Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 11 d. nutarties, kuria iš bylos pašalinti Panevėžio apygardos teismas ir Panevėžio apygardos teismo teisėjas A. G. civilinėje byloje Nr. 2-1517-345/2014 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, Panevėžio apygardos teismui ir Panevėžio apygardos teismo teisėjui A. G. dėl neteisėtos įtakos darymo ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. B. 2013-10-28 kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams Lietuvos Respublikai, Panevėžio apygardos teismui ir Panevėžio apygardos teismo teisėjui A. G. dėl neteisėtais teisėjo ir teismo veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Teigė, jog Panevėžio apygardos teismo 2011 m. liepos 29 d. nutartimi baudžiamojoje byloje yra pažeistos jo teisės, todėl iš atsakovo Lietuvos Respublikos prašoma priteisti 2 559 269 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Skundžiama teismo nutartis priimta pažeidžiant CPK 21 straipsnio reikalavimus, nes šį klausimą išnagrinėjo šališkas teismas.Teismas neteisingai aiškino ir taikė CK 6.272 straipsnio nuostatas, nes tokiu būdu pažeidžiami Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio, 114 straipsnio, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 47 straipsnio 8 dalies, CPK 6 straipsnio, 7 straipsnio, 45 straipsnio reikalavimai, nes teisėjai turi imunitetą tik baudžiamosios ir iš dalies administracinės, tačiau ne civilinės atsakomybės atžvilgiu. Skundžiama teismo nutartimi iš esmės ,,dengiami“ nuo atsakomybės Panevėžio apygardos teismas bei Panevėžio apygardos teismo teisėjas A. G. , neteisėtai įtakojęs ir įtakojantis taip pat ir ,,sufabrikuotos“ baudžiamosios bylos nagrinėjimą Lietuvos teismuose.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Kaip minėta, apelianto ieškovo A. B. skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartimi ieškinyje atsakovais įvardintus Panevėžio apygardos teismą ir Panevėžio apygardos teismo teisėją A. G. pašalino iš šio proceso (civilinės bylos).

Pagal teismų informacinėje sistemoje Liteko esančius duomenis Lietuvos apeliacinis teismas savo nutartyse, priimtose nagrinėjant apeliacines bylas pagal ieškovo A. B. atskiruosius skundus, tai yra 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-796/2012, 2013 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-866/2013, 2013 m. birželio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1683/2013, 2014 m. kovo 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-459/2014, etc., – yra išsamiai paaiškinęs, kad teisėjo imunitetą nuo civilinės atsakomybės, kuri yra kildinama iš jo veiksmų einant teisėjo pareigas, įtvirtina CK 6.272 straipsnio nuostatos, kad sutinkamai su CK 6.272 straipsnio 2 ir 3 dalių normomis žalą (turtinę ir neturtinę), atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės, kad tuo atveju, kai vykdydamas teisėjo pareigas, toks asmuo žalą padaro tyčiniais veiksmais, valstybė, atlyginusi šią žalą, įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę iš jo (CK 6.272 str. 4 d.).

Pirmiau paminėtose nutartyse teismai, atsakydami į apelianto ieškovo A. B. argumentus, kurie pateikiami taip pat ir šioje byloje nagrinėjamame atskirajame skunde, ne kartą yra pabrėžę, jog toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad visais atvejais dėl teisėjo ar teismo veiksmais civilinio proceso srityje padarytos žalos atlyginimo yra atsakingi ne teisėjas ar teismas, kurie tik veikia valstybės vardu, o valstybė, kuri traukiama atsakovu pagal atitinkamą ieškinį. Todėl teismas, gavęs minėtu pagrindu grindžiamą ieškinį, turi imtis procesinių veiksmų siekiant užtikrinti, kad imunitetą nuo civilinės atsakomybės turintys teisėjai ar teismai, kurie minimu atveju negali būti atsakovais, byloje neužimtų atsakovų procesinės padėties. Taip pat išaiškinta, kad procesas prieš minimą asmenį negali prasidėti, ir pirmosios instancijos teismas jau civilinės bylos iškėlimo stadijoje turi priimti nutartį dėl šio atsakovu nurodyto asmens pašalinimo iš proceso, o to nepadarius – tokie procesiniai veiksmai privalo būti atlikti vėlesnėse civilinio procese stadijose (CPK 4 str.).

Remiantis paminėtu, apelianto ieškovo A. B. atskirojo skundo argumentai, siejami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, CPK reikalavimų pažeidimais, o taip pat šį klausimą nagrinėjusio teismo šališkumu, yra atmetami kaip nepagrįsti, atskirai dėl jų nepasisakant (CPK 185 str.), o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista kaip teisėta ir pagrįsta (CPK 338 str., 263 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartį palikti nepakeistą.