Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo individualios įmonės „Utenos stogai“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. kovo 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-226-544/2009 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Utvilsta“ ieškinį atsakovui individualiai įmonei „Utenos stogai“ dėl nepagrįstai gautų pajamų priteisimo, tretysis asmuo: uždaroji akcinė bendrovė „BĄ investiciniai projektai“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustat ė:

Teismo nuomone, minėtas atsiskaitymas vertintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas pažymėjo, kad Panevėžio apygardos teismas 2006 m. spalio 12 d. nutartyje iškelti bankroto bylą UAB „Utvilsta“ konstatavo, kad 2006 m. rugsėjo 1 d. dienos balanso duomenimis UAB „Utvilsta“ turėjo turto 4 970 841 Lt, o skolos kreditoriams buvo 7 200 901 Lt, įskaitant 97 988 Lt darbo užmokesčio skolą, 2006 m. rugpjūčio 30 d. skola VSDF biudžetui buvo 40 614 Lt, UAB „Utvilsta“ neturi galimybės atsiskaityti su kreditoriais, nes ūkinės veiklos nevykdo, vadovas 2006 m. liepos 18 d., 2006 m. liepos 26 d. kreditorių buvo informuotas, jog, neatsiskaičius su kreditoriais, jie kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Panevėžio apygardos teismo 2007 m. liepos 2 d. ir vėlesnėmis nutartimis patvirtinti ir nepatenkinti kreditorių reikalavimai yra virš 6 000 000 Lt, iš kurių atsiskaitymo su atsakovu metu buvo virš 120 000 Lt reikalavimai kreditorių, kurių reikalavimų patenkinimo eilė buvo pirmesnė negu atsakovo (darbo užmokestis darbuotojams, valstybės, savivaldybės, VSDFV biudžetams). Teismas konstatavo, kad minėtas veiksmas pažeidė įstatymų reikalavimus, ieškovo kreditorių teisę gauti savo reikalavimų patenkinimą įstatymų numatyta tvarka.

Teismo nuomone, šiuo atveju nei atsakovo, nei trečiojo asmens negalima laikyti sąžiningais. Turto arešto aktų registre nuo 2006 metų buvo registruota eilė nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo UAB „Utvilsta“, įskaitant 2006 m. rugpjūčio 25 d. registruotą Panevėžio apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 25 d. teismo nutartį, priimtą BUAB „Utvilsta“ bankroto byloje, areštuoti BUAB „Utvilsta“ priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei kitą ilgalaikį materialų turtą, pinigines lėšas. Teismas nurodė, kad atsakovui, trečiajam asmeniui, kaip verslu užsiimantiems juridiniams asmenims, taikytini didesni reikalavimai dėl ūkinės veiklos vykdymo bei sandorių sudarymo ir preziumuojama, kad Turto arešto aktų registro duomenys atsakovui buvo žinomi, ir jis šios prezumpcijos nepaneigė. Žinant apie registruotus draudimus, 2006 m. rugsėjo 5 d. atsakovo prašymas, kad su juo atsiskaitytų ne ieškovas, kurio pareiga atsiskaityti numatyta rangos sutartyje, bet tiesiogiai tretysis asmuo ir ieškovo subrangovas, nors to nenumatė rangos sutartis, vertintinas nesąžiningu ir neteisėtu veiksmu, nes taip atsakovas apėjo kitus kreditorius, be teisėto pagrindo gavo savo reikalavimo patenkinimą pirmiau už juos. Teismo nuomone, tretysis asmuo neabejotinai žinojo, kad UAB „Utvilsta“ atžvilgiu dėl neatsiskaitymo su kreditoriais ir kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – turto ir piniginių lėšų areštas, dėl to suprato ar turėjo suprasti, kad ieškovas turi finansinių sunkumų ir gali būti nemokus, todėl neturėjo tenkinti neteisėtų ir nesąžiningų prašymų apeinant ieškovo kasą ir atsiskaitomąsias sąskaitas atsiskaityti su ieškovo kreditoriumi tiesiogiai. Teismas pažymėjo, kad dalyvaujantys byloje asmenys yra verslininkai, kuriems keliami didesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai ir kurie privalėjo laikytis Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo, kuris nustato mokėjimų eilės tvarką, kai juridinis asmuo ar juridinio asmens teisių neturinti įmonė (mokėtojas) visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturi pakankamai pinigų, reikalavimų. Teismas konstatavo, kad nepaisydami šio įstatymo reikalavimų, jie pažeidė kitų kreditorių teises, suteikė nepagrįstą pirmumą atsakovui, kas neatitinka sąžiningo verslo praktikos. Teismas konstatavo, kad aptartais dalyvaujančių byloje asmenų veiksmais buvo pažeisti bankrutuojančios įmonės interesai. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad ginčijant 2006 m. rugsėjo 7 d. atlikto atsiskaitymo teisėtumą negalima vadovautis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu, nes tuo metu ieškovui dar nebuvo iškelta bankroto byla, tačiau, teismo teigimu, tai nėra teisinis pagrindas ieškinį atmesti. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškinio sumos pervedimas buvo nepagrįstas ir neteisėtas, konstatavo, kad ieškovui iš atsakovo priteisiama ieškinio suma. Teismas pažymėjo, kad tenkinus ieškinį, išieškotas turtas įskaitomas į bendrą ieškovo turto masę ir naudotinas visų kreditorių reikalavimams tenkinti, o atsakovas turi teisę kreiptis dėl savo kreditorinių reikalavimų patvirtinimo BUAB „Utvilsta“ bankroto byloje.

1. Teismas, konstatuodamas, kad 2006 m. rugsėjo 7 d. atsiskaitymas vertintinas neteisėtu, turėjo nurodyti kuo pasireiškė atsiskaitymo neteisėtumas, t. y. kokias konkrečiai teisės normas pažeidė IĮ „Utenos stogai“.

2. Teismas, konstatuodamas nesąžiningus IĮ „Utenos stogai“ veiksmus, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-540/2008, kadangi minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje buvo nustatytos skirtingos faktinės aplinkybės, nei šioje civilinėje byloje.

7. Nepagrįsta teismo išvada, kad IĮ „Utenos stogai“ apėjo kitus kreditorius, be teisėto pagrindo pirmiau gaudamas savo reikalavimų patenkinimą, kadangi pats teismas pripažino, kad ginčijant 2006 m. rugsėjo 7 d. atlikto atsiskaitymo teisėtumą, negalima vadovautis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu, nes tuo metu ieškovui dar nebuvo iškelta bankroto byla.

8. Neaišku kuo remiantis teismas konstatavo, kad IĮ „Utenos stogai“ buvo žinoma apie UAB „Utvilsta“ finansinius sunkumus. Byloje buvo nustatyta, kad antstolės N. Šiugždaitės 2006 m. birželio 6 d. patvarkymą IĮ „Utenos stogai“ gavo tik 2008 m. kartu su ieškiniu ir minėtas patvarkymas IĮ „Utenos stogai“ anksčiau siųstas nebuvo.

Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. spalio 6 d. sprendimu Panevėžio apygardos teismo 2009 m. spalio 25 d. sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimu; pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė, kokios konkrečios teisės normos pagrindu priteistina iš atsakovo ieškovui skola; nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje byloje Nr. 3K-3-540/2008 aplinkybės iš esmės tokios pačios. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo ginčijamas nė vienas sandoris, ieškovas neginčija, kad atsakovas atliko darbus pagal 2005 m. birželio 27 d. statybos rangos sutartį ir įgijo teisę gauti atlyginimą. Antstolės N. Šiugždaitės 2006 m. birželio 6 d. patvarkymu sustabdyti lėšų išmokėjimą buvo sustabdytas ieškovui priklausančių lėšų, esančių UAB „Baltijos ąžuolas“ bei pas trečiąjį asmenį išmokėjimas; trečiojo asmens lėšos neareštuotos ir nesustabdytas jų mokėjimas. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad byloje neįrodyta, jog trečiasis asmuo sumokėjo atsakovui 15 240,39 Lt skolos ieškovui, o ne trečiajam asmeniui priklausančiomis lėšomis. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl antstolės patvarkymo netinkamo vykdymo trečiajam asmeniui buvo taikytos sankcijos; nepateikti duomenys, kad įstatymo nustatyta tvarka pareikštas reikalavimas dėl nuostolių, atsiradusių dėl nurodyto antstolės patvarkymo nevykdymo, atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nei ieškovo ir trečiojo asmens sudarytos 2004 m. lapkričio 29 d. statybos rangos sutarties nuostatos, nei aplinkybė, kad ieškovo turtui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nepanaikino trečiojo asmens teisės įvykdyti prievolę už ieškovą (CK 6.50 straipsnis) ir trečiasis asmuo neprivalėjo vadovautis tuo metu galiojusiu Laikinuoju mokėjimų eilės tvarkos įstatymu. Dėl to apeliacinės instancijos teismas laikė, kad atsakovas nepagrįstai neįgijo turto ir nepraturtėjo dėl trečiojo asmens sumokėtos 15 240, 39 Lt skolos už atliktus darbus pagal statybos rangos sutartį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo kasacinį skundą, 2010 m. balandžio 6 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 6 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis teismas išdėstė tokius argumentus:

1. Dėl privalomą antstolio patvarkymą pažeidžiančio sandorio, kaip prieštaraujančio viešajai tvarkai, negaliojimo. Sandoris, pažeidžiantis privalomą antstolio patvarkymą, duotą intra vires (antstoliui neviršijant įstatymu suteiktų įgaliojimų), yra niekinis, kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai, ir negalioja.

2. Dėl materialiųjų įstatymų taikymo nagrinėjamoje byloje. Ieškovas reikalavimą dėl lėšų išreikalavimo reiškė ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalis 8 punkto pagrindu. Tačiau ši norma nėra savarankiškai sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindas, Įmonių bankroto įstatymas nereglamentuoja savarankiškų sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų. Bankroto administratorius bankrutuojančios įmonės sudarytus sandorius gali ginčyti CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Faktiniu ieškinio pagrindu ieškovas nurodė ir aplinkybes, kad tretysis asmuo atsiskaitė su atsakovu, pažeisdamas 2006 m. birželio 6 d. antstolės patvarkymą sustabdyti lėšų išmokėjimą. Ieškiniu ieškovas nesuformulavo reikalavimo pripažinti negaliojančiu sandorį, kurio pagrindu atsakovui išmokėtos ginčo lėšos ir nenurodė materialinės teisės normos, nustatančios konkretų sandorio negaliojimo pagrindą, tačiau tai neatleido bylą nagrinėjusių teismų nuo pareigos teisiškai kvalifikuoti ginčo santykius ir taikyti tinkamus materialinius įstatymus. Teismas turi konstatuoti teisinį ieškinio pagrindą ir ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas nesaisto teismo. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas jo reikalavimų juridinis pagrindas ir ar nurodytas teisingai, bylą nagrinėjantis teismas ex officio privalo nuspręsti, koks įstatymas turi būti taikomas, ir jo pagrindu įvertinti teisinį reiškiamų reikalavimų pagrįstumą (CPK 265 str. 1 d., 270 str. 4 d. 4 p.). Vien ta aplinkybė, kad pareiškimą teismui pateikęs asmuo neteisingai nurodo įstatymą, kuriuo grindžia reikalavimus, negali būti pagrindas pareikštiems reikalavimams atmesti.

Kasacinis teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį, pareikštą pagal CK 6.237 straipsnį, tenkino visiškai, nekeisdamas reikalavimų tenkinimo pagrindo. Toks sprendimas prieštarauja kasacinio teismo praktikoje suformuluotoms esminėms nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklėms: nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu. Kai turtas gautas sandorio pagrindu, jo išreikalavimui visų pirma taikytinas sandorio negaliojimo institutas, CK šeštosios knygos XX skyriaus taisyklės, reglamentuojančios be pagrindo gauto turto ar nepagrįsto praturtėjimo grąžinimą, sandorio negaliojimo atveju gali būti taikomos tik subsidiariai - jeigu restitucijos nepakanka visiškam pažeistų asmens teisių apgynimui. Atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai netaikė CK 1.81 straipsnio – neištyrė ir neįvertino faktinių aplinkybių, reikšmingų šio sandorio niekinio pobūdžio konstatavimui – ar trečiojo asmens atsiskaitymas su ieškovo kreditoriumi nepažeidė antstolės patvarkymo dėl 406 060 Lt UAB „Utvilsta“ lėšų mokėjimo sustabdymo ir arešto reikalavimų. Ieškovo teigimu, ginčijamo atsiskaitymo neteisėtumą pagrindžia vykdomosios bylos medžiaga, tačiau vykdomosios bylos duomenys teismų sprendimuose neanalizuoti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje nustatyta, kad tarp ieškovo (rangovo) UAB „Utvilsta“ ir trečiojo asmens (užsakovo) UAB „BĄ investiciniai projektai“ 2004 m. lapkričio 29 d. buvo sudaryta statybos rangos sutartis Nr. A272-4, pagal kurią ieškovas įsipareigojo pagal parengtą projektą žemės sklype (duomenys neskelbtini), atlikti gyvenamojo namo su požemine automobilių stovėjimo aikštele statybos darbus. Pagal šios sutarties 6 straipsnio 5 punktą bet kokie rangovo įsipareigojimai prieš trečiuosius asmenis, kurie yra susiję su minėto objekto statyba, yra laikomi savarankiškais rangovo įsipareigojimais ir jokiu būdu negali būti laikomi kaip prisiimti užsakovo vardu ar atstovaujant užsakovą. Ieškovas, kaip generalinis rangovas, su atsakovu IĮ „Utenos stogai“ 2005 m. birželio 27 d. sudarė statybos rangos sutartį Nr. 2005-06-1, pagal kurią atsakovas, kaip subrangovas, įsipareigojo statybos objekte (duomenys neskelbtini), atlikti stogų ir fasadų skardinimo darbus. Ieškovo (generalinio rangovo) 2006 m. gegužės 5 d. prašymu tretysis asmuo (užsakovas) už atsakovo (subrangovo) atliktus darbus ir medžiagas atsiskaitė tiesiogiai su atsakovu (subrangovu). Tretysis asmuo 2006 m. rugsėjo 7 d. mokėjimo nurodymu sumokėjo atsakovui 15 240,39 Lt.

Panevėžio apygardos teismo 2006 m. spalio 12 d. nutartimi ieškovui UAB „Utvilsta“ buvo iškelta bankroto byla. Nagrinėjamoje byloje bankroto administratorius ieškinį atsakovui dėl 15 240,39 Lt priteisimo pareiškė Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto pagrindu. Šis punktas įpareigoja bankroto administratorių patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Kasacinio teismo praktikoje šios teisės normos taikymo klausimu yra išaiškinta, kad Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto norma nėra savarankiškas sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindas, Įmonių bankroto įstatymas nereglamentuoja savarankiškų sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų, o tik nurodo ginčytinų sandorių požymius – priešingumą įmonės veiklos tikslams ir galimą įtaką įmonės nemokumui. Bankrutuojančios įmonės administratorius ankščiau šios įmonės sudarytus sandorius gali ginčyti CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003 ir kt.).

Ieškovas ieškinį atsakovui pareiškė CK 6.237 straipsnio pagrindu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėjamoje byloje nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys, pareikštas pagal CK 6.237 straipsnį, patenkintas visiškai, nekeičiant reikalavimų tenkinimo pagrindo, prieštarauja kasacinio teismo praktikoje suformuluotoms esminėms nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklėms. Kai turtas gautas sandorio pagrindu, jo išreikalavimui visų pirma taikytinas sandorio negaliojimo institutas.

Faktiniu ieškinio pagrindu ieškovas nurodė aplinkybes, kad tretysis asmuo atsiskaitė su atsakovu, pažeisdamas antstolės N. Šiugždaitės 2006 m. birželio 6 d. patvarkymą sustabdyti lėšų išmokėjimą, kuriuo tretysis asmuo buvo įpareigotas per 5 dienas nuo patvarkymo gavimo dienos pranešti antstolei, ar turi ieškovui priklausančių piniginių lėšų ar kitokio turto, kurį privalo jam išmokėti, kokiu pagrindu ir per kokį terminą tai turėtų būti padaryta. Šiuo antstolės patvarkymu buvo sustabdytas 403 060,33 Lt piniginių lėšų, priklausančių ieškovui, išmokėjimas ieškovui ir tretiesiems asmenims ieškovo nurodymu, tačiau tretysis asmuo ieškovo prašymu 2006 m. rugsėjo 7 d. sumokėjo atsakovui 15 240,39 Lt. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėjamoje byloje pažymėjo, kad ieškiniu ieškovas nesuformulavo reikalavimo pripažinti negaliojančiu sandorį, kurio pagrindu atsakovui buvo sumokėta minėta suma ir nenurodė materialinės teisės normos, nustatančios konkretų sandorio negaliojimo pagrindą, tačiau tai neatleido teismo nuo pareigos teisiškai kvalifikuoti ginčo santykius ir taikyti tinkamus materialinius įstatymus. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra akcentuota teismo pareiga konstatuoti teisinį ieškinio pagrindą ir tai, kad ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas nesaisto teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2009 ir kt.).

Sandorio negaliojimo instituto esmė yra ta, kad negaliojantis sandoris nesukelia tų padarinių, kurių siekė jo dalyviai, jis sukelia sandorio negaliojimo padarinius. Viešajai tvarkai prieštaraujantys sandoriai yra niekinių sandorių rūšis – pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Viešąją tvarką pažeidžiančių niekinių sandorių institutas yra skirtas viešojo intereso, t. y. ne tik privačiam asmeniui, bet visai visuomenei ar jos didelei daliai svarbių vertybių, apsaugai. Niekinio sandorio teisinius padarinius ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva), nepriklausomai nuo dalyvaujančių byloje asmenų reiškiamų reikalavimų (CK 1.78 str. 5 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėjamoje byloje yra išaiškinęs, kad sandoris, pažeidžiantis privalomą antstolio patvarkymą, duotą intra vires (antstoliui neviršijant įstatymu suteiktų įgaliojimų), yra niekinis, kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai, ir negalioja.

Pakartotinai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliantas pateikė įrodymus, kurie, apelianto nuomone, patvirtina, kad tretysis asmuo su ieškovu už atsakovo, kaip subrangovo, atliktus darbus atsiskaitė dar 2005 m. pabaigoje, todėl 2006 m. ginčo lėšos tiesiogiai atsakovui buvo pervesti iš trečiojo asmens lėšų, o ne ieškovo lėšų. Apeliantas pateikė 2005 m. lapkričio 30 d. ir 2005 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaitas faktūras, kurias ieškovas išrašė trečiajam asmeniui už lapkričio ir gruodžio mėn. atliktus darbus. Iš apelianto pateiktų atliktų darbų aktų matyti, kad ieškovas pridavė, o tretysis asmuo priėmė 2005 m. lapkričio ir gruodžio mėn. atliktus darbus, tarp kurių yra darbai už stogo įrengimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie įrodymai patvirtina, kad tretysis asmuo yra priėmęs atliktus darbus, tačiau nepatvirtina apmokėjimo už šiuos darbus, kaip teigia apeliantas. Iš byloje esančio trečiojo asmens 2007 m. gegužės 4 d. rašto ir pridedamų dokumentų bankroto administratoriui matyti, kad tretysis asmuo atsakovui, kaip subrangovui, už pastarojo atliktus darbus sumokėjo 2006 m. rugsėjo 7 d., t. y. po antstolės 2006 m. birželio 6 d. patvarkymo. Aplinkybę, kad 2005 m. pabaigoje tretysis asmuo ieškovui nebuvo sumokėjęs už stogo įrengimo darbus, patvirtina ir ieškovo 2006 m. gegužės 5 d. raštas trečiajam asmeniui apmokėti nurodytas sumas už atliktus darbus, tarp kurių yra atsakovo atlikti darbai. Todėl nepagrįsti yra apelianto argumentai, kad tretysis asmuo su ieškovu už atsakovo, kaip subrangovo, atliktus darbus atsiskaitė dar 2005 m. pabaigoje, todėl ginčo lėšos tiesiogiai atsakovui buvo pervestos iš trečiojo asmens lėšų, o ne ieškovo lėšų.

Minėta, kad tretysis asmuo 2006 m. rugsėjo 7 d. mokėjimo nurodymu, t. y. po antstolės 2006 m. birželio 6 d. patvarkymo, kuriuo buvo sustabdytas 403 060 Lt piniginių lėšų išmokėjimas ieškovui ir jo nurodymu tretiesiems asmenims, lėšos areštuotos, nurodyta šias lėšas pervesti į antstolės sąskaitą, sumokėjo atsakovui 15 240,39 Lt. Iš minėto antstolio patvarkymo matyti, kad tretysis asmuo buvo įspėtas, kad pagal CPK 585 straipsnį antstolio reikalavimai yra privalomi. Nepaisant to, tretysis asmuo atliko mokėjimą atsakovui, tuo pažeisdamas privalomą antstolės patvarkymą, todėl atliktas mokėjimas, kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai, pripažįstamas niekiniu ir negaliojančiu (CPK 585 str., CK 1.81 str. 1 p.). Tokiu atveju taikoma restitucija, pagal kurią atsakovas privalo grąžinti ieškovui tai, ką gavo neteisėto sandorio pagrindu, priteisiant ieškovui iš atsakovo 15 240,39 Lt, kuriuos jis prarado trečiajam asmeniui už atliktus stogų ir fasadų skardinimo darbus statybos objekte (duomenys neskelbtini), tiesiogiai atsiskaičius su atsakovu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė, priteisiant ieškovui iš atsakovo 15 240,39 Lt, yra teisinga, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliktinas galioti apeliacinės instancijos teismo aukščiau išdėstytų motyvų pagrindu.

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, iš atsakovo ieškovui priteistinos 1 500 Lt išlaidos advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 98 str.), o į valstybės biudžetą priteistinos 56,25 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės ir kasacinės instancijų teismuose (b. l. 114, 169, 175, CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2009 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo IĮ „Utenos stogai“ (juridinio asmens kodas 283857820) ieškovui BUAB „Utvilsta“ (juridinio asmens kodas 8382745) 1 500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Priteisti iš atsakovo IĮ „Utenos stogai“ (juridinio asmens kodas 283857820) į valstybės biudžetą 56,25 Lt (penkiasdešimt šešis litus, 25 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės ir kasacinės instancijų teismuose.