Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI-2594-561/2017

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2017-10-03
Bylos Nr.: eI-2594-561/2017
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00569-2017-3
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Milda Vainienė, Arūnas Kaminskas, Jolita Rasiukevičienė
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“
Atsakovas: Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, Druskininkų savivaldybės administracijai, Druskininkų savivaldybės tarybai
Advokatai: Milada Markevičiūtė

Kategorijos

30.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla eI-2594-561/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00569-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 30.3., 55.1. (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolitos Rasiukevičienės ir Mildos Vainienės,

dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokato padėjėjai Miladai Markevičiūtei,atsakovės atstovams Aivarui Ciesiūnui ir Giedrei Devetinaitei-Puzarienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ skundą atsakovams Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, Druskininkų savivaldybės administracijai ir Druskininkų savivaldybės tarybai dėl nutarimo, nutarimo dalies, sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Litesko“ filialas „Druskininkų šiluma“ (toliau – ir pareiškėja, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydama: 1) panaikinti 2017 m. sausio 20 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) nutarimo Nr. O3-26 (toliau – ir Nutarimas) 3, 4, 6 punktus; 2) panaikinti 2017 m. sausio 27 d. Druskininkų savivaldybės tarybos (toliau – ir Savivaldybė) sprendimą Nr. T1-3 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ perskaičiuotų šilumos kainų dedamųjų“ (toliau – ir Savivaldybės sprendimas) ir įpareigoti perskaičiuoti šilumos kainos dedamąsias; 3) panaikinti 2017 m. vasario 28 d. Komisijos nutarimą Nr. O3-67 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ (toliau – ir Nutarimas 1).

Skunde pareiškėja nurodė, kad 2013 m. gruodžio 30 d. Savivaldybė sprendimu Nr. T1-232 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo“ nustatė pareiškėjai centralizuotai tiekiamos šilumos kainos dedamąsias pirmiesiems šilumos bazinės kainos galiojimo metams. 2015 m. birželio 30 d. Savivaldybė sprendimu Nr. T1-53 „Dėl Druskininkų savivaldybės tarybos 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T-191 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ pakeitimo“ nustatė pareiškėjai šilumos kainos dedamąsias antriesiems šilumos bazinės kainos galiojimo metams. 2016 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. T1-29 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainos dedamųjų“, nelaukiant Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. T1-53 nustatytų šilumos kainos dedamųjų antriesiems šilumos bazinės kainos galiojimo metams pabaigos, nustatė pareiškėjai šilumos kainos dedamąsias, įvertinant jų pokytį, susijusį su įvykdyta investicija, t. y. 2015 m. rugpjūčio mėnesį pradėtu eksploatuoti 10 MW biokuro katilu su 2,5 MW ekonomaizeriu Druskininkų katilinėje (toliau – ir Biokuro investicija). 2016 m. liepos 14 d. Bendrovė raštu Nr. 1.21-600 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ pateikė Komisijai ir Savivaldybei šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo projektą (toliau – ir Pareiškėjos projektas) bei dokumentus, reikalingus skaičiavimams pagrįsti. 2016 m. rugpjūčio 30 d. Savivaldybė sprendimu Nr. T1-152 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ nustatė pareiškėjai šilumos kainos dedamąsias tretiesiems šilumos bazinės kainos galiojimo metams. 2017 m. sausio 12 d. Komisija priėmė pažymą Nr. O5-13 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo“ (toliau – ir Pažyma), kuria pateikė Bendrovės projekte nurodytų ir Komisijos šilumos ir vandens departamento šilumos skyriaus apskaičiuotų šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo palyginimą ir pateikė pastabas Savivaldybės 2016 m. rugpjūčio 30 d., o 2017 m. sausio 20 d. Komisija priėmė Nutarimą. Savivaldybė 2017 m. sausio 27 d. priėmė sprendimą.

Pareiškėja paaiškino, kad po skundo pateikimo teismui Komisija 2017 m. vasario 21 d. priėmė pažymą Nr. O5-48 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ (toliau – ir Pažyma 1), o 2017 m. vasario 28 d. Komisija priėmė Nutarimą 1, kuriuo konstatavo, kad Savivaldybė nepašalino Nutarimu konstatuotų pažeidimų ir nusprendė vienašališkai nustatyti Bendrovei laikinas šilumos kainos dedamąsias.

Pareiškėjos įsitikinimu, priimti Nutarimas, Sprendimas ir Nutarimas 1, yra nepagrįsti ir neteisėti, nes Pažymos, kurių pagrindu priimti Sprendimas, Nutarimas ir Nutarimas 1, skaičiavimuose nepagrįstai taikytas 5,54 proc. nuosavo kapitalo grąžos dydis ir atitinkamai nepagrįstai apskaičiuota investicijų grąža. Tokie duomenys ne tik yra nepagrįsti, bet ir diskriminuoja pareiškėją kitų ūkio subjektų atžvilgiu, kuriems, esant analogiškoms aplinkybėms, buvo taikytas net du kartus didesnis kapitalo grąžos dydis. Tokiu būdu buvo netinkamai taikytos 2015 m. rugsėjo 22 d. Komisijos nutarimu Nr. O3-510 patvirtintos Investicijų grąžos normos nustatymo metodikos (toliau – ir WACC metodika) nuostatos; Pažymos, kurių pagrindu priimti Sprendimas, Nutarimas ir Nutarimas 1, skaičiavimuose, faktinė kuro struktūra buvo nepagrįstai pritaikyta ne tik konkrečios Biokuro investicijos atžvilgiu, bet ir viso pareiškėjos filialo, tokiu būdu pažeidžiant Šilumos kainos nustatymo metodikos (patvirtintos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96) (toliau – ir Šilumos kainos nustatymo metodika arba Metodika) 76.10 punktą.

Dėl nepagrįsto investicijų grąžos sąnaudų skaičiavimo perskaičiuojant šilumos kainos pastoviąją dedamąją.

Pažymėjo, kad Pažymoje pateiktuose skaičiavimuose Komisija naudoja nuosavo kapitalo grąžą, lygią 5,54 proc., nurodant, neva toks dydis buvo Komisijos skelbiamas pareiškėjos bazinės kainos galiojimo metu. Pažymoje nurodoma, neva pareiškėjos projekte naudotas investicijų grąžos normos 6,02 proc. dydis neatitinka WACC metodikos 14 punkto nuostatų. Pareiškėja nesutinka su Komisijos skaičiavimuose taikoma nuosavo kapitalo grąžos dydžiu ir jo pagrindu apskaičiuotu investicijų grąžos dydžiu, pabrėždama, kad Komisijos naudojamas 5,54 proc. nuosavo kapitalo grąžos dydis yra niekuo nepagrįstas ir nenurodyta, kuriai datai buvo užfiksuota 5,54 proc. nuosavo kapitalo kaina bei kokiu oficialiu šaltiniu remiamasi naudojant šį dydį.

Šalies argumentai

Pareiškėja nurodė, kad šilumos kaina, nustatyta Komisijos 2013 m. gruodžio 27 d. nutarimu Nr. O3-768 ir yra taikoma nuo 2014 m. vasario mėn., o minėtos bazinės kainos galiojimo laikotarpiu Komisijos viešai skelbiama nuosavo kapitalo kaina (grąža) svyravo apytiksliai nuo 7,88 iki 10,70 proc.

Pareiškėjos teigimu, Komisija nepagrįstai rėmėsi WACC metodika, pažeidžiant vieną esminių įstatymo negaliojimo atgal teisės principų. Trečioji bazinė šilumos kaina pareiškėjos atžvilgiu yra taikoma nuo 2014 m. vasario mėnesio, o buvo nustatyta 2013 m. gruodžio mėnesį. Tuo tarpu vėliau vykdomi buvo tik dedamųjų perskaičiavimo veiksmai, paskutinis, kurio pagrindu priimti Sprendimas ir Nutarimas, atlikti 2015 m. laikotarpiui, t. y. dar trečios bazinės kainos taikymo laikotarpiui. 2015 m. rugsėjo 22 d. Komisijos nutarimo Nr. O3-510, kuriuo buvo patvirtinta WACC metodika, 2.3.1 punkte nustatyta, kad ūkio subjektams, vykdantiems šilumos gamybos ir (ar) tiekimo, karšto vandens tiekimo veiklas metodika taikoma, kai dokumentai kainų nustatymui numatytais terminais pateikiami po 2015 m. gruodžio 31 d. Taigi, trečioji bazinė kaina buvo nustatoma daugiau nei dveji metai iki pačioje WACC metodikoje nurodytos jos taikymo pradžios. Vadinasi, WACC metodika neturėtų būti taikoma šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimams, atliekamiems trečiosios bazinės kainos galiojimo metu, kadangi ši bazinė kaina buvo apskaičiuota ir nustatyta dar iki WACC metodikos įsigaliojimo nagrinėjamų santykių atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos įsitikinimu, Komisija skaičiavimuose turėjo taikyti ne WACC metodikos 14 punkte nustatytą taisyklę, o viešai skelbtą nuosavo kapitalo kainą, t. y. 10,35 proc.

Net jei nustačius, jog WACC metodika taikytina, pareiškėjos manymu, ji pritaikyta netinkamai. Rėmėsi WACC 14 punkto nuostata ir tvirtino, kad nuosavo kapitalo kaina turi būti užfiksuota ir nekintanti visą reguliavimo periodą. Trečioji bazinė šilumos kaina pareiškėjos atžvilgiu buvo nustatyta 2013 m. gruodžio mėnesį, o jos ataskaitinis laikotarpis – 2012 metai. Bendrovės skaičiavimais, 2012 m. nuosavo kapitalo kaina (grąža) turėjo sudaryti apytiksliai 7,42 proc., taigi, beveik 2 proc. daugiau nei Komisijos naudotas 5,54 proc. dydis. Pareiškėjai nesuprantama, kodėl Komisija, nurodydama, kad remiasi WACC 14 punktu, pritaikė 5,54 proc. dydį, kai 2012 m. šis dydis turėjo sudaryti apytiksliai 7,42 proc., o, kita vertus, pagal 2012 m. galiojusią Šilumos kainos nustatymo metodiką, investicijų grąža buvo apribota iki 5 proc.

Pabrėžė, kad Komisijos pritaikyta 5,54 proc. norma diskriminuoja pareiškėją, nurodydama, kad kitiems šilumos tiekėjams, kurių šilumos kainos dedamųjų projektai buvo nagrinėjami 2016 metais, vos keliais mėnesiais anksčiau nei pareiškėjos, Komisija taikė reikšmingai didesnes nuosavo kapitalo kainas, pavyzdžiui, UAB „Plungės šilumos tinklai“ atžvilgiu buvo taikytas nuosavo kapitalo kainos 11,93 proc. dydis, t. y. daugiau nei du kartus didesnis nei taikytas pareiškėjai.

Dėl nepagrįsto kuro įsigijimo sąnaudų skaičiavimo perskaičiuojant šilumos kainos dedamąsias.

Pažymoje, kurios pagrindu priimtas Nutarimas ir atitinkamai Sprendimas, nurodoma, kad faktinė kuro struktūra taikyta visai Bendrovės kuro struktūrai, o ne tik pareiškėjos Biokuro investicijai. Rėmėsi Šilumos kainų nustatymo metodikos 76.10 punktu, pabrėždama, kad įgyvendinus investicinius projektus, nuo projekto įvedimo į eksploataciją dienos iki dėl to pakitusios perskaičiuotos šilumos kainos kintamosios dedamosios taikymo dienos, faktinė kuro struktūra yra taikytina tik konkretaus įrenginio (naujos į eksploataciją įvestos investicijos) atžvilgiu. Ši taisyklė nėra siejama su kokių nors duomenų pateikimu ar nepateikimu.

Nesutiko su Komisijos paaiškinimais, kad faktinė kuro proporcija taikyta visai pareiškėjos kuro struktūrai dėl to, kad neva pareiškėja nepateikė tinkamų Biokuro investicijos duomenų. Pažymėjo, kad visa Komisijos prašyta informacija, įskaitant ir Biokuro investicijos (rajoninės katilinės kuro suvartojimą) duomenis, buvo pateikti Komisijos darbuotojams, o Skyriaus specialistams paaiškinimai buvo teikiami tiek žodžiu, tiek elektroniniu paštu. Šiuos duomenis pareiškėja Komisijai pateikė 2016 m. vasario 1 d. raštu Nr. 1.21-168, atsižvelgdama į Komisijos posėdžio metu išsakytą prašymą.

Sprendė, kad net ir tuo atveju, jei pareiškėja nebūtų pateikusi kokio nors duomens, tai Komisijos sprendimas netaikyti Šilumos kainų nustatymo metodikos nuostatų ir taip savotiškai nubausti pareiškėją yra nesuderinama su viešojo administravimo priežiūros principais. Viena iš sudėtinių viešojo administravimo priežiūros funkcijos dalių yra ūkio subjektų konsultavimas priežiūrą atliekančio subjekto kompetencijos klausimais.

Šalies argumentai

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjos skundą tenkinti visą.

Atsiliepimas

Atsakovė Komisija atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjos skundo netenkinti.

Atsiliepime nurodė, kad atsižvelgiant į WACC metodikos 14 punktu nustatytą reglamentavimą, nuosavo kapitalo grąžos dydis taikomas toks, koks galiojo šilumos bazinės kainos skaičiavimo metu, ir perskaičiavimų metu nėra keičiamas ar koreguojamas. Todėl, perskaičiuojant investicijų grąžos pokytį dėl skolinto kapitalo pokyčio, yra naudojamas nuosavo kapitalo grąžos dydis, galiojęs skaičiuojant pareiškėjai bazinę šilumos kainą, kurios šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo projektas (toliau – ir Projektas) Komisijai buvo pateiktas 2013 m. liepos 31 d.

Nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad Komisijos naudojamas 5,54 proc. nuosavo kapitalo grąžos dydis yra niekuo nepagrįstas, todėl nepagrįstas ir Komisijos apskaičiuotas investicijų grąžos dydis bei su argumentu, kad Komisija nenurodė, kuriai datai buvo užfiksuota būtent 5,54 proc. nuosavo kapitalo kaina, taip pat nenurodė, kokiu oficialiu šaltiniu remiamasi naudojant būtent 5,54 proc. dydį. Pažymėjo, kad, visais atvejais, Komisija, skaičiuodama bazines šilumos kainas arba atliekant šilumos kainos dedamųjų kasmetinius perskaičiavimus, vadovaujasi ūkio subjekto projekto pateikimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, kuriuo, rengdami atitinkamą projektą, privalo vadovautis ir ūkio subjektai. Atsakovės teigimu, tokiu būdu yra užtikrinamas teisinio tikrumo principas, kadangi projektai rengiami ir vertinami Komisijoje taikant vienodus teisės aktų reikalavimus.

Pažymėjo, kad pareiškėja, rengdama Projektą ir 2016 m. liepos 14 d. teikdama jį Komisijai, žinojo, jog pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, skaičiuojant investicijų grąžą, yra taikomas nuosavo kapitalo grąžos dydis, galiojęs bazinių šilumos kainų skaičiavimo metu. Nepaisant to, pareiškėja Projekte, skaičiuodama investicijų grąžos normą, naudojo 10,35 proc. nuosavo kapitalo grąžos dydį, kuris galiojo 2016 metais šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo metu. Akivaizdu, kad toks nuosavo kapitalo grąžos dydis neatitinka WACC metodikos 14 punkto ir Metodikos 74.5 papunkčio reikalavimų. Todėl būtent pareiškėjos Projekte naudotas nuosavo kapitalo grąžos dydis yra nepagrįstas, tad atitinkamai yra nepagrįsta ir investicijų grąžos norma. Komisijos naudotas 5.54 proc. nuosavo kapitalo grąžos dydis buvo oficialiai paskelbtas pareiškėjos bazinės šilumos kainos skaičiavimo metu Komisijos interneto svetainėje.

Pareiškėjos argumentus dėl WACC metodikos taikymo laikė neaiškiai suformuluotais. Darė prielaidą, kad pareiškėjos nuomone, WACC metodikos reikalavimai turėtų būti taikomi tik naujos šilumos bazinės kainos reguliavimo periodui, pažymėdama, kad šie argumentai nepagrįsti. Komisijos 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimo Nr. O3-510, kuriuo buvo patvirtinta WACC metodika, 2.3.1 papunktyje nurodyta, kad WACC metodika taikoma, kai dokumentai kainoms nustatyti, vadovaujantis Metodikoje numatytais terminais, pateikiami po 2015 m. gruodžio 31 d. Atkreiptinas dėmesys, kad šiame papunktyje nėra išskirta, kad WACC metodika taikoma tik bazinių kainų projektams, kurie pateikti po 2015 m. gruodžio 31 d. Tai reiškia, kad šiame nutarime nėra išskiriamas bazinių šilumos kainų ir kasmet perskaičiuojamų šilumos kainos dedamųjų nustatymas, todėl WACC metodikos reikalavimai taikomi visais atvejais nustatant tiek bazines, tiek perskaičiuotas šilumos kainos dedamąsias. Papildomai atkreipė dėmesį, kad WACC metodika įsigaliojo 2015 m. rugsėjo 24 d., todėl visiškai nepagrįstais laikė pareiškėjos argumentus, kad WACC metodikos taikymas pareiškėjos Projektui, kuris buvo pateiktas 2016 m. liepos 14 d., laikytinas teisės akto galiojimu atgal.

Dėl neva neteisingo WACC taikymo nurodė, kad 2013 m. liepos 31 d., kada Komisijai buvo pateiktas pareiškėjos bazinių šilumos kainų nustatymo projektas, galiojusios nutarimo, kuriuo buvo patvirtinta Metodika, redakcijos 2.8 papunktis nustatė, kad vidutinė svertinė kapitalo kaina (WACC), taikoma bazinėms kainoms, kurios bus nustatomos po Metodikos įsigaliojimo, negali viršyti 5 procentų. Atitinkamai, skaičiuojant bazines šilumos kainas pagal pareiškėjos pateiktą projektą, buvo pritaikytas 5 proc. ribojimas. Tačiau tai nereiškia, kad nebuvo viešai skelbiami investicijų grąžai apskaičiuoti reikalingi duomenys. Jeigu tuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas, kuris investicijų grąžos normą apribojo iki 5 proc., būtų negaliojęs, investicijų grąžos skaičiavimui būtų naudoti bazinės kainos skaičiavimu aktualūs duomenys, tai yra tas pats 5.54 proc. nuosavo kapitalo grąžos rodiklis.

Šalies argumentai

Pareiškėja skunde nurodo, kad, jos skaičiavimais, 2012 m. nuosavo kapitalo kaina (grąža) turėjo sudaryti apytiksliai 7,42 proc., taigi, beveik 2 proc. daugiau nei Komisijos naudotas 5,54 proc. dydis. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nepateikė nė vieno argumento, kuris pagrįstų šį dydį. Nėra žinoma, kodėl, jos nuomone, 2012 metais nuosavo kapitalo grąža turėjo sudaryti apie 7,42 proc., ar pareiškėja remiasi viešai skelbtais duomenimis. Sprendė, kad toks nuosavo kapitalo dydis skunde niekaip nėra pagrįstas, nėra pateikti jokie šį teiginį pagrindžiantys įrodymai ar bent jau paaiškinimai, todėl šį dydį atsakovė vertino kaip teorinį samprotavimą, neatitinkantį tikrovės.

Dėl pareiškėjos diskriminacijos pažymėjo, kad kitų ūkio subjektų bazinės kainos ataskaitiniai laikotarpiai skiriasi nuo pareiškėjos bazinės kainos ataskaitinio laikotarpio, todėl nuosavo kapitalo grąža skiriasi nuo pareiškėjos. O dėl UAB „Molėtų šiluma“ ir UAB „Šalčininkų šilumos tinklai“ nurodė, kad jų šilumos kainoje įvertintos investicijų grąžos bei remiantis WACC Metodikos 14 punktu ir Metodikos 74.5.2 papunkčiu apskaičiuotos investicijos grąžos neatitikimai bus įvertinti skaičiuojant šilumos bazinės kainos dedamąsias.

Dėl kuro įsigijimo sąnaudų paaiškino, kad pagal Metodikos 76.10 papunktį, jei šilumos kainos (kainos dedamųjų) galiojimo laikotarpiu ūkio subjektas įgyvendina investicinius projektus, didinančius atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą, nuo naujo šilumos gamybos įrenginio įvedimo į eksploataciją dienos iki šilumos kainos kintamosios dedamosios, perskaičiuotos dėl pakitusios kuro struktūros (Metodikos 75.2.1 papunktis), taikymo pradžios minėto įrenginio faktinių sąnaudų kurui dydis skaičiuojamas pagal faktinę kuro struktūrą. Tokiu atveju kartu su šilumos kainos (kainos dedamųjų) perskaičiavimo projektu ūkio subjektas reguliuojančiai institucijai pateikia atskirą Metodikos 22 priedo lentelę, nurodydamas naujo atsinaujinančius energijos šaltinius naudojančio šilumos gamybos įrenginio duomenis apie faktinius kuro kiekius ir kainas. Pažymėjo, kad šį Metodikos papunktį skunde cituoja ir pareiškėja, tačiau dėl Komisijai nesuprantamų priežasčių nurodo, kad Metodikos 76.10 papunktyje įtvirtinta taisyklė nėra siejama su kokių nors duomenų pateikimu ar nepateikimu. Pabrėžė, kad minėtame Metodikos papunktyje nustatyta nurodyto reguliavimo taikymo sąlyga – faktinių sąnaudų kurui dydis skaičiuojamas pagal faktinę kuro struktūrą tik atskirai investicijai tik tokiu atveju, kai ūkio subjektas Komisijai pateikia užpildytą Metodikos 22 priedo lentelę būtent tam naujam įrenginiui. Pažymėjo, kad pareiškėja Komisijai užpildyto Metodikos 22 priedo būtent naujam 10 MW biokuro katilui su 2,5 MW ekonomaizeriu kartu su Projektu nepateikė, todėl Komisija negalėjo apskaičiuoti nepadengtų kuro sąnaudų pagal faktinę kuro struktūrą tik minėtam įrenginiui.

Dėl pareiškėjos argumentų, kad visą informaciją pateikė atsakingam Komisijos darbuotojui, kad siuntė informaciją elektroniniu paštu, paaiškino, kad teisės aktų nuostatos aiškiai nurodo, kad būtina pateikti Metodikos 22 priedą, tačiau pareiškėja to nepadarė. Komisijai trūko duomenų apie naujame biokuro katile suvartoto kuro šiluminę vertę, suvartoto kuro sąnaudas, suvartoto kuro kainą. Pareiškėja taip pat su Projektu teikiamame aiškinamajame rašte ar kitame dokumente turėjo nurodyti, kokį kurą keičia naujas biokuro katilas. Atitinkamai Komisija panaudojo pareiškėjos pateiktus bendrus duomenis (Metodikos 22 priedas) apie faktinę kuro struktūrą visam filialui.

Taip pat atsakovė Komisija nurodė, kad Nutarimas 1 yra priimtas vadovaujantis tuo pačiu teisiniu reglamentavimu bei faktinėmis aplinkybėmis ir skaičiavimas, kaip ir Nutarimas.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu atsakovės Komisijos atstovai palaikė atsiliepimuose į pareiškėjos skundą išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjos skundo netenkinti.

Atsakovės Druskininkų savivaldybės administracija ir Druskininkų savivaldybės taryba atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjos skundą atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje atsakovių atstovai nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Byloje nustatyta, kad Komisija 2013 m. gruodžio 27 d. nutarimu Nr. O3-768 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ šilumos bazinės kainos dedamųjų nustatymo“ nustatė UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ pareiškėjos atžvilgiu taikytas šilumos bazinės kainos dedamąsias.

2013 m. gruodžio 30 d. Savivaldybė sprendimu Nr. T1-232 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo“ nustatė pareiškėjai centralizuotai tiekiamos šilumos kainos dedamąsias pirmiesiems šilumos bazinės kainos galiojimo metams.

2015 m. birželio 30 d. Savivaldybė sprendimu Nr. T1-53 „Dėl Druskininkų savivaldybės tarybos 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T-191 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ pakeitimo“ nustatė pareiškėjai šilumos kainos dedamąsias antriesiems šilumos bazinės kainos galiojimo metams.

2016 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. T1-29 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainos dedamųjų“, nelaukiant Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. T1-53 nustatytų šilumos kainos dedamųjų antriesiems šilumos bazinės kainos galiojimo metams pabaigos, nustatė pareiškėjai šilumos kainos dedamąsias, įvertinant jų pokytį, susijusį su įvykdyta investicija, t. y. 2015 m. rugpjūčio mėnesį pradėtu eksploatuoti 10 MW biokuro katilu su 2,5 MW ekonomaizeriu Druskininkų katilinėje.

2016 m. liepos 14 d. Bendrovė raštu Nr. 1.21-600 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ pateikė Komisijai ir Savivaldybei šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo projektą bei dokumentus, reikalingus skaičiavimams pagrįsti.

2016 m. rugpjūčio 30 d. Savivaldybė sprendimu Nr. T1-152 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ nustatė pareiškėjai šilumos kainos dedamąsias tretiesiems šilumos bazinės kainos galiojimo metams.

2017 m. sausio 12 d. Komisija priėmė pažymą Nr. O5-13 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo“, kuria pateikė Bendrovės projekte nurodytų ir Komisijos šilumos ir vandens departamento šilumos skyriaus apskaičiuotų šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo palyginimą ir pateikė pastabas Savivaldybės 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimui.

Bendrovė 2017 m. sausio 18 d. pateikė Komisijai raštą Nr. 1.2-81 „Dėl pastabų Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos šilumos ir vandens departamento šilumos skyriaus 2017 m. sausio 12 d. pažymai Nr. O5-13“, kuriuo išdėstė argumentus ir motyvus, pagrindžiančius Komisijos Pažymos nepagrįstumą.

2017 m. sausio 20 d. Komisija priėmė Nutarimą, kuriuo konstatavo, kad Savivaldybės 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. T1-152 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ Bendrovei šilumos kainos dedamosios nustatytos nesilaikant: Metodikos 74.1 papunkčio, nustatančio, kaip kainos pastovioji dedamoji perskaičiuojama atsižvelgiant į efektyvumo koeficientą (1 punktas); Metodikos 74.2 papunkčio, nustatančio, kaip kainos pastovioji dedamoji perskaičiuojama atsižvelgiant į pagaminto ir realizuoto šilumos kiekio neatitikimą tarp nustatyto ir faktiškai pagaminto ir realizuoto šilumos kiekio (2 punktas); Metodikos 74.4 papunkčio, nustatančio, kaip apskaičiuojamas investicijų grąžos pokytis dėl įvykdytų ir įvestų į eksploataciją investicinių projektų per kalendorinius metus (3 punktas); Metodikos 74.5 papunkčio, nustatančio, kaip apskaičiuojamas investicijų grąžos pokytis dėl skolinto kapitalo kainos Rd pokyčio (4 punktas); Metodikos 74.8 papunkčio, nustatančio, kaip pastovioji dedamoji perskaičiuojama atsižvelgus į kitus, nuo ūkio subjekto valios nepriklausančių veiksnių nulemtus, neišvengiamus sąnaudų pokyčius (5 punktas); Metodikos 76 punkto, nustatančio, kaip įvertinama šilumos vieneto kainoje įskaitytų kuro sąnaudų dydžio neatitiktis per atitinkamą laikotarpį ūkio subjekto faktiškai patirtoms kuro sąnaudoms (6 punktas). Nurodė, kad Savivaldybei per 30 kalendorinių dienų nepašalinus šiame nutarime nurodytų pažeidimų, Komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 32 straipsnio 9 dalimi, įgyja teisę vienašališkai nustatyti laikinas šilumos kainos dedamąsias.

Savivaldybė, atsižvelgdama į Komisijos Nutarimą, 2017 m. sausio 27 d. priėmė Sprendimą.

Pareiškėja 2017 m. vasario 1 d. pateikė Komisijai raštą Nr. 1.21-168 „Dėl UAB „Litesko“ šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo, kuriame išdėstė nesutikimo su Sprendimu motyvus.

Pareiškėja, nesutikdama su Nutarimo 3, 4 ir 6 punktais bei su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Nutarimo 3, 4 ir 6 punktus bei Savivaldybės sprendimą.

Komisija 2017 m. vasario 21 d. priėmė pažymą Nr. O5-48 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“, kuriame nurodė, kad Sprendimas priimtas su redakcinio pobūdžio netikslumais ir pateikiamas Komisijos nutarimo projektas.

2017 m. vasario 28 d. Komisija priėmė Nutarimą 1, kuriuo konstatavo, kad Savivaldybės taryba nepašalino Nutarimu konstatuotų pažeidimų, todėl nusprendė vienašališkai nustatyti Bendrovei laikinas šilumos kainos dedamąsias.

Pareiškėja pateikė teismui patikslintą skundą, kuriame prašė panaikinti Nutarimo 3, 4 ir 6 punktus, Sprendimą bei Nutarimą 1.

Pareiškėja tiek skunde, tiek patikslintame skunde nesutikimą su priimtais ir skundžiamais aktais grindė iš esmės keliais argumentais, t. y., pareiškėjos teigimu, skaičiavimuose nepagrįstai taikytas 5,54 proc. nuosavo kapitalo grąžos dydis ir atitinkamai nepagrįstai apskaičiuota investicijų grąža; negalėjo būti taikomos WACC metodikos nuostatos arba jos buvo taikytos neteisingai; Pažymos skaičiavimuose faktinė kuro struktūra buvo nepagrįstai pritaikyta ne tik konkrečios biokuro investicijos atžvilgiu, bet ir viso pareiškėjos filialo „Druskininkų šiluma“ atžvilgiu, tokiu būdu pažeidžiant Metodikos 76.10 papunktį.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), nagrinėdamas bylas dėl Komisijos priimtų sprendimų, savo praktikoje yra ne kartą akcentavęs, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, administraciniai teismai neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriima tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, priskirta Komisijos kompetencijai. Dėl šių priežasčių teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, apsiriboja patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją Komisija nepadarė klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar neperžengė diskrecijos ribų (LVAT administracinės bylos Nr. A7-2203/2006, A502-72/2009, A525-1626/2010, A261-740/2014, Nr. A502-1898/2014).

Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę (1 dalis), o šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinti tokie tikslai kaip: mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams (1 punktas), ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus (3 punktas).

Šilumos kainodara sureguliuota Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnyje, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad: šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo) sąnaudomis, o sąnaudos, nesusiję su šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo veikla, negali būti įtraukiamos į šilumos ar karšto vandens kainas (2 dalis); savivaldybių tarybos nustato vadovaudamosios Komisijos nustatytomis šilumos bazinėmis kainomis ir Šilumos kainų nustatymo metodika – šilumos kainų dedamąsias kiekvienam šilumos tiekėjui, realizuojančiam ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus (7 dalies 1 punktas); savivaldybių tarybų nustatytos šilumos kainos dedamosios galioja ne ilgiau kaip 12 mėnesių nuo jų įsigaliojimo dienos (7 dalies 3 punktas).

Pastebėtina, kad įgyvendindama Energetikos įstatymo ir Šilumos ūkio įstatymo nustatytą reguliavimą, kad į valstybės reguliuojamas kainas gali būti įtraukiamos būtinosios veiklos vykdymo sąnaudos ir protingumo kriterijų atitinkanti investicijų grąža, Komisija šiuose įstatymų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose – Metodikoje ir WACC metodikoje – nustatė atitinkamus investicijų grąžos skaičiavimo reikalavimus, kurie užtikrintų reguliuojamas paslaugas teikiančių ūkio subjektų ir reguliuojamas paslaugas gaunančių vartotojų interesų pusiausvyrą. Atsižvelgdama į tai, Komisija nustatė investicijų grąžos skaičiavimo taisykles, kurios, patvirtinus WACC metodiką, yra vienodos visiems energetikos ir geriamojo vandens tiekimo sektoriams.

Metodikos 74 punkte nustatyta, kad šilumos bazinės kainos pastovioji dedamoji perskaičiuojama atsižvelgiant į: investicijų grąžos pokytį dėl skolinto kapitalo kainos Rd pokyčio (74.5 papunktis): taikant nuosavo kapitalo ir skolinto kapitalo apimtį (Eur), nustatytą šilumos bazinės kainos (kainos dedamųjų) skaičiavimo ir paskutinio šilumos kainos (kainos dedamųjų) perskaičiavimo metu (74.5.1 papunktis); taikant skolinto kapitalo kainą Rd, apskaičiuotą vadovaujantis Investicijų grąžos normos nustatymo metodika, patvirtinta Komisijos 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. O3-510 „Dėl Investicijų grąžos normos nustatymo metodikos patvirtinimo“, ir šilumos bazinės kainos (kainos dedamųjų) skaičiavimo metu nustatytą nuosavo kapitalo grąžą Re, skolinto kapitalo WD bei nuosavo kapitalo WE dalis (74.5.2 papunktis) pagal Metodikos 75.5.3 papunktyje pateiktą formulę.

WACC metodikos 14 punkte nustatyta, kad investicijų grąžos norma ūkio subjektui nustatoma reguliavimo periodui, tačiau kasmet koreguojama atsižvelgiant į skolinto kapitalo kainos pokytį, kuris negali viršyti WACC metodikos 6 punkte nurodytų reikalavimų. Minėtos metodikos 6 punktas nustato, kad skolinto kapitalo kaina (palūkanų norma, už kurią ūkio subjektas gali gauti ilgalaikę paskolą), proc., atitinka paskutinių dvylikos mėnesių, prieš Komisijai nustatant skolinto kapitalo kainą, ūkio subjekto faktinės paskolų litais ir (arba) eurais, kurių trukmė ilgesnė nei vieneri metai, likučio palūkanų normos svertinį vidurkį, ne didesnį nei to paties laikotarpio Lietuvos banko skelbiamų nefinansinėms korporacijoms (bendrovėms) suteiktų paskolų litais (iki 2014 m. gruodžio 31 d.) ir eurais (nuo 2015 m. sausio 1 d.), kurių trukmė ilgesnė nei vieneri metai, likučių palūkanų normų vidurkį. Bet kuriuo atveju, Komisijos nustatyta skolinto kapitalo kaina, proc., negali viršyti nuo 2004 m. spalio mėnesio iki paskutinio mėnesio prieš nustatant Komisijai skolinto kapitalo kainą, proc., Lietuvos banko skelbiamų nefinansinėms korporacijoms (bendrovėms) suteiktų paskolų litais (iki 2014 m. gruodžio 31 d.) ir eurais (nuo 2015 m. sausio 1 d.), kurių trukmė ilgesnė nei vieneri metai, likučių palūkanų normų vidurkio, išskyrus 2008–2009 metų laikotarpį (ekonomikos sunkmečio laikotarpį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1295 „Dėl ekonomikos sunkmečio“). Tiek pareiškėja, tiek Komisija tvirtino, kad vadovaujantis WACC metodikos 14 punkte nustatytu reglamentavimu, nuosavo kapitalo grąžos dydis taikomas toks, koks galiojo šilumos bazinės kainos skaičiavimo metu, ir perskaičiavimų metu nėra keičiamas ar koreguojamas. Tačiau šalys nesutaria dėl nuosavo kapitalo grąžos dydžio, t. y., pareiškėjos teigimu, trečia bazinė šilumos kaina buvo nustatyta Komisijos 2013 m. gruodžio 27 d. ir yra taikoma nuo 2014 m., o minėtos bazinės kainos galiojimo laikotarpiu Komisijos viešai skelbiama nuosavo kapitalo grąža svyravo apytiksliai nuo 7,88 iki 10,70 proc.. O Komisija tvirtino, kad naudotas 5,54 proc. nuosavo kapitalo grąžos dydis buvo oficialiai paskelbtas pareiškėjos bazinės šilumos kainos skaičiavimo metu Komisijos interneto svetainėje.

Kaip jau buvo minėta, Metodikos 74.5 papunktyje nustatyta, kad skaičiuojant investicijų grąžos pokytį dėl skolinto kapitalo kainos pokyčio, naudojama šilumos bazinės kainos skaičiavimo metu nustatyta nuosavo kapitalo grąža. Taigi, teismas pritaria Komisijos argumentui, jog Metodikos nuostata daro aiškią nuorodą į bazinės kainos skaičiavimo momentą, o ne į bazinės kainos taikymo pradžios momentą, todėl daro išvadą, kad Komisijos naudotas 5,54 proc. nuosavo kapitalo grąžos dydis yra pagrįstas. Pareiškėjos argumentai ir teikti palyginimai su kitais ūkio subjektais vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, nes, kaip teisingai nurodė Komisija, bazinės kainos ataskaitiniai laikotarpiai skirtingi, o kitiems ūkio subjektams grąžos neatitikimai bus vertinami skaičiuojant šilumos bazinės kainos dedamąsias.

Pareiškėjos teigimu, Komisija nepagrįstai rėmėsi WACC metodika, taip pažeisdama vieną esminių įstatymo negaliojimo atgal teisės principų.

Teismas nesutinka su šiuo pareiškėjos argumentu. WACC metodikos 2.3.1 papunktyje nustatyta, kad ji taikoma <...> kai dokumentai kainoms nustatyti numatytais terminais, pateikiami po 2015 m. gruodžio 31 d., tačiau nėra išskirta, kad WACC metodika taikoma tik bazinių kainų projektams, kurie pateikti po 2015 m. gruodžio 31 d. Dar daugiau, WACC metodika įsigaliojo 2015 m. rugsėjo 24 d., todėl pareiškėjos argumentai, kad WACC metodikos taikymas jos Projektui, kuris buvo pateiktas 2016 m. liepos 14 d., laikytinas teisės akto galiojimu atgal, visiškai nepagrįsti, todėl atmestini.

Pareiškėja taip pat teigė, jog net taikant WACC metodiką jos atžvilgiu, ji buvo taikoma neteisingai. Bendrovės teigimu, nuosavo kapitalo kaina turėjo būti užfiksuota ir nekintanti visą reguliavimo periodą, tačiau nustatant pareiškėjos bazinės kainos dedamąsias nuosavo kapitalo kaina nebuvo nustatoma, o investicijų grąžos norma apskritai nebuvo vertinama, nes tuo metu galiojusios metodikos 2.7 papunktis nustatė maksimalų 5 proc. investicijų grąžos dydį. Komisija patvirtino, kad 2013 m. liepos 31 d., kada jai buvo pateiktas pareiškėjos bazinių šilumos kainų nustatymo projektas, Metodikos 2.8 papunktis nustatė, kad vidutinė svertinė kapitalo kaina (WACC), taikoma bazinėms kainoms, kurios bus nustatomos po Metodikos įsigaliojimo, negali viršyti 5 procentų. Toks 5 proc. ribojimas, skaičiuojant bazines šilumos kainas pagal pareiškėjos pateiktą projektą ir buvo pritaikytas. Nurodė ir tai, kad investicijų grąžai apskaičiuoti reikalingi duomenys buvo paskelbti, o net netaikant 5 proc. ribojimo, investicijų grąžos skaičiavimui būtų naudoti bazinės kainos skaičiavimui aktualūs duomenys – 5,54 proc. nuosavo kapitalo grąžos rodiklis.

Iš skunde pateiktų pareiškėjos paaiškinimų matyti, kad pareiškėjos skaičiavimais 2012 m. nuosavo kapitalo grąža turėjo sudaryti ne 5,54 proc., o apytiksliai 7,42 proc., tačiau nenurodyta objektyvių duomenų ir įrodymų, kuo šis Bendrovės įvardijamas dydis yra grindžiamas.

Teismas, įvertinęs pareiškėjos ir Komisijos paaiškinimus, 2017 m. sausio 12 d. Pažymą, Metodikos bei WACC metodikos nuostatas, sprendžia, kad Komisija investicijų grąžos pokytį apskaičiavo vadovaujantis Metodikos ir WACC metodikos nuostatomis bei naudodama viešai paskelbtus duomenis, todėl pareiškėjos argumentai dėl taikyto investicijos grąžos dydžio atmestini.

Pareiškėja, nesutikdama su priimtais nutarimais, teigė, kad Komisija nepagrįstai faktinę kuro struktūrą taikė visai Bendrovės kuro struktūrai, bet ne tik bendrovės Biokuro investicijai.

Metodikos 76 punkte nustatyta, kad jeigu ūkio subjekto šilumos vieneto kainoje įskaitytų sąnaudų kurui ir (ar) šilumai iš nepriklausomų šilumos gamintojų įsigyti dydis per atitinkamą laikotarpį neatitiko ūkio subjekto faktiškai patirtų sąnaudų kurui ir (ar) šilumai iš nepriklausomų šilumos gamintojų įsigyti dydžio, šis skirtumas įvertinamas šilumos bazinių kainų (kainų dedamųjų) nustatymo ir jų perskaičiavimo metu. 76.9 papunktyje nustatyta, kad skaičiuojant šilumos vieneto kainoje įskaitytų ir faktinių sąnaudų kurui ir (ar) šilumai iš nepriklausomų šilumos gamintojų įsigyti dydžio neatitikimą, faktinis kuro ir (ar) šilumai iš nepriklausomų šilumos gamintojų įsigyti sąnaudų dydis ribojamas šilumos kainoje nustatytais rodikliais: kuro struktūra (Metodikos 58.4.1 punktas), išskyrus Metodikos 76.10 punktą, šilumos nuostolių apimtimi (Metodikos 58.4.4 punktas), lyginamosiomis kuro sąnaudomis (Metodikos 58.4.7 punktas), taip pat kuro kainomis (Metodikos 58.4.5 punktas) ir pirktos šilumos kainomis (Metodikos 58.3.1 punktas).

Metodikos 76.10 papunktis nustato, kad jei šilumos kainos (kainos dedamųjų) galiojimo laikotarpiu ūkio subjektas įgyvendina investicinius projektus, didinančius atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimą, nuo naujo šilumos gamybos įrenginio įvedimo į eksploataciją dienos iki šilumos kainos kintamosios dedamosios, perskaičiuotos dėl pakitusios kuro struktūros (Metodikos 75.2.1 punktas), taikymo pradžios, minėto įrenginio faktinių sąnaudų kurui dydis skaičiuojamas pagal faktinę kuro struktūrą. Tokiu atveju, kartu su šilumos kainos (kainos dedamųjų) perskaičiavimo projektu ūkio subjektas Reguliuojančiai institucijai pateikia atskirą Metodikos 22 priedo lentelę, nurodydamas naujo atsinaujinančius energijos šaltinius naudojančio šilumos gamybos įrenginio duomenis apie faktinius kuro kiekius ir kainas. Taigi, iš nustatyto reguliavimo matyti, kad pareiškėja kartu su Projektu turėjo Komisijai pateikti užpildytą Metodikos 22 priedą naujam 10 MW biokuro katilui su 2,5 MW ekonomaizeriui, tačiau jo nepateikė. Pareiškėja skunde teismui tvirtino, kad Komisijos darbuotojui pateikė visą prašomą informaciją, pabrėždama, kad būtent Komisija (jos darbuotojai) nenurodė, kokių duomenų trūksta.

Atsakydama į šį pareiškėjos argumentą, teisėjų kolegija pritaria Komisijos pozicijai, kad Metodikos nuostatos yra nedviprasmiškos ir aiškios, kad pareiškėja galėtų suprasti, kokia yra Metodikos 76.10 papunkčio taikymo sąlyga. Dar daugiau, pareiškėja, kaip šilumos ūkio subjektas, šioje veikloje dalyvauja ne vienerius metus, todėl teisės aktų nuostatos žinomos (turi būti žinomos), kaip ir turi būti žinoma, kad Metodikos nuostatos (įskaitant ir Metodikos 76.10 papunktį) negali būti aiškinamos priešingai ir taikomos ignoruojant įstatymo leidėjo įtvirtintus šilumos ūkio sektoriaus reguliavimo tikslus bei principus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes ir teisės aktų nuostatas, daro išvadą, kad šių aplinkybių visetas bei teisės aktų nuostatos leidžia konstatuoti, kad Komisijos priimtas Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Pareiškėja taip pat prašė panaikinti Savivaldybės sprendimą ir įpareigoti savivaldybę perskaičiuoti šilumos kainos dedamąsias.

Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 9 dalis nustato, kad savivaldybės tarybos nustatytas šilumos kainų dedamąsias šilumos tiekėjai, realizuojantys ne mažiau kaip 10 GWh šilumos, pateikia Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai per 10 kalendorinių dienų nuo šilumos kainų dedamųjų nustatymo. Komisija nurodo savivaldybei esamus šilumos kainų dedamųjų nustatymo pažeidimus. Savivaldybė privalo juos pašalinti ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų. Savivaldybei nepašalinus nurodytų pažeidimų arba laiku nenustačius šilumos kainų dedamųjų, Komisija įgyja teisę vienašališkai nustatyti laikinas šilumos kainų dedamąsias. Jos galioja, kol pašalinami Komisijos nurodyti pažeidimai, bet ne ilgiau kaip 12 mėnesių nuo jų įsigaliojimo dienos.

Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad Savivaldybė, atsižvelgdama į Komisijos nutarimą, Sprendimu nustatė pakoreguotas perskaičiuotas Bendrovės šilumos kainos dedamąsias tretiesiems šilumos bazinės kainos galiojimo metams. Tačiau Komisija nustatė, kad Savivaldybės priimtas sprendimas yra su pažeidimais, t. y. Sprendimo 1.5 papunktyje nurodyta neteisinga šilumos (produkto) gamybos (įsigijimo) kainos apskaičiavimo formulė: vietoje „1,42“ turi būti „1,31“; Sprendimo 1.5 papunktyje nurodyta neteisinga šilumos perdavimo kainos kintamosios dedamosios apskaičiavimo formulė: vietoje žymėjimo „Tpt“ turi būti „TH“; Sprendimo 1.2.1 ir 1.2.1.2 papunkčiuose nurodomas neteisingas žymėjimas: vietoje „THG,KD“ turi būti „TH,KD“. Savivaldybė 2017 m. vasario 15 d. raštu Nr. S12-543-(27.5.) „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ šilumos kainos dedamųjų informavo Komisiją, kad Sprendime yra redakcinio pobūdžio klaidų bei pateikė prašymą pareiškėjai šilumos kainos dedamąsias nustatyti vadovaujantis 2017 m. vasario 15 d. raštu Nr. S12-543-(27.5.) pateiktu pataisytu sprendimu. Komisija, įvertinusi pateiktą pataisytą sprendimą, vėl nustatė neatitikimų ir pažymėjo, kad pateiktas pataisytas sprendimas nėra patvirtintas savivaldybės tarybos. Atsižvelgiant į tai, Komisija priėmė Nutarimą 1, kuriuo konstatavo, kad Savivaldybė nepašalino Komisijos Nutarimu konstatuotų pažeidimų ir vienašališkai nustatė pareiškėjai laikinas šilumos kainos dedamąsias.

Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad Komisijai priėmus Nutarimą 1 ir vienašališkai nustačius Bendrovei laikinas šilumos kainos dedamąsias, Savivaldybės skundžiamas Sprendimas pareiškėjai jokių teisinių pasekmių nebesukelia. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (LVAT 2014 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-699/2014). Taigi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo administravimo subjekto veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus).

Administracinėje byloje surinkta faktinių duomenų visuma patvirtina, kad Nutarimas 1 yra priimtas taip pačiais motyvais kaip ir Nutarimas, todėl teismui konstatavus, kad Komisijos priimtas Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, teisėtu ir pagrįstu laikytinas ir Nutarimas 1, kuriuo Komisija vienašališkai nustatė Bendrovei laikinas šilumos kainos dedamąsias.

Pareiškėjos reikalavimas įpareigoti perskaičiuoti šilumos kainos dedamąsias laikytinas išvestiniu iš reikalavimo panaikinti skundžiamus nutarimus. Teismui konstatavus, kad ginčijami nutarimai yra teisėti, yra atmestinas ir išvestinis reikalavimas.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvada, kad Komisija, neperžengdama jai suteiktos kompetencijos ribų, įvertinusi faktinių aplinkybių visumą bei teisės aktų nuostatas, pagrįstai priėmė byloje skundžiamus Nutarimą ir Nutarimą 1, kurie yra teisėti bei pagrįsti, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–134 straipsniais,

nusprendė:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Arūnas KaminskasJolita RasiukevičienėMilda Vainienė