- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-26
- Bylos Nr.
- e2A-409-407/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00528-2018-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Antanas Rudzinskas, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- A. D., uždarajai akcinei bendrovei „Ibrahim“
- Kategorijos
- 2.6.10.2.1Neteisėta veika
- 2.6.10.2.2Priežastinis ryšys
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Antano Rudzinsko ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Aura LT“ ir atsakovo A. D. (A. D.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Aura LT“ ieškinį atsakovams A. D. ir uždarajai akcinei bendrovei „Ibrahim“ dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė BUAB „Aura LT“ (toliau – ir Bendrovė) prašė priteisti iš atsakovų A. D. ir UAB „Ibrahim“ solidariai 67 341,68 Eur žalos atlyginimo, atitinkamai 5 ir 6 proc. metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad atsakovas A. D. nuo 2008 m. spalio 2 d. iki bankroto bylos Bendrovei iškėlimo ėjo Bendrovės vienasmenio valdymo organo pareigas. Bankroto administratoriui išanalizavus Bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus, paaiškėjo, kad Bendrovė jau nuo 2013 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki, tačiau atsakovas A. D. nevykdė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos ir laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo. Atsakovas su susijusiu asmeniu UAB „Ibrahim“ sudarė Bendrovės turto perleidimo sandorius, pagal kuriuos vietoj apmokėjimo buvo atliktas Bendrovės 67 341,68 Eur skolos atsakovei UAB „Ibrahim“ įskaitymas, taip pastarajai kreditorei suteikiant pirmenybę prieš kitus Bendrovės kreditorius, pažeidžiant jų interesus. Atsakovas A. D., žinodamas, kad Bendrovė nebus pajėgi atsiskaityti su visais kreditoriais, nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje reglamentuotos atsiskaitymo eiliškumo su kreditoriais tvarkos. Atsakovas A. D. elgėsi nesąžiningai ir pažeidė fiduciarines pareigas Bendrovei, todėl žala iš jo priteistina pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Atsakovė UAB „Ibrahim“, kaip susijęs asmuo, žinojo (turėjo žinoti) apie Bendrovei gresiantį bankrotą, todėl iš jos, kaip nesąžiningos sandorių šalies, žala priteistina solidariai (CK 6.279 straipsnio 1 dalis).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 5 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės BUAB „Aura LT“ atsakovo A. D. naudai 910,50 Eur advokato atstovavimo išlaidas.
4. Teismas nurodė, kad ieškovė neįrodė, jog Bendrovės 2013 m. balanse įrašyti įsipareigojimai buvo pradelsti. Teismo vertinimu, ieškovės nurodyti sandoriai atitiko CK 1.5 straipsnyje nurodytus teisingumo ir protingumo reikalavimus. Teismas atsižvelgė į Bendrovės vadovo paaiškinimus, kad 2016 m. rugsėjo 19 d. užuolaidų reikmenų pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 2016-09/19 ir įrangos pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 2016-09/19 (toliau – Sutartys) buvo sudarytos, nes Bendrovė nebuvo pajėgi mokėti patalpų nuomos mokesčio, o nutraukus patalpų nuomos sutartį, pervežti nurodytas prekes kažkur kitur ar atidaryti naują parduotuvę Bendrovė nebūtų turėjusi finansinių galimybių. Sutartimis nepaklausias, užsilikusias prekes Bendrovei pavyko parduoti pelningai, nurodytais sandoriais buvo siekiama kuo labiau sumažinti Bendrovės skolas kreditoriams. Teismas nustatė, kad Bendrovė Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – VSDF) biudžetui 2016 m. rugsėjo 1 d. buvo skolinga 17,03 Eur delspinigių, 2016 m. rugsėjo 19 d. – 1 496,13 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų. Bendrovės skola Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI) susidarė po ieškovės nurodytų sandorių. Dėl atsakovės UAB „Ibrahim“ solidarios atsakomybės teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio tarp abiejų atsakovų veiksmų ir ieškovės nurodytos žalos buvimo faktą. Teismas pripažino ieškinį neįrodytu, todėl jo netenkino.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
5. Ieškovė BUAB „Aura LT“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Nurodo šiuos argumentus:
5.1. 2016 m. rugsėjo 19 d., direktoriui matant sunkią Bendrovės finansinę padėtį ir nusprendus galutinai nutraukti jos veiklą, buvo sudarytos Sutartys, pagal kurias visas Bendrovės ilgalaikis ir trumpalaikis turtas, reikalingas veiklai vykdyti, buvo perleistas susijusiam asmeniui – direktoriaus tėvo vadovaujamai UAB „Ibrahim“, tačiau jokių piniginių lėšų už perleistą turtą ieškovė negavo. Pasirinktinis atsiskaitymas, nesilaikant įstatyme nustatyto atsiskaitymų eiliškumo, pažeidžiant pirmesnės eilės kreditorių teises, paneigia direktoriaus sąžiningumą. Pats atsakovas teisme patvirtino, kad, Bendrovei pardavus visas užuolaidų, kuriomis Bendrovė prekiavo, atsargas bei kitą turtą, Bendrovės veikla buvo nutraukta.
5.2. Ieškovės bankroto byloje patvirtinti kreditorių reikalavimai siekia 4 188 530,16 Eur. Dalis ieškovės įsipareigojimų kitiems kreditoriams jau egzistavo Sutarčių sudarymo metu, su kai kuriais kreditoriais Bendrovė neatsiskaitė dar nuo 2015 metų. Pats atsakovas yra pareiškęs 33 402,48 Eur finansinį reikalavimą ieškovės bankroto byloje, kurio pagrįstumas tikrinamas bylą nagrinėjančio teismo.
5.3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Sutarčių sudarymo momentu Bendrovė turėjo 1 023,62 Eur dydžio skolą VMI. Sudarius Sutartis, buvo sukurta papildoma 10 944 Eur dydžio pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) prievolė valstybės biudžetui. Tiek direktoriui, tiek su juo susijusiai UAB „Ibrahim“ buvo žinoma, kad Bendrovė veiklos nebevykdys, todėl nei PVM prievolės, nei kitų kreditorių reikalavimų nepatenkins.
5.4. Teismas klaidingai įvertino byloje pateiktus Bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus, patvirtinančius prastą Bendrovės finansinę padėtį Sutarčių sudarymo metu. Pagal balansą 2015 m. gruodžio 31 d. Bendrovė galimai turėjo turto už 178 289 Eur, bet turėjo ir 366 210 Eur trumpalaikių įsipareigojimų, kurie sudarė net 205,4 proc. Bendrovės turto. 2016 m. gruodžio 31 d. (t. y. praėjus 3 mėnesiams po Sutarčių sudarymo) Bendrovės turtas jau sudarė tik 2 267 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 198 556 Eur. Bendrovės nuostoliai 2015 m. sudarė 190 829 Eur, 2016 m. – 199 197 Eur. Nepaisant to, kad Bendrovės nuosavas neigiamas kapitalas fiksuojamas nuo 2013 metų, Bendrovės direktorius ir vienintelis akcininkas A. D. jokių veiksmų šiai situacijai ištaisyti nesiėmė.
5.5. BUAB „Aura LT“ prašymu UAB „Ibrahim“ pateikė šių juridinių asmenų tarpusavio apyvartos ataskaitą už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 18 d. iki 2016 m. rugsėjo 21 d., iš kurios matyti, kad 2016 m. rugsėjo 18 d. ieškovė tariamai buvo skolinga atsakovei 83 856,41 Eur sumą, tačiau 2016 m. rugsėjo 19–20 d. buvo atliktas tarpusavio įsiskolinimų įskaitymas sudarytų sandorių sumai – 67 341,68 Eur. Ieškovės bankroto administratorius neturi duomenų, kokiu pagrindu buvo susidaręs Bendrovės įsiskolinimas atsakovei UAB „Ibrahim“. Iš minėto dokumento matyti, kad po įskaitymo Bendrovė tariamai liko skolinga 16 514,73 Eur, tačiau UAB „Ibrahim“ ieškovės bankroto byloje finansinio reikalavimo nepareiškė, o tai verčia abejoti šio įsiskolinimo egzistavimo realumu. Nepaisant to, kad ieškovė ginčija įskaitymo teisėtumą ir iš to kildina ieškovei ir jos kreditoriams padarytą žalą, pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir netyrė, ar įskaitymas buvo atliktas tinkamai.
5.6. Teismas nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad Bendrovė VSDF biudžetui 2016 m. rugsėjo 1 d. buvo skolinga 17,03 Eur delspinigių, 2016 m. rugsėjo 19 d. – 1 496,13 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų. Byloje tokių dokumentų nėra pateikta, todėl teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą ir vien ši aplinkybė sudaro savarankišką pagrindą panaikinti teismo sprendimą.
Atsiliepimas
6. Atsakovas A. D. atsiliepime prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti; priteisti iš ieškovės bankroto administravimui skiriamų lėšų atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuo atsikirtimus:
6.1. UAB „Ibrahim“ dėl susidariusių skolų už patalpų nuomą galėjo išprašyti Bendrovę iš nuomojamų patalpų. Kadangi Bendrovės finansinė padėtis tuo metu buvo sunki, neturint kur išsikelti su turimu turtu, Bendrovės vadovas A. D. nusprendė parduoti turtą UAB „Ibrahim“. Tokiomis aplinkybėmis tai buvo geriausias įmanomas variantas, nes, nesudarius tokių sandorių, ieškovės skola vienai iš pagrindinių savo kreditorių UAB „Ibrahim“ būtų 67 341,68 Eur didesnė, ieškovė turėtų menkavertį, sunkiai realizuojamą (arba pusvelčiui parduodamą) turtą ir patirtų išlaidų dėl šio turto saugojimo ir sandėliavimo.
6.2. Po Bendrovės veiklos nutraukimo atsakovas gaunamus pinigus iš savo (Bendrovės) skolininkų skirdavo atsiskaityti su Bendrovės kreditoriais, be to, iš savo asmeninių lėšų sumokėjo Bendrovės kreditoriams 33 402,48 Eur ir, siekdamas atsiskaityti su VMI, prašė išdėstyti bendrovės skolą dalimis, kad galėtų padengti pats iš savo asmeninių lėšų (tačiau VMI atsisakė tai padaryti, nes A. D. neturėjo jokio turto, kurį galėtų įkeisti VMI). Tai patvirtina, kad atsakovas elgėsi sąžiningai, rūpestingai ir veikė išimtinai Bendrovės interesais, nesiekė naudos sau ar konkrečiam Bendrovės kreditoriui.
6.3. Bendrovė laidavo AB Luminor bankui už UAB „Ibrahim“ paimtą kreditą, todėl bankroto bylą nagrinėjantis teismas patvirtino šio banko 4 164 145,43 Eur reikalavimą. Tačiau ieškovei žinoma, kad UAB „Ibrahim“ nekilnojamajam turtui, esančiam Vilniuje, Kalvarijų g. 24A, surastas pirkėjas, kuris į notaro depozitinę sąskaitą yra pervedęs 4 600 000 Eur, kurie bus skirti atsiskaityti su AB Luminor banku.
6.4. Bylos dokumentai patvirtina, kad Bendrovės 17 815,85 Eur skola VMI susidarė po Sutarčių sudarymo dienos. Skola „Sodrai“ 2016 m. lapkričio 29 d. buvo visiškai padengta, todėl Bendrovės bankroto byloje „Sodros“ reikalavimas atsirado po 2016 m. rugsėjo 19 d., taigi, akivaizdu, kad sandorių sudarymo metu jokių aukštesnės eilės kreditorių nebuvo ir CK 6.930¹ straipsnis nebuvo pažeistas.
6.5. Ieškovė remiasi Bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentais, tačiau nenurodė, kokie Bendrovės įsipareigojimai buvo pradelsti. Ieškovė, teigdama, kad atsakovas jau 2013 m. turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo, nenurodė, kiek padidėjo Bendrovės įsipareigojimai, jam to laiku nepadarius.
6.6. Ieškovė nei ginčija Sutartis, nei kainą, už kurią buvo perleistas turtas, nei ginčija patį atsiskaitymo būdą (įskaitymą) ar reiškia ieškinį UAB „Ibrahim“ dėl kainos už perleistą turtą sumokėjimo. Ieškovė už perleistą turtą gavo 67 341,68 Eur atlygį, kuris buvo įskaitytas į ieškovės turimas mokėti skolas UAB „Ibrahim“ už patalpų nuomą, tačiau ieškovė dar nori tokio paties dydžio neva žalos atlyginimo iš buvusio vadovo ir UAB „Ibrahim“.
Šalies argumentai
7. Atsakovas A. D. apeliaciniame skunde, remdamasis kasacinio teismo praktika, prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 5 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti, nurodant, kad 910,50 Eur bylinėjimosi išlaidos atsakovui priteisiamos iš BUAB „Aura LT“ bankroto administravimo išlaidoms skiriamų lėšų; taip pat prašo priteisti iš BUAB „Aura LT“ bankroto administravimo išlaidoms skiriamų lėšų atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas už apeliacinio skundo parengimą.
Atsiliepimas
8. Ieškovė atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, nes, įrodžius atsakovų civilinę atsakomybę, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos; jei ieškovės apeliacinis skundas būtų atmestas, atsakovo apeliacinį skundą prašo nagrinėti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje nenustatyta absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
10. Abi šalys apeliacinės instancijos teisme pateikė naujus įrodymus, kuriuos prašo priimti. Atsakovas pateikė Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį, kuria AB Luminor bankas išbrauktas iš Bendrovės trečiosios eilės kreditorių sąrašo su 4 164 145,43 Eur reikalavimu. Ieškovė pateikė Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartį, kuria Bendrovės bankroto byloje patvirtintas A. D. 33 402,48 Eur trečiosios eilės finansinis reikalavimas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pateiktos teismo nutartys priimtos jau po skundžiamo sprendimo šioje byloje priėmimo ir jos yra reikšmingos siekiant teisingai išspręsti šį ginčą, šiuos Bendrovės bankroto byloje priimtus teismo procesinius dokumentus priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).
Dėl vadovo civilinės atsakomybės
11. Šioje byloje bankrutavusios Bendrovės vardu pareikšti reikalavimai jos buvusiam vadovui A. D. ir su juo susijusiai UAB „Ibrahim“ atlyginti žalą, kurios atsiradimas grindžiamas imperatyvių įstatymo nuostatų ir fiduciarinių pareigų pažeidimais dėl laiku neinicijuotos bankroto bylos Bendrovei (ĮBĮ 8 straipsnio 1 ir 4 dalys), taip pat dėl sudarytų Bendrovės turto perleidimo sandorių, kuriais nesilaikyta CK 6.930¹ straipsnyje nustatytos atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo tvarkos (CK 2.87 straipsnio 7 dalis).
12. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti.
13. Civilinė atsakomybė juridinio asmens vadovui gali būti taikoma tik nustačius visas būtinas sąlygas, be kita ko, neteisėtus veiksmus. Kad būtų konstatuotas vadovo veiksmų neteisėtumas dėl laiku neinicijuotos bankroto bylos įmonei, pirmiausia turi būti nustatytas šios vadovo pareigos atsiradimo momentas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Įmonės nemokumas įstatyme apibrėžiamas kaip būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).
14. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė, teigdama, jog Bendrovė pagal balanso duomenis jau nuo 2013 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki, neįrodė, kad Bendrovės 2013 m. balanse įrašyti įsipareigojimai buvo pradelsti. Tačiau teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus. Jie patvirtina, kad 2016 m. rugsėjo 19 d. sudarytomis Sutartimis buvo perleistas iš esmės visas Bendrovės materialusis turtas ir atsargos. Šios aplinkybės atsakovas neneigia. Pats patvirtino, kad po minėtų sandorių sudarymo Bendrovė veiklos nebevykdė. Akivaizdu, kad įmonė, kuri faktiškai nutraukia savo veiklą, pajamų iš savo veiklos toliau nebegaus.
15. Atsakovo teigimu, po Bendrovės veiklos nutraukimo buvo atsiskaitoma su Bendrovės kreditoriais iš Bendrovės skolininkų gaunamais pinigais. Šis argumentas nepagrįstas, nes byloje nėra pateikta tai patvirtinančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Juridinių asmenų registrui pateiktame Bendrovės 2016 m. balanse per vienus metus gautinos sumos nenurodytos (1 t., e. b. l. 25).
16. Pažymėtina, kad po 2016 m. rugsėjo 19 d. sandorių sudarymo Bendrovės įsiskolinimai toliau didėjo. Sutarčių pagrindu Bendrovei atsirado prievolė sumokėti PVM (tai nurodė ir pats atsakovas), kuri nebuvo įvykdyta ir sudaro didžiąją dalį bankroto byloje patvirtinto VMI 17 815,85 Eur reikalavimo (1 t., e. b. l. 52). Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Bendrovė 2016 m. rugsėjo 19 d. buvo skolinga VSDF biudžetui 1 496,13 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų. Nors atsakovas teigia, kad skola „Sodrai“ 2016 m. lapkričio 29 d. buvo visiškai padengta, bylos duomenys patvirtina, kad vėliau per laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo Bendrovei valstybinio socialinio draudimo įmokos vėl nebuvo mokamos, todėl susidarė nauja skola „Sodrai“ ir šioje bankroto byloje buvo patvirtintas VSDFV Vilniaus skyriaus 2 597,06 Eur dydžio reikalavimas.
17. Byloje nustatyta, kad UAB „Ibrahim“ už perduotas prekes pagal 2016 m. rugsėjo 19 d. Sutartis vietoj kainos sumokėjimo atliko atitinkamo dydžio Bendrovės skolos įskaitymą. Atsakovas pripažįsta, kad taip iš dalies buvo atsiskaityta tik su šia kreditore. Ieškovės pateikti įrodymai patvirtina, kad tuo metu Bendrovė turėjo ir kitų kreditorių (2 t., e. b. l. 3–5). Kadangi Bendrovė sudarė Sutartis turėdama įsiskolinimą VSDF biudžetui (žr. šio sprendimo 16 punktą), sutiktina su ieškove, kad šiais sandoriais buvo pažeista CK 6.930¹ straipsnyje nustatyta imperatyvi atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo tvarka. Byloje pateikta VMI 2017 m. birželio 27 d. operatyvaus patikrinimo pažyma patvirtina, kad Bendrovė minėtą normą pažeidė ir vėlesniu laikotarpiu (nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d.), per kurį mokėjo darbo užmokestį bei vykdė atsiskaitymus su tiekėjais, turėdama įsiskolinimą valstybės (savivaldybės) biudžetui (2 t., e. b. l. 135–137).
18. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad jau minėtų sandorių sudarymo momentu (t. y. 2016 m. rugsėjo 19 d.) Bendrovė buvo nemoki (CPK 185 straipsnis).
19. Pagal Juridinių asmenų registro duomenis atsakovas A. D. nuo 2012 m. birželio 26 d. buvo ir vienintelis Bendrovės akcininkas. Kadangi atsakovas, kaip vienintelis akcininkas, nesiėmė priemonių Bendrovės mokumui atkurti, jam, kaip vadovui, atsirado pareiga nedelsiant kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) duomenų nustatyta, kad A. D. pareiškimą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo teismui pateikė tik 2017 m. liepos 21 d. (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad atsakovas A. D., būdamas Bendrovės vadovu, laiku neįvykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei, o tai kartu reiškia ir CK 2.87 straipsnyje įtvirtintų fiduciarinių pareigų pažeidimą. Tokie atsakovo veiksmai (neveikimas) civilinės atsakomybės taikymo aspektu, kaip minėta, laikytini neteisėtais (CK 6.246 straipsnis), todėl, juos konstatavus, toliau spręstina, ar egzistuoja kitos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. priežastinis ryšys, kaltė, žala (CK 6.247–6.249 straipsniai).
20. Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę skolininko kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga yra preziumuojama. Taigi ieškovė neturi įrodinėti, jog Bendrovės vadovas yra kaltas, o paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi atsakovas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad už įstatyme nustatytos pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (už ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų nevykdymą) vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).
21. Šioje byloje atsakovo argumentai, kad po Bendrovės veiklos nutraukimo iš Bendrovės skolininkų gaunamais pinigais ir atsakovo asmeninių lėšų buvo atsiskaitoma (ar siekiama atsiskaityti) su Bendrovės kreditoriais, nepaneigia jo, kaip vadovo, kaltės. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, išimtinai Bendrovės ir visų jos kreditorių interesais. Jis turėjo žinoti, kad, perleidus iš esmės visą Bendrovės turtą, reikalingą veiklai vykdyti, Bendrovė pajamų iš savo veiklos nebegaus, o įsiskolinimai padidės, nes tiek iš Sutarčių atsiras nauja mokestinė prievolė VMI (dėl PVM), tiek „Sodrai“, nes reikės mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovas, 2016 m. rugsėjo 19 d. sudarydamas Sutartis dėl Bendrovės materialiojo turto perleidimo, galėjo pagrįstai tikėtis, jog likusio Bendrovės turto (iš skolininkų gautinų sumų) užteks atsiskaityti su visais Bendrovės kreditoriais, įskaitant minėtas prievoles VMI ir „Sodrai“ (CPK 178 straipsnis).
22. Vadovaujantis suformuota teismų praktika, nuo tada, kai įmonė tampa nemoki, vadovui atsiranda pareiga inicijuoti bankroto bylą. Jei nuo to momento dėl vadovo neteisėtų ir kaltų veiksmų įmonės įsipareigojimai kreditoriams padidėja, šis padidėjimas laikytinas žala. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).
23. Nagrinėjamu atveju atsakovas, laiku nesikreipdamas dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei, nepasinaudojo palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo sąlygomis ir taip padarė ieškovei žalą, kurią sudaro padidėjusios Bendrovės skolos, kurios bankroto procese lieka nepadengtos. Pagal byloje pateiktus duomenis ir informaciją iš LITEKO Bendrovės bankroto byloje teismas yra patvirtinęs VMI 17 815,85 Eur dydžio reikalavimą, kuris susidarė nuo 2016 m. spalio 25 d.; VSDFV Vilniaus skyriaus 2 597,06 Eur dydžio reikalavimą, kuris taip pat susidarė jau po šioje byloje nustatyto Bendrovės nemokumo atsiradimo momento (t. y. 2016 m. rugsėjo 19 d.). Taigi, iš viso dėl laiku neinicijuotos bankroto bylos Bendrovės mokestiniai įsipareigojimai padidėjo 20 412,91 Eur suma, todėl šis atsakovo neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos dydis yra pagrįstas.
24. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad Bendrovės bankroto byloje patvirtinti kreditorių reikalavimai siekia 4 188 530,16 Eur. Didžiąją dalį šios reikalavimų sumos sudarė trečiosios eilės kreditorės akcinės bendrovės Luminor banko reikalavimas (4 164 145,43 Eur), kuris, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismui pateiktos Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutarties, vėliau buvo išbrauktas iš Bendrovės kreditorių sąrašo. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad Bendrovės bankroto byloje patvirtintų kitų kreditorių reikalavimų dalis susidarė dar iki nustatyto Bendrovės nemokumo atsiradimo momento (t. y. 2016 m. rugsėjo 19 d.). Apie likusios dalies kreditorių reikalavimų susidarymo laikotarpį jokių įrodymų nei šioje byloje, nei, kaip matyti iš LITEKO duomenų, Bendrovės bankroto byloje nėra pateikta (CPK 178 straipsnis). Ieškovė pateikė Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartį, kuria Bendrovės bankroto byloje patvirtintas paties atsakovo A. D. 33 402,48 Eur trečiosios eilės finansinis reikalavimas. Šio reikalavimo įtraukimas į ieškovei atlygintinos žalos dydį, teisėjų kolegijos vertinimu, prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis, 6.126 straipsnio 1 dalis).
25. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurie, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina visas būtinas sąlygas taikyti civilinę atsakomybę atsakovui A. D. kaip Bendrovės vadovui (CPK 185 straipsnis). Dėl to skundžiamas sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, ieškovės pareikštą ieškinį tenkinant iš dalies ir priteisiant jos naudai iš atsakovo A. D. 20 412,91 Eur žalos atlyginimą, taip pat 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
Dėl UAB „Ibrahim“ solidarios atsakomybės
26. Ieškovė prašė priteisti žalos atlyginimą solidariai iš atsakovės UAB „Ibrahim“, kurios vadovas artimos giminystės ryšiais susijęs su atsakovu A. D., dėl to, ieškovės teigimu, atsakovė, sudarydama Sutartis, žinojo (turėjo žinoti) apie Bendrovei gresiantį bankrotą ir tokiais nesąžiningais veiksmais taip pat lėmė ieškovei padarytos žalos atsiradimą (CK 6.279 straipsnio 1 dalis).
27. Teisėjų kolegija su šiais ieškovės argumentais nesutinka ir pirmiausia pažymi, kad tiek pareigą laiku inicijuoti bankroto bylą įmonei, tiek pareigą laikytis imperatyvių įstatymų nuostatų įmonės vardu sudarant sandorius turi būtent tos įmonės vadovas (arba kitas asmuo pagal kompetenciją). Atsakovė UAB „Ibrahim“ tokių pareigų Bendrovės atžvilgiu neturi, todėl jos, kaip kontrahentės, veiksmai sudarant minėtus sandorius su Bendrove negali būti laikomi neteisėtais ir bendrai su atsakovo neteisėtais veiksmais nulėmusiais žalos padarymą ieškovei. Dėl to šiuo atveju ieškovės nurodyta CK 6.279 straipsnio 1 dalies nuostata netaikytina ir šios normos pagrindu atsakovei UAB „Ibrahim“ solidari prievolė atlyginti žalą nekyla.
28. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė šioje byloje nereiškia reikalavimų pripažinti Sutartis negaliojančiomis kaip sandorius, pažeidžiančius Bendrovės kreditorių teises (CK 6.66 straipsnis), ar kokiais kitais pagrindais, todėl argumentas dėl atsakovės UAB „Ibrahim“ nesąžiningumo nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės.
29. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimų atsakovei UAB „Ibrahim“.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
30. Panaikinant skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimant naują sprendimą, atitinkamai pakeistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Kadangi ieškovės pareikštas ieškinys tenkinamas iš dalies, tokiu atveju bylinėjimosi išlaidos ieškovei priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
31. Ieškovė prašė priteisti 67 341,68 Eur sumą, o teismas priteisia 20 412,91 Eur sumą, todėl ieškovės patenkintų reikalavimų dalis sudaro 30,31 proc., o atmestų – 69,69 proc. Atsakovas A. D. pagal pateiktus dokumentus pirmosios instancijos teisme patyrė 910,50 Eur išlaidų advokato teisinėms paslaugoms apmokėti, ieškovė šių išlaidų dydžio neginčijo. Byloje nėra jokių duomenų apie ieškovės ir atsakovės UAB „Ibrahim“ patirtas bylinėjimosi išlaidas. Todėl atsakovui A. D. iš ieškovės BUAB „Aura LT“ bankroto administravimo išlaidoms skiriamų lėšų priteistina 634,52 Eur (910,50 Eur × 69,69 proc.) bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų.
32. Atsakovas A. D. apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą priteisti iš ieškovės BUAB „Aura LT“ bankroto administravimo išlaidoms skiriamų lėšų 647,50 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias patyrė už advokato padėjėjo teisinę pagalbą rengiant apeliacinį skundą (87,50 Eur) bei atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą (560 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad šiuos procesinius dokumentus pasirašė atsakovui šioje byloje atstovaujantis advokatas, tokiu atveju Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teisme, netaikytinos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-403/2018). Nurodytos išlaidos neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų atitinkamų išlaidų maksimalių dydžių. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas atmeta 69,69 proc. ieškovės reikalavimų šioje byloje, iš BUAB „Aura LT“ bankroto administravimo išlaidoms skiriamų lėšų atsakovui A. D. taip pat priteistina 451,24 Eur (647,50 Eur × 69,69 proc.) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.
33. Ieškovė pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktą yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, šis mokestis už 67 341,68 Eur dydžio turtinį reikalavimą, pateiktą per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą, sudarytų 1 235 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis). Vadovaujantis CPK 96 straipsnio 1 dalimi, iš dalies patenkinus ieškovės ieškinį, iš atsakovo valstybei priteistina žyminio mokesčio dalis, proporcinga patenkintai ieškinio reikalavimų daliai, t. y. 374,32 Eur (1 235 Eur × 30,31 proc.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo A. D. (A. D.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 20 412,91 Eur (dvidešimt tūkstančių keturis šimtus dvylika eurų 91 ct) žalos atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (20 412,91 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. kovo 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Aura LT“ (juridinio asmens kodas 300600877) naudai.
Kitą ieškinio reikalavimų dalį atmesti.
Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Aura LT“ (juridinio asmens kodas 300600877) bankroto administravimo išlaidoms skiriamų lėšų 634,52 Eur (šešis šimtus trisdešimt keturis eurus 52 ct) bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų ir 451,24 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt vieną eurą 24 ct) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atsakovo A. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.
Priteisti iš atsakovo A. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 374,32 Eur (tris šimtus septyniasdešimt keturis eurus 32 ct) žyminio mokesčio valstybės naudai.