Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Margaritos Stambrauskaitės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovei Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Litesko“ filialas „Druskininkų šiluma“).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Komisijos nutarimo 5 punkte įvardyta 462 800 Eur šilumos tiekėjo papildomai gautų pajamų dėl faktinių ir į šilumos kainą įskaičiuotų kuro sąnaudų skirtumo suma, gauta 2014 m. spalio 1 d.–2015 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, paskirstyta 12 mėnesių laikotarpiui, mažinant šilumos kainą 0,413 ct/kWh. Pareiškėjo manymu, Komisijos specialistas skaičiuodamas iškreipė teisės aktų esmę, nes vertino ne kuro įsigijimo sąnaudų ir gautų pajamų kurui įsigyti šilumos vienete skirtumą, o taikė išvestinius skaičiavimus per faktiškai sunaudotų kuro kiekių įsigijimo kainų ir tokių pačių kuro kiekių pagal bazinę kuro struktūrą kainų skirtumus.

Šilumos tiekėjas kuro įsigijimui per šilumos kainas iš vartotojų surinko 711 865 Eur daugiau nei patyrė sąnaudų kurui įsigyti. Komisijos nutarimo 5 punkte nurodyta 462 800 Eur suma, t. y. 249 065 Eur mažiau. Vadinasi, dalis iš vartotojų surinktų pajamų kurui įsigyti Komisijos Nutarimu buvo atiduota šilumos tiekėjui, taip suteikiant galimybę jam gauti nepagrįstas pajamas, prieštaraujant Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo l straipsnio 2 dalies l punkto reikalavimui mažiausiomis kainomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams.

2017 m. sausio 2 d. ir 2017 m. vasario 7 d. raštais kreipėsi į Komisiją, pateikdamas įvairius galimus skaičiavimo variantus. Komisijos atsakymais buvo suklaidintas, o šilumos vartotojai neteko galimybės per šilumos kainą susigrąžinti ankstesniojo laikotarpio permokų dalį.

Pareiškėjas nenurodė, kokios Šilumos ūkio įstatymo ar Metodikos nuostatos buvo pažeistos, skaičiuojant neatitiktį dėl šilumos vieneto kainoje įskaitytų sąnaudų kurui įsigyti ir faktiškai patirtų sąnaudų kurui įsigyti, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių tai, kad Komisija veikė ne taip, kaip turėjo veikti viešojo administravimo srityje pagal teisės aktus. Pareiškėjo įrodymais nepagrįsti samprotavimai ir siekis nepadengtų kuro sąnaudų skirtumą skaičiuoti kitaip nei numato Metodikos nuostatos nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad 462 800 Eur papildomai gautų pajamų dydis apskaičiuotas neteisingai.

Atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-2594-561/2017 dėl Komisijos Nutarimo Nr. O3-26 3, 4, 6 punktų bei Komisijos nutarimo Nr. O3-67 panaikinimo, be kita ko, įvertino Komisijos veiksmus pagal Metodikos 76 punktą apskaičiuojant dėl faktinių į ir šilumos kainą įskaičiuotų kuro kainų skirtumo susidariusias papildomai gautas pajamas ir konstatavo, kad Komisijos Nutarimas Nr. O3-26 teisėtas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su pareiškėju, kad Komisija netinkamai apskaičiavo skirtumą tarp šilumos vieneto kainoje įskaitytų sąnaudų kurui ir ūkio subjekto faktiškai patirtų sąnaudų kurui.

Pareiškėjo pateikti skaičiavimai yra klaidingi ir neatitinka Metodikos reikalavimų, t. y. pareiškėjas nesivadovauja Metodikos 76.9 papunktyje įtvirtinta taisykle, skaičiavimuose neįvertina, kad šilumos tiekėjas pajamas gauna už realizuotą, o ne už pagamintą šilumos kiekį, taip pat neįvertinti šilumos tiekėjo patiriami šilumos nuostoliai tinkluose.

Šilumos kainų nustatymą, perskaičiavimą reglamentuoja Metodika, kurią Komisija įgaliota patvirtinti, remiantis Energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalies 2 punktu. Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 20 dalies nuostata įtvirtina bendrą principą, tačiau, kaip jis turėtų būti įgyvendinamas, detalizuoja Metodika.

Tiek Metodika, tiek Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 889 patvirtintas Šilumos kainų nustatymo metodikos principų aprašas (toliau - Aprašas) nustato, kokiomis aplinkybėmis ir kokia apimtimi perskaičiuojama šilumos bazinė kaina. Minėti teisės aktai labai aiškiai nustato šilumos kainos tikslinimo kriterijus/principus, t. y. reglamentuoja, kaip yra skaičiuojamas kuro sąnaudų skirtumas. Šiuos skaičiavimo principus iki šiol taikė tiek bendrovė, tiek Komisija, tiek kiti šilumos tiekėjai. Analogišku principu kuro sąnaudų skirtumas buvo skaičiuotas ir prieš tai buvusių šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo metu. Tuo tarpu pareiškėjas skaičiavimą atliko pagal savo sugalvotą, jokiuose teisės aktuose neįtvirtintą, kuro kainų skirtumo skaičiavimo principą.

Mano, kad pareiškėjo skunde pateikti skaičiavimai atlikti, neįvertinus visų faktinių aplinkybių ar jas įvertinus neteisingai, taip pat netinkamai taikant teisinį reglamentavimą, dėl ko negali būti laikomi pagrįstais ir teisingais.

Atkreipia dėmesį, kad Komisija yra viešojo administravimo subjektas, kuriam įstatymo pavesta tvirtinti valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas. Komisija yra patvirtinusi ir šioje byloje nagrinėjamą Metodiką, ir yra saistoma ultra vires doktrinos, reiškiančios, kad viešojo administravimo subjektas gali atlikti tik tai, kas tiesiogiai numatyta tesės aktuose. Taigi, tiek Komisija, tiek kiti subjektai privalo vadovautis Metodikos nuostatomis, o pareiškėjas negali kreipdamasis į teismą remtis savo sugalvotu, nei Metodikoje, nei jokiuose kituose teisės aktuose nenumatytu kuro kainų skirtumo skaičiavimo būdu. Jei pareiškėjas mano, kad Apraše nustatytus principus ar Metodiką galima tobulinti, jis gali teikti pasiūlymas keičiant Metodiką bei Aprašą, laikydamasis teisėkūros principų, bet ne teismo proceso metu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ papildomai gautų 462 800 Eur pajamų, nurodytų Nutarimo 5 punkte, perskaičiavimo.

Komisija Nutarimo 1 punktu konstatavo, kad Druskininkų savivaldybės taryba pažeidė Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 9 dalį, t. y. per 30 kalendorinių dienų nepašalino Komisijos 2017 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. O3-26 nurodytų pažeidimų, 2 punktu vienašališkai nustatė UAB „Litesko“ filialui Druskininkų šiluma šilumos kainos dedamąsias, 3 punktu nustatė dedamųjų formules, 4 punktu paskirstė 12 mėnesių laikotarpiui šilumos kainos dedamųjų galiojimo metu (2014 m. vasario 1 d.–2015 m. sausio 31 d.) vartotojams nesugrąžintas 15 900 Eur papildomai gautas pajamas, susidariusias dėl faktinių ir į šilumos kainą įskaičiuotų kuro kainų 2012 m. lapkričio 1 d.–2013 m. birželio 30 d. laikotarpiu, mažinant šilumos kainą 0,014 ct/kWh, 5 punktu paskirstė 12 mėnesių laikotarpiui šilumos kainos dedamųjų galiojimo metu (2014 m. spalio 1 d. – 2015 m. gruodžio 31 d.) dėl faktinių ir į šilumos kainą įskaičiuotų kuro kainų skirtumo susidariusias 462 800 Eur papildomai gautas pajamas, mažinant šilumos kainą 0,413ct/kWh, 6 punktu paskirstė 12 mėnesių laikotarpiui nuo 2014 m. perdavimo veiklos pajamų apskaičiuotas 20 900 Eur nepadengtas mokestinių įsipareigojimų sąnaudas, didinant šilumos kainą 0,02 ct/kWh (1 t., b. l. 5–6).

Nutarimas priimtas, vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 9 dalimi, Metodika, taip pat atsižvelgiant į UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ 2016 m. liepos 14 d. raštu Nr. 1.21-600 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ pateiktą šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo projektą, Komisijos 2017 m. sausio 12 d. pažymą „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo“, 2017 m. vasario 21 d. pažymą Nr. O5-48 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“.

Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad savivaldybės tarybos nustatytas šilumos kainų dedamąsias šilumos tiekėjai, realizuojantys ne mažiau kaip 10 GWh šilumos, pateikia Komisijai per 10 kalendorinių dienų nuo šilumos kainų dedamųjų nustatymo. Komisija nurodo savivaldybei esamus šilumos kainų dedamųjų nustatymo pažeidimus. Savivaldybė privalo juos pašalinti ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų. Savivaldybei nepašalinus nurodytų pažeidimų arba laiku nenustačius šilumos kainų dedamųjų, Komisija įgyja teisę vienašališkai nustatyti laikinas šilumos kainų dedamąsias. Jos galioja, kol pašalinami Komisijos nurodyti pažeidimai, bet ne ilgiau kaip 12 mėnesių nuo jų įsigaliojimo dienos.

Kaip apskaičiuojamas šilumos vieneto kainoje įskaitytų ir faktiškai patirtų sąnaudų kurui ir (ar) šilumai iš nepriklausomų šilumos gamintojų įsigyti skirtumas, ką būtina įvertinti, atliekant šiuos skaičiavimus, kuriais šilumos kainoje įtvirtintais rodikliais ribojamas faktinis kuro ir (ar) šilumos iš nepriklausomų šilumos gamintojų įsigyti sąnaudų dydis, įtvirtinta Metodikos 76 punkte.

Pareiškėjo teigimu, Nutarimo 5 punkte nurodyta suma apskaičiuota neteisingai. Dėl netinkamai pasirinktos skaičiavimo metodikos dalis iš vartotojų surinktų pajamų kurui įsigyti Komisijos Nutarimu buvo atiduota šilumos tiekėjui (UAB „Litesko“ filialui „Druskininkų šiluma“), taip suteikiant galimybę jam gauti nepagrįstas pajamas, o pareiškėjas ir kiti savivaldybės šilumos vartotojai už šilumą mokėjo didesnėmis kainomis ir neteko galimybės per šilumos kainą susigrąžinti ankstesnio laikotarpio permokų dalį. Pareiškėjas nurodo, kad Komisija atsakymuose jį suklaidino, nes vėlesni Komisijos veiksmai patvirtino, kad Metodikos pakeitimai nebuvo būtini. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje ginčija pajamų kurui ir pirktai šilumai skaičiavimus, atliktus pagal Metodikos 76 punktą.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI-2594-561/2017 pagal UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ skundą atsakovams Komisijai, Druskininkų savivaldybės administracijai, Druskininkų savivaldybės tarybai nagrinėjo, be kita ko, Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą. UAB „Litesko“ filialas Druskininkų šiluma prašė šį Nutarimą panaikinti visa apimtimi. Teismas 2017 m. spalio 3 d. sprendimu UAB „Litesko“ filialo Druskininkų šiluma skundą atmetė kaip nepagrįstą. Vienas iš toje administracinėje byloje nagrinėtų klausimų buvo susijęs su Metodikos 76.9 ir 76.10 papunkčių taikymu, apskaičiuojant šilumos vieneto kainoje įskaitytų ir faktiškai patirtų sąnaudų kurui ir (ar) šilumai iš nepriklausomų šilumos gamintojų įsigyti skirtumą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2018 m. lapkričio 28 d. nutartimi minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą. Taigi, įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažinta, kad Nutarimas yra teisėtas.

Iš byloje pateiktų Komisijos raštų (1 t., b. l. 14–17) matyti, kad pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Komisiją, teikdamas nuomonę ir siūlymus, kaip tobulinti skaičiavimus. Komisija, atsakydama į pareiškėjo 2017 m. vasario 17 d. raštą Nr. R3-72, nurodė, kad Nutarimu nustatė šilumos kainos dedamąsias UAB „Litesko“ filialui „Druskininkų šiluma“. Šios dedamosios, įskaitant ir papildomą dedamąją, susidariusią dėl šilumos vieneto kainoje įskaitytų ir faktinių sąnaudų kurui įsigyti dydžio neatitikimo, apskaičiuotos, vadovaujantis šiuo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu. Komisija nurodė, kad Nutarimu nustatytų šilumos kainos dedamųjų neperskaičiuos. Taip pat nurodė, kad pareiškėjo pateikti pasiūlymai ir jų pagrįstumas bus įvertinti rengiant Metodikos pakeitimo projektą (1 t., b. l. 14–15). Pareiškėjas šio rašto nagrinėjamoje byloje neginčija.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Vadovaujantis šiomis teisės normomis, darytina išvada, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo, t. y. teisę paduoti skundą turi asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti ir tarp asmens ir institucijos yra kilęs ginčas. Ginčas paprastai kyla, kai asmuo kreipiasi į viešojo administravimo subjektą, gauna atsakymą, tačiau šis atsakymas jo netenkina, todėl jį skundžia teismui.

LVAT, nagrinėdamas bylas dėl Komisijos priimtų sprendimų, savo praktikoje yra ne kartą akcentavęs, kad, vadovaujantis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi, administraciniai teismai neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriima tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, priskirta Komisijos kompetencijai. Dėl šių priežasčių teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, apsiriboja patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją Komisija nepadarė klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar neperžengė diskrecijos ribų (žr., LVAT administracines bylas Nr. A7-2203/2006, A502-72/2009, A525-1626/2010, A261-740/2014, Nr. A502-1898/2014).

Pažymėtina, kad pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą. ABTĮ nustatytas reikalavimas pareiškėjui pagal jo pasirinktą pagrindo ir reikalavimų apimtį tinkamai suformuluoti skundo dalyką ir pagrindą. Skundo reikalavimas turi būti konkretus ir aiškus, toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų apibrėžtas teisines pasekmes kitai bylos šaliai ir kad jis atitiktų teismo galimas priimti sprendimų rūšis, nustatytas ABTĮ 88 straipsnyje.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde suformulavo reikalavimą įpareigoti Komisiją atlikti UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ papildomai gautų 462 800 Eur pajamų, nurodytų Komisijos Nutarimo 5 punkte, perskaičiavimą, tačiau jokio individualaus administracinio akto ar rašto neginčija.

Kaip minėta, administracinis teismas sprendžia administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) ekonominio tikslingumo požiūriu.

Iš Nutarimo turinio matyti, kad šiuo individualiu administraciniu aktu suformuluotos kainos dalies (dedamųjų) apskaičiavimo taisyklės UAB “Litesko“ filialui „Druskininkų šiluma“, tačiau jame nenustatytos jokios teisės ar pareigos pareiškėjui.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pagal skunde suformuluotą reikalavimą tarp pareiškėjo ir Komisijos nėra kilęs administracinis ginčas, pareiškėjas Komisijos rašto, kuriuo Komisija atsisakė perskaičiuoti Nutarimu nustatytas šilumos kainos dedamąsias, nagrinėjamoje byloje neginčija, o teismas nevertina Nutarimo ir Komisijos veiksmų ekonominio tikslingumo požiūriu, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (40 straipsnio 5 dalis).

Pagal to paties straipsnio 3 dalį, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas.

Nagrinėjamu atveju sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl jis neįgyja teisės į teismo išlaidų atlyginimą. Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Kadangi sprendimu pareiškėjo skundas atmestas, laikytina, kad sprendimas priimtas trečiojo suinteresuoto naudai, todėl jis įgyja teisę į teismo išlaidų atlyginimą.

Teismo išlaidų atlyginimą reglamentuoja ABTĮ 40–41 straipsniai, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnis ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintos rekomendacijos (toliau – Rekomendacijos; nauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.).

Pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Rekomendacijų 8.19 papunktyje nustatyta, kad už vieną konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui maksimalus 1 valandos užmokesčio dydis apskaičiuojamas taikant 0,1 koeficientą (8.19 papunktis).

Remiantis Rekomendacijų 9 punktu, teisinių paslaugų teikimo suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinamas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda.

Trečiasis suinteresuotas asmuo prašo priteisti 260,66 Eur be PVM (pridėtinės vertės mokesčio) (315,40 Eur su PVM) bylinėjimosi išlaidų (3 t., b. l. 9–10). Trečiajam suinteresuotam asmeniui atstovavo advokatas R. Č., advokato padėjėja M. M., kurių įgaliojimus patvirtina 2012 m. balandžio 24 d. atstovavimo sutartis (2 t., b. l. 117 ir 2019 m. kovo 4 d. perįgaliojimas 3 t., b. l. 15).

Pagrįsdamas patirtas teismo išlaidas, pateikė 2017 m. gruodžio 31 d. 1 136,37 Eur PVM sąskaitą faktūrą (3 t., b. l. 11). Atliktų darbų išklotinėje nurodyta, kad teisines paslaugas sudaro advokato R. Č. atstovavimas 2017 m. gruodžio 12 d. teismo posėdyje (2 val.) (3 t., b. l. 12). Iš 2018 m. vasario 1 d. banko „SEB“ mokėjimo nurodymo matyti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo su advokatu už suteiktas teisines paslaugas atsiskaitė (3 t., b. l. 13).

2017 m. gruodžio 12 d. teismo posėdžio informacinėje pažymoje nurodyta, kad teismo posėdis prasidėjo 11:03 val., o baigėsi 11:13 val., t. y. truko trumpiau nei 30 minučių, todėl, vadovaujantis Rekomendacijų 9 punktu, už atstovavimą šiame teismo posėdyje trečiajam suinteresuotam asmeniui teismo išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

Pažymėtina, kad trečiasis suinteresuotas asmuo kitų teisinių paslaugų, suteiktų nagrinėjamoje byloje, nedetalizavo ir nepateikė šias paslaugas pagrindžiančių įrodymų, t. y., nors prašyme atlyginti bylinėjimosi išlaidas nurodo, kad buvo teiktos tokios teisinės paslaugos kaip skundo ir kitų procesinių dokumentų rengimas, pasirengimas posėdžiui, atstovavimas teisme ir kt., tačiau 2017 m. gruodžio mėnesio atliktų darbų išklotinėje nurodytas tik atstovavimas teismo posėdyje (2 val.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, trečiojo suinteresuoto asmens prašymas atlyginti 260,66 Eur be PVM (315,40 Eur su PVM) bylinėjimosi išlaidų atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40–41 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ prašymus priteisti bylinėjimosi išlaidas atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.