- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-07-15
- Bylos Nr.
- eI3-3006-809/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01154-2021-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Eglė Žulytė-Janulionienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Priešgaisrinės apsaugos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Edmundas Luotė
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašo panaikinti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. kovo 12 d. įsakymą Nr. TE-7-130 (toliau – ir Įsakymas), priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2021 m. kovo 12 d. iki teismo sprendimo šioje byloje visiško įvykdymo bei grąžinti pareiškėją į iki neteisėto atleidimo eitas pareigas.
Pareiškėjas nurodo, kad su Įsakymu ir Tarnybinio patikrinimo išvada nesutinka. Pareiškėjo teigimu, jo tariamai padaryto tarnybinio nusižengimo - pareigūno vardo pažeminimo faktas grindžiamas ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-31597-20 (toliau – ir Ikiteisminis tyrimas) priimtu 2021 m. sausio 5 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3 - čio skyriaus nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą pareiškėjo atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį (toliau – ir Nutarimas). Šiame Nutarime konstatuota, jog nukentėjusiojo Nigerijos piliečio O.E.O atžvilgiu buvo panaudotas smurtas ir yra požymių BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo - nežymaus sveikatos sutrikdymo, tačiau nesant nukentėjusiojo O.E.O. pareiškimo dėl šios veikos ir jam nenorint jo pateikti, ikiteisminis tyrimas dėl šio nusikaltimo padarymo neatliekamas.
Kadangi Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, todėl pareiškėjui nebuvo jokio pagrindo skųsti Nutarimą, nepaisant to, kad Nutarime buvo pateikta išvada, dėl to, kad pareiškėjas Nigerijos piliečio O.E.O. atžvilgiu buvo pavartojęs smurtą.
Pažymi, kad prokuroro teiginys Nutarime, jog Nigerijos piliečio O.E.O. atžvilgiu panaudotas smurtas ir tai būtų pagrindas atlikti ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau jis nepradėtas, nes nėra O.E.O pareiškimo ir jis jo nepageidauja pateikti, nesudaro pagrindo spręsti dėl to, kad pareiškėjas būtų pažeminęs pareigūno vardą. Nurodyta prokuroro Nutarime informacija yra pateikta dėl netirto nusikaltimo ir neparemta jokiais baudžiamojo proceso tvarka surinktais įrodymais, negali būti pagrindu, sprendžiant dėl pareigūno vardo pažeminimo. Dėl pareiškėjo smurto panaudojimo nukentėjusiojo atžvilgiu yra sprendžiama, remiantis nukentėjusiojo pareiškimu ir policijos pareigūnų, atvykusių į įvykio vietą parodymais, kurie, anot pareiškėjo, remiasi jo paties žodžiais, kad jis „trenkė". Tačiau Ikiteisminio tyrimo medžiagoje, Nutarime, kuriame aprašyti visi įrodymai, nėra nurodyta jokios pareiškėjo apklausos, kur būtų užfiksuotas prisipažinimas dėl tyčinio smurto veiksmo nukentėjusiojo atžvilgiu atlikimo. Nei viename garso ir vaizdo įrašų nėra užfiksuotas joks pareiškėjo smurto veiksmas ar pokalbis su policijos pareigūnais, kuriame jis būtų nurodęs, kad trenkė nukentėjusiajam. Pažymi, jog yra tik užfiksuoti pokalbiai tarp pareiškėjo ir nukentėjusiojo, dalyvaujant anglų ir rusų kalbas mokantiems asmenims, kuriame šie tariasi dėl žalos atlyginimo, tačiau tai civilinio pobūdžio veiksmai.
Nurodo, jog 2020 m. rugpjūčio 9 d. incidentas Vilniaus „(duomenys neskelbtini)“ bare tarp pareiškėjo ir Nigerijos piliečio O.E.O iš tikrųjų buvo, tačiau jo metu pareiškėjas neatliko jokių neteisėtų ar pareigūno vardą žeminančių veiksmų. Pareiškėjo teigimu, su žmona V. S. ir draugu bendradarbiu J. K. bare užsisakė staliuką, už kurį sumokėjo 100 Eur ir maloniai leido laiką. Žmonių viduje daug nebuvo ir buvo pilna laisvų staliukų, tačiau Nigerijos pilietis O.E.O. su dar vienu afrikietiškos išvaizdos asmeniu, atėję į barą ir nusipirkę gėrimų, matyt, nenorėdami mokėti 100 Eurų už staliuką, nuėjo ne prie laisvo staliuko, o prie pareiškėjo su žmona (draugas tuo metu buvo nuėjęs pašokti) ir garsiai kalbėdami ir mosuodami rankomis ėmė trukdyti pareiškėjui ir jo žmonai. Jie pasidėjo ant pareiškėjo ir jo žmonos staliuko savo gėrimus. Staliukas buvo labai mažas ir ant jo vos tilpo pareiškėjo ir jo žmonos maistas ir gėrimai. Nigerijos piliečiai savo buvimu arti, garsiu kalbėjimu ir mosavimu rankomis esmingai apribojo jo ir žmonos laisvę bei ėmė trikdyti ilsėtis ir sukėlė realų pavojų jaustis nesaugiai dėl galimo COVID - 19 infekcijos plitimo, todėl pareiškėjas su žmona pagrįstai pareikalavo Nigerijos piliečių atsitraukti per saugų COVID - 19 prevencijos tikslais atstumą, ne mažesnį nei 1 metras, ir pasiimti nuo jų staliuko savo gėrimus. Tačiau minėti Nigerijos piliečiai vietoje to, kad pasiimtų savo gėrimus ir atsitrauktų, ėmė kalbėti dar garsiau, spjaudytis ir rodydami agresiją ėmė slinktis dar arčiau. Tada pareiškėjas, siekdamas apsaugoti savo žmoną, atsistojo, siekdamas atstumti šiuos nemandagiai ir nesaugiai besielgiančius asmenis. Siekdamas atstumti per arti priėjusį nukentėjusįjį, pareiškėjas pakėlė rankas pažastų aukštyje, tačiau artyn einančio Nigerijos piliečio buvo nustvertas už rankų ir pastarojo buvo pargriautas ant žemės. Griuvimo metu nukentėjusiajam, atsitrenkus į pareiškėjo ranką ar kokią kitą kūno vietą, galbūt smakrą, buvo nežymiai praskelta lūpa, o pareiškėjui buvo suplėšyti marškiniai bei padarytos mėlynės abiejų žąstų srityje ir nubrozdinimas dešinio žąsto srityje, tai patvirtina surinkti medicininiai duomenys.
Pažymi, jog nurodyto įvykio metu pareiškėjas buvo atostogose, kurias jis pasiėmė tam, kad užbaigtų gydytis dar 2020 m. vasario mėn. patirtą traumą. Minėtos traumos pasekmėje jam buvo nutraukti pagrindinės jo rankos peties sąnario raiščiai, dėl ko jis objektyviai tyčia ir veiksmingai net nebūtų galėjęs trenkti nukentėjusiajam į veidą.
Pareiškėjas akcentuoja, kad jo veiksmuose nėra jokio tyčinio smurto veiksmo Nigerijos piliečio O.E.O. ar kokio kito asmens atžvilgiu, kas paneigia, jog jis būtų pažeminęs statutinio pareigūno vardą.
Kad asmuo padarė nusikaltimą, galima spręsti tik remiantis apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu. Tuo tarpu, kai priimamas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą apie asmens kaltumą ar nekaltumą pažeminus pareigūno vardą, galima spręsti, tik remiantis surinktais įrodymais, o ne prokuroro išvada. Šiame Nutarime prokuroro išvada dėl ikiteisminio tyrimo metu netirto nusikaltimo padarymo, remiantis baudžiamojo proceso nuostatomis, yra niekinė. Sprendžiant, ar pareiškėjas pažemino pareigūno vardą, turėjo būti vertinama ne prokuroro išvada dėl smurto panaudojimo nukentėjusiojo atžvilgiu, o įrodymai, kurių ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra, o tai, priimant įsakymą padaryta nebuvo.
Konflikto su Nigerijos piliečiu O.E.O. metu pareiškėjui buvo padarytos mėlynės ant abiejų rantų žąstų, nubrozdinimas dešinio žasto srityje, suplėšyti marškiniai, tačiau ikiteisminis tyrimas O.E.O atžvilgiu, net ir esant jo pareiškimui, buvo nutrauktas, nepakankant įrodymų. Analogiška situacija būtų ir dėl pareiškėjo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, jeigu jis būtų buvęs atliekamas, nes išskyrus Nigerijos piliečio O.E.O. pareiškimą, nėra jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjas būtų smurtavęs šio asmens atžvilgiu. Patrulės S. S. tarnybiniame pranešime pateikta nuoroda į tai, kad pareiškėjas jai žodžiu nurodęs, jog gindamas žmoną, trenkė į veidą jį ir jo žmoną užpuolusiam asmeniui yra mažų mažiausiai netiksli, nes pareiškėjas taip nesakė ir to nėra užfiksuota nei jo parodymuose, nei video ar audio įrašuose.
Pareiškėjo vertinimu, jeigu jis nebūtų atsistojęs ir sustabdęs įžūliai besielgiančio O.E.O ir kito, su juo buvusio asmens nepagarbaus ir pavojingo COVID-19 pandemijos metu elgesio, tada tikrai jis būtų pažeminęs savo kaip vidaus tarnybos pareigūno - gelbėtojo vardą, nes neapgynė gynybos reikalingo asmens.
Kito afrikietiškos išvaizdos asmens, buvusio su Nigerijos piliečiu O.E.O., nei tapatybė nei gyvenamoji vieta nebuvo nustatyta, kas galėtų paneigti, kad nukentėjusiuoju buvęs pripažintas O.E.O. sąmoningai slepia kito asmens tapatybę, nes tas asmuo, galbūt jau yra dalyvavęs ne viename tyčia surežisuotame ir išprovokuotame konflikte ir sąmoningai vengia būti įtrauktas į ikiteisminį tyrimą, kad ir liudytojo statuse.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad jam jo, jo žmonos bei Departamento garbė yra svarbi, todėl kad Departamentas nenukentėtų jis siekdamas kaip įmanoma užglaistyti konfliktą ir padengti O.E.O žalą, nors ir nebuvo kaltas, savanoriškai atlygino žalą. Savanoriškas žalos atlyginimas, nesant tyčinių neteisėtų veiksmų negali būti vertinamas, kaip kaltės pripažinimas. Akcentuoja, jog Ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu nutrauktas ne dėl susitaikymo, o dėl to, kad nepadarytas nusikaltimas ir, atitinkamai, pareigūno vardą žeminantys veiksmai.
Pareiškėjo įsitikinimu, alkoholio vartojimas ne tarnybos metu ir jaučiant saiką, o 1,32 promilės tėra lengvas girtumas, kurio metu asmuo pajėgus kontroliuoti savo elgesį. Kita vertus, konfliktas kilo ne dėl jo girtumo, o dėl įžūlių, nesaugių užsienio šalių piliečių veiksmų.
Nėra surinkta jokių duomenų apie analizuojamos veikos neigiamą įtaką kurios nors vidaus tarnybos sistemos institucijai, jos reputacijos kompromitavimą.
Sankcija - atleidimas iš pareigų, yra neproporcinga, Departamentas galėjo taikyti švelnesnę tarnybinę nuobaudą. Skiriant nuobaudą nebuvo vertinta pareiškėjos asmenybė, tai, kad pareiškėjas tarnyboje iki šio buvo tik skatinamas, bet nebuvo nė karto baustas.
Pareiškėjo manymu, tikėtina, kad įvykiu buvo tiesiog pasinaudota, siekiant atleisti traumuotą ir ilgai negalėjusį dirbti darbuotoją, nepaisant visų jo nuopelnų darbdaviui.
Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo pamainoje, tinkamam tarnybos pareigų vykdymui šiuo metu, atleidus pareiškėją, trūksta jau dviejų darbuotojų ir nors aukščiausiai Departamento valdžiai jis nereikalingas, pamainoje jis yra gerbiamas ir laukiamas.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Departamentas nurodo, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, o jame nurodytos faktinės ir teisinės aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą Įsakymą.
Pažymi, kad pareiškėjo skundo teiginiai apie tai, kad Nutarime nutraukti Ikiteisminį tyrimą nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su pareiškėjo fizinio smurto panaudojimu prieš O. E. O., nesudarė pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą, yra nepagrįsti.
Akcentuoja, kad ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje padarymo nepradėtas ne dėl pareiškėją reabilituojančių pagrindų buvimo, o nebuvus nukentėjusiojo asmens ar jo teisėto atstovo pareiškimo. O. E. O. pareiškimo neteikė, kadangi pareiškėjas atlygino žalą dėl sugadintų daiktų.
Atsakovo vertinimu, pareiškėjas savo veiksmais (suduodamas O. E. O. smūgį į veidą) sukėlė grėsmę žmogaus sveikatai, pademonstravo nepagarbą žmogui, įstatymams, dorovės normoms, o šiuos veiksmus visuomenė, pagal statutiniams pareigūnams keliamus elgesio standartus, vertintų vienareikšmiai neigiamai.
Įsiteisėjusiu prokuroro Nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatyti faktai tarnybinio patikrinimo metu turi prejudicinę reikšmę, todėl pagrindo abejoti Nutarime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis nėra.
Šalies argumentai
Atkreipia dėmesį, kad Nutarime nurodoma, jog pareiškėjas pareiškime nurodė, kad stumdamas asmenis, sudavė vienam ranka į veido sritį, nors vėliau apklausiamas nukentėjusiuoju, savo parodymus pakeitė iš esmės, teigdamas, kad asmenys jo atžvilgiu pirmi pradėjo konfliktuoti. Toks pareiškėjo pozicijos nenuoseklumas verčia abejoti duodamų parodymų objektyvumu. Pažymi ir tai, kad pareiškėjas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo kreipėsi po konflikto praėjus dviems dienoms. Nors įvykio dieną kartu su O. E. O buvo pristatytas į policijos komisariatą, tačiau nepareiškė, kad pats nukentėjo. Ši aplinkybė leidžia daryti prielaidą, kad pareiškėjo pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo buvo pateiktas siekiant išvengti ar apsiginti nuo baudžiamojo proceso, pradėto jo atžvilgiu.
Pareiškėjo veiksmai buvo vertinami ne baudžiamosios, o tarnybinės atsakomybės aspektu. Išvadoje nebuvo konstatuota, kad pareiškėjas įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Nagrinėjamu atveju tarnybinės atsakomybės pareiškėjui faktas siejamas su konkrečiais, su tarnybinės etikos nuostatomis nesuderinamais pareiškėjo veiksmais (fizinio smurto panaudojimu prieš O. E. O.), kuriais jis pažemino pareigūno vardą.
Nepagrįstai skunde teigiama, kad nėra surinkta duomenų apie analizuojamos veikos neigiamą įtaką kurios nors vidaus tarnybos sistemos institucijai, jos reputacijos komprotavimą. Savo veiksmais pareiškėjas suteikė pagrindą visuomenei manyti, kad statutiniai valstybės pareigūnai ne tarnybos metu gali elgtis lengvabūdiškai, nevykdyti nustatytų pareigų, o visa tai neabejotinai griauna visuomenės pasitikėjimą tarnybos sistema, joje dirbančiais pareigūnais, menkina šios sistemos ir joje veikiančių institucijų, jose sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų ir kitų darbuotojų prestižą visuomenėje. Pareiškėjo, kaip vidaus tarnybos sistemos pareigūno, elgesys (fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį) akivaizdžiai pažemino visos tarnybos, turinčios tiesioginę pareigą užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi visuomeninių teisinių santykių srityje, autoritetą, ne tik prieštaravo įprastinėms visuomenėje galiojančioms moralės nuostatoms, bet ir nepateisino teisėtų visuomenės lūkesčių, kurių ji tikisi iš VPGT pareigūnų. Todėl pareiškėjo argumentai, kad jo elgesys negalėjo sukelti akivaizdžios grėsmės pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti, kadangi konfliktas nebuvo viešinamas, yra nepagrįsti
Ta aplinkybė, kad pareiškėjas dėl fizinio smurto panaudojimo O. E. O. atžvilgiu nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn (O. E. O. nepateikus skundo), nereiškia, jog pareiškėjo veiksmai negali sudaryti pagrindo konstatuoti pareigūno vardo pažeminimą.
Pareigūno vardo pažeminimas yra savarankiškas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas, o ne tarnybinė nuobauda, nei ankstesnė pareigūno tarnyba, nei jo elgesys ar kaltės pripažinimas nedaro įtakos šios teisinės sankcijos taikymui.
Akcentuoja, jog Statutas nenumato vidaus reikalų įstaigos vadovui alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Atleidimas iš vidaus tarnybos, nustačius pareigūno vardo pažeminimo faktą, yra imperatyvi teisinė pasekmė, ji negali būti keičiama kitomis alternatyviomis priemonėmis.
Nurodo, jog skunde dėstomi pasvarstymai apie atleidimo priežastis, kurios pareikėjo nuomone, susijusios su jo trauma, yra tik subjektyvi pareiškėjo situacijos interpretacija.
Atsakovo nuomone, skundžiamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas skundą palaikė, prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas.
Byloje kilo ginčas dėl Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2021 m. kovo 12 d. įsakymo Nr. TE-7-130 „Dėl A. S. atleidimo iš vidaus tarnybos“, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus – pareiškėją grąžinti į tarnybą bei priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.
Skundo padavimo metu pareiškėjas ėjo Departamento Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 4-iosios komandos ugniagesio gelbėtojo pareigas.
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog Departamento direktoriaus pavedimu buvo atliekamas tarnybinis patikrinimas pareiškėjo atžvilgiu.
2020 m. rugsėjo 10 d. Departamentas surašė Pranešimą apie tarnybinį nusižengimą (pareigūno vardo pažeminimą) ir tą pačią dieną šį pranešimą įteikė pasirašytinai pareiškėjui.
2020 m. rugsėjo 14 d. pareiškėjas A. S. pateikė paaiškinimą, kuriame jis neigė jam inkriminuojamus kaltinimus.
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3 - čio skyriaus prokurorės 2021 m. sausio 5 d. nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-31697-20 pradėtas pareiškėjo atžvilgiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Minėtame Nutarime nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytoja S. S., buvusi Vilniaus apskr. VPK Patrulių rintinės 3-iosios kuopos 3-iojo būrio vyriausioji patrulė, parodė, kad 2020 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjas jai paaiškino, kad jis ir jo žmona buvo užpulti, todėl jis gindamas žmoną trenkė O. E. O. kumščiu į veidą. S. S. parodė, kad pareiškėjas jai apie tai tiksliai pasakė, kad tamsiaodžiui sudavė vieną kartą į veidą. Liudytojas E. P., Vilniaus apskr. VPK Patrulių rintinės 3-iosios kuopos 2-ojo būrio vyriausiasis patrulis, iš esmės analogiškai parodė, kaip ir S. S., t. y., kad pareiškėjas jam teigė, jog buvo užpultas jis ir jo žmona, todėl gindamas žmoną trenkė O. E. O. kumščiu į veidą. Pažymėtina, kad E. P. tą patį parodė ir O. E. O atžvilgiu vykdyto ikiteisminio tyrimo Nr. 01-133945-20 metu. Nutarime taip pat konstatuota, jog nustatytos aplinkybės neleidžia pagrįsti nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, sudėties požymių A. S. veikoje, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad dėl A. S. veiksmų kilo BK 284 straipsnyje numatyti pavojingumo padariniai – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Be kita ko, konstatuota, jog pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 9 d. įvykusio konflikto metu panaudojo fizinį smurtą Nigerijos piliečio O. E. O. atžvilgiu ir remiantis pateikta specialisto išvada, padarytas nežymus sveikatos sutrikdymo mastą atitinkantis sužalojimas, tokie veiksmai atitinka BK 140 straipsnyje 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Nurodyta, jog tiriamu atveju surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalies, sudėties požymius. Už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. O. E. O. nurodė, kad A. S. jam atlygino žalą dėl sugadintų daiktų, todėl jis jam pretenzijų neturi, taip pat neturės jam pretenzijų dėl šio įvykio ir ateityje, todėl ikiteisminis tyrimas nutraukiamas. Nutarimas įsiteisėjo (nebuvo apskųstas).
Departamento Vidaus tyrimų skyrius, atlikęs tarnybinį patikrinimą, 2021 m. kovo 9 d. Tarnybinio patikrinimo išvadoje TPI-19 (toliau – ir Išvada) konstatavo, kad A. S. 2020 m. rugpjūčio 9 d. apie 04.00 val. klube „(duomenys neskelbtini)“, adresu Vilniuje, „(duomenys neskelbtini), viešoje vietoje būdamas neblaivus (nustatytas 1,32 promilių girtumas) kitų žmonių akivaizdoje demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį O. E. O. atžvilgiu, dėl ko O. E. O. buvo praskelta lūpa, sulaužyti akiniai, sukeltas fizinis skausmas, nutrauktos trys geltonos spalvos apyrankės ir sugadinta laikrodžio apyrankė, tuo O. E. O. buvo padarytas nežymų sveikatos sutrikdymo mastą atitinkantis sužalojimas. Nurodyta, jog šiais veiksmais A. S. pažeidė Vidaus tarnybos statuto 3 str. 1 d. 8 p., Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos (toliau - VPGT) etikos kodekso, patvirtinto departamento direktoriaus 2018 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 1-319 „Dėl Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos etikos kodekso patvirtinimo“ (toliau – ir Etikos kodeksas) 8.1 p., 8.4 p., 8.6 p., 8.7 p. reikalavimus ir pažemino vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą. Išvadoje siūloma atleisti A. S., vadovaujantis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktu.
Departamentas ginčijamu 2021 m. kovo 12 d. įsakymu pareiškėją atleido iš tarnybos.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas, patvirtintas Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gegužės 1 d.) (toliau – ir Statutas)
Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai savo poelgiu pažemina pareigūno vardą.
Statuto 2 straipsnio 4 dalis nustato, kad pareigūno vardo pažeminimas – pareigūno veika, padaryta dėl pareigūno kaltės, susijusi ar nesusijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą statutine įstaiga arba ją kompromituojanti.
Elgesio reikalavimus policijos pareigūnams, jų bendrąsias ir specialiąsias pareigas taip pat nustato ir Departamento direktoriaus 2012 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1-101 patvirtintas Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų etikos kodeksas, kurių nuostatos įpareigoja pareigūnus ne tarnybos metu, be kita ko, elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir savo elgesiu, drausme ir kultūra būti pavyzdžiu kitiems asmenims, visada prisiminti, kad pagal jo elgesį gali būti sprendžiama apie visą valstybinę priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą (9.1. punktas).
Statuto 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnai už tarnybinius nusižengimus ar pareigūno vardą žeminančią veiką tarnybinėn atsakomybėn traukiami neatsižvelgiant į baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymą.
LVAT praktikoje aiškinant Statuto nuostatas dėl pareigūnų atleidimo iš vidaus tarnybos, kai jie savo poelgiu pažemina pareigūno vardą, yra konstatuota, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos, priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo; antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Taigi, pareigūno atsakomybė pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra galima, kai nustatoma minėtų aplinkybių visuma, todėl, nesant bent vieno iš šių elementų, atsakomybė minėtu pagrindu yra negalima. Tai reiškia, kad ne kiekvienas kaltas pareigūno veikimas sudaro pagrindą jį atleisti iš tarnybos pagal minėtą Statuto nuostatą, jei nėra nustatomos minėtos pasekmės – akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimas, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu, todėl šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis ir visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų (žr., pvz., LVAT 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4353-438/2016, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1043-575/2017 ir kt.).
Pareiškėjas, pradėdamas eiti pareigas vidaus tarnyboje, yra davęs priesaiką būti ištikimas Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, negailėti jėgų gindamas (gindama) žmogaus teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus, sąžiningai atlikti jam patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą. Teisės aktai nustato pareigūnams aukštesnius tarnybos drausmės, moralės ir garbės standartus nei eiliniams piliečiams, o jų teisiniam statusui būdinga ypatinga drausmė.
Aiškinant Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktą, būtina remtis to paties teisės akto 2 straipsnio 4 dalimi. LVAT (pvz., administracinės bylos Nr. A-11-129/2004, Nr. A8-489/2007, Nr. A-438-1561/2008), aiškindamas Statuto 2 straipsnio 4 dalį, yra nurodęs, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo, ir, antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Taigi pareigūno atsakomybė pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktą kyla, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių.
Teismas, vertindamas byloje susiklosčiusią situaciją, pažymi, jog byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog 2020 m. rugpjūčio 9 d. apie 04.00 val. klube „„(duomenys neskelbtini)“, adresu Vilniuje, „(duomenys neskelbtini), įvyko konfliktas tarp pareiškėjo ir Nigerijos piliečio O. E. O. Tačiau pareiškėjo teigimu, fizinį smurtą pareiškėjo atžvilgiu iniciavo ne jis, o O. E. O., be to, Nutarime minimi liudininkai policijos pareigūnai E. P. ir S. S. negalėjo nurodyti, jog jis trenkė kumščiu į veidą O. E. O., kadangi jis to niekada jiems nesakė, nes to ir nebuvo. Pažymėtina, jog teismo posėdžio metu įvykio liudininkė V. S. taip pat nurodė, jog du juodaodžiai prie jų rezervuoto staliuko pasistatė gėrimų taures ir pradėjo labai gestikuliuoti, atsistojus pareiškėjui vienas iš juodaodžių jos vyrą pastūmė, pabiro stiklinės ir vyras griuvo netyčia ant O. E. O. Pareigūnų pokalbio negirdėjo, nes išvažiavo, kadangi jai prasidėjo migrena. Analogiškus parodymus apie konflikto pradžią davė ir liudininkas J. K.. Tačiau teismas nesiremia šių liudininkų parodymais, kadangi, teismo vertinimu, šie liudininkai - V. S., būdama pareiškėjo sutuoktine, ir J. K., bendradarbis (dirba vienoje pamainoje) su kuriuo palaikomi draugiški santykiai, nes kartu leidžiamas laisvalaikis, - šališki pareiškėjo atžvilgiu ir suinteresuoti palankia bylos baigtimi pareiškėjo atžvilgiu. Tuo tarpu teismui nėra pagrindo netikėti policijos pareigūnų E. P. ir S. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuomet pirminių paaiškinimų policijos pareigūnams metu pareiškėjas neneigė smurtavęs (trenkė į veidą) prieš O. E. O., kadangi pareigūnų parodymai yra nuoseklūs ir jie neturi jokio suinteresuotumo bei šališkumo pareiškėjo atžvilgiu. Be to, pareiškėjo neteisėti veiksmai yra konstatuoti įsiteisėjusiu Nutarimu. Teismas sutinka su atsakovu, jog ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo nepradėtas ne dėl pareiškėją reabilituojančių pagrindų buvimo, o nebuvus nukentėjusiojo asmens ar jo teisėto atstovo pareiškimo, tačiau ir Nutarime akcentuota, jog O. E. O. pareiškimo neteikė, kadangi pareiškėjas atlygino žalą dėl sugadintų daiktų, todėl jis jam pretenzijų neturi. Pažymėtina, jog pats pareiškėjas įvykio metu pristatytas į policijos komisariatą nenurodė, jog jis gali būti nukentėjęs ir neprašė žalos atlyginimo iš O. E. O., nors priešingai nei užsienietis, būdamas pareigūnas žino savo teises.
Įvertinęs bylos duomenis, teismas konstatuoja, kad tarnybinis patikrinimas, kurio Išvada remiantis priimtas Įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos, atliktas visapusiškai ir objektyviai, konstatuojant pareiškėjo veiką, nurodant ja (veika) pažeistus teisės aktus, Išvadoje pakankamai aiškiai nurodyta, kurie pareiškėjo veiksmai pažemino pareigūno vardą. Tai atitinka teismų praktikoje formuojamus reikalavimus tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadai (žr., pvz., LVAT 2010 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-27/2010, 2013 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-106/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1934-146/2015).
Pareiškėjas nurodė, kad jo veiksmai jokių pasekmių atsakovui nesukėlė ir ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, kas pareiškėjo teigimu, taip pat nesudarė pagrindo konstatuoti pareigūno vardo pažeminimo. Teismas su šiais pareiškėjo argumentais nesutinka. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančiomis įprastinėmis moralės nuostatomis bei elgesiu, kurio visuomenė tikisi iš pareigūnų. Todėl šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis (šiais aspektais žr., pvz., LVAT 2010 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662–453/2010; 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438–2659/2012; 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552–2737/2012; 2008 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438–1561/2008).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo atliktų neteisėtų veiksmų pobūdis (Nutarime aiškiai konstatuota, jog tiriamu atveju surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje sudėties požymius; kaltės forma (tyčia), pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltos pasekmės (nežymus užsieniečio sveikatos sutrikdymas), akivaizdus kirtimasis su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis lemia pasekmes – akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pats pažeidimo faktas buvo padarytas viešai, t. y. matant visuomenės atstovams.
Pasisakant dėl pareiškėjo charakterizuojančios medžiagos – neturėjo galiojančių nuobaudų, charakterizuojamas pareiškėjo buvusio tiesioginio vadovo liudininko E. P. teigiamai – pažymėtina, jog šios aplinkybės jokios teisinės reikšmės neturi. Tokią praktiką nuosekliai plėtoja LVAT (LVAT 2012 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-1929/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje surinktų įrodymų visumoje nustatyta, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą, todėl jo atleidimas iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu yra imperatyvi teisinė pasekmė, kuri negali būti keičiama kitomis alternatyviomis priemonėmis ir tokių pasekmių taikymui ankstesnis pareigūno darbas, elgesys neturi įtakos (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-189/2007, 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-2220/2011).
Taigi, įvertinus pareiškėjo A. S. atliktus veiksmus, darytina išvada, jog atsakovas pagrįstai ir teisėtai šiuos pareiškėjo veiksmus vertino kaip žeminančius pareigūno vardą. Pareiškėjo padaryti sąmoningi veiksmai akivaizdžiai nesiderina su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, kuriems keliami padidinti reikalavimai, nustatomi nepriekaištingo elgesio standartai, kurių jie turi laikytis, o ne juos pažeidinėti.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, darytina išvada, jog Departamento 2021 m. kovo 12 d. įsakymas Nr. TE-7-130 „Dėl A. S. atleidimo iš vidaus tarnybos“, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, yra teisėtas ir pagrįstas, tinkamai nustatant bei įvertinant pareiškėjo veiką, todėl pareiškėjo skundas dėl Įsakymo panaikinimo yra atmestinas.
Pareiškėjo reikalavimai dėl grąžinimo į tarnybą bei darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo yra išvestiniai iš reikalavimo dėl ginčijamo Įsakymo panaikinimo, todėl teismui konstatavus, kad Departamento 2021 m. kovo 12 d. įsakymas Nr. TE-7-130 „Dėl A. S. atleidimo iš vidaus tarnybos“ yra teisėtas, yra atmestini ir pareiškėjo reikalavimai dėl grąžinimo į tarnybą bei darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo.
Pareiškėjas prašė teismo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjo skundo reikalavimai atmesti, todėl prašymas priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.
Pareiškėjas skunde išdėsto daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų teismas nepasisako. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1, 2 punktais, 132–133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. S. skundą atmesti.
Sprendimas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.