Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo F. A. (F. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. A. ieškinį atsakovui F. A. dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo ir žemės sklypo dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo notarė Snieguolė Kaplerienė.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

10. Trečiasis asmuo notarė Snieguolė Kaplerienė atsiliepimo į apeliacinį skundą per teismo nustatytą terminą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Pagal Civilinio proceso kodekso 301 straipsnio 1 dalį apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas. Šio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

12. Nagrinėjamu atveju apeliantas F. A. ginčija tik tą sprendimo dalį, kuria pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančia 2014 m. kovo 13 d. žemės sklypo dovanojimo sutartį, patvirtintą Vilniaus m. 37-ojo notaro biuro notarės Snieguolės Kaplerienės bei įpareigojo atsakovą F. A. grąžinti ieškovei D. A. žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl apskųstosios teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnis). Dėl kitos sprendimo dalies teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

13. Byloje nustatyta, kad ieškovė D. A. 2013 m. lapkričio 11 d. sudarė su sūnumi atsakovu F. A. išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, patvirtintą Vilniaus m. 37-ojo notaro biuro notarės Snieguolės Kaplerienės, notarinio registro Nr. SK-7621, kuria perdavė atsakovui asmeninės nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą: 1) pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini); 2) pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 3) pastatą – stoginę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 4) pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 5) kitus statinius (inžinerinius) – kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); 6) žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

14. Taip pat ieškovė su atsakovu 2014 m. kovo 13 d. sudarė dovanojimo sutartį (notarinio registro Nr. SK-2473), kuria atsakovui neatlygintinai perdavė žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

15. Pateikusi ieškinį, ieškovė prašė sudarytą Išlaikymo iki gyvos galvos sutartį nutraukti, nes atsakovas nevykdė įsipareigojimo pilnai ją išlaikyti, o Dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia, tvirtindama, kad šis sandoris neatitiko jos valios, pažymint, kad tikroji ieškovės valia yra palikti nekilnojamąjį turtą lygiomis dalimis abiem sūnums.

16. Pirmosios instancijos teismas visiškai patenkinęs ieškovės ieškinį, nurodė, kad ieškovei nepageidaujant priimti iš atsakovo išlaikymo, egzistuoja pagrindas nutraukti sudarytą Išlaikymo iki gyvos galvos sandorį ir taikyti restituciją.

17. Spręsdamas dėl Dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, teismas padarė išvadą, kad ieškovė įrodė, jog atsakovas siekė padidinti pagal Išlaikymo sutartį perduoto turto masę, o tai neatitiko jos valios, nes ji siekė sukurti turto padalinimo santykius, bet ne dovanojimo teisinius santykius. Dėl to, šį sandorį pripažino pagal Civilinio kodekso 1.90 straipsnį negaliojančiu ab initio bei taikė restituciją.

18. Apeliantas nesutikdamas su priimtu sprendimu dalyje dėl Dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tvirtina, kad ieškinys turėjo būti atmestas, nes ieškovė nepasirinko konkretaus pagrindo, t. y. nebuvo apsisprendusi ar sudarydama Dovanojimo sutartį ji buvo apgauta, ar visgi pati suklydo. Taip pat, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta jokių objektyvių įrodymų, jog sudarydama Dovanojimo sutartį ieškovė suklydo.

Dėl ginčo sandorio negaliojimo pagrindų

19. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nustatė, kad ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti Dovanojimo sutartį negaliojančia, keliais sandorių negaliojimo pagrindais – Civilinio kodekso 1.90 straipsniu (dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu), Civilinio kodekso 1.91 straipsniu (dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu).

20. Vertindamas byloje esančius įrodymus bei nustatytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovė sudarė Dovanojimo sutartį dėl apgaulės, tačiau teismo vertinimu, sudaryta Dovanojimo sutartis neatitinka ieškovės valios, nes ji siekė sukurti turto padalinimo santykius, t. y. padalinti turimą turtą abiem sūnums lygiomis dalimis, bet ne padovanoti ginčo sklypą atsakovui. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas Dovanojimo sandorį, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovo, pripažino negaliojančiu pagal Civilinio kodekso 1.90 straipsnį. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nesutinka su teismo išvada, kad ginčijama Dovanojimo sutartis neatitiko ieškovės valios, dėl ko reiktų traktuoti, ieškovę suklydus dėl esmės.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu Civilinio kodekso 1.90 straipsnio 1 dalies pagrindu

21. Sandoris civilinėje teisėje yra valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam rezultatui pasiekti. Kiekvieno žmogaus valios veiksmo priežastis yra jo ūkiniai, ekonominiai, buitiniai, kultūriniai ir kiti poreikiai. Jie nulemia norą sudaryti sandorį. Šis žmogaus noras sudaryti sandorį vadinamas jo vidine valia. Jai susidaryti (susiformuoti) svarbią reikšmę turi tikslas ir motyvai. Netiksliai arba iškreiptai išreiškus vidinės valios turinį, gali atsirasti kliūčių sudaryti sandorį arba kilti ginčų tarp sandorio dalyvių dėl jo galiojimo. Dėl šių priežasčių pripažįstama, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų.

22. Pagal Civilinio kodekso 1.90 straipsnį dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus jo sudarymo metu (Civilinio kodekso 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (Civilinio kodekso 1.90 straipsnio 4 dalis). Suklydimo nėra pagrindo vertinti kaip turinčio esminę reikšmę, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis).

23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad Civilinio kodekso 1.90 straipsnio taikymui būtina nustatyti, jog asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016 25, 33 punktus ir juose nurodomą kasacinio teismo praktiką). Sandorio šalies individualios savybės (amžius, sveikata, išsilavinimas, verslo ir kitokia praktika ir kita) yra svarbios, kai vertinama, ar asmuo be suklydimo suvokė ar galėjo suvokti sandorio sudarymui svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-695/2017, 63 punktas).

24. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog dovanojimo sutartis neatitiko ieškovės valios, nes ji siekė sukurti turto padalinimo santykius, bet ne dovanojimo teisinius santykius. Ginčijamame sprendime teismas konstatavo, kad ieškovė įrodė, kad tiek Išlaikymo, tiek Dovanojimo sutartį ji sudarė nesuprasdama lietuvių kalbos ir sandorių prasmės, įtikinta atsakovo, kad tokių sandorių sudarymas yra ieškovės nuosavybės teisių atkūrimo į žemę proceso dalis, pasitikėdama sūnumi, būdama senyvo amžiaus, kas turėjo lemiamos reikšmės dėl jos suklydimo ir sudaro pagrindą pripažinti Dovanojimo sutartį negaliojančia Civilinio kodekso 1.90 straipsnio pagrindu.

25. Pažymėtina, kad ieškovė procesiniuose dokumentuose iš esmės išdėsto skirtingą poziciją dėl savo valios, sudarant ginčijimą sandorį, suvokimo. Viena vertus, ieškovė tvirtina, kad Dovanojimo sutartis buvo Išlaikymo iki gyvos galvos tąsos rezultatas, kita vertus, jog ieškovė siekė turimą turtą padalinti abiem sūnums lygiomis dalimis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė dublike aiškiai nurodo ko tikėjosi, t. y. kad atsakovas ją pilnai išlaikys, taip pat, jog šie jos lūkesčiai iš esmės buvo paneigti.

26. Pirmosios instancijos teismas aiškindamasis aplinkybes dėl tikrosios ieškovės valios, nustatė, kad ieškovė yra itin garbaus amžiaus, nesupranta lietuvių kalbos, kalba lenkiškai, mažai rusiškai, pasitikėjo sūnumi, dėl to nesigilino į sudaryto sandorio esmę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tarp anksčiau sudarytos Išlaikymo iki gyvos galvos sutarties ir ginčijamos Dovanojimo sutarties yra trumpas laiko tarpas (apie 4 mėnesius). Pažymėtina, kad byloje Išlaikymo iki gyvos galvos sutartis nebuvo ginčijama tuo pagrindu, kad ieškovei nebuvo aiški esmė dėl lietuvių kalbos nemokėjimo. Ieškovė prašė ją nutraukti, nes išsikėlė gyventi pas savo anūką (kito sūnaus R. A. sūnų) ir nebesinaudojo atsakovo pagalba, taip pat tvirtindama, kad ir pats atsakovas ja nesirūpina. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ieškovei lietuvių kalbos nemokėjimas netrukdė suprasti sandorių sudarymo esmę.

28. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsiliepime į ieškinį, notarė nurodė, kad ji atidžiai ir rūpestingai išaiškino tiek ieškovei, tiek atsakovui, kokia yra Dovanojimo sutarties prasmė ir pasekmės. Taip pat pažymėjo, kad ieškovės ketinimas ir valia buvo perleisti turtą neatlygintinai sūnui, kuris ja rūpinosi, t. y. atsakovui. Kaip minėta, 2018 m. liepos 27 d. teismo posėdžio metu, ieškovė nurodė, kad pas notarą buvo kalbėta tik lietuviškai, todėl ji nieko nesuprato, tačiau tokius ieškovės paaiškinimus paneigia notarės parodymai.

29. Teismo posėdžio metu bei atsiliepime į ieškinį notarė nurodė, kad puikiai kalba šnekamąja rusų kalba, todėl su klientais, kuriems lengviau suprasti visas sandorio detales ir esmę jiems suprantama rusų kalba, notarė bendrauja rusiškai. Atsiliepime taip pat nurodyta, kad ieškovė nepageidavo rašytinio sutarties vertimo į rusų kalbą, o sutarties pasirašymo metu nepageidavo vertėjo dalyvavimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, netikėti ar kritiškai vertinti notarės paaiškinimus, nėra teisinio pagrindo. Dovanojimo sutartyje nurodyta, kad ši sutartis šalių suprasta dėl turinio, pasekmių ir, kaip atitinkanti jų valią, priimta bei pasirašyta. Šias aplinkybes šalys patvirtino savo parašais Dovanojimo sutartyje, ieškovė savo ranka atliko įrašą, nurodydama, kad suprato sutartį. Nagrinėjamu atveju į bylą nebuvo pateikti priešingi įrodymai, paneigiantys notarės atliktus veiksmus, atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su teismo išvada, kad ieškovei galėjo būti nežinoma sudaromo sandorio esmė.

30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad tarp anksčiau sudarytos Išlaikymo iki gyvos galvos sutarties ir ginčijamos Dovanojimo sutarties yra trumpas laiko tarpas (apie 4 mėnesius). Pažymėtina, kad byloje Išlaikymo iki gyvos galvos sutartis nebuvo ginčijama tuo pagrindu, kad ieškovei nebuvo aiški esmė dėl lietuvių kalbos nemokėjimo. Ieškovė jos neginčijo tuo pagrindu, kad nesuprato jos esmės dėl lietuvių kalbos nemokėjimo, tačiau prašė ją nutraukti, motyvuodama tuo, kad išsikėlė gyventi pas savo anūką (kito sūnaus R. A. sūnų) ir nebesinaudojo atsakovo pagalba, taip pat tvirtindama, kad ir pats atsakovas ją nesirūpina. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė vieno sandorio esmę dėl lietuvių kalbos nemokėjimo suprato, darytina išvada, jog ieškovei lietuvių kalbos nemokėjimas netrukdė suprasti ir kitų sandorių sudarymo esmę.

31. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju atsižvelgtina ir į ieškovės elgesį bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu – ieškovė dėstė savo poziciją bei argumentus, todėl vertintina, kad ji suvokė tiek sudaromo sandorio esmę, tiek savo tikslus, o poziciją dėl sudaryto sandorio teisėtumo galimai nulėmė aplinkybės, susiklosčiusios po Dovanojimo sutarties sudarymo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės nurodyti argumentai dėl to, jog jai nebuvo paaiškinta sudaromo sandorio esmė, kad ji nesuprato sandorio esmės dėl lietuvių kalbos nemokėjimo, atmestini, kaip nepagrįsti bei neįrodyti, nes iš byloje nustatytų aplinkybių, matyti, kad notarė šalims išaiškino sudaromos sutarties esmę rusų kalba, taigi ieškovei buvo žinoma, kokią jį sutartį sudaro, sutarties tekstas buvo suprastas, priimtas bei pasirašytas.

32. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Dovanojimo sutarties sudarymo metu ieškovei iš artimųjų giminaičių galėjo būti nurodomos tik detalės, kurios buvo naudingos atsakovui, o kadangi ieškovė labai pasitikėjo sūnumi, todėl neįsigilino į notarės rusų kalba teikiamus aiškinimus dėl sandorio esmės. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip matyti, notarės rekomendavimu ir šalių prašymu, sutarties sudarymo metu dalyvavo liudytoja D. Č., kuri stebėjo visą sutarties pasirašymo eigą bei savo parašu patvirtino ieškovės apsisprendimo tvirtumą. Nors šiuo atveju, ieškovė nurodo, kad minėtos liudytojos nepažinojo, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tai tik patvirtina liudytojos nesuinteresuotumą ir nešališkumą bei paneigia atsakovo siekį suklaidinti ar apgauti ieškovę, ypač, kai byloje nenustatyta, kad liudytoja buvo suinteresuota, jog ieškovė sudarytų ginčijamą sandorį. Teisėjų kolegijos manymu, nagrinėjamu atveju nepaneigta, kad ieškovės valia buvo būtent padovanoti turtą neatlygintinai vienam sūnui, tačiau, kaip jau minėta, ieškovei apsigyvenus pas kito savo sūnaus šeimą, tvirtinant, kad atsakovas jos neišlaikė, ji apsigalvojo dėl padovanoto turto ir, tikėtina, būtent dėl to ir siekia turtą susigrąžinti. Be to, šiuo atveju atsižvelgtina ir į notarės argumentus, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas sandorio sudarymo metu buvo veiksnūs, elgėsi adekvačiai, uždavinėjo klausimus bei patys pasirašė sutartį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti motyvai leidžia daryti išvadą, kad ieškovė neįrodė savo teiginių, kad ji sudarydama sutartį siekė ir šį turtą perleisti su sąlyga, kad ji sūnaus bus išlaikoma iki gyvos galvos, ar nesuprato dovanojimo sandorio esmės, patikimais įrodymais, o aplinkybių visumos vertinimas iš esmės juos (teiginius) paneigia (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnis).

33. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad nagrinėjamu atveju, labiau tikėtina, jog žemės sklypas, kuris buvo perleistas apeliantui pagal Dovanojimo sutartį, buvo padovanotas dėl to, kad jis atsakovo dėka buvo atkurtas ir jo pastangomis tvarkomas, o ne dėl to, jog atsakovas siekė padidinti pagal Išlaikymo sutartį perduoto turto masę. Pažymėtina, kad materialinės naudos, sudarius dovanojimo sandorį, negavimas nesudaro prielaidų dovanojimo sandoriui ginčyti, juolab, kad byloje nėra pateikta jokių tai paneigiančių įrodymų, t. y. byloje vienareikšmiškai nenustatyta, jog atsakovas neišlaikė ieškovės, atvirkščiai, teismas konstatavo, kad iki ieškovė persikraustė gyventi pas anūką, būtent atsakovas ja rūpinosi ir išlaikė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, ieškovė neįrodė esminio suklydimo fakto, kaip pagrindo ieškiniui tenkinti ir Dovanojimo sandoriui pripažinti negaliojančiu.

34. Kaip minėta, asmens dėl suklydimo sudaromi sandoriai yra priskiriami sandorių, turinčių valios trūkumų, kategorijai. Sandorio šalies elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip suklydimas tik tada, jeigu analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus nebūtų sudaręs sandorio tokiomis pat sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis (Civilinio kodekso 1.90 straipsnio 4 dalis). Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, o pripažinti sandorį negaliojančiu galima tik dėl esminio suklydimo.

35. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta ir dėl protingumo kriterijų taikymo (Civilinio kodekso 1.5 straipsnis), t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį būtina įvertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo, sutarties laisvės bei asmenų lygiateisiškumo principai lemia, kad kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Tokiu atveju suklystama dėl pačios šalies kaltės, todėl sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų antrosios sandorio šalies, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai išreiškia tikrąją šalies valią, interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-27 nutartis c. b. Nr. 3K-3-531/2009). Pripažįstama, kad suklydimui įvertinti taip pat būtina atsižvelgti į asmenines sutarties šalies, kuri teigia suklydusi, savybes, jos padėtį, amžių, išsilavinimą ir pan.

36. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė sudarydama ginčijamą sutartį siekė ne padovanoti turtą vienam atsakovui, o ketino sandoriu padalinti turtą abiem sūnums lygiomis dalimis, todėl ši aplinkybė, teismo vertinimu, taipogi sudaro pagrindą pripažinti negaliojančia Dovanojimo sutartį. Su tokiais argumentais, teisėjų kolegija nesutinka ir pažymi, kad tokia teismo išvada prieštarauja padarytai išvadai dėl ieškovės valios padovanoti turtą su išlaikymu iki gyvos galvos. Jeigu ieškovė, dovanodama žemės sklypą atsakovui, turėjo siekį, kad atsakovo ji bus išlaikoma, tai jos nurodytas antras siekis – sandoriu padalinti turtą tarp sūnų, prieštarauja logikai.

37. Pirmosios instancijos teismas prieš padarydamas išvadą, kad ieškovė siekė sukurti turto padalinimo, bet ne dovanojimo teisinius santykius, skundžiamame sprendime nagrinėjo ieškovės turto padalinimo tarp jos sūnų (atsakovo F. A. ir R. A.) lygybės klausimą. Teismas konstatavo, kad byloje nustatyta, jog ieškovė 2002 m. liepos 29 d. Dovanojimo sutartimi padovanojo R. A. žemės sklypą bei namą, esančius (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad R. A. padovanoto žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 51 917 Eur, kuri 2006 m. lapkričio 10 d. nustatyta masinio vertinimo būdu. Sklypo plotas – 0,5900 ha, o atsakovui dovanoto sklypo plotas yra plotas 3,7000 ha, VĮ Registrų centras skelbiama vidutinė rinkos vertė – 56 186 Eur (vidutinės rinkos vertės nustatymo data: 2014 m. kovo 4 d.). Šis žemės sklypas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), sukėlė pagrindinį ginčą byloje dėl padalinto turto vertės lygybės. Iš to darė išvadą, kad nors ieškovės sūnums padovanoti žemės sklypai yra skirtingo ploto, tačiau šių sklypų vidutinė rinkos vertė jų dovanojimo metu buvo iš esmės vienoda.

38. Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovės pasirinkti savo teisių gynimo būdai dėl Dovanojimo sutarties ginčijimo motyvų yra prieštaraujantys vienas kitam, t. y. vienas kitą eliminuoja, tačiau atsižvelgiant į pirmos instancijos teismo motyvus ir į apelianto skundo argumentus, kolegija pasisako ir dėl valios padalinti turtą lygiai tarp apelianto ir jo brolio. Sutiktina su apelianto nurodomais argumentais, kad palyginus vien aukščiau nurodytus abu dovanojimo sandorius (nutarties 42 punktas), galima daryti pagrįstą išvadą, kad ieškovės valia padalinti turimą turtą tarp sūnų po lygiai sudarius ginčijamą Dovanojimo sutartį pažeista nebuvo.

39. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju, yra būtina atsižvelgti ir į kitas byloje paaiškėjusias aplinkybes. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog ieškovė atsakovo broliui R. A., padovanojo ne tik žemės sklypą, bet ir namą, esantį tuo pačiu adresu (duomenys neskelbtini). Taip pat nepasisakė dėl 0,2500 ha, 90 156 Eur vertės žemės sklypo, kuris, remiantis apelianto paaiškinimais, šiuo metu jau yra padalintas į du žemės sklypus, buvusius tame pačiame (duomenys neskelbtini), kurį 2008 metais ieškovė padovanojo T. A., R. A. sūnui. Iš to darytina išvada, kad byloje esantys duomenys (VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašai) patvirtina, kad iki ginčo žemės sklypo atkūrimo, ieškovė R. A. šeimai neatlygintinai perdavė (padovanojo) nekilnojamojo turto, kurio bendra vertė jo perleidimo metu siekė apie 140 000 Eur. Be to, pažymėtina ir tai, kad, kaip triplike nurodė atsakovas, byloje nebuvo aptartas dar vienas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Šį 0,4652 ha žemės sklypą, ieškovė 2007 m. kovo 28 d. pirkimo pardavimo sutartimi pardavė savo anūkei, atsakovo dukrai I. A.. Šioje vietoje, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nurodytas žemės sklypas tuo pačiu laikotarpiu (2007 – 2008 m.) atsakovo dukrai buvo parduotas, o ne padovanotas, kaip paminėtas 0,25 ha žemės sklypas kitam anūkui T. A.. Šių atsakovo nurodytų aplinkybių ieškovė neginčijo. Teisėjų kolegija, taip pat pastebi, kad apeliantas pagrįstai vadovaujasi nekilnojamojo turto rinkos vertėmis, buvusiomis jo perleidimo metu, o ne kurios egzistuoja bylos nagrinėjimo metu, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad turtas po perleidimo buvo pagerintas, atitinkamai jo vertė pakito, dėl to vadovautis rinkos verte, kuri yra nustatyta šiuo metu, būtų nepagrįsta.

40. Pastebėtina ir tai, kad tuo atveju, jei ginčo žemės sklypas nebūtų atkurtas, atsakovo ir jo šeimos pastangomis, tai jam turėjo likti tik žemės sklypas ir gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais, esantys (duomenys neskelbtini), kurių bendra vertė 21 746,41 Eur (Išlaikymo sutarties 3.1 punktas). Tačiau ir šis turtas atsakovui nebuvo perleistas neatlygintinai, bet su įsipareigojimu išlaikyti ieškovę iki gyvos galvos pagal Išlaikymo sutartį. Teismui nutraukus Išlaikymo iki gyvos galvos sutartį bei taikius restituciją, šis turtas buvo grąžintas ieškovei.

41. Pažymėtina, kad Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (Civilinio proceso kodekso 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Dėl to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, spręsti, jog ieškovė sudarydama Dovanojimo sutartį suklydo, nėra pagrindo.

Dėl procesinės bylos baigties

42. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė neįrodė, jog sudaryta Dovanojimo sutartis neatitinka jos tikrosios valios. Nustačius šias aplinkybes, apelianto apeliacinio skundo argumentai sudaro pagrindą pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apelianto F. A. apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų patirtų pirmosios instancijos teisme

43. Pakeitus teismo sprendimą, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 5 dalis). Kadangi ieškinys tenkintas iš dalies, ieškovei išlaidos priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui - proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 3 dalis).

44. Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 1 dalis).

45. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad už ieškinį, pateikus jį elektroninių ryšių priemonėmis, turėjo būti sumokėtas 1 394 Eur dydžio žyminis mokestis (Civilinio proceso kodekso 80 straipsnio 1 dalies, 1 punktas, 7 dalis ). Ieškovė, pateikdama ieškinį, sumokėjo 150 Eur žyminio mokesčio, o nuo likusios 1 244 Eur žyminio mokesčio dalies mokėjimo buvo atleista Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartimi.

46. Atsižvelgus į bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme rezultatą, į tai, kad ieškinys buvo patenkintas tik 50 proc., ieškovei iš atsakovo priteistina 75 Eur dydžio žyminio mokesčio, sumokėto už ieškinį (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalis); valstybės naudai iš atsakovo priteistina 326 Eur (1 394 Eur - 1 068 Eur) žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo ieškovė buvo atleista (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 1 dalis).

47. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovė, taip pat turėjo 1 100 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų, susijusių su ieškinio, dubliko bei atstovavimu teismo posėdžiuose. Šias išlaidas patvirtina byloje esantys įrodymai. Šios išlaidos atitinka bylos sudėtingumą, apimtį, Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio reikalavimus, todėl atsižvelgiant į atmestų ir tenkintų reikalavimų dalį iš atsakovo ieškovei priteistina 550 Eur bylinėjimosi išlaidos (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalis). Viso ieškovės naudai iš atsakovo priteisiama 625 Eur bylinėjimosi išlaidų.

48. Atsakovas pirmosios instancijos teisme patyrė iš viso 2 565 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, susijusias su atsiliepimo į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, atsiliepimo į ieškinį, tripliko, prašymo Nemėžio seniūnijai parengimą ir pateikimą, konsultacijomis, atstovavimą teismo posėdžiuose, kitų prašymų dėl įrodymų gavimo parengimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į patenkintą ieškinio reikalavimų dalį, Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio reikalavimus, sąžiningumo principą, taip pat į tai, kad ieškovė yra pensininkė, senyvo amžiaus, sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju yra pagrindas sumažinti iš jos atsakovui priteistinas išlaidas iki 1 000 Eur.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme

49. Apeliacinės instancijos teisme atsakovas sumokėjo 150 Eur dydžio žyminį mokestį už apeliacinio skundo pateikimą, o 918 Eur dydžio žyminio mokesčio mokėjimas buvo atidėtas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartimi. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas tenkintas, iš ieškovės atsakovui priteistinas 150 Eur dydžio už apeliacinį skundą valstybei sumokėtas žyminis mokestis. Valstybės naudai iš ieškovės priteistinas 918 Eur dydžio žyminis mokestis, kurio mokėjimas atsakovui buvo atidėtas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 15 d. sprendimo dalį, kuria dovanojimo sutartis pripažinta negaliojančia, panaikinti ir šioje dalyje ieškinį atmesti.

Pakeisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir jį išdėstyti taip:

„Priteisti ieškovei D. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 625 Eur (šeši šimtai dvidešimt penki eurai) bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo F. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Priteisti atsakovui F. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 000 Eur (vienas tūkstantis eurų) bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės D. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Priteisti valstybei iš atsakovo F. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 326 Eur (trys šimtai dvidešimt šeši eurai) žyminį mokestį, mokėtiną už ieškinį, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660“.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui F. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 150 Eur (vienas šimtas penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės D. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti valstybei iš ieškovės D. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 918 Eur (devyni šimtai aštuoniolika eurų) žyminį mokestį, mokėtiną už apeliacinį skundą, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.