- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-04-07
- Bylos Nr.
- I1-882-426/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02949-2019-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėjas V. K. skunde prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (iki reorganizacijos 2019 m. balandžio 1 d. buvęs pavadinimas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K, kalinimo )), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (1 t., b. l. 1 ).
Šalies argumentai
Paaiškino, kad nuo 2017 m. birželio 23 d. iki birželio 29 d., nuo rugpjūčio 4 d. iki 2018 m. balandžio 22 d., nuo 2018 m. gegužės 16 d. iki gegužės 30 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K. Konvojavimo metu Lukiškių TI-K buvo kalinamas dar 30 dienų kamerose su vienu arba dviem asmenimis ir jo teisės dėl laikymo sąlygų buvo pažeidžiamos. Kamerų plotas – nuo 6,43 kv. m. iki 8,1 kv. m. buvo po 2 dviaukštes lovas, nebuvo galimybės laisvai prieiti prie lango.
Teigia, kad laisvo ploto vienam žmogui teko ne daugiau kaip 1,5 kv. m. Neturėjo kur susidėti maisto, nes buvo tik dvi pakabinamos lentynos indams ir higienos priemonėms susidėti. Lentynos pakabintos virš radiatoriaus prieš tualetą, todėl pareiškėjo teigimu, ten laikyti maisto negalima.
Nurodo, kad sanitarinio mazgo kvadratūra negali būti priskirta prie gyvenamojo ploto, nes tai faktiškai žemina orumą, kad pareiškėjas gyvena tualete. Teigia, kad tualetas atitvertas tik sienele, todėl gulint lovoje matyti asmenys, atliekantys gamtinius reikalus. Taip pat ir prižiūrėtojai mato pro akutę kameros duryse, tai neužtikrino pareiškėjo privatumo. Nurodo, kad užuolaida neužtikrina privatumo naudojantis sanitariniu mazgu.
Skunde aiškina, kad kamerose Nr. 317 ir Nr. 318 langai buvo prieš darbo zoną, todėl sklido nemalonus garsas, negalėjo jų atidaryti, nes per kelias minutes prisikaupdavo dulkių. Drėgmė kameroje labai didelė. Virš jos buvo įrengtas dušas, todėl lubos buvo padengtos pelėsiu ir neaiškios kilmės grybeliu, ant grindų kaupėsi vanduo. Nors patikrinimai ir buvo atlikti, pareiškėjas abejoja, kad tai buvo užfiksuota.
Nurodo, kad pasivaikščiojimai gryname ore vykdavo be grafiko, tokiu metu kai pareiškėjas buvo išvykęs į teismą, mokykloje ar pokalbyje su advokatu. Tai pareigūnai traktuodavo kaip atsisakymą pasivaikščioti. Esant nepalankiomis oro sąlygomis, jeigu atsisakydavo pasivaikščiojimo, vėliau nesuteikdavo tokios galimybės. Paaiškina, kad didelė dalis pasivaikščiojimo kiemelių buvo avarinės būklės, kontūrai pagaminti iš kenksmingo asbesto plaušelių šiferio, kuris nuo senumo buvo pusiau sulaužytas. Stogelis – iš tokio paties šiferio. Grafikas buvo sudarytas tik 2018 m. vasario 23 d. Iki tol nebuvo įspėtas dėl pasivaikščiojimo laiko, todėl nebuvo pasiruošęs, negalėjo planuoti savo dienotvarkės. Kiemeliai nebuvo tinkamai prižiūrimi, juos tvarkydavo nuteistieji, palikti ūkio darbams. Jie iš ryto dalina maistą, todėl kiemelių sutvarkyti ryte nespėdavo. Sningant sumindžiotas sniegas tampa ledu ir saugiai pasivaikščioti negali, ne vieną kartą buvo nukritęs, susižalojęs, dėl ko kreipėsi į medikus.
Šalies argumentai
Skunde nurodo, kad dėl maisto teikimo ne kartą kreipėsi į budintį pareigūną žodžiu, prašė atnešti svarstykles, bet to nepadarė. Pareiškėjo teigimu, akivaizdžiai buvo matyti, kad porcijos svoris per mažas. Maisto kokybė prasta, pareiškėjas buvo apsinuodijęs ir kreipėsi į medikus.
Nurodo, kad dušas nedezinfekuojamas ir juo naudojasi užkrečiamomis ligomis sergantys asmenys. Teigia, kad 2016 m. Europos komitetas prieš kankinimą buvo pažymėjąs, kad vieną kartą pasinaudoti dušu per mažai ir teisingumo ministras įtikino, kad bus priimtos atitinkamos priemonės, kad nuteistieji galėtų bent du kartus per savaitę pasinaudoti dušu, tačiau problema nebuvo išspręsta.
Paaiškina, kad kamerose jaučiasi drėgmė, nėra ventiliacijos. Čiužiniai seni, juos turėjo utilizuoti, tačiau to nepadarė. Juose veisėsi utėlės, vabzdžiai, blusos ir kenkėjai, ne kartą buvo apkandžiotas. Kreipėsi pas gydytojus, kurie teigė, kad tai išbėrimai dėl nekokybiško vandens. Pareiškėjas tvirtina, kad vanduo ir patalynė buvo netinkami naudoti.
Lukiškių TI-K parduotuvėje esančių maisto produktų galiojimo laikas buvo arba tos dienos, kai apsipirkdavo, arba netinkamas naudojimui, kainos dvigubai didesnės nei laisvėje. Ypatingai saldainių svoris neatitikdavo kainai ir kasos kvite nurodytai sumai.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, užsiregistruoti pas psichologą itin sunku, nesulauki psichologinės pagalbos, nors serga depresija.
Pozityvaus užimtumo programoms neskirta atitinkamų patalpų, nevedamos paskaitos. Nors užsieniečiams, pasak pareiškėjo, buvo suteiktos tokios pramogos. Mano, jog tai – diskriminacija. Sporto salėje negali mankštintis, nes vienai kamerai skiriama valanda per savaitę ir pasiūlyta tik formaliai.
Negavo pašalpų mokymuisi, nebuvo išduotos kanceliarinės priemonės. Pažymi, kad kaip kreipdavosi į Lukiškių TI-K administracijos darbuotojus dėl išmokos, šie nurodydavo, kad suimtųjų fonde nėra lėšų.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad elektros tiekimas ribojamas ir sergant ar sušalus, nakties metu žiemą negalima užsivirti vandens, kad atsigerti karšto gėrimo, tačiau visą naktį dega naktinis šviestuvas, dėl kurio negalėjo užmigti. Lemputės netinkamos naudojimui gyvenamosiose patalpose, dėl to pablogėjo regėjimas.
Nurodo, kad iškvietimo mygtuko daugelyje kamerų nebuvo, dėl ko tekdavo ilgai belstis į duris, o kuriuose buvo mygtukas, tyčia buvo išjungtas garsas, kad netrukdytų miegoti pareigūnams. Teigia, kad kartą jam kraujavo žaizda, išsikvietė pareigūną ir prašė pakviesti seselę, tačiau jis pranešė, kad seselė išėjusi, todėl negali padėti. Pareigūnas pasiūlė praplauti vandeniu.
Įsigaliojus naujam įstatymui, nuo 2018 m. gegužės 1 d. visose gyvenamosiose patalpose turėjo būti sumontuotos priešgaisrinės apsaugos signalizacijos, tačiau tokių nebuvo nė vienoje kameroje, todėl pareiškėjo manymu, tai svarus įrodymas, kad jis kalėjo neapsaugotame pastate.
Šalies argumentai
Pareiškėjas mano, kad yra pagrindas konstatuoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundo reikalavimą. Papildomai paaiškino, kad ne kartą kreipėsi į administraciją su skundais dėl neskanaus maisto, mažų porcijų. Žiemą kamerose būdavo šalta, norėdavo naktį išgerti arbatos, tačiau tokios galimybės neturėjo. Prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą (1 t., b. l. 4-21). Paaiškina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2017 m. birželio 23 d. iki 2018 m. gegužės 30 d.
Nurodo, kad jam kalint Lukiškių TI-K, pagal gyvenamųjų kamerų plotus bei asmenų skaičių jose, įskaitant ir patį pareiškėją, plotas, tenkantis vienam asmeniui, atitiko reikalavimus. Pažymi, kad duomenis apie pareiškėjo judėjimą, kameras, kuriose jis buvo laikomas, bei kamerų plotą atspindi prie atsiliepimo pridedami kamerų ir judėjimo išrašai.
Pažymi, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ją o pratęsdavo. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Atsakovo atstovas paaiškina, kad kiekvienoje kameroje buvo lentyna maisto produktams sudėti (konkreti lentynos tvirtinimo vieta gyvenamojoje kameroje nėra nustatyta), pakabos viršutiniams drabužiams kabinti, priklausomai nuo lovų kiekio. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys buvo apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m). Toks gyvenamųjų kamerų įrengimas atitiko nustatytų įrengimo ir eksploatavimo taisykles.
Atsakovo atstovas nurodo, kad reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai. Todėl teigia, kad pareiškėjo skunde nurodomi pažeidimai dėl ploto trūkumo šiuo atveju negali būti nustatyti.
Nurodo, kad Lietuvos higienos normos (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 21 punkte įtvirtinta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Gyvenamosiose kamerose buvo sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpa – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Joje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m.) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m.). Pažymi, kad TIĮET ir PĮĮET nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukščio sanitariniame mazge. Įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – 257; 2012 m. – Nr. 386 – 395; 2015 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 406 – 417; 2016 m. – Nr. 418 – 426. Paaiškina, kad kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.
Paaiškina, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Dėl ventiliacijos, vėdinimo pažymi, kad Lietuvos higienos normos (HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 17 punkte yra nurodyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Dėl apšvietimo pažymi, kad dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas Vilniaus PN (buvęs buveinės adresas – Lukiškių skg. 6) esančiose kamerose buvo įrengiamas vadovaujantis PĮVTT 16.7 punktu, kuriame numatyta, kad gyvenamosiose kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Tai viena iš priemonių, kuri buvo skirta pataisos įstaigoje laikomų asmenų saugumo, savižudybių ir suicido prevencijai bei nuolatinei elgesio kontrolei užtikrinti. Išjungus naktinį apšvietimą, pareigūnai negalėtų stebėti kameroje esančių asmenų ir užkardyti galimus drausmės pažeidimus bei savęs žalojimo atvejus.
Pažymi, kad Vilniaus PN (buvęs buveinės adresas – Lukiškių skg. 6) gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa buvo ne mažesnė kaip 200 Lx.
Atkreipia dėmesį, kad Vilniaus PN (Lukiškių skg. 6) kamerų apšvietimui naudojamos lemputės atitiko Europos sąjungoje numatytus kokybės standartus. Kamerų apšvietimui buvo naudojamos nekenksmingos sveikatai lemputės.
Elektros prietaisų įsigijimo, perdavimo ir naudojimosi laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo, patvirtinto Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2016 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. V-125 „Dėl elektros prietaisų įsigijimo, perdavimo ir naudojimosi laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo patvirtinimo“, 27.1 papunktyje nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji elektros prietaisais naudojasi „tik laisvalaikio, išskyrus nepertraukiamo miego, metu“.
Nurodo, kad Lietuvos higienos normos (HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 44 punkte yra įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vadovaujantis įstaigos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 ,,Dėl Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko higienos normų reikalavimus.
Dušų patalpos sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpose buvo įrengta vieta nusirengimui/apsirengimui, kur yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė ir jie buvo valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcines priemones. Dušinėse veikė mechaninė vėdinimo sistema – įrengti ventiliatoriai, hermetiniai šviestuvai, kurie tinkamai apšviečią patalpą. Dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikia. Dušo patalpos kiekvieną dieną buvo valomos naudojant dezinfekcijos priemones. Atsakovės atstovas tvirtina, kad įstaigoje esamų dušų įrengimas atitiko Lietuvos higienos normos HN reikalavimus.
Dėl čiužinio tinkamumo atkreipia dėmesį, kad visiems į įstaigą atvykusiems suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės, kurie dezinfekuojami įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje. Tai atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 41 p.: „Čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje“. Pažymi, kad įstaigos administracija, gavusi nuteistųjų ir suimtųjų prašymus pakeisti jiems išduotą minkštą inventorių (t. y. antklodes, pagalves ir čiužinius), juos patenkindavo. Tai reiškia, kad dėl įvairių priežasčių (pvz., suplyšęs, apipiltas ir pan.) naudojimui netinkamas minkštas inventorius buvo pakeičiamas anksčiau už Materialinio buitinio aprūpinimo tvarkoje apibrėžtą minkštojo inventoriaus naudojimo laiką.
Paaiškina, kad „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. Nr. 4/07-117 įsakymu „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 52-1923) patvirtintomis mitybos normomis. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras (buvęs Respublikinis mitybos centras). Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.
Atkreipia dėmesį, kad kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė buvo tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, kuris, patikrinęs maistą, patvirtindavo savo parašu pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale. Leidimą išduoti pagamintą maistą suteikdavo įstaigos direktoriaus budintis padėjėjas. Be Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio patikrinimo ir kalinimo įstaigos direktoriaus budinčiojo padėjėjo leidimo išduoti maistą buvo draudžiama. Pasak atsakovės atstovo, tai reiškia, kad visas pagamintas maistas buvo kokybiškas ir tinkamas vartojimui, dalinamas griežtai laikantis higienos normų reikalavimų.
Atsiliepimas
Atsiliepime teigia, kad pareiškėjas, būdamas kalinimo įstaigoje, pagal prašymus bei vadovaujantis suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, išvedimo į mankštos kambarį tvarka, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje (po mankštos suimtieji ir nuteistieji visada vedami į dušą), žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti Lukiškių TI-K vykstančiuose renginiuose (suimtiesiems taikomos pozityvaus užimtumo priemonės). Socialinis darbas ir užimtumas buvo vykdomas atsižvelgiant į kalinimo įstaigos direktoriaus patvirtintą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę.
Dėl pasivaikščiojimo gryname ore atsiliepime pažymi, kad tai yra tiek suimtųjų, tiek nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai kiekvieną dieną pasiūlydavo suimtiesiems/nuteistiesiems pasinaudoti šia teise.
Atsakovės atstovas paaiškina, kad pasivaikščiojimo kiemeliai pastoviai buvo valomi, esant būtinumui visada buvo barstomi. Valydavo kiemsargis. Taip pat, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 134 straipsnio 1 dalimi, nemokant už darbą, nuteistieji galėjo būti įtraukti tik į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, taip pat į nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus. Dalis nuteistųjų padėdavo tvarkyti įstaigos teritoriją. Atsiliepime atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 233 punktu, pasivaikščiojimo kiemeliuose švarą ir tvarką turėjo palaikyti ir patys suimtieji bei nuteistieji, t. y. pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, privalėjo jį sutvarkyti.
Dėl asbesto paaiškina, kad įstaigos 1 – ojo, 2 – ojo, 3 – ojo gyvenamųjų korpusų, kur buvo apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nėra.
Nurodo, kad šiferio lakštais padengti tik I, II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai. Lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu. Todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi. Atkreipia dėmesį, kad pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti prieš įsigaliojant nutarimui „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“. Pastatytuose objektuose šiferio lakštai nėra draudžiami. Nelaužomi šiferio lakštai ir kiti gaminiai žmogaus sveikatai nekenkia. Atkreipia dėmesį, kad III – io korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrų šiferio padengimas pilnai pakeistas cemento pjuvenų (cetrio) plokšte, taip pat šiferio padengimas baigimas keisti ir I – ojo korpuso pasivaikščiojimo kiemeliuose.
Paaiškina, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų pardavimo kainos neviršytų šių prekių vidutinių kainų, nustatytų parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši ir veikiančių toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia pataisos įstaiga.
Užtikrinant kontrolę, laisvės atėmimo vietos įstaigos direktorius sudaro komisiją arba paskiria atsakingą asmenį tikrinti įstaigoje veikiančioje parduotuvėje parduodamų prekių kainas ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Jos palyginamos su maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainomis parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši, ir veikia toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia laisvės atėmimo vietos įstaiga. Nustačius, kad laisvės atėmimo vietos įstaigoje veikiančioje parduotuvėje kainos yra didesnės kaip 10 procentų, negu kainos parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši, parduotuvės savininkui įstaigos direktorius pateikia raštišką įspėjimą bei apie tai informuoja Kalėjimų departamentą.
Nurodo, kad sukomplektuoti užsakymai, t. y. nupirktos prekės, tą pačią dieną, prieš įteikiant sutikrinus anketinius duomenis, buvo atiduodamos jas užsakiusiems suimtiesiems ir nuteistiesiems, jiems pasirašant parduotuvės išduotame kvite. Paaiškina, kad asmeniui pagrįstai atsisakius paimti prekę ar visą užsakymą, suderinus su pareigūnais, buvo galima prekes grąžinti. Tokiu atveju, pinigai nuo sąskaitos nenuskaičiuojami.
Dėl aliarminio iškvietimo mygtuko pažymi, kad nuo 2016 m. iki 2017 m. rugsėjo mėn. įstaigoje buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose, ji veikė. Pažymi, kad visi gyvenamosiose kamerose laikomi asmenys pareiškėjo nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją.
Atsakovės atstovas atkreipia dėmesį, kad teisės aktai, reglamentuojantys tardymo izoliatorių veiklą, nenumato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją.
Atsakovės atstovas akcentuoja, kad skunde pareiškėjas nenurodė nė vieno atvejo, kuomet dėl realios grėsmės jis neišsikvietė pareigūnų ar nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo patirti žalą. Mano, kad buvo laikomas saugiomis sąlygomis. Įstaigos personalo kabinetuose įrengti aliarminio iškvietimo mygtukai, šių mygtukų gedimo atvejai itin reti, kadangi darbuotojai jais rūpinasi ir specialiai jų negadina. Mygtukai buvo įrengti tuo pat metu, kaip ir suimtiesiems ir nuteistiesiems, tačiau dėl nuolatinio gadinimo, kamerose mygtukai buvo sulaužyti, o personalo kabinetuose veikia iki šiol.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas nurodo, kad patikrinus Dokumentų valdymo sistemą (DVS), nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į įstaigos administraciją nesikreipė.
Atsakovės atstovo nuomone, skundą pareiškėjas grindžia abstrakčiais argumentais. Reiškiami nusiskundimai – bendro pobūdžio, nekonkretūs. Neįrodė, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo jį ir tai sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes. Atsakovo atstovo manymu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.
Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Atsakovės atstovas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Prašo bylą nagrinėti nedalyvaujant atstovui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo nuo 2017 m. birželio 23 d. iki 2018 m. gegužės 30 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) (redakcija, galiojusi iki 2019 m. kovo 6 d.) 1.3.1 punkte. Iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015), vienam kaliniui tenkančių minimalių kameros plotų nenustato.
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Konvencijos straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).
Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis aukščiau aptartu EŽTT sprendimu, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, LVAT 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m., – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
Vadovaujantis išdėstytu, pripažintina, kad pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas per ginčo laikotarpį, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, svyravo nuo 7,38 kv. m iki 7,94 kv. m, atskaičius 0,16 kv. m sanitarinio mazgo užimamą plotą – nuo 7,22 kv. m iki 7,78 kv. m. Vadinasi, Lukiškių TI-K administracija ginčui aktualiu laikotarpiu užtikrino teisės aktų nustatytą minimalų gyvenamųjų patalpų plotą ir pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Konvencijos, nei nacionalinių teisės aktų nuostatos.
Dėl pažeisto privatumo naudojantis sanitariniu mazgu
Pasisakydamas dėl šio pareiškėjo argumento, teismas pažymi, kad Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), kurių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Joje nenustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimai.
Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. EŽTT 2015 m. sausio 27 d. sprendime, priimtame byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą.
LVAT praktikoje pripažįstama, kad tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017).
Tačiau pažymėtina, kad jeigu tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.).
Vilniaus PN nurodo, kad gyvenamosiose kamerose, kuriose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, jos nuo likusio kameros ploto atitvertos 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.
Pažymėtina, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, remiantis rašytiniais įrodymais, nurodytose kamerose sanitarinis mazgas nuo bendros kameros erdvės buvo atskirtas 1,5 m aukščio sienele, bei užuolaidomis, todėl sanitarinis mazgas laikomas tinkamai įrengtu. Pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nekonstatuojamas.
Kaip nurodė Lukiškių TI-K, šiose gyvenamosiose kamerose įrengta sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto atitverta 1,5 m sienele ir užuolaida. Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė pagrindo nukrypti nuo LVAT suformuluotos praktikos vertinant sanitarinio mazgo izoliavimą nuo likusio kameros ploto. Taigi, nesant duomenų, kad sanitarinis mazgas nebuvo pilnai atitvertas nuo gyvenamojo kameros ploto, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į privatumą nebuvo pažeista nuo 2017 m. birželio 23 d. iki 2018 m. gegužės 30 d., todėl šiuo aspektu pareiškėjo reikalavimas pripažintinas nepagrįstu.
Dėl naudojimosi dušu galėjo
Pagal HN 134:2015 44 punktą, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. IR-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punkto nuostatas, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Vadovaujantis kalinimo įstaigos direktoriaus 2017 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. 1-73 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. 1- 264 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše.
Pareiškėjas neneigia, kad administracija buvo sudariusi galimybes jam bent vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Tai patvirtina byloje esantys duomenys. Konstatuojama, kad kalinimo įstaiga nepažeidė Higienos normos HN 76:2010 68 punkto (šiuo konkrečiu atveju – HN 134:2015 44 punkto, analogiško HN 76:2010 68 punktui) reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1394-502/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neneigia, jog jam buvo suteikta teisė prausti visą kūną ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, todėl, vadovaujantis LVAT suformuota praktika analogiško pobūdžio bylose, pažeidimų šiuo atveju nekonstatuota.
Dėl lentynėlių maisto produktams susidėti
Vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, 14.8 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Taisyklėse nėra nurodytas konkretus spintelių ar lentynų skaičius. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą, nurodė, kad kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams susidėti (b. l. 8). Taigi, byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.8 punkto pažeidimą bei netinkamą kamerų įrengimą, kadangi teisės aktai nenumato pataisos įstaigų pareigūnų pareigos aprūpinti nuteistuosius (suimtuosius) keliomis lentynomis.
Dėl pasivaikščiojimo kiemelių naudojimosi tvarkos ir įrengimo
Dėl pasivaikščiojimo kiemeliuose trukmės akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau nei 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta, kad kamerų tipo patalpose laikomiems asmenims sudaromos sąlygos ne ilgiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore.
Dėl pasivaikščiojimo tvarkos ir pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje, laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (Bausmių vykdymo kodekso 103 str. 2 d.). Higienos normos HN 76:2010 18.4 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai, kurie turi būti periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Pasivaikščiojimo kiemų įrengimui taikytini reikalavimai yra nustatyti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse.
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Teismo turimais duomenimis, Lukiškių TI-K I ir III korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai yra padengti šiferio lakštais, tačiau pasivaikščiojimo kiemai įrengti iki 2001 m. sausio 1 d. Šiferio lakštai kalinimo įstaigoje nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose tvirtai surišti su užpildu, todėl į aplinką neišsiskiria ir nekelia pavojaus sveikatai. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pasivaikščiojimo kiemai kelia pavojų asmenų sveikatai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017). Pagal LVAT formuojamą praktiką visuomet vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai, ar buvo kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas (žr., pvz., 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018, 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017 kt.). Kita vertus, tai turi būti pagrįsta byloje esančiais duomenimis. Jei, vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis šio pobūdžio bylose, atsakovo atstovas nepaneigia pareiškėjo teiginių dėl pasivaikščiojimo kiemelių galbūt netinkamo įrengimo (apdaužytų asbestinių stogelių, neįrengto vandens nuolydžio ir kt.) ir jo neigiamų padarinių sveikatai, sprendimas turėtų būti priimtas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta, t. y. atsakovo atstovui, kitaip tariant, minėtos aplinkybės vertinamos pareiškėjo naudai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1963-822/2018).
Dėl teisės kasdien pasivaikščioti gryname ore (BVK 103 str. 1 d.) LVAT yra pažymėjęs, jog tai nereiškia pareigos asmeniui privalomai pasinaudoti jam suteikiama teise pasivaikščioti gryname ore ir pareigos įkalinimo įstaigai besąlygiškai šios teisės įgyvendinimą užtikrinti ir tais atvejais, kai asmuo šia teise nustatyta tvarka nenori naudotis. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog Lukiškių TI-K turėjo imtis priemonių dėl pareiškėjo teisės pasivaikščioti gryname ore įgyvendinimo užtikrinimo, kai pats asmuo (pareiškėjas) nustatyta tvarka šia teise nesinaudojo ir neteikė prašymo (pageidavimo) šia savo teise pasinaudoti kitu su Lukiškių TI-K administracija suderintu laiku (žr. 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-43-1062/2018).
Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai patvirtina, kad teisė kasdien ne mažiau nei vieną valandą pasivaikščioti gryname ore jam buvo užtikrinta. Apibendrinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo kiemelių netinkamumo negali būti laikomi pagrįstais. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pasivaikščiojimo kiemeliai atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo teiginiai dėl pasivaikščiojimo kiemelių nesaugumo atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl maitinimo
Administracinių teismų praktikoje teisės aktų, reglamentuojančių vidutines fiziologines energetines normas asmenims, nesilaikymas vertinamas kaip tinkamo maitinimo neužtikrinimas, t. y. laisvės atėmimo įstaigos neteisėti veiksmai, sukeliantys pareiškėjui neturtinę žalą. Ginčo aplinkybės taip pat įvertinamos, atsižvelgiant į visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017).
Atsakovo atstovas patvirtino, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigoje maitinamas pagal valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, kuriuos parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras (buvęs Respublikinis mitybos centras). Valgiaraščiai buvo subalansuoti ir atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas (1 t., b. l. 13). Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui buvo paskirtas dietinis ar kitoks specialus maitinimas. Tokių gydytojų rekomendacijų nenurodo ir pareiškėjas. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo skundo teiginiai dėl tinkamo maitinio neužtikrinimo atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl prekių kainų parduotuvėje
Suėmimo vykdymo įstatymo 28 straipsnyje nustatyta, kad suimtiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus ne grynaisiais pinigais pirkti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės), nustatyta tvarka. Taisyklių 87 punkte nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus direktorius privalo užtikrinti, kad maisto produktų ir būtiniausių reikmenų pardavimo kainos neviršytų šių prekių vidutinių kainų, nustatytų parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši, ir veikiančių toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia tardymo izoliatorius. Tardymo izoliatorių parduotuvėse parduodamų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainų kontrolės taisykles tvirtina Kalėjimų departamento direktorius, kurio 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172, be kita ko, patvirtintos Laisvės atėmimo vietų parduotuvėse parduodamų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainų kontrolės taisyklės.
Šiuo atveju pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo, kad kainos dvigubai didesnės palyginus su laisvėje esančiose parduotuvėse. Teiginys, kad ypatingai saldainių svoris neatitikdavo kainai ir kasos kvite nurodytai sumai, tačiau plačiau nedetalizuoja ir nepateikia įrodymų, ar dėl tokio neatitikimo kreipėsi į įstaigos administraciją. Esant tokiai situacijai, teismas neturi pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K parduotuvėje parduodamų produktų kainų kontrolės taisyklių pažeidimus.
Dėl ventiliacijos
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, kada ir kuriose kamerose nesilaikyta nustatytų reikalavimų, nepaaiškino, kada ir kaip neužtikrinta tinkama ventiliacija, nenurodė šiuos teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Atsakovės atstovas nurodo, kad įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo gyvenamas vietas, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose (1 t., b. l. 9). Kadangi pareiškėjas nedetalizavo ir neindividualizavo aplinkybių, susijusių su higienos normos pažeidimais, nenurodė, kokiuose konkrečiose kamerose tokie pažeidimai galėjo egzistuoti, teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo nurodomais duomenimis. Byloje įrodymų, jog pareiškėjas buvo kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, taip pat nėra. Taigi, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų kalinimo įstaigos administracijos veiksmų šiuo aspektu.
Dėl čiužiniuose esančių kenkėjų, vabzdžių ir kt.
Atsakovo atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo išduodamas minkštas inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės), kurie atitiko HN 134:2015 reikalavimus. Minkštas inventorius buvo išduodamas švarus ir tvarkingas. Vadovaujantis HN 134:2015 41 punktu, visiems Lukiškių TI-K nuteistiesiems (suimtiesiems) išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės yra dezinfekuojamos įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje. Informuojama, kad antklodžių, pagalvių, čiužinių pirkimai atliekami vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymu. Suimtiesiems ir nuteistiesiems antklodės, pagalvės, čiužiniai buvo išduodami tinkami naudojimui ir atitinkantys HN 134:2015 reikalavimus.
Atsakovo atstovas pažymi, kad įstaigos administracija, gavusi nuteistųjų ir suimtųjų prašymus pakeisti jiems išduotą minkštą inventorių (t. y. antklodes, pagalves ir čiužinius), juos patenkindavo. Tai reiškia, kad dėl įvairių priežasčių (pvz., suplyšęs, apipiltas ir pan.) naudojimui netinkamas minkštas inventorius buvo pakeičiamas anksčiau už Materialinio buitinio aprūpinimo tvarkoje apibrėžtą minkštojo inventoriaus naudojimo laiką.
Dėl elektros tiekimo ribojimo
Pareiškėjas teigia, kad pareigūnai nakčiai išjungia elektros tiekimą, dėl to negalėjo išsivirti vandens. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija, atjungdama elektros tiekimą į kištukinius elektros lizdus, užtikrina, kad įstaigoje laikomi suimtieji ir nuteistieji laikytųsi režimo reikalavimų, Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkės, patvirtintos direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 1-213, nuostatų bei siekia įgyvendinti Elektros prietaisų įsigijimo, perdavimo ir naudojimosi laisvės atėmimo įstaigose tvarkos aprašo, patvirtinto Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2016 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. V-125, 27 punkto nuostatas, kuriose nurodoma, jog „suimtieji ir nuteistieji elektros prietaisais naudojasi tik laisvalaikio, išskyrus nepertraukiamo miego, metu. Negali trukdyti kitiems laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims ir laisvės atėmimo vietų darbuotojams”. Suteikiant galimybę suimtiesiems ir nuteistiesiems naudotis elektros prietaisais miegui skirtu metu, nebūtų įmanoma užtikrinti kitų toje pačioje kameroje laikomų asmenų teisę į nepertraukiamą miegą ir ramybę. Teismas atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju elektros tiekimo išjungimas yra proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti Lukiškių TI-K esančių asmenų saugumą, nepertraukiamą miegą. Lukiškių TI-K negali daryti išimčių ir leisti naudotis nakties metu elektros prietaisais pareiškėjui, kadangi būtų pažeidžiamos kitų kalinčių asmenų teisės ir tokia išimtis pažeistų proporcingumo principą, todėl pareiškėjo teiginiai yra atmetami kaip nepagrįsti.
Priešgaisrinės apsaugos signalizacijos nebuvimo.
Atsakovo atstovas pažymėjo, kad kiekvieno įstaigos pastato kiekviename aukšte buvo pirminės gesinimo priemonės (gesintuvai). Jie taip pat buvo kiekviename gyvenamajame korpuse korpuso vyresniųjų kabinėtuose. Gesintuvų gesinimo medžiagos kiekis ir kokybė buvo tikrinami teisės aktų nustatyta tvarka (kartą į metus). Įstaigoje įrengtas vidaus gaisrinis vandentiekis. Gaisriniai čiaupai įrengti visose gyvenamosiose korpusuose kiekviename aukšte.
Teismas akcentuoja, kad šiais atsakovo atstovo teiginiais nėra pagrindo netikėti. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog kalinimo įstaigoje nebuvo laikomasi priešgaisrinės saugos reikalavimų, pažeidė jo teises ir, jo manymu, sudarė pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas visiškai nepagrindė bei neindividualizavo jam kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), priežastinio ryšio, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė.
Svarstant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumą, turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl kalinimo įstaigoje nesilaikymo priešgaisrinės saugos reikalavimų, netvarkingos elektros instaliacijos yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.
Dėl iškvietimo mygtuko nebuvimo
Pareiškėjas skundžiasi, kad Lukiškių TI-K nebuvo įrengtų aliarminio iškvietimo mygtukų. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4 punktu, tardymo izoliatoriaus gyvenamojoje kameroje turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimų moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Atsakovo atstovas pažymėjo, kad nuo 2016 m. iki 2017 m. rugsėjo mėn. įstaigoje buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji buvo veikianti. Pareiškėjas skunde nenurodė konkrečios situacijos, kad ginčo laikotarpiu jam buvo iškilusi grėsmė ir nepavyko iškviesti budintį pareigūną, byloje tokių duomenų taip pat nėra. Taigi, pareiškėjo argumentai dėl pavojaus mygtukų laikytini abstrakčiais ir nėra susiję su jo teisių pažeidimu.
Dėl pozityvaus užimtumo
Lukiškių TI-K užtikrina, kad pareiškėjui yra sudarytos visos galimybės lankytis fizinės reabilitacijos ir poilsio kambariuose bei dalyvauti kitose socialinės reabilitacijos priemonėse. Pažymėjo, kad pareiškėjas, būdamas kalinimo įstaigoje, pagal prašymus bei vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, išvedimo į mankštos kambarį tvarka, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje, žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis bibliotekoje bei dalyvauti Lukiškių TI-K vykstančiuose renginiuose (suimtiesiems taikomos pozityvaus užimtumo priemonės). Socialinis darbas ir užimtumas vykdomas atsižvelgiant į kalinimo įstaigos direktoriaus patvirtintą Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę. Kalinimo įstaigoje periodiškai lankėsi įvairių konfesijų dvasininkai, todėl suimtieji (nuteistieji) turėjo galimybę tenkinti dvasintus poreikius. Lukiškių TI-K nuolatos vyksta pozityvus užimtumas, suimtiesiems tik reikia išreikšti norą jame dalyvauti. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo paaiškinimu, todėl daro išvadą, kad Lukiškių TI-K veiksmai užtikrinant kalinamųjų užimtumą yra teisėti.
Pareiškėjas nenurodė, kokia veikla jam nebuvo sudarytos galimybės užsiimti, nenurodė, kada ir dėl kokios veiklos kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ir jam buvo atsisakyta suteikti, todėl negalima daryti išvados, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė užsiimti skirtingomis (ar viena iš galimų) užimtumo veiklomis.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K, pareigūnai veikė pagal galiojančius teisės aktus. Kalinimo įstaigos neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nenustatyta. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas. Todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis išdėstytu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.