Utenos apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės F. Š. ieškinį atsakovams VĮ „Turto bankas“, L. J. ir Zarasų rajono savivaldybės administracijai dėl sandorio pripažinimo sudarytu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė ieškiniu prašė pripažinti, kad 2005-08-22 buvo sudaryta buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis tarp pirkėjo F. Š., gimusios (duomenys neskelbtini), ir pardavėjo G. T., gimusio (duomenys neskelbtini), mirusio (duomenys neskelbtini). Ieškovė ieškinyje nurodė, kad ji šį butą pirko 2005-08-22 iš G. T., tačiau pirkimo – pardavimo sutarties nesudarė, nes notaras tą dieną atostogavo. Susitarė, kad buto pirkimą-pardavimą įregistruos buvęs savininkas G. T., tačiau pastarasis to nepadarė, o (duomenys neskelbtini) netikėtai mirė. Nuo buto įgijimo momento ji gyvena šiame bute, butą remontavo, moka už suvartotą elektros energiją. 2021 metų rudenį sužinojo, kad butas nuosavybės teise prikluso ne jai, o buvusiam savininkui G. T.. Ji neturi teisinių žinių, todėl nežinojo apie nekilnojamojo turto įregistravimą viešame registre tvarką, manė, kad buvęs buto savininkas viską įformino.

VĮ Turto bankas teismo nustatytu terminu pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad Valstybės įmonė Turto bankas nėra gavusi pranešimo apie galimą palikėjo G. T., gimusio (duomenys neskelbtini), palikimo perėjimą valstybei. Iš byloje esančių dokumentų nematyti, kad buvo sudaryta Buto pirkimo-pardavimo sutartis ir kad ieškovė įvykdė Buto pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas. Prašė bylą nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant.

Atsakovai Zarasų rajono savivaldybė ir L. J. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, į teismo posėdį neatvyko.

Ieškovė F. Š. teismo posėdžio metu prašė ieškinį tenkinti jame nurodytai motyvais ir argumentais. Papildomai paaiškino, kad 2005-08-22 kartu su buto pardavėju G. T., Z. K. ir V. K. atvyko pas Zarasų notarę įforminti buto pirkimo – pardavimo sutarties, tačiau notaras tą dieną nedirbo. Ji tą pačią dieną anksčiau vadintame pasų stale sumokėjo G. T. už butą visą sutartą kainą – 2000 litų, deklaravo nupirktame bute savo gyvenamąją vietą, o G. T. iš buto išsiregistravo. Ji iš karto į nupirktą butą įsikėlė gyventi ir nuo to laiko butu rūpinasi, išlaiko, sudarė sutartis ir moka visus komunalinius mokesčius. Vėliau sužinojo, kad G. T. mirė, butas taip ir liko įregistruotas jo vardu.

Ieškinys tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.309 straipsnio 3 dalies pagrindu prašo patvirtinti, kad buvo sudaryta buto pirkimo–pardavimo sutartys, nors sutarties šalys nesilaikė įstatymu tokiai sutarčiai nustatytos privalomos notarinės formos (CK 6.393 straipsnio 1 dalis).

Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį, apibrėžiančią pirkimo–pardavimo sutarties sampratą, pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pagal CK 6.309 straipsnio 1 dalį laikoma, kad įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant daiktą būsimajam pirkėjui valdyti, yra to daikto pirkimas–pardavimas. Kai pirkti ar parduoti daiktą įsipareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą (CK 6.309 straipsnio 3 dalis). Su šios normos taikymu tiesiogiai susijusi ir CK 1.93 straipsnio 4 dalis, nustatanti, kad jeigu viena iš sandorio šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu; šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tiek bendroji CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, tiek ir specialioji – pirkimui–pardavimui taikoma – CK 6.309 straipsnyje įtvirtinta teisės norma reglamentuoja pagrindinės sutarties šalių santykius. Daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas yra šalių veiksmai, kurie yra pirkimo–pardavimo sutarties elementai (CK 6.305 straipsnis). Tokiu atveju teismo pripažinimas šalis sudarius pirkimo–pardavimo sutartį iš esmės reiškia ir reikalaujamos sutarties formos, kaip būtinosios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties elemento, pripažinimą (CK 6.159 straipsnis, 6.309 straipsnio 3 dalis, 6.393 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2012, 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-599-378/2015 ir kt.).

Ieškovė savo reikalavimą grindžia pinigų sumokėjimo ir buto perėmimo savo žinion faktais. Kaip jau minėta, daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas yra pirkimo–pardavimo sudėties elementai. Tačiau būtina pažymėti, kad pirkimo–pardavimo sutarties požymius atitinka ne bet koks daikto kitai šaliai perdavimas, o tik perdavimas nuosavybės teise. Pirkimo–pardavimo sutarties pagrindinis bruožas yra tai, kad šia sutartimi pardavėjas perduoda pirkėjui daiktą ir nuosavybės teisę į jį, t. y. sutarties pagrindu pasikeičia daikto savininkas. CK 4.37 straipsnio 1 dalis nuosavybės teisę apibrėžia per jos turinį: nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Taigi, galima teigti, kad nuosavybės teisė – subjektinė teisė, atsirandanti teisės normų pagrindu, įvykus tam tikram juridiniam faktui arba jų deriniui, ir duodanti galimybę jos turėtojui savo nuožiūra, kiek leidžia objektyviosios teisės normų nustatytos ribos, tam tikrą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti. Tai reiškia, kad tam, jog viena šalis galėtų daiktą perduoti nuosavybės teise kitai šaliai, ji visų pirma turi nuosavybės teisę į tą daiktą turėti. Nuosavybės teisė yra įgyjama CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais. Taigi, nuosavybės teises perduodanti šalis turi būti teisėta daikto savininkė, ji turi aiškiai išreikšti valią perduoti nuosavybės teises.

Sandorio, kuriam įstatyme nustatyti specialieji formos ir turinio reikalavimai, sudarymo faktas gali būti įrodytas tik pateikus duomenis, patvirtinančius, kad tokių reikalavimų buvo laikytasi arba egzistuoja specialios įstatymuose nustatytos išimtys, dėl kurių sandoris, sudarytas nesilaikant reikalavimų, gali būti pripažintas sudarytu (CK 1.93 straipsnio 4 dalis, 6.309 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog tam, kad būtų galima taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nurodytą išimtį, būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį sudarytu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011).

Iš pirmiau nurodytų CK nuostatų ir kasacinio teismo išaiškinimų galima daryti išvadą, kad tam, jog teismas, vadovaudamasis CK 1.93 straipsnio 4 dalimi ir 6.309 straipsnio 3 dalimi, patvirtintų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą, būtina nustatyti, kad: buvo susitarta dėl konkretaus daikto pirkimo ir pardavimo; daiktas buvo perduotas pirkėjui; daiktas buvo perduotas valdyti nuosavybės teise; nuosavybės teises perduodanti šalis buvo teisėta daikto savininkė, taip pat nustatyti, kad buvo sumokėta jo kaina ar jos dalis.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad G. T. ginčo sutarties sudarymo metu turėjo subjektines teises į daiktą. Iš Nekilnojamojo turto registre duomenų bazės išrašo matyti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuo 1993-01-26 nuosavybės teise priklausė G. T., nuosavybės teisę jis įgijo 1993-01-26 sudarytos buto pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, sandoris įregistruotas viešajame registre 1993-03-08. Todėl teismas konstatuoja, kad G. T. galėjo sudaryti buto pirkimo – pardavimo sandorį.

Iš Gyventojų registro tarnybos pateiktų duomenų nustatyta, jog G. T. gimė (duomenys neskelbtini). Jis gyvenamąją vietą deklaravo nuo 1997-01-15 iki 2006-01-04 adresu: (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) G. T. mirė. Šeiminė padėtis - miręs santuokoje. Sutuoktinė L. J. gimė (duomenys neskelbtini). Santuoka buvo įregistruota (duomenys neskelbtini), tačiau kur santuoka sudaryta nežinoma, jokių duomenų apie santuokų įregistravimą Lietuvos Respublikos gyventojų registre nėra. Jokios informacijos apie L. J. deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje nėra ir nebuvo. Duomenų apie G. T. vaikus taip pat nėra. Testamentų registro pateiktame Testamentų registro išraše apie G. T. nurodoma, kad Testamentų registre nėra įregistruotų palikėjo palikimo priėmimo faktų.

VĮ Registrų centras pateikė buto registro duomenų bazės išrašą su istorija ir informavo, jog pirkimo – pardavimo sutarčių pateikti negali, nes neturi. Ieškovė F. Š. nuo 2005-08-22 deklaravo savo gyvenamąją vietą bute, esančiame (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) seniūnija pateikė atsakymą, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), daug metų gyvena F. Š., gim. (duomenys neskelbtini). Dokumentų, įrodančių teisių perleidimą, buto pirkimą – pardavimą, seniūnijoje nėra. Iš byloje pateiktų atsiskaitymo knygelių kopijų matyti, kad elektros tiekėjas F. Š. suteikė vartotojo kodą (duomenys neskelbtini) ir tiekia elektros energija iki šiol, o pastaroji nuo 2005-11-16 iki šiol moka už elektros energiją, tiekiamą butui, esančiam (duomenys neskelbtini). Ieškovė moka mokesčius už šį butą, jį prižiūri, išlaiko, remontuoja, t. y. valdo šį butą kaip savininkė.

Pažymėtina, kad civiliniame kodekse nenustatyta, kad, sudarius pirkimo–pardavimo sandorį nesilaikant reikalaujamos formos, toks sandoris negalioja, tačiau jame įtvirtinta, kad, kilus ginčui dėl tokio sandorio sudarymo, ribojamas įrodymų leistinumas – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). CK 1.93 straipsnio 6 dalis nustatyta rašytinės sandorio formos nesilaikymo pasekmių taisyklės išimtis, pagal kurią teismui, esant šio straipsnio 6 dalies 1–4 punktuose nurodytoms sąlygoms, suteikta teisė netaikyti draudimo įrodinėjant sandorio sudarymo faktą remtis liudytojų parodymais. Taigi teismui nesuteikta visiška diskrecijos teisė kiekvienu atveju savo nuožiūra spręsti dėl galimybės remtis liudytojų parodymais, tai gali būti daroma, jei byloje nustatoma, kad yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų (1 punktas); sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės (2 punktas); atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu (3 punktas); atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (4 punktas).

Aiškindamas šias nuostatas kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad Tais atvejais, kai leistinuose įrodymuose yra patikimų duomenų, patvirtinančių vienos šalies įrodinėjamas, o kitos – ginčijamas aplinkybes, tačiau šie duomenys nepakankamai išsamūs, kad būtų galima daryti išvadas apie ginčo aplinkybes, tokiu atveju nesuteikus galimybės šalims liudytojų parodymais užpildyti leistinų įrodymų spragas, būtų pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai (CK 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-469/2015). Liudytojų parodymai turi būti vertinami pagal jų turinį ir pagal visų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis).

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, nagrinėjamojoje byloje esant aukščiau nurodytiems netiesioginiams rašytiniams įrodymams, teismas sprendžia, jog šioje byloje susiklostė būtent tokia situacija, kai nesuteikus galimybės šalims liudytojų parodymais užpildyti leistinų įrodymų spragas, būtų pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai.

Liudytoja L. S. teismo posėdžio metu parodė, kad gyvena name, esančiame (duomenys neskelbtini). Ji name turi du butus, o ieškovė – trečią. Kai ji atsikraustė gyventi, F. Š. jau name gyveno. Ieškovė butą valdo kaip tikra ir vienintelė savininkė, kam butas priklausę anksčiau nežino.

Liudytojas R. N. teismo posėdžio metu parodė, kad F. Š. jo kaimynė. Anksčiau šiame bute gyveno G. T.. Jis girdėjo, kad F. Š. iš G. T. nupirko butą, tačiau sandorio neįformino, nes nedirbo notaras.

Liudytoja Z. K. teismo posėdžio metu parodė, kad F. Š. yra jos teta. 2005 metų vasarą F. Š. iš G. T. už 2000 Lt nusipirko butą, esantį (duomenys neskelbtini), be jokių išlygų. G. T. šeimos neturėjo. Ji 2005 metų vasarą kartu su G. T. ir F. Š. nuvyko pas Zarasų notarę Ramanauskienę, tačiau notarė atostogavo. F. Š. Zarasuose policijoje esančiame pasų poskyryje G. T. už butą sumokėjo 2000 Lt ir tuo metu F. Š. šiame bute įsiregistravo. F. Š. nuo buto įsigijimo mokėjimo mokėjo komunalinius mokesčius ir išsaugojo visas mokėjimo atsiskaitymo knygutes.

Liudytojas V. K. teismo posėdyje parodė, kad F. Š. yra žmonos Z. K. teta. F. Š. butą, esantį (duomenys neskelbtini), nupirko iš G. T.. G. T. gyveno be šeimos, vienas. Jis (liudytojas) 2005 metų vasarą kartu su žmona, G. T. ir F. Š. nuvyko į Zarasus pas notarę, tačiau notarė atostogavo. Jis matė kaip F. Š. G. T. už butą perdavė pinigus. Tą pačia dieną jis perdavė jai butą.

Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus ir liudytojų parodymus, laiko įrodytu, kad ieškovė F. Š. sumokėjo G. T. už butą 2000 Lt, o G. T. perdavė butą ieškovės nuosavybėn. Ieškovė nuo buto įgijimo momento deklaravo gyvenamąją vietą nusipirktame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), jame gyvena, ji prižiūri ir juo rūpinasi iki šiol kaip vienintelė buto savininkė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje yra pažymėjęs, kad kai viena šalis perduoda pagrindinės sutarties objektą valdyti kitai šaliai, o ši sumoka daikto kainą ar jos dalį, tai paprastai leistų teigti, kad sudaryta pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis, nes šalys atliko būtent tuos veiksmus, kurie būdingi šiai sutarčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2012; 2015 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015, ir kt.).

Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, paneigiančių ieškovės išdėstytas aplinkybes. Teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, sprendžia, jog šalių veiksmai ir kitos byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad tarp šalių susiklostė sutartiniai santykiai, patvirtina šalių siekį sudaryti buto pirkimo–pardavimo sandorį ir įrodo, kad buvo sudaryta buto pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu ieškovė įgijo nuosavybės teises į butą, kadangi buvo susitarta dėl konkretaus daikto pirkimo ir pardavimo; daiktas buvo perduotas pirkėjui; daiktas buvo perduotas valdyti nuosavybės teise; nuosavybės teises perduodanti šalis buvo teisėta daikto savininkė, buvo sumokėta jo kaina. Esant nustatytoms aplinkybėms ieškovės ieškinys tenkinamas.

Iš byloje pateiktos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos dėl patirtų valstybės išlaidų matyti, kad už ieškovei F. Š. suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės išlaidos sudaro 256,55 Eur. Patenkinus ieškinį visiškai, šios bylinėjimosi išlaidos turėtų būti priteistos iš atsakovų. Tačiau šioje konkrečioje susidariusioje situacijoje atsakovai neatliko jokių prieštaraujančių teisės aktams veiksmų, kurie būtų galėję pažeisti ieškovės interesus. Byla buvo inicijuota ne dėl atsakovų kaltų ar neatsargių veiksmų, t. y. byla buvo inicijuota ne dėl to, kad atsakovai kokiu nors būdu pažeidė ieškovės teises, o atvirkščiai, dėl pačios ieškovės neapdairumo ir nerūpestingumo, todėl bylinėjimosi išlaidos už ieškovei suteiktą antrinę teisinę pagalbą paliktinos valstybės sąskaita (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Teismo turėtos pašto išlaidos (4,50 Eur) neviršija 5 Eur, todėl nepriteistinos vadovaujantis Teisingumo ir Finansų ministrų 2011-11-07 įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį patenkinti.

Pripažinti, kad 2005-08-22 buvo sudaryta buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis tarp pirkėjos F. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusios (duomenys neskelbtini), ir pardavėjo G. T., gimusio (duomenys neskelbtini), mirusio (duomenys neskelbtini).

Bylinėjimosi išlaidas palikti valstybės sąskaita.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmus.