Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2018-02-07 iki 2019-05-20.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Pataisos įstaigos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės), 11¹.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose ir 11¹.2 punktas numato ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės – neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma, neįskaičiuoti joje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017-06-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka EŽTT praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas. Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas.

Bylos duomenimis nustatyta (b. l. 22–24, 39, 43–45), jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2018-02-07 iki 2019-05-20 buvo paskirtas gyventi: į karantino patalpas, kurioje buvo įrengta 10 miegamųjų vietų, patalpos plotas – 36,73 kv. m, vienam asmeniui teko 3,67 kv. m ploto; į 7 būrio 2 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 57,96 kv. m, joje įrengta 18 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,22 kv. m; į 10 būrio 4 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 25,07 kv. m, joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,13 kv. m; į 10 būrio 8 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 36,12 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,61 kv. m; į 10 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 24,90 kv. m, joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,11 kv. m.

Pareiškėjas skunde nedetalizuoja kiek patalpoje gyveno nuteistųjų, nenurodė asmenų vardų, pavardžių, nedetalizavo savo skunde nurodytų aplinkybių, o tik deklaratyviai nurodė, jog patalpos buvo per mažai gyvenamojo ploto. Pabrėžtina, jog galiojantys ginčo laikotarpiu teisės aktai numatė, jog vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose numatytas 3.1 kv. m gyvenamojo ploto.

Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas atsakovės atstovo pateiktų duomenų apie pareiškėjo gyvenamosios vietos plotą, kalėjusių asmenų skaičių vertinamuoju byloje laikotarpiu neginčijo. Pareiškėjas teismui nepateikė tikslių duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių, kurių nepagrindė jokiomis kitomis objektyviomis aplinkybėmis (pvz., nenurodė kartu kalėjusių asmenų vardų ir pavardžių, nepaaiškino, kiek lovų buvo konkrečiose kamerose bei ar visiems nuteistiesiems buvo įrengtos miegamosios vietos ir pan.). Šių abstrakčių pareiškėjo teiginių negalima laikyti pakankamais tam, kad būtų paneigti atsakovės atstovo į bylą pateikti oficialūs rašytiniai duomenys apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių ginčo laikotarpiu. Todėl teismas vadovaujasi oficialiai pateiktais atsakovės duomenimis. Dėl to darytina išvada, jog pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu.

Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog karantino patalpos artimesnės kamerų tipo patalpoms, dėl to šiose patalpose (pataisos namuose) vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto (žr. 2018-03-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1907-525/2018). Pagal pateiktus atsakovės duomenis pareiškėjui karantino patalpoje teko 3.67 kv. m ploto, todėl šiuo atžvilgiu teisės aktai nebuvo pažeisti.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015-11-01, toliau – Higienos norma HN 134:2015).

Pareiškėjas teigia, jog gyvenamosiose patalpose buvo netinkamas apšvietimas, ventiliacija, ant lempų nebuvo gaubtų.

Atsakovė teigia, jog patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, yra vėdinamos per langus. Taip pat teigė, jog antrame sektoriuje, kuriame bausmę atlikinėjo pareiškėjas veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema. Iš pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno pirmame sektoriuje, todėl nurodytas antras sektorius laikytinas kaip rašymo apsirikimo klaida. Teismas vertina, kad gyvenamųjų patalpų natūralus vėdinimas užtikrinamas per langus, toks vėdinimas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovė dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidusi.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovė nurodė, jog apšvietimas patalpose atitinka Higienos normų nustatytus reikalavimus. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes jos nedelsiant keičiamos. Nurodė, jog karantino patalpose, 7 ir 10 būriuose ant šviestuvų yra apsauginiai gaubtai.

Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos HN 134:2015 14 punkte, pagal kuriuos nustatyta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (toliau – Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 11.6 punkte numatyta, jog gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Teisė aktai nereglamentuoja, jog ant šviestuvų turi būti įrengiami apsauginiai gaubtai, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad tokio pobūdžio bylose įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017-01-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017 ir kt.). Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, iš pareiškėjo yra reikalaujama detalaus netinkamų kalinimo sąlygų apibūdinimo. Kiekvienu individualiu atveju įvertinamas pareiškėjo tvirtinimo dėl netinkamų higienos sąlygų nuoseklumas, patikimumas ir pagrįstumas. Atsakovės atstovas nepateikė teismui jokių konkrečių duomenų apie ginčo gyvenamosios patalpos apšvietimo atitiktį galiojančių higienos normų reikalavimams pareiškėjo kalinimo joje metu.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodytos pretenzijos dėl netinkamo apšvietimo ginčo gyvenamojoje patalpoje vertintinos kaip palankios pareiškėjui, dėl to šio pažeidimo atžvilgiu gali būti konstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-07-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017-05-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017). Tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad apšvietimas patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas, neatitiko nustatytų reikalavimų, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl šių aplinkybių. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl minėtų aplinkybių yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 (toliau – ir Aprūpinimo norma), 1.1 punkte numatyta, jog vienam asmeniui skiriam 1 metalinė lova. Jokių kitų reikalavimų (pvz. reikalavimo įrengti kopėtėles) lovoms nuteistųjų teisinę padėtį, jų buitinį aprūpinimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta, todėl gyvenamojoje patalpoje įrengdamas dviaukštes lovas be kopėtėlių atsakovo atstovė galiojančio reglamentavimo nepažeidė. Pataisos įstaiga paneigė pareiškėjo tvirtinimą, jog pastato stogas buvo iš asbesto, todėl pareiškėjo argumentai atmestini.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad bendrabučio tipo patalpose, kuriose jis gyveno ginčui aktualiu laikotarpiu, nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, drabužių džiovinimo ir rūkomojo patalpos.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys bei 5.9 punkte numatyta, jog turi būti įrengiama drabužių ir avalynės džiovykla (kiekvienam būriui), tačiau teisės aktuose nėra numatyta, jog gyvenamajame korpuse turi būti įrengta rūkymo patalpa.

Atsakovės atstovė neginčijo aplinkybės, kad Pataisos įstaigos 1–ajame sektoriuje 7 ir 10 būriuose nebuvo įrengta laisvalaikio kambario. Esant minėtoms faktinėms bylos aplinkybėms bei atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą, pripažintina, kad atsakovės atstovas ginčo laikotarpiu nevykdė Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 punkte nustatytų reikalavimų įrengti laisvalaikio kambarį. Atsakovės atstovė teigė, jog pirmajame sektoriuje atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, kur galima skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Džiovinimo vietos įrengtos ir kieme. Todėl pareiškėjo argumentai džiovinimo patalpų neįrengimo atmestini.

Pareiškėjas teigia, jog iš gyvenamųjų patalpų išleidžiamas tik po 4 val. pabūti lauke, o jis yra priklausomas nuo tabako, o patalpų viduje nėra įrengtos rūkymo vietos. Kaip jau ir anksčiau minėta teisės aktai nenumato rūkymo patalpų įrengimo gyvenamajame korpuse. Be to, akcentuotina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967-07-11 sprendimas K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (2007-12-04 sprendimas Dickson prieš Jungtinę Karalystę). Pareiškėjas teigia, jog buvo išleidžiamas pasivaikščioti 4 val., tačiau pagal Bausmių vykdymo kodekso 73 straipsnio 1 dalies 5 punktą, paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti 3 valandas, todėl pareiškėjo teisė pasivaikščioti buvo užtikrinta.

Pareiškėjas teigė, jog trūko sanitarinių įrenginių, prausyklų. Nurodė, jog buvo 4 sanitariniai mazgai bei 4 prausyklos. Teigė, jog dušo patalpa buvo maža, nebuvo užtikrintas privatumas. Patalpomis naudodavosi apie 150 asmenų.

Atsakovas pažymėjo, jog 7 būryje buvo 7 unitazai ir 7 praustuvės, 10 būryje 6 unitazai ir 6 praustuvės ir dušo kabina. Pažymoje nurodė (b. l. 39), jog 7 būryje 2018-02-13 buvo 66 nuteistieji, 10 būryje buvo nuo 51 iki 59 nuteistųjų.

Aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose nustatyta, kad tualete turi būti įrengta po klozetą (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras, praustuvę penkiolikai asmenų.

Atsižvelgiant į pateiktus atsakovė duomenis apie būriuose buvusius nuteistuosius bei į teisės aktuose nustatytas normas, teisės aktai nebuvo pažeisti ir sanitariniame mazge bei prausykloje buvo pakankamas kiekis sanitarinių įrenginių. Pareiškėjas skunde nenurodė tiksliai, kuriame būryje kiek buvo sanitarinių įrenginių, prausyklų, todėl teismas remiasi atsakovės į bylą pateiktais duomenimis.

Pareiškėjas teigia, jog duše nebuvo užtikrintas privatumas. Atsakovas nurodęs, jog teisės aktai nenumato, jog dušinėje turi būti įrengtos pertvaros. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pertvarų duše nebuvimas pats savaime negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-10-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Tačiau pažymėtina, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-10 sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-11-06 sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta, tačiau atsakovė nevykdė Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 punkte nustatytų reikalavimų įrengti laisvalaikio kambarį. Pareiškėjas dėl ginčo vertinamuoju laikotarpiu į Pataisos įstaigą ar kitas kompetentingas institucijas nesikreipė.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismo nuomone, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų įvertinti pinigais, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad pareiškėjui kalint Pataisos įstaigoje jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas kalinimo sąlygas, buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 4 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo M. M. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo M. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje sąlygas.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.