Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-02-20 įsakymu Nr. K-148 sveikatos apsaugos ministras už labai gerą tarnybinę veiklą pareiškėjo skyrė III kvalifikacinę klasę. 2014 metų pabaigoje pareiškėjui buvo įteikta sveikatos apsaugos ministro padėka. 2015-03-03 įsakymu Nr.K-118 sveikatos apsaugos ministras už labai gerą tarnybinę veiklą pareiškėjui skyrė II kvalifikacinę klasę. 2016-03-02 sveikatos apsaugos ministras padėkos raštu Nr. 41-74 už labai gerą veiklą pareiškėjui pareiškė padėką, 2017-03-07 įsakymu Nr.K-262 sveikatos apsaugos ministras už 2016 metų veiklą pareiškėjui skyrė vardinę dovaną.

2018-08-08 Ministerijos kanclerio potvarkiu Nr.P3 buvo sudaryta komisija pareiškėjo tarnybiniam nusižengimui tirti, kuri 2018-09-06 išvadoje Nr.BR-1487 konstatavo padarytus atitinkamus tarnybinius nusižengimus, o sveikatos apsaugos ministras 2018-10-04 įsakymu Nr.K-714 skyrė tarnybinę nuobaudą - griežtą papeikimą. Tą pačią dieną, kai buvo priimtas minėtas įsakymas Nr.K-714, sveikatos apsaugos ministras 2018-10-04 įsakymu Nr.V-1068 sudarė kitą komisiją (toliau - Komisija) pareiškėjo tarnybiniam nusižengimui tirti. Komisija parengė 2018-11-02 išvadą Nr.BR-1990 (Išvada), kurioje konstatavo padarytą tarnybinį nusižengimą (nešiurkštų), ir pasiūlė sveikatos apsaugos ministrui skirti tarnybinę nuobaudą - papeikimą. Tačiau 2018-11-21 įsakyme Nr.K-816 (ginčijamas Įsakymas) sveikatos apsaugos ministras konstatavo šiurkštų tarnybinį nusižengimą ir skyrė tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų nuo 2018-11-21.

Ginčijamo Įsakymo 1 punkte ir Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas sutrukdė pravesti posėdį ir jame atlikti jo (pareiškėjo) 2017 m. tarnybinės veiklos vertinimo procedūrą. Tačiau, kaip teigia pareiškėjas, posėdis nebuvo pravestas ir jame jo 2017 m. tarnybinės veiklos vertinimo procedūra nebuvo atlikta ne dėl pareiškėjo veiksmų, o todėl, kad: vertinimo komisija, kaip matyti iš sveikatos apsaugos ministro 2018-07-26 įsakymo Nr.V-858, dėl neaiškių priežasčių buvo sudaryta tik iš penkių narių; į vertinimo komisijos 2018-09-11 posėdį, kurio data buvo paskirta beveik prieš mėnesį atėjo tik trys iš penkių vertinimo komisijos narių, o vertinimo komisijos narei I. R. nusišalinus, neliko kvorumo, todėl vertinimo komisijos posėdis buvo baigtas. Dėl to, kad turi nusišalinti, vertinimo komisijos narė I. R. nusprendė pati, nors pagrindų tam nebuvo. Pareiškėjas nurodo prieštaravęs, kad vertinimo komisijos posėdis būtų nutrauktas, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta.

Išvadoje konstatuota, kad dėl pareiškėjo veiksmų Ministerija neįvykdė 2018-04-16 Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime administracinėje byloje Nr. I-1996-790/2018 nurodyto įpareigojimo, tačiau, pažymi pareiškėjas, minėtas teismo sprendimas dar nėra vykdytinas, nes buvo apskųstas apeliacine tvarka.

Pareiškėjas pažymi, kad nors Ministerija teismo sprendimo neskundė, tačiau vengė vertinti jo tarnybinę veiklą už 2017 m., t.y. tik praėjus daugiau nei 3 mėnesiams po minėto teismo sprendimo (t.y. 2018-07-26) pareiškėjui įteiktas pranešimas apie tik 2018-08-20 įvyksiantį tarnybinės veiklos už 2017 m. vertinimą. Tačiau ir 2018-08-20 numatytas veiklos vertinimas neįvyko - 2018-08-17 pareiškėjui įteiktas raštas Nr.BR-1400, kuriame buvo nurodyta, kad veiklos vertinimas vyks tik 2018-09-11.

Pareiškėjas pažymi, kad 2018-09-11 vykusio tarnybinės veiklos vertinimo metu jis jokių tarnybinių pareigų nevykdė, posėdyje dalyvavo asmeniniu klausimu. Posėdyje dalyvaudamas asmeniniu klausimu ir gindamas savo teises turėjo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (Konstitucija) garantuojamą teisę išsakyti savo nuomonę. Saviraiškos ir informacijos laisves taip pat įtvirtina ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsnis bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) 10 straipsnis. Konstitucijoje nustatytas draudimas persekioti už kritiką. Šiuo atveju, iš Išvados turinio yra matyti, kad Komisija tiesiog ginčija pareiškėjo išsakytą nuomonę. Todėl, pareiškėjo vertinimu, atsakovas tarnybinių nuobaudų skyrimo būdu bando nutildyti jam nepatinkančias nuomones.

Pareiškėjo manymu, vertinimo komisijos posėdžio metu jo išsakyti žodžiai „džiugu, kad esat mokęsi, bet panašu, kad nesuprantate, kas yra parašyta“, nelaikytini nepagarbiais, kaip juos įvertino Komisija.

Išvadoje nurodoma, kad nustatyta sunkinanti atsakomybei taikyti aplinkybė - sveikatos apsaugos ministro 2018-10-04 įsakymu Nr.K-714 skirta tarnybinė nuobauda - griežtas papeikimas. Tačiau, pareiškėjo vertinimu, vien tai, kad jau buvo skirta tarnybinė nuobauda, savaime nėra sunkinanti aplinkybė. Tokiam konstatavimui nepakanka tiesiog nustatyti tai, kad jau buvo skirta tarnybinė nuobauda - yra svarbu tai, ar kitas tarnybinis nusižengimas padarytas po tarnybinės nuobaudos paskyrimo. Šiuo atveju tarnybinė nuobauda (griežtas papeikimas) man buvo skirta sveikatos apsaugos ministro 2018-10-04 įsakymu Nr.K-714. Tuo tarpu kitas tarnybinis nusižengimas (už kurį tarnybinė nuobauda - atleidimas iš pareigų - skirta ginčijamu Įsakymu) buvo padarytas ne po griežto papeikimo skyrimo (2018-10-04 įsakymas Nr.K-714), o iki griežto papeikimo skyrimo - 2018-09-11 vykusio mano 2017 m. tarnybinės veiklos vertinimo metu. Taigi akivaizdu, kad Komisija be jokio teisinio pagrindo konstatavo sunkinančios aplinkybės buvimą.

Pareiškėjas kvestionuoja ir Komisijos 2018-10-10 raštu Nr.BR-1842 pateikto pranešimo apie tarnybinį nusižengimą teisėtumą. Nurodo, kad jame tebuvo padrikai dėstomi teiginiai apie tai, kas buvo pateikta Komisijai, tačiau nesuformuluoti konkretūs kaltinimai. Komisija nepaisė reikalavimo pranešime apie tarnybinį nusižengimą tiksliai nurodyti, kokio nusižengimo padarymu įtariamas valstybės tarnautojas (nurodyti konkrečius jo veiksmus (neveikimą), padarymo laiką ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Komisijos Išvadoje nurodyta, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo pradėtas praleidus Taisyklių 3 punkte numatytą terminą. Komisija neneigia, kad minėtas terminas buvo praleistas, ir tik nurodo subjektyvias, nuo paties atsakovo valios priklausiusias aplinkybes - kad paskutinę minėto 5 darbo dienų termino dieną (2018-10-03) sveikatos apsaugos ministras buvo išvykęs į Latviją, ir kad todėl įsakymas dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo pradėjimo buvo pasirašytas 2018-10-04. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nesant sveikatos apsaugos ministro, tarnybinio nusižengimo tyrimą turi teisę pradėti Ministerijos kancleris (taigi atsakovas galėjo spėti iki 2018-10-03). Be to, pareiškėjas nurodo, kad Išvadoje konstatuojama apie praleistą terminą pradėti tyrimą dėl VTD 2018-09-26 rašte Nr.27D-2076 nurodytų aplinkybių, tačiau ignoruojamas pareiškėjo paaiškinimuose nurodytas itin svarbus faktas - kad VTD 2018-09-26 rašte Nr.27D-2076 tėra pakartoti atitinkami Ministerijos Personalo skyriaus 2018-09-18 rašto Nr.BR-1546 teiginiai, kad tokie teiginiai buvo žinomi dar 2018-09-18 (kai juos sveikatos apsaugos ministrui minėtu raštu išdėstė Ministerijos Personalo skyrius), ir kad jų pakartotinas pateikimas nesąlygoja naujos Taisyklių 3 punkte nurodyto 5 darbo dienų termino pradžios. Todėl, pareiškėjo įsitikinimu, oficialią informaciją gavęs dar 2018-09-18, tačiau tarnybinio nusižengimo tyrimą pradėjęs tik 2018-10-04, sveikatos apsaugos ministras akivaizdžiai ir ženkliai praleido Taisyklių 3 punkte numatytą terminą.

Pareiškėjo vertinimu Komisija tyrimą atliko vienpusiškai, siekdama kaip nors konstatuoti tarnybinio nusižengimo padarymą, ir Išvadoje nepasisakydama dėl pareiškėjo 2018-10-17 paaiškinime nurodytų argumentų. Taigi Komisija, pareiškėjo įsitikinimu, buvo akivaizdžiai šališka. Komisijos pirmininkė I. G. jau seniai turi išankstinį priešišką nusistatymą pareiškėjo atžvilgiu, asmeninį konfliktinį požiūrį į jį. Būtent I. G. rengė atsakovo procesinius dokumentus minėtoje Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr.I-1996-790/2018. Procesiniuose dokumentuose I. G. įrodinėjo, kad pareiškėjas neva klaidina teismą, pareiškėją tendencingai juodino ir menkino. Be to, atnešusi pranešimą apie tariamą tarnybinį nusižengimą, I. G. elgėsi nepagarbiai, pareiškėją tujino, darė psichologinį spaudimą. Išankstinį priešišką nusistatymą pareiškėjo atžvilgiu ir asmeninį konfliktinį požiūrį, pareiškėjo manymu, turėjo ir Komisijos narė E. T., kuri buvo įtraukta ir į kitą komisiją, kurios parengtos išvados pagrindu sveikatos apsaugos ministras 2018-10-04 įsakymu Nr.K-714 skyrė pareiškėjui griežtą papeikimą. Jau tuomet, E. T. demonstravo savo pyktį ir susierzinimą, laidė pareiškėjo atžvilgiu įvairias replikas, kėlė balsą. Konfliktinis E. T. požiūris ir jos priešiškumas pareiškėjo teigimu tęsiasi jau ilgą laiką, kai jis atskleidė jos darbo trūkumus. Komisijos narė E. R. buvo įgaliota dalyvauti Komisijos darbe kaip tiesioginis vadovas, tačiau ji niekada nebuvo pareiškėjo tiesiogine vadove. E. R. yra tiesiogiai pavaldi buvusiai pareiškėjo tiesioginei vadovei R. C., kuri turi asmeninį konfliktinį požiūrį, todėl E. R. negalėjo nepriklausomai, savarankiškai ir objektyviai dalyvauti Komisijos darbe.

Pareiškėjas, be kita ko, pažymi, kad nuo 2017-06-15 atsakovas atliko struktūrinius pakeitimus - nebeliko Ministerijos Teisės departamento, kuriame jis dirbo, o Teisės departamento Teisėkūros ir teisinio vertinimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymą atsakovas panaikino. 2017- 06-12 įsakymu Nr.V-699 sveikatos apsaugos ministras patvirtino Ministerijos Teisėkūros ir teisinio vertinimo skyriaus vedėjo ir vyriausiųjų specialistų pareigybės aprašymus. Pareigybės aprašymuose yra nustatomos valstybės tarnautojų funkcijos, o dėl jų yra būtinas darbdavio ir valstybės tarnautojo susitarimas. Jokie teisės aktai nesuteikia atsakovui teisės vienašališkai, savo nuožiūra, primesti pareigybės aprašymą, tačiau šiuo atveju atsakovas būtent taip ir pasielgė. Vieną iš 2017-06-12 įsakymu Nr.V-699 patvirtintų pareigybės aprašymų sveikatos apsaugos ministras be jokio teisinio pagrindo, nesant susitarimo dėl to pareigybės aprašymo turinio, vienašališkai savo nuožiūra parinko pareiškėjui, ir liepė jame pasirašyti, kad buvo supažindintas. Jokio susitarimo dėl minėtame pareigybės aprašyme, kurį sveikatos apsaugos ministras vienašališkai primetė, nurodytų funkcijų vykdymo nebuvo ir nėra. Pareiškėjas nurodo neišreiškęs sutikimo dirbti skundžiamo įsakymo 1 punkte nurodytame pareigybės aprašyme, patvirtintame sveikatos apsaugos ministro 2017-06-12 įsakymo Nr.V-699 1.2 papunkčiu, nurodytomis sąlygomis. Todėl, pareiškėjo įsitikinimu, minėtas pareigybės aprašymas nesukelia jam jokių teisinių pasekmių. Su minėtu pareigybės aprašymu pareiškėjas nurodo nebuvęs tinkamai supažindintas.

Po to, kai Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018-04-16 sprendimu byloje Nr. I-1996-790/2018 įpareigojo atsakovą pareiškėjo 2017 m. tarnybinę veiklą įvertinti, atsakovas, prieš tai 5 metus iš eilės skatinęs už puikius darbo rezultatus, mažesniu nei 2 mėnesių laikotarpiu (2018-10-04 ir 2018-11-21) skyrė dvi griežčiausias tarnybines nuobaudas - griežtą papeikimą ir atleidimą iš pareigų. Pareiškėjas mano, kad, jei būtų grąžintas į pareigas, jam būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, todėl šiuo atveju prašo taikyti Darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalyje numatytą pažeistų teisių gynimo būdą - pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisti išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą, taip pat priteisti 3-ų vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją, o tarnybos pabaigos laiką skaičiuoti nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Ministerija atkreipia dėmesį, kad veikos, už kurias pareiškėjui buvo skirtos tarnybinės nuobaudos, buvo padarytos ne tuo pačiu laikotarpiu, per kurį pareiškėjo veikla buvo vertinama „labai gerai“. Faktas, kad pareiškėjo iniciatyva net 10 teisminių bylų buvo iškeltos Ministerijai, skundai Lietuvos administracinių ginčų komisijai, skundai Ministerijos vadovybei kolegų atžvilgiu, prašant pradėti jiems tarnybinius tyrimus, byloja apie labai abejotiną pareiškėjo sąžiningumą. Atsakovas mano, kad pareiškėjas nesiekė ir nesiekia ginti savo, neva, pažeistas teises, o priešingai - piktnaudžiauja teise, nes dirbtinai formuluoja nepagrįstus kaltinimus Ministerijai ir darbuotojams, taip trukdo dirbti teismams, Ministerijai ir dabar jau buvusiems kolegoms. Vertinimo komisijos veikla, kai dirba 3 iš 5 narių, vadovaujantis teisiniu reguliavimu, yra teisėta ir nesudarė jokių kliūčių posėdžiui pravesti.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad I. R. nusišalino pati, Ministerija nurodo, jog jis yra melagingas. Pabrėžia, kad D. J., nors neturėjo jokio teisinio pagrindo reikšti nušalinimą Vertinimo komisijos narei L. R., viso posėdžio metu, aktyviai, įkyriai, net kai kuriais atvejais neleisdamas pasisakyti I. R., reiškė mintis, kad jis ją nušalina. Taip buvo trukdoma posėdžio eiga, keliamas chaosas, neleidžiama vykdyti vertinimo procedūros. Būtent pareiškėjo išskirtinai neetiškas ir neteisėtas elgesys sąlygojo, kad vertinimas neįvyko. Pareiškėjas vertinimo procedūros metu teigė, kad I. R. nušalintina, nes ji priešiškai nusistačiusi jo atžvilgiu, iki šiol vilkinama atlikti jo 2017 m. tarnybinės veiklos vertinimą. I. R. paragino pabaigti vertinimo procedūrą, vertinant pareiškėjo 2017 m. tarnybinę veiklą.

Atsakovas pažymi, kad teisės aktuose nėra numatyta teisė vertinamajam valstybės tarnautojui posėdžio metu reikšti nušalinimus. Taisyklių 5 punkte nustatyta, kad jeigu paaiškėja, kad vertinimo komisijos narys yra valstybės tarnautojo, kurio tarnybinė veikla vertinama, sutuoktinis, artimas giminaitis ar asmuo, susijęs svainystės ryšiais, arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl vertinimo komisijos nario nešališkumo, vertinimo komisijos narys turi nusišalinti. Taigi pagal minėtą teisinį reguliavimą, esant nurodytoms priežastims, turėtų nusišalinti Vertinimo komisijos narys. Pažymėtina, kad jokių aplinkybių, kurios atitiktų minėtose taisyklėse nustatytą teisinį reguliavimą, nėra nustatyta, todėl D. J. elgesys, reiškiant Vertinimo komisijos nariams nušalinimus ne tik, kad viršija jo kompetencijos ribas, bet ir neturi jokio teisinio ir faktinio pagrindo.

Ministerija nurodo, kad valstybės tarnautojo dalyvavimas kasmetinio tarnybinės veiklos vertinimo posėdyje Vertinimo komisijoje negali būti vertinamas kaip jo „asmeninis klausimas“, nes tai yra viešojo administravimo dalis. Pažymi, kad Ministerija niekada ir jokiomis formomis neveikė taip, kad pareiškėjui būtų neleidžiama reikšti įsitikinimus, nuomonę. Ministerija niekada pareiškėjo nepersekiojo už kritiką. Priešingai, Ministerija, kaip tik siekė sudaryti sąlygas ir skatino pareiškėją reikšti savo nuomonę kviesdama jį į pokalbius tiek vadovybėje, tiek pas skyriaus vadovą, tačiau pareiškėjas nei viename kviečiamame susitikime aptariant skyriaus funkcijoms atlikti keliamų reikalavimų laikymosi ir jo paties darbo specifiką, savo valia niekada nedalyvavo.

Ministerijos nuomone 2018-09-11 vykusiame Vertinimo komisijos posėdyje pareiškėjui taip pat buvo suteikta teisė pasisakyti ir pareikšti nuomonę, tačiau Komisijos Išvadoje išdėstytos faktinės aplinkybės ir kiti įrodymai (pvz. posėdžio garso įrašas) neabejotinai patvirtina Išvadoje konstatuotus neteisėtus pareiškėjo veiksmus.

Objektyvios aplinkybės kaip pareiškėjas elgėsi Valstybės tarnybos departamento atstovės L. R. atžvilgiu Vertinimo komisijos posėdžio metu yra fiksuotos garso įraše, taip pat fiksuotos ir teisiškai įvertintos Išvadoje, Ministerijoje gautame Valstybės tarnybos departamento 2018-09-26 rašte Nr. 27D-2076, kuriame Ministerijai pateikiama Valstybės tarnybos departamento atstovės L. R. informacija apie 2018-09-11 vykusio pareiškėjo tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo posėdžio aplinkybes bei nurodoma, kad dėl pareiškėjo destruktyvių veiksmų Vertinimo komisijai nebuvo užtikrintos tinkamos sąlygos tęsti savo darbą ir pradėti valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos nagrinėjimą. Minėtame rašte nurodyta, kad pareiškėjo elgesys vertinimo komisijos posėdyje buvo iššaukiantis, nekorektiškas, nemandagus ir nepagarbus komisijos narių atžvilgiu. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad valstybės tarnautojai savo veikloje ir bendravime privalo laikytis VTĮ įtvirtintų valstybės tarnautojo svarbiausių etikos principų, žinoti ne tik savo, kaip valstybės tarnautojo, teises, bet ir vykdyti savo pareigas.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo reikštas nušalinimas VTD atstovei L. R. vertintinas kaip valstybės tarnautojo veikimas viršinant jo kompetencijos ribas. D. J. sąmoningai klaidino Vertinimo komisiją, manipuliuodamas neegzistuojančiu teisiniu reguliavimu, taip buvo siekiama sutrukdyti, kad įvyktų jo 2017 m. kasmetinės tarnybinės veiklos vertinimas. Be to, D. J. pasakytas teiginys: „džiugu, kad esat mokęsi, bet nesuprantate kas yra parašyta“ VTD atstovės L. R. atžvilgiu, įvertintas kaip nepagarbus. Toks valstybės tarnautojo D. J. veikimas pažeidžia Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktus, 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktus; Taisyklių 2.1, 2.3, 9.4, 9.7 punktus; Pareigybės aprašymo 7.19 papunktį.. Toks valstybės tarnautojo D. J. veikimas pažeidžia Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktus; Taisyklių 2.1, 2.3, 9.4, 9.7 punktus; Pareigybės aprašymo 7.19 papunktį.

D. J. veikos, aprašytos Išvados 4.1 punkte, kurios buvo įvykdytos pažeidžiant teisės aktus, sukėlė šias pasekmes - Vertinimo komisija negalėjo įvykdyti jo 2017 m. tarnybinės veiklos vertinimo procedūros, dėl to liko neįvykdytas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018-04-16 sprendimo administracinėje byloje Nr. 1-996-790/2018 įpareigojimas. Jei D. J. posėdžio metu nebūtų aktyviai vykdęs veikų, aprašytų Išvados 4.1 punkte, jo 2017 m. tarnybinės veiklos vertinimo procedūra būtų įvykdyta ir būtų įvykdytas teismo įpareigojimas, todėl tarp pareiškėjo veikimo posėdžio metu ir kilusių pasekmių buvo tiesioginis priežastinis ryšys.

D. J., būdamas valstybės tarnautoju (teisininku), žino jo elgesį tarnyboje reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir suvokia, kaip turi būti elgiamasi, kokie veiksmai gali būti atliekami konkrečiose situacijose, taigi jo elgesys - veiksmai laikytini sąmoningu valiniu pasirinkimu, ir kvalifikuotini kaip tyčia. Asmens subjektyvus savo veikos motyvų bei tikslų vertinimas, neteisėtų ketinimų nustatymas aptariamo tarnybinio nusižengimo atveju nėra reikšmingi, nes neišvengiamai kyla neteisėto elgesio tarnyboje pasekmės, kurias pažeidėjas, ir ypač atsižvelgiant į jo statusą, privalėjo numatyti. Būdamas valstybės tarnautoju D. J. turėjo suvokti, kad jo elgesys su Vertinimo komisijos nariais ir VTD atstove L. R. nėra tinkamas, bei tai, kokios pasekmės kyla. Dėl savo patirties ir užimamų pareigų turėdamas galimybę suprasti ir adekvačiai vertinti tai, kad nesilaiko VTĮ ir kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų bei taisyklių, gerbti žmogų ir jo teises, D. J. sąmoningai nesilaikė galiojančių teisės aktų nuostatų, nors dėl savo tarnybinės patirties bei išsilavinimo turėjo galimybę numatyti, kad jo veiksmai yra smerktini etikos požiūriu, peržengia bendradarbiavimo tarnyboje ribas, neatitinka teisės aktų reikalavimų ir dėl jų gali kilti tam tikri padariniai - neįvykdyta jo 2017 m. tarnybinės veiklos vertimo procedūra ir neįvykdytas teismo įpareigojimas. Atsižvelgiant į tai, kad D. J. kaltės forma yra įvertinta, kaip tyčia.

Sveikatos apsaugos ministro 2018-10-04 įsakymu Nr. K-714 D. J. paskirta tarnybinė nuobauda - griežtas papeikimas vertintina kaip jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

D. J., kuris yra valstybės tarnautojas, turintis teisinį išsilavinimą, turėjo suprasti, jog tai kad, pasak pareiškėjo, jis su pareigybės aprašymu nesusipažino, nedaro galiojančio jo ankstesnio pareigybės aprašymo, kuris pripažintas netekusiu galios sveikatos apsaugos ministro 2017-06-12 įsakymu Nr. V-699, ir kad tokia situacija, kuomet valstybės tarnautojas dirba ne pareigybės aprašymo pagrindu, pagal VTĮ negalima. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo susipažinimo su pareigybės aprašymu faktas (nepaisant išreikšto nesutikimo su jo nuostatomis) yra patvirtintas jo parašu.

Priešingai nei teigia pareiškėjas, Išvados teiginiai, kurie nebuvo nurodyti Pranešime, nėra nauji kaltinimai, o yra tik Pranešime nurodytų kaltinimų pagrįstumą įrodančios aplinkybės ir jų įvertinimas.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad tarnybinio nusižengimo tyrimą buvo nuspręsta pradėti Ministerijoje gavus Valstybės tarnybos departamento 2018-09-26 raštą Nr. 27D-2076, ir įvertinus šiame rašte nurodytas aplinkybes, Ministro rezoliucija „pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą“. Gavus ministro pavedimą nedelsiant buvo inicijuotas įsakymo sudaryti tarnybinio nusižengimo tyrimo komisiją projekto rengimas bei prašoma deleguoti šios komisijos narius. Minėti veiksmai buvo atlikti iki 2018-10-03, tačiau sveikatos apsaugos ministras 2018-10-03 buvo išvykęs į Bauskę (Latvijos Respubliką), todėl įsakymas, kuriuo sudaryta tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija, kuriai pavesta atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą dėl Ministerijos vyriausiojo specialisto D. J. galimai padaryto tarnybinio nusižengimo buvo pasirašytas 2018-10-04, t. y. iškart po ministro grįžimo iš komandiruotės.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas neįrodė Komisijos narių šališkumo.

Netinkamu pagrindimu teisės aktų nuostatomis laikytina ir ginčijamo Įsakymo nuoroda į VTĮ 3 straipsnio 1 dalį, kurioje yra išvardinti pagrindiniai valstybės tarnybos ir valstybės tarnautojų veiklos etikos principai, tokie kaip: įstatymų viršenybės, teisėtumo, lygiateisiškumo, lojalumo, politinio neutralumo, skaidrumo, atsakomybės už priimtus sprendimus, karjeros ir tarnybinio bendradarbiavimo principais. Nuoroda į šią bendrąją teisės akto normą, nesusiejant jos su konkrečiais veiksmais ir jų sąlygotu principų pažeidimu, negali būti pagrindu išvadai, kad Išvadoje aprašytas pareiškėjo elgesys Vertinimo komisijos posėdyje galėjo būti vertinamas kaip pažeidžiantis VTĮ 3 straipsnio 1 dalį.

Pareiškėjas, be kita ko, kaltinamas ir VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte bei Etikos taisyklių 2.1 punkte įtvirtinto pagarbos žmogui ir valstybei principo, reiškiančio, kad valstybės tarnautojas privalo gerbti žmogų ir pagrindines jo teises bei laisves, Konstituciją, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, įstatymus, kitus teisės aktus ir teismų sprendimus, pažeidimu ir 9.4. punkte įtvirtintos pareiga būti tolerantiškam, pagarbiai elgtis su kitais valstybės tarnautojais.

Nesant tarnybinio nusižengimo, nėra pagrindo skirti pareiškėjui ir tarnybinę nuobaudą (VTĮ 29 str.), todėl sveikatos apsaugos ministro 2018-11-21 įsakymas Nr. K-816 naikintinas kaip neteisėtas iš esmės (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Pripažinus ginčijamą Įsakymu neteisėtu iš esmės, kaip prieštaraujantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, VTĮ 2 straipsnio 12 dalies ir 29 straipsnio 1 dalies nuostatoms, teismas šiame sprendime plačiau dėl kitų proceso šalių argumentų, susijusių pvz. su pranešimo apie tarnybinį tyrimą turiniu, su kitais tarp tų pačių šalių nagrinėjamais teisminiais ginčais, su teisės normų, skirtų nušalinimo instituto reglamentavimui, aiškinimu ir pan., nepasisakys, nes jie neturi lemiamos reikšmės ginčo išsprendimui.

Valstybės tarnybos įstatyme nėra nustatyti teisiniai padariniai, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu. Pareiškėjas neprašo grąžinti jo į buvusias pareigas, o prašo laikyti, kad jis atleidžiamas iš Ministerijos Teisėkūros ir teisinio vertinimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų šioje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

Ginčo metu galiojusio Darbo kodekso 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. To paties straipsnio 4 dalis įtvirtina, kad jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai.

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad kai teismas nustato, jog valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos yra neteisėtas, tai kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą, atsižvelgiant į tai, kuris iš Darbo kodekso 218 straipsnio 2 ir 4 dalyje numatytų valstybės tarnautojo teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikomas, privalo priteisti jam įstatymo nurodytas išmokas, nepaisant to, yra pareikštas toks prašymas ar ne (pvz., LVAT 2013-01-08 nutartis Nr. A520-3147/2012, išplėstinės teisėjų kolegijos 2017-02-07 nutartis Nr. A-1053-662/2017). Teismai, parinkdami vieną iš šių alternatyvių valstybės tarnautojo teisių gynimo būdų, turi savo pasirinkimą argumentuotai pagrįsti ir siekti, kad priimtu sprendimu būtų užtikrinta darbuotojų (tarnautojų) teisių apsauga ir įvykdytas socialinis teisingumas, šie teisių gynimo būdai yra skirti pirmiausia darbuotojų (tarnautojų) interesams ginti (LVAT 2016-12-05 nutartis Nr. A-4600-520/2016).