Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-05-02 · Administracinė byla Nr. I-3443-505/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-05-02
Bylos Nr.
I-3443-505/2019
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Daina Kukalienė
Pareiškėjas
G. A.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3443-505/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00212-2019-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 51.4; 55.1.1 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 2 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Daina Kukalienė,sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,

nedalyvaujant pareiškėjui G. A., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas G. A.\ skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 3–4).

Skunde pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2018 m. gegužės 29 d. buvo laikomas netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis Alytaus pataisos namų 21 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurioje nebuvo užtikrinta teisės aktų nustatyta vienam asmeniui turinti tekti 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma, kadangi miegamajame buvo 11 žmonių. Pažymėjo, jog Alytaus pataisos namuose ginčijamu laikotarpiu jis gyveno avarinės būklės patalpose, kur žiemos metu buvo šalta, lubos, grindys aptrupėję, pelijo, nebuvo ventiliacijos, trūko šviesos, veisėsi tarakonai ir pelės. Teigė, kad sanitariniame mazge buvo problemų su sanitariniais įrenginiais, tualetas atitvertas ne aukštesne nei 1,35 m sienele. Nurodė, jog Alytaus pataisos namų pastatas senas ir jo konstrukcijoje yra asbesto. Akcentavo, kad dušu galėjo naudotis tik kartą per savaitę, jame nebuvo ventiliacijos, todėl buvo drėgna ir pelijo. Dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo), laikymo pataisos namuose teisės aktų normų neatitinkančiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė nepatogumų, sveikatos sutrikimų, orumo pažeminimą, depresiją. Prašė skundą patenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Alytaus pataisos namai atsiliepime (b. l. 8–12) nurodė, kad pareiškėjui Alytaus pataisos namų gyvenamosiose patalpose buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma. Akcentavo, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja gyvenamojo ploto pataisos įstaigose skaičiavimo su baldais ar be jų. Pažymėjo, jog jeigu pareiškėjo netenkino gyvenimo sąlygos paskirtoje kameroje, jis, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 183 straipsniu, galėjo per vieną mėnesį skųsti pareigūnų veiksmus ar sprendimus arba kreiptis į administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų, tačiau šia savo teise nepasinaudojo. Teigė, kad nuteistiesiems yra sudaryta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše, taip pat vėdinti patalpas atidarant langus. Nurodė, jog pagal teisinį reglamentavimą nuteistieji patys turi valyti patalpas, todėl pareiškėjo argumentas, kad patalpose buvo pelėsio ir grybelio, yra atmestini. Pataisos namuose atliekama dezinfekcija, dezinsekcija ar deratizacija (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų). Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikdamas patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodydamas, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę netinkamomis sąlygomis Alytaus pataisos namuose (toliau – ir Alytaus PN) nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2018 m. gegužės 29 d. (b. l. 3–4), atlyginimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą būtina nustatyti, ar institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/2011). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovės atstovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis dėl jo kalinimo Alytaus pataisos namų 21 būrio 1-oje bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje pažeidžiant minimalią teisės aktais reglamentuotą 3,1 kv. m gyvenamojo ploto normą.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, todėl darytina išvada, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalijant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 29 d. iki 2018 m. gegužės 29 d. buvo laikomas Alytaus pataisos namų 21 būrio 1 bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 42,60 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,87 kv. m (42,60/11) ploto (b. l. 13, 14).

Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie pareiškėjo paskyrimą į gyvenamąją patalpą bei miegamųjų vietų skaičių joje (pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog patalpoje gyveno 11 asmenų), todėl šiais duomenimis remiasi. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo skundo argumentai dėl gyvenamosios patalpos ploto iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami. Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 21 būrio 1 bendrabučio tipo patalpoje buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai. Tačiau pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad gyvenamosiose patalpose buvo tarakonų ir pelių.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentus dėl kenkėjų veisimosi paneigia atsakovės atstovo į bylą pateikta 2016 m. gruodžio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 157, iš kurios matyti, kad Alytaus pataisos namai yra sudarę kenkėjų naikinimo paslaugų teikimo sutartį su UAB „Alytaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (b. l. 15–17). Pažymėtina, jog buitinių kenkėjų buvimo laisvės atėmimo vietos įstaigos patalpose faktas pats savaime nėra laikomas pažeidimu, pažeidimas konstatuotinas tuo atveju, kai pataisos namų administracija nesiima veiksmų aptiktiems buitiniams kenkėjams naikinti. Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas ėmėsi veiksmų, siekdamas užtikrinti, kad kamerose nebūtų graužikų ir buitinių parazitų (Higienos normos HN 134:2015 20 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2515-662/2016, 2018 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1714-602/2018). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl papildomo kenkėjų naikinimo ar pan. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo konstatuoti kokių nors netinkamų Alytaus PN veiksmų.

Pareiškėjas reikalavimą grindžia aplinkybėmis, kad patalpose nebuvo tinkamo vėdinimo, todėl augo pelėsis.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 p.).

Atsakovės atstovas patvirtino aplinkybę, kad gyvenamosios patalpos Alytaus pataisos namuose vėdinamos per atidaromus langus, o tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad 21 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje trūko oro (patikrinimo aktų, pareiškėjo, kitų nuteistųjų skundų dėl negalėjimo išvėdinti patalpų), šios aplinkybės pareiškėjas neįrodinėjo jokiomis galimomis ir leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (su juo kalėjusių asmenų rašytiniais liudijimais, neprašė šių asmenų kviesti į bylą liudytojais). Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios ar bendrojo naudojimo patalpos per atveriamą langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės patalpose. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio patalpose. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą pažymėjo, kad patalpas valo patys nuteistieji (b. l. 9). Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo vėdinimo, nešvarių patalpų ir susikaupusio pelėsio iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą, tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad Alytaus pataisos namai vadovaujasi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina 200 lx ir daugiau dirbtinę apšvietą (b. l. 9). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai apie gyvenamųjų patalpų nepakankamą apšvietimą yra pagrįsti tik subjektyvia pareiškėjo nuomone ir nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas nurodė, kad žiemą vidutinė temperatūra patalpose siekė 12–13 oC, patalpos buvo neremontuotos, sienos ir lubos aptrupėję.

Atsikirsdamas į pareiškėjo argumentus, atsakovės atstovas nurodė, kad Alytaus PN vadovaujasi higienos normos reikalavimais ir užtikrina, kad šiltuoju metų laiku būtų 18–28 oC, šaltuoju – 18–22 oC (b. l. 9). Pažymėtina ir tai, kad teismas nesiremia atsakovės atstovo pateiktu į bylą 2008 m. vasario 27 d. pripažinimo avariniu aktu, kadangi nuo akto priėmimo dienos yra praėję devyneri metai (šioje byloje vertinamojo laikotarpio pradžia 2017 m.), todėl minėtas aktas negali atspindėti kalinimo įstaigos realios situacijos nuo 2017 m. gegužės mėnesio, nes, kaip nurodė atsakovės atstovas, yra skiriamas Alytaus PN finansavimas remonto darbams, taigi, atsiradus būtinybei, smulkūs remonto darbai pataisos namuose gali būti atliekami nuolat, kad patalpos būtų tinkamos naudoti.

Kita vertus, teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovės atstovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Nors atsakovės atstovas neatsikirto į pareiškėjo argumentus dėl pastatų konstrukcijoje buvusio asbesto, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių nepatogumų. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

Pareiškėjas skunde teigė, jog dušo patalpose maudytis galėjo tik vieną kartą per savaitę.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Nagrinėjamu atveju nesant duomenų, kad atsakovės atstovas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus prieš pareiškėją, pareiškėjo argumentai dėl galimybės pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę atmestini kaip nepagrįsti.

Taip pat pareiškėjas kėlė pretenzijas dėl tualetų atskyrimo vienas nuo kito 1,35 m aukščio sienele, todėl jis jautė diskomfortą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99). Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą), paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00), 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai, nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, dėl kurių Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje.

Pats pareiškėjas skunde pažymėjo, kad sanitariniame mazge įrengti unitazai buvo atskirti vienas nuo kito 1,35 m aukščio sienele (b. l. 3). Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Alytaus PN sanitariniai mazgai yra atitverti 1,5 m aukščio sienelėmis (b. l. 9). Taigi įvertinus nustatytas aplinkybes, t. y. unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, kaip to reikalauja teisės aktai, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Kaip minėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas, tačiau tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė. Papildomai pabrėžtina ir tai, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl netinkamų jo laikymo Alytaus PN sąlygų nenustatyti, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo sveikata pablogėjo dėl kalinimo sąlygų. Byloje nėra duomenų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, kad būtų siekęs išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir taip sudaryti jam teisės aktams prieštaraujančias kalinimo sąlygas. Be to, tam tikras kalinimo įstaigoje laikomų asmenų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 (Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai nurodė, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.).

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad minėti pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl minėtų argumentų pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo G. A. skundą atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Daina Kukalienė