Vilniaus apygardos teismo nutartis

2021-12-02 · Civilinė byla Nr. e2S-3074-855/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-12-02
Bylos Nr.
e2S-3074-855/2021
Teisminio proceso Nr.
2-48-3-01984-2021-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Renata Volodko
Ieškovas
J. B.
Atsakovas
K. C.
Kategorijos
  • 3.2.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2S-3074-855/2021Teisminio proceso Nr. 2-48-3-01984-2021-4Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.9.1.; 3.3.1.18.4.; 3.3.2.5. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gruodžio 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) J. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. spalio 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės J. B. ieškinį ir atsakovo K. C. priešieškinį dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaikais tvarkos ir išlaikymo vaikams priteisimo, išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmuose, sujungus ieškovės J. B. ieškinį (civilinė byla Nr. e2-9193-424/2021) ir ieškovo (sujungus bylas – atsakovo) K. C. ieškinį (civilinė byla Nr. e2-9569-804/2021), nagrinėjama civilinė byla dėl nepilnamečių šalių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo ir išlaikymo vaikams priteisimo.

2. Bylos pasirengimo nagrinėti stadijoje 2021 m. rugsėjo 30 d. ieškovė, o 2021 m. spalio 7 d. atsakovas pateikė teismui prašymus visą ginčą perduoti teisminei mediacijai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2021 m. spalio 11 d. nutartimi ieškovės J. B. ieškinį ir atsakovo K. C. priešieškinį paliko nenagrinėtais.

4. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad abiem šalims deklaruojant siekį ginčą išspręsti taikiai, privalomas ikiteisminis mediacijos procesas buvo nutrauktas šalims juo taip ir nepasinaudojus, todėl negalima laikyti, kad šalys laikėsi išankstinio bylos nagrinėjimo ne teisme tvarkos. Kadangi šia tvarka šalys dar gali pasinaudoti, todėl ieškinį ir priešieškinį paliko nenagrinėtais.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Atskiruoju skundu apeliantė (ieškovė) J. B. nesutiko su pirmosios instancijos teismo 2021 m. spalio 11 d. nutartimi, prašė nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės bei atsakovo prašymus dėl teisminės mediacijos taikymo tenkinti. Atskirąjį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

5.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai paliko ieškinį nenagrinėtu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliai – CPK) 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kadangi nagrinėjamu atveju šalys pasinaudojo privalomąja mediacija teisės aktuose nustatyta tvarka, ką patvirtina į bylą pateikti dokumentai, t. y. ieškovė teisės aktų nustatyta tvarka kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – ir Tarnyba) dėl mediacijos taikymo ir kad privalomosios mediacijos procedūra buvo baigta, tad ieškovė įgijo teisę kreiptis į teismą, reiškiant reikalavimus dėl vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo.

5.2. Mediacijos proceso eiga ir proceso nerezultatyvumas, vienokios ar kitokios mediacijos baigties priežastys neturėtų būti vertinamos sprendžiant klausimą dėl pasinaudojimo privalomąja ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka.

5.3. Nors byla yra parengiamojoje stadijoje, tačiau byloje nuo ieškinio pateikimo dienos (2021 m. rugsėjo 8 d.) yra atlikta nemažai procesinių veiksmų – priimtas ieškovės ieškinys ir atsakovo priešieškinis, išspręstas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas (laikinai sureguliuotas ginčas), šalys yra pateikusios pareiškimus dėl papildomų įrodymų prijungimo, suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius yra atlikęs šeimos aplinkos sąlygų tyrimą ir pateikęs išvadą į bylą, šalys yra patyrusios bylinėjimosi išlaidų, todėl šalių grąžinimas į ikiteisminę privalomosios mediacijos stadiją neatitiktų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų. Įstatymas numato teisminės mediacijos taikymo galimybę. Atsižvelgiant į tai, kad šalys yra tinkamai, nors ir nerezultatyviai, pasinaudojusios ikiteismine privalomąją mediacija, šioje byloje būtų galima taikyti teisminę mediaciją, kaip numato CPK 231¹ ir 231² straipsnių nuostatos.

Atsiliepimas

6. Atsakovas pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo su atskiruoju skundu iš dalies sutiko ir prašė apeliantės J. B. atskirąjį skundą nagrinėti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodė, kad:

6.1. Ieškinių priėmimo klausimą sprendė du skirtingi teisėjai, o klausimą dėl civilinių bylų sujungimo, susipažinus su bylų medžiaga, išsprendė teismo pirmininkė. Byloje yra 2021 m. rugpjūčio 31 d. mediatorės Pažyma apie privalomos ikiteisminės mediacijos pabaigą, todėl negalima daryti išvados, kad šalys ja nepasinaudojo. Tai, kad šalims mediacijos proceso metu nepavyko taikiai išspręsti ginčo ir kad viena iš ginčo šalių nusprendė pasitraukti iš mediacijos proceso, negali būti formaliai vertinama nepasinaudojus privalomąja ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka. Dėl šios priežasties sutinka su ieškovės atskirojo skundo argumentais, jog buvo įgyvendinta sąlyga kreiptis į teismą su ieškiniu, todėl nutartyje nurodyti argumentai, kad šalys nepasinaudojo privalomu ikiteisminės mediacijos procesu, nepagrįsti.

6.2. Nors byloje sprendžiami su nepilnamečiais vaikais susiję klausimai, tačiau dėl susidariusios situacijos civilinėje byloje nevyksta jokie veiksmai, negana to, atsakovas taip pat negali pateikti naujo ieškinio, kadangi yra pateiktas skundas ir nutartis neįsiteisėjusi, todėl atsakovui svarbiausia, kad klausimas būtų išspręstas vienokiu ar kitokiu būdu kaip galima greičiau tam, kad būtų galima toliau spręsti su šalių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo ir išlaikymo priteisimu susijusius klausimus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacininės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde (atsiliepime į jį) nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

8. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas.

9. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tiek ieškovės ieškinys, tiek atsakovo priešieškinis buvo palikti nenagrinėtais, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

10. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi konstatavo, kad šalys (ieškovė ir atsakovas) nesilaikė šiai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos ir šia tvarka dar galima pasinaudoti, todėl ieškinį ir priešieškinį paliko nenagrinėtais CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Ieškovė, nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, atskirajame skunde teigia, kad kreipimosi į teismą metu buvo įgyvendinusi įstatyme nustatytą reikalavimą pasinaudoti išankstinio ginčų sprendimo neteismine tvarka – privalomąja mediacija, todėl turėjo teisę kreiptis į teismą, siekdama išspręsti kilusį ginčą dėl vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo.

11. Pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų. Konstitucijos 30 straipsnis ir CPK 5 straipsnis kiekvienam suinteresuotam asmeniui suteikia teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Ši teisė negali būti paneigiama (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimai), tačiau gali būti nustatoma speciali jos įgyvendinimo tvarka, pavyzdžiui, teisės aktais gali būti reglamentuota ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka. Tam tikrais atvejais galimybė kreiptis į teismą atsiranda tada, jei suinteresuotas asmuo laikėsi išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, kuri gali būti nustatyta įstatyme (CPK 22 straipsnio 1 dalis) ir kurios nesilaikymas lemia tam tikrus teisinius padarinius – pareiškimas paliekamas nenagrinėtas, jei šia tvarka dar galima pasinaudoti (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas), arba byla nutraukiama, jei šia tvarka pasinaudoti negalima (CPK 293 straipsnio 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-421/2017).

12. Pagal LR Mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punktą privalomoji mediacija taikoma sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena CPK nustatyta tvarka, išskyrus minėtame punkte aptartus smurto artimoje aplinkoje atvejus. Vadovaujantis Mediacijos įstatymo 21 straipsnio nuostatomis, privalomąją mediaciją inicijuoja ginčo šalys bendru sutarimu arba viena iš ginčo šalių. Abiem šiais atvejais, t. y. tiek kai mediaciją inicijuoja ginčo šalys bendru sutarimu, tiek kai mediaciją inicijuoja viena iš ginčo šalių, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai paduodamas prašymas dėl mediatoriaus skyrimo Mediacijos įstatymo 14 straipsnyje nustatyta tvarka arba toks prašymas paduodamas pasirinktam mediatoriui, įrašytam į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą, Mediacijos įstatymo 13 straipsnyje nustatyta tvarka (Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 2, 3 dalys). Tuo atveju, kai privalomąją mediaciją inicijuoja tik viena iš ginčo šalių, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba arba mediatorius kreipiasi į kitą ginčo šalį su pranešimu apie gautą prašymą bei informacija, kad per penkiolika darbo dienų asmuo turi pateikti savo sutikimą dėl mediacijos vykdymo (Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 4 dalis). Tuo atveju, jei kita šalis nesutinka dalyvauti mediacijoje arba sutikimas dėl mediacijos vykdymo negaunamas, vadovaujantis Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatomis laikoma, kad aptariamą procesą inicijavusi ginčo šalis įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija. Kreipiantis į teismą su ieškiniu dėl civilinės bylos iškėlimo dėl ginčų, kuriems nustatyta privalomoji neteisminė mediacija, teismui kartu su ieškiniu turėtų būti pateikiami rašytiniai įrodymai, kad ginčo šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja neteismine mediacija.

13. Įrodymu, jog šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja mediacija, yra atitinkama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos arba mediatoriaus, į kurį šalys kreipėsi, parengta pažyma ar panašaus pobūdžio dokumentas, patvirtinantis šalies realizuotą prievolę pasinaudoti privalomąja mediacija. Mediacijos paslaugas gali teikti tik mediatorius, įrašytas į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą (Mediacijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis).

14. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė J. B. kartu su ieškiniu pateikė teismui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2021m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. (11.6Mr)(M-P-21-3904)MSP-3733, kuriame nurodyta, kad į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą 2021 m. rugpjūčio 12 d. kreipėsi J. B., prašydama vykdyti privalomąją mediaciją ir paskirti mediatorių civiliniame ginče dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo bei kitų susijusių klausimų išsprendimo. Sprendime nurodyta, kad 2021 m. rugpjūčio 24 d. buvo gautas K. C. sutikimas vykdyti privalomąją mediaciją. Minėtu sprendimu šalių ginčo mediatore paskirta Dalia Romaškevičienė. Taip pat kartu su ieškiniu ieškovė pateikė mediatorės išduotą 2021 m. rugpjūčio 30 d. pažymą apie mediacijos pabaigą remiantis 2021 m. rugpjūčio 30 d. vienos mediacijos šalies pareiškimu apie pasitraukimą iš mediacijos (mediacijos bylos Nr. M-P-2021-3904). Mediatorė D. Romaškevičienė 2021 m. spalio 1 d., atsakydama į teismo užklausimą, nurodė, kad mediacija vyko 2021 m. rugpjūčio 27 d. ir rugpjūčio 30 d. telefoniniais pokalbiais bei susirašinėjimais el. paštu su kiekviena iš šalių. Taip pat nurodė, kad 2021 m. rugpjūčio 28-29 d. K. C., padedant mediatorei, bandė išsiaiškinti, kur yra jo vaikai. Ginčo šalių pozicijos tapo visiškai priešiškomis ir mediatorė iškėlė klausimą dėl mediacijos prasmingumo, po ko K. C. paprašė mediaciją baigti.

15. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju tiek ieškovės J. B. ieškinys, tiek atsakovo K. C. ieškinys (iki bylos sujungimo) buvo priimti, ir teismo, nei priimant ieškinį, nei priimant priešieškinį nebuvo nustatyta jokių kliūčių ir aplinkybių, tarp jų ir susijusių su ikiteismine mediacija, dėl kurių šie procesiniai dokumentai negalėtų būti priimti ir dėl kurių atitinkami teismo procesai negalėtų būti inicijuoti; 2021 m. rugsėjo 21 d. nutartimi civilinės bylos buvo sujungtos; civilinėje byloje Nr. e2-9193-424/2021 buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, atlikti kiti procesiniai veiksmai. Taigi, pirmosios instancijos teismas (abu teisėjai), spręsdami ieškinių priėmimo klausimą, nenustatė jokių CPK 137 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, tame tarpe ir CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytos išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, kurių pagrindu galėtų atsisakyti priimti ieškinius (ar vieną iš jų).

16. Antra, pats pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje iš esmės yra konstatavęs, jog tiek ieškovė, tiek atsakovas, kreipdamiesi į teismą, pateikė dokumentus, pagrindžiančius, jog yra įvykdytas įstatymo nurodytas reikalavimas dėl kreipimosi dėl privalomos ikiteisminės mediacijos (Mediacijos įstatymo 21 straipsnis) ir kad mediatorė, vienai iš mediacijos šaliai pasitraukus, mediaciją nutraukė (Mediacijos įstatymo 15 straipsnio 5 dalis, 19 straipsnio 3 dalis).

17. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis bei teisės normomis, reglamentuojančiomis ikiteisminio ginčo nagrinėjimo privalomumą bei patį procesą tokio pobūdžio bylose, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo konstatuoti, jog šalys nesilaikė privalomos ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos. Priešingai, tarp bylos šalių buvo vykdoma privaloma mediacija, tik nesėkmingai ir nerezultatyviai.

18. Tiek atskirai teismo pareikalautame mediatorės 2021 m. spalio 1 d. rašte (el. laiške), tiek 2021 m. rugpjūčio 30 d. Pažymoje apie mediacijos pabaigą nuosekliai nurodyta ir patvirtinta, kad ikiteisminė mediacija buvo nesėkminga dėl to, kad iš jos pasitraukė atsakovas. Tiek ieškovė pateiktame atskirajame skunde, tiek atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą iš esmės su tuo sutiko ir nurodė bei patvirtino nesugebėjimą pasiekti susitarimo ikiteisminėje mediacijoje, suorganizuoti susitikimų, patvirtino pasitraukimą. Šios nurodytos aplinkybės dar kartą patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas (be kita ko, jau prasidėjus procesui) neturėjo pagrindo spręsti, kad nebuvo pasinaudota ikiteismine mediacija.

19. Sutiktina su apeliantės argumentu, jog mediacijos proceso eiga, mediacijos proceso nerezultatyvumas, vienokios ar kitokios mediacijos baigties priežastys neturėtų būti vertinamos sprendžiant klausimą dėl pasinaudojimo privalomąją ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka. Tai, kad šalims mediacijos proceso metu nepavyko taikiai išspręsti ginčo, taip pat tai, kad viena iš ginčo šalių nusprendė pasitraukti iš mediacijos proceso, negali būti vertinama kaip nepasinaudojimas privalomąją ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme.

20. Mediacijos procesas ne visada yra sėkmingas ir jis gali baigtis ne tik taikos sutarties sudarymu. Mediacijos procesas gali baigtis dėl įvairių priežasčių, pvz., mediatoriui manant, kad taikus susitarimas, kuris gali būti ginčo šalių pasiektas, atsižvelgiant į civilinio ginčo aplinkybes ir mediatoriaus kompetenciją, bus neįvykdomas ar neteisėtas arba jeigu mediatorius pripažįsta, kad mažai tikėtina, kad tęsiant mediaciją civilinis ginčas bus išspręstas taikiai (Mediacijos įstatymo 15 straipsnio 6 dalis), vienai ar abiem šalims nusprendus pasitraukus iš mediacijos proceso (Mediacijos įstatymo 19 straipsnis) ir kitų priežasčių. Šiuo atveju mediacijos procesas baigėsi atsakovui aiškiai išreiškus savo valią dėl mediacijos proceso pabaigos – atsakovas nusprendė pasitraukti iš mediacijos proceso. Pagal teisinį reglamentavimą, šalis neprivalo nurodyti pasitraukimo priežasčių (Mediacijos įstatymo 15 straipsnio 5 dalis).

21. Nagrinėjamu atveju nors ikiteisminė privaloma mediacija nebuvo rezultatyvi, tačiau bylos aplinkybės bei į bylą pateikti rašytiniai įrodymai neabejotinai leidžia spręsti, jog bylos šalys tinkamai pasinaudojo privalomąja ikiteismine mediacija, o šalių 2021 m. rugsėjo 30 d. bei spalio 7 d. prašymai ginčą perduoti teisminei mediacijai savaime nesuponuoja išvados apie šalių netinkamai įgyvendintą Mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 punktą ir nesudaro pagrindo ieškinį/priešieškinį palikti nenagrinėtais. Tai, kad šalys jau prasidėjusio teismo proceso metu išreiškė norą pasinaudoti mediacijos institutu, nesuponuoja, kad jos turėtų būti grąžinamos į ikiteisminės mediacijos stadiją.

22. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos teisingam šalių ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

23. Šių nurodytų argumentų pagrindu darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo 2021 m. spalio 11 d. nutartis, kuria ieškovės ieškinys ir atsakovo priešieškinis palikti nenagrinėtais, yra nepagrįsta, todėl naikintina. Pažymėtina, kad ieškovės bei atsakovo prašymas dėl ginčo perdavimo teisminei mediacijai spręstinas pirmosios instancijos teisme, kadangi tai yra pirmosios instancijos teismo kompetencija ir apeliacinės instancijos teismas šio klausimo išspręsti negali (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

nutaria:

Apeliantės (ieškovės) J. B. atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. spalio 11 d. nutartį ir bylą, įskaitant šalių prašymą dėl ginčo perdavimo teisminei mediacijai, grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Renata Volodko