- Teismas
- Alytaus apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-16
- Bylos Nr.
- e2SP-1040-743/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-27-3-00005-2020-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Vailionienė
- Ieškovas
- R. D.
- Atsakovas
- A. L.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.1.18.2.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.1.18.2.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.1.18.2.13pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.2.7.1Klausimai, kuriuos pirmosios instancijos teismas gali spręsti nutartimi
- 3.2.7.2Pirmosios instancijos teismo nutarčių rūšys, priėmimo tvarka ir turinys
Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų teisėja Asta Vailionienė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. D. prašymą atsakovui A. L. dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė R. D. pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo; prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) nustatyti laikinąją nepilnamečio L. L. gyvenamąją vietą iki teismo sprendimo priėmimo su ieškove; 2) uždrausti atsakovui A. L. išvežti nepilnametį vaiką už Lietuvos Respublikos ribų iki teismo sprendimo priėmimo; 3) priteisti iš atsakovo A. L. laikiną išlaikymą nepilnamečiui L. L. po 300 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, nuo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo pateikimo teismui dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos, ieškovę paskiriant vaiko lėšų tvarkytoja uzufrukto teise (t. 1, el. b. l. 1–10).
Prašymas grindžiamas šiais argumentais. Ieškovė su atsakovu (duomenys neskelbtini) susilaukė sūnaus L. L., kuris nuo 2015 m. gyvena Lietuvoje. Vaiko tėvas A. L. gyvena ir dirba Norvegijoje, su sūnumi bendrauja minimaliai: nuo 2015 m. iki 2020 m. sausio mėnesio matėsi keturis kartus, dalyvaujant ieškovei, išlaikymą moka nereguliariai. Tarp šalių kyla ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su vaiku, išlaikymo dydžio ir pan. Ieškovė teiks ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ja ir išlaikymo priteisimo, tačiau šiuo metu negali jo pateikti, nes vadovaujantis Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo 20 straipsniu šeimos ginčuose nuo 2020 m. sausio 1 d. nustatyta privalomoji mediacija. Ieškovė kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl privalomosios mediacijos vykdymo. Atsakovas gyvena Norvegijoje, todėl nėra aišku, nei kada prasidės, nei kiek laiko tęsis mediacija, o nepilnametis vaikas turi turėti aiškią gyvenamąją vietą ir gauti tinkamą jo poreikiams patenkinti išlaikymą, todėl taikytinos laikinosios apsaugos priemonės. Ieškovė pateiks ieškinį pasibaigus privalomajai mediacijai. Laikinosios apsaugos priemonės taikytinos, nes egzistuoja reali grėsmė vaiko interesams. Pastaruoju metu ieškovei atsisakius su atsakovu turėti asmeninius santykius, atsakovo elgesys pasikeitė ir tapo neprognozuojamas, kas kelia įtarimų, kad jis gali bandyti išvežti vaiką į savo gyvenamąją vietą Norvegijoje, taip bandydamas paveikti ieškovės sprendimą nutraukti su juo santykius. Ieškovei nerimą kelia atsakovo psichologinė būklė: 2013 m. jis patyrė sunkią traumą – buvo sulaužytos abi kojos, todėl tuo metu vartojo daug nuskausminamų, slopinančių ir priešdepresinių vaistų, kartu su vaistais pastoviai vartojo „Snus“ (Skandinavijos šalyse populiarus šlapias kramtomasis tabakas). Viena iš ieškovės ir atsakovo santykių iširimo priežasčių buvo atsakovo smurtas prieš ieškovę. Atsakovas kultivuoja peilių svaidymo sportą, namuose turi didelę svaidymo peilių kolekciją, yra svaidęs peilius į atsakovę, grasindamas ją sužeisti, supykęs bandė smaugti. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones atsakovo interesai nebūtų pažeisti. Faktinė vaiko gyvenamoji vieta su ieškove Lietuvoje yra nuo 2017 metų, atsakovas tam neprieštaravo. Vaikas norvegiškai nekalba, nuo dvejų metų gyvena Lietuvoje, gyvena kartu su mama ir senele, juos sieja artimas ir glaudus ryšys, nuo 2016 m. lanko (duomenys neskelbtini), šiuo metu yra priešmokyklinėje grupėje, lanko futbolo ir anglų kalbos būrelius, turi daug draugų, reguliariai lankosi pas logopedą. Atsakovas su vaiku faktiškai nebendrauja, niekada nėra su juo buvęs vienas, nežino jo poreikių, todėl vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove geriausiai atitinka vaiko interesus. Ieškovei tapo žinomi atsakovo planai vežtis vaiką atostogauti į šiltus kraštus. Atsakovas apie šiuos planus ieškovės neinformavo, niekada nėra išreiškęs noro atostogauti su vaiku, ieškovė įtaria, kad atsakovas vaiką išsiveš į savo gyvenamąją vietą Norvegijoje. Išvežus vaiką, jis būtų atskirtas nuo motinos ir jam įprastos, saugios gyvenimo aplinkos, išvežtas į užsienio valstybę su svetima kalba, papročiais ir, galbūt, nesaugia aplinka, todėl būtų neleistinai pažeidžiami nepilnamečio vaiko interesai ir neužtikrinama vaikui nuolatinė, įprasta ir rami gyvenamoji vieta. Atsakovas dirba Norvegijoje, ten gauna socialines išmokas už nepilnametį vaiką, tačiau išlaikymą vaikui teikia nereguliariai, skirtingomis sumomis po 100, 200 ar 300 eurų, priklausomai nuo paties noro. Tokiais nereguliariais mokėjimais yra pažeidžiami vaiko interesai, ieškovei yra sunku vienai atskirais laikotarpiais užtikrinti visus vaiko poreikius. Prašomo priteisti laikino išlaikymo dydis atitinka atsakovo finansinę padėtį.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą, nurodo, kad su ieškovės prašymu nesutinka (t. 1, el. b. l. 21–34). Nesutikimas grindžiamas šiais argumentais. Vaikas gimė Norvegijoje, ten iki 2015 m. gyveno kartu su atsakovu, kuris juo rūpinosi ir prižiūrėjo. Atsakovas dirbo per tris, kartais ir keturis darbus, pajamos buvo geros, ieškovės pajamos buvo labai mažos, dalį pinigų ieškovė išleisdavo lošimų automatams, kadangi ji turi priklausomybę azartiniams žaidimams, todėl atsakovas faktiškai vienas išlaikė šeimą. Atsakovas yra atsakingas, išsilavinęs vyras ir vaiko tėvas, niekada nevengė pareigos rūpintis vaiku, turi tam reikalingus įgūdžius, todėl vien aplinkybė, kad atsakovas pastaruosius dvejus metus negyvena Lietuvoje, nesudaro pagrindo išvadai, kad jis yra nerūpestingas tėvas ir neturi įgūdžių rūpintis vaiku. Atsakovas, sužinojęs ir pamatęs, kad ieškovė yra jam neištikima, nusprendė nutraukti su ja santykius, o pamatęs suagresyvėjusį jos elgesį ir neigiamą įtaką vaikui, sunerimo dėl vaiko gerovės. Ieškovė taip pat teikia melagingą informaciją, kad atsakovas svaidydavosi peiliais ir turi jų kolekciją. Ieškovės nurodomos aplinkybės, kad atsakovas ją smaugė, visiškai nepagrįstos, byloje esantys duomenys nepatvirtina apie atsakovo polinkį į smurtą. Atsakovas niekada nėra vartojęs narkotinių medžiagų, tabako, jis užsiima sportu, joga, meditacija, propaguoja sveiką gyvenimo būdą. Ieškovė elgiasi savanaudiškai ir neetiškai savindamasi vaiką ir neleisdama atsakovui sūnaus atsivežti į šalį, kurioje gyvena, net paatostogauti į kitą šalį neleidžia. Atsakovas nuolat informacinių technologijų priemonėmis bendrauja su vaiku, jis pastebėjo, jog ieškovės namuose lankosi skirtingi vyrai, ieškovė su vaiku praleidžia labai mažai laiko, turi žalingų įpročių, vartoja alkoholį, rūko, lošia azartinius žaidimus, lankosi kazino, lošimo namuose. Vaiko gyvenamojoje aplinkoje vyksta neigiami dalykai, itin veikiantys vaiko raidą, pasaulėžiūros formavimąsi. Ieškovės neadekvatus, agresyvus ir netinkamas elgesys formuoja neigiamą požiūrį tiek apie atsakovą kaip tėvą, tiek apie bendras elgesio normas. Vaikas pasidarė gana agresyvaus būdo, vartoja necenzūrinius žodžius, vaizduoja lytinio pobūdžio gestus, kurie nebūdingi tokio amžiaus vaikui. Ieškovė nuteikinėja vaiką prieš atsakovą, daro vaikui neigiamą įtaką, yra linkusi į smurtą, agresyvumą, niekina kitus žmones, net nepilnamečius vaikus. Vaikas nėra mokomas esminių ir pamatinių elgesio ir moralės normų, tokioje aplinkoje vaikui augti yra nesaugu. Ieškovė palieka vaiką su savo mama, kuri yra senyvo amžiaus ir serganti, vartoja įvairius medikamentus. Ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nenustatant konkrečios bendravimo su vaiku tvarkos negali būti pateisinamos, todėl turi būti nustatoma konkreti skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su sūnumi tvarka. Atsakovo ir sūnaus bendravimas būtų užtikrintas susitikimu bent vieną kartą per mėnesį, trunkančiu nuo dviejų iki septynių dienų. Nurodytas laikas laikytinas protingu, atitinkančiu vaiko interesus bei proporcingas siekiamam tikslui, t. y. gerinti vaiko ir tėvo bendravimą, stiprinti emocinius ryšius, atitinkamai lavinti kalbinius įgūdžius. Susitikimas vyktų pagal galimybes Lietuvoje, atsakovui grįžus į Lietuvą, arba išsivežus vaiką į Norvegiją, arba į kelionę. Atsakovas turi savo gyvenamąjį būstą, vaikui būtų užtikrintos tinkamos sąlygos gyvenimui ir laiko praleidimui. Draudimas išsivežti vaiką į užsienio valstybę, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad atsakovas gyvena užsienio valstybėje, yra neproporcinga atsakovo interesų atžvilgiu, kadangi atsakovas turi teisę įgyvendinti savo kaip tėvo valdžią. Ieškovė nenurodė jokių konkrečių ir objektyvių aplinkybių, kurios keltų realų pavojų vaiko saugumui, sveikatai ir gyvybei. Pateiktas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžiamas tik ieškovės prielaidomis, klaidinga ir prieštaringa informacija, yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas, pažeidžiant atsakovo kaip tėvo teises. Atsakovas niekada nevengė pareigos bendrauti su sūnumi bei visokeriopai juo rūpintis; jokiais veiksmais nepažeidė vaiko interesų, dėl ko ieškovės prašymas turi būti atmestinas. Atsakovas nėra nusišalinęs nuo sūnaus išlaikymo, niekada nevengė materialiai išlaikyti savo vaiko, kiekvieną mėnesį siunčia ieškovei vaikui skirtus pinigus bei prisideda papildomai pirkdamas vaikui įvairius daiktus, drabužius. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių prašomo priteisti išlaikymo būtinumą. Nėra pakankamo teisinio pagrindo priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą ir dar tokia apimtimi, kokia prašo ieškovė. Prašo atmesti ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones kaip nepagrįstą. Tuo atveju, jei prašymas būtų bent iš dalies tenkintinas – nustatyti atsakovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką: 1) A. L. turi teisę matytis su sūnumi vieną kartą per mėnesį, nuo dviejų iki septynių dienų imtinai, konkrečią datą iš anksto šalims suderinus. Susitikimas vyks pagal galimybes Lietuvoje, atsakovui grįžus į Lietuvą, arba išsivežus vaiką į Norvegiją, į savo gyvenamąją vietą, arba paatostogauti svetur; 2) A. L. turi teisę kasdien susisiekti su vaiku, neribojant vaiko bendravimo telefonu ar kitomis ryšio priemonėmis. Tuo atveju, jei prašymas būtų bent iš dalies tenkintinas – sumažinti prašomą priteisti išlaikymą iki 200 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius išvadoje nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, laikinai L. L. gyvenamąją vietą nustatant su motina, atitinka vaiko interesus (t. 1, el. b. l. 16–20). Išvada grindžiama šiais argumentais. R. D. su A. L. turi sūnų L. L., gimusį (duomenys neskelbtini) Nepilnametis nuo 2015 m. gyvena Lietuvoje. 2019 m. gruodžio 16 d. Vaiko teisių apsaugos skyriuje buvo gautas anoniminis telefoninis pranešimas, kad R. D. prieš sūnų galimai naudoja psichologinį ir fizinį smurtą, apie tai buvo informuotas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Lazdijų rajono policijos komisariatas. 2019 m. gruodžio 27 d. buvo gautas policijos komisariato nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalies, fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo. Siekiant apginti nepilnamečio teises ir užtikrinti teisėtus jo interesus, 2019 m. gruodžio 23 d. atliktas grėsmės vaikui lygio vertinimas, grėsmės lygis nenustatytas. Šeimai socialinės paslaugos neteikiamos, atvejo vadyba nevykdoma. R. D. su nepilnamečiu sūnumi ir mama J.–D. D. gyvena asmeninės nuosavybės teise priklausančiame trijų aukštų, šešių kambarių su visais patogumais name, vaikui užtikrintos tinkamos gyvenimo sąlygos, namuose užtikrinta saugi ir sveika aplinka berniukui mokytis, užsiimti savo kasdienine veikla, ugdytis, ilsėtis. L. nuo 2016 m. rugsėjo mėnesio lanko (duomenys neskelbtini), nuo 2018 m. – priešmokyklinio ugdymo grupę. Grupės auklėtoja nurodė, kad vaikas į ugdymo įstaigą visuomet atvyksta ir išvyksta laiku. Jo santykiai su mokytojais geri, vaikas nuoširdus, bendraujantis tiek su mokytojais, tiek su draugais. Į ugdymo įstaigą berniukas atvyksta pailsėjęs; ugdymo procesui visomis reikalingomis priemonėmis aprūpintas, laikosi asmens higienos; nemokamai lanko anglų kalbos ir sporto (futbolo) užsiėmimus. Vaikui ugdymo įstaigoje paskirtos logopedo konsultacijos dėl kalbos. Nepilnamečiu domisi mama ir močiutė. Kiekvieną rytą į ugdymo įstaigą atveda mama, o pasiima močiutė. Berniuko mama lankosi tėvų susirinkimuose, aktyviai dalyvauja ugdymo procese, bendrauja su įstaigos personalu. Lazdijų rajono savivaldybės administracijos Lazdijų seniūnijos teigimu, seniūnija nusiskundimų dėl netinkamo motinos elgesio, vaiko nepriežiūros nėra gavusi. Reaguojant į 2019 m. gruodžio 16 d. gautą pranešimą apie vaiko teisių pažeidimą, Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai (budėtojai) tiesiogiai be pašalinių asmenų išklausė L. L. nuomonę, užpildant vaiko nuomonės išklausymo aktą, 2019 m. gruodžio 19 d. pakartotinai bendrauta su mažamečiu. Berniukas išsakė nuomonę, kad jam su mama ir senele gyventi yra gera ir nenorėtų kitur gyventi. 2020 m. sausio 10 d. vaiko nuomonė išklausyta psichologės, kuri nurodė, jog galima daryti prielaidą, kad yra stiprus emocinis ryšys tarp berniuko ir mamos. Vaikas sakė, kad jo tėtis Norvegijoje, paklausus, ar norėtų nuolat gyventi su tėčiu, atsakė – ne, berniukui sunku suvokti, kad gali būti pokyčiai jo gyvenime: kad jis gali gyventi be mamos, tik su tėčiu. Atsižvelgiant į ieškovės ir paties vaiko paaiškinimus, informaciją iš ugdymo ir sveikatos priežiūros įstaigų, nustatyta, kad L. jaučia stabilumą ir saugumą, nes jį supa pažįstama socialinė aplinka, jis pilnai adaptavęsis šioje aplinkoje, stiprus vaiko su mama ir senele ryšys, todėl šioje proceso stadijoje ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neprieštarauja vaiko interesams (el. b. l. 16–20).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 3 dalimi, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje. CPK 147 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Paduodamas šį prašymą, pareiškėjas turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams. Taigi, šios priemonės gali būti taikomos nustačius, kad ieškinys dėl pateisinamų priežasčių negali būti paduotas iš karto, įrodymais yra patvirtinta grėsmė pareiškėjo (šiuo atveju nepilnamečio vaiko) interesams, o taip pat egzistuoja bendrasis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas – tikimybė, jog ateityje galbūt kils grėsmė dėl to, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad kai laikinąsias apsaugos priemones prašoma taikyti nepareiškus ieškinio, teismas šį klausimą turi spręsti dar neturėdamas visų duomenų, koks bus ieškinys, kokie bus visi byloje dalyvaujantys asmenys ir pan., todėl šioje proceso stadijoje turi iš esmės labai mažai duomenų apie kylantį ar jau kilusį teisinį ginčą. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis iki ieškinio pareiškimo siekiama užtikrinti, kad ieškovas galėtų tinkamai pasirengti bylai bei pradėti procesą, o atsakovui nebūtų sudarytos sąlygos iki ieškinio pareiškimo atlikti veiksmus, kurie sukliudytų būsimo jam galbūt nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą ar padidintų žalą (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-874/2012; 2015 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-491-157/2015).
Teismų praktikoje pripažįstama, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumui arba pasunkėjimui – neturi būti aiškinama vien kaip būtinumas užtikrinti teismo sprendimo rezoliucinės dalies įgyvendinimą. Teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas ne tik tada, kai nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių nepavyktų įgyvendinti sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuoto imperatyvo, bet ir tada, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (CK 3.3 straipsnis). Laikinųjų apsaugos priemonių skyrimas susietas su vertinamosiomis sąlygomis, kurias teismas kiekvienu individualiu atveju turi įvertinti atsižvelgdamas į prioritetinius vaiko interesus. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2 punktai numato, kad tėvai, kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, privalo vadovautis geriausių vaiko interesų prioriteto principu ir teisės viršenybės principu – užtikrinti vaiko teisių apsaugą vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, Lietuvos Respublikos įstatymais.
Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2, 4, 8 punktus teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones: nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų; priteisti laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams; kitas, teismo manymu, reikalingas priemones.
CK 3.161 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Ši įstatyme įtvirtinta vaiko teisė į šeimos ryšius yra pamatinė, nes visapusiška ir darni vaiko raida galima tik augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos preambulė).
Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku. Būtent todėl tėvai turi siekti spręsti visus su vaiku susijusius klausimus taikiai. Tuo tikslu tėvai į pagalbą gali pasitelkti tarpininkus, mediatorius, psichologus ir pan., nes tik tėvų tarpusavyje rastas sprendimas, kaip geriausiai auklėti vaiką, galės būti geranoriškai vykdomas ir geriausiai atitiks vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-687/2018 22 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
Vaiko interesai – sveika ir saugi aplinka ir sąlygos, tenkinančios vaiko individualius poreikius, kurie atitinka vaiko amžių, vystymąsi, gebėjimus ir brandą bei užtikrina tinkamą vaiko raidą ir auklėjimą (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 2 straipsnio 12 dalis). Nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, teismas visų pirma turi užtikrinti vaikui saugią ir stabilią aplinką, taip pat lygias tėvų teises dalyvauti vaiką auklėjant ir ugdant (CK 3.156 straipsnis).
Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų. Aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl kai vaikas daugiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019 27 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
Aukščiau aptarto teisinio reguliavimo kontekste pažymėtina, kad šalių nepilnametis sūnus nuo 2015 m. gyvena Lietuvoje, gyvena kartu su motina – ieškove R. D., ieškovės tėvų namuose – jam žinomoje aplinkoje. Vaiko tėvas atsakovas A. L. gyvena Norvegijoje. Šioje proceso stadijoje objektyvių duomenų apie ieškovės netinkamą motinos pareigų atlikimą ar piktnaudžiavimą motinos valdžia, apie grėsmę šalių nepilnamečio vaiko gyvybei, sveikatai ar raidai teismui nepateikta. Iš teismui pateiktos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvados matyti, kad tarp ieškovės ir nepilnamečio jos sūnaus yra stiprus tarpusavio ryšys; vaikui sudarytos geros, jo poreikius atitinkančios gyvenimo ir buities sąlygos; užtikrinta saugi ir sveika aplinka; vaikas pats teigia nenorintis nuolat gyventi su tėvu. Nusistovėjusios ir vaikui įprastos aplinkos keitimas gali sukelti vaikui emocinius išgyvenimus, sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą. Todėl atsižvelgiant į prioritetiškai ginamas nepilnamečio vaiko teises ir teisėtus interesus, manytina, jog laikinas vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su motina yra būtinas ir visiškai atitiks vaiko interesus, garantuos vaiko gerovės ir tinkamo vystymosi apsaugą iki teismo sprendimo priėmimo.
Atsakovo prie atsiliepimo pateiktos klubo kortelės nepatvirtina ieškovės priklausomybės azartiniams lošimams. Pateikti vaizdo įrašai bendraujant su vaiku, pačiu atsakovu taip pat neleidžia daryti vienareikšmės išvados dėl to, kad ieškovė, jos gyvenamoji aplinka kelia grėsmę vaikui: juose nėra jokių duomenų apie nuolat besilankančius pašalinius asmenis, ieškovės agresiją vaiko atžvilgiu. Sutiktina, kad vaizdo įrašuose girdima ieškovės pozicija tam tikrais bendravimo, savigynos klausimais gali kelti tam tikrų diskusijų, tačiau nepakankama spręsti, jog esanti aplinka šalių vaikui tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi. Apie savo gyvenamąją vietą atsakovas jokių įrodymų nepateikė, pokalbių su ieškove ir sūnumi atsakovo negirdėti, todėl apie jo bendravimą, požiūrį spręsti nėra pakankamo pagrindo, juolab, nėra pagrindo spręsti apie tai, kokia aplinka šalių sūnui būtų sukurta vaiko gyvenamąją vietą nustatant su atsakovu. Tai, kad šalių santykiai nėra puikūs pripažįsta ir pats atsakovas, atsiliepime išsakytas jo siekis dėl vaiko gyvenimo su juo, todėl ieškovės rūpestis dėl sūnaus gyvenamosios vietos pokyčių yra pagrįstas, iš išvados matyti, kad tokie pokyčiai vaikui yra nesuvokiami, todėl yra pakankamas pagrindas taikyti laikinąją apsaugos priemonę ir vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove.
Laikino išlaikymo paskirtis – užtikrinti minimalius nepilnamečio vaiko poreikius, apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu, nes vaiko išlaikymas iš esmės skirtas kasdieniams poreikiams tenkinti, o civilinės bylos nagrinėjimas, kurioje sprendžiamas išlaikymo priteisimo klausimas, gali trukti tam tikrą laiką, kurio metu vaiko interesai turi būti apsaugoti.
CK 3.192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Iš pateikto gimimo liudijimo matyti, kad ieškovė ir atsakovas yra L. L., gimusio (duomenys neskelbtini), tėvai, todėl jie abu turi pareigą išlaikyti savo vaiką. Proporcingumo tarp vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties principas įpareigoja teismą, sprendžiant vaiko išlaikymo dydžio klausimą, įvertinti tėvų galimybes tenkinti vaiko poreikius.
Atsakovas neneigia, kad reguliariai išlaikymo neteikia, tai patvirtina tiek ieškovės, tiek atsakovo pateikti įrodymai, iš jų matyti ir tai, kad teikiamas išlaikymas svyruoja nuo 100 Eur iki 400 Eur. Iš ieškovės sąskaitos išrašo matyti, kad atsakovo mokėto išlaikymo vidurkis 222 Eur. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, aukščiau aptartą teisinį reguliavimą, vaiko amžių (šešerių metų), preliminariai atsižvelgiant į nepilnamečio vaiko poreikius, nesant duomenų, kad vaikas turėtų specialių poreikių, kurie sąlygotų didesnes išlaikymo išlaidas, į ieškovės ir atsakovo turtinę padėtį (abu dirba), ieškovės prašoma priteisti laikino išlaikymo suma mažintina, iš atsakovo nepilnamečio sūnaus išlaikymui priteistina po 220 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikimo teismui dienos.
Įstatymas įtvirtina, jog tėvai turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams (CK 3.156 straipsnio 2 dalis). Vaiko teisę bendrauti su tėvais įstatymas įtvirtina nepriklausomai nuo to, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, jei tai nekenkia vaiko interesams (CK 3.161 straipsnio 3 dalis). Pagal įstatymą tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio 1 dalis), o vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (CK 3.170 straipsnio 2 dalis). Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio 3 dalis).
Toks įstatyme įtvirtintas tėvų ir vaikų teisių bei pareigų reguliavimas visų pirma reiškia, kad vaikas turi teisę nuolat bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu ar tėvai tarpusavy dėl to sutaria, ar ne. Todėl kilus ginčui tarp tėvų, vaiko interesų apsaugą ir teisę bendrauti su abiem tėvais turi užtikrinti teismas, nustatydamas tokią bendravimo su vaiku tvarką, kuri labiausiai atitinka jo interesus, o ne kurio nors iš tėvų norus. Nustatant vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarką, visų pirma įgyvendinamos vaiko teisės ir ginami vaiko interesai, nes, tik atsižvelgiant į juos, gali būti ribojamas vaiko bendravimas su skyrium gyvenančiu tėvu. Įstatymas įpareigoja teismą nustatant skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgti į vaiko interesus ir sudaryti galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tėvų pareiga bendrauti su vaiku reiškia tinkamą vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimą. Tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius ir pan., ir norus. Vaiko noras bendrauti (nebendrauti) su vienu iš tėvų paprastai formuojasi priklausomai nuo tėvų tarpusavio santykių, kiekvieno iš jų elgesio, vaiko patirties, išgyvenimų ir pan., todėl teismas, vertindamas vaiko norus, turi siekti atskleisti vieną ar kitą norą lemiančius veiksnius, kurie gali turėti esminę reikšmę ir nustatant bendravimo su vaiku tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-160-378/2019 34 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad teismui sprendžiant dėl skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos, pirmiausia turėtų būti orientuojamasi į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-279-969/2019 55, 56 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).
Sutiktina su atsakovu, kad šiuo atveju turi būti nustatyta jo bendravimo su vaiku tvarka. Tačiau atsakovo siūloma bendravimo tvarka yra neracionali, neužtikrinanti stabilios vaiko aplinkos. Šalių nepilnametis vaikas daugiau nei ketverius metus gyvena Lietuvoje, lanko ugdymo įstaigą, būrelius, lankosi pas logopedą. Atsakovui išsivežus vaiką į Norvegiją, būtų pakeista vaikui įprasta aplinka, pažeista įprastinė jo dienotvarkė. Šiuo atveju labai svarbu, kad gyvendamas su motina vaikas jaučiasi laimingas ir mylimas, jam suteiktas visas būtinas fizinis, socialinis aprūpinimas, sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos, jis gyvena jam pažįstamų žmonių apsuptyje ir nėra jokių požymių, kad tokia stabili ir vaikui saugi aplinka bei gyvenimo sąlygos galėtų pasikeisti. Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas ne dėl būtinybės užtikrinti jam saugią ir stabilią gyvenimo aplinką bei tinkamas vystytis sąlygas, o tik dėl to, kad suteikti kitam iš tėvų lygiavertes bendravimo sąlygas, nėra pakankamas pagrindas psichologiškai traumuoti vaiką, pakeičiant jam įprastą, saugią, nusistovėjusią ir priimtiną jo gyvenamąją vietą. Todėl atsakovo prašymas nustatyti bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką tenkintinas dalinai.
Ieškovė taip pat prašo taikyti laikinąją apsaugos priemonę – uždrausti atsakovui išvežti nepilnametį vaiką už Lietuvos Respublikos ribų iki teismo sprendimo priėmimo. CPK 145 straipsnio 1 dalies 8 punktas numato, kad teismas išimtinais atvejais gali laikinąją apsaugos priemonę: draudimą išvežti vaiką iš nuolatinės gyvenamosios vietos be teismo leidimo. Nagrinėjamu atveju atsakovui išvežus vaiką į užsienį, jis būtų atskirtas nuo motinos ir jam įprastos, saugios gyvenimo aplinkos. Todėl atsižvelgiant į prioritetiškai ginamas nepilnamečio vaiko teises ir teisėtus interesus, manytina, jog draudimas atsakovui išvežti vaiką iš nuolatinės gyvenamosios vietos be teismo leidimo yra būtinas ir atitiks vaiko interesus.
Ieškovei nustatytinas terminas, per kurį turi būti pareikštas ieškinys (CPK 147 straipsnio 3 dalis). Nepareiškus ieškinio per įstatymo nustatytą terminą, laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos (CPK 145 straipsnio 3 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290, 291 straipsniais,
nutaria:
Ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonės taikymo iki ieškinio pareiškimo tenkinti.
1) nustatyti nepilnamečio L. L., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su ieškove R. D.;
2) uždrausti atsakovui A. L. išvežti nepilnametį sūnų L. L., gimusį (duomenys neskelbtini), iš nuolatinės gyvenamosios vietos be teismo leidimo;
3) nustatyti A. L., a. k. (duomenys neskelbtini) bendravimo su nepilnamečiu sūnumi L. L., gimusiu (duomenys neskelbtini), ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką:
- A. L. turi teisę matytis su sūnumi vieną kartą per mėnesį, nuo dviejų iki septynių dienų imtinai, šalims iš anksto suderinus konkrečią datą; susitikimai vyks Lietuvoje.
- A. L. turi teisę kasdien susisiekti su vaiku, neribojant bendravimo telefonu ar kitomis nuotolinio ryšio priemonėmis, laiko;
4) priteisti iš atsakovo A. L., a. k. (duomenys neskelbtini) laikiną išlaikymą nepilnamečiui sūnui L. L., gimusiam (duomenys neskelbtini), po 220 Eur (du šimtus dvidešimt eurų) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – 2020 m. sausio 6 d.; išlaikymui skirtų lėšų tvarkytoja paskirti jo motiną R. D., a. k. (duomenys neskelbtini)
Ieškovė R. D. privalo pasibaigus privalomajai mediacijai nedelsiant pranešti teismui apie privalomosios mediacijos pabaigą; nustatyti jai 14 (keturiolikos) dienų terminą nuo privalomosios mediacijos pabaigos dienos ieškiniui pareikšti. Per nustatytą terminą ieškinio nepareiškus, laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos.
Nutartis vykdoma skubiai, tačiau per septynias dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmus. Atskirojo skundo padavimas nesustabdo nutarties vykdymo.