Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo T. J. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 11 metų, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Į bausmę įskaitytas sulaikymo bei kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas nuo 2012 m. balandžio 17 d. iki 2013 m. vasario 7 d. Bausmės atlikimo pradžia pradėta skaičiuoti nuo 2013 m. vasario 8 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. J. nuteistas už neteisėtą labai didelio kiekio psichotropinių medžiagų gabenimą ir už pasikėsinimą šias psichotropines medžiagas kontrabandos būdu gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Šias nusikalstamas veikas jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

T. J. 2012 m. balandžio 17 d., tiksliau nenustatytu laiku, iš Kauno miesto iki Lietuvos Respublikos – Latvijos Respublikos valstybinės sienos neteisėtai gabeno automobilyje „Honda Civic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) specialiai įrengtoje slėptuvėje paslėptas 4586 tabletes, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis psichotropinių medžiagų, tai yra 4,652 g psichotropinės medžiagos klonazepamo ir 18,744 g psichotropinės medžiagos diazepamo, bei šias psichotropines medžiagas kėsinosi kontrabandos būdu gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Latvijos Respubliką, tačiau šios nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, nes tą pačią dieną, tiksliai nenustatytu laiku, prie Lietuvos pasienio ruože - Škilinpamūšio kaime, Pasvalio rajone esančios degalinės „Pakelės namai“ buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Nuteistasis T. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka, nes nepadarė jokios nusikalstamos veikos, o teismas neįrodė jo kaltės. Aptardamas savo parodymus, nuteistasis teigia, kad teismas jais nepatikėjo ir juos įvertino kaip prieštaraujančius nustatytoms bylos aplinkybėms. Kad ir kokie nenuoseklūs būtų jo parodymai, jie negali būti laikomi jo kaltės įrodymu. Nuosprendis yra grindžiamas tik prielaidomis, o ne nustatytais faktais. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad jis žinojo apie automobilio slėptuvėje paslėptas psichotropines medžiagas, pats jas būtų ten padėjęs. Nėra ir įrodymų, kad jis paminėtas medžiagas sąmoningai vežė per Lietuvos Respublikos valstybės sieną.

Iš specialisto išvados matosi, kad ant paketo rasti rankų pėdsakai netinkami asmeniui identifikuoti. Nors ir rasti rankų pėdsakai, tačiau nebuvo bandoma nustatyti, kam jie priklauso, paskiriant DNR tyrimą. Nebuvo ieškota ir mikrodalelių automobilyje, jos nelygintos su jo drabužių mikrodalelėmis.

Nebuvo paneigta jo versija dėl psichotropinių medžiagų priklausomybės S. M., kuris buvo suimtas Norvegijoje dėl narkotinių medžiagų ir mirė kalėjime.

Įvertinęs policijos pareigūnų liudytojų R. P., R. A., V. M., R. D. bei R. S. parodymus teismas padarė išvadą, kad jam (T. J.) buvo žinoma apie jo vairuojamame automobilyje įrengtą slėptuvę, kad jis pats sulaikytas prisipažino, jog rastos tabletės yra jo, nurodė ir jų pavadinimą bei apytikslį kiekį. Iš to teismas padarė neabejotiną išvadą, kad jis bent bendrais bruožais suvokė, kad gabena psichotropines medžiagas, jų kiekį, kuris net kelis kartus viršija labai didelio kiekio ribą, t. y. jis veikė tiesiogine tyčia.

Aptardamas BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, 301 straipsnio 1 dalies nuostatas bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nuteistasis teigia, kad nėra abejonių nekeliančių įrodymų, kurie patvirtintų jo kaltę. Nurodytų liudytojų parodymai yra vienodi, jie užrašyti žodis į žodį, tik pakeistos pavardės. Galbūt dėl to teisme šie liudytojai davė nenuoseklius parodymus, jie painiojosi, neatsiminė automobilio markės. Į klausimus jie dažnai atsakydavo ne taip, kaip buvo, o kaip turėjo būti. Liudytojas L. N. davė parodymus, gautus operatyviniu būdu ir kurie byloje nėra patvirtinti jokiais leistinais būdais. Faktiškai jis pasakė tyrimo metu savo keltas versijas, kurios buvo tikrinamos, bet nebuvo pagrįstos.

Byloje nėra jokių telefoninių pokalbių, sekimo protokolų, garso įrašų, liudytojų parodymų, kurie patvirtintų jo kaltę. Yra tik jo paties paaiškinimas pareigūnams, kad vaistai yra jo. Tačiau tai negali būti laikoma jo kaltę pagrindžiančiu įrodymu. Juolab, kad jis logiškai paaiškino, kodėl taip pasakė pareigūnams – nenorėjo į tai įvelti savo draugės. Šioje byloje nustatytas tik faktas, kad jo vairuoto automobilio slėptuvėje buvo surastas labai didelis kiekis psichotropinių medžiagų, o jis važiavo į užsienį. Vien šie faktai lėmė apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą. Tokiu būdu teismas pažeidė BPK 328 straipsnio nuostatas, nes nuosprendyje padarė išvadas, kurios neatitinka bylos aplinkybių.

Skundu nuteistasis prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė prašo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė abejonių nekeliančią išvadą, kad T. J. kaltė dėl disponavimo labai dideliu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų bei pasikėsinimo šias psichotropines medžiagas kontrabandos būdu gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną yra neginčijamai įrodyta.

Apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nuteistojo kaltės ir veikos juridinio įvertinimo nepaneigia.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio bei jo parodymų teisme matyti, kad apeliantas neginčija fakto, jog jo vairuojamo automobilio slėptuvėje buvo paslėptas labai didelis kiekis psichotropinių medžiagų, bet apie tas psichotropines medžiagas jis tariamai nieko nežinojo. Teismas jo parodymais nepatikėjo, o nuosprendį grindė vien nenuosekliais suinteresuotų liudytojų parodymais.

Visi su tuo susiję apelianto argumentai yra nepagrįsti ir atmetami. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo kaltę grindė visuma teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir nuosprendyje aptartų įrodymų, pagrįstai rėmėsi ir apelianto skunde nurodomų liudytojų parodymais.

Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnas liudytojas A. N. teisme parodė, kad dar 2010 m. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl Kauno mieste veikusios grupės asmenų, galimai vykdžiusių narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrabandą bei platinimą. Vienas iš įtariamų asmenų buvo A. I. (dėl jo ir kitų asmenų ikiteisminis tyrimas atskirtas – 1 t., 1 b. l.). Tiriant A. I. galimas nusikalstamas veikas, 2011 m., apie vasario mėn., buvo nustatytas T. J., kaip galimas narkotinių bei psichotropinių medžiagų kurjeris. Tyrimo metu buvo nustatytas automobilis su jame įrengtomis slėptuvėmis. Tai tas pats automobilis, kuris vairuojamas T. J. ir buvo sulaikytas Saločių pasienio poste. Kontroliuojant A. I. pokalbius buvo nustatyta, kad T. J. ruošiasi važiuoti į užsienį. Taip pat jis turėjo duomenų, kad narkotikai buvo gabenami į Skandinaviją ir Rusiją, o kelias ėjo pro Šiaurės Lietuvą. Todėl buvo padaryta pasala ir taip buvo sulaikytas T. J. vairuojamas automobilis, o jame įrengtoje slėptuvėje surastos psichotropinės medžiagos. Su T. J. jis bendravo LKPB patalpose jau po automobilio apžiūros. Nuteistasis teigė, kad slėptuvėje rastos tabletės - rivotrilis priklauso jam. Tačiau vėliau T. J. viską neigė.

Nuteistasis T. J. šio liudytojo parodymų iš esmės neneigia, tačiau iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad A. N. parodymai negali būti laikomi kaltės įrodymu, nes liudytojas išsakė tyrimo metu savo keltas ir tikrintas versijas apie tai, jog jis (T. J.) buvo narkotikų kurjeris. Tos versijos, apelianto nuomone, nebuvo pagrįstos, o šio liudytojo parodymų negalima patikrinti jokiais leistinais būdais.

Su tokiais apelianto argumentais sutikti negalima. Nors šioje byloje ir nebuvo nustatyta, iš ko T. J. įsigijo psichotropines medžiagas ir kam jas turėjo nugabenti, o pats teismas netgi pašalino dalį kaltinimo dėl labai didelio kiekio psichotropinių medžiagų įgijimo, liudytojo A. N. parodymų reikšmės tai nesumenkina. Liudytojas teismui išsamiai ir nuosekliai paaiškino, kokiu būdu buvo nustatyta, jog T. J. yra susijęs su kaltinime nurodyta nusikalstama veika, o jo inicijuotas T. J. vairuojamo automobilio sulaikymas pasienio poste bei patikrinimas tik patvirtino turėtus įtarimus. Paskesnių veiksmų rezultate (automobilio apžiūros protokolais, specialisto išvada, kitų liudytojų parodymais) ir buvo nustatytas nusikalstamų veikų padarymo faktas. Todėl teigti, kad tyrimo versijos nebuvo niekuo pagrįstos, pagrindo nėra. Be to, šio liudytojo parodymus, o taip pat ir T. J. psichotropinių medžiagų gabenimo bei pasikėsinimo jas kontrabandos būdu gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną faktą patvirtina ir kitų liudytojų parodymai.

Liudytojais apklausti Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai R. A., R. P. ir V. M. teisme parodė, kad pagal iniciatoriaus (A. N.) nurodymą Saločių pasienio punkte turėjo apžiūrėti automobilį. Jie turėjo informaciją, kad konkretų automobilį vairuojantis konkretus asmuo gali gabenti psichotropines medžiagas. Jiems atvykus, automobilis jau buvo sulaikytas muitininkų. Jį vairavo tas asmuo, apie kurį jiems ir buvo suteikta informacija. Vairuotojo (T. J.) buvo paklausta, ar veža narkotines medžiagas, šis atsakė neigiamai. Tuomet susiskambinus su iniciatoriumi, jiems buvo liepta automobilį apžiūrėti atidžiai. Kadangi vizualiai jokių slėptuvių nesimatė, buvo iškviestas kinologas su tarnybiniu šunimi. Šuns pažymėtoje vietoje ties pavarų dėžės svirtimi jie surado įrengtą slėptuvę, kurioje buvo paslėptas į celofaną suvyniotas didelis paketas. Jį praplėšus matėsi tabletės. Prieš surandant tabletes, T. J. buvo neramus, įsitempęs, nervinosi. Suradus paketą, T. J. prisipažino, kad tai jo tabletės. R. A. teigė, kad nuteistasis minėjo, jog tai jo vaistinės tabletės. Pavadinimo liudytojas teigė neprisimenąs, bet iš jo buvo galima suprasti, jog tai kažkas iš psichotropinių vaistinių preparatų. Sakė, kad veža į Skandinaviją parduoti. R. P. parodė, kad nuteistasis sakė, jog tabletes vežė kažkieno prašymu, norėjo uždirbti. Sakė, jog supranta, kad tai narkotikai. V. M. parodė, kad jis yra tik vairuotojas, su bylomis nesusijęs, T. J. apklausoje nedalyvavo ir negirdėjo, ar nuteistasis sakė, kokios tai tabletės. Taip pat jis aiškino, kad visą informaciją, apie asmenį ir jo vairuojamą automobilį turėjo jo kolegos.

Kauno teritorinės muitinės mobilių grupių skyriaus Panevėžio poskyrio pareigūnai liudytojai R. D. ir R. S. teisme davė iš esmės tokius pačius parodymus, kaip ir kriminalinės policijos biuro pareigūnai. Jie paaiškino, kaip gavę vado nurodymą sulaikyti automobilį „Honda Civic“, jį sustabdė Saločių pasienio poste. Jiems buvo pasakyta, kad tuo automobiliu vyks vyras su moterimi, kuriuos reikia iš karto atskirti. Jie taip padarę, iškvietė ONTT Vilniaus valdybos pareigūnus, kurie ir apžiūrinėjo automobilį bei bendravo su T. J.. Jie taip pat parodė, kaip sulaikyto automobilio slėptuvėje, padedant tarnybiniam šuniui, buvo surastas paketas su tabletėmis. Šie liudytojai su nuteistuoju nebendravo, su juo bendravo policijos pareigūnai, todėl jie ne viską girdėjo, apie ką buvo kalbama su T. J.. Tačiau jie tikrai girdėjo, kaip automobilyje suradus paketą su tabletėmis T. J. prisipažino, kad tai jo tabletės. R. S. parodė ir tai, kad T. J. prisipažino pats tas tabletes ir padėjęs į slėptuvę.

Apeliantas skunde kritikuoja ir šių liudytojų parodymus, vadina juos nenuosekliais, nurodo, kad duodami teisme parodymus liudytojai painiojosi, neatsiminė automobilio markės ir pan. Tačiau tokie apelianto argumentai yra nepagrįsti ir atmetami.

Dėl to, kad liudytojai nenurodė konkrečios automobilio markės ar jo valstybinio numerio, jų parodymų laikyti nenuosekliais negalima. Galima sutikti, kad liudytojų parodymuose yra neatitikimų ir dėl to, kokie pareigūnai kokią informaciją turėjo, ir ką girdėjo pareigūnams bendraujant su T. J.. Tačiau ir tai neleidžia tvirtinti apie parodymų nenuoseklumą ar juo labiau juos laikyti nepatikimais. Nesutapimai parodymuose lengvai paaiškinami tuo, kad ne visiems pareigūnams galėjo būti vienu metu pateikta išsami informacija ir ne visi jie vienodai aktyviai dalyvavo automobilio apžiūroje bei bendravo su nuteistuoju. Bet kuriuo atveju jų parodymai apie esmines įvykių aplinkybes sutapo. Teigti apie liudytojų suinteresuotumą duoti T. J. apkaltinančius parodymus nėra jokio pagrindo, nes tokių duomenų byloje nenustatyta. Be to, paties nuteistojo teisme duoti parodymai apie tai, kad jis pareigūnui nurodė, jog surastos tabletės yra rivotrilis, tik patvirtina, jog jis tikrai žinojo, kad gabena psichotropines medžiagas, kadangi rivotrilis yra kitas psichotropinės medžiagos klonazepamo pavadinimas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis T. J. nurodo, kad nebuvo paneigta versija, jog jo automobilio slėptuvėje buvę tabletės galėjo priklausyti S. M., kuris buvo suimtas ir mirė Norvegijos kalėjime. Tačiau tokios nuteistojo versijos nepatvirtina jokie bylos duomenys. Atvirkščiai, paties nuteistojo, liudytojų A. I. bei A. N. parodymai tokią versiją netgi paneigia. Įvertinus paties nuteistojo bei liudytojo A. I., kuriam ir priklausė sulaikytas automobilis „Honda Civic“, parodymus, tokia nuteistojo versija yra neįtikėtina.

Pažymėtina, kad nuteistasis aplinkybes apie automobilį „Honda Civic“ aiškino gana prieštaringai. Teigė, kad ir pats norėjo jį iš A. I. nusipirkti, ir kad norėjo jį perparduoti S. M. bei tokiu būdu užsidirbti pinigų. Teigė, kad pastarajam šį automobilį žiemą, t. y. prieš kokius 2 mėnesius, buvo davęs vienai parai. Palikęs jam 300 eurų užstatą S. M. išvažiavo į Norvegiją ir grįžęs žadėjo tą automobilį pirkti. Tačiau vėliau T. J. sužinojo, kad S. M. užsienyje kalėjime mirė. Būtent aptarti nuteistojo parodymai jo paties versiją ir paneigia, nes neįtikėtina, kad prieš 2 mėnesius paėmęs automobilį, kuris netgi nepriklausė T. J., S. M. būtų jame paslėpęs labai brangiai kainuojančias psichotropines medžiagas, o pats išvyktų į užsienį.

Tokiai nuteistojo versijai prieštarauja ir kiti įrodymai. Liudytojas A. I. teisme parodė, kad jokio S. M. nepažįsta. Be to, jis teigė, kad T. J. dar žiemą ieškojo automobilio su įrengta slėptuve cigaretėms vežioti (tai, beje, teisme pripažino ir pats nuteistasis). Jis nuteistajam perdavė savo automobilį „Honda Civic“, parodė slėptuvę prie pavarų dėžės svirties. Po to tą automobilį T. J. dar kartą paėmė 2012 m. balandžio mėnesį, sakė, kad jį pirks. Buvo atvykęs su kažkokiu asmeniu, todėl suprato, kad automobilį T. J. nori pirkti ne sau.

Teisme liudytojui A. I. duodant parodymus, buvo padaryta kryžminė apklausa. Jos metu nuteistasis į teismo klausimą atsakė, kad tuomet pas A. I. buvo atvykęs kartu su S. M.. Tačiau tokie nuteistojo parodymai prieštarauja jo paties anksčiau duotiems parodymams, kuomet jis tvirtino, kad S. M. dar žiemą išvyko į Norvegija ir iš ten nebegrįžo.

Dėl šios nuteistojo keliamos versijos pažymėtina, kad ir Lietuvos kriminalinės policijos pareigūnas liudytojas A. N. teisme tvirtino, kad apie tokį asmenį kaip S. M. jie nieko nežinojo.

Įvertinus šiuos nuteistojo ir liudytojų A. I. bei A. N. parodymus, o taip pat nesant jokių kitų S. M. sąsajų su šia baudžiamąja byla, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino nuteistojo gynėjo prašymo išreikalauti duomenis apie šį asmenį.

Apelianto argumentai apie tai, kad byloje nėra jokių jo kaltę patvirtinančių telefoninių pokalbių, sekimo protokolų, garso įrašų, jo rankų pėdsakų, T. J. kaltės nepaneigia.

Visi aptarti liudytojų parodymai, vertinant juos kartu su specialisto išvada (t. 1, b. l. 25-27) bei automobilio apžiūros protokolu (1 t., 6-10 b. l.), kurių duomenų apeliantas neginčija, neabejotinai patvirtina, kad T. J. automobilyje „Honda Civic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gabeno labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų.

Paties nuteistojo paaiškinimas, kodėl jis pareigūnams prisipažino, kad tabletės yra jo (nenorėjo į tai įtraukti draugės), taip pat nepaneigia jau aptartais įrodymais nustatytų bylos aplinkybių. Šioje dalyje, be kitų liudytojų parodymų apie nuteistojo elgesį automobilio apžiūros metu, pažymėtini liudytojo V. M. parodymai. Jis teigė, kad suradus paketą, T. J. kiek susinervino, bet to negalima pavadinti nuostaba, jog jam tai kažkas pakišo. Kai liudytojas A. N. paklausė T. J., ar tai ne Ekstazi tabletės, šis atsakė, kad tai yra rivotrilis ir kad tai jo narkotinės medžiagos. Kaip jau minėta, rivotrilis yra kitas klonazepamo pavadinimas. Būtent tokią psichotropinę medžiagą nuteistasis ir gabeno. Tai patvirtina specialisto išvada (1 t., 25-27 b. l.). Joje nurodyta, kad tirti pateiktose tabletėse (4586 vnt.) yra psichotropinės medžiagos diazepamas ir klonazemas, kurių masė atitinkamai yra 18,744 g ir 4,652 g.

Visos aptartos aplinkybės patvirtina, kad T. J. ne tik žinojo, jog automobilio slėptuvėje gabeno tabletes, bet ir bent bendrais bruožais suvokė, kad gabena psichotropines medžiagas. Nors nuteistasis teigia, kad rivotrilis yra vaistai, įvertinus tai, kad beveik 1 kg tablečių buvo ne sufasuotos, o palaidos, akivaizdu, kad nuteistasis suvokė su kokiomis medžiagomis yra susijusi jo veika. Įvertinus gabenamo paketo su psichotropinėmis medžiagomis dydį, nuteistasis suvokė ir jo gabenamų medžiagų labai didelį kiekį, kuris net 6-7 kartus viršija labai didelio kiekio ribą. Tai reiškia, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintose “Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose” nurodoma, kad labai dideliu kiekiu laikytinas 3 g viršijantis diazepamo bei 0,6 g viršijantis klonazepamo kiekis. Įvertinus specialisto išvada nustatytus nurodytų psichotropinių medžiagų kiekius, matosi, kad jie akivaizdžiai viršija labai didelio kiekio psichotropinių medžiagų ribą. Todėl nuteistojo nusikalstama veika dėl disponavimo labai dideliu psichotropinių medžiagų kiekiu teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį apeliantas skunde nurodo tik tai, kad nėra įrodymų, jog jis paminėtas medžiagas sąmoningai vežė per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Tačiau šiuos jo argumentus paneigia tie patys jau aptarti įrodymais.

T. J. ne kartą yra vykęs į užsienio šalis, todėl muitinės taisyklės ir reikalavimai dėl vežamų daiktų deklaravimo jam buvo žinomi. Dar prieš pradėjus tikrinti automobilį, T. J. pareigūnams pareiškė, kad nieko draudžiamo neveža, nors tikrai žinojo apie slepiamą paketą su psichotropinėmis medžiagomis. Tikėdamasis, kad pareigūnai paslėpto paketo nesuras, o jis, nepateikęs muitinės kontrolei ir neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti psichotropines medžiagas – diazepamą bei klonazepamą, sėkmingai kirs valstybės sieną. Tai reiškia, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia. T. J. buvo sulaikytas Lietuvos Respublikos pasienio ruože, valstybės sienos nebuvo kirtęs. Tačiau valstybės sienos T. J. nekirto dėl priežasčių, nepriklausančių ne nuo jo valios, kadangi buvo sustabdytas policijos pareigūnų. Todėl jo veika pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199 straipsnio 2 dalį teisingai kvalifikuota kaip pasikėsinimas padaryti psichotropinių medžiagų kontrabandą.

Nuteistojo T. J. argumentus dėl BPK pažeidimų kolegija irgi atmeta. Į juos iš esmės jau buvo atsakyta šioje nutartyje. Apelianto skunde dėstomi BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies pažeidimai yra deklaratyvūs. Iš skundo matyti, kad nuteistasis BPK pažeidimus sieja su netinkamai įvertintais įrodymais ir dėl to padarytomis bylos aplinkybių neatitinkančiomis išvadomis. Šioje nutartyje jau buvo nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, tinkamai įvertino įrodymus ir padarė abejonių nekeliančias išvadas dėl T. J. kaltės. Tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip norėjo nuteistasis, ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, negali būti laikoma BPK pažeidimu, juo labiau esminiu, kuris būtų sukliudęs priimti teisingą nuosprendį. Kolegija, išnagrinėjusi byla apeliacine tvarka, jokių kitų BPK pažeidimų irgi nenustatė.

Teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti nuteistojo apeliacinio skundo jame išdėstytais argumentais, pagrindo nėra.

Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo T. J. apeliacinį skundą atmesti.