- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-28
- Bylos Nr.
- e2A-97-590/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vidas Stankevičius
- Pareiškėjas
- J. B.
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonė „Turto bankas“, valstybės įmonė „Registrų centras“, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija
- Kategorijos
- 2.4.2.8Įgyjamoji senatis
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vidas Stankevičius
teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. B. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį nustatymo, suinteresuoti asmenys Vilniaus rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonė „Turto bankas“, valstybės įmonė „Registrų centras“, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja J. B. prašė nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į 841,59 m² bendro ploto karvidę su priestatais, esančią (duomenys neskelbtini). Pareiškimą grindė žemiau nurodytais motyvais bei argumentais.
1.1. Pareiškėjos vyras S. B. (S. B.), gyvenęs (duomenys neskelbtini), 1992 m. nusipirko 841,59 m² bendro ploto karvidę su priestatais iš tuometinio „Černiachoskio“ kolūkio nario. Nuo to laiko pareiškėja ir jos sutuoktinis naudojosi ir valdė karvidę kaip gyvenamojo namo priklausinį. Laikė karvidėje žemės ūkio inventorių, ūkinius daiktus, žemės ūkio produkciją, naudojosi žemės sklypu aplink karvidę. Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992-08-06 potvarkiu Nr. 1054p S. B. buvo leista privatizuoti 2 ha ploto namų valdos žemės sklypą, į kurio ribas buvo įtraukta ir karvidė. S. B. 1992-09-01 sumokėjo už perkamą 2 ha ploto žemės sklypą. S. B. 2001-08-06 mirė. Po sutuoktinio mirties palikimą priėmė pareiškėja.
1.2. Vilniaus rajono 1 notarų biuro notarė Dalija Svirbutienė 2017-04-11 išdavė pareiškėjai nuosavybės teisės liudijimą į ½ dalį mokėjimų už 2 ha ploto žemės sklypą. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Buivydžių seniūnija išdavė 2006-05-22 pažymą Nr. Š-11-83 dėl S. B. pastatų nuosavybės, kurioje nurodoma, kad S. B. priklauso ūkinis pastatas. Pareiškėja 2007-02-05 atliko karvidės kadastrinius matavimus ir kreipėsi į Nekilnojamojo turto registrą su prašymu įregistruoti nuosavybės teises į pastatą. Registrų centras 2010-11-18 sprendimu Nr. KS-4047 ir vėlesniu 2017-07-03 sprendimu Nr. VILKS-2172 atsisakė įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teises į karvidę motyvuodamas tuo, kad karvidė nėra namų valdos pastatas, dėl to Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Buivydžių seniūnijos 2006-05-22 pažyma Š-11-83 nėra pagrindas pastato įregistravimui Nekilnojamojo turto registre. Nurodė, kad karvidė iki 2007 m. buvo (duomenys neskelbtini) teritorijoje, tačiau nuo 2007 m. pagal priklauso (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nuo 1992 m., t. y. daugiau nei 25 metus naudojasi karvide, prižiūri pastatą ir sklypą aplink jį. Nors pastatas 1972 m. statybos, tačiau yra geros būklės dėl pareiškėjos ir jos šeimos pastangų. Pastato būklė atitinka statinio esminius reikalavimus, karvidė neįregistruota kito asmens vardu. Karvidė nepriklausė ir nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei. Karvidė buvo valdoma atvirai.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ prašė pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad pareiškėja teigė, jog 1992 m. pareiškėjos vyras nusipirko karvidę, tačiau įvykusį sandorį patvirtinančių dokumentų nepateikė. Neaišku, ar karvidė „Černiachovskio“ kolūkio nario buvo privatizuota teisės aktų nustatyta tvarka. Pateikti dokumentai vienareikšmiškai neįrodo, kad karvidė nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė. Faktas, kad administracine tvarka nekonstatuotas statinio neteisėtos statybos faktas neįrodo, jog statybos darbai buvo atlikti pagal teisės aktų reikalavimus.
3. Suinteresuotas asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad savivaldybė nedisponuoja karvidės nuosavybės teise, taip pat nevaldo karvidės ir kitais pagrindais.
4. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad neturi duomenų apie parduotos namų valdos ribas ir joje esančius statinius. Pareiškėja tokių duomenų taip pat nepateikė. Karvidė esti nesuformuotoje valstybinėje žemėje, nesiriboja su jokia namų valda. S. B. vardu registruotų statinių Nekilnojamo turto registre nėra, o galimai susijusio asmens O. B. namų valda nutolusi. Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992-08-06 potvarkis Nr. 1054p, kuriuo buvo S. B. leista privatizuoti 2 ha ploto namų valdos žemės sklypą, nėra karvidės įgijimo nuosavybės teise pagrindas. Neaišku, apie kokius konkrečius namų valdos ūkinius statinius kalbama, namų ūkio knygos išrašų kopijos nepateiktos į bylą, statinių išdėstymo schema nepateikta.
5. Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prašė pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad pareiškėja nepateikė duomenų apie karvidės statybos teisėtumą, o daiktas gali būti įgyjamas įgyjamąja senatimi tik jei jis yra nuosavybės teisės objektas, atsiradęs teisei neprieštaraujančiu būdu ar tvarka. Duomenų apie savavališką statybą ar pradėtas savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūras, susijusias su karvide, inspekcijoje nėra.
Atsiliepimas
6. Suinteresuotas asmuo VĮ „Registrų centras“ su pareiškėjos reikalavimais nesutiko. Nurodė, kad pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių karvidės suformavimo teisėtumo faktą. Nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas į įstatymo nustatyta tvarka nesuformuotus statinius negali būti nustatomas. Konkretaus asmens vardas ir pavardė, iš kurio buvo įgytas minėtas nekilnojamasis daiktas, pareiškime nenurodytas. Pareiškėjos teigimu, S. B. karvidę įsigijo sudaręs pirkimo–pardavimo sutartį, todėl nuosavybės teisę S. B. įgijo kitu Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnyje nurodytu būdu. Karvidės įgijimas įgyjamosios senaties pagrindu negalimas ir tuo pagrindu, jog pareiškėjos sutuoktiniui mirus, pareiškėjos nuosavybės teisės įgyjamos taikant paveldėjimo institutą. Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruota duomenų apie S. B. ir pareiškėjos nuosavybės teise valdomą statinį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškimą atmetė. Apylinkės teismas sprendė, kad pareiškėja nepateikė teismui pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog S. B. teisės aktų nustatyta tvarka privatizavo karvidę. Pareiškėja nurodė, jog karvidė buvo įtraukta į namų valdos žemės sklypo ribas, už kurį S. B. sumokėjo 9 818 rublių, tačiau tai patvirtinančių dokumentų nepateikė. Liudytojas M. N. (M. N.) nurodė, kad buvo „Černiachovskio“ kolūkio pirmininkas nuo 1979 m. iki 1992 m., karvidė buvo išmainyta į medžio apdirbimo stakles, o liudytoja V. M. nurodė, jog karvidė priklausė žemės ūkio bendrovei, kuri bankrutavo, o vėliau atiteko S. B.. Sprendė, kad byloje esantys duomenys neįrodo, jog karvidė buvo tinkamai privatizuota, nepriklauso valstybei ar savivaldybei. Pareiškėjos ir liudytojų nurodytos aplinkybės skiriasi. Byloje nepateikta duomenų, jog karvidė buvo pastatyta teisėtai. Karvidė yra nesuformuotoje valstybinėje žemėje ir nesiriboja su jokia namų valda. Nepateiktos namų ūkio knygos išrašų kopijos, nepateiktos statinių išdėstymo schemos. Pareiškėja nepateikė pakankamai įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad karvidė buvo valdoma kaip savas daiktas, nes iš byloje esančių duomenų nematyti, jog karvidė buvo remontuota, prižiūrima, mokami mokesčiai ir pan.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
8. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti. Apeliacinį skundą grindė žemiau nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais.
8.1. Egzistuoja visos sąlygos dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu: karvidė nepriklauso pareiškėjai nuosavybės teisėmis; nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė bei neįregistruota viešame registre kito asmens vardu. Karvidė priklausė „Černiahovskio“ kolūkiui, t. y. turtas buvo ne valstybės, o kooperatinė nuosavybė. Aplinkybę, jog karvidė nepriklauso valstybei patvirtina VĮ Turto bankas atsiliepime. Aplinkybę, jog karvidė nepriklauso savivaldybei patvirtina Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepime. Pareiškėjos sutuoktinis sąžiningai įgijo daiktą, jį sąžiningai valdė iki savo mirties, o po sutuoktinio mirties 2001 m. pareiškėja sąžiningai valdo karvidę visą laiką. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja nepateikė duomenų, jog S. B. teisės aktų nustatyta tvarka privatizavo karvidę, tačiau privatizavus nekilnojamąjį daiktą nereikėtų kreiptis į teismą dėl nuosavybės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu.
8.2. Liudytojas M. N. parodė, kad jis buvo „Černiachovskio“ kolūkio pirmininku 1979 m.–1992 m. laikotarpyje. Nuo 1985 m., kai buvo pastatytas naujas gyvulininkystės kompleksas, karvidė nebuvo naudojama kelis metus. Pareiškėjos sutuoktinis pasiūlė tuometiniam kolūkio pirmininkui M. N. mainus: kolūkio nenaudojamą karvinę į medžio apdirbimo stakles. M. N. su pasiūlymu sutiko. Rašytinė sutartis dėl karvidės perleidimo sudaryta nebuvo. M. N. patvirtino, kad pareiškėja naudojasi ir prižiūri karvidę kaip savą. Liudytoja V. M. parodė, kad karvidė buvo apskaitoma balanse, tačiau jos balansinė vertė buvo lygi nuliui. Paaiškino, kad 1992 m. „Černiachovskio“ kolūkis buvo likviduojamas ir vietoj jo įsikūrė 3 žemės ūkio bendrovės, o karvidė buvo perduota S. B. su važtaraščiu.
8.3. VĮ „Registrų centras“ nepateikė duomenų, kad karvidė būtų įregistruota ŽŪB „Maikūnai“ vardu, ar kurio nors kito asmens vardu. Pareiškėja, priėmusi palikimą po savo vyro mirties, pradėjo naudotis ir rūpintis karvide. Pareiškėja buvo įsitikinusi, jog niekas neturi daugiau už ją teisių į daiktą. Pareiškėjos sutuoktinis įgijo karvidę sandorio pagrindu. Pareiškėja įgijo karvidę paveldėjimo pagrindu. Pareiškėjos sutuoktinis, o po jo mirties pareiškėja, karvidę valdė atvirai. Niekas nepareiškė pretenzijų nei pareiškėjos sutuoktiniui, nei pareiškėjai. VĮ „Registrų centras“ išrašas iš ūkio knygos Nr. 619 patvirtina, kad karvidė priklauso S. B., pateikta seniūnijos pažyma apie pastato priklausomybę, pateikta karvidės kadastrinių matavimų byla su pastato išdėstymo schema. Karvidė yra 1972 m. statybos, tačiau geros būklės dėl pareiškėjos ir jos šeimos pastangų. Pareiškėjos šeima remontavo karvidę savo lėšomis, dokumentų apie medžiagų pirkimą nesaugojo, elektros pastate nėra. Pareiškėja neturi įrodinėti karvidės statybų teisėtumo, nes pastatas pastatytas 1972 m. Liudytojas M. N. parodė, kad karvidė egzistavo, buvo naudojama, laikomi galvijai, ir nebenaudojama kolūkio reikmėms nuo 1985 m. Nei pareiškėja, nei jos sutuoktinis nesukūrė naujo daikto, t. y. karvidės. Nuo pat karvidės statybų pradžios 1972 m. iki 2017 m. valdžios institucijos nebuvo konstatavusios savavališkos karvidės statybos. Taikant nuosavybės teisės įgyjamosios senaties institutą užpildomos nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragos ir ištaisomos sandorių dėl nuosavybės teisės įgijimo sudarymo klaidos bei kitos klaidos, suinteresuotų asmenų padarytos nekilnojamojo daikto įgijimo ar sukūrimo procese.
Atsiliepimas
9. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime prašė pareiškėjos apeliacinio skundo reikalavimus nagrinėti teismo nuožiūra. Atsiliepimą grindė žemiau nurodytomis aplinkybėmis bei argumentais:
9.1. Neaišku, ar karvidė buvo teisėtai įgyta iš kolūkio, t. y. ar ji buvo teisėtai nupirkta iš tuometinio „Černiachovskio“ kolūkio nario, ar teisėtai privatizuota žemės ūkio bendrovės privatizavimo metu. Jeigu karvidė buvo įsigyta iš „Černiachovskio“ kolūkio nario už medžio apdirbo stakles, kyla klausimas, ar nurodytas kolūkio narys turėjo teisę parduoti kolūkio turtą. Tiek 1991 m. galiojęs civilinis kodeksas, tiek ir dabartinis civilinis kodeksas nustato taisyklę, kad įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais, o įstatyme įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Jeigu karvidės buvo privatizuojamos vadovaujantis Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymu, pareiškėja turėjo pateikti atitinkamus privatizavimo sandorį bei apmokėjimą už turtą patvirtinančius dokumentus. Pareiškėja nepateikė pakankamai įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad karvidė buvo valdoma kaip savas daiktas.
9.2. Teiginys, kad ,,karvidė nepriklauso valstybei patvirtina VI „Turto bankas“ savo atsiliepime“ klaidinantis. VĮ Turto banko atsipiepime nurodyta, kad pareiškėja turi pateikti įrodymus, patvirtinančius visų įstatymo nustatytų nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi fakto nustatymo sąlygų egzistavimą. Kadangi pareiškėja sandorio sudarymą ar privatizavimą patvirtinančių dokumentų nepateikė, VĮ Turto bankas teismui nurodė, kad į bylą pateikti dokumentai neįrodo, kad karvidė nėra valstybės nuosavybė. Kasacinis teismas išaiškinęs, jog jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.
10. Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjos apeliacinio skundo reikalavimus spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad daiktas gali būti įgyjamas įgyjamąja senatimi, tik jei jis yra nuosavybės teisės objektas, atsiradęs teisei neprieštaraujančiu būdu ar tvarka, todėl pareiškėja turėtų pateikti įrodymus dėl karvidžių, kaip statinio, teisėtumo.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
12. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinius skundus, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
13. Apeliacinis procesas vyksta dėl apylinkės teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas pareiškėjos reikalavimas pripažinti nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į 841,59 m² bendro ploto karvidę su priestatais, esančią (duomenys neskelbtini).
14. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1. Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas. 2. Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). 3. Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). 4. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas. 5. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas. 6. Daiktas valdomas nepertraukiamai. 7. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas). 8. Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-378/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
15. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018, 22 punktas). Imperatyvus CK 4.69 straipsnio 3 dalies pobūdis yra susijęs su viešojo intereso gynimu. Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešąją nuosavybę pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).
16. Nagrinėjamu atveju pareiškėja J. B. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį grindė ta aplinkybe, kad pareiškėjos vyras S. B. (S. B.), gyvenęs (duomenys neskelbtini), 841,59 m² bendro ploto karvidę su priestatais 1992 m. nusipirko iš tuometinio „Černiachoskio“ kolūkio nario. Byloje nėra ginčo, kad karvidė yra pastatyta 1972 m. ir priklausė kolūkiui.
17. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vykdant ekonomikos reformą kolūkiai galėjo būti pertvarkomi į žemės ūkio bendroves, privatizavus jų turtą pagal galiojusius teisės aktus. Kolūkio, kaip žemės ūkio įmonės, turto privatizavimo santykius reglamentavo 1991 m. liepos 30 d. priimto Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo nuostatos. Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privatizavimo objektą sudaro žemės ūkio įmonių turtas, išskyrus grąžinamą savininkams ir kitiems Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ numatytiems asmenims. Pagal įstatymo 8 straipsnį privatizuojamos žemės ūkio įmonės administracija inventorizuoja ir perkainoja įmonės turtą. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, privatizavus žemės ūkio įmonę, apylinkės agrarinės reformos tarnybos teikimu valstybinis valdymo organas, kurio reguliavimo sferoje buvo privatizuojama įmonė, priima sprendimą tokią įmonę likviduoti arba reorganizuoti įstatymų nustatyta tvarka, pavesdamas likvidacinės komisijos funkcijas apylinkės agrarinės reformos tarnybai. Pažymėtina, kad 1993 m. balandžio 7 d. įstatymu Nr. I-123 buvo pakeistas Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 13 straipsnis, nustatant, jog po 1993 m. gegužės 3 d. likęs neprivatizuotas turtas iki 1993 m. birželio 15 d. privatizuojamas 3 straipsnio 1–7 punktuose išvardytiems asmenims už 5 straipsnyje nurodytas lėšas (straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis įstatymo 14 straipsniu (1993 m. balandžio 7 d. įstatymo Nr. I-123 redakcija, galiojanti nuo 1993 m. gegužės 3 d.) taip pat 13 straipsniu (1991 m. liepos 30 d. įstatymo Nr. I-1624 redakcija, galiojusi iki 1993 m. gegužės 2 d.), privatizavimo metu nenupirktu turtu disponuoja vietos savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 24 d. nutarimo Nr. 889 „Dėl disponavimo valstybei priklausančiais žemės ūkio bendrovių pajais“ 1 punkte nustatyta, kad neprivatizuota žemės ūkio bendrovių, įsteigtų privatizavus žemės ūkio įmones pagal Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymą, turto dalis laikoma valstybės turtiniu įnašu į šias bendroves. Valstybės turtinis įnašas įskaitomas į bendrovės pagrindinį kapitalą kaip valstybei priklausantis pajus. Rajono valdyba disponuoja valstybei priklausančiu bendrovės pajumi ir turi visas bendrovės nario turtines ir neturtines teises bei pareigas. To paties Vyriausybės nutarimo 2 punkte reglamentuojama valstybei priklausančio pajaus dalies bendrovės pagrindiniame kapitale mažinamo galimybė. Viena tokių galimybių įtvirtinta nutarimo 2.2 papunktyje (1992 m. lapkričio 24 d. nutarimo Nr. 889 redakcija, galiojusi iki 1993 m. lapkričio 18 d.) – valstybei priklausančio pajaus dalis gali būti mažinama privatizuojant neprivatizuotą bendrovės turto dalį pagal Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo antrojo etapo tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 522 (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2010).
18. Iš aukščiau nurodyto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad kolūkio turtas galėjo būti privatizuotas, o neprivatizuotas turtas galėjo būti valstybės turtiniu įnašu įskaitomas į žemės ūkio bendrovės pagrindinį kapitalą kaip valstybei priklausantis pajus. Nagrinėjamu atveju pareiškėja, teigdama, kad S. B. ginčo karvidę nusipirko iš kolūkio nario, turėjo pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus ar bent įrodymus, patvirtinančius aplinkybę, kad asmuo, pardavęs S. B. karvidę, ją buvo privatizavęs, tačiau tokių įrodymų pareiškėja nepateikė (CPK 178 str.). Pareiškėja rėmėsi liudytojų parodymais, tačiau byloje apklausti liudytojai nepatvirtino pareiškėjos nurodytų aplinkybių, bet nurodė kitas aplinkybes: (duomenys neskelbtini) seniūnas ir buvęs „Černiachoskio“ kolūkio pirmininkas M. N., nurodė, kad dar esant kolūkiui karvidė buvo išmainyta į medžio apdirbimo stakles su S. B., o liudytoja V. M., buvusi kolūkio buhalterė paliudijo, kad karvidė priklausė (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovei ir tik vėliau atiteko S. B. Taigi šiuo atveju nesant jokių įrodymų, vien iš pareiškėjos pateiktų paaiškinimų, negalima nustatyti, kokiu teisėtu pagrindu ir iš kokio asmens (kolūkio, žemės ūkio bendrovės ar kito asmens) S. B. įsigijo ginčo karvidę, todėl negalima konstatuoti kad karvidė buvo įsigyta sąžiningai ir pareiškėjos yra valdoma teisėtai.
19. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad karvidė buvo valdoma kaip savas daiktas (iš byloje esančių duomenų nėra matyti, jog karvidė buvo remontuota, prižiūrima, mokami mokesčiai etc., t. y. nepateikti tai patvirtinantys įrodymai). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėja netik nepateikė tokių įrodymų, bet ir nepagrindė savo suinteresuotumo ginčo statinį valdyti kaip savo daiktą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad karvidė unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) yra nesuformuotoje valstybinėje žemėje, ir nesiriboja su jokia namų valda. Pareiškėja nepateikė įrodymų apie jos vardu įregistruotą žemės sklypą, namų valdą, ar kitus statinius greta ginčo statinio, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja yra suinteresuota valdyti ir faktiškai valdo ginčo daiktą kaip savo.
20. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjos prašymas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo neatitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje keliamų reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai jo netenkino.
21. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar pakeisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.