- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-04-11
- Bylos Nr.
- eI3-1568-362/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01608-2024-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arvydas Martinavičius
- Pareiškėjas
- D. M.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Advokatai
- Algirdas Tomas Parulis
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjas Arvydas Martinavičius
dalyvaujant pareiškėjui D. M., pareiškėjo atstovui advokato padėjėjui Algirdui Tomui Paruliui,
atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei Ievai Galiauskienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas) 2024-03-14 įsakymą Nr.10-TE-424 „Dėl atleidimo iš vidaus tarnybos“ panaikinti, nuo 2021-01-26 nušalinimą nuo pareigų dėl pradėto ikiteisminio tyrimo pripažinti neteisėtu ir priteisti D. M. naudai iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo nušalinimo iki atleidimo iš darbo dienos 2021-01-26 iki 2024-03-19 įskaitytinai, priteisti nustatytą darbo užmokestį iki pilno atsiskaitymo pagal šį skundą LR darbo kodekso nustatyta tvarka ir sąlygomis, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Su ginčijamu įsakymu nesutinka ir prašo jį panaikinti kaip prieštaraujantį LR teisės aktams ir neteisingą. Nuo 2021-01-26 pareiškėjas buvo nepagrįstai nušalintas dėl pradėto ikiteisminio tyrimo nuo pareigų ir negavo už minėtą laikotarpį darbo užmokesčio. Minėtu laikotarpiu kito darbo susirasti irgi negalėjo, dėl tarnybos įstatymo nustatyto ribojimo. Nušalinimas laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu, dėl ko pareiškėjo teisės buvo apribotos nepagrįstai ir jam nepagrįstai nebuvo sumokėtas priklausantis darbo užmokestis iki kol vyko tyrimas ir kiti procesiniai veiksmai.
Žemesnės instancijos teismas
Minėtas šioje byloje ginčijamas atsakovo įsakymas (2024-03-14 įsakymą Nr.10-TE-424) dėl atleidimo nemotyvavo savo sprendimo – jame nurodytos įstatymo nuostatos net neegzistuoja - t. y. LR vidaus tarnybos statuto 47 straipsnio 4 ir 7 dalys, 74 straipsnio 1 dalies 9 punktas. Be to Vilniaus apygardos teismo 2024-03-05 nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1A-26- 817/2024 ir Vilniaus m. apylinkės teismo 2023-06-29 nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr.1-75-990/2023 nuostatomis pareiškėjui nebuvo uždrausta toliau eiti užimamų pareigų ar atlikti vidaus tarnybos ar būti perkeltam į kitas pareigas teisės aktų nustatyta tvarka. Tuo būdu pareiškėjo teisės buvo pažeistos, nors tarnybą atliko be jokių pažeidimų itin ilgus metus (21 metai 3 mėn. 2 d.), be to tarnybos metu buvo sužeistas ir kitaip smarkiai nukentėjo.
Mano, kad atsakovo įstaiga privalėjo vertinti ir valstybės tarnautojas galėjo būti perkeltas į pareigas, kurios suderinamos su galimai padarytu pažeidimu (pagal statutą perkeltas „į lygiavertes pareigas arba pareigūno rašytiniu sutikimu – į žemesnes pareigas“). Minėta įstatymo nuostata nebuvo įgyvendinta ir įstaiga nepagrįstai nušalino pareigūną nuo darbinės veiklos.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad priimtas sprendimas dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos, įsiteisėjus jį apkaltinusiam teismo nuosprendžiui, yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti remiantis pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Pažymi, kad pareiškėjas pateiktame skunde neginčija aplinkybės, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023-06-29 nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 4 dalyje, ir nubaustas 15 MGL (750 eurų) bauda. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikus kasacinį skundą dėl 2023-06-29 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio ir 2024-03-05 Vilniaus apygardos teismo nutarties panaikinimo, yra tikimybė, jog jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis gali būti panaikintas.
Nurodo, kad remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normomis, asmuo įgyja nuteistojo statusą, teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį. Kasacinis skundas paduodamas dėl jau įsiteisėjusio nuosprendžio ar nutarties (BPK 25, 29, 336 straipsniai). Statuto 8 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyti pagrindai, kai asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, siejami su aplinkybėmis, jog asmuo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos (išskyrus šios dalies 1 punkte nurodytas nusikalstamas veikas) padarymo ir nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nėra praėję 5 metai arba nėra atlikęs bausmės arba baudžiamojo poveikio priemonės, arba turi teistumą. Todėl nepagrįsti pareiškėjo skundo hipotetiniai argumentai dėl tikimybės, jog nuosprendis gali būti panaikintas. Pažymėtina, kad pareiškėjo reputacija, kaip ji apibrėžiama Statute, šiai dienai negali būti pripažįstama nepriekaištinga, pareiškėjas yra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką ir atitinka Statuto 8 straipsnio sąlygas dėl asmens nelaikymo nepriekaištingos reputacijos.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo D. M. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2024-03-14 įsakymo Nr.10-TE-424 Dėl atleidimo iš vidaus tarnybos pagrįstumo ir teisėtumo.
Byloje nustatyta, kad 2023-06-29 Vilniaus miesto apylinkės teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-75-990/2023 pareiškėjas pripažintas kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 4 dalyje, t. y. kyšininkavimas, 2020-11-12 veika, ir jam paskirta 15 MGL (750 eurų) baudą, įpareigojant šią baudą sumokėti per tris mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, iki kiekvieno mėnesio 15 dienos sumokant ne mažiau kaip po 250 eurų. Šiuo nuosprendžiu taip pat nuspręsta laikiną pareiškėjo nušalinimą nuo pareigų palikti galioti iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki 2023-12-29.
2024-03-05 Vilniaus apygardos teismas nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundas dėl 2023-06-29 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-75-990/2023 buvo atmestas. Pareiškėjo atžvilgiu valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos 228,75 iš nuteistojo už suteiktą antrinę pagalbą valstybės naudai nepriteistos, taip pat buvo panaikintos pareiškėjui taikytos procesinės prievartos priemonės, laikinas nušalinimas, nuo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko Kelių policijos valdybos Kelių policijos rinktinės Pirmos kuopos Trečiojo būrio vyriausiojo patrulio pareigų.
2024-03-14 Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariato viršininkas įsakymu Nr. 10-TE-424 atleido iš vidaus tarnybos jaunesnįjį inspektorių, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės 1-osios kuopos 3-iojo būrio vyriausiąjį patrulį.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas (toliau – Statutas), Taisyklės, Viešojo administravimo įstatymas (toliau – VAĮ), kiek tai susiję su individualiam sprendimui keliamais reikalavimais.
Statutas nustato vidaus tarnybos ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų tarnybinės etikos principus, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusą, priėmimą į vidaus tarnybą ir atleidimą iš jos, priėmimą į statutines profesinio mokymo įstaigas ir mokymąsi jose, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atsakomybę, skatinimą, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, profesinių sąjungų veiklos statutinėse įstaigose ypatumus, kitų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, priėmimo į pareigas statutinėse įstaigose ypatumus.
Ginčo faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėjui tarnybinė atsakomybė pritaikyta, atleidžiant jį iš statutinio valstybės tarnautojo pareigų, atsižvelgus į priimtą ir įsiteisėjusį Vilniaus miesto apylinkės teismo įsiteisėjusį nuosprendį baudžiamojoje byloje, tai atsakovo vertinimu, sudarė faktines prielaidas atleisti jį iš vidaus tarnybos. Pareiškėjo pagrindinis skundo argumentas yra tas, kad dėl 1A-26-817/2024 ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023-06-29 nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr.1-75-990/2023 yra ruošiamas kasacinis skundas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
Žemesnės instancijos teismas
Tarnybinis nusižengimas – tai šiame statute ir kituose teisės aktuose nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas, padarytas dėl pareigūno kaltės (Vidaus tarnybos statuto 2 str. 6 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas tarnybinio nusižengimo sampratą, ne kartą yra konstatavęs, kad tarnybinis nusižengimas yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės (žr., pvz., 2012 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3015/2012; 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-577/2013). Taigi kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant klausimą dėl tarnybinės atsakomybės taikymo, turi būti nustatyta, ar atitinkamuose valstybės tarnautojo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, valstybės tarnautojo kaltė, atitinkamais atvejais – pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių. Atsižvelgiant į Vidaus tarnybos statuto 39 straipsnio 2 dalį, pareigūnui skiriama viena iš numatytų nuobaudų: pastaba, papeikimas, griežtas papeikimas, perkėlimas į žemesnes pareigas, atleidimas iš vidaus tarnybos.
Remiantis teismų sistemos LITEKO duomenimis 2024-06-17 Lietuvos aukščiausiojo teismo nutartimi (Baudžiamoji byla Nr. BIK-268/2024, 1-01-1-45511-2020-3), pareiškėjo kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023-06-29 nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024-03-05 nutarties buvo atsisakyta priimti. Visos byloje išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad 2023-06-29 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-75-990/2023, kurio pagrindu priimtas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato įsakymas atleisti pareiškėją, yra įsiteisėjęs ir galiojantis.
Žemesnės instancijos teismas
Kiti argumentai, kuriuos tiek skunde, tiek teismo posėdžio metu, kelia pareiškėjas yra tai, jog pareigūnui, nušalintam nuo pareigų, nebuvo pasiūlytos kitos lygiavertės ar žemesnės pareigos, jis nebuvo perkeltas į kitą darbą, nors, pareiškėjo ir jo atstovo nuomone, tai yra darbdavio pareiga. Pareiškėjas nurodo, jog valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės tarnautojas nuo pareigų privalo būti nušalintas Darbo kodekso nustatytais atvejais, taip pat kai nėra pareigų, į kurias valstybės tarnautojas gali būti perkeltas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka uždraudus jam dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, arba kai valstybės tarnautojas nesutinka būti perkeltas į kitas pareigas. Kai nėra pareigų, į kurias valstybės tarnautojas gali būti perkeltas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka uždraudus jam dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, valstybės tarnautojas nušalinamas nuo pareigų Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka atliekamo patikrinimo laikotarpiui. Teismas pažymi, kad valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje numatyta jog valstybės tarnautojas nuo pareigų gali būti nušalintas, jeigu: šio straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys iš turinčio įgaliojimus pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą pareikšti įtarimus ar kaltinimus pareigūno gauna informacijos, kad valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas tyčinio nusikaltimo padarymu arba įtariamas ar kaltinamas nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams padarymu. Šiuo atveju, įvertinus valstybės tarnautojo einamų pareigų pobūdį, atliekamas funkcijas ir kitas svarbias aplinkybes, dėl kurių tolesnis jo pareigų ėjimas būtų nesuderinamas su pareikštais įtarimais ar kaltinimais, valstybės tarnautojas gali būti nuo pareigų nušalinamas iki 3 mėnesių. Prireikus šios priemonės taikymas gali būti pratęstas vienam mėnesiui. Pratęsimų skaičius neribojamas, bet visais atvejais nušalinimas nuo pareigų negali trukti ilgiau kaip iki baudžiamojo proceso pabaigos. Pažymėtina, jog valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatyta situacija, jog valstybės tarnautojas gali būti perkeliams į kitas pareigas ne tuomet, kai jis yra nušalintas, o tuomet, kai jam Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka uždrausta dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Šiuo atveju pareigūnas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos teisminio nagrinėjimo metu buvo nušalintas nuo pareigų.
Atkreiptinas dėmesys, kad 2023-06-29 Vilniaus miesto apylinkės teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-75-990/2023 šis klausimas jau buvo išspręstas – nuosprendyje nurodyta, kad baudžiamojo proceso metu pareiškėjas buvo laikinai nušalintas nuo pareigų. Teismas konstatavo, kad laikinas pareiškėjo nušalinimas nuo pareigų paliktinas galioti iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki 2023-12-29. Vilniaus apygardos teismas nagrinėdamas pareiškėjo apeliacinį skundą 2024-03-05 panaikino pareiškėjui pritaikytą laikiną nušalinimą nuo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko Kelių policijos valdybos Kelių policijos rinktinės Pirmos kuopos Trečiojo būrio vyriausiojo patrulio pareigų.
Tačiau teismas pažymi, kad susiklosčiusius ginčo santykius reguliuoja ne Valstybės tarnybos įsakymas, o Vidaus tarnybos statutas (Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas nustato vidaus tarnybos ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų tarnybinės etikos principus, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusą, priėmimą į vidaus tarnybą ir atleidimą iš jos, priėmimą į statutines profesinio mokymo įstaigas ir mokymąsi jose, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atsakomybę, skatinimą, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, profesinių sąjungų veiklos statutinėse įstaigose ypatumus, kitų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, priėmimo į pareigas statutinėse įstaigose ypatumus (1 straipsnis)), todėl šiuo atveju Valstybės tarnybos 29 straipsnis, kaip teigia pareiškėjas, yra netaikomas. Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 5 dalis numato pareigūnų perkėlimą į lygiavertes ar žemesnes pareigas. Teismas sutinka, jog ši teisės norma numato, jog yra galimas vidaus tarnybos sistemos pareigūnų perkėlimas Statuto ir kitų įstatymų nustatytais atvejais į kitas lygiavertes ar žemesnes pareigas toje pačioje arba kitoje statutinėje įstaigoje, tačiau ši teisės norma yra detalizuota vidaus tarnybos statuto 30 straipsnyje Tarnybinis kaitumas, 31 straipsnyje Perkėlimas į kitas pareigūno pareigas tarnybinio būtinumo atveju, 32 straipsnyje Perkėlimas į karjeros valstybės tarnautojo pareigas tarnybinio būtinumo atveju, 33 straipsnyje Pareigūnų rotacija. Nė vienas iš šių straipsnių nenumato galimybės perkelti į kitas pareigas nušalinto nuo pareigų pareigūno. Taip pat pažymima, jog 34 straipsnyje yra numatyta galimybė perkelti pareigūnus į žemesnes pareigas, kur nurodoma, jog perkelti pareigūną į žemesnes pareigas galima, kai: panaikinama pareigybė; įgyvendinant tarnybinės veiklos vertinimo komisijos siūlymą – perkelti į žemesnes pareigas; paskyrus tarnybinę nuobaudą – perkėlimą į žemesnes pareigas; kai yra Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvada, kad pareigūnas dėl sveikatos būklės negali eiti savo pareigų; kai į jo einamas pareigas teismo sprendimu grąžinamas anksčiau šias pareigas ėjęs pareigūnas; pasibaigus tarnybos einant atitinkamas pareigas laikotarpiui; paties prašymu; laimėjus atranką. Sąrašas yra baigtinis, ir perkėlimo į žemesnes pareigas nušalinto nuo pareigų pareigūno jame nenumatyta.
Pareigūno nušalinimą nuo pareigų reglamentuoja vidaus tarnybos statuto 47 straipsnis, kurio 1 dalis numato, kad pareigūnas nuo pareigų privalo būti nušalinamas: 1) jeigu tarnybos metu jis yra neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų; šiuo atveju pareigūnas nuo pareigų nušalinamas likusiam tos dienos (pamainos) darbo laikui; 2) jeigu nėra pareigų, į kurias jis gali būti perkeliamas Statuto 31 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, kai Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka jam uždraudžiama dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija; šiuo atveju pareigūnas nuo pareigų nušalinamas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka atliekamo patikrinimo laikotarpiui; 3) kituose įstatymuose nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Šiuo atveju pažymėtina, kad Vidaus tarnybos statuto 47 straipsnio 1 dalies 2 punktas iš esmės atkartoja Valstybės tarnybos 29 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau, kaip teismas jau nurodė, pareiškėjui nebuvo Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka jam uždraudžiama dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, jis buvo tiesiog nušalintas nuo pareigų, tad šis Vidaus tarnybos statuto 47 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimas jam neturėjo būti taikomas. Taip pat pažymėtina, jog Vidaus tarnybos statuto 47 straipsnio 2 dalies 3 punktas numato, kad pareigūnas nuo pareigų gali būti nušalinamas jeigu jis įtariamas ar kaltinamas apysunkio, sunkaus arba labai sunkaus nusikaltimo padarymu arba įtariamas ar kaltinamas nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams padarymu, jeigu nušalinimas nuo pareigų neįvykdytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka; šiuo atveju, įvertinus pareigūno einamų pareigų pobūdį, atliekamas funkcijas ir kitas svarbias aplinkybes, dėl kurių tolesnis jo pareigų vykdymas nesuderinamas su pareikštais įtarimais ar kaltinimais, pareigūnas gali būti nušalinamas nuo pareigų iki 3 mėnesių laikotarpiui; prireikus šios priemonės taikymą pareigūną į pareigas skiriantis asmuo gali pratęsti vienam mėnesiui; pratęsimų skaičius neribojamas, tačiau visais atvejais nušalinimas nuo pareigų negali trukti ilgiau kaip iki baudžiamojo proceso pabaigos; nušalinimas nuo pareigų panaikinamas iš karto, kai tampa nebereikalingas. Šiuo atveju pareigūnas buvo nušalintas nuo pareigų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, priėmus nutartis dėl jo nušalinimo, kaip teismo posėdžio metu nurodė atsakovo atstovas, ir to neginčijo pareiškėjas ir jo atstovas, buvo priimami atitinkami įsakymai dėl pareigūno nušalinimo ir darbo užmokesčio nemokėjimo, šie įsakymai yra galiojantys ir nenuginčyti.
Pareigūno atleidimą iš pareigų tokiu atveju reglamentuoja vidaus tarnybos statuto 47 straipsnio 4 dalis, kur numatyta, kad nušalintam nuo pareigų pareigūnui, įskaitant nušalintąjį Baudžiamojo proceso kodekse nustatyta tvarka, nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu darbo užmokestis ir Statuto 65 straipsnio 4 dalyje nurodyti butpinigiai nemokami, to paties straipsnio 7 dalis, kur numatyta, kad laikotarpis, kurį pareigūnas buvo nušalintas nuo pareigų, į vidaus tarnybos stažą neįskaitomas, išskyrus atvejus, kai atliekant tarnybinį patikrinimą nustatoma, kad pareigūnas nėra padaręs tarnybinio nusižengimo, dėl kurio buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas ir pareigūnas buvo nušalintas nuo pareigų, kai jis nėra pripažintas kaltu dėl administracinio nusižengimo ar dėl nusikalstamos veikos padarymo, taip pat tuos atvejus, kai pasibaigus pareigūno, kuris buvo nušalintas nuo pareigų šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta tvarka, nušalinimo terminui nėra atsiradęs pagrindas atleisti pareigūną iš pareigų arba pareigūnas Statuto 31 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka buvo perkeltas į kitas pareigas, šio statuto 74 straipsnio 1 dalies 9 punktas, kuris numato, kad Pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai atsiranda arba paaiškėja (jei nebuvo žinomos pareigūną priimant į vidaus tarnybą) Statuto 15 straipsnyje nurodytos aplinkybės. Vidaus tarnybos statuto 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad į vidaus tarnybą negali būti priimamas asmuo, kuris neatitinka Statute nustatytų nepriekaištingos reputacijos reikalavimų. Visos šios teisės normos nurodytos priimtame įsakyme, jos yra galiojančios ir nepanaikintos. Kokiu pagrindu pareiškėjas ir jo atstovas nurodo, kad šios įstatymo normos neegzistuoja, nėra paaiškinta nei skunde, nei teismo posėdžio metu.
Pažymėtina, jog Vidaus tarnybos statutas pareigūnams nustato aukštesnius tarnybos, drausmės, moralės ir garbės standartus nei eiliniams piliečiams, o jų teisiniam statusui būdinga ypatinga drausmė. Baudžiamojoje byloje nustatyti pareiškėjo atlikti nusikalstami veiksmai, pareiškėjas buvo nubaustas už kyšininkavimą. Pareiškėjo veiksmai pagrįstai kvalifikuotini pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punktą, t. y. kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už nusikalstamos veikos padarymą ar jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų, arba kai buvo padaręs tyčinę nusikalstamą veiką ir teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, arba už padarytą neatsargią nusikalstamą veiką buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė. Toks pareigūno elgesys neabejotinai žemina vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauna visuomenės pasitikėjimą vidaus tarnyba bei ją kompromituoja, tad toks asmuo negali būti laikomas kaip atitinkantis Statute nustatytus nepriekaištingos reputacijos reikalavimus.
Atsakovas veikia ir kaip viešojo administravimo institucija, todėl jo priimtas Įsakymas turi atitikti tokių subjektų sprendimams keliamus reikalavimus, be kita ko, išdėstytus VAĮ 10 straipsnyje. Pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.).
VAĮ 10 straipsnyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Administracinių teismų praktikoje aiškinant šias VAĮ nuostatas yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (tuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-06-27 sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019-10-16 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-884-438/2019).
Teismas, įvertinęs skundžiamus sprendimų atitikimą VAĮ 10 straipsnio reikalavimams, neatitikimų nenustatė.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2024-03-14 įsakymas Nr. Nr.10-TE-424 yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjo skunde nurodomais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Pripažinus, kad pareiškėjas buvo pagrįstai atleistas iš vidaus tarnybos, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinius pareiškėjo skundo reikalavimus: įpareigoti atsakovą grąžinti jį į eitas pareigas, priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo nušalinimo iki atleidimo iš darbo dienos įskaitytinai, priteisti nustatytą darbo užmokestį iki pilno atsiskaitymo.
Pareiškėjas teismo prašo priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas netenkintinas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, pareiškėjas neįgijo teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo D. M., a. k. (duomenys neskelbtini) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmus.