Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus D. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. nutarties dalies, kuria atmestas kreditoriaus D. J. skundas dėl bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Lodena“ 2014 m. gegužės 9 d. kreditorių susirinkimo nutarimo 2 darbotvarkės klausimu pripažinimo negaliojančiu, civilinėje byloje Nr. B2-2068-413/2014.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

UAB „Lodena“ iškelta bankroto byla, vykdomos bankroto procedūros. Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduotina.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Teismas netinkamai įvertino pareiškėjo pateiktus rašytinius įrodymus, t. y. 2011 m. turto vertinimo ataskaitų pažymas ir teismo posėdžio metu duotus pareiškėjo atstovo paaiškinimus, dėl 2014 m. turto vertinimo ataskaitų esminių trūkumų ir tokiu būdu padarė proceso teisės pažeidimus. 2011 m. turto vertinimo ataskaitų pažymų atitiktis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymui šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, kadangi pareiškėjas jomis tik norėjo parodyti turto vertės skirtumus 2011 m. (kai buvo ekonominė krizė) ir 2014 m. (kai šalyje yra ekonomikos pakilimas). Kadangi teismas negali nustatyti pradinės turto pardavimo kainos, todėl apeliantas ir neteikė pilnos apimties turto vertinimo ataskaitų. Teismas, prieš tai pasakęs, kad pareiškėjo pateiktų 2011 m. turto vertinimo ataskaitų pažymų nevertins, nes jos neatitinka įrodymų leistinumo kriterijaus, nutartyje padarė ir lyginamąją 2011 m. ir 2014 m. kainų analizę teigdamas, kad prie 2014 m. kreditorių susirinkimo nustatytų kainų pridėjus PVM, skirtumas tarp 2011 m. turto vertinimo ataskaitų pažymose ir kreditorių susirinkime nustatytų kainų išnyktų. Tokia išvada yra nepagrįsta, kadangi 2011 m. pažymose nurodytos turto vertės yra taip pat be PVM.Teismo išvada, kad pareiškėjo nurodyti turto vertinimo ataskaitų trūkumai grindžiami asmenine jo nuomone yra nemotyvuota. Tiek pareiškėjas skunde, tiek jo atstovas teismo posėdyje nurodė visą eilę esminių trūkumų, kurie ataskaitas daro nepatikimomis ir abejotinomis. Pvz., turto, esančio (duomenys neskelbtini), vertinimo ataskaitoje šis turtas, kurio plotas 322, 84 kv. m., lygintas su objektais, kurių plotas 49,29 kv. m. ar 77,76 kv. m. nenurodant net šių objektų adresų. Turto, esančio (duomenys neskelbtini), kurio plotas 1121, 67 kv. m., rinkos vertė nustatyta lyginamaisiais objektais pasirinkus turtą, kurio plotai 690 kv. m., 411 kv. m., 148 kv. m., 252 kv. m. Dar daugiau – turto, esančio (duomenys neskelbtini), kurio plotas 1784 kv. m. rinkos vertė buvo nustatyta lyginant jį su objektais, kurių plotai 43 kv. m. ir 47 kv. m. Teismas nepateikė jokių motyvų dėl to, kad turto vertinimo ataskaitas užsakė ne BUAB „Lodena“ bankroto administratorius, o didžiausias kreditorius, kuris yra ir vienų iš parduodamų patalpų nuomininkas – „Swedbank“, AB.

Turto kainos ir pardavimo tvarkos nustatymas yra kreditorių susirinkimo, o ne teismo kompetencija. Teisės aktai nenustato privalomos turto įvertinimo procedūros prieš kainų tvirtinimą kreditorių susirinkime. Šioje byloje, prieš įkeisto turto kainų nustatymą, kreditorių susirinkimui buvo pateiktos turto vertinimo ataskaitos.Teismas turi tik patikrinti, ar skundžiamas kreditorių susirinkimo nutarimas yra pagrįstas, teisingas, ar nepažeidžia kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. BUAB „Lodena“ bankroto administratorius, atsižvelgdamas į pateiktas turto vertinimo ataskaitas, pasiūlė balsuoti už tai, kad pradinė turto pardavimo varžytynėse kaina būtų 20 proc. didesnė, nei turėtų būti, jei turtas būtų pardavinėjamas CPK reglamentuojamo vykdymo proceso metu. Nei apeliantas, nei kuris nors kitas kreditorius alternatyvių pasiūlymų dėl turto kainų nustatymo nepateikė. Kreditorių susirinkimo nutarimas priimtas absoliučia balsų dauguma, todėl jis laikytinas teisėtu ir pagrįstu.Turto rinkos vertę apsprendžia ne vertintojų išvados, o parduodamo turto paklausa. 2011 m. lapkričio 14 ir 2012 m. balandžio 23 d. turėjo įvykti BUAB „Lodena“ nuosavybės teise priklausančio ginčo turto savanoriški aukcionai, tačiau jie neįvyko dėl to, kad ginčo turtu niekas nesidomėjo ir neįsiregistravo nei vienas potencialus pirkėjas.Teismas teisingai pažymėjo, kad už 2011 m. turto vertinimo ataskaitose nurodytą turto kainą turtą buvo bandoma parduoti du kartus, tačiau tai, kad neatsirado nei vieno potencialaus pirkėjo, tik patvirtina, kad 2011 m. nustatyta vertė neatitinka realios situacijos ir yra per didelė. Apeliantas nepagrįstai teigia apie 2014 m. vertinimo ataskaitų esminius trūkumus. Vertinimo ataskaitose aiškiai nurodyti lyginamųjų objektų adresai, o tais atvejais, kai lyginami objektai yra skirtingo ploto, turtas vertinamas atsižvelgiant į šiuos skirtumus.Tai, kad apelianto netenkina pirmosios instancijos teismo išvados, padarytos, įvertinus byloje esamus įrodymus, nereiškia, kad teismas šiuos įrodymus įvertino netinkamai.

Teismas pagrįstai pripažino, kad 2011 m. turto vertinimo pažymos neatitinka Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatų. Įrodymų leistinumas nepriklauso nuo to, kokiu tikslu šie įrodymai teikiami, todėl apelianto teiginiai, kad turto vertinimo ataskaitos buvo teikiamos tikslu įrodyti vertės skirtumus, yra nepagrįsti.Turto ir verslo vertinimo įstatymo 23 str. numatyta, jog turto arba verslo vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol Priežiūros įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties šio įstatymo 22 str. nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme. Nagrinėjamu atveju turto vertinimo ataskaitos nėra nuginčytos, todėl joms taikytina teisingumo prezumpcija.Aplinkybės, jog užsakovą ir turto vertintoją sieja bendradarbiavimo santykiai, pačios savaime nesuteikia pagrindo abejoti ataskaitoje pateiktų duomenų dėl ginčo turto vertės teisingumu. Be to, pareiškėjas buvo vienintelis kreditorius, balsavęs prieš tokių turto pardavimo kainų nustatymą, todėl nepagrįstas jo teiginys, kad „Swedbank“, AB vienašališkai priėmė sprendimą dėl pradinių turto kainų nustatymo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje kilęs ginčas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo nustatyta įkeisto nekilnojamojo turto pardavimo tvarka ir kaina, teisėtumo.

Dėl bankrutuojančios įmonės kreditorių nutarimų priėmimo

ĮBĮ normos kreditorių susirinkimui paveda spręsti esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus. Bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Dėl to bankroto procedūras vykdo ne pavieniai kreditoriai, o jų visuma (kreditorių susirinkimas ar kreditorių komitetas, jeigu toks yra sudaromas). Tik kreditorių visuma sprendžia tokius esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, kaip administratoriaus veiklos kontrolė, bankrutuojančios įmonės ūkinė komercinė veikla, įmonės likvidavimas, parduodamo turto pardavimo kainos tvirtinimas (ĮBĮ 23 str.). Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (ĮBĮ 24 str.). Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius klausimus. Atskirų kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011).

Kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo reikalavimus (ĮBĮ 21 str. 2 d. 1 p.). Nustatyta teisė garantuoja kreditoriui galimybę dalyvauti tvarkant bankrutuojančios įmonės reikalus, taip pat užtikrina galimybę ginti savo interesus. Tokia kreditoriui suteikta teisė reiškia ne tik tai, kad ji įgyvendinama kiekvieno kreditoriaus nuožiūra, bet ir tai, jog turi būti laikomasi šiame įstatyme nustatytų procedūrų, nepažeidžiant bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių teisių. ĮBĮ 24 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kreditorių susirinkimo nutarimai privalomi visiems kreditoriams, tačiau kreditorius, nesutikdamas su kreditorių susirinkimo nutarimais, turi teisę apskųsti juos teismui (ĮBĮ 21 str. 2 d. 3 p., 24 str. 5 d.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo reikia patikrinti, ar buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2007), nes šie procedūrų veiksmai reikšmingi ir gali lemti neteisėtų nutarimų priėmimą.

Dėl bankrutuojančios įmonės turto pardavimo kainos nustatymo

Bankrutuojančios įmonės turto pardavimo kainos nustatymas – tai išimtinai įmonės kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtinas klausimas (ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktas). ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, numatanti, jog įmonės nekilnojamasis ir įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, yra bendrą taisyklę dėl įmonės nekilnojamojo ir įkeisto turto pardavimo būdo įtvirtinanti norma. Įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai detaliai nereglamentuoja bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo kriterijų. Įmonės bankroto proceso metu vykdant įmonės priverstinio likvidavimo procedūras, siekiama kuo didesnio visų kreditorių reikalavimų patenkinimo, taip pat visų kreditorių interesų pusiausvyros užtikrinimo. Todėl kreditorių susirinkimo patvirtinta įmonės turto pardavimo kaina turi būti reali, atitikti tikrąją jo rinkos vertę. Jeigu visi įmonės kreditoriai sutinka su pasiūlyta pradine turto pardavimo kaina ar pardavimo būdu bei tvarka, parduodamo turto įvertinimo gali būti ir nereikalaujama. Tačiau jeigu dėl įmonės turto pardavimo kainos, būdų ar tvarkos kyla ginčas, įmonės bankroto administratorius paprastai turėtų organizuoti parduodamo turto įvertinimą. Taigi, teisės aktais parduodamo įkeisto turto vertę ir tvarką nustatyti pavesta kreditorių susirinkimui, t. y. patiems bankrutavusios įmonės kreditoriams, kurie labiausiai suinteresuoti turto pardavimu už didžiausią įmanomą kainą ir kuo didesniu savo finansinių reikalavimų patenkinimu. Vadinasi, svarbiausias vaidmuo aptariamais klausimais tenka kreditorių susirinkimui, kurio nutarimai priimami balsų dauguma ir privalomi visiems kreditoriams (ĮBĮ 24 str.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2053/2011, 2014 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1782/2014). Kilus ginčui tarp kreditorių dėl priimto kreditorių susirinkimo nutarimo šiuo klausimu, ginčą sprendžia teismas, pagal proceso įstatymo reikalavimus tirdamas ir vertindamas byloje esančius įrodymus. Tokiose bylose svarbu nustatyti, ar ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatyta bankrutavusios įmonės turto pardavimo tvarka ir kaina yra ekonomiškai pagrįstos ir geriausiai atitinka visų kreditorių teisėtus lūkesčius bei interesus patenkinti savo finansinius reikalavimus (ĮBĮ 34, 35 str.). Teismas, nustatęs tiek esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, tiek tai, kad priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių teisėtus interesus, turi panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2012). Tokį sprendimą teismas priima, pavyzdžiui, tokiais atvejais, kai nustatyta pradinė turto pardavimo kaina ar parinktas turto pardavimo būdas yra aiškiai neprotingi bei nesąžiningi (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-349/2012).

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2014 m. gegužės 9 d. įvyko BUAB „Lodena“ kreditorių susirinkimas, kuriame dalyvavo kreditoriai, kurių finansiniai reikalavimai sudaro 96,7584 proc. visų teismo patvirtintų bendrovės kreditorių reikalavimų sumos. Kreditorių susirinkimas 2 darbotvarkės klausimu, „už“ balsuojant 72, 2180 proc. kreditorių balsų, „prieš“ – 24,5404 proc. balsų, nutarė įkeistą nekilnojamąjį turtą parduoti varžytynėse; nustatyti pradines turto pardavimo kainas pirmosioms varžytynėms: (duomenys neskelbtini) esančių pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir valstybinio žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuomos teisės – 790 000 Lt, (duomenys neskelbtini) esančių poilsio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo aikštelės unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir valstybinio žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuomos teisės – 1 200 000 Lt, (duomenys neskelbtini) esančių pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinio žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuomos teisės – 2 090 000 Lt; nepardavus turto pirmosiose varžytinėse ir įkaito turėtojui atsisakius perimti įkeistą turtą, antrosioms varžytinėms pradinę turto pardavimo kainą nustatė 80 proc. pirmųjų varžytynių kainos. Tokia turto pardavimo kaina buvo nustatyta kreditorių susirinkimui pritariant bankroto administratoriaus pasiūlymui, pateiktam atsižvelgus į nepriklausomų turto vertintojų 2014 m. turto vertinimo ataskaitas, atliktas vieno iš kreditorių – „Swedbank“, AB užsakymu.

Apelianto argumentai, kuriais grindžiamas skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumas, siejami su nustatyta per maža parduodamo turto verte dėl to, kad 2011 m. tas pats turtas buvo įvertintas iš viso 810 000 Lt didesne verte ir galimu turto vertintojų neobjektyvumu dėl to, kad turto vertinimą užsakė vienas iš kreditorių.

Remiantis bendrąja įrodinėjimo pareigos tarp šalių paskirstymo taisykle (CPK 178 str.), apeliantas turi pareigą įrodyti savo argumentų pagrįstumą. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant, tačiau galutinį sprendimą dėl bylai reikšmingų aplinkybių nustatymo priima teismas, vadovaudamasis laisvo įrodymų vertinimo principu (CPK 185 str.).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog apeliantas iš esmės neįrodinėjo kitokios rinkos vertės, nei buvo nustatyta 2014 m. turto vertintojų ataskaitose, o tik pateikė 2011 m. turto vertės nustatymo pažymas, kuriomis remdamasis teigė, kad turto vertintojų nustatyta rinkos vertė neatitinka realios rinkos vertės. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyminis reglamentavimas lemia, kad turto vertinimą gali atlikti tik reikiamą turto vertintojo kvalifikaciją turintis asmuo, kuris turi vadovautis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais principais, tame tarpe teisingumo, protingumo, sąžiningumo, vertinimo objektyvumo ir nepriklausomumo. Šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta turto ataskaitos teisingumo prezumpcija, lemianti, kad joje nurodyti duomenys yra teisingi, kol LR Vyriausybės įgaliota atlikti turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių valstybinę priežiūrą įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme. Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs dėl turto vertintojų ir turto vertinimo užsakovų santykio sprendžiant nustatytos turto rinkos vertės teisingumo klausimą ir nurodęs, jog komercinio banko ir turto vertinimo įmonės bendradarbiavimo faktas turto vertės nustatymo srityje pats savaime nepaneigia šios įmonės parengtose turto vertės nustatymo dokumentuose pateiktų duomenų apie vertinamo turto rinkos vertę teisingumo (Lietuvos apeliacinio teismo2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1361/2012). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų apie kreditoriaus „Swedbank“, AB, užsakiusio jam įkeisto turto vertinimą, ir turto vertintojų – tarptautinės nekilnojamojo turto konsultacijų bendrovės Šiaurės Europoje ir Baltijos šalyse „Newsec“ bendradarbiavimo faktus. Kitų aplinkybių, lemiančių galimą turto vertinimo neskaidrumą, byloje taip pat nėra, vadinasi, nėra pagrindo abejoti turto rinkos vertės nustatymo objektyvumu.

Apelianto teiginius apie 2014 m. turto vertinimų ataskaitų esminius trūkumus dėl nenurodytų lyginamųjų objektų adresų ir skirtingo lyginamųjų objektų ploto paneigia bylos medžiaga: 2014 m. turto vertinimo ataskaitose lyginamųjų objektų adresai nurodyti yra (t. 1, b. l. 99, 172, t. 2, b. l. 73, 78), o atsižvelgiant į tai, kad lyginamieji objektai yra nevienodi pagal plotą, nustatant vertinamo turto rinkos vertę į šiuos skirtumus atsižvelgta (t. 1, b. l. 93-95, 167-168, t. 2, b. l. 68-69). Pažymėtina, kad vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad lyginamieji objektai gali skirtis ir kitais reikšmingais rodikliais – geografinės padėties, privažiavimo, automobilių statymo, turto būklės, baigtumo, infrastruktūros ir kt. Į šiuos skirtumus taip pat atsižvelgiama nustatant atitinkamo turto rinkos vertę.

Atskirojo skundo teiginiai, kad 2011 m. turto vertinimo pažymose nustatyta turto vertė nurodyta be PVM, laikytini neįrodytais, kadangi bylos medžiaga patvirtina (t. 1, b. l. 28-33), jog šiose pažymose apskritai nėra įrašo, iš kurio būtų galima spręsti, ar kaina nurodyta su įskaičiuotu PVM, ar be PVM. Be to, apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog BUAB „Lodena“ turtas už 2011 m. turto vertinimo pažymose nustatytas rinkos kainas buvo pardavinėjamas viešo aukciono būdu 2011 metais ir 2012 metais, tačiau aukcionai pripažinti neįvykusiais, nes nebuvo nei vieno įregistruoto potencialaus pirkėjo.

Minėta, kad kreditorių susirinkimui priimant nutarimą dėl įmonės turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo, šiuo nutarimu turi būti nustatyta tokia turto pardavimo tvarka bei kaina, kad atitiktų tiek įmonės, tiek ir daugumos kreditorių interesus patenkinti kuo didesnę dalį savo finansinių reikalavimų. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, taip pat 2014 m. turto vertinimo ataskaitose nurodytą BUAB „Lodena“ turto rinkos vertę, 2014 m. gegužės 9 d. ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatyta parduodamo įmonės turto kaina laikytina atitinkančia tiek bankrutuojančios įmonės, tiek jos kreditorių teisėtus interesus (CPK 3 str. 6 d., 722 str. 1 d.). Šis turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymas pripažintinas ekonomiškai pagrįstu bei atitinkančiu bendruosius teisės principus (CK 1.5 str.). Taigi, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad BUAB „Lodena“ kreditorių susirinkimas 2014 m. gegužės 9 d. nutarimu 2 darbotvarkės klausimu nustatė ekonomiškai pagrįstą ir kreditorių interesus atitinkančią turto pardavimo kainą; kreditorių susirinkimo organizavimo ir sprendimų priėmimo procedūrų pažeidimų nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino kreditoriaus (apelianto) skundo dėl 2014 m. gegužės 9 d. kreditorių susirinkimo nutarimo 2 darbotvarkės klausimu pripažinimo negaliojančiu.

Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. nutarties, nenustatė pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 1 dalyje bei 330 straipsnyje, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais. Teismas taip pat nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 338 str.). Todėl atskirasis skundas netenkinamas, o Kauno apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.