- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-02
- Bylos Nr.
- eI-1223-331/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03954-2016-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Mefodija Povilaitienė, Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- V. A.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūki ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudmilos Zaborovskos,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. (V. A.) skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūki ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2016 m. gegužės 25 d. raštu Nr. 49SF-1187-(14.49.104.) informavo, kad V. A. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo bus nagrinėjamas vėliau, nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad nustatytu terminu pareiškėjas neišreiškė valios dėl naujo žemės sklypo individualiai statybai suteikimo neatlygintinai nuosavybėn, jis nebus įtrauktas eilę tokiam sklypui gauti.
Šalies argumentai
Nesutikdamas su pateiktu atsakymu, pareiškėjas skundu kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba), kuri 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. 1T-29-(7.5.) pareiškėjo skundo netenkino.
Pareiškėjas teismui pateikė skundą ir prašo:
panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 1T-29-(7.5.);panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. gegužės 25 d. raštą Nr. 49SF-1187-(14.49.104.) dalyje dėl atsisakymo grąžinti pareiškėją į asmenų naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti eilę;įpareigoti atsakovą įtraukti pareiškėją į asmenų naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti eilę, pagal prašymo padavimo datą (tarp pretendentų J. Š. ir P. G., kurių prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti tą pačią 1991 m. sausio 30 d.).
Šalies argumentai
Paaiškino, kad Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2002 m lapkričio 22 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad M. M. iki turto nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 1.2168 ha žemės sklypą. Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-356-590/2016 nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tikslu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad V. A. 1992 m. sausio 30 d. ir vėliau, nepraleidžiant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnyje nustatytų terminų, Vilniaus miesto valdybai pateikė laikiną Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimą (duomenys neskelbtini), pareiškėjo gimimo liudijimą, pareiškėjo motinos M. A. M. (po santuokos A.) gimimo liudijimą, mirties liudijimą, pareiškėjo tėvų santuokos liudijimą. Teismas taip pat pripažino faktą, kad prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. A. Vilniaus miesto valdybai pateikė 1992 m. sausio 30 d., šią aplinkybę patvirtina tai, jog pagal minėtą prašymą buvo užvesta Nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. A. M. (M.) M. iki 1940 m. turėtas nuosavybės teises į žemę patvirtinančius dokumentus (Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2002 m lapkričio 22 d. sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo) buvo pateikę kiti pretendentai.
Žemesnės instancijos teismas
Išlikusioje pareiškėjo 1992 m. sausio 30 d. prašymo kopijoje yra nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – natūra. Taip pat palikti neišbraukti prie trečio galimo pasirinkimo skliausteliuose nurodyti būdai, tame tarpe, tokios pat rūšies turto perdavimo nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra) būdas. Todėl pareiškėjo 1992 m. sausio 30 d. prašymas laikytinas prašymu dėl nuosavybės teisių bet kuriuo įstatyme numatytu natūriniu nuosavybės teisių atkūrimo būdu.
Teigia, kad neaišku, iš kokių duomenų atsakovas 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendime Nr. 1T-29-(7.5.) priėjo išvados, kad savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pareiškėjas iš viso nebuvo pareiškęs. Pagal pareiškėjo prašymo padavimo datą jis jau buvo įtrauktas į asmenų naujam sklypui individualiai statybai gauti, eilę. Nuosavybės teises atkurianti institucija Vilniaus apskrities viršininkas 2003 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. 4319 bei 2006 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 2.3-2796-01 tvirtindamas pretendentų eilę naujam sklypui individualiai statybai gauti jokiu būdu savo iniciatyva nebūtų pareiškėjo įtraukęs į minėtą eilę, jei tam nebūtų juridinio pagrindo – tinkamai išreikštos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
Viena vertus, galima daryti išvadą, kad pareiškėjas buvo išreiškęs valią dėl nuosavybės teisų atkūrimo būdo. Kita vertus, jeigu tai buvo padaryta ne pakankamai aiškiai, institucija įgaliota nagrinėti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, privalėjo vadovaudamasi Lietuvos Respublikos atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (Vyriausybės 2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr.142 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. vasario 5 d.) 3 punkto nuostatomis paprašyti patikslinti nuosavybės teisų atkūrimo būdą, tačiau toks veiksmas nebuvo atliktas. Atsakovo 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimas Nr. 1T-29-(7.5.), kuriuo iš esmės sprendžiama atkurti nuosavybės teises į pareiškėjui tenkančią žemę pinigais, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, nes neatitinka pareiškėjo prašyme pareikštos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, kurios pretendentas nepakeitė, o Atkūrimo įstatymo 5 str. toks būdas (natūra ar perduodant nuosavybėn analogišką žemės sklypą) išliko numatytas. Atsakovas privalėjo informuoti pretendentus (pareiškėją) apie tai, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. jis gali pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, nes sprendimai dėl pretendento prašymo atkurti nuosavybės teises buvo neišspręsti nuo 1991-1992 metų. Pretendentas į nuosavybės teisų atkūrimą (pareiškėjas) įgijo teisėtą lūkestį, kad jam nuosavybės teisės bus atkurtos, perduodant suteikiant lygiavertį sklypą Vilniaus mieste.
Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytus argumentus.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su skundu nesutinka, prašo atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad nors ant pareiškėjo prašymo yra nurodyta data - 1992 m. sausio 30 d., tačiau pareiškėjas reikalavime įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus nurodo prašymo padavimo datą - 1991 m. sausio 30 d., kadangi Atkūrimo įstatymo 18 straipsnyje yra reglamentuojama, kad piliečių pateiktus prašymus nagrinėja ir sprendimus dėl jų priima įstatyme nurodytos institucijos. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-356-590/2016 nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas buvo pateikęs giminystės ryšį su buvusiu savininku M. (M.) M. patvirtinančius dokumentus, Nacionalinė žemės tarnyba turi kompetenciją spręsti, ar pareiškėjas yra tinkamas pretendentas atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. (M.) M. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime ir kokiais pareiškėjo prašymuose nurodytais būdais galėtų būti vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2008).
Žemesnės instancijos teismas
Dėl pareiškėjo į nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktų dokumentų nuo 2005 iki 2011 metų vyko teisminiai ginčai. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. spalio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. 1-1245-07/2015 tenkino pareiškėjo prašymą ir atnaujino terminą prašymui dėl nuosavybės teisių į buvusiam savininkui M. (M.) M. priklausiusią žemę (duomenys neskelbtini), atkūrimo paduoti ir atnaujino terminą nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams paduoti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2006 m. birželio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A6-1052/2006 panaikino minėtą nutartį ir konstatavo, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, kad būtų galima padaryti išvadą, jog pareiškėjas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko M. (M.) M. turėtą nekilnojamąjį turtą bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus buvo pateikęs Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais.
Atsižvelgdamas į šiuos teismų priimtus sprendimus Vilniaus apskrities viršininkas 2006 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. 2.3-7773-01, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka iš dalies pakeitė Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. 2.3-2796-01 1 priedą išbraukdamas iš Piliečių eilės pareiškėjo pavardę. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra duomenų, kad minėtas Vilniaus apskrities viršininko įsakymas, kuriuo pareiškėjas buvo išbrauktas iš Piliečių eilės būtų apskųstas įstatymų nustatyta tvarka, todėl nesutinka su skunde nurodytais teiginiais, kad Nacionalinė žemės tarnyba yra pažeidusi gero administravimo principą.
Šalies argumentai
Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą ir į tai, kad pareiškėjo pateiktame 1992 m. sausio 30 d. prašyme buvo išreikšta jo valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo - „natūra“ į buvusio savininko turėtą žemę ir pateiktas Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, be to, pareiškėjui iki Atkūrimo įstatymo 21 straipsnyje nustatytos datos – 2003 m. balandžio 1 d. nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į buvusio savininko M. (M.) M. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemę, nuosavybės teisių atkūrimo būdą, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio dalies nuostatomis (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) parinko jį vykdžiusi institucija - Vilniaus apskrities viršininko administracija, kuri 2003 m. ir 2006 m. įrašė pareiškėją į Piliečių eilę pagal jo pirminio prašymo padavimo datą - 1992 m. sausio 30 d, nors pareiškėjas buvo praleidęs terminus prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas įstatymų nustatytais terminais buvo išreiškęs tik valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo - susigrąžinti žemę natūra (turėtoje vietoje), t. y. nebuvo pasirinkęs Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto nuosavybės teisių atkūrimo būdo - gauti neatlygintinai nuosavybėn naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, todėl Nacionalinė žemės tarnyba negali pareiškėjui parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdo, t. y. įrašyti pareiškėjo pavardę į Piliečių eilę. Atsižvelgiant į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-10812-235/2011 ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1169-603/2013 buvo patenkintas pareiškėjo prašymas ir nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad 1992 m. sausio 30 d. Vilniaus miesto valdybai pareiškėjo vardu buvo pateiktas pirminis prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. (M.) M. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą nekilnojamąjį turtą, todėl nuosavybės teisių atkūrimo procesas pareiškėją pripažinus pretendentu jam galėtų būti vykdomas pagal jo pirminiame prašyme išreikštą valią - grąžinant žemę natūra (turėtoje vietoje).
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas i š dalies.
Ginčas byloje kilo dėl Tarnybos 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. 1T-29-(7.5.), Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. 49SF-1187-(14.49.104.) dalies teisėtumo ir pagrįstumo, atsakovo pareigos įtraukti pareiškėją į asmenų naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti eilę pagal prašymo padavimo datą.
Nustatyta, kad pareiškėjas 1992 m. sausio 30 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. (M.) M. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini), nurodydamas, kad pageidauja susigrąžinti žemę natūra.
Vilniaus apskrities viršininkas, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 37 punktu, nustačiusiu eilės tvarkos sudarymą piliečiams, kuriems nauji žemės sklypai individualiai statybai ar kitai paskirčiai perduodami neatlygintinai nuosavybėn, 2003 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. 4319-01 patvirtino Piliečių, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į žemę, turėtą Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, eilę. Pareiškėjo pavardė buvo įrašyta eilės Nr. 2393.
Vilniaus apskrities viršininkas, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 5, 16 straipsniais, Tvarkos 37 punktu, 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 2.3-2796-01 patvirtino piliečių, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į žemę, turėtą Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, eilę. Pareiškėjas buvo įrašytas eilės Nr. 2227 pagal prašymo padavimo datą (1992 m. sausio 30 d.).
2005 m. kovo 30 d. pareiškėjas prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją. Pareiškėjo pareiškimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo originalas nebuvo išsaugotas, todėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus sudaryta komisija 2005 m. spalio 6 d. priėmė sprendimą pasiūlyti pareiškėjui kreiptis į teismą su prašymu atstatyti terminą prašymo dėl nuosavybės teisių atstatymo bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimui.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. birželio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A6-1052/2006 panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 6 d. nutartį ir atmetė pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į M. (M.) M. priklausiusią žemę, esančią (duomenys neskelbtini), ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams paduoti.
Vilniaus apskrities viršininkas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A6-1052/2006, 2006 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. 2.3-7773-01 iš dalies pakeitė Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. 2.3-2796-01 1 priedą, išbraukdamas iš piliečių eilės pareiškėjo pavardę.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-10812-235/2011 ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1169-603/2013 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad 1992 m. sausio 30 d. Vilniaus miesto valdybai pareiškėjo vardu buvo pateiktas pirminis prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. (M.) M. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą nekilnojamąjį turtą.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1377-110/2015 atmetė pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kuriame jis prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas 1992 m. sausio 30 d. ir vėliau, nepraleidžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų terminų, Vilniaus miesto valdybai pateikė pareiškėjo laikiną Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėjo gimimo liudijimą, pareiškėjo motinos M. A. M. (po santuokos A.) gimimo liudijimą, mirties liudijimą, pareiškėjo tėvų santuokos liudijimą.
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-356-590/2016 panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas 1992 m. sausio 30 d. ir vėliau, nepraleidžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų terminų, Vilniaus miesto valdybai pateikė pareiškėjo laikiną Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėjo gimimo liudijimą, pareiškėjo motinos M. A. M. (po santuokos A.) gimimo liudijimą, mirties liudijimą, pareiškėjo tėvų santuokos liudijimą.
Pareiškėjas 2016 m. balandžio 8 d. kreipėsi į Vilniaus miesto skyrių su prašymu pateikti informaciją, kokia yra nuosavybės teisių į buvusio savininko M. M. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę (duomenys neskelbtini), atkūrimo eiga.
Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2016 m. gegužės 25 d. raštu Nr. 49SF-1187-(14.49.104.) informavo, kad pareiškėjo prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo bus nagrinėjamas vėliau, paaiškindamas, kad atsižvelgiant į tai, jog nustatytu terminu pareiškėjas neišreiškė valios dėl naujo žemės sklypo individualiai statybai suteikimo neatlygintinai nuosavybėn, jis nebus įtrauktas į eilę tokiam sklypui gauti.
Nesutikdamas su pateiktu atsakymu, pareiškėjas skundu kreipėsi į Tarnybą, kuri 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. 1T-29-(7.5.) rezoliucinės dalies 1 punktu nusprendė atmesti pareiškėjo skundą dėl reikalavimo panaikinti Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. 49SF-1187-(14.49.104.) dalį, kurioje atsisakyta pareiškėjo pavardę įrašyti į Piliečių, pageidaujančių gauti neatlygintinai naują žemės sklypą individualiai statybai ar kitai paskirčiai, sąrašą, o 2 punktu nusprendė sustabdyti pareiškėjo skundo dalies nagrinėjimą dėl Tarnybos 2016 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. 49S-83-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei C. T.“, nes Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. EI-7603-244/2016 nagrinėjamos aplinkybės susijusios su reikalavimais panaikinti dėl Tarnybos 2016 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. 49S-83-(14.49.3).
Pareiškėjas argumentuoja, kad išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, atsakovas privalėjo informuoti apie tai, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. jis gali pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį, kad jam nuosavybės teisės bus atkurtos, suteikiant lygiavertį sklypą Vilniaus mieste.
Atsakovas, nesutikdamas su pareikėjo argumentais iš esmės teigia, kad piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pakeisti valią dėl būdo. Pareiškėjas įstatymų nustatytais terminais buvo išreiškęs tik valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo - susigrąžinti žemę natūra (turėtoje vietoje), t. y. nebuvo pasirinkęs Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto nuosavybės teisių atkūrimo būdo - gauti neatlygintinai nuosavybėn naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, todėl atsakovas negali pareiškėjui parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdo, t. y. įrašyti pareiškėjo pavardę į Piliečių eilę.
Prašymą atkurti nuosavybės teises (natūra) pareiškėjas pateikė galiojant Lietuvos Respublikos įstatymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas), galiojusio iki 1997 m. liepos 8 d. Nuo 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Atstatymo įstatymo 11 straipsnis reglamentavo, kad prašyme dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį sumokėjimo nurodoma: piliečio vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto rūšys, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisės į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisės netekimo laikas ir būdas. Prašyme nurodomi kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą, taip pat pageidavimas atgauti turtą natūra arba gauti už jį kompensaciją. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtinta prašymo dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo forma numatė, kad prašyme atstatyti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pretendentai galėjo pasirinkti šiuos būdus (nereikalingą išbraukiant): natūra; ekvivalentine natūra; išpirkimu (tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra); suteikiant valstybės vienkartines išmokas arba išduodant akcijas; įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto atėmimo). Iš į bylą pateiktos 1992 m. sausio 30 d. pareiškėjo prašymo kopijos matyti, kad pareiškėjas išbraukė nuosavybės teisės atkūrimo būdus ekvivalentine natūra ir išpirkimu, pasirinkdamas nuosavybės atkūrimą natūra. Taigi, teismas neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo skundo argumentais, kad jis šiame prašyme buvo išreiškęs valią dėl būdo atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra.
Analizuojant ginčą reglamentuojančius teisės aktus pažymėtina, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnyje įtvirtintos specialiosios šio įstatymo nuostatos, kuriose nustatyti terminai, per kuriuos asmenys gali pareikšti arba pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Šio straipsnio 3 dalis (redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.) nustatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.
Pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. vasario 1 d.) 3 dalies nuostatas (nuo 2012 m. lapkričio 22 d. – 4 dalis), tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
Tvarkos (Vyriausybės 2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr.142 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. vasario 6 d.) 3 punkte buvo nustatyta, kad kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu. Taigi tuo atveju, jeigu institucijai, įgaliotai nagrinėti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, būtų kilę neaiškumų, ji privalėjo vadovaudamasi Tvarkos (Vyriausybės 2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr.142 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. vasario 6 d.) 3 punkto nuostatomis, paprašyti patikslinti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, tačiau byloje nėra duomenų, kad tai buvo padaryta.
Kadangi pareiškėjas iki 2003 m. balandžio 1 d. nepakeitė pareikštos valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, Vilniaus apskrities viršininkas 2003 m., 2006 m., savo iniciatyva pareiškėją įtraukė į piliečių, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į žemę, eilę naujam žemės sklypui gauti (Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. rugsėjo 8 d. įsakymas Nr. 4319-01, 2006 m. kovo 31 d. įsakymas Nr. 2.3-2796-01). Pats Vilniaus apskrities viršininkas parinko nuosavybės atkūrimo pareiškėjui būdą – perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą. Tai patvirtino ir atsakovo atstovė teismo posėdyje. Pareiškėjas minėtų įsakymų neginčijo, vadinasi su parinktu būdu sutiko ir įgijo teisėtą lūkestį, jog nuosavybės teisės bus atkurtos būtent šiuo būdu, t. y. neginčydamas šių įsakymų išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo perduodant nuosavybėn naują žemės sklypą.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas dėl teisėto lūkesčio yra pasisakęs, kad nuo tinkamo valios išreiškimo pretendentas gali pagrįstai tikėtis, kad jam nuosavybės teisės bus atkurtos šio įstatymo numatytais būdais, laikantis Įstatymo nustatytos tvarkos, ir kad atkuriant nuosavybės teises, nebus pažeistos jame numatytos procedūros (įgaliotos institucijos nevilkins atlikti jų kompetencijai priklausančių veiksmų) (Konstitucinio Teismo 2008 m. liepos 4 d. nutarimas).
Viešojo administravimo įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, jog šis įstatymas sudaro prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms; nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą; įtvirtina kitas asmenų ir viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas viešojo administravimo srityje. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, subsidiarumo ir kitais šioje įstatymo normoje išvardytais principais. Tai reiškia, jog kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.). LVAT yra konstatavęs, kad viešojo administravimo subjektų veiksmai turi sudaryti palankias sąlygas įstatymų nustatytiems tikslams pasiekti. Vienas iš gero administravimo principų yra konstitucinė nuostata, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (LVAT 2005 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-655/2005).
Šiuo atveju atsakovas šio principo nesilaikė. Pareiškėjo išbraukimas iš piliečių eilės naujam sklypui gauti negali būti pateisinamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A6-1052/2006, nes Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1169-603/2013, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-356-590/2016 buvo nustatyti juridinę reikšmę turintys aukščiau minėti faktai. Teismo vertinimu, pareiškėjui negali kilti neigiamos pasekmės dėl to, kad jo kompetetingai institucijai pateiktas pareiškimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo originalas nebuvo išsaugotas ir dėl to pareiškėjas teismine tvarka turėjo įrodinėti prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo faktą. Esant išdėstytoms aplinkybėms, pareiškėjo teisėtai įgytas lūkestis, kad jam nuosavybės teisės bus atkurtos, suteikiant lygiavertį žemės sklypą, turi būti ginamas.
Tarnybos Vilniaus miesto skyrius, priimdamas 2016 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. 49SF-1187-(14.49.104.), netinkamai jį pagrindė teisės normomis, rėmėsi ne objektyviais duomenimis (faktais), netinkamai juos vertino ir tokiu būdu pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas sprendžia, kad Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. gegužės 25 d. sprendimas Nr. 49SF-1187-(14.49.104.) dalyje, kurioje atsisakyta pareiškėjo pavardę įrašyti į Piliečių, pageidaujančių gauti neatlygintinai naują žemės sklypą individualiai statybai ar kitai paskirčiai, sąrašą laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu, todėl naikintinas. Tais pačiais motyvais naikintinas ir ginčijamas Tarnybos 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimas Nr. 1T-29-(7.5.) ta apimtimi, kuria nuspręsta atmesti pareiškėjo skundą dėl reikalavimo panaikinti Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. 49SF-1187-(14.49.104.) dalį, kurioje atsisakyta pareiškėjo pavardę įrašyti į Piliečių, pageidaujančių gauti neatlygintinai naują žemės sklypą individualiai statybai ar kitai paskirčiai, sąrašą.
Nors pareiškėjas prašo visa apimtimi panaikinti Tarnybos 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 1T-29-(7.5.), tačiau iš skundo turinio matyti, kad nesutinka su jo rezoliucinės dalies 1 punktu. Šio sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktu nuspręsta sustabdyti pareiškėjo skundo dalies nagrinėjimą dėl Tarnybos 2016 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. 49S-83-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei C. T.“, nes Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. EI-7603-244/2016 nagrinėjamos aplinkybės susijusios su reikalavimais panaikinti Tarnybos 2016 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. 49S-83-(14.49.3). Šiuo atveju atsakovas pagrįstai vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalies nuostatomis, įtvirtinančiomis, kad jeigu paaiškėja, kad, pradėjus administracinę procedūrą, skundą tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas, administracinė procedūra sustabdoma, kol teismas išnagrinės skundą, ir apie tai pranešama asmeniui, todėl Tarnybos 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. 1T-29-(7.5.) rezoliucinės dalies 2 punkto nėra pagrindo naikinti.
Teismas neturi įgaliojimų vykdyti viešojo administravimo subjekto funkcijų, todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą įtraukti pareiškėją į asmenų naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti eilę, pagal prašymo padavimo datą (tarp pretendentų J. Š. ir P. G., kurių prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti tą pačią 1991 m. sausio 30 d.) negali būti tenkinamas. Panaikinus skundžiamas sprendimų dalis, atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl jo įrašymo į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai ar kitai paskirčiai, eilę.
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas V. d. H. v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas H. v. Finland; LVAT administracinėse bylose: Nr. A261-3555/2011, Nr. A-556-1995/2013).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
pareiškėjo V. A. skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. 49SF-1187-(14.49.104.) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pavardę įrašyti į Piliečių, pageidaujančių gauti neatlygintinai naują žemės sklypą individualiai statybai ar kitai paskirčiai, sąrašą.
Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. 1T-29-(7.5.) dalį, kuria nuspręsta atmesti pareiškėjo skundą dėl reikalavimo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. 49SF-1187-(14.49.104.) dalį, kurioje atsisakyta pareiškėjo pavardę įrašyti į Piliečių, pageidaujančių gauti neatlygintinai naują žemės sklypą individualiai statybai ar kitai paskirčiai, sąrašą.
Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo išnagrinėti V. A. prašymą dėl pareiškėjo įrašymo į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai ar kitai paskirčiai, eilę.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.