Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. D. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai VĮ „Turto bankas“ dėl nekilnojamojo turto pripažinimo asmenine nuosavybe, tretieji asmenys G. K., R. R..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovė ir ieškovės atstovė prašė ieškinį patenkinti.

Teismo posėdžio metu tretieji asmenys prašė ieškinį patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Byloje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą – butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), yra registruota ieškovės E. D. ir jos dukrų G. K. ir R. R. vardu (1/3 dalis buto priklauso E. D., 1/3 dalis buto priklauso G. K. ir 1/3 dalis buto priklauso R. R.). Nuosavybės teisę į šį nekilnojamąjį turtą – butą su rūsiu ieškovė ir jos dukros yra įgijusios pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą 1992 m. rugsėjo 3 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, šios pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu ieškovė buvo santuokoje su V. D.. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas (duomenys neskelbtini) sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukė santuoką tarp E. D. ir V. D., tačiau ieškovė dėl teisinių žinių neturėjimo teismo sprendimą apie santuokos nutraukimą įregistravo tik (duomenys neskelbtini) Byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovės ir V. D. santuokoje įgyta 1/3 dalis nekilnojamojo turto – buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), po santuokos nutraukimo buvo padalinta teismo tvarka (CPK 178 straipsnis, 179 straipsnio 3 dalis). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad nekilnojamąjį turtą – butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini) ieškovė įsigijo kartu su dukromis G. K. ir R. R., 1992 m. rugsėjo 3 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu. Byloje nėra duomenų, kad V. D. kokiu nors būdu būtų dalyvavęs šio buto privatizavime (teikęs susitarimą dėl buto privatizavimo ieškovės vardu, mokėjęs mokesčius už buto privatizavimą, kt.) (CPK 178 straipsnis). V. D. šiame bute negyveno, po vienerių metų nuo santuokos sudarymo ieškovės ir V. D. santuoka faktiškai iširo. Ieškovė nurodė, kad 1958 metais V. D. išvažiavo iš Lietuvos, nuo tada ryšiai nutrūko, ir daugiau apie jį nieko negirdėjo, į Lietuvą jis niekada nebegrįžo. Ieškovė su V. D. kartu daugiau negyveno, bendro ūkio nevedė, butą prižiūrėjo savo lėšomis ir jėgomis. Byloje nėra duomenų, kad po ieškovės nurodomos faktinės santuokos nutraukimo atsakovas būtų pretendavęs į 1/3 dalį nekilnojamojo turto – buto su rūsiu, jame gyvenęs, jį remontavęs, reiškęs ieškovei kokias nors pretenzijas dėl jo teisių į šią 1/3 dalį buto su rūsiu, prašęs ją padalinti ar už jo dalį atlyginti pinigais (CPK 178 straipsnis).

Butų privatizavimo procesas pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą (toliau ir Butų privatizavimo įstatymas) buvo orientuotas į gyventojų aprūpinimą gyvenamosiomis patalpomis, sudarant sąlygas asmenims, kurie naudojosi valstybinėmis ir visuomeninėmis gyvenamosiomis patalpomis, lengvatinėmis sąlygomis šias patalpas įsigyti privačion nuosavybėn. Tiek nuomininkams, tiek jų šeimos nariams įstatymai užtikrino lygias teises naudotis nuomojamomis gyvenamosiomis patalpomis (Butų kodekso 54 straipsnis, 1964 m. CK 330 straipsnis), taip pat šias patalpas privatizuoti lengvatine tvarka. Butų privatizavimo įstatyme buvo nustatyta valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo – pardavimo tvarka bei apibrėžta, kokios valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamosios patalpos pagal šį įstatymą gali būti parduodamos, kas turi teisę jas pirkti. Pasinaudoti valstybės lengvatomis įsigyti gyvenamąjį plotą butų privatizavimo būdu viena šeima galėjo tik vieną kartą – Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje buvo nustatyta, jog nuomininkas ir jo šeimos nariai, įgiję nuosavybės teisę į nupirktą gyvenamąjį namą, butą, pagal šį įstatymą negali privatizuoti kito gyvenamojo namo, buto. Jokių išlygų šiame įstatyme tam tikroms valstybinėms ir visuomeninėms gyvenamosioms patalpoms Butų privatizavimo įstatymas nenumatė. Aiškinant šias Butų privatizavimo įstatymo nuostatas, teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad butų privatizavimo lengvata pagal Butų privatizavimo įstatymą buvo teikiama šeimai, o ne vienam iš sutuoktinių (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2003-03-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3-K-3-345/2003, 2012-03-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2012). Todėl siekiant apsaugoti abiejų sutuoktinių interesus, Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1998-04-02 įstatymu Nr. VIII-847 buvo papildyta sakiniu, kad sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą namą ar butą nustatoma pagal šeimos įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo privatizuotas namas ar butas. Ši įstatymo pataisa taikoma ir butų privatizavimo santykiams, atsiradusiems nuo pat Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo dienos, o vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsniu ir Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) 21 straipsniu, butai, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą santuokos metu, turi būti pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti abiejų, ar tik vieno iš sutuoktinių vardu ir nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 1999-09-06 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/1999,2002-05-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-311/2002, 2012-03-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2012).

Kita vertus, pažymėtina, kad buto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusi SŠK 21 straipsnio, o šiuo metu galiojanti CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta nuostata, jog bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, tėra prezumpcija, kuri gali būti ginčijama. Pagal CK 3.88 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Nagrinėjamu atveju ieškovė būtent ir siekia paneigti jos ir V. D. bendrosios jungtinės nuosavybės teisės į 1/3 dalį nekilnojamojo turto – buto su rūsiu, esančią (duomenys neskelbtini), prezumpciją, prašydama pripažinti, kad 1/3 dalį nekilnojamo turto – buto su rūsiu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), 1992 m. rugsėjo 3 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu įgijo asmeninės nuosavybės teise, nepaisant to, kad sutarties sudarymo metu ji buvo santuokoje su V. D..

CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. CK 3.89 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktas, jog tam tikras turtas priklauso prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šių teisės normų aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2005; 2011-01-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011; kt.). Teisinis reguliavimas, reikalaujantis aiškios sutuoktinio, panaudojančio savo lėšas turtui įgyti, valios išraiškos įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn reiškia ne ką kita, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos dominantę turtiniuose sutuoktinių santykiuose, taigi jeigu tokia valia nebuvo aiškiai išreikšta ir sutuoktiniai nesusitaria dėl nuosavybės teisių į turtą, toks turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-09-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2008).

Iš rašytinių įrodymų, ieškovės atstovės bei trečiųjų asmenų paaiškinimų nustatyta, kad 1/3 dalį nekilnojamojo turto – buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), ieškovė įsigijo už savo asmenines lėšas. Šio nekilnojamojo turto – buto su rūsiu įsigijimu rūpinosi išimtinai ieškovė su dukromis. V. D. nuo 1984 m. liepos 5 d. būdamas ieškovės sutuoktinis, šiame bute negyveno, santuoka iširo nuo 1985 metų, o jos nutraukimas buvo tik įteisintas 2009 m. lapkričio 5 d. Nei po santuokos faktinio iširimo, nei po santuokos nutraukimo V. D. nepretendavo į 1/3 dalį nekilnojamojo turto – buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini): nereiškė ieškovei pretenzijų dėl teisės naudotis šia dalimi suteikimo, ja nesinaudojo, nesirūpino, neremontavo, taip pat neteikė teismui pareiškimo dėl jo dalies šiame turte nustatymo nutraukus santuoką. Tai patvirtina ieškovės teiginį, kad nors 1/3 dalį nekilnojamojo turto – buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), ji įgijo santuokos su V. D. metu, jį įgijo asmeninėn nuosavybėn už savo lėšas ir savo vardu (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal ieškovės ir V. D. santuokos nutraukimo metu galiojusias teisės normas sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausęs turtas galėjo būti pasidalytas sutuoktinių susitarimu arba pareiškus ieškinį teisme dėl tokio turto padalijimo (SŠK 24 straipsnis). SŠK 23 straipsnio 4 dalyje buvo nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė ištuoktų sutuoktinių nuosavybė, pareikšti. Nagrinėjamu atveju po santuokos nutraukimo nei per tris metus, nei per dešimt metų nė vienas iš buvusių sutuoktinių nesikreipė į teismą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, kas liudija, jog ieškovė ir V. D. dėl turto, įgyto santuokos metu, pasidalijimo, tame tarpe dėl 1/3 dalies nekilnojamojo turto – buto su rūsiu buvimo asmenine ieškovės nuosavybe, sutarė dar santuokos nutraukimo (duomenys neskelbtini) metu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2007-06-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2007, 2008-10-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-456/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2013-03-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-59/2013). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ieškovė 1992 m. rugsėjo 3 d. pirkimo – pardavimo sutartimi, 1/3 dalį nekilnojamojo turto – buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), įgijo ne bendrojon jungtinėn, o asmeninėn nuosavybėn. Ieškovės ieškinys tenkintinas, pripažįstant, kad 1/3 dalis nekilnojamo turto – buto su rūsiu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), yra E. D. asmeninė nuosavybė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-270 straipsniais, teismas

nusprendė:

ieškinį patenkinti visiškai.

Pripažinti, kad 1/3 dalis nekilnojamo turto – buto su rūsiu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), yra E. D., a. k. (duomenys neskelbtini) asmeninė nuosavybė.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.