Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-230-553/2014

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-10-31
Bylos Nr.: 2A-230-553/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-08934-2013-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Aldona Tilindienė (pran.), Henrichas Jaglinskis, Liuda Uckienė
Ieškovas: Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
Atsakovas: I. F.
Trečiasis asmuo: Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, sodininkų bendrija „Tiekimas“

Kategorijos

24.4pavadinimo nepavyko patikrinti
116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-230-553/2014Teisminio proceso Nr. 2-68-3-08934-2013-9Procesinio sprendimo kategorijos: 24.4; 116.1; 121.21 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 31 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Henricho Jaglinskio ir Liudos Uckienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) I. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-09-16 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-15312-861/2013 pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – VTPSI) ieškinį atsakovei I. F. dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, tretieji asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT), sodininkų bendrija „Tiekimas“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su reikalavimu įpareigoti atsakovę I. F. savo lėšomis per 3 mėnesius po sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. nugriauti valstybinėje žemėje šalia žemės sklypo, kadastrinis (duomenys neskelbtini), pastatytus dvejus vartus, kurių vieni yra 1,86 m aukščio, 3,92 m ilgio, kiti – 1,86 m aukščio, 4,47 m ilgio, taip pat 4 m pločio, 10 m ilgio trinkelėmis išklotą aikštelę bei sutvarkyti statybvietę; atsakovei neįvykdžius teismo sprendimo nustatytu terminu, prašė leisti ieškovui pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti minėtus dvejus vartus ir trinkelėmis išklotą aikštelę, reikiamas išlaidas išieškant iš atsakovės. Nurodė, kad atsakovė, neturėdama statybą leidžiančio dokumento, savavališkai valstybinėje žemėje trinkelėmis išklojo aikštelę, taip pat pastatė dvejus vartus. NŽT, vykdydama žemės naudojimo valstybinę kontrolę, atliko minėtų žemės sklypų patikrinimą ir surašė 2011-10-20 žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 01-49-162, kuriame nustatė, kad žemės sklypų savininkė tarp žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), yra pastačiusi vartus ir užėmusi valstybinę žemę, užimtas valstybinės žemės plotas yra apie 125 kv. m. 2012-01-05 ieškovas surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-12015-00003, o 2012-02-02 reikalavimu dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo Nr. REI-00-120202-00032 iš atsakovės pareikalavo savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius, t. y. nugriauti savavališkai valstybinėje žemėje pastatytus dvejus vartus ir aikštelę ant pravažiavimo kelio (duomenys neskelbtini). Ieškovo reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo 2012-09-13 aktu Nr. RPA-00-120913-00157 nustatyta, jog minėtas reikalavimas nebuvo įvykdytas. Atsakovė iki reikalavimo įvykdymo termino pabaigos turėjo teisę kreiptis į statybą leidžiančius dokumentus išduodančius subjektus dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka, bet statybą leidžiantis dokumentas ieškovui pateiktas nebuvo.

Atsiliepimas

Atsakovė I. F. atsiliepimu į ieškinį su juo nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį, o jos netaikius, ieškinį atmesti ir nustatyti šešių mėnesių terminą projektinei dokumentacijai paruošti bei gauti statybą leidžiantį dokumentą statinių įteisinimui ir tik, jeigu per nurodytą terminą nepavyks suderinti projekto ir gauti statybos leidimo, įpareigoti statinius nugriauti. Nurodė, kad statiniai buvo pastatyti 1994 metais su sodininkų bendrijos „Tiekimas“ sutikimu, sodininkų bendrija niekada atsakovei nereiškė jokių pretenzijų dėl statinių, todėl pretenzijų pareiškimas praėjus 18 metų yra nepateisinamai ilgas, taigi ieškinys turėtų būti atmestas taikant ieškinio senatį. Pažymėjo, kad netaikius ieškinio senaties, atsakovei pagal įstatymą gali būti suteikta galimybė teisės aktų nustatyta tvarka per teismo sprendime nurodytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, todėl pirmenybė turi būti teikiama statinių įteisinimo procedūrai, o ne griovimui. Nurodė, jog atsakovei turėtų būti suteiktas protingas šešių mėnesių terminas paruošti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą ir, tik to nepadarius, atsakovė gali būti įpareigota griauti statinius.

Trečiasis asmuo NŽT atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį tenkinti. Pažymėjo, kad atsakovė I. F. 2012-10-01 prašymu kreipėsi į NŽT, prašydama leisti išpirkti tarp žemės sklypų, kadastro (duomenys neskelbtini), esantį sodo keliuką. NŽT 2012-11-27 raštu Nr. 49SFN-(14.49.104.)-2373 I. F. buvo informuota, kad žemės sklypo Nr. 22, esančio (duomenys neskelbtini), pietrytinė kraštinė ribojasi su sodininkų bendrijos „Tiekimas“ generaliniame plane pažymėtu keliu, todėl norima formuoti valstybinė žemė negali būti laikoma įsiterpusiu valstybinės žemės sklypu, ir atsisakė išduoti leidimą rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą.

Trečiasis asmuo sodininkų bendrija „Tiekimas“ atsiliepimu prašė ieškinio netenkinti ir suteikti atsakovei galimybę įteisinti statinius. Nurodė, kad minėti statiniai buvo pastatyti 1994 metais ir jų statybai sodininkų bendrija neprieštaravo. Pažymėjo, kad trečiojo asmens NŽT minimas pravažiavimas nėra naudojamas nuo 1994 metų, todėl atsakovei ir buvo leista statyti vartus bei aikštelę grįsti trinkelėmis.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-09-16 priėmė sprendimą ieškinį tenkinti ir leisti atsakovei savo lėšomis per 6 mėnesių terminą, skaičiuojamą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą; atsakovei per nustatytą terminą nevykdant teismo reikalavimo, įpareigoti atsakovę per 1 mėnesį savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. nugriauti valstybinėje žemėje šalia žemės sklypo, kadastrinis (duomenys neskelbtini), pastatytus dvejus vartus, taip pat trinkelėmis išklotą aikštelę bei sutvarkyti statybvietę. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje turėtų būti taikomas 10 metų bendras ieškinio senaties terminas, tačiau vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą, pusiausvyrą, teismas nusprendė, jog ieškinio senaties taikymas pažeistų šalių teises, kadangi atsakovės pastatytų statinių statyba taip ir liktų neįteisinta, o taip būtų pažeistas bendrasis pamatinis teisės principas, kadangi iš neteisės teisė nekyla. Teismas nustatė, kad atsakovės pastatyta tvora ir trinkelėmis išklota aikštelė laikytini I grupės nesudėtingais statiniais ir į bylą nėra pateikta įrodymų apie tai, kad atsakovė turėjo leidimą pastatyti šiuos statiniu. Atsakovei buvo suteikta galimybė proceso metu įteisinti statybas, tačiau atsakovė nebuvo aktyvi, leidimo negavo ir statybų neįteisino. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė atliko savavališkos statybos darbus ir tuo pažeidė Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies l ir 2 punkto, 12 straipsnio l dalies 4 punkto, 23 straipsnio 28 dalies imperatyvius reikalavimus. Atsižvelgdamas į teisės aktuose numatytą savavališkos statybos įteisinimo galimybę, į tai, kad byloje nenustatyta, jog tokio pobūdžio statinių – vartų ir aikštelės – pastatymas prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, aplinkos apsaugos, paminklosaugos, saugomų teritorijų reikalavimams, taip pat į tai, jog minėti statiniai pastatyti 1994 metais, o ginčas dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo kilo tik 2012 metų sausio mėn. pradžioje, teismas tenkino atsakovės prašymą įteisinti savavališkai pastatytus dvejus vartus ir trinkelėmis išklotą aikštelę ir leido teisės aktų nustatyta tvarka per 6 mėnesių terminą parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą (Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 1 punktas), o per teismo nustatytą terminą reikalavimo neįvykdžius, įpareigojo atsakovę per 1 mėnesį pašalinti savavališkos statybos padarinius savo lėšomis.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovė (apeliantė) I. F. apeliaciniu skundu prašo taikyti ieškinio senatį, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-09-16 sprendimą ir ieškinį atmesti. Nurodo, kad:

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismas nustatė, jog ginčo statiniai pastatyti 1994 metais, todėl spręsdamas dėl statybos kaip savavališkos, teismas turėjo taikyti 1994 metais galiojusius teisės aktus, o ne šiuo metu galiojančius teisės aktus, kaip buvo padaryta. Kiekvienas teisės akto pakeitimas laikotarpyje nuo 1994 iki 2012 m., palengvinantis atsakovės padėtį, turėtų būti taikomas atsakovės atžvilgiu ir šiam ginčui. Taigi teismas ginčą išsprendė netinkamai pritaikęs materialines teisės normas.

2. Atsisakymas taikyti ieškinio senatį teismo nurodytu motyvu yra negalimas, nes Civilinis kodeksas (toliau – CK) nenumato teisės atsisakyti taikyti ieškinio senatį tokiu motyvu. Nustatęs, kad statiniai pastatyti 1994 metais, teismas turėjo taikyti senajame CK nustatytą 3 metų ieškinio senatį, kuri pasibaigė dar 1997 metais. 14 metų praleidus ieškinio senaties terminą, taikant tuos pačius CK 1.5 straipsnyje nurodytus principus, turėtų būti ginamas būtent teisinių santykių stabilumo principas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-07-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A146–335/2008) ir ieškinio senatis turi būti taikoma. Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta, kad atsakovės namas pripažintas tinkamu naudoti 1994-12-16, todėl akivaizdu, kad komisijos nariai, tarp kurių buvo ir ieškovo atstovas, pripažindami namą tinkamu naudoti, matė visiškai šalia jo pastatytus ginčo statinius (tai patvirtino liudytojas V. F.), todėl ieškovas apie ginčo statinius sužinojo dar 1994 metais, tačiau nesiėmė jokių veiksmų dėl jų pripažinimo savavališkais ir toks ilgas (18 metų) neveikimas nėra pateisinamas. Ieškovo reikalavimas yra susijęs su nuosavybės teisės galimu praradimu, todėl toks neapibrėžtumas dėl nuosavybės teisės negali trukti neapibrėžtą laiką ir nuosavybė negali būti atimama praėjus ieškinio senaties terminui. Statiniai pastatyti su sodininkų bendrijos „Tiekimas“ sutikimu, todėl jie nepažeidžia nei vieno asmens interesų.

Atsiliepimas

Ieškovas VTPSI atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas, nustatydamas bylos faktines aplinkybes bei dėstydamas ieškinio tenkinimo motyvus, nepadarė išvados, kad ginčo statiniai pastatyti 1994 metais. Į atsakovės nurodytą statybos metą atsižvelgta tik vertinant, ar egzistuoja galimybė įteisinti savavališką statybą. Net ir svarstant atsakovės pateiktą versiją, kad ginčo statiniai buvo pastatyti kartu su namu, vis tiek nėra pagrindo pripažinti ieškinį nepagrįstu, nes ginčo statiniai pastatyti ne atsakovės nuosavybės teise valdomame žemės sklype. Apeliaciniame skunde nepateikiami jokie argumentai, paneigiantys tai, kad pagal teisės aktus būtų galima vykdyti statybas jų nesuderinus su žemės savininku. Ir 1994 metais galiojęs statybos teisinis reglamentavimas patvirtina, kad statybą leidžiantis dokumentas buvo privalomas. Teismų praktikai prieštarauja apeliantės argumentai dėl ieškinio senaties taikymo. Atsakovė nuosavybės teisės į ginčo statinius negalėjo ir nebuvo įsigijusi.

Trečiasis asmuo NŽT atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti. Papildomai nurodo, kad atsakovė neginčija savavališkos statybos fakto, o prašo taikyti ieškinio senaties terminą. Atsakovės reikalavimas prieštarauja logikai, nes atsakovės neteisėtai užtvertas 125 kv. m valstybinės žemės plotas negalėtų būti pripažintas kaip atsakovės nuosavybė pagal CK V skyriaus 3 skirsnio nuostatas.

Atsakovė papildomai pateikė prašymą taikyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą precedentą civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus, patikrinęs, ar nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo aplinkybių, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse reglamentuotų pagrindų skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė tenkinti ieškovų ieškinį ir leisti atsakovei (apeliantei) savo lėšomis per 6 mėnesių terminą, skaičiuojamą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, o atsakovei per nustatytą terminą nevykdant teismo reikalavimo, įpareigoti atsakovę per 1 mėnesį savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. nugriauti valstybinėje žemėje šalia žemės sklypo, kadastrinis (duomenys neskelbtini), pastatytus dvejus vartus, taip pat trinkelėmis išklotą aikštelę bei sutvarkyti statybvietę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliantės apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliantė nenurodė.

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ginčo statiniai pastatyti 1994 metais, spręsdamas dėl statybos kaip savavališkos, turėjo taikyti 1994 metais galiojusius teisės aktus, o ne šiuo metu galiojančius teisės aktus, todėl pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė netinkamai pritaikęs materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su minėtais apeliacinio skundo argumentais. Nuosekliai plėtojamoje Lietuos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad statybos teisiniai santykiai yra kompleksiniai ir susiję ne tik su privačių statytojo tikslų įgyvendinimu, bet ir su tam tikrais viešaisiais tikslais (pvz., aplinkosaugos, ekonominiais, socialiniais ir kt.) bei trečiųjų asmenų interesais. Statybos teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai yra gana dažnai keičiami ir pildomi. Atsižvelgiant į šią aplinkybę bei į tai, kad statyba (rekonstrukcija) yra tęstinis procesas, susidedantis iš tam tikrų etapų, pradedant statinio projektavimu, baigiant statybos užbaigimu (anksčiau – statinio pripažinimu tinkamu naudoti), sprendžiant ginčus, kylančius iš šių santykių, svarbu tinkamai nustatyti konkrečiam etapui taikytinas teisės normas. Klausimas dėl statinio statybos (rekonstrukcijos) teisėtumo turi būti sprendžiamas pagal statybos teisinius santykius ir statinio reikalavimus nustatančius teisės aktus, galiojusius būtent šio statinio statybos metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2009; 2012-08-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2012). Taigi, siekiant išsiaiškinti, ar teisėtai buvo pastatytas ginčo statinys, byloje turi būti tinkamai nustatyta, kada vyko jo statyba ir kada jis buvo baigtas statyti, t. y. šio statinio statymo laikotarpis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-12-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2012). Nagrinėjamoje byloje ieškovas į bylą nepateikė įrodymų, paneigiančių apeliantės teiginį (kurį patvirtino ir trečiasis asmuo sodininkų bendrija „Tiekimas“ ir liudytojas V. F., kuris statė ginčo statinius (b. l. 60, 81)), kad ginčo statiniai buvo pastatyti 1994 metais. Šiam teiginiui taip pat pritarė pirmosios instancijos teismas. Tokiu būdu apeliantės 1994 metais pastatytų ginčo statinių teisėtumas turi būti vertinamas pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ginčo statiniai (dvi tvoros ir trinkelėmis išklota aikštelė), kurie bendrai užima 125 kv. m plotą, yra pastatyti ant valstybinės žemės. 1964 m. CK 98 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad viešosios nuosavybės teisės objektai Lietuvos Respublikoje yra žemė, gamtos ištekliai, išskyrus tuos atvejus, kai šie objektai nuosavybės teise priklauso kitiems nuosavybės teisės subjektams. Pagal 1964 m. CK 98¹ straipsnį „Lietuvos valstybei nuosavybės teise gali priklausyti visas 98 straipsnyje išvardytas turtas“, o 1964 m. CK 99 straipsnyje įtvirtinta, kad „Valstybės ir savivaldybių turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo atitinkamai Lietuvos Respublikos aukščiausiosios valstybinės valdžios bei valdymo institucijos ir vietinės valdžios bei valdymo institucijos, remdamosi Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais norminiais aktais“. Kaip teisingai pažymėjo ieškovas, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-05-25 nutarimo Nr. 384 „Dėl individualių gyvenamųjų namų statybos“ 1.1 ir 1.5 punktus gyvenamąjį namą ir jo priklausinius (ūkinius, buities, verslo statinius bei įrenginius) galima statyti individualaus gyvenamojo namo statybai nustatytąja tvarka įsigytame sklype; sklypo savininkas (nuomininkas) gali statyti individualų gyvenamąjį namą, jo priklausinius, turėdamas nuosavybės teise jam priklausantį arba išnuomotą žemės sklypą, kuriame pagal detalius planus numatyta tokia statyba, miesto (rajono) vyriausiojo architekto patvirtintą projektą ir įregistravęs statybą valstybinės priežiūros tarnyboje. To paties nutarimo 1. 8 punkte įtvirtinta, kad asmuo, kuris neturėdamas patvirtinto projekto ir nuosavybės teise jam priklausančio arba išnuomoto sklypo pasistatė, stato, perstato gyvenamąjį namą, jo dalį ar kitą pastatą arba iš esmės nukrypo nuo projekto, statybos normų ir taisyklių, traukiamas atsakomybėn pagal įstatymus. Taigi tam, kad 1994 metais pastatyti dvi tvoras ir trinkelėmis iškloti aikštelę ant valstybinės žemės, kuri ribojasi su apeliantei nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, apeliantė be jokios abejonės turėjo gauti oficialų vietinės valdžios ir/ar valdymo institucijų išduotą leidimą. Nei ta aplinkybė, kad sodininkų bendrija 1994 metais neprieštaravo ginčo statinių pastatymui ant valstybinės žemės, nei ta aplinkybė, kad pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis apeliantės namas, šalia kurio yra pastatyti ginčo statiniai, buvo pripažintas tinkamu naudoti dar 1994-12-16 (b. l. 63-66), neįteisina ginčo statinių pastatymo ant valstybinės žemės, kuria naudotis apeliantė neturėjo ir neturi teisės. Tarp apeliantės ir Lietuvos Respublikos kompetentingos valdžios institucijos nebuvo ir nėra sudarytas joks susitarimas, kuris patvirtintų nuomos ar kitokios naudojimosi 125 kv. m ploto valstybinės žemės sklypu teisės suteikimą apeliantei (priešingą teiginį patvirtinančių įrodymų į bylą nėra pateikta). Byloje nesant duomenų apie atitinkamos institucijos išduotą leidimą statyti ginčo statinius ant valstybinės žemės, pagrįstai konstatuotina, kad dvi tvoros ir trinkelėmis išklota aikštelė, kurie bendrai užima 125 kv. m valstybinės žemės plotą, yra savavališki statiniai. Nors pirmosios instancijos teismas nesivadovavo ginčo statinių statybos metu galiojusių teisės aktų, reglamentavusių statybos teisinius klausimus Lietuvoje 1994 metais, nuostatomis, tačiau tai nepaneigia nurodytų teisės aktų taikymo ir fakto, kad ginčo statiniai buvo pastatyti neteisėtai, t. y. neturint atitinkamos institucijos leidimo. Taigi, iš dalies netinkama priimto sprendimo argumentacija dėl ginčo statinių teisėtumo nepaneigia nustatyto neteisėtos statybos fakto.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad neteisėtos statybos padariniai turi būti šalinami taikant įstatymus, galiojančius šių padarinių konstatavimo ir šalinimo metu. Tokia pozicija grindžiama tuo, kad statybos procesas yra tęstinio pobūdžio, todėl, nors teisinis santykis ir yra prasidėjęs iki įsigaliojant konkrečiam įstatymui, teisėms, pareigoms ar faktams, atsirandantiems galiojant naujam įstatymui, turi būti taikomos tuo metu galiojančio įstatymo nuostatos. Be to, kitoks įstatymų galiojimo aiškinimas prieštarautų įstatymo leidėjo tikslams dėl savavališkos (neteisėtos) statybos padarinių šalinimo bei negarantuotų statybų proceso ir statinių kokybės kontrolės užtikrinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-06-19 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-240/2009, 2008-10-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2008). Sprendžiant dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, turi būti remiamasi Konstitucinio Teismo 2011-01-31 nutarimu, bylos nagrinėjimo metu galiojusių Statybos įstatymo, STR redakcijų, CK 4.103 straipsnio nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-12-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2012). Apeliantės skundžiamame sprendime, pasisakydamas dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, pirmosios instancijos teismas vadovavosi bylos nagrinėjimo metu galiojusia Statybos įstatymo 28 straipsnio redakcija.

Taip pat apeliantė prašo nagrinėjamoje byloje taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti bei taikyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą precedentą civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013-03-18 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2013, kurioje taip pat buvo nagrinėjamas VTPSI ieškinys dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, konstatavo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010-07-02 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010, „<...> pasisakyta, jog ieškinio senaties taikymas reikalavimams pripažinti statybą neteisėta reikšti yra specifinis dėl teisių pažeidimo ypatumų – norminių teisės aktų reikalavimų pažeidimai statybų srityje paprastai yra akivaizdūs, ir išaiškinta, kad toks pažeidimas nelaikytinas trunkamuoju, jis įvyksta tuo momentu, kai statinys pastatomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Dėl to ir nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino pradžia sietina su ieškovo sužinojimo apie atsakovės savavališką statybą momentu. Paminėtina, kad pirmiau nurodytoje nutartyje buvo spręstas ginčas tarp privačių asmenų (kaimynų) dėl statinių, pastatytų ant sklypo ribos, statybos teisėtumo, todėl dėl statybos fakto akivaizdumo pripažinta, kad neteisėtos statybos ir sužinojimo apie ją laikas sutapo. Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl ieškinio senaties termino pradžios turėtų būti nustatyta, kada apie savavališką statybą sužinojo valstybinę statybų priežiūrą vykdanti institucija – ieškovas šioje byloje“. Apeliantės teigimu, Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta, kad atsakovės namas pripažintas tinkamu naudoti 1994-12-16, todėl akivaizdu, kad komisijos nariai, tarp kurių buvo ir ieškovo atstovas, pripažindami namą tinkamu naudoti, matė visiškai šalia jo pastatytus ginčo statinius (tai patvirtino liudytojas V. F.), todėl ieškovas apie ginčo statinius sužinojo dar 1994 metais. Teisėjų kolegija nepritaria apeliantės pozicijai, nes nei liudytojo (buvusio apeliantės vyro) parodymai, nei apeliantės namo pripažinimas tinkamu naudoti nepatvirtina faktinės aplinkybės (kurią apeliantė turėjo įrodyti), kad dar 1994 metais ieškovas buvo informuotas (sužinojo), jog valstybinės žemės sklype šalia apeliantei nuosavybės teise priklausančio sklypo apeliantė, neturėdama jokio valstybės įgaliotos institucijos išduoto leidimo, pastatė dvejus vartus ir trinkelėmis išklojo aikštelę, tokiu būdu be jokio teisėto pagrindo užimdama 125 kv. m ploto valstybinės žemės sklypą. Taigi apeliantė neįrodė, jog ieškovui apie apeliantės savavališką statybą tapo žinoma 1994 metais, o ne 2011 – 2012 metais, kai ieškovui buvo perduotas NŽT 2011-10-20 surašytas žemės naudojimo patikrinimo aktas Nr. 01-49-162, kurio pagrindu ieškovas 2012-01-05 surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-12015-00003. Tokiu būdu nėra pagrindo teigti, kad ieškovas, kurio ieškinys pirmosios instancijos teisme buvo gautas 2013-03-18 (b. l. 1), praleido bendrą 10 metų ieškinio senaties terminą. Apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovo reikalavimas yra susijęs su nuosavybės teisės galimu praradimu, todėl toks neapibrėžtumas dėl nuosavybės teisės negali trukti neapibrėžtą laiką ir nuosavybė negali būti atimama praėjus ieškinio senaties terminui, prieštarauja Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą akcentuotam principui, jog iš ne teisės negali atsirasti teisė. Apeliantės neteisėtai užtvertas 125 kv. m valstybinės žemės plotas negali būti pripažintas kaip apeliantės teisėtai įgyta nuosavybė.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Vadovaudamasi anksčiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti atsakovės apeliacinį skundą vadovaujantis jame nurodytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti, tačiau kartu vadovaujantis naujais, šioje nutartyje išdėstytais motyvais dėl ginčo statinių teisėtumo nustatymo ir ieškinio senaties taikymo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-09-16 sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Aldona TilindienėKolegijos teisėjai Henrichas JaglinskisLiuda Uckienė