Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėja D. Šabanskienė Teisminio proceso Nr. 2-35-3-02541-2011-9 Procesinio sprendimo kategorija 130.1.4.

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 22 d.

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo LR transporto priemonių draudikų biuro atskirąjį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. nutarties, kuria ieškovo ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Draudikas ir Biuras yra du atskiri, savarankiški subjektai, kurių uždaviniai bei funkcijos skiriasi. Reglamento 9, 10 straipsniai reglamentuoja jurisdikcijos nustatymo taisykles, kai asmuo kelią bylą draudikui (kreipiasi į teismą dėl draudiko veiksmų ar neveikimo), o ne atvirkščiai. Šiuo atveju Biuras kreipėsi su ieškiniu dėl žalos priteisimo iš M. D., kuris yra fizinis asmuo ir nėra draudikas. Sprendžiant šį ginčą turi būti taikoma bendra jurisdikcijos nustatymo taisyklė, įtvirtinta Reglamento 2 straipsnyje, kuri teigia, kad pagal Reglamentą valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Teismas užsienio (tarptautinį) elementą turinčioje byloje privalo išspręsti jurisdikcijos klausimą, t. y. patikrinti, ar byla jam teisminga. Šį klausimą teismas sprendžia ex officio (CPK 782 straipsnis) pagal tarptautinio civilinio proceso normas. Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja nacionalinė teisė, dvišalės ir daugiašalės valstybių sutartys.

Jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos Lietuvos vidaus teisėje (CPK 780 straipsnis). Taigi bylą nagrinėjantis teismas pirmiausia turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumo klausimą.

Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001, 9 ir 10 straipsniais konstatavo, kad Lietuvos teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti šioje byloje pareikšto ieškinio, todėl ieškinį paliko nenagrinėtu. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi.

Pažymėtina, kad Europos Bendrijai, Norvegijos Karalystei ir Danijos Karalystei nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo 2007 m. spalio 30 d. Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Lugano konvencija), pakeitusi 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamentą (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, todėl šios civilinės bylos teismingumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis minėta Konvencija (CPK 780 str.). Nors nėra šios konvencijos autentiško teksto oficialaus vertimo į lietuvių kalbą, tačiau minėtos Konvencijos nuostatos iš dalies atkartoja tas, kurios įtvirtintos 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamente (EB) Nr. 44/2001.

Lugano Konvencijos 2 straipsnio 1 punktas numato, kad laikantis šios konvencijos nuostatų, šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės teismuose. Tuo tarpu Lugano konvencijos 3 straipsnio 1 punkte įtvirtinta, jog šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos gali būti keliamos kitos šios Konvencijos privalančios laikytis valstybės teismuose tik pagal 2-7 skirsniuose nustatytas taisykles. Šioje civilinėje byloje tarp šalių (LR transporto priemonių draudikų biuras ir ir M. D.) susiklostę teisiniai santykiai yra kilę iš delikto, o ne iš draudimo santykių, todėl turi būti taikomos nuostatos, reglamentuojančios deliktinius santykius, o ne draudimo santykius. Minėtos Konvencijos 2 skirsnio 5 straipsnis numato, kad šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje byla dėl delikto arba kvazidelikto gali būti iškelta vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, teismuose.

Nustatant jurisdikciją pagal Konvencijos nuostatas, būtina nustatyti kuri atsakovo M. D. gyvenamoji vieta laikytina nuolatine gyvenamąja vieta. LR CK 2.12 straipsnio 1 dalis numato, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Pagal LR CK 1.16 straipsnį asmens nuolatine gyvenamąja vieta laikoma ta valstybė, su kuria asmuo labiausiai yra susijęs, t. y. didžioji dalis turto yra toje valstybėje, gyvena jo šeima ir pan. Asmens pilietybė taip pat yra kriterijus, nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą. Teismų praktikoje galioja nuolatinės gyvenamosios vietos nekintamumo prezumpcija, reiškianti, kad asmens įgyta ar pasirinkta tokia vieta nesikeičia tol, kol įrodoma priešingai. Teisės doktrinoje pareiga įrodyti, kad asmens nuolatinė gyvenamoji vieta pasikeitė, nustatyta tam asmeniui, kuris teigia ją pasikeitus. Pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo atsakovas M. D. teismui nurodė, kad jis gyvena Danijos Karalystėje, pateikė įrodymus, kad ten dirba (65–67 b. l.). Iš patvirtinimo/sąskaitos matyti, kad atsakovas M. D. į Daniją išvyko 2011-10-15, kitų duomenų, kad jis gyvena Danijoje nuo 1999 metų teismui nepateikė. Gyventojų registro tarnybos prie LR VRM išraše apie asmenį nurodyta, kad M. D. 2007-06-18 deklaravo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) (83 b. l.), o 2011-12-08 “Regitra” duomenimis jo vardu buvo registruotos šios transporto priemonės: Audi 80, v/n (duomenys neskelbtini) Mercedes Benz, v/n (duomenys neskelbtini) BMW, v/n (duomenys neskelbtini) (84 b. l.). Taigi, atsakovo deklaruota gyvenamoji vieta ir turimas kilnojamasis turtas yra Lietuvoje, čia gyvena ir jo motina, o trumpalaikis darbas užsienio valstybėje neįrodo, kad atsakovas M. D. nuolat gyvena Danijos Karalystėje. Kad atsakovas M. D. nuolat gyvena užsienyje neįrodo ir jo teismui pateikti įrodymai: pažymoje apie išmokėtą darbo užmokestį nurodytas laikotarpis nuo 2011-09-01 iki 2011-09-30, Registracijos forma užimtumo centrui taip pat išduota 2011 m. spalio 6 d. Šios aplinkybės patvirtina atsakovo gyvenimą ir darbą užsienio valstybėje tiktai nuo 2011 m. rugsėjo mėnesio. Esant nurodytoms aplinkybėms laikytina, kad atsakovas M. D. gyvena Danijos Karalystėje, tačiau nuolatinė jo gyvenamoji vieta laikytina Lietuva.

Lugano konvencijos bendros jurisdikcijos priskyrimo sistema yra pagrįsta principu, nustatytu jos 2 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią susitariančiojoje valstybėje nuolatinę gyvenamąją vietą turintiems asmenims, kad ir kokia būtų jų pilietybė, byla keliama tos valstybės teismuose. Nustačius atsakovo M. D. nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, konstatuotina, kad Lietuvos teismas turi jurisdikciją nagrinėti šią civilinę bylą. Nors Konvencijos 2 skirsnis, numatantis, kad byla dėl delikto arba kvazidelikto, gali būti iškelta pagal įvykio, sukėlusio žalą, teisme, tačiau pripažintina, kad teisė pasirinkti kurios valstybės teisme ieškovas pareikš ieškinį priklauso, būtent, ieškovui. Teisė pasirinkti teismą, vadovaujantis specialiąja jurisdika, yra alternatyvi priemonė, numatanti ieškovui teisę, bet ne pareigą pasirinkti teismą. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos Apeliacinis teismas ir Lugano Konvencijos autoriai, savo nuomonę išdėstę Aiškinamosios ataskaitos 39 straipsnyje dėl 2007 m. spalio 30 d. Lugane pasirašytos Konvencijos (rengė Milano universiteto tarptautinės teisės profesorius Fausto Pocar) (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civ. bylose Nr. 2-240/2012, Nr. 2-944/2010).

Kad byla turi būti nagrinėjama Lietuvos teismuose įrodo ir LR CPK 787 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti nacionalinio teismingumo taisykles ginčo teisenoje. Minėtas straipsnis numato, kad bylos yra priskirtinos Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu atsakovas Lietuvoje turi nuolatinę gyvenamąją vietą ar gyvena, turi turto arba jam priklauso turtinės teisės, ginčo dalykas yra Lietuvoje esantis daiktas, Lietuvoje esantis palikimas arba prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad aplinkybė, jog šioje byloje kilusio ginčo išsprendimui galimai reikės surinkti įrodymus Danijos Karalystėje ar galimai reikės taikyti užsienio teisę, negali apriboti ieškovo teisės į teisminę gynybą Lietuvos Respublikos teismuose (LR CPK 5 str.) bei atitinkamai negali būti pagrindas atsisakyti ginti ieškovo galimai pažeistas teises Lietuvos Respublikos teismuose (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-03-15 nutartis, c. b. Nr. 2-240/2012).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis auksčiau nurodytais motyvais konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisiškai nepagrįsta, todėl naikintina auksčiau išdėstytų motyvų pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.