Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rasos Gudžiūnienės ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų

18. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas A. K. ir UAB „SNORAS Development“ 2012 m. kovo 1 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovas įsigijo nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 1/10 dalį negyvenamosios patalpos–garažo, esančio (duomenys neskelbtini), už 190 000 Eur, kuriuos pirkėjas įsipareigojo sumokėti pardavėjai per 30 kalendorinių dienų nuo sutarties pasirašymo į pardavėjos nurodytą sąskaitą. 2012 m. kovo 16 d. raštu pardavėja nurodė, kad turto kaina (190 000 Eur) turi būti pervesta į viename Kipro banke esančią pardavėjos sąskaitą. 2012 m. kovo 27 d. A. K. pervedė 190 000 Eur sumą į pardavėjos nurodytą sąskaitą.

19. UAB „SNORAS Development“ didžiausia ir kontroliuojanti akcininkė buvo BAB bankas SNORAS. 2011 m. lapkričio 16 d. Lietuvos banko valdyba nutarė iki 2012 m. sausio 16 d. paskelbti BAB banko SNORAS veiklos apribojimą (moratoriumą) ir paskirti laikinąjį administratorių. Visos banko akcijos buvo nacionalizuotos. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi BAB bankui SNORAS iškelta bankroto byla.

24. 2017 m. lapkričio 27 d. A. K. perdavė turtą BAB banko SNORAS nuosavybėn. 2018 m. kovo 9 d. ieškovas pateikė prašymą patvirtinti finansinį reikalavimą bankroto byloje, kurį Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 20 d. nutartimi tenkino ir A. K. įtraukė į BUAB „SNORAS Development“ trečios eilės kreditorių sąrašą su 190 000 Eur reikalavimu. 2018 m. kovo 20 d. turtas buvo parduotas iš varžytynių už 144 000 Eur sumą. Iš šios sumos A. K. atsiskaityta 1 486,77 Eur dydžiu ir jo finansinis reikalavimas sumažintas iki 188 513,23 Eur. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2167-560/2020, be kita ko, patvirtinta galutinė nemokumo administratoriaus ataskaita ir patikslinti likę nepatenkinti UAB „SNORAS Development“ trečios eilės kreditorių finansiniai reikalavimai, tarp kurių – A. K. reikalavimas 188 513,23 Eur sumai. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 13 d. sprendimu UAB „SNORAS Development“ pripažinta pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto. Įmonė išregistruota iš Juridinių asmenų registro.

25. Apeliantas A. K. 2018 m. rugsėjo 26 d. kreipėsi į teismą, prašydamas atlyginti jam padarytus nuostolius, kuriuos, ieškovo vertinimu, jis patyrė, teismui pripažinus negaliojančia 2012 m. kovo 1 d. turto pirkimo–pardavimo sutartį ir taikius dvišalę restituciją bei likus nepatenkintam jo finansiniam reikalavimui UAB „SNORAS Development“ bankroto byloje. Valstybės atsakomybę ieškovas grindė trijų institucijų ir pareigūnų veiksmais – FNTT ir Generalinės prokuratūros (dėl laiku neapribotų nuosavybės teisių UAB „SNORAS Development“ turtui; tokias teises apribojus, dėl nesurasto areštuotino turto, dėl ko nebuvo užkirstas kelias sandorio vykdymui (sutarties kainos sumokėjimui); dėl netinkamo ikiteisminio tyrimo organizavimo bei vadovavimo jam) ir Teisingumo ministerijos (dėl veiksmingo ir įgyvendinamo teisinio dvišalės restitucijos mechanizmo taikymo, kai viena iš šalių yra bankrutavęs juridinis asmuo, neužtikrinimo, dėl ko buvo nusavintas jo turtas).

26. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nusprendė, kad pareigūnai, taikydami laikiną nuosavybės teisių apribojimą ikiteisminiame tyrime, veikė teisėtai ir nepadarė pažeidimų; pradiniame ikiteisminio tyrimo etape nebuvo būtinybės taikyti UAB „SNORAS Development“ laikinąjį nuosavybės teisių apribojimą, o gavus reikšmingos informacijos, prokuroras tą pačią dieną nutarimu paskyrė laikiną nuosavybės teisės apribojimą UAB „SNORAS Development“ turtui, todėl Generalinės prokuratūros veiksmų (neveikimo) neteisėtumo, tiek juos vertinant pagal atitikimą BPK nuostatoms, tiek civilinės teisės požiūriu, teismas nekonstatavo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovo turtas nebuvo nusavintas, o pagal actio Pauliana institutą teismo sprendimu ginčo sandorį pripažinus negaliojančiu, buvo taikyta dvišalė restitucija, kuri atstatė šalis į pradinę padėtį ir kurios taikymas, nepaisant to, jog vienai iš sandorio šalių buvo iškelta bankroto byla, neprieštarauja CK įtvirtintam restitucijos institutui, Konvencijos nuostatoms, kasacinio teismo praktikai. Teismas skundžiamu sprendimu nusprendė, kad ieškovo turtinius praradimus lėmė ne valstybės institucijų ir jų pareigūnų neteisėti veiksmai, o jo paties neapdairumas ir nesąžiningumas, tai konstatuota įsiteisėjusiu teismo Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-602-943/2017.

Dėl teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų (neveikimo), (ne)laiku taikius laikiną nuosavybės teisės apribojimą, kaip valstybės civilinės atsakomybės pagrindo

29. Viena iš būtinųjų sąlygų, kuri turi būti nustatyta tam, jog kiltų valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.272 straipsnį, tai neteisėti teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmai ar neveikimas. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė, pripažįstamas ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015).

31. Kaip visiškai pagrįstai apeliaciniame skunde nurodė ieškovas, neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti pripažinti, be kita ko, tokie veiksmai, kurie, nors ir atitiko baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais buvo pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

32. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad valstybės civilinė atsakomybė už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, yra civilinės teisės institutas, tai civilinę bylą dėl tokios žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas vertina nurodytus veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t. y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padaryta baudžiamajame procese (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taigi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas turėjo ištirti byloje esančius įrodymus bei juos įvertinti, be kita ko, atsižvelgdamas į jų reikšmę ir baudžiamojo proceso aspektu, o teisinius vertinimus atlikti kompleksiškai, t. y. baudžiamojo ir civilinio proceso normų nustatyta tvarka, tai atitiktų kasacinio teismo formuojamą praktiką nurodytu klausimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018 31 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Tai, kad civilinio proceso tvarka skundžiami veiksmai baudžiamajame procese nebuvo įvertinti kaip neteisėti, neužkerta kelio konstatuoti jų neteisėtumą civilinio proceso tvarka.

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstytas išvadas dėl skundžiamų teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų grindė vien tik baudžiamojo proceso tvarka atliktu jų teisėtumo patikrinimu. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas ginčo situacijos vertinimą atliko kompleksiškai, t. y. baudžiamojo ir civilinio proceso normų nustatyta tvarka, tai visiškai atitinka aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, ir pagrįstai nusprendė, kad pareigūnai, procesinę prievartos priemonę taikę ne pirminėje ikiteisminio tyrimo stadijoje, veikė pakankamai atidžiai, rūpestingai ir operatyviai.

34. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad Generalinėje prokuratūroje 2011 m. lapkričio 14 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-2-00094-11, kuriame BAB banko SNORAS akcininkams V. A. ir R. B. buvo pareikšti įtarimai dėl piktnaudžiavimo, turto pasisavinimo, turto iššvaistymo, nusikalstamo bankroto, nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimo, apgaulingos apskaitos tvarkymo, dokumento suklastojimo ar disponavimo suklastotu dokumentu. 2011 m. lapkričio 16 d. Lietuvos banko valdyba priėmė nutarimą, kuriuo paskelbė BAB banko SNORAS veiklos apribojimą (moratoriumą), paskyrė laikinąjį administratorių bei nacionalizavo visas banko akcijas. 2011 m. lapkričio 24 d. Lietuvos bankas kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos BAB bankui SNORAS iškėlimo; Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi bankui iškelta bankroto byla.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas faktines aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pradinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje BAB banko SNORAS akcininkai prarado teisę į valdytas akcijas ir neteko galimybės daryti poveikį UAB „SNORAS Development“ bei kitoms BAB banko SNORAS dukterinėms įmonėms, kurių kontrolinį akcijų paketą pradėjo valdyti paskirtas BAB banko SNORAS laikinasis administratorius. Tokiu būdu, priešingai nei teigia apeliantas, pradinėje ikiteisminio tyrimo, pradėto BAB banko SNORAS akcininkų V. A. ir R. B. atžvilgiu, stadijoje nebuvo teisinio pagrindo papildomai taikyti laikiną nuosavybės teisių apribojimą UAB „SNORAS Development“ atžvilgiu.

36. Teisėjų kolegija nurodo ir tai, kad BPK 11 straipsnio, reglamentuojančio proporcingumo principo laikymąsi taikant procesines prievartos priemones ir atliekant tyrimo veiksmus, 1 dalyje nustatyta, jog procesinės prievartos priemonės turi būti taikomos tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų. Nagrinėjamu atveju, remiantis nurodytu proporcingumo principu, esant nustatytoms aplinkybėms, kad BAB bankui SNORAS buvo paskelbtas moratoriumas, nacionalizuotos jo akcijos, paskirtas laikinas administratorius bei kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, spręstina, jog pradiniame ikiteisminio tyrimo etape pareigūnų veiksmai buvo pakankami. Juo labiau, kad apeliantas, apart subjektyvių teiginių, nei pirmosios instancijos teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje, nepateikė įrodymų ir nenurodė pagrįstų aplinkybių, kurios leistų spręsti apie procesinės prievartos priemonės taikymo UAB „SNORAS Development“ atžvilgiu nurodytu ikiteisminio tyrimo laikotarpiu būtinumą.

37. Apeliantas didelę reikšmę apeliaciniame skunde teikia liudytojo buvusio UAB „SNORAS Development“ vykdančiojo direktoriaus A. G. parodymams, duotiems ikiteisminiame tyrime, kuris apelianto teigimu, paaiškino, jog Prokuratūros pareigūnai pradiniame ikiteisminio tyrimo etape jam žodžiu nurodė nepardavinėti UAB „SNORAS Development“ turto, įskaitant ginčo turtą, kuriuos prašė išreikalauti iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, o Generalinei prokuratūrai jų nepateikus, taikyti contra spoliatorem prezumpciją. Teisėjų kolegija nurodo, kad net jei vertinti, jog toks žodinis nurodymas buvusiam UAB „SNORAS Development“ vykdančiajam direktoriui buvo išsakytas, ši aplinkybė niekaip nepaneigia to, kad turtui taikytini ribojimai baudžiamojo proceso tikslais gali būti taikomi tik vadovaujantis įstatymu, o ne žodiniais nurodymais. Teisėjų kolegijos išvadą atitinka ir Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kurioje akcentuota, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymo ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Tačiau ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d., 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. liepos 5 d., 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimus).

38. Pagal BPK 151 straipsnio 1 dalies nuostatą, civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Vadinasi, laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti paskirtas, o jo terminas pratęstas tik siekiant procesinių tikslų, t. y. kai reikalinga užtikrinti: 1) civilinį ieškinį; 2) galimą turto konfiskavimą; 3) išplėstinį turto konfiskavimą.

39. Bylos duomenys patvirtina, kad FNTT pareigūnas 2012 m. kovo 9 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 04/5-2-10-2165 kreipėsi į prokurorą ir nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu gauta duomenų, kad BAB bankas SNORAS turi UAB „SNORAS Development“ akcijų, o šios bendrovės akcininkėmis yra firmos „Plazmexon Investments LTD“ ir „Jubilee financial products LLP“, kurias, ikiteisminio tyrimo pareigūnų duomenimis, galimai tiesiogiai ar per kitus asmenis valdo asmenys, susiję su vykdytomis nusikalstamomis veikomis BAB banke SNORAS. Gavęs nurodytą informaciją apie įmonių ir akcininkų galimas sąsajas, Generalinės prokuratūros prokuroras nedelsiant, tą pačią dieną, priėmė nutarimą nuo 2012 m. kovo 9 d. iki 2012 m. rugsėjo 9 d. laikinai apriboti UAB „SNORAS Development“ priklausančio turto nuosavybės teises.

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad tik gavus nurodytą informaciją apie BAB banko SNORAS akcininkų V. A. ir R. B. ryšius su „Plazmexon Investments LTD“ ir „Jubilee financial products LLP“, pareigūnams atsirado pagrįstas pagrindas spręsti dėl procesinių prievartos priemonių UAB „SNORAS Development“ atžvilgiu taikymo, siekiant išsaugoti šios įmonės turtą. Teisėjų kolegija apelianto abejones dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų galimo žinojimo apie nurodytą informaciją iki 2012 m. kovo 9 d. – nutarimo priėmimo, atmeta kaip nepagrįstas ir pažymi, kad pareigūnams pradinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje dėl įvairių priežasčių objektyviai gali būti nežinoma visa reikšminga informacija, susijusi su tiriamomis galimai padarytomis nusikalstamomis veikomis, dukterinių įmonių apimtimi, valdomu akcijų kiekiu ir pan. Juo labiau, kad tiek iš šios bylos duomenų, tiek ir viešai prieinamos informacijos, akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas atliekamas dėl sunkių finansinių nusikaltimų, tiriama daugybės fizinių ir juridinių asmenų veikla, jų tarpusavio ryšiai, analizuojamos sudėtingos finansinės schemos, o tam reikalinga gauti daug informacijos ir duomenų, tai atitinkamai reikalauja didelių laiko ir kitokių sąnaudų.

41. Minėta, kad ieškovas FNTT ir Generalinės prokuratūros neteisėtus veiksmus nurodė ir dėl to, jog apribojus UAB „SNORAS Development“ nuosavybės teises, ginčo turtui nebuvo taikyti jokie apribojimai, dėl to ieškovas įvykdė sandorį, sumokėjo visą pirkimo–pardavimo sutarties kainą. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo sutartį šalys sudarė 2012 m. kovo 1 d. Pardavėja UAB „SNORAS Develpoment“ 2012 m. kovo 16 d. raštu nurodė, kad turto kaina (190 000 Eur) turi būti pervesta į viename Kipro banke esančią pardavėjos sąskaitą. 2012 m. kovo 27 d. A. K. nurodytą sumą pervedė į pardavėjos nurodytą sąskaitą. Tuo tarpu laikinas nuosavybės teisių apribojimas UAB „SNORAS Development“ turtui buvo taikytas 2012 m. kovo 9 d. prokuroro nutarimu. Teisėjų kolegijos nuomone, šios situacijos vertinimui svarbi faktinė aplinkybė, kad apeliantas 2012 m. kovo 2 d. ginčo turtą įregistravo Nekilnojamojo turto registre kaip savo asmeninę nuosavybę, tai reiškia, jog laikinas nuosavybės teisės apribojimas ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančiam turtui objektyviai negalėjo būti taikomas. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, baudžiamojo proceso įstatymas griežtai apibrėžia objektus bei subjektus, kurių atžvilgiu gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Taigi esant laikinai apribotoms tik UAB „SNORAS Development“ nuosavybės teisėms, o ginčo turtui esant įregistruotam apelianto asmenine nuosavybe, prokuroras neturėjo teisinio pagrindo apriboti ieškovo nuosavybės teises į turtą.

42. Apeliantas nurodė, kad Generalinės prokuratūros neteisėti veiksmai pasireiškė netinkamu ikiteisminio tyrimo organizavimu bei vadovavimu, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šių veiksmų faktinį pagrindą ieškovas sieja su aukščiau aptartomis aplinkybėmis dėl pavėluoto nuosavybės teisių apribojimo taikymo, o apribojus, ginčo turtui ribojimų netaikymo, todėl teisėjų kolegija motyvų dėl šių aplinkybių vertinimo nekartoja.

43. Apibendrindama argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimą FNTT ir Generalinės prokuratūros atžvilgiu pagrįstai atmetė, nenustatęs jų pareigūnų neteisėtų veiksmų, nes, visų pirma, aptariama procesinė prievartos priemonė buvo skirta laiku, pareigūnai, skirdami šią priemonę, veikė atidžiai, rūpestingai bei operatyviai, ir, antra, apeliantui ginčo turtą įregistravus kaip savo asmeninę nuosavybę, nebuvo teisinio pagrindo apriboti nuosavybės teises į šį turtą. FNTT ir Generalinės prokuratūros veiksmai apribojant UAB „SNORAS Development“ nuosavybės teises 2012 m. kovo 9 d., o pritaikius šias priemones, netaikant ribojimų ginčo turtui, nevertintini kaip pažeidžiantys bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Dėl valstybės civilinės atsakomybės už jos institucijų veiksmus (neveikimą), užtikrinant veiksmingą dvišalės restitucijos taikymą, kai viena iš šalių yra bankrutavęs juridinis asmuo

44. Ieškovas teigia, kad Teisingumo ministerijos neteisėti veiksmai (neveikimas) pasireiškė tuo, jog ši institucija neužtikrino veiksmingo ir įgyvendinamo teisinio dvišalės restitucijos mechanizmo taikymo, kai viena iš šalių yra bankrutavęs juridinis asmuo, dėl to iš esmės buvo nusavintas jo turtas Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio ir Konstitucijos 23 straipsnio prasme. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl restitucijos veiksmingumo ir įgyvendinamumo, konstatavo, kad ieškovo turtas nebuvo nusavintas, o pagal actio Pauliana institutą teismo sprendimu ginčo sandorį pripažinus negaliojančiu, buvo taikyta dvišalė restitucija, kuri atstatė šalis į pradinę padėtį ir kurios taikymas, nepaisant to, jog vienai iš sandorio šalių buvo iškelta bankroto byla, neprieštarauja CK įtvirtintam restitucijos institutui, Konvencijos nuostatoms, kasacinio teismo praktikai.

45. Tuo atveju, kai asmuo siekia išreikalauti daiktą iš kito asmens prašydamas pripažinti sandorius, kuriais nuosavybės teisės į sandorių objektą buvo perleistos šiam asmeniui, negaliojančiais ir prašo taikyti restituciją, yra taikomas prievolinių asmens teisių gynimo būdas. Toks reikalavimas taikyti restituciją tenkinamas, remiantis prievolių teisės normomis (CK 6.145–6.153 straipsniai ir kt.), nustačius restitucijos taikymo pagrindą (CK 1.80 straipsnio 2, 3 dalys) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-611/2021 39 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kita vertus, restitucijos taikymas, inter alia (be kita ko), suponuoja valstybės įsikišimą į subjektinės nuosavybės teisės sferą, todėl, kaip pagrįstai teigia apeliantas, CK šeštosios knygos X skyriaus nuostatos turi būti sistemiškai taikomos su teisės normomis, garantuojančiomis teisę į nuosavybės neliečiamumą ir apsaugą.

46. Teisės į nuosavybės neliečiamumą ir apsaugą, kaip pamatinės konstitucinės teisės, užtikrinimo svarba nuolat pabrėžiama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, yra pažymėjęs, kad tik savininkas, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojas, turi išimtinę teisę tą turtą valdyti, naudoti ir disponuoti juo (pvz., 1998 m. birželio 1 d. nutarimas). Iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla pareiga nuosavybės santykius reguliuoti taip, kad nuosavybės teisės būtų saugomos ir ginamos, kad būtų užtikrintas nuosavybės neliečiamumas (2005 m. rugpjūčio 23 d., 2008 m. spalio 30 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai). Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga, inter alia, reiškia, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustuosius įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (pvz., 2006 m. kovo 14 d., 2013 m. gruodžio 20 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai). Įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių apsaugą, turi užtikrinti Konstitucijos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyrą (2008 m. spalio 30 d. nutarimas).

47. Vis dėlto teisė į nuosavybės neliečiamumą ir apsaugą nėra absoliuti. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje akcentuoja, kad gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų, dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio ir (arba) dėl kitų priežasčių, kai, neapribojus šios teisės, nebūtų galima apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui, tačiau visais ribojimo atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose nustatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimus).

48. Teisės į nuosavybės apsaugą sąlygiškumas yra pripažįstamas ir pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat pripažįsta teisės į nuosavybės apsaugą ribojimo (įskaitant ir atėmimą) pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį galimybę, tačiau, kaip yra konstatuota šio teismo jurisprudencijoje, bet koks valstybės institucijos trukdymas (Konvencija bendriausia prasme yra skirta valstybės veiksmams vertinti) asmeniui naudotis nuosavybe turi būti teisėtas, skirtas viešajam interesui apsaugoti ir siekti teisėto tikslo tokiomis priemonėmis, kurios yra proporcingos šiam tikslui. Trukdymas naudotis nuosavybe turi užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp visuomenės poreikių ar bendrojo visuomenės intereso ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą byloje P. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 4509/07, par. 38–39; 2014 m. spalio 14 d. sprendimą byloje P. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 31102/06, par. 36).

49. Aukščiau išdėstytos nuostatos ir nurodyta jurisprudencija patvirtina, kad subjektinė teisė į nuosavybės neliečiamumą ir apsaugą nėra absoliuti, ji gali būti apribota, tačiau šios teisės ribojimams pagrįsti yra būtina trijų sąlygų visuma: 1) pats ribojimo pagrindas yra nustatytas įstatymu; 2) ribojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje siekiant užtikrinti visuotinai svarbius (viešuosius) tikslus; 3) turi būti užtikrinta teisinga pusiausvyra (proporcingumas) tarp ginamo (viešojo) ir ribojamo (asmeninio) interesų.

50. Nagrinėjamu atveju dvišalė restitucija buvo taikyta Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-602-943/2017, kuris pripažinęs ginčo sutartį prieštaraujančia gerai moralei ir juridinio asmens teisnumui bei negaliojančia nuo jos sudarymo momento, taikė dvišalę restituciją, grąžindamas UAB „SNORAS Development“ nuosavybėn ginčo turtą, o A. K iš UAB „SNORAS Development“ priteisė 190 000 Eur, sumokėtų pagal sutartį. Be to, restitucijos taikymas yra įtvirtintas teisės normose (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 1.81 straipsnio 3 dalis, 1.82 straipsnio 4 dalis, 6.145, 6.147 straipsniai), tai reiškia, kad restitucijos taikymas šiuo atveju atitinka pirmąją ribojimo sąlygą – yra teisėtas (įstatyme nustatytas) nuosavybės teisės ribojimo pagrindas, konstatavus sandorio negaliojimą dėl jo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

52. Lietuvos apeliacinis teismas aptariamame sprendime taip pat nustatė, kad ieškovas, sudarydamas ginčo sandorį, buvo nesąžiningas; nesąžiningumas pasireiškė arba aktyviu dalyvavimu civilinės teisės prasme neteisėtoje UAB „SNORAS Development“ turto išvaistymo schemoje, arba ieškovo nepateisinamu neapdairumu, sudarant sąlygas šios schemos realizavimui. Todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti trečiąją ribojimo sąlygą dėl restitucijos taikymo proporcingumo, nes ieškovas negali būti atleistas nuo nesąžiningai įgyto turto grąžinimo.

53. Teisėjų kolegija, apibendrindama argumentus, nepagrįstais pripažįsta apelianto argumentus, kad jo turtas Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio ir Konstitucijos 23 straipsnio prasme buvo nusavintas.

54. Aukščiau nurodytų išvadų nekeičia ir apelianto nurodoma aplinkybė, kad, pardavus ginčo turtą, didžioji dalis lėšų buvo skirta valstybei priklausančio juridinio asmens reikalavimų tenkinimui, o ieškovui nebuvo išmokėta jokia reali kompensacija, t. y. liko nepatenkintas 188 513,23 Eur finansinis reikalavimas UAB „SNORAS Development“ bankroto byloje. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, vertindamas šią situaciją, konstatavo, kad tokius padarinius lėmė paties ieškovo nesąžiningi veiksmai, o ne valstybės institucijų neteisėti veiksmai, su kuo teisėjų kolegija sutinka. Nors apeliantas didelę dalį skundo skiria aplinkybėms, susijusioms su jo atvykimu į Lietuvos Respubliką, ginčo turto įsigijimu, ryšiams su Lietuvos Respublika nurodyti, kuriomis įrodinėja paties sąžiningumą, tačiau šios aplinkybės Lietuvos apeliacinio teismo buvo įvertintos 2017 m. spalio 24 d. sprendime, kuriame konstatuotas apelianto nesąžiningumas, sudarant ginčo sandorį. Lietuvos apeliacinis teismas sprendime išvadas apie ieškovo nesąžiningumą padarė, įvertinęs aplinkybes, susijusias su ginčo sutarties kainos sumokėjimu į Kipro sąskaitą (ieškovo žinojimą apie BAB banko SNORAS bankrotą ir naujai atidarytą UAB „SNORAS Development“ sąskaitą Kipre; viešą informaciją apie laikiną UAB „SNORAS Development“ nuosavybės teisių ribojimą; ieškovo išsilavinimą ir darbo patirtį finansų srityje; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-602-943/2017 25–26 punktai); ginčo turto pardavimo klausimo nederinimą su pagrindinės akcininkės AB banko SNORAS bankroto administratoriumi (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-602-943/2017 28 punktas).

55. Kaip pagrįstai nurodo Generalinė prokuratūra atsiliepime į apeliacinį skundą, ieškovo keliamas argumentas, kad restitucija šalys grąžinamos į pradinę padėtį, yra susijusi su teismo sprendimo vykdymo procesu, o ta aplinkybė, jog viena iš šalių šiuo metu yra likviduota įmonė, lemia tai, kad piniginių lėšų išieškojimo ieškovui procedūra turi tam tikrų ypatumų. Kolektyvinis bankroto proceso pobūdis išskiria bankroto ginčus iš kitų civilinių bylų. Nors bankroto procesas teisme vyksta pagal CPK nuostatas (CPK 1 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 15 straipsnio 2 dalis), esminiai šio proceso klausimai reglamentuojami išimtinai JANĮ (nagrinėjamu atveju – tuo metu galiojusio ĮBĮ). Taip pat įmonių bankroto procese taikoma kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka skiriasi nuo įprastos vykdymo proceso tvarkos ir jo metu netaikoma bendra civiliniame procese nustatyta sprendimų vykdymo tvarka. Vykdymo procesas yra savarankiškas nuo bankroto proceso, o bankroto procesą reglamentuojančiame teisės akte yra nustatyta išbaigta, funkcionuojanti savarankiškai nuo CPK reglamentuoto vykdymo proceso, bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo sistema. Todėl bankroto procese kreditorių reikalavimams tenkinti taikomos ne CPK nustatytos sprendimų vykdymo taisyklės, o specialios normos, reglamentuojančios kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarką. Specialiomis kreditorių reikalavimo tenkinimą reglamentuojančiomis nuostatomis siekiama sureguliuoti tuos atvejus, kai įmonė nėra pajėgi atsiskaityti su visais kreditoriais ir reikia užtikrinti kreditorių lygiateisiškumo principą, įkaito turėtojo teises ir interesus, administratoriaus teisę į jo teikiamų paslaugų atlyginimą (Remigijus Jokubauskas „Kolektyvinių kreditorių teisių įgyvendinimas įmonių bankroto procese“, daktaro disertacija, Mykolo Riomerio universitetas, 2021). Aukščiau aprašytas ekonomiškai ir socialiai pagrįstas bankroto proceso kolektyviškumas lemia proporcingą visų kreditorių interesų patenkinimą ir, priešingai, ieškovo siekis sudaryti išskirtines pirmumo sąlygas jo, kaip kreditoriaus, finansinio reikalavimo, kildinamo iš dvišalės restitucijos, patenkinimui lemtų teisingumo, lygiateisiškumo bei kolektyviškumo principų pažeidimą likusių UAB „SNORAS Development“ kreditorių atžvilgiu. Juo labiau, jau išsamiai aptartame Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendime konstatuotas abiejų ginčo sandorio šalių nesąžiningumas UAB „SNORAS Development“ kreditorių atžvilgiu, ginčo sandoriu sumažinant įmonės turto mastą.

56. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę, ir pagrįstai atmetė ieškinį konstatavęs, jog ieškovui kilusius padarinius (iš esmės likęs nepatenkintas ieškovo finansinis reikalavimas UAB „SNORAS Development“ bankroto byloje) lėmė paties ieškovo neapdairūs ir nesąžiningi veiksmai, o ne valstybės institucijų neteisėti veiksmai.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

57. Šioje nutartyje išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, išvadas motyvavo, todėl atmesdamas ieškinį priėmė teisingą procesinį sprendimą. Teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas ieškovo apeliacinio skundo argumentais nepaneigtas, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

58. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, apeliantui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos; teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo valstybę atstovaujančios institucijos, tačiau jos priteisti patirtų išlaidų atlyginimo neprašė ir nepateikė patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį pagrindžiančių įrodymų, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo nespręstinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.