Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2021-07-01 · Administracinė byla Nr. eI3-2681-595/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-07-01
Bylos Nr.
eI3-2681-595/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00849-2021-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjai
Vita Valeckaitė (pirm.), Jolita Rasiukevičienė, Gitana Butrimaitė
Atsakovas
Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Aplinkos apsaugos departamentas prie LR Aplinkos ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija
Pareiškėjas
UAB „Atostogų parkas“
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI3-2681-595/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00849-2021-9Procesinio sprendimo kategorijos: 18.12; 55.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. liepos 1 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjos atstovams R. A., R. J.,atsakovo atstovei A. P.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Atostogų parkas“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Atostogų parkas“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021-02-12 sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-52, kuriuo patvirtinta pareiškėjai apskaičiuota 71 054 Eur suma padidintu mokesčio tarifu už išgautą požeminį vandenį, atleisti pareiškėją nuo LR Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytos sankcijos už šio įstatymo pažeidimą dėl požeminio vandenio naudojimo 2017-2018 mokestiniais metais ir 2019 metų I ketvirtį.

Nurodo, kad nuo 2014-07-01 įsigaliojo LR Žemės gelmių įstatymo Nr. 1-1034 pakeitimai ir pareiškėjai atsirado prievolė gauti Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudaryti su šia tarnyba išteklių ar ertmių naudojimo sutartį pagal Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenius) ir ertmes išdavimo taisykles. Nei Geologijos tarnyba, nei kitos valstybės institucijos bendrovės neinformavo, jog neseniai pakeistas įstatymas įtvirtina prievolę gauti atskirą leidimą požeminio vandens naudojimui bei sudaryti su specialia valstybės institucija (Geologijos tarnyba) išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Taip pat, nors savo veiklos laikotarpiu pareiškėja buvo ne kartą tikrinama Aplinkos apsaugos departamento pareigūnų, bendrovei niekada nebuvo pateiktos jokios pretenzijos dėl (neturimo) leidimo naudoti požeminį gamybinį vandenį.

Paaiškina, kad ji įstatymų nustatyta tvarka vedė nuotekų apskaitą, laiku ir tinkamai deklaravo nuotekų kiekius, mokėjo atitinkamus mokesčius. UAB „Atostogų parkas“ 2017 metais deklaravo 31,98 tūkst. kub. m. nuotekų, 2018 metais deklaravo 27,3 tūkst. kub. m. nuotekų. Nors vandens nuotekos pagal turimą Taršos leidimą buvo nuolat tinkamai deklaruojamos ir mokami mokesčiai, tačiau jokios valstybės institucijos, tame tarpe Departamento pareigūnai, niekada nepateikė bendrovei klausimų, ar bendrovė turi leidimus naudoti vandenį, kurio nuotekas (kaip taršą) deklaruoja pagal atitinkamus vandens skaitiklių parodymus. Tik 2018 metais pati pareiškėja sužinojo, jog 2014 metų viduryje pasikeitė teisinis reglamentavimas, ir kad įmonės veikloje yra reikalingas taip pat ir leidimas gamybiniam požeminiam vandeniui, jei iš vandenvietės išgaunama daugiau kaip 10 kubinių metrų požeminio geriamojo gėlo ir gamybinio vandens per parą. Pareiškėja pati nedelsiant ėmėsi aktyvių veiksmų gauti reikiamą leidimą. Šis procesas užtruko ne dėl pareiškėjos kaltės. 2019 m. pradžioje gavo leidimą naudoti atitinkamus žemės gelmių išteklius (gamybinį požeminį vandenį), ir nedelsiant – 2019-04-29, deklaravo ir sumokėjo visus mokesčius už sunaudotą požeminį gamybinį vandenį už 2016 metus, 2017 metus, 2018 metus bei 2019 metų I ketvirtį ir iki šiol visus mokesčius už suvartotą vandenį ir kitus mokesčius moka laiku. Patikrinimo akte konstatuota, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir MUVGIĮ) 6 str. ir 7 str., yra nustatyta, jog pareiškėja 2017-2019 m. mokestiniais laikotarpiais deklaracijas pateikė taikydama teisingą mokesčio už naudingąsias iškasenas tarifą ir teisingus mokestinio laikotarpio indeksavimo koeficientus. Nebuvo nustatyta, jog pareiškėja būtų nedeklaravus 2017 - 2019 m. mokestiniais metais faktiškai išgautų gamtos išteklių (gelmių vandenį) ar deklaravusi mažesnį, nei realiai išgautas vandens išteklių kiekis. Tai yra, skundžiame Sprendime nurodytos sankcijos pareiškėjai – paskaičiuota mokėtina mokesčio suma 10 kartų didesniu nei bazinis tarifu, yra taikomos tik už tai, jog naudingųjų išteklių išgavimo laikotarpiu pareiškėja dar nebuvo gavusi formalaus leidimo iš Lietuvos geologijos tarnybos.

Pažymi, kad pareiškėja „mokestinės amnestijos“ laikotarpiu – iki 2019-07-01, deklaravo ir visiškai sumokėjo mokesčius už gamtos išteklių naudojimą, bendrovė buvo aktyvi gauti reikiamus leidimus ir toliau savo veikloje vykdyti visus teisės aktų numatytus reikalavimus. Todėl mano, jog šiuo atveju būtų nepagrįsta įmonei priskaičiuoti padidintu tarifu mokestį, kurį įmonė per papildomai jai suteiktą laiką yra visiškai sumokėjusi ir pagal tuo metu galiojusį LR Mokesčių administravimo įstatymą. Pavėluotas leidimo naudoti tam tikrus gamtos išteklius (požeminį vandenį) išsiėmimas buvo sąlygotas tiek objektyvių priežasčių, tiek apmaudžių žmogiškos klaidos veiksnių, o pačios pareiškėjos UAB “Atostogų parkas“ veikloje niekada nebuvo sąmoningo siekio nuslėpti mokesčius ar kitaip pažeidinėti įstatymus. Pareiškėjos nuomone, sąžiningi ūkio subjektai, kurie dėl tam tikrų objektyvių priežasčių laiku nepasirūpino (negavo) atitinkamo leidimo gamtos ištekliams naudoti, tačiau sąžiningai klydo, niekada nesiekė nuslėpti valstybinių išteklių naudojimo, visus išgautus (naudotus) išteklius apskaitė, skaitiklių rodmenis registravo žurnaluose, duomenis deklaravo įstatymų nustatyta tvarka bei sumokėjo mokestį įprastiniu tarifu, taip pat nedelsiant ėmėsi priemonių pažeidimui ištaisyti, negali būti suvienodinami su nesąžiningais ūkio subjektais. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjai, kaip ūkio subjektui, pritaikyta griežta poveikio priemonė yra akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. MUVGIĮ numatyto dydžio sankcijų taikymu pareiškėjai, už šiuo atveju – pavėluotą, leidimo naudoti gamtos išteklius gavimą, baudžiant bendrovę milžiniškomis baudomis, dabartinėmis pandemijos ir ūkinės veiklos apribojimo sąlygomis, apskritai būtų ne pasiektas teisinės atsakomybės tikslas - atgrasyti teisės subjektus nuo teisės pažeidimų, tačiau sukeltų grėsmę pareiškėjos veiklos tęstinumui apskritai, nes priskaičiuota padidinto tarifo mokesčio suma – 71 054 Eur, būtų nepakeliame finansinė našta įmonei. Šiuo metu, šalyje tebesitęsiant karantinui, kai pareiškėja negali vykdyti jokios veiklos, nuo COVID-19 labai nukentėjusi bendrovė deda visas pastangas išsilaikyti versle, išsaugoti darbo vietas savo darbuotojams ir pajamas jų šeimoms. Todėl bet kokios nepagrįstos ar neadekvačios sankcijos įmonei yra nepakeliamos, yra būtų pareiškėjos verslo žlugdymas ir Kretingos rajono žmonių darbo vietų naikinimas. Taigi, pareiškėjos nuomone, šioje konkrečioje situacijoje atsižvelgtina į tai, jog nebuvo tyčios pažeisti MUVGIĮ reikalavimus, pareiškėjos imperatyvių MUVGIĮ reikalavimų aplinkos apsaugos ir mokesčių už gamtos išteklius srityje nevykdymas šiuo atveju nelaikytinas sąmoningu ir tikslingu, požeminio vandens ištekliai iš pareiškėjos vandenvietės kurį laiką buvo eksploatuojami be leidimo dėl informacijos stokos, žmogiškos klaidos bei patiems Departamento pareigūnams tinkamai neatlikus savo pareigų informuoti tikrinamą ūkio subjektą apie trūkumus jo veikloje, įstatymo pažeidimai buvo ištaisyti pačios pareiškėjos iniciatyva, o ne Departamento patikrinimo ir (ar) įpareigojimo pasėkoje, 2019-04-17 gavusi leidimą naudoti atitinkamus žemės gelmių išteklius (gamybinį požeminį vandenį), pareiškėja nedelsiant – 2019-04-29, deklaravo ir sumokėjo visus mokesčius už sunaudotą požeminį gamybinį vandenį už 2016 metus, 2017 metus, 2018 metus bei 2019 metų I ketvirtį, Departamentas nustatė, jog pareiškėja 2017-2019 m. mokestiniais laikotarpiais deklaracijas pateikė taikydama teisingą mokesčio už naudingąsias iškasenas tarifą ir teisingus mokestinio laikotarpio indeksavimo koeficientus, nebuvo nustatyta, jog pareiškėja būtų nedeklaravus 2017 - 2019 m. mokestiniais metais faktiškai išgautus gamtos išteklius (gelmių vandenį) ar deklaravusi mažesnį, nei realiai išgautas požeminio vandens išteklių kiekis, dėl šiuo metu dėl susidariusios ypatingos padėties šalyje ir pareiškėjos veiklos sričiai taikomų ūkinės veiklos ribojimų, pareiškėjai pritaikyta ekonominė sankcija už praeityje padarytus (ir ištaisytus) įstatymų pažeidimus būtų neadekvati ir neproporcinga padarytam teisės pažeidimui ir padaryto pažeidimo pasekmėms. Teigia, kad įvertinus tai, kad mokestį jau yra sumokėjusi, apskaičiavus jį padidintu 10 kartų tarifu iš pareiškėjos yra reikalaujama sumokėti mokesčių už faktiškai sunaudotą vandenį 11 kartų taikytino tarifo dydžio, ko įstatymas nenumato. MUVGIĮ 6 str. 2 dalies norma yra nukreipta prieš subjektus, visiškai nemokančius ir nesumokėjusius mokesčių už faktiškai sunaudotus gamtos išteklius: nedeklaruotą kiekį, deklaruotą mažesnį kiekį ar be leidimo išgautus išteklius (neturint atitinkamo Lietuvos geologijos tarnybos prie LR AM leidimo, išduodamo pagal Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklėmis, ar kai apskritai yra techniškai neįmanoma deklaruoti sunaudotų gamtos išteklių). Nors pateikė Departamentui šias pastabas, tačiau į jas nebuvo sureaguota. Todėl, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais prašo sankcijos – 10 kartų padidintu mokesčio tarifu apskaičiuoto papildomo mokesčio už be leidimo naudotus požeminio vandens išteklius, neskirti, ir panaikinti Departamento Sprendimu pareiškėjai priskaičiuotą 71 054 Eur papildomą mokesčio sumą už 2017 - 2019 metais (I ketv.) sunaudotą požeminį vandenį.

Pažymi ir tai, kad šiuo metu esamas teisinis reguliavimas visiems mokesčių mokėtojams, nepriklausomai nuo konkrečių pažeidimo aplinkybių, numato vienodą sankciją, mokesčių administratoriui nesuteikiant jokių galimybių diferencijuoti pažeidimus pagal konkretaus pažeidimo padarymo aplinkybes ir visus pažeidėjus tiesiog suvienodinant, bei apskritai įtvirtina itin griežtą ir naujausiam teisiniam reguliavimui gan reto sunkumo sankciją – net 10 kartų padidintą atitinkamo mokesčio tarifą. Todėl MUVGIĮ nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją < ... > pagrįstumo ir teisėtumo kontrolės funkcija tenka teismui. Pareiškėja atkreipia dėmesį, jog šiuo metu Lietuvos Respublikos Seimui svarstymui yra pateiktas įstatymų paketas, kuriuo siūloma sumažinti MUVGIĮ požeminio vandens (išskyrus mineralinį vandenį) ištekliams nustatytą didesnio mokesčio tarifo koeficientą už nedeklaruotą ir (ar) be leidimo išgautą išteklių kiekį nuo 10 iki 2. Seimui svarstymui pateikto MUVGIĮ pakeitimo projekto 2 straipsnis numato pasiūlymą, jog šio įstatymo nuostatos būtų taikomos ir iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtiems mokestiniams patikrinimams. Pareiškėjos nuomone, numatomos teisėkūros (teisės aktų pakeitimo) iniciatyvos yra taip pat aktualios ir pareiškėjos skunde nurodytų klausimų sprendimui, nes būtent susiklosčiusi teismų praktika, taikant MUVGIĮ, yra vienas iš svarbiausių veiksnių pastarajai teisėkūros iniciatyvai. Kaip matoma iš įstatymo projekto rengėjų aiškinamojo rašto įstatymų projektai yra parengti, įvertinus bendruomenių ir kitų asmenų kreipimusis dėl problemų kylančių siekiant apsirūpinti geriamuoju vandeniu ir institucijų taikomų sankcijų už požeminio vandens išteklių gavybą neturint gręžinio paso ar privalomo leidimo požeminio vandens ištekliams išgauti. Mokesčio įstatymo projektas parengtas įvertinus teismų praktiką, kuri rodo, kad, jei asmuo kreipiasi į teismą dėl AAD skirto didesnio tarifo mokesčio sumažinimo, dažniausiai teismo sprendimu AAD taikomas koeficientas 10 sumažinamas iki 1,5 ar 2 ir taip pat įvertinus kitų institucijų taikomas sankcijas už panašaus pobūdžio nusižengimus. Nors aukščiau nurodyti teisės aktų pakeitimai pareiškėjos skundo pateikimo teismui metu dar nėra priimti ir nėra įsigalioję, tačiau numatomos teisėkūros iniciatyvos yra neabejotinai aktualios pareiškėjos skundo nagrinėjime, kaip „kitos svarbios aplinkybės“, kurias, greta kitų bylai reikšmingų aplinkybių, turėtų įvertinti skundą nagrinėjantis teismas.

Atsiliepimas

Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, kad nesutinka su skundu, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad Departamento priimtas 2021-02-12 sprendimas Nr. AS-52 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ yra teisėtas, pagrįstas, priimtas tinkamai ir teisingai taikant galiojančias teisės aktų nuostatas, todėl neturėtų būti naikinamas. 2017-01-01 iki 2019-04-17 (iki leidimo išdavimo dienos) UAB „Atostogų parkas“ gamybinio vandens (gręžinio Nr. 54970, kodas – 5181) vandenvietėje visas išgautas požeminis vanduo laikytinas išgautas be leidimo. Tuo pažeista Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalis ir Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalis. Todėl iš viso už 2017 – 2018 metų mokestinius laikotarpius ir 2019 metų I ketvirtį ir II ketvirčio dalį paskaičiuota mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma sudaro 71 054 eurus. Už neturint leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes išgautą požeminio vandens kiekį mokesčio dydis apskaičiuojamas vadovaujantis MUVGIĮ įstatymo 6 straipsniu.

Pažymi, kad šiuo atveju įstatymo nežinojimas pareiškėjos neatleidžia nuo atsakomybės. Atkreipia dėmesį, kad patikrinimus dėl taršos leidimo (UAB „Atostogų parkas“ veiklą vykdė pagal turimą taršos leidimą Nr. TL-KL.3-14/2016) sąlygų laikymosi atlieka Departamento valdybų specialistai. Patikrinimų metu dėmesys telkiamas į turimo leidimo ir jame nustatytų sąlygų laikymąsi, todėl gamybinio požeminio vandens naudojimo (išgavimo) teisėtumas nebuvo ir negalėjo būti šių patikrinimų dalyku. 2020-11-30 atliktą patikrinimą vykdė Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento specialistė ir patikrinimo objektas buvo mokesčio už išgautus valstybinus gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumas už 2017-2019 metų mokestinius laikotarpius, todėl Lietuvos geologijos tarnybos išduotas leidimas bei išteklių naudojimo sutartis yra tiesiogiai susiję su atlikto patikrinimo objektu. Nors pareiškėja teigia, jog Departamento pareigūnai ar kitos valstybinės institucijos neinformavo pareiškėjos, kad reikalingas leidimas gamybiniam požeminiam vandeniui išgauti, tačiau šios aplinkybės pareiškėja nepagrindžia jokiais objektyviais duomenimis. Departamento nuomone, ūkio subjektas vykdydamas veiklą privalo žinoti teisinį reglamentavimą, tiesiogiai susijusį su veiklos vykdymu. Pareiškėjos argumentas, kad leidimas – tai formalus dokumentas, ir tai, kad pareiškėja savo pačios iniciatyva, ir gerokai iki Departamento atlikto patikrinimo buvo įstatymų nustatyta tvarka teisingai deklaravusi visus sunaudotus vandens išteklius ir tinkamai sumokėjus mokėtinus mokesčius, šalina pareiškėjos atsakomybę, nepagrįstas. Nuo 2014-07-01 įsigaliojo Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies pakeitimai, nustatantys, kad žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Todėl nuo 2017-01-01 iki 2019-04-17 (iki leidimo išdavimo dienos) pareiškėjos gamybinio vandens (gręžinio Nr. 54970, kodas – 5181) vandenvietėje visas išgautas požeminis vanduo laikytinas išgautas be leidimo.

Departamentas akcentuoja, kad pagal MUVGIĮ įstatymo 6 straipsio 2 dalį, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Įstatyme nedetalizuota mokesčio mokėtojo kaltės forma dėl nedeklaruoto mokesčio. Mokesčio mokėtojas privalo teisingai ir laiku registruoti išgaunamus gamtos išteklius, juos deklaruoti ir mokėti nustatytus mokesčius, gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas, išgauti teisėtai. Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius, ar valstybiniai gamtos ištekliai išgauti teisėtai. Atsakovas turi pareigą taikyti didesnį mokesčio tarifą už nedeklaruotą arba deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį. Skunde pareiškėja pripažįsta ir neneigia padaryto pažeidimo egzistavimo, todėl pastaroji turi prisiimti ir dėl to kilusius padarinius. Be to, atkreipia dėmesį ir į tai, kad Aplinkos ministerijai ar jos įgaliotai institucijai įstatymu nėra suteiktos teisės sumažinti koeficiento ar jo iš viso netaikyti.

Nurodo, kad pareiškėja netinkamai interpretuoja „mokestinės amnestijos“ sąvoką. Pagal reglamentavimą mokesčių mokėtojai yra (gali būti) atleidžiami tik nuo mokėtinų delspinigių kaip tokių, bet ne nuo pareigos sumokėti atitinkamus mokesčius.

Pabrėžia, kad tiek atlikus patikrinimą, tiek priimant Sprendimą Departamento pareigūnai tinkamai taikė teisės aktų reikalavimus, teisingai apskaičiavo mokėtiną mokestį didesniu tarifu. Departamento nuomone, tiek 2020-11-30 patikrinimo aktas Nr. PA79-88, tiek skundžiamas Sprendimas priimti laikantis teisės aktų reikalavimų, yra aiškūs, suprantami ir pakankamai motyvuoti. Skunde nėra pateikta objektyvių pagrįstų duomenų, kurių pagrindu turėtų būti panaikintas Sprendimas. Skunde apžvelgiama Lietuvos administracinių teismų praktikoje formuojama praktika, kuria mokestis už valstybinius gamtos išteklius gali būti mažinamas remiantis teisingumo bei protingumo kriterijais, tačiau tuo pačiu akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pateikęs išaiškinimą, jog įstatymas apskritai nenumato galimybės taikyti mažesnį mokestį už valstybinius gamtos išteklius, nei numatyta. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mažinamas yra išskirtinai teismų kompetencijos dalykas, ir tik galimas tada, kada yra nustatomos pagrįstos išskirtinės aplinkybės. Skunde pateikiamos aplinkybės nelaikytinos teisiškai reikšmingomis ir šalinančiomis padarytą pažeidimą arba kaip nors kitaip galinčiomis daryti įtaką neskirti apskaičiuotą mokestį už valstybinius gamtos išteklius. Pareiškėja nenurodė iš esmės jokių ypatingų aplinkybių, į kurias atsižvelgiant teismas galėtų neskirti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius. Pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog apskaičiuotas mokestis už valstybinius gamtos išteklius galimai reikšmingai darytų įtaką pareiškėjos finansinei padėčiai. Pateiktos deklaracijos ar įstatymų pakeitimų projektai, savaime nereiškia, kad galima neskirti pareiškėjai mokesčio už valstybinius gamtos išteklius padidintu tarifu. Pareiškėjai 71 054 eurų mokestis apskaičiuotas pagrįstai, jis neprieštarauja teisingumo ir protingumo principams, atitinka proporcingumo kriterijų. Sprendimas yra adekvatus, nustatytos aplinkybės aiškios, pagrįstos teisės aktais ir pakankamai motyvuotos. Sprendime aiškiai ir suprantamai yra pažymėta, kad Sprendimas priimamas ne tik vadovaujantis galiojančiais įstatymais, bet ir įvertinus pareiškėjos pateiktas rašytines pastabas bei jas pagrindžiančius dokumentus. Sprendime pažymėta, kad Departamentas priimdamas sprendimą privalo imperatyviai taikyti teisės aktų normas (MUVGIĮ) ir negali atsižvelgti į rašytinėse pastabose nurodytas lengvinančias aplinkybes, netaikyti ar taikyti mažesnės (kitokios) sankcijos, nei ji numatyta MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje. Skundžiamas Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatyme numatytus administraciniams aktams keliamus reikalavimus. Todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą jame nurodytais argumentais.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į skundą nurodo, kad pareiškėja skunde neginčija patikrinimo akte nustatytų aplinkybių, kad 2017-2019 m. mokestiniais metais nebuvo gavusi Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo ir nebuvo sudariusi su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutarties dėl požeminio vandens išgavimo pareiškėjos vandenvietėse, o Sprendimo neteisėtumą grindžia tuo, kad pritaikyta sankcija yra neproporcinga ir neteisinga padarytam pažeidimui.

Paaiškina, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą laikytina, kad neturint teisės aktuose nustatyta tvarka išduoto leidimo naudoti požeminio vandens išteklius, juos išgauti neleidžiama. Mano, kad mokesčio už išgautus požeminio vandens išteklius deklaravimas ir sumokėjimas neturint išteklių išgavimui reikalingo leidimo nepaneigia fakto, kad ištekliai išgauti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Už išteklių išgavimą neturint leidimo MUVGIĮ numatyta atsakomybė, didesnio tarifo mokesčio taikymas. MUVGIĮ dėl jo 6 str. 2 d. taikymo išimčių ar alternatyvų nenumatyta.

Dėl Pereinamojo laiko įstatymo taikymo nurodo, kad Aplinkos ministerija gavo Finansų ministerijos nuomonę dėl šio įstatymo taikymo administruojant aplinkosauginius mokesčius. Finansų ministerija 2019-05-23 informavo, kad atsižvelgiant į tai, kad įstatymo 11 straipsnyje aprašytaisiais atvejais mokesčių mokėtojai yra (gali būti) atleidžiami tik nuo mokėtinų delspinigių kaip tokių, bet ne nuo pareigos sumokėti atitinkamus mokesčius, Departamento pareigūnai, atlikdami mokestinius patikrinimus, apskaičiuoja būtent mokestines prievoles (padidinto tarifo mokėtinus mokesčius), o mokesčiai ir delspinigiai laikytini skirtingais dalykais, galima teigti, kad Departamento pareigūnai, atlikdami mokestinius patikrinimus, esant tam pagrindui, turėtų ir toliau nustatinėti mokesčių mokėtojams padidinto tarifo mokėtinus mokesčius, ir šie apskaičiuotieji padidinto tarifo mokėtini mokesčiai negalėtų (neturėtų) būti mažinami. Atsižvelgiant į Finansų ministerijos išaiškinimą, mano, kad Pereinamojo laiko įstatymo 11 straipsnio nuostatos nelaikytinos pagrindu atleisti asmenį nuo pareigos sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius.

Todėl Departamentas, atlikęs pareiškėjos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą, Sprendimu pagrįstai nustatė pažeidimus ir taikė teisės aktuose nustatyto dydžio koeficientą, paskaičiuodamas mokėtiną mokestį. Sprendime yra nurodytas teisinis ir faktinis jo priėmimo pagrindas ir motyvai. Pakankamo teisinio ir faktinio pagrindo Sprendimą laikyti nepagrįstu, tinkamai nemotyvuotu, todėl naikintinu, nėra. Informauoja, kad MUVGIĮ Nr. I-1163 6 str. pakeitimo projektas yra paskelbtas viešai Teisės aktų informacinėje sistemoje MUVGIĮ projektu siūloma sumažinti MUVGIĮ požeminio vandens (išskyrus mineralinį vandenį) ištekliams nustatytą didesnio mokesčio tarifo koeficientą už nedeklaruotą ir (ar) be leidimo išgautą išteklių kiekį nuo 10 iki 2. Šiuo metu nurodytas įstatymų pakeitimų paketas vis dar svarstomas. Prašo dėl skundo pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovai palaikė skundą jame išdėstytais argumentais, prašė jį tenkinti. Prašė, teismui nusprendus nepanaikinti Sprendimo, sumažinti Sprendime apskaičiuotą mokestį.

Šalies argumentai

Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu su skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021-02-12 priimto Sprendimo, kuriuo pareiškėjai UAB „Atostogų parkas“ už nustatytus pažeidimus skirta sankcija, pagrįstumo ir teisėtumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Atostogų parkas“ vykdoma veikla pagal EVRK 2 red. - 932900 - Kita pramogų ir poilsio organizavimo veikla. UAB „Atostogų parkas“ turi Aplinkos apsaugos agentūros 2016-03-16 išduotą Taršos leidimą Nr.TL-KL.3-14/2016. Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos 2016-04-27 UAB „Atostogų parkas“ išdavė leidimą naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes Nr. PV-16-11. Pagal prie leidimo Nr. PV-16-11 pridedamos naudojimo sutarties sąlygas leidžiama naudoti Vilkyčių - 3 telkinio (vandenvietės), esančios (duomenys neskelbtini), mineralinio požeminio vandens išteklius. Šis leidimas 2019-04-17 buvo pakeistas į leidimą naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes Nr. PV-19-10p. Pagal prie leidimo Nr. PV-19-10p pridedamų naudojimo sutarčių sąlygas leidžiama naudoti Vilkyčių – 3 mineralinio (gręž. Nr.10880) ir UAB „Atostogų parkas“ gamybinio gręžinio (gręž. Nr. 54970) telkinių (vandenviečių), esančių (duomenys neskelbtini), požeminio vandens išteklius. Sutarties galiojimo terminas nuo 2019-04-17 iki 2044-04-16.

Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius atliko pareiškėjos UAB „Atostogų parkas“ mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą. 2020-11-30 buvo surašytas patikrinimo aktas Nr. PA79-88, kuriame nustatyta, kad pareiškėja iš gamybinio vandens (gręžinio Nr.54970, kodas – 5181) vandenvietėje nuo 2017-01-01 iki 2019-04-17 be Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos leidimo išgavo požeminio vandens išteklius. Per 2017 metų mokestinius laikotarpius iš viso išgauta 31 980 m³ kito požeminio vandens, per 2018 metų mokestinius laikotarpius iš viso išgauta 27 250 m³ kito požeminio vandens, per 2019 metų I ketvirtį ir II ketvirčio dalį (iki leidimo išdavimo dienos – 2019-04-17) išgauta 7993 m³ kito požeminio vandens. Tokiu būdu pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už per 2017 metų mokestinius laikotarpius be leidimo išgauto 31 980 m³ kito požeminio vandens paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma yra 33 268 eurai, už per 2018 metų mokestinius laikotarpius be leidimo išgauto 27 250 m³ kito požeminio vandens paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma yra 29 129 eurai, už per 2019 metų I ketvirtį ir II ketvirčio dalį (iki leidimo išdavimo dienos) be leidimo išgauto 7993 m³ kito požeminio vandens paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma yra 8657 eurai. Iš viso už 2017 - 2018 m. mokestinius laikotarpius ir 2019 m. I ketvirtį ir II ketvirčio dalį (iki leidimo išdavimo dienos) paskaičiuota mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma sudaro 71 054 eurus.

2021-02-12 Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos sprendimu Nr. AS-52 patvirtino 2020-11-30 Patikrinimo aktą Nr. PA79-88, nustatydamas sumokėti pareiškėjai 71 054 Eur sumą už be leidimo 2017 m., 2018 m. ir 2019 m. I ketvirtį išgautus valstybinius gamtos išteklius.

Nustatyta, kad pareiškėja teikė Departamentui pastabas dėl Patikrinimo akto, tačiau Sprendime nurodyta, kad į pastabas priimant Sprendimą atsižvelgta nebuvo, kadangi pareiškėja vadovaujantis LR Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi iki leidimo išdavimo dienos (2019-04-17) neturėjo leidimo naudoti gamybinį požeminį vandenį.

Pareiškėja su Sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti, atleisti nuo mokesčio mokėjimo arba sumažinti mokestį, nurodydama, kad ji neginčija, jog neturėjo reikiamo leidimo ir nebuvo sudariusi išteklių ar ertmių naudojimo sutarties dėl požeminio vandens išgavimo pareiškėjos vandenvietėse, tačiau įstatymų nustatyta tvarka vedė nuotekų apskaitą, laiku ir tinkamai deklaravo nuotekų kiekius, mokėjo atitinkamus mokesčius, valstybės institucijos jos neinformavo, kad pasikeitus teisiniam reglamentavimui, ji turi turėti tokį leidimą, nors ne kartą buvo tikrinta Departamento pareigūnų, tačiau dėl to jokių pretenzijų nebuvo sulaukusi. Sužinojusi, nedelsiant ėmėsi aktyvių veiksmų gauti reikiamą leidimą. Šis procesas užtruko ne dėl pareiškėjos kaltės. Gavusi leidimą, 2019-04-29 deklaravo ir sumokėjo visus mokesčius už sunaudotą požeminį gamybinį vandenį. Sąmoningai nesiekė nuslėpti mokesčius ar kitaip pažeidinėti įstatymus, pritaikyta sankcija yra neproporcinga padarytam pažeidimui, be to, įvertinus tai, kad sumokėjo mokestį nustatytu tarifu, šiuo atveju bendrovė turėtų sumokėti mokestį už išgautą vandenį padidintu 11 kartų tarifu.

Aplinkos apsaugos įstatymo 14 straipsnyje nustatyta, kad gamtos išteklių naudotojai privalo <...> racionaliai ir taupiai naudoti gamtos išteklius, nepažeisti aplinkos apsaugos reikalavimų;<...>. MUVGIĮ mokesčio mokėtojui nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti, kad gamtos ištekliai būtų išgaunami teisėtai, tinkamai ir laiku deklaruojamas išgautas gamtos išteklių kiekis bei sumokami mokesčiai.

Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (toliau – ir ŽGĮ) (redakcija, galiojusi nuo 2016-08-01 iki 2020-07-01) 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žemės gelmių ištekliai ir ertmės gali būti naudojami tik įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. To paties įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. ŽGĮ 12 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Leidimas naudoti žemės gelmių išteklius bei ertmes suteikia teisę leidime nustatytą laikotarpį išteklių ar ertmių naudojimo sutartyje nurodytame plote arba suteiktame kasybos sklype ir nustatytomis sąlygomis naudoti nurodytų rūšių žemės gelmių išteklius ar ertmes.

Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius išdavimo tvarką reglamentavo Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-02-11 nutarimu Nr. 198 „Dėl Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių patvirtinimo ir įgaliojimų suteikimo“ (aktuali redakcija nuo 2012-04-27 iki 2020-07-01). Taisyklių 4.1 punkte apibrėžta leidimo naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes sąvoka. Leidimas – fiziniam ar juridiniam asmeniui ar šių asmenų grupei, veikiančiai pagal jungtinės veiklos sutartį, išduodamas dokumentas, kuriuo suteikiama teisė konkrečiame objekte pagal sutartyje nustatytas sąlygas (žemės gelmių šiluminės energijos naudojimo sutartis nesudaroma) naudoti nurodytų rūšių žemės gelmių išteklius ar ertmes.

Remiantis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (2019-10-15 įstatymas Nr. XIII-2484, įsigaliojo 2020-07-01) 4 straipsniu mokesčio objektas – išgaunami valstybiniai gamtos ištekliai. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius objektas yra šie išgaunami valstybiniai gamtos ištekliai: 1) naudingosios iškasenos, nurodytos šio įstatymo 1 priede, išskyrus angliavandenilius ir durpes, naudojamas gydymo įstaigose; 2) vanduo ir statybinis gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede; 3) medžiojamieji gyvūnai, apmokestinami pagal medžioklės plotų kategorijas, nurodytas šio įstatymo 3 priede. MUVGIĮ 5 str. 1 d. numatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas.

Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio Įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento - 10.

Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (Įstatymo 7 str. 4 d.).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra nurodęs, kad MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis numato, kad nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio Įstatymo 1, 2 ir 3 punktuose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Ir tai yra imperatyvas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartis Nr. A-821-602/2016).

Taigi, kaip nustatyta, pareiškėja nuo 2017-01-01 iki 2019-04-17 Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos leidimo naudoti gamybinio požeminio vandens išteklius neturėjo. Todėl nuo 2017-01-01 iki 2019-04-17 (iki leidimo išdavimo dienos) UAB „Atostogų parkas“ gamybinio vandens (gręžinio Nr. 54970, kodas – 5181) vandenvietėje visas išgautas požeminis vanduo laikytinas išgautas be leidimo. Tuo pažeista Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalis ir Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už per 2017 metų mokestinius laikotarpius be leidimo išgauto 31 980 m3 kito požeminio vandens paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma yra 33 268 eurai, už per 2018 metų mokestinius laikotarpius be leidimo išgauto 27 250 m3 kito požeminio vandens paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma yra 29 129 eurai, už per 2019 metų I ketvirtį ir II ketvirčio dalį (iki leidimo išdavimo dienos) be leidimo išgauto 7993 m3 kito požeminio vandens paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma yra 8657 eurai. Iš viso už 2017 – 2018 metų mokestinius laikotarpius ir 2019 metų I ketvirtį ir II ketvirčio dalį (iki leidimo išdavimo dienos) paskaičiuota mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma sudaro 71 054 eurus. Pareiškėja yra laikoma mokesčio už išgaunamus valstybinius gamtos išteklius mokėtoja ir įstatymo nustatyta tvarka privalėjo turėti leidimą, nustatyta tvarka ir terminais mokėti mokestį už išgaunamą požeminį vandenį. Pateikti į bylą rašytiniai įrodymai (deklaracijos) patvirtina, kad pareiškėja 2019-04-29 deklaravo vandens kiekius už ginčo laikotarpį ir sumokėjo mokesčius.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, fizinis asmuo, juridinis asmuo ar jo padalinys (įskaitant užsienio valstybės juridinį asmenį ir kitą organizaciją, taip pat jų padalinį), prieš pradėdamas eksploatuoti ūkinės veiklos objektą ir vykdyti ūkinę veiklą, privalo šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais gauti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą, taršos leidimą ar kitą leidimą (toliau – leidimas) arba įrenginį įregistruoti. Taigi, pareiškėja, pradėdama ūkinę veiklą, prieš pradėdama eksploatuoti ūkinės veiklos objektą ir vykdyti ūkinę veiklą privalėjo gauti Leidimą, suteikiantį teisę išgauti valstybinius gamtos išteklius, juos teisingai ir laiku registruoti, deklaruoti, sumokėti mokesčius.

Taigi, įvertinus nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, pareiškėjos nurodyti skundo argumentai yra visiškai nepagrįsti ir neįtakojantys priimto Departamento Sprendimo pagrįstumo. Kaip minėta, bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu išgauti požeminį vandenį leidimo pagal ŽGĮ 12 straipsnio 1 dalį neturėjo. Priešingai, nei teigia pareiškėja, leidimas – nėra formalus dokumentas, jo privalomumas yra imperatyviai reglamentuotas įstatymo. Tai, kad pareiškėja nežinojo apie tokio leidimo turėjimą nėra padarytą pažeidimą pateisinanti aplinkybė. Pažymėtina, kad įstatymo nežinojimas – neatleidžia nuo atsakomybės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnis). Teismas pažymi, kad teisėje galioja bendras principas, jog įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų suvokimas neatleidžia nuo atsakomybės ir negali būti traktuojama kaip lengvinanti aplinkybė. Pažymėtina, kad bendrovė, vykdydama žemės gelmių išteklių (požeminio vandens) gavybą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 11 str. 1 d., 12 str. 1 ir 4 d. bei Leidimų naudoti naudingųjų iškasenų (išskyrus angliavandenilius), požeminio pramoninio bei mineralinio vandens išteklius ir žemės gelmių ertmes išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-02-11 nutarimu Nr. 198, reikalavimais nustatyta tvarka privalėjo turėti leidimą naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes. Tai, kad sužinojusi apie reikiamą leidimą, iš karto inicijavo jo gavimo procedūrą, deklaravo ir sumokėjo visus mokesčius, be to, kaip nurodė, vedė nuotekų apskaitą, jas deklaravo ir mokėjo mokesčius, taip pat nepaneigia pareiškėjos atsakomybės bei iš to kylančių teisinių pasekmių. Už nustatytą pažeidimą taikytina imperatyvi įstatymo nuostata (MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis), t. y. už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio Įstatymo 1, 2 ir 3 punktuose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Įstatymas nenumato galimybės atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, mokesčių mokėtoją atleisti nuo paskirtos sankcijos ar ją sumažinti. Įstatymas taip pat neįtvirtina lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, vadovaujantis kuriomis mokesčio tarifas galėtų būti keičiamas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką vien fakto, kad pareiškėja be leidimo išgavo tam tikrą gamtos išteklių kiekį neatsižvelgiant į tai, ar teisingai deklaravo visus sunaudotus vandens išteklius ir tinkamai sumokėjo mokėtinus mokesčius, ir ar tai buvo tyčinis veiksmas ar ne (ar tai buvo susijęs su teisės aktų nežinojimu), pakanka, kad būtų – taikomas didesnis mokesčio tarifas dauginant iš koeficiento 10. Teismas sutinka su atsakovo vertinimu, kad pareiškėja nebuvo atsakinga, dėl ko laiku bei tinkamai neįgyvendino savo pareigų, ir tai sąlygojo pažeidimo padarymą.

Pareiškėja visiškai nepagrįstai remiasi tuo, kad kompetetingos institucijos, ne kartą atlikusios patikrinimus, nepareiškė pretenzijų dėl leidimo neturėjimo, apie tai neinformavo ir pan. Departamentas, be to, yra nurodęs, kad ankstesnių patikrinimų metu dėmesys buvo telkiamas į turimo leidimo ir jame nustatytų sąlygų laikymąsi, todėl gamybinio požeminio vandens naudojimo (išgavimo) teisėtumas nebuvo ir negalėjo būti šių patikrinimų dalyku. Taigi, Departamento specialistai neturėjo jokios pareigos informuoti pareiškėją, ūkine veikla užsiimantį subjektą, tiek apie įstatymų reikalavimus, tiek apie atitinkamo ūkinėje veikloje reikalingo turėti leidimo privalomumą. Ūkio subjektas, vykdydamas veiklą, privalo žinoti teisinį reglamentavimą tiesiogiai susijusį su veiklos vykdymu. Juridinis asmuo turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys. Įstatymas mokesčio mokėtojui nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą ir deklaracijų teikimą. Pagal MVGIĮ 8 straipsnio 2 dalį, Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos pagal kompetenciją mokestinio patikrinimo rezultatus įformina bei juos patvirtina Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka, o mokesčio mokėtojas privalo gamtos ištekius išgauti teisėtai, taip pat teisingai ir laiku registruoti išgaunamus gamtos išteklius, juos deklaruoti ir mokėti nustatytus mokesčius.

Teismo vertinimu, kiti pareiškėjos skunde nurodomi argumentai, t. y. kad ji nesiekė slėpti mokesčių, teisingai deklaravo vandens kiekius, mokesčius sumokėjo „mokestinės amnestijos“ laikotarpiu, tokiu būdu negali būti suvienodinama su nesąžiningais ūkio subjektais, be to, mokestis atsižvelgiant į tai, kad ji mokesčius yra sumokėjusi įstatymo nustatytu tarifu, gaunasi daugintinas iš koeficiento 11, yra neadekvatus ir neproporcingas pažeidimui, kad yra numatomi aktualaus teisinio reguliavimo pakeitimai, sankciją siekiama sumažinti, taip pat nepagrįsti ir neįtakojantys Sprendimo pagrįstumo. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 40-1 straipsniu įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad mokesčių mokėtojams, laiku nedeklaravusiems ir nesumokėjusiems Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnyje nurodytų mokesčių už mokestinį laikotarpį, pasibaigusį ne vėliau kaip 2018-12-31, nuo nesumokėtų mokesčių sumų delspinigiai neskaičiuojami, jei jie Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir sąlygomis pateikia Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnyje nurodyto mokesčių apskaičiavimo ar perskaičiavimo laikotarpio (termino) atitinkamo mokesčio deklaraciją ir per 20 dienų nuo jos pateikimo sumoka mokestį. MAĮ 2 straipsnio 25 dalis apibrėžia mokesčio sąvoką. Mokestis – mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei. Šiame Įstatyme mokesčio sąvoka apima ir 13 straipsnyje nurodytas įmokas ir rinkliavas. MAĮ 95 – 100 straipsnių nuostatose apibrėžta, kas laikytina delspinigiais. Delspinigiai yra laikytini tik mokestinės prievolės (pareigos sumokėti mokėtinus mokesčius (MAĮ 2 straipsnio 20 dalis) įvykdymo užtikrinimo būdu. Taigi, pagal reglamentavimą mokesčių mokėtojai yra (gali būti) atleidžiami tik nuo mokėtinų delspinigių, bet ne nuo pareigos sumokėti atitinkamus mokesčius. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja mokesčius už 2017 ir 2018 metų mokestinius laikotarpius sumokėjo tik 2019 metais, kai tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 straipsnio 1 dalį mokestinis laikotarpis yra kalendorinis metų ketvirtis ir turėjo būti deklaruojamas, paskaičiuojamas ir mokamas pasibaigus kiekvienam kalendoriniam ketvirčiui.

Todėl teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes bei nurodytus argumentus, konstatuoja, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi ginčo teisinius santykius reguliuojančiu reglamentavimu, kuris yra imperatyvus, t. y. konstatavus pažeidimą, taikoma konkreti nustatyta sankcija – apskaičiuotą mokėtiną mokestį dauginant iš koeficiento 10 (MUVGIĮ 2 priedas).

Pareiškėja nurodė, kad Departamentas neatsižvelgė į pateiktas jos pastabas dėl Patikrinimo akto. Sprendime nurodyta, kad pastabos vertintos nebuvo, kadangi nustatyta neginčijama aplinkybė, kad pareiškėja neturi leidimo išgauti požeminį vandenį. Pareiškėja to neginčija, o pateiktos pastabos iš esmės dėl lengvinančių atsakomybę aplinkybių, esant nustatytam pažeidimui, šiuo atveju neturi įtakos Sprendime padarytų išvadų pagrįstumui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad sprendimo priėmimas atsižvelgiant į patikrinimo medžiagą ir į mokesčio mokėtojo pastabas dėl patikrinimo akto, nesuponuoja mokesčių administratoriaus pareigos besąlygiškai vadovautis mokesčių mokėtojo pastabomis; nėra jokių abejonių dėl prievolės susipažinti su pastabomis ir, įvertinus ne tik jas, bet ir kitus duomenis, priimti vieną iš sprendimų, numatytų Mokesčių administravimo į statymo 132 straipsnio 2 dalyje (žr., pvz., 2020-05-13 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-772-556/2020).

Pareiškėja nurodo, kad sankcija neadekvati ir neproporcinga padarytam pažeidimui, todėl neteisinga, pareiškėjos vertinimu, ji turėtų būti atleista nuo sankcijos arba prašo ją sumažinti. Tokio dydžio apskaičiuota mokesčio suma jai yra per didelė finansinė našta, juolab atsižvelgiant į šalyje susiklosčiusią pandeminę dėl Covid-19 situaciją.

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečia sankciją < ... > pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas, jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija < ... > asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008-01-21 nutarimas, 2008-09-17 nutarimas).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., 2016-04-12 nutartį administracinėje byloje Nr.eA-2166-575/2016). LVAT taip pat yra pažymėjęs, kad 100 proc. didesnio mokesčio nustatymas reiškia, kad atitinkama mokesčio suma turi būti didinama būtent šio mokesčio dydžiu (žr. LVAT 2016-12-20 nutartį administracinėje byloje Nr. 3-63-3-02318-2015-7).

Teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl mokesčio sumažinimo ir pateiktus įrodymus, taip pat atsižvelgdamas į teismų praktiką ginčo klausimu, daro išvadą, kad MUVGIĮ nustatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti nagrinėjamu atveju pakanka 100 proc. didesnio mokesčio už be Leidimo išgautą požeminį vandenį nustatymo.

Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies, pakeičiant ginčijamą Departamento Sprendimą ir sumažinant apskaičiuotą mokestį – 71 054,00 eurų iki 7105,40 eurų sumos. Likusi pareiškėjos skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos UAB „Atostogų parkas“ skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2021-02-12 sprendimą Nr. AS-52 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, t. y. apskaičiuotą 71 054 eurų mokestį sumažinti iki 7105,40 eurų.

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Gitana ButrimaitėJolita RasiukevičienėVita Valeckaitė