelė ar ne, sprendžia teismas. Priimdamas sprendimą, jis atsižvelgia į konkrečias bylos aplinkybes, kaip antai, padarytos veikos trukmę, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeidžiami, nukentėjusiųjų skaičių ir jiems padarytą žalą, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir to įtaką valstybės tarnautojo ir institucijos autoritetui ir pan. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba dar ir kitos nusikalstamos veikos padarymo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 228 straipsnyje numatytas „didelės žalos“ požymis, apibūdinantis nusikalstamos veikos padarinius, yra pagrindinis nusikaltimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams bei drausminių valstybės tarnautojų pažeidimų atribojimo kriterijus. Valstybės tarnautojas piktnaudžiaudamas tarnyba visada pažeidžia atitinkamus teisės aktus ir diskredituoja tarnautojo vardą, tačiau ne bet koks pareigūno vardo diskreditavimas gali būti vertinamas kaip didelė žala valstybei.
Teisėjų kolegijos nuomone, V. L. , E. G. , G. B. ir S. I. pagrįstai pripažinti kaltais padarę jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai, kuriais nesutinkama su teismo pateiktu bylos įrodymų vertinimu, išreiškia gynybos poziciją šiuo klausimu, tačiau nepatvirtina teismo šališkumo fakto. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti minėtos nuostatos pažeidimo pirmosios instancijos teisme, nes teismo padarytos išvados yra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaujantis įstatymu.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad 2007-06-01 eismo įvykio metu V. L. būdamas neblaivus vairavo Klaipėdos policijos mokyklai priklausantį automobilį „Audi 100“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kad įvykio vietoje buvo E. G. , kuri atvažiavo kitu automobiliu ,,Volkswagen Passat“. Tai įrodo įvykį tiesiogiai mačiusių kaip liudytojų apklaustų E. Z. , E. B. , ir G. K. parodymai apie tai, jog jos matė, kaip automobilį „Audi 100“ vairavo vyras, kuris iš elgesio ir judesių atrodė neblaivus. Šios liudytojos ikiteisminio tyrimo apklausos metu parodė, kad važiuodamos Vingio gatve ties „Rimi“ parduotuve pastebėjo keistai važiuojantį automobilį „Audi 100“, kuris vos neatsitrenkė į jų automobilį, kurį vairavo E. Z. , matė, kad automobilį vairavo vyras, ir būtent V. L. . Liudytoja E. Z. nurodė, jog ji atpažino V. L. kaip vyrą, vairavusį automobilį „Audi 100“, kai žiniasklaidoje ir internete pamatė straipsnius su jo nuotrauka. Liudytojos E. Z. ir G. K. parodymų patikrinimo vietoje metu iš esmės vienodai nurodė įvykio aplinkybes. Apie įvykį E. Z. telefonu pranešė policijai nurodydama, kad automobilį vairuoja visiškai girtas vyriškis, kuris vos neatsitrenkė į jos vairuojamą automobilį. Skambino tris kartus. Trečiąjį kartą telefonu policijai nurodė, kad automobilis „Audi 100“ užvažiavo ant bordiūro.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šių liudytojų parodymais, kuriais netikėti nėra pagrindo, nes jos konkrečiai parodė tai, ką matė, tai yra, kad automobilį „Audi 100“ vairavo vyras, kuris iš elgesio ir judesių atrodė neblaivus. Šie parodymai nekelia jokių abejonių. Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose tvirtinama, kad šios liudytojos iš tos vietos, kurioje sustojo E. Z. vairuojamas automobilis, tai yra nuo „Rimi“ parduotuvės, esančios Šilutės plente, negalėjo matyti, kas – vyras ar moteris – vairavo automobilį „Audi 100“, nes buvo tamsus paros metas, be to, buvo tamsinti automobilio „Audi 100“ stiklai. Tačiau tokie skundų motyvai yra nepagrįsti, juos paneigia minėtų liudytojų parodymai apie tai, kad V. L. , vairuojantį minėtą automobilį, jos pastebėjo dar Vingio gatvėje, taip pat ties „Rimi“ parduotuve, kai šis vos neatsitrenkė į jų vairuojamą automobilį, o pralenkiant pastebėjo, kad automobilį vairuoja vyras. Joms apsisukus ir sustojus, pamatė, kad automobilis „Audi 100“ stovi, iš vairuotojo pusės išlipo vyras, kuris svirduliavo, sunkiai stovėjo ant kojų, todėl buvo akivaizdžiai matyti, kad yra neblaivus. Kadangi buvo apšviestos gatvės, pralenkiant matėsi, kad automobilį „Audi 100“ vairavo vyras, jis buvo vienas automobilyje, E. G. atvažiavo kitu automobiliu. Be to, E. Z. policijai pranešė automobilio „Audi 100“ valstybinius numerius, todėl yra pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog minėtos liudytojos matė, kas vairuoja automobilį „Audi 100“. Esant šioms aplinkybėms tvirtinimai, kad liudytojos negalėjo nieko matyti dėl tamsos ar dėl kitų aplinkybių, neturi jokio pagrindo. Pateiktos fotonuotraukos, kaip teigiama, darytos tokiu pačiu metu ir paros laiku, kuriose užfiksuota tamsa, negali būti vertinamos kaip neginčijamas įrodymas, paneigiantis liudytojų E. Z. , E. B. ir G. K. parodymus. Be to, automobilio apžiūros metu buvo nustatyta ir prie protokolo pridėtose nuotraukose matyti, jog salono vidus yra matomas. Taigi nepaneigta, jog minėtos liudytojos negalėjo matyti, kas vairuoja automobilį „Audi 100“. Minėtų liudytojų nurodytas aplinkybes patvirtina ir 2007-06-01 telefoninių pokalbių su PK pareigūnais įrašai bei liudytojų V. S. ir A. L. parodymai.
Nuteistųjų V. L. ir E. G. gynėjo apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtinama, kad liudytojos E. Z. , E. B. ir G. K. davė skirtingus parodymus dėl išvažiavimo tikslų, melagingai nurodė, neva jos parodymus davė tik prokurorui, kad teismas rėmėsi tik perskaitytais, o ne teisme ištirtais jų parodymais. Tačiau šių liudytojų parodymai visiškai atitinka byloje nustatytas aplinkybes ir dėl jų teisingumo nekyla abejonių. Byloje nėra duomenų, jog liudytojos E. Z. ir E. B. , priešingai nei teigiama advokato A. Jucio ir nuteistojo G. B. apeliaciniuose skunduose, neva sakė, jog buvo apklausiamos tik vieną kartą, be to, apklausiamos 2007-12-06 nurodė, kad apklausiamas kaip liudytojos pirmą kartą - 2007-07-26 – kategoriškai nenurodė, kad automobilį vairavo V. L. , nes nenorėjo turėti reikalų su teisėsauga. Tik liudytoja G. K. prokuroro buvo apklausta vieną kartą - 2007-12-06. Šios liudytojos davė parodymus bylos nagrinėjimo teisme metu, jų parodymai buvo teismo perskaityti patikslinant anksčiau duotus parodymus, nes jos ne viską atsiminė. Apeliantų teiginiai dėl liudytojų išvažiavimo tikslų visiškai nesusiję su nagrinėjama byla. Todėl minėti apeliantų argumentai, kad šių liudytojų parodymais negalima vadovautis, nepagrįsti. Liudytojos E. Z. , E. B. ir G. K. nepažinojo V. L. , taigi nebuvo suinteresuotos jį apkalbėti ir jam pakenkti. Šiuos liudytojų parodymus patvirtino ir nuteistasis S. I. , kuris parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė iš esmės tą pačią eismo įvykio vietą.
2007-12-06 apklausiama kaip liudytoja E. Z. nurodė, kad 2007-07-26 apklausos metu ji kategoriškai nenurodė į V. L. kaip asmenį, vairavusį automobilį „Audi 100“, nes nenorėjo turėti reikalų su teisėsauga ir eiti į teismą. 2007-12-06 apklausos metu liudytojos E. Z. ir G. K. konkrečiai ir aiškiai nurodė, kad būtent V. L. 2007-06-01 autoįvykio metu vairavo automobilį „Audi 100“, jį atpažino, kai žiniasklaidoje ir internete pamatė straipsnius su jo nuotrauka, o apkalbėti jį neturi jokio tikslo, nes jo nepažinojo.
Teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo išklausyti liudytojos E. Z. 2007-06-01 pokalbių su PK pareigūnais įrašai, kur užfiksuotos frazės, kad visiškai girtas žmogus važiuoja už vairo ir vos neatsitrenkė į jų automobilį, kad dar kartą skambina dėl girto vyriškio, kuris užvažiavo ant bordiūro. Akivaizdu, kad liudytoja E. Z. telefonu policijai nurodė aplinkybes, kurias matė. Skunduose savaip interpretuojamas telefoninių pokalbių turinys, nurodomos frazės, kurių nėra.
Iš Klaipėdos miesto VPK pateiktų skaitmeninio įrašymo įrenginio užfiksuotų radijo ryšio ir telefoninių pokalbių garso įrašų skambinant Nr.112 matyti, kad pokalbio tarp S. I. ir V. Š. metu buvo kalbama apie tai, kad V. L. girtas mašinoje, prigėręs tiek, kad važiuoti nebemoka, o dukra nebespėjo suvaldyti, kad ne pirmą kartą V. L. mašinas daužo ir kad vieną kartą įformins įvykį, tačiau V. L. turi gerą užnugarį ir jie nieko negali padaryti, nes po to jį (S. I. ) gali patraukti atsakomybėn, kad jau ne pirmą kartą, jau tris kartus tokį V. L. yra sustabdęs, ir nurodė, kad mašiną su prakirstomis padangomis varo namo. V. Š. patvirtino šiuos įrašus nurodydamas, kad iš tiesų toks pokalbis su S. I. apie 2007-06-01 įvykį buvo. Iš S. I. ir V. Š. pokalbių aišku, jog S. I. nekilo abejonių, kad Klaipėdos policijos mokyklai priklausantį automobilį „Audi 100“ įvykio metu vairavo neblaivus V. L. , nors S. I. teigė, kad automobilį „Audi 100“ vairavo E. G. . Apeliantai nepagrįstai bando sumenkinti nuteistojo S. I. pokalbio su liudytoju V. Š. , iš kurio turinio aišku, jog S. I. suprato, kad automobilį vairavo neblaivus V. L. , reikšmingumą. Šių pokalbių įrašų tikrumą patvirtino kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai V. S. ir A. L. . Iš budinčio buvo gautas pranešimas apie galimai neblaivų vairuotoją vyrą, o atvykus į eismo įvykio vietą, ten buvo du automobiliai, iš jų vienas tarnybinis ir apgadintas, ir du asmenys - moteris ir vyras, pastarasis – pareigūnas ir neblaivus. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aptarė visus turinčius reikšmės telefoninius pokalbius, kurie buvo ištirti.
Žemesnės instancijos teismas
Liudytojas V. Š. parodė, kad 2007-06-01 eismo įvykis nebuvo įformintas, nors buvo aišku, jog Klaipėdos policijos mokyklos automobilį apgadino neblaivus V. L. . Apie tai V. Š. pranešė kitiems pareigūnams. Liudytojo V. Š. parodymus patvirtina liudytojų D. S. , V. K. , A. L. , V. S. parodymai.
Liudytojas M. A. parodė, kad 2007-06-01 vakare Klaipėdos m. VPK budėtojas V. Š. telefonu pranešė, kad automobilį „Audi 100“ apgadino neblaivus Klaipėdos policijos mokyklos viršininkas V. L. , nors pastarasis pasitarimo metu informavo, kad automobilį „Audi 100“ vairavo ir apgadino jo dukra. Liudytojai A. B. ir Dž. Malinauskas nurodė, kad 2007-06-01, apie 23 val., buvo gautas pranešimas, jog Šilutės pl. įvyko eismo įvykis, kuriame dalyvavo Klaipėdos policijos mokyklai priklausantis automobilis „Audi 100“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir jokie pareigūnų tarnybiniai pranešimai nebuvo pateikti. Šių liudytojų parodymus patvirtina 2007 m. birželio 1–2 d. Klaipėdos m. VPK užfiksuoti telekomunikaciniai įvykiai, taip pat registracijos žurnaluose užfiksuoti įvykių įrašai. Liudytojai I. I. , I. L. parodė, kad S. I. jiems sakė, jog eismo įvykio vietoje buvo V. L. ir jo dukra. Nuteistųjų parodymų, jog automobilį „Audi 100“ vairavo E. G. ir kad įvykio vietoje dar buvo automobilis „Volkswagen Passat“, kurį vairavo S. Z. , nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Liudytojas S. Z. tai paneigė, be to, byloje esančiame UAB „Šarkutis“ rašte nurodyta, jog S. Z. birželio l d. Lietuvoje nebuvo.
2007-06-02 V. L. iš M. A. sužinojo, kad dėl įvykio domėjosi žurnalistai ir kad įvykis paviešintas, 2007-06-03 kartu su dukra E. G. nuvyko į Klaipėdos m. VPK Eismo priežiūros skyrių. Tada V. L. ėmėsi priemonių nuslėpti tikrąsias eismo įvykio aplinkybes. Skambino K. S. bei I. I. ir domėjosi, kas buvo įvykio vietoje, teigė, kad Klaipėdos policijos mokyklai priklausantį automobilį „Audi 100“ vairavo jo dukra. Liudytojai K. S. ir I. I. patvirtino, jog jiems skambino V. L. . Liudytojas J. D. parodė, kad V. L. jo prašė S. I. telefono numerio.
Buvo skambinama ne vieną kartą 2007-06-02 – užfiksuotas ne vienas skambutis tarp V. L. ir S. I. , V. L. ir E. G. . 2008-06-02 buvo penki skambučiai telefonu tarp V. L. ir S. I. , 12 skambučių telefonu tarp V. L. ir E. G. . Šie užfiksuoti skambučiai parodo jų aktyvų bendravimą. 2007-06-03 skambučių išklotinėse užfiksuota, kad 15.31 val. V. L. skambino E. G. , 15.50 val. – S. I. , 17.32 val. buvo skambutis telefonu S. I. ir G. B. . 20.05 val. S. I. telefonu skambino V. L. , 20.07 val. S. I. telefonu skambino G. B. , 20.29 val. V. L. telefonu skambino E. G. . Šie skambučiai rodo, kad nuteistieji derino savo veiksmus bei patvirtina, kad po to, kai V. L. ir E. G. išvyko iš Klaipėdos m. VPK Eismo priežiūros skyriaus pranešę apie eismo įvykį, S. I. ir G. B. pateikė Eismo priežiūros skyriui tarnybinius pranešimus. Šį faktą patvirtina ir telegrama Policijos departamentui, kurioje nurodyta, kad iš Eismo priežiūros skyriaus pranešimas apie 2007-06-01 įvykį, užregistruotą Nr. 3215, gautas 2007-06-03 18.35 val. Faktą, kad S. I. ir G. B. 2007-06-01 datuoti tarnybiniai pranešimai Eismo priežiūros skyriui buvo pateikti tik 2007-06-03, patvirtina ir liudytojų A. B. , D. M. , R. G. , V. G. parodymai, Klaipėdos m. VPK EPS 2007-08-10 raštas, įrašai EPS įvykių registracijos žurnale Esant šiems duomenims akivaizdu, kad S. I. ir G. B. tarnybinius pranešimus Eismo priežiūros skyriui pateikė po įvykio.
2007-06-11 E. G. nuvyko į Klaipėdos m. VPK Eismo priežiūros skyrių. Liudytojas A. K. parodė, kad jis liepė pastarajai parašyti paaiškinimą, kodėl nedelsiant po įvykio neatvyko į Eismo priežiūros skyrių. E. G. išėjo iš kabineto, o netrukus grįžusi pasakė negalinti susikaupti ir parašyti paaiškinimo, todėl nagrinėjimas buvo atidėtas 2007-06-18. Per tą laikotarpį V. L. skambino telefonu dukrai E. G. , S. I. . Tai rodo, kad jie derino tarpusavio veiksmus. Taigi buvus bendrininkų susitarimą, patvirtina bendri kryptingi nuteistųjų veiksmai, tvirtinant vienodas versijas, tarpusavio kontaktai prieš ir po šių veiksmų.
Tai, kad V. L. buvo šių nusikalstamų veiksmų organizatorius ir kad visi kaltinamieji derino tarpusavyje savo veiksmus, patvirtina tai, jog priėmus sprendimą atnaujinti ikiteisminį tyrimą, 2007-11-27 iškvietus V. L. apklausai, pastarasis vėl pradėjo bendrauti su S. I. . 2007-11-28 V. L. skambino I. I. , iš pastarojo sužinęs S. I. telefono numerį, skambino jam (S. I. ) dėl susitikimo. Po susitikimo su S. I. , V. L. iš karto skambino E. G. ir susitiko su ja. 2007-12-03 V. L. iš karto po E. G. apklausos vėl susitiko su ja. 2007-11-29 buvo telefono skambutis tarp S. I. ir G. B. , buvo naudojamasi telefonų numeriais, kurių ankščiau nenaudojo, tai parodo pastarųjų pastangas slėpti savo bendravimą, suvokiant, kad tyrimo metu gali būti paklausomi jų pokalbiai, nes ir E. G. pokalbio telefonu metu nedviprasmiškai nurodė, kad telefonų klausomasi. 2007-02-27 dieną užfiksuoti telekomunikaciniai įvykiai patvirtina V. L. ir S. I. susitikimą po to, kad S. I. buvo apklaustas kaip įtariamasis. 2007-02-27 prieš apklausą S. I. skambino G. B. , o V. L. skambino S. I. ne iš savo telefono.
Nors V. L. buvo paskirta kardomoji priemonė, draudžianti bendrauti su S. I. , tačiau neatsižvelgiant į tai, jis siekė derinti parodymus su pastaruoju bei paveikti jį (S. I. ). 2008-05-13 V. L. ir S. I. buvo susitikę, po šio susitikimo užfiksuoti telekomunikaciniai įvykiai patvirtina S. I. bandymą susisiekti su G. B. , nors jiems taip pat buvo paskirta kardomoji priemonė - uždraudimas bendrauti. Telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašu darymo protokoluose užfiksuotus duomenis patvirtina ir telefoniniu skambučių išklotinės, raštai dėl abonentų priklausomybės, telefonų apžiūros protokolai.
Liudytojas A. M. parodė, kad paprašytas V. L. 2008 m. gegužės mėnesį suorganizavo susitikimus su S. I. . Taip pat šis liudytojas parodė, kad V. L. sakė, jog nori pakalbėti dėl 2007-06-01 eismo įvykio. A. M. parodymus patvirtina ir byloje esantys telefoniniai pokalbiai.
Minėti aktyvūs V. L. veiksmais ieškant bendrininkų siekiamiems tikslams įgyvendinti - skambinant telefonu I. I. , K. S. , J. D. ir teiraujantis, kas iš policijos pareigūnų formino įvykį, prašant S. I. telefono numerio, rodo, kad jis siekė išvengti atsakomybės neigdamas vairavimo ir buvimo eismo įvykio vietoje faktą, norėdamas išvengti galimos nuobaudos, ir parodo, kad jis buvo nusikalstamų veiksmų organizatorius. Šiais aktyviais tyčiniais veiksmais V. L. sujungė bendrininkų pastangas siekiamiems tikslams įgyvendinti. V. L. nuvyko su E. G. į Klaipėdos miesto VPK Eismo priežiūros tarnybą, kur E. G. prisiimdama kaltę dėl įvykio užpildė dokumentus dėl eismo įvykio, be to, įkalbėjo S. I. bei G. B. pateikti melagingus tarnybinius pranešimus dėl eismo įvykio, ėmė kurti planus, kaip išvengti atsakomybės.
Tokie minėtų liudytojų parodymai yra visiškai nuoseklūs, duomenų, dėl ko jie galėtų apkalbėti V. L. , nėra, todėl šie parodymai pagrįstai įvertinti kaip patikimas įrodymas fakto, kad automobilį vairavo V. L. . Visa tai patvirtina liudytojų ikiteisminio bylos tyrimo metu ir teisme duotų parodymų bei nurodytų aplinkybių, kad automobilį „Audi 100“ vairavo V. L. , teisingumą. Šios aplinkybės buvo patvirtintos ir parodymų patikrinimo vietoje metu liudytojų E. Z. ir G. K. .
Apeliaciniuose skunduose neteisingai nurodoma, kad teisme buvo tik perskaityti kai kurių liudytojų parodymai, nes visi liudytojai teisme buvo apklausti. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu buvo perskaityti kai kurių liudytojų ikiteisminio bylos tyrimo metu duoti parodymai, nes šie asmenys teigė, jog šiuo metu įvykio gerai neprisimena ir jie patvirtino perskaitytų parodymų teisingumą. Apeliantai teigia, kad teismas neuždavęs papildomai klausimų, neleisdamas gynybai užduoti rūpimus klausimus perskaitė daugumos liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nei nuosprendyje, nei teismo posėdžių protokoluose nenurodydamas, dėl ko buvo perskaityti minėtų liudytojų parodymai, ir jais neteisėtai grindė nuteistųjų kaltę, nes teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnis). Tačiau šis apeliantų skundo argumentas nepagrįstas.
BPK 301 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad nuosprendis būtų pagrįstas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas aplinkybes. Kaip ir minėta, šie asmenys patvirtino perskaitytų parodymų teisingumą. Teismas pagrįstai rėmėsi šiais parodymais, nes jų teisingumas patvirtintas teismo procese, dalyvaujant kaltinamiesiems, gynėjams, kurie, priešingai nei teigiama nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, teisminio bylos nagrinėjimo metu galėjo užduoti klausimus liudytojams dėl perskaitytų parodymų. Teismas nuosprendyje nurodė įrodymų šaltinius bei duomenis, kuriais buvo patikrinti kiti byloje surinkti įrodymai. Taigi tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu gauti duomenys buvo patikrinti minėtais proceso veiksmais, taip pat tarpusavyje palyginti duomenys, gauti iš skirtingų šaltinių, ir padaryta pagrįsta išvada dėl nuteistųjų kaltės, todėl jokių BPK pažeidimų nebuvo padaryta.
Visuma šių aplinkybių patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, kad 2007-06-01 eismo įvykio metu V. L. būdamas neblaivus vairavo automobilį „Audi 100“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra teisinga.
Apeliantų teiginiai, kad teismas turėjo nustatyti, jog V. L. veikoje buvo administracinio teisės pažeidimo požymiai, numatyti ATPK 127 straipsnio 3 dalyje, yra nepagrįsti, nes tai nesietina su veika, už kurią V. L. , E. G. , S. I. ir G. B. yra nuteisti – piktnaudžiavimu tarnyba ir dokumentų suklastojimu. Kaltę dėl eismo įvykio prisiėmė E. G. , dėl to ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Pagal E. G. melagingus paaiškinimus bei S. I. bei G. B. tarnybinius pranešimus, kuriuose pastarieji patvirtino išgalvotas eismo įvykio aplinkybes ir taip padėjo suklastoti ir panaudoti suklastotus dokumentus, ir buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas E. G. , o ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjus kitoms aplinkybėms pagrindo surašyti protokolą V. L. nebebuvo, o įrodymai, kad V. L. vairavo automobilį būdamas neblaivus ir sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo sugadintas Klaipėdos policijos mokyklai priklausantis automobilis, yra nustatyti baudžiamojo proceso tvarka. Iš byloje esančio S. I. ir V. Š. pokalbių matyti, jog S. I. nekilo abejonių, kad įvykio metu vairavo neblaivus V. L. , tačiau S. I. neatliko jokių veiksmų, kuriuos turėjo atlikti įforminant šį įvykį, priešingai – jis bei nuteistasis G. B. klaidingai įformino eismo įvykį, leisdami nubausti nekaltą asmenį.
G. B. apeliaciniame skunde teigia, kad byloje nėra jokių nuorodų, kad jis pažeidė savo, kaip būrio vado, pareigybės nuostatus, akivaizdžiai nepagrįstai teigiama, neva jis pažeidė Lietuvos Respublikos generalinio policijos komisaro 2002-12-24 įsakymo Nr. 660 reikalavimus, nes pagal jo pareigas jam nėra privalomi Generalinio policijos komisaro įsakymai, nes jo tarnybinę veiklą reguliuoja Lietuvos Respublikos viešojo saugumo tarnybos įstatymas, Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus dalinio Mobiliosios kuopos būrio vado pareigybės aprašymas. Su šiais teiginiais sutikti negalima, nes Viešojo saugumo tarnybos prie VRM Vilniaus dalinio 2007-08-01 rašte (t. 1, b. l. 115) nurodyta, kad Tarnybos pareigūnai jų pasitelkimo padėti Lietuvos policijai užtikrinti viešąją tvarką ir saugumą atveju, vykdydami tarnybines pareigas (patruliavimo metu ir kt.), vadovaujasi Lietuvos Respublikos viešojo saugumo tarnybos įstatymo, Lietuvos policijos patrulių veiklos instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos generalinio policijos komisaro 2002-12-24 įsakymo Nr. 660 nuostatomis. G. B. buvo komandiruotas į Klaipėdą padėti policijai užtikrinti viešąją tvarką ir atliko pavestas policijos funkcijas. Įvykio metu jis patruliavo kartu su S. I. , nurodė, kad pats asmeniškai nebuvo atvykęs į Klaipėdos miesto VPK Eismo priežiūros tarnybą ir nepateikė tarnybinio pranešimo apie įvykį, kadangi jį padavė S. I. , o pastarasis, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, tarnybinius pranešimus Klaipėdos miesto VPK Eismo priežiūros tarnybai pateikė 2007-06-03. Taigi nuteistasis G. B. , priešingai nei nurodoma jo apeliaciniame skunde, yra šių nusikalstamų veikų subjektas.
Nuteistasis G. B. bei nuteistojo S. I. gynėjas nesutinka su teismo išvada, kad G. B. ir S. I. pažeidė Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2002-12-24 įsakymu Nr. 660 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 65.12 punktą (nustatyta tvarka įforminti autoavarijų, KET bei kitų teisės pažeidimų dokumentus ir pagal kompetenciją taikyti administracinio poveikio priemones). Pažymėtina, kad G. B. ir S. I. surašė tarnybinius pranešimus, kuriuose nurodė išgalvotas eismo įvykio aplinkybes ir jokių dokumentų dėl autoavarijos nepildė bei jos neįformino. Iš byloje esančio S. I. ir V. Š. pokalbio matyti, jog S. I. nekilo abejonių, kad įvykio metu automobilį „Audi 100“ vairavo neblaivus V. L. , tačiau jis neatliko jokių veiksmų, kuriuos turėjo atlikti įforminant šį įvykį, atvirkščiai, atliko veiksmus klaidingai įformindamas eismo įvykį ir leisdamas nubausti nekaltą asmenį.
Nuteistojo S. I. gynėjo ir nuteistojo G. B. nuomone, teismas netinkamai kvalifikavo nuteistųjų veiklą pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį, nes jie neprisidėjo prie E. G. veiksmų. Šie teiginiai yra nepagrįsti – E. G. pasirašius pagal jos melagingą paaiškinimą surašytus tikrus dokumentus – 2007 m. birželio 1 d. datuotą eismo įvykio protokolą Nr. E 756734 ir 2007 m. birželio 3 d. administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. E 756734 bei 2007 m. birželio 18 d. nutarimą Nr. E 756734 dėl administracinio teisės pažeidimo, ir taip juos suklastojus bei panaudojus, S. I. ir G. B. , savo tarnybiniais pranešimais patvirtindami išgalvotas eismo įvykio aplinkybes ir taip padėdami suklastoti ir panaudoti suklastotus dokumentus, sudarė sąlygas nubausti eismo įvykio nepadariusią E. G. . Jeigu nuteistieji S. I. ir G. B. būtų tinkamai atlikę savo pareigas ir įforminę eismo įvykį, o ne pateikę melagingus tarnybinius pranešimus, V. L. ir E. G. nebūtų pavykę Klaipėdos miesto VPK Eismo priežiūros skyriui pateikti melagingą pranešimą ir neteisingai įforminti šį įvykį.
Apeliantas G. B. nurodo, jog E. G. inkriminuota, kad ji pažeidė KET 53 ir 172 punktus. Tačiau E. G. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje neskundė, dėl šių išvardytų aplinkybių nei E. G. , nei V. L. nėra kaltinami.
Nuteistojo G. B. apeliaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras G. I. 2008-05-26 priėmė nutarimą nutraukti tyrimo dalį dėl S. I. , G. B. 2007-06-01 veiksmų nustatyta tvarka neįforminant 2007-06-01 eismo įvykio, nesant jų veiksmuose nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnyje, požymių ir, pasak apelianto, šis nutarimas G. B. ir S. I. pareikštus kaltinimus daro niekiniais. Tačiau pažymėtina, kad kaltinimai dėl kitų jų nusikalstamų veikų klastojant dokumentus ir piktnaudžiaujant tarnyba jiems buvo pareikšti ir už šias veikas jie nuteisti pagrįstai.
Nuteistųjų skunduose apeliuojama ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryti procesiniai pažeidimai, tačiau ikiteisminio tyrimo metu, jeigu tam buvo pagrindai, galėjo būti pareikštas nušalinimas prokurorui ar paduoti skundai dėl ikiteisminio tyrimo metu atliktų procesinių veiksmų ar priimtų sprendimų, tačiau šia teise pasinaudota nebuvo.
Skunduose nepagrįstai neigiamas ikiteisminio tyrimo metu atliktų telefoninių įrašų leistinumas, nes šie įrašai gauti tesėtomis priemonėmis - gavus reikiamą teismo sankciją ( BPK 154 straipsnio 1 dalis, 3 dalis, BPK 173 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nagrinėjamoje byloje tokie veiksmai buvo atlikti pagrįstai ir teisėtai, pagrindai klausytis elektroninių ryšių tinklais – mobiliojo ryšio telefono abonentais, nurodyti prokuroro G. I. 2007-11-14 prašyme (t. 2., b. l. 67), aptarti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2007-11-14 priimtoje nutartyje (t. 2., b. l. 67–69). Šioje nutartyje nurodyta, jog klausantis elektroninių ryšių tinklais – prokuroro nurodytais mobiliojo ryšio telefono abonentais, perduodamų pokalbių, darant jų įrašus, kontroliuojant kitą elektroninių ryšių tinklais šiais abonentais perduodamą informaciją, ją fiksuojant bei kaupiant, galima gauti tyrimui reikšmingų duomenų apie BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Teismas taip pat nurodė, kad pagrįstai manytina, jog prieš liudytoją E. Z. gali būti naudojama neteisėta veikla. Tokia išvada padaryta atsižvelgiant į prokuroro prašyme dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, fiksavimo ir kaupimo pateiktus duomenis apie tai, jog 2007-06-01 eismo įvykį matė E. Z. , kuri apie šį įvykį telefonu pranešė policijai, ir pagal Klaipėdos miesto VPK pateiktas trijų telefoninių pokalbių suvestines galima suprasti, kad apie eismo įvykį pranešusi E. Z. nurodė, jog automobilį vairavo neblaivus vyriškis. 2007-06-11 E. Z. atsisakė duoti raštiškus paaiškinimus nurodydama, jog matė, kad automobilį „Audi 100“ vairavo neblaivus vyras, o moteris važiavo iš paskos kitu automobiliu. 2007-07-26 apklausiama kaip liudytoja E. Z. nurodė nemačiusi, kas eismo įvykio metu vairavo automobilį. Tai, kad buvo pagrindas manyti, jog liudytojai E. Z. galėjo būti padarytas poveikis, akivaizdu, nes ji pirmą kartą apklausiama kaip liudytoja Klaipėdos apylinkės prokuratūroje teigė konkrečiai nenurodžiusi į V. L. kaip asmenį, įvykio metu vairavusį automobilį „Audi 100“, nes nenorėjo turėti reikalų su teisėsauga, eiti į teismą. Be to, priešingai nei tvirtina apeliantai, fiksuoti pokalbius galima ne tik dėl sunkių, bet ir dėl apysunkių nusikaltimų. Taigi teismas minėtoje nutartyje, priešingai nei teigiama nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, nurodė telefoninių pokalbių pasiklausymo pagrindus ir BPK reikalavimų nepažeidė.
Advokato A. Jucio ir nuteistojo G. B. apeliaciniuose skunduose nurodyti teiginiai, kad eismo įvykio nebuvo, yra neteisingi. Ši nuteistųjų versija paneigta jų pačių veiksmais, nes V. L. su dukra E. G. patys nuvyko į Klaipėdos miesto VPK Eismo priežiūros skyrių bei pranešė apie eismo įvykį, kurio metu Policijos mokyklai priklausantį automobilį „Audi 100“ vairavo ir apgadino E. G. . Pastaroji buvo nubausta už Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Kelių eismo taisyklių 12 p. nurodyta, kad „eismo įvykis - kelyje, viešose arba privačiose teritorijose įvykis, kurio metu, dalyvaujant judančiai transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai, ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas.“ Eismo įvykio faktą patvirtina ir S. I. bei G. B. tarnybiniai pranešimai. Nors apeliantų skunduose tvirtinama, kad eismo įvykio metu automobilis nebuvo apgadintas, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad buvo nepataisomai sugadintos padangos ir apgadinti ratlankiai, kurie yra automobilio sudėtinė dalis. Klaipėdos policijos mokyklai priklausančio automobilio „Audi 100“ apgadinimo faktas patvirtintas automobilio bei padangų apžiūros protokolais. Tai, kad 2007-06-01 eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilis patvirtina ir pačios E. G. paaiškinimas (t. 1., b. l. 80), nutarimas dėl administracinio teisės pažeidimo (t.1, b. l. 87) ir kiti byloje surinkti įrodymai. Taigi akivaizdu, kad patys nuteistieji pripažino eismo įvykio faktą, tačiau ėmėsi veiksmų siekdami nuslėpti eismo įvykio kaltininką. Teismas nuosprendyje teisingai konstatavo, jog nuteistieji V. L. ir E. G. pripažįsta eismo įvykį, nors pastarieji atsisakė duoti parodymus teisme, kadangi buvo pagarsinti jų parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu.
Teismas piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi bylose nustatydamas, ar padaryta žala yra didelė, atsižvelgia į konkrečias bylos aplinkybes, t. y. padarytos žalos pobūdį, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos laiką, trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir šio rezonanso įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar kaltininkų veiksmais buvo padaryta didelė žala, šių kriterijų laikėsi. Šiuo atveju nuo visų bendrininkų neteisėtų veiksmų akivaizdžiai nukentėjo teisėsaugos institucijų autoritetas, buvo griaunamas pasitikėjimas šiomis institucijomis, kurių atstovai turėdami konstitucinę ir kitais svarbiais teisės aktais reglamentuotą pareigą užtikrinti teisingą teisės pažeidimų išaiškinimą, pasitelkdami kitus asmenis, darė tyčinius aiškiai prieštaraujančius šios pareigos atlikimui veiksmus, nuo kurių nukentėjo valstybė.
Apeliantų (nuteistųjų) argumentai dėl konkrečių jų veiksmų nenustatymo, įrodymų nepakankamumo, tyčios jų veiksmuose nebuvimo yra nepagrįsti, nes pirmosios instancijos nuosprendyje yra išsamiai išdėstyta, kokiais įrodymais remiantis yra nustatyti konkretūs visų nuteistųjų veiksmai, šių veiksmų bendrumas ir kiekvieno nuteistojo kaltė.
Motyvuojamoji dalis
Dėl prokuroro apeliacinio skundo
Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai E. G. paskyrė BK 228 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmę, nes E. G. nebuvo valstybės tarnautoja ir nusikalstamą veiką padarė ne darbinės ar profesinės veiklos srityje, todėl atsižvelgiant į tai, kad BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika yra apysunkis nusikaltimas ir šio straipsnio sankcijoje, be kitų bausmių, numatyta bauda, E. G. turėjo būti bauda. Tačiau su šiuo prokuroro skundo argumentu sutikti negalima. Pagal BK 45 straipsnio 1 dalį teismas skiria teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimą šio kodekso specialiojoje dalyje numatytais atvejais, kai kaltininkas nusikalstamą veiką padaro darbinės ar profesinės veiklos srityje arba kai teismas, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, padaro išvadą, kad nuteistajam negalima palikti teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla. Pagal BK 45 straipsnio prasmę teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas gali būti skiriamas asmeniui ir nedirbančiam valstybės tarnyboje, nes E. G. tokią teisę galėtų turėti. BK 228 straipsnio 2 dalies sankcija numato tik dvi alternatyvias bausmių rūšis – atėmimą teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla arba laisvės atėmimą iki 6 metų, todėl E. G. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį pagrįstai paskirta teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimo dvejiems metams bausmė.
Pagrįstas prokuroro apeliacinio skundo reikalavimas dėl nuteistųjų S. I. ir G. B. veikos perkvalifikavimo iš BK 228 straipsnio 2 dalies į BK 228 straipsnio 1 dalį. Kolegija mano, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių visų bendrininkų tikslą – siekimą padėti V. L. išvengti galimos tarnybinės nuobaudos už padarytą administracinės teisės pažeidimą, už kurį viena iš gresiančių nuobaudų yra atleidimas iš tarnybos, atitinka nematerialaus pobūdžio naudos sampratą. Nematerialaus pobūdžio nauda teismų praktikoje aiškintina kaip karjeros galimybių susikūrimas ne tik sau pačiam, tačiau ir kitiems asmenims. Tai gali būti viršininkų palankumo užsitikrinimas ar jo užtikrinimas kitiems asmenims, darbo trūkumų slėpimas, šeimos narių, giminių, kitų artimų žmonių problemų sprendimas ir pan. Iš bylos aplinkybių matyti, kad nuteistieji S. I. ir G. B. siekė ne įstatymų numatyta tvarka išspręsti Klaipėdos policijos mokyklos viršininkui V. L. kilusias problemas dėl jo padaryto teisės pažeidimo, ir jie veikė V. L. padėdami įgyvendinti ne viešus, bet asmeninius interesus, parodydami lojalumą aukštesnio rango VRM sistemos pareigūnui, todėl jų veikose yra BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytas kvalifikuojantis požymis – asmeninės naudos siekimas, kadangi V. L. vadovavo mokymo įstaigai, kurioje dalis pareigūnų studijavo, galėjo spręsti mokyklai priklausančių bendrabučių suteikimo pareigūnams klausimą ir kt. Taigi S. I. ir G. B. veika turėjo būti kvalifikuota ne pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, o pagal minėto straipsnio 2 dalį, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo.
Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną tokio skundo neesminį argumentą.
Bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis), tokių pažeidimų nustatyta nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., kolegija
nusprendžia:
N. V. L. ir E. G. gynėjo Algimanto Jucio, nuteistojo S. I. gynėjo Viačeslavo Žarkovo, nuteistojo G. B. apeliacinius skundus atmesti.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro G. I. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-05-07 nuosprendį pakeisti:
S. I. padarytą nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir paskirti atėmimą teisės dirbti valstybės tarnyboje dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, paskirtą bausmę ir bausmę, paskirtą pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, subendrinti visiško bausmių sudėjimo būdu ir paskirti G. B. galutinę subendrintą bausmę - teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimą dvejiems metams ir 20 MGL (2 600 Lt) dydžio baudą.
G. B. padarytą nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir paskirti atėmimą teisės dirbti valstybės tarnyboje dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, paskirtą bausmę ir bausmę, paskirtą pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, subendrinti visiško bausmių sudėjimo būdu ir paskirti G. B. galutinę subendrintą bausmę - teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimą dvejiems metams ir 20 MGL (2 600 Lt) dydžio baudą.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.