Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-316-744/2018

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-11-29
Bylos Nr.: 1A-316-744/2018
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-21373-2017-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Laisvydas Zederštremas (pirm.), Boleslovas Kalainis, Vytautas Kursevičius
Nuteistasis: G. A.
Civilinis atsakovas: D. A.
Nukentėjusysis: S. G.
Advokatai: Romanas Lupeika, Jurijus Malininas

Kategorijos

1.1.5.1.1Būtinosios ginties samprata ir sąlygos (BK 28 str. 1-2 d.)
1.1.8.6.6Veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.)
1.2.26.2Viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 str.)
2.1.15.1.2Neturtinė žala
2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
2.1.7.4.4Ekspertizės aktų ir specialisto išvados vertinimas
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-316-744/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-21373-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1; 1.1.8.6.6; 1.2.26.2; 2.1.15.1.2; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.4; 2.4.6.1 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. lapkričio 29 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Vytauto Kursevičiaus ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Jolantai Plungienei,dalyvaujant prokurorei Aurelijai Rakštienei,nuteistojo G. A. atstovei pagal įstatymą ir civilinei atsakovei D. A.,nuteistojo G. A. gynėjui advokatui Romanui Lupeikai,nukentėjusiojo S. G. atstovui advokatui Jurijui Malininui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. A. atstovės pagal įstatymą D. A. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. liepos 31 d. nuosprendžio, kuriuo G. A. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnyje, ir nubaustas laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant: 1) tęsti mokslą arba pradėti dirbti, arba registruotis darbo biržoje; 2) neatlygintinai išdirbti 50 valandų per bausmės laiką sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo dienos. Nuosprendžiu nukentėjusiojo S. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš G. A., o jam neturint turto ir pajamų, iš jo tėvų K. A. ir D. A. iki sūnui sukaks pilnametystės amžius, subsidiariai priteista nukentėjusiojo S. G. naudai 500 Eur Eur neturtinei žalai atlyginti. Iš G. A., o jam neturint turto ir pajamų, iš jo tėvų K. A. ir D. A. iki sūnui sukaks pilnametystės amžius, subsidiariai priteista nukentėjusiajam S. G. 800 Eur advokato pagalbos išlaidų.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. Skundžiamu nuosprendžiu G. A. nuteistas už tai, kad 2017 m. gegužės 4 d. apie 9.40 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), antro aukšto koridoriuje, prie muzikos kabineto durų, tarpusavio konflikto metu sudavė vieną smūgį ranka mokyklos inžinieriui - programuotojui S. G. į kairę veido pusę, padarydamas kairės apatinio žandikaulio šakos sumušimą su kitų galvos sričių paviršiniu sužalojimu, taip įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo G. A. atstovė pagal įstatymą D. A. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikų rūmų 2017 m. liepos 31 d. nuosprendį, kuriuo G. A. buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, ir priimti naują – išteisinamąjį teismo nuosprendį, o nukentėjusiojo S. G. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu arba atmesti.

2.1. Skunde nurodo, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta pakankamai neabejotinų ir objektyvių duomenų, leidžiančių teigti, jog nuteistasis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, o nesant pakankamai duomenų, pagrindžiančiu jo kaltę, visos abejonės turėjo būti vertinamos nuteistojo naudai. Atsižvelgdama į tai, apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3 dalį, dėl ko buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir G. A. nuteistas nepagrįstai.

2.2. Tvirtina, kad iš skundžiamo nuosprendžio neaišku, kokiais duomenimis teismas rėmėsi padarydamas išvadą, kad S. G. buvo užfiksuotas sumušimas, nes apie tai jokių objektyvių įrodymų nėra, o teismas nepasisakė kokiais įrodymais vadovavosi. Pažymi, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Š. skyriaus specialisto pateiktoje išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, jog turimuose medicininiuose dokumentuose S. G. objektyviu duomenų dėl kūno sužalojimo nenustatyta, o (duomenys neskelbtini) ligoninėje 2017 m. gegužės 4 d. S. G. nustatytas kairės apatinio žandikaulio šakos sumušimas ir kitų galvos sričių paviršinis sužalojimas, sumušimas sužalojimais nevertinami, kadangi diagnozės yra paremtos tik subjektyviais nusiskundimais, tačiau nėra pagrįstos objektyviais traumavimo požymiais. Teigia, kad šios išvados yra padarytos vien tik iš nukentėjusiojo aiškinimų, o, nesant objektyvių traumavimo požymių, nėra ir objektyvaus pagrindo vertinti sveikatos sutrikdymo mastą bei atsakyti į kitus užduotyje pateiktus klausimus. Pasak apeliantės, teismas, cituodamas nuosprendyje šią specialisto išvadą, ja visiškai nesivadovavo, nors tai yra vienas iš pagrindinių duomenų, grindžiančių nuteistojo nekaltumą. Nors apie S. G. padarytus sumušimus, be jo paties parodymų, nurodė mokyklos darbuotojos A. S., R. A., D. S., tačiau šių parodymų nepatvirtino mediko apžiūra ar specialisto išvada, nes tą pačią dieną ligoninėje S. G. apžiūrėjęs medikas jokių sumušimo požymių nefiksavo, o išvada apie skausmo buvimą padaryta remiantis vien subjektyviais S. G. žodžiais.

2.3. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad byloje yra specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) apie G. A. patirtus sužalojimus, kurioje nurodoma, jog G. A. kraujosruva kairiajame momenyje padaryta kontaktuojant su buku kietu daiktu ar paviršiumi paros bėgyje iki 2017 m. gegužės 4 d. 15.25 val. jį paguldant į ligoninę, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau apie šią specialisto išvadą teismo nuosprendyje nėra pasisakoma. Taip pat nėra pasisakoma, kokiu būdu buvo padaryti sužalojimai G. A., nes teismas šio klausimo nesiaiškino. Kad G. A. buvo padaryti sužalojimai, pasak apeliantės, patvirtino ir policijos darbuotojas M. N., kuris nurodė, kad po įvykio apžiūrėjus lauke G. A. galvą, matėsi sužalojimai, kuriuos jis nufotografavo, surašė apžiūros protokolą, o nuotraukas prijungė prie ikiteisminio tyrimo bylos. Mano, kad mokyklos darbuotojų A. S., R. A., D. S. parodymai apie tai, kad G. A. nebuvo sužalotas, turi būti vertinami kritiškai, kaip siekis pateisinti mokyklos darbuotojo S. G. elgesį, ir kaip prieštaraujantys objektyviems byloje surinktiems įrodymams. Apeliantė nurodo, kad šios liudytojos pastebėjo sumušimus ant S. G. veido, nors jų nepastebėjo jį apžiūrėjęs gydytojas, tačiau nepastebėjo G. A. sužalojimų, nors šie sužalojimai buvo užfiksuoti medicinos specialisto bei policijos darbuotojo M. N. darytoje nuotraukoje.

2.4. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadoms, skunde dėsto liudytojų parodymus ir tvirtina, kad jie prieštaringi. S. G., būdamas suaugęs žmogus, ne tik, kad nesistengė nutraukti prasidedančio konflikto, tačiau pats jį pradėjo ir vystė toliau, būdamas mokyklos techninis darbuotojas, neturėdamas psichologinio darbo su nepilnamečiais įgūdžių, pats ėmėsi ,,auklėtojo“ vaidmens. Nurodo, kad vietoj to, kad išsikviestų pedagogą ar kitą specialistą, jis užsidarė su G. G. klasėje ir, kaip „auklėjo“ prasikaltusį mokinį, o duomenų, kad G. A. tuo metu būtų daręs kokį nors visuomenės normų neatitinkantį ar priešingą teisei veiksmą nėra. Teigia, kad iš byloje surinktų įrodymų matosi, jog konflikto iniciatorius buvo ne G. A., o S. G.. G. A. tuo metu jokių teisės pažeidimu nedarė ir nevykdė, o tiesiog stengėsi apsiginti nuo jį puolančio suaugusio asmens.

2.5. Pasak apeliantės, teismas, konstatuodamas G. A. įžūlų elgesį, pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, neteisingai vertino surinktus įrodymus. Nurodo, kad iš mokinių, liudytojos G. G., nuteistojo G. A. parodymų matyti, kad konflikto iniciatorius buvo ne G. A., bet pats S. G., kuris vykdė tariamą jo teisę „auklėti“ prasižengusį mokinį, o G. A. stengėsi išvengti konflikto, kaip nurodė G. G., - „tiesiog norėjo pabėgti“, tačiau jam tai nepavyko ir, uždarius klasės duris, jis buvo ,,auklėjamas“ S. G.. Teigia, kad G. A., tęsiantis konfliktui, gindamasis galėjo ir pastumti S. G., kontaktuoti su juo, tačiau tokie jo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip įžūlūs ir sutrikdę visuomenės rimtį, o tuo pačiu ir kvalifikuojami pagal BK 284 straipsnį. Nurodo, kad iš byloje esančių duomenų matyti, kad G. A. nenumanė ir negalėjo numatyti, kad bus sutrikdyta visuomenės rimtis, nes jo atžvilgiu S. G. pavartojo smurtą ir toliau, tęsiantis konfliktui, kurio iniciatorius buvo tik S. G., nepilnametis moksleivis G. A. negalėjo nuspėti mokyklos techninio darbuotojo S. G. veiksmų, agresijos, todėl jo gynybinę poziciją S. G. atžvilgiu jokiu būdu negalima traktuoti kaip tiesioginę tyčią sutrikdant visuomeninę rimtį. Apeliantės tvirtinimu, teismas G. A. kaltę pripažino remdamasis tik netiesioginiai ir abejotinais įrodymais.

2.6. Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, nes į jį buvo įrašytos aplinkybės, kurios nepatvirtintos ikiteisminio tyrimo duomenimis, tai yra specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad turimuose medicininiuose dokumentuose S. G. objektyvių duomenų dėl kūno sužalojimo nenustatyta, nors kaltinamajame akte ši faktinė aplinkybė konstatuota.

2.7. Dėl priteisto civilinio ieškinio apeliantė nurodo, kad iš nuosprendžio neaišku, kokiais teisės ir fakto kriterijais nusprendė priteisti 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, nes faktinės aplinkybės ir objektyvūs duomenys rodo, kad ne G. A., o S. G. buvo tiek smurtautojas, tiek pačio konflikto iniciatorius, kas reiškia, kad teismas bent jau turėjo taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir laikyti G. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusysis S. G. ir jo atstovas advokatas Jurijus Malininas prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą, o iš nuteistojo G. A., o jam neturint turto ir pajamų, iš jo tėvų K. A. ir D. A., nukentėjusiajam S. G. priteisti jo turėtas bylinėjimosi apeliacinėje instancijoje.

Šalies argumentai

3.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nustatė, kad nuteistojo G. A. veiksmai – smūgio sudavimas mokyklos darbuotojui, kuris bandė jį sudrausminti dėl nederamo elgesio su mokytoja, yra įžūlūs, nes jais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, nepaisoma visuomenėje galiojančių elgesio normų. Atkreipia dėmesys ir į tai, kad nukentėjusysis yra mokyklos darbuotojas, žymiai vyresnis už nuteistąjį asmuo. Pažymi, kad nuteistasis viešoje vietoje, mokslo įstaigos patalpoje – koridoriuje, susirinkusių moksleivių akivaizdoje, per pertrauką tarp pamokų, suduodamas nukentėjusiajam turėjo numatyti, jog tokiais veiksmais bus trikdoma visuomenės rimtis ir tvarka, ir norėjo taip elgtis, o toks nuteistojo veiksmų demonstravimas, akivaizdus savęs priešpastatymas aplinkiniams rodo jį veikus tiesiogine tyčia.

3.2. Atkreipia dėmesį į tai, kad tai, kad nuteistasis pasielgė įžūliai – sudavė smūgį nukentėjusiajam, teismui nesukėlė jokių abejonių, nes smūgio sudavimo faktą patvirtino įvykį matę liudytojai: E. P., M. G., I. M., K. K., ir teismas nenustatė jokių priežasčių, dėl kurių būtų galima abejoti jų parodymais, nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių šie liudytojai būtų suinteresuoti apkalbėti ar pakenkti nuteistajam, būtų šališki, tendencingi ar neobjektyvūs. Be to, pažymi, kad liudytojų parodymai neprieštarauja ir logiškai susiję su paties nukentėjusiojo ir liudytojos G. G. parodymais.

3.3. Nurodo, kad teismo padaryta išvada, jog nuteistasis G. A., veikdamas neapibrėžta tyčia, viešoje vietoje suduodamas smūgį nukentėjusiajam S. G., sukėlė neigiamus padarinius – realiai sutrikdė visuomenės rimtį, yra pagrįsta ir teisėta. Atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde išdėstyta versija, neva jis pats nukentėjo nuo S. G., yra atmestina, nes dėl to buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)ir jis buvo nutrauktas BPK 212 straipsnio 2 punkto pagrindu, šis nutarimas yra įsiteisėjęs, todėl teismas teisėtai ir pagrįstai nuteistojo G. A. minėtą versiją vertino kritiškai.

4. Teismo posėdžio metu nuteistojo G. A. atstovė pagal įstatymą D. A. ir nuteistojo gynėjas advokatas Romanas Lupeika prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais, prokurorė A. R. ir nukentėjusiojo S. G. atstovas advokatas Jurijus Malininas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliantė skundo motyvais ir argumentais ginčija nuteistojo G. A. kaltę dėl tyčinių jo veiksmų ir nustatytas faktines aplinkybes, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nuteistojo G. A. veiksmų kvalifikacija, kelia nukentėjusiojo naudai priteisto civilinio ieškinio pagrįstumo klausimą, tad apygardos teismas pasisako apeliacinio skundo ribose.

6. Pažymėtina, kad apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, jog neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai. Teisėtas ir pagrįstas yra toks nuosprendis, kuriuo tiksliai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir kuris priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, įvertinusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nuteistojo G. A. atstovės pagal įstatymą D. A. apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. liepos 31 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, atitinkantis byloje nustatytas faktines aplinkybes, priimtas tinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, jų visumą ir tarpusavio sąsajas, todėl jis paliktinas nepakeistu.

Žemesnės instancijos teismas

7. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal teismų praktiką tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi vienodą įrodomąją vertę ir yra įrodinėjimo proceso elementai, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys).

Dėl įrodymų vertinimo ir nuteistojo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnį

8. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų byloje. Pagal BK 284 straipsnį baudžiamas tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.

9. Iš apeliacinio skundo galima spręsti, kad apeliantė neneigia, jog tarp nuteistojo G. A. ir nukentėjusiojo S. G. buvo kilęs konfliktas, kurio metu nuteistasis G. A. smūgiavo nukentėjusiajam S. G., tačiau tikina, kad konfliktą iniciavo nukentėjusysis, kuris užsidarė G. A. klasėje ir jį „auklėjo“, o nuteistasis tik siekė savo veiksmais apsiginti nuo S. G. agresijos, tai yra apeliantė tikina, kad nuteistasis G. A. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Be to skunde akcentuojama ir tai, kad byloje nebuvo surinkti objektyvūs duomenys apie nagrinėjamo įvykio metu S. G. padarytą sužalojimą, todėl apeliaciniu skundu nesutinkama su teismo išvada, jog nagrinėjamo įvykio metu S. G. buvo padarytas sumušimas.

10. BK 28 straipsnyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, kai asmuo, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gręsiančio pavojingo kėsinimosi. Tačiau įstatymas, suteikdamas asmeniui teisėtą galimybę gintis (ar ginti kitus) nustato ir sąlygas, kurioms esant gintis galima, tai yra reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Pagal susiformavusią teismų praktiką pavojingas kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus – besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmens gyvybę, sveikatą, nuosavybę ir pan. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams, taip pat tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-313/2012, 2K-271/2014 ir kitose).

11. Tačiau nagrinėjamu atveju nuteistojo G. A. parodymų ir apeliantės skundo argumentų apie tai, kad nuteistasis G. A. nieko neteisėto nedarė, o tik stengėsi apsiginti nuo jį puolančio suaugusio asmens – nukentėjusiojo S. G. agresijos ir įvykdytų smurtinių veiksmų, byloje esantys įrodymai nepatvirtina. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis G. A. savo kaltę neigė ir tvirtino, kad jis, prasmukęs pro mokytoją, pasidėjo kuprinę savo suole ir jau buvo beišeinantis iš kabineto, o tuo metu taip pat išeinantis M. G. nusikeikė ir dingo koridoriuje, o jį sulaikė mokytoja, nes pamanė, kad susikeikė būtent jis, ką ji pasakė ir į klasę įėjusiam S. G., kuris pradėjo klausti, kodėl jis keikiasi, purtė jo kairę ranką. Po ko, S. G., uždaręs klasės duris, vėl paklausė, kas keikėsi, ir kumščiu smogė jam į viršutinę galvos dalį ties smilkiniu, po ko jis labai sutriko ir pasakė, kad skambins tėčiui. S. G. pasakė, kad jis niekam neskambins ir nieko neįrodys. Po ko atidarė klasės duris ir, laikydamas jį už rankos, rėkdamas klausė, ar jis jam trenkė. Jam atsakius, kad taip, S. G. klausė vaikų, kurie stovėjo koridoriuje prie klasės durų, ar kas matė, kaip jis trenkė. Nuteistojo teigimu, jam nuo smūgio svaigo galva, jis buvo sutrikęs, norėjo kuo greičiau išsivaduoti, bet pamatęs, kad S. G. užsimojo dar kartą smogti, jis kilstelėjo ranką, kad apsisaugotų nuo smūgio, tačiau pajutęs, kad S. G. jį paleido, pabėgo. Neradęs socialinės darbuotojos nubėgo pas direktorę, kur jau buvo S. G.. Direktorės telefonu paskambino ir pranešė tėvui, po kurio laiko atvažiavo policija, paskui tėvas. Pasak nuteistojo, nuo S. G. suduoto smūgio jam liko kraujosruva, kurios pavaduotoja neįžiūrėjo, o tėtis su policininku ją matė. Nurodė, kad S. G. suduotą smūgį matė jo žmona, tai yra muzikos mokytoja. Jis nukentėjusiajam S. G. jokio smūgio nesudavė (2 t., 65-66, 67-68, 3 t., b. l. 97-99).

12. Tuo tarpu nukentėjusysis S. G., apklausiamas ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, paaiškino, kad, nuskambėjus skambučiui į pertrauką, jis ėjo link muzikos kabineto, kur baigėsi pamoka. Į kabinetą jau veržėsi kiti mokiniai, mokytoja bandė sulaikyti įeinančius, o G. A. įžūliai atstūmė mokytoją, ,,pasiuntė ją ant trijų raidžių“ (pasakė keiksmažodį), numetė ant suolo kuprinę, atsisuko, balsu suriko ir jau ėjo iš klasės. Tada jis, pamatęs tokį neleistiną mokinio elgesį, sugriebė jį už rankos ir paklausė, kodėl jis taip elgiasi bei pasiūlė nueiti pas direktorę pasiaiškinti. Po to G. A., nieko neatsakęs, atsisuko į jį, pašoko ir smogė kumščiu į žandikaulį. Smūgį gavo jau išėjęs iš klasės, tarpduryje, koridoriaus pusėje. Atsisukęs pamatė, kaip G. A. stovi prieš jį boksininko pozoje. Jį užstojo K. K., kuris visus nuramino. Tada jis nuėjo pas direktorę ir pasakė kas nutiko. Jo kairė veido pusė ištino ir direktorė pasiūlė skambinti policijai. Netrukus atėjo ir G. A., socialinė darbuotoja, pavaduotoja ir du policininkai. Atėjo ir G. A. tėvas. Dėl patirto sumušimo kreipėsi į gydymo įstaigą, kur gydytoja jį apžiūrėjo ir įtarė žandikaulio lūžį, davė siuntimą į K. Skausmą jis jautė, bet ne tokį, kad būtų lūžęs žandikaulis, atsargiai jį galėjo judinti, todėl į K. nevažiavo, tačiau dėl sumušimo du savaitgalius iš eilės negalėjo dirbti, atšaukė užsakymus. Nukentėjusiojo tvirtinimu, jis G. A. nesudavė. Patyrė stiprų emocinį sukrėtimą, pažeminimą, labai išgyveno dėl jam iškeltos bylos, jautė pažeminimą, nerimą mokykloje, apėmė gėdos jausmas (1 t., b. l. 65-66, 67-68, 2 t., b. l. 99-102).

13. Netikėti aukščiau nurodytais nukentėjusiojo S. G. parodymais apygardos teismas neturi jokio pagrindo, nes juos patvirtina (o tuo pačiu nuteistojo G. A. parodymus paneigia) ir kiti byloje esantys duomenys. Liudytoja G. G. parodė, kad tą rytą po antros pamokos ji neleido mokiniams eiti į klasę, nes norėjo pasiruošti pamokai, tačiau G. A. alkūnės mostu prasibrovė pro ją, susikeikė, pareiškė, kad, kur norės, ten ir eis, nuėjo į klasės galą, numetė savo kuprinę, apsigręžė, išrėkė kažkokį garsą ir bandė išeiti. Tuo metu į klasę įėjo jos vyras S. G., kuris sureagavo ir paklausė, kas keikiasi, kodėl taip su mokytoja elgiamasi. G. A. atsakė, kad jis nesikeikė. Tada jos vyras nurodė eiti pasiaiškinti pas direktorę, paėmė mokiniui už rankos. Ji girdėjo, kaip G. A. pasakė, kad skambins tėvui ir pasakys, jog S. G. jį mušė. Išgirdusi buką smūgio garsą pamatė tarpduryje smūgiuojančią ranką ties vyro galva. Sutuoktiniui buvo traumuota kairiojo žandikaulio sritis, kuri iš pradžių paraudo, paskui sutino skruostas, negalėjo praverti burnos. Po smūgio sudavimo ant jo veido liko raudona dėmė (3 t., b. l. 102-103). Apie tai, kad smūgį tik išėjus iš klasės nukentėjusiajam S. G. sudavė nuteistasis G. A., teisme nurodė ir liudytojais apklausti I. M., M. G., E. P., K. K., kurie to, ar klasėje S. G. smurtavo, negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti, nes nematė, tačiau po to, kai S. G. su G. A. išėjo iš klasės į koridorių, minėti liudytojai aiškiai parodė, jog matė, kaip G. A. smogė S. G. į veidą (2 t., b. l. 132-134, 145-146; 3 t. 38-39).

14. Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą paminėtų įrodymų, konstatuoja, jog byloje esantys liudytojų parodymai nepatvirtina, kad nuteistasis G. A. smūgį nukentėjusiajam S. G. sudavė gindamiesi nuo jo agresyvaus elgesio. Priešingai, byloje apklaustas liudytoju M. G. nurodė, kad G. A. gintis nebuvo dėl ko ir jam tikrai neatrodė, kad G. sudavė gindamasis (3 t., b. l. 134). Liudytoja I. M. nurodė, kad jokių S. G. veiksmų G. A. atžvilgiu nematė ir kalbų apie tai negirdėjo (3 t., b. l. 132-133). Liudytojas E. P. taip pat nurodė, kad S. G. prieš smūgį nieko nedarė (3 t., b. l. 146). Kaip matyti, visi tiesiogiai įvykį matė liudytojai nurodė, kad nagrinėjamo įvykio metu jokia grėsmė nuteistajam G. A. nebuvo kilusi. Be to, iš minėtų liudytojų parodymų ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, rašytinių paaiškinimų matyti ir tai, kad po įvykio jie buvo prašomi nuteistojo mamos paliudyti, kad G. A. smūgiavo S. G. gindamasis.

15. Aukščiau paminėti duomenys patvirtina, kad nukentėjusiojo S. G. veiksmai jokios realios ar tariamos grėsmės nuteistojo atžvilgiu nekėlė, todėl nuteistajam G. A. nebuvo jokios priežasties nukentėjusiojo atžvilgiu naudoti fizinį smurtą. Kaip jau minėta anksčiau, nustatyta, kad nuteistasis G. A. elgėsi netinkamai ir įžūliai – nereagavo į mokytos pastabas neiti į klasę, jos adresu vartojo keiksmažodžius. Taigi konfliktinės situacijos iniciatorius buvo būtent nuteistasis G. A., o atėjusio mokyklos darbuotojo reakcija bandant aiškintis, kodėl jis taip elgiasi, buvo tinkama. Apklausti įvykį matę moksleiviai jokio pavojingo kėsinimosi į G. A. neįžvelgė ir aiškiai suprato, kad nukentėjusysis ne tiesiog be priežasties siekia jį sudrausminti, o reaguoja į netinkamą jo elgesį, todėl nukentėjusiojo elgesys negali būti vertinamas kaip pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis BK 28 straipsnio prasme, kuris pateisintų tolimesnius nuteistojo G. A. smurtinius veiksmus ir leistų juos vertinti kaip būtinąją gintį. Toks vertinimas atitinka anksčiau paminėtą teismų praktiką dėl būtinosios ginties ir duoda pagrindą teisėjų kolegijai konstatuoti, kad nėra jokio pagrindo nuteistojo G. A. atžvilgiu taikyti BK 28 straipsnio nuostatų.

16. Tuo pačiu pažymėtina, jog, nenustačius neteisėto nukentėjusiojo elgesio ir to, kad būtent S. G. buvo konfliktinės situacijos iniciatorius, nėra pagrindo nustatyti ir nuteistojo G. A. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, tai yra, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Šiais atvejais kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus, nukentėjusysis turi sąmoningai skatinti kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Nagrinėjant bylą, kaip minėta anksčiau, nustatyta, kad nuteistojo G. A. smurtą nukentėjusiojo S. G. atžvilgiu iššaukė tai, jog nukentėjusysis siekė sudrausminti nuteistojo akivaizdžiai netinkamą elgesį mokykloje, todėl toks jo elgesys negali būti vertinamas kaip provokuojantis arba rizikingas, kadangi jį sąlygojo kitos paskatos – nuteistojo netinkamas elgesys mokykloje (nepaklusimas mokytojos nurodymams ir keiksmažodžių vartojimas). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo nustatyti nuteistojo G. A. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte.

17. Nors nuteistojo G. A. atstovės pagal įstatymą apeliaciniame skunde akcentuojamas galimai netinkamas nukentėjusiojo S. G. elgesys susidariusioje konfliktinėje situacijoje, kaip asmens, neturinčio kompetencijos ir įgaliojimų mokinių drausminimui, tačiau tai, ar mokyklos techninio darbuotojo S. G. elgesys siekiant sudrausminti G. A. atitinka nustatytą tvarką mokykloje, nekeičia nuteistojo G. A., neadekvačiai sureagavusio į mokyklos darbuotojo pastabas bei atlikusio smurtinius veiksmus, veikos kvalifikacijos.

18. Be to, nors apeliaciniu skundu tvirtinama, kad smurto nukentėjusiojo S. G. atžvilgiu nebuvimą patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Š. skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kad turimuose medicininiuose dokumentuose S. G. objektyvių duomenų dėl kūno sužalojimo nenustatyta, tačiau skundą nagrinėjantis aukštesnės instancijos teismas su tokiu skundo argumentu nesutinka. Specialisto išvada yra tik vienas iš įrodymų, kuris pats savaime neturi pranašumo prieš kitus byloje surinktus duomenis ir vertinamas kartu su kitais įrodymais. Iš minėtos specialisto išvados matyti, kad buvo skirta tyrėjos užduotis atlikti tyrimą iš medicininių dokumentų ir atsakyti į užduotyje pateiktus klausimus, tyrimui buvo pateikta VšĮ M. ligoninės S. G. asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelė (1 t., b. l. 124). Ir nors išvadoje nurodyta, kad turimuose medicininiuose dokumentuose S. G. objektyvių duomenų dėl kūno sužalojimo nenustatyta, tačiau tuo pačiu matyti, kad VšĮ M. ligoninės ambulatorinio gydymo apskaitos kortelėje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad 2017 m. gegužės 4 d. pas gydytoją apžiūrai atvyko S. G., kuris skundėsi skausmu kairėje žandikaulio (apatinio) srityje, trauma gauta darbe, sumušė mokinys, palpuojant skausminga kairė apatinio žandikaulio sritis, sunku išsižioti, sugriežti dantimis, žaizdų nestebima, preliminari diagnozė – kairės apatinio žandikaulio šakos sumušimas, atlikus rentgenogramą – aiškų kaulų lūžių nematyti (1 t., b. l. 124). Iš teismui pateiktų nukentėjusiojo S. G. medicininių dokumentų kopijų taip pat matyti, kad jį apžiūrėjęs medikas išrašė siuntimą pas veido – žandikaulio chirurgą, analgetikus (2 t., b. l. 120). Teismo įsitikinimu, minėti medicininiai dokumentai visgi patvirtina, kad buvo padarytas nukentėjusiojo S. G. kairės pusės apatinio žandikaulio sumušimas. Tai, kad teismo medicinos specialistas išvadoje nenustatė nukentėjusiojo sužalojimo mąsto (nes medicininiuose dokumentuose objektyvių duomenų apie sužalojimą nebuvo), paties smūgio sudavimo fakto nukentėjusiajam ir šio smūgio pasekmių (žandikaulio sumušimo) nešalina. Juolab, kad anksčiau nurodytų liudytojų parodymai patvirtino smūgio sudavimo faktą. Nukentėjusiojo S. G. žandikaulio sumušimo faktą patvirtina ir kiti bylos duomenys – štai liudytoja R. A. nurodė, kad nukentėjusysis pas direktorę atėjo užsiėmęs žandą (3 t., b. l. 134); liudytoja A. S. parodė, kad iškart po įvykio ant S. G. skruosto matė ryškiai raudiną plėmą (3 t., b. l. 136). Be to, iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad S. G. ateina iš kairio kampo, pareina pro pirmo aukšto koridorių ir nueina susiėmęs kairia ranka sau už kairiojo žando į mokyklos direktoriaus kabinetą (3 t., b. l. 1). Atsižvelgus į aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo sutikti su apeliantės apeliacinio skundo teiginiu, jog dėl to, kad specialisto išvadoje nėra nustatytas nukentėjusiojo sužalojimo mastas, smurto prieš nukentėjusįjį nebuvo.

19. Kaip minėta anksčiau, eksperto (specialisto) išvada, kaip vienas iš bylos įrodymų, vertinama kartu su byloje surinktų duomenų visetu, laikantis įrodymų vertinimo taisyklių, nurodytų BPK 20 straipsnyje. Apeliantės nurodomų BPK pažeidimų kontekste atkreiptinas dėmesys, jog tai, kad prokuroras, surašydamas kaltinamąjį aktą, ir žemesnės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, kitaip įvertino įrodymus ir dėl to padarė kitokias išvadas (o teismas priėmė kitokį sprendimą), nei tikėjosi nuteistasis ir jo įstatyminiai atstovai, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai į kaltinamąjį aktą įrašant aplinkybes, kaip nurodoma skunde, kurių nepatvirtina ikiteisminio tyrimo duomenys.

20. Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su tuo, kad nuteistojo G. A. veiksmai buvo kvalifikuoti kaip viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 straipsnis) konstatuojant jo įžūlų elgesį ir visuomenės sutrikdymą, nes, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, konflikto iniciatorius buvo pats nukentėjusysis S. G., o nuteistasis G. A. tik stengėsi išvengti konflikto ir gindamasis galėjo smūgiuoti S. G.. Tačiau, kaip minėta anksčiau, būtinosios ginties situacijos tuo metu nebuvo. Taip pat skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai nustatyta, kad nuteistasis G. A. sudavė smūgį ranka nukentėjusiajam S. G. į veidą.

21. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo pavartotas fizinis smurtas, dėl ko aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, buvo padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant klausimą, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-120/2014, 2K-397-895/2015). Fizinio smurto pavartojimas prieš asmenį viešoje vietoje prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms ir tokie veiksmai paprastai laikomi įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-248/2008, 2K-136/2010, 2K-447/2010, 2K-229/2011, 2K-410/2011, 2K-318/2012, 2K-719/2013, 2K-120/2014, Nr. 2K-229/2014, 2K-164-976/2015). Būtent šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams.

22. Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis G. A. veikė viešoje vietoje – mokyklos koridoriuje, kuriame buvo ir daugiau moksleivių. Nuteistojo veiksmai – smūgio į veidą sudavimas mokyklos darbuotojui, kuris bandė jį sudrausminti dėl nederamo elgesio, pagrįstai įvertintini kaip įžūlūs, nes jais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, nepaisoma visuomenėje galiojančių elgesio normų, mokykloje nustatytų taisyklių, dėl ko pagrįstai padaryta išvada, jog nuteistasis siekė parodyti savo galią ir pranašumą bendraamžių akivaizdoje. Bylos duomenys patvirtina, kad dar iki konflikto nuteistasis G. A. elgėsi netinkamai, neklausė mokytojos nurodymų, jai neleidžiant, prasmuko į klasę, susikeikė, ką patvirtino ne tik nukentėjusysis S. G., tačiau ir liudytojai G. G., M. G. ir I. M.. Būtent dėl tokio netinkamo mokiniui elgesio nukentėjusysis ir liepė G. A. pasilikti klasėje, bandė su juo aiškintis, liepė eiti pas direktorę, kas iššaukė G. A. nepasitenkinimą ir jis kitų moksleivių akivaizdoje sudavė smūgį S. G. į kairiąją veido pusę. Toks nuteistojo elgesys neabejotinai yra netinkamas ir pagrįstai įvertintas kaip įžūlus, demonstruojantis nepagarbą aplinkiniams. Liudytojas E. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad toks nuteistojo elgesys jį papiktino bei šokiravo. Nors kiti asmenys ir nenurodė, kad nuteistojo veiksmai padarė jiems įtaką, tai yra sutrikdė jų rimtį, tačiau tai nepaneigia nuteistojo kaltės dėl viešos tvarkos pažeidimo.

23. Nagrinėjamu atveju nuteistąjį G. A. charakterizuojantys duomenys taip pat duoda pagrindą manyti, kad jis nelinkęs paklusti mokykloje nustatytoms taisyklėms ir visuomenėje priimtoms elgesio normoms, kadangi jo elgesys su mokytojais ir anksčiau nebuvo pagarbus, jis nebuvo linkęs paklusti mokykloje nustatytai tvarkai, dėl ko jam 2017 m. vasario 28 d. M. K. pagrindinės mokyklos direktoriaus įsakymu Nr.V2-40 net buvo paskirta nuobauda – griežtas papeikimas (1 t., b. l. 152-154, 172-183). Šios aplinkybės patvirtina nuteistojo priešiškumą ir destruktyvų elgesį mokykloje ir taip pat duoda pagrindą tikėti skundžiamu nuosprendžiu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Ir nors nuteistojo veiksmai nagrinėjamu atveju truko trumpą laiką, tačiau pasekmės atsirado ilgalaikės, nes toks moksleivio elgesys mokyklos darbuotojo atžvilgiu vertintinas kaip įžūlus ir trikdantis mokykloje besimokančių bei dirbančių asmenų rimtį, konfliktą matę mokiniai buvo šokiruoti, nutrūko įprasta ugdymo veikla (pas mokyklos direktorių aiškintis situacijos rinkosi atsakingi darbuotojai), į mokyklą buvo iškviesti policijos pareigūnai. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad vertinant nuteistojo G. A. veiksmus pagal objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis G. A., suduodamas smūgį kumščiu ugdymo įstaigoje į veidą gerokai už save vyresniam nukentėjusiajam kitų asmenų (tame tarpe mokinių) akivaizdoje, akivaizdžiai pademonstravo agresyvumą ir įžūlumą, bei jo veiksmai siekė tokio pavojingumo laipsnį, dėl ko pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu kvalifikuoti kaip viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 straipsnis).

Dėl nukentėjusiojo civilinio ieškinio ir jo dydžio

24. Apeliantės apeliacinio skundo teiginiai, kad, neįrodžius nuteistojo G. A. kaltės, iš pastarojo nepagrįstai priteista neturtinė žala nukentėjusiajam, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi nuteistasis G. A. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagrįstai buvo nuteistas pagal BK 284 straipsnį. Pagal BPK 28 straipsnio 1 dalį, nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padaryta fizinė, turtinė ar moralinė žala. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis).

25. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismas turi pareigą kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-74/2014).

26. Šių nuostatų kontekste apygardos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad apylinkės teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnyje numatytais neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijais bei laikydamasis BPK 113 ir 115 straipsniuose nustatytų civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje išsprendimo taisyklių, pateikė argumentus, kodėl priteisė nukentėjusiajam neturtinės žalos atlyginimą 500 eurų. Be to, pažymėtina, jog priteisiant tokį neturtinės žalos dydį už BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą nenukrypta ir nuo teismų praktikos dėl nukentėjusiojo patirtos neturtinės žalos atlyginimo dydžių šios kategorijos bylose. Pažymėtina, jog viešosios tvarkos pažeidimo bylose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra patvirtinęs kaip pagrįstai paskirtus neturtinės žalos dydžius, kurie svyruoja nuo 202,73 Eur iki 1737,72 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-267/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-170-699/2016, 2K-605/2011, 2K-522/2013, 2K-35/2014, 2K-452/2014, 2K-473/2013).

27. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiajam S. G. dėl tyčinių neteisėtų nuteistojo G. A. veiksmų buvo sumuštas apatinis žandikaulis, tai yra jam buvo sukeltas fizinis skausmas, ką patvirtino pateikti medicininiai dokumentai. Be to, jis patyrė stresą, jis buvo pažemintas mokinių ir mokyklos darbuotojų akyse. Teismas, įvertinęs šias bei kitas nukentėjusiojo civiliniame ieškinyje nurodytas aplinkybes, nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo sumažino ir vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo, protingumo principais, jam priteisė mažesnę sumą, nei buvo prašoma. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog nukentėjusiajam S. G. priteistas 500 eurų neturtinės žalos atlyginimas yra nepagrįstas, aiškiai per didelis ir neatitinka teismų formuojamos praktikos analogiško pobūdžio bylose. Teisės taikymo aspektu patikrinusi teismo nuosprendį dėl nukentėjusiojo civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos išsprendimo ir atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į BK 284 straipsnio nuostatomis saugomų vertybių svarbą, į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, teisingai įvertino įtvirtintus įstatyme, tai yra CK 6.50 straipsnio 2 dalyje neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus ir juos tinkamai pritaikė ir pagrįstai priteisė nukentėjusiajam 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo.

28. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, tai yra pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis G. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, ją teisingai kvalifikavo, todėl nuteistojo G. A. atstovės pagal įstatymą D. A. apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. liepos 31 d. nuosprendis paliktinas nepakeistu.

Dėl proceso išlaidų

29. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovui, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-196/2009, 2K-351/2009). Nagrinėjamu atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėta pagal nuteistojo G. A. atstovės pagal įstatymą D. A. apeliacinį skundą, kurį nuspręsta atmesti, todėl yra pagrindas nukentėjusiojo S. G. turėtas proceso išlaidas už suteiktas advokato atstovavimo paslaugas apeliacinės instancijos teisme priteisti iš nuteistojo G. A., o jam neturint turto ir pajamų, iš jo tėvų K. A. ir D. A. iki sūnui sukaks pilnametystės amžius. Tačiau šiuo atveju pažymėtina, jog teismų praktikoje yra išaiškinta, kad nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti visos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2011, 2K-605/2011, 2K-687/2012 ir kt.).

30. Nukentėjusiojo S. G. ir jo atstovo advokato Jurijaus Malinino prašyme priteisti nukentėjusiajam jo patirtas atstovavimo išlaidas (3 t., b. l. 80 ) nurodoma, jog S. G. už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į nuteistojo atstovės pagal įstatymą apeliacinį skundą sumokėjo 400 eurų. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas atsižvelgia į tai, kad baudžiamoji byla nėra didelės apimties (trys tomai), ji nelaikytina sudėtinga (viena nusikalstama veika), taip pat į tai, kad tas pats advokatas atstovavo nukentėjusįjį ir pirmosios instancijos teismo posėdyje, o apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas viename teismo posėdyje, kuriame nebuvo atliekamas įrodymų tyrimas, be to surašyto atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtis siekia tik 4 puslapius, kurių didžiąją dalį teksto užima įstatymo normų citavimas, ir konstatuoja, jog prašymas priteisti 400 eurų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir dalyvavimą viename apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra nepagrįstas. Todėl prašoma priteisti teisinės pagalbos išlaidų suma mažintina iki 150 eurų. Nukentėjusiojo turėtos išlaidos advokato teisinės pagalbos paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti priteistinos iš nepilnamečio nuteistojo G. A., o jam neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų šioms išlaidoms atlyginti, jos lygiomis dalimis išieškotinos iš jo tėvų K. A. ir D. A.. Nustatytina, kad ši nuteistojo G. A. tėvų K. A. ir D. A. pareiga pasibaigia G. A. sulaukus pilnametystės arba iki pilnametystės įgijus turto arba uždarbio, kurio pakaktų šioms išlaidoms atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

nuteistojo G. A. atstovės pagal įstatymą D. A. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo G. A. 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) nukentėjusiajam S. G. advokato teisinės pagalbos paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Nuteistajam neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų šioms išlaidoms atlyginti, jas lygiomis dalimis išieškoti iš jo tėvų K. A. ir D. A.. Nustatyti, kad ši nuteistojo G. A. tėvų K. A. ir D. A. pareiga pasibaigia G. A. sulaukus pilnametystės arba iki pilnametystės įgijus turto arba uždarbio, kurio pakaktų šioms išlaidoms atlyginti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Boleslovas KalainisVytautas KursevičiusLaisvydas Zederštremas