Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko ir Gedimino Užubalio (kolegijos primininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovams: Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl nutarimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl I Nutarimo

Dėl II Nutarimo

Dėl I Nutarimo

Dėl II Nutarimo

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Bendrosios nuteistųjų teisės nustatytos BVK 11 straipsnyje. Pagal BVK 5 straipsnyje įtvirtintą bausmių vykdymo teisėtumo principą nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga, o bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą – nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. BVK 110 straipsnyje imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – motyvuoti juos teisės aktus atitinkančiam elgesiui, sudaryti teisines prielaidas normaliai pataisos įstaigų veiklai, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją. Bausmių vykdymo teisėje nuteistojo pareigos apibūdinamos kaip teisės normose nustatytos bausmių vykdymo teisinio santykio subjekto privalomojo elgesio ribos ir taisyklės, kurių subjektas negali atsisakyti vykdyti arba laikytis. Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – nuobaudomis, t. y. BVK 142 straipsnis nustato, jog laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam nustatytų pareigų (režimo reikalavimų) ar draudimų nevykdymas yra pagrindas skirti šioje teisės normoje nustatytas nuobaudas.

6.4. Teismas pabrėžia, kad nuteistasis, būdamas paskirtas į atitinkamą būrį, atsiradus svarbių priežasčių, bet kada gali pateikti administracijai motyvuotą prašymą dėl izoliavimo nuo kitų nuteistųjų (BVK 70 straipsnio 6 dalis), tačiau nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei ar kitais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą vykti į paskirtą būrį yra pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl nuobaudos paskyrimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1501/2012; 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012; 2016 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-882-662/2016, 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1218-520/2018).

6.5. Šioje administracinėje byloje ginčas kilo dėl to, kad, pareiškėjo teigimu, nebuvo jokio teisėto pagrindo pareiškėją perkelti į kitą kalinimo įstaigą paskirtos nuobaudos atlikimui.

6.5.1. BVK 142 straipsnio 1 dalyje (redakcija galiojusi nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2019 m. balandžio 3 dienos) numatyta, kad už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriamos šios nuobaudos: 1) papeikimas; 2) pataisos įstaigos patalpų ir teritorijos tvarkymas be eilės; 3) draudimas iki vieno mėnesio apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes); 4) nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki penkiolikos parų, o nepilnamečių nuteistųjų – iki dešimties parų. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nuteistiesiems, sistemingai pažeidinėjantiems arba itin piktybiškai pažeidusiems režimą, gali būti skiriamos šios nuobaudos: 1) panaikinta paskirta paskatinimo priemonė – perkėlimas iš paprastosios grupės į lengvąją grupę; 2) pataisos namuose ir kalėjimuose paprastosios grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų perkėlimas į drausmės grupę nuo trijų mėnesių iki vienerių metų; 3) pataisos namuose ir kalėjimuose drausmės grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas nuo penkiolikos parų iki šešių mėnesių.

6.5.3. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustatė Aprašas (nuo 2018 m. balandžio 4 d. iki 2019 m. sausio 25 d. galiojusi redakcija), pagal kurio 3.8 punktą nuteistuosius, pataisos namuose perkeltus į kamerų tipo patalpas BVK 142 straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju, atlikti nuobaudą kalėjime, šia tvarka: 3.8.1. perkeliančioji įstaiga pateikia teikimą Kalėjimų departamentui dėl nuteistojo, perkelto į pataisos namų kamerų tipo patalpas, pasiuntimo šią nuobaudą atlikti kalėjime. Kartu su šiuo teikimu pateikiamas ir perkeliančiosios įstaigos direktoriaus nutarimo dėl nuteistojo nubaudimo bei su šio nutarimo priėmimu susijusios dokumentinės medžiagos kopijos; 3.8.2. Teikimo ir dokumentinės medžiagos pagrindu priimamas Kalėjimų departamento direktoriaus nutarimas perkelti nuteistąjį į kalėjimą, kurio kopijos išsiunčiamos perkeliančiajai ir priimančiajai įstaigai.

6.5.4. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje yra pažymėta, jog Departamento administracinis aktas perkelti arba neperkelti nuteistąjį į kitą pataisos įstaigą turi būti motyvuotas, jame turi būti nurodyta, kokios nustatytos aplinkybės lėmė išvadą, jog yra (nėra) išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje. Paprastai išimtinės aplinkybės, kliudančios nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, yra pateikiamos perkeliančiosios įstaigos išvadoje, kuri laikytina Departamento administracinio akto perkelti arba neperkelti nuteistąjį į kitą pataisos įstaigą motyvuojamąja dalimi (2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1588-146/2015).

6.5.5. Teismas pažymi, jog atsakovų atstovo buvo prašoma į bylą pateikti teikimą Departamentui perkelti pareiškėją į Lukiškių TI-K, tačiau to padaryta nebuvo. Atsakovės atstovas į bylą pateikė tik 2019 m. kovo 20 d. teikimą Nr. 61-1198 „Dėl nuteistojo perkėlimo iš pataisos namų kamerų tipo patalpų į kalėjimą nuobaudos atlikti“, tačiau matyti, jog ji yra susijusi su II Nutarimu. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog šio teikimo data – 2019 m. kovo 20 d., o skundžiamo I Nutarimo – 2019 m. vasario 7 d., matyti, jog šie dokumentai yra nesusiję. Iš paties skundžiamo I Nutarimo matyti, jog jame deklaratyviai teigiama, jog pareiškėjas sistemingai ir piktybiškai pažeidinėja įstaigoje nustatytą tvarką, į resocializacijos bei drausminio poveikio priemones nereaguoja, tačiau detalesnių aplinkybių nėra pateikiama. Teismo vertinimu, skundžiamas I Nutarimas yra itin abstraktus ir nekonkretizuotas, jame nėra pateikiamos aplinkybės, kurioms esant yra pagrindas pareiškėją perkelti į kitą kalinimo įstaigą. Teismas taip pat pažymi, jog Pravieniškių PN-AK Departamentui nepateikė išvados (teikimo) pareiškėją perkelti į kalėjimą, o į bylą pateiktas 2019 m. kovo 20 d. teikimas, kaip minėta, yra nesusijęs su skundžiamu I Nutarimu.

6.5.6. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 straipsnio 1 punktas) – įstatymo viršenybės principas – inter alia (lot. be kita ko) reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus.

6.5.7. Įvertinęs ginčijamo akto turinį, teismas konstatuoja, kad Departamento I Nutarimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, kadangi jame buvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, nebuvo pakankamai išdėstytos faktinės aplinkybės, Pravieniškių PN-AK nepateikė teikimo, kuriame būtų nurodytos perkėlimo priežastys ir kitos svarbios aplinkybės ir kuris laikytinas sudedamąja skundžiamo akto dalimi, todėl Departamento I Nutarimas naikintinas.

7.1. Teismas pabrėžia, jog šiuo atveju pareiškėjas skunde ginčija tik patį nutarimą, tačiau nekelia jam paskirtų nuobaudų teisėtumo klausimo. Atkreiptinas dėmesys, jog skunde pareiškėjas nurodo, kad jam skirtos nuobaudos, o būtent – 2019 m. kovo 12 d. nutarimu paskirtas perkėlimas iš paprastosios grupės į drausmės grupę 12 mėn., 2019 m. kovo 15 d. nutarimu paskirtas perkėlimas į kamerų tipo patalpas 6 mėn. LITEKO duomenimis, pastarąsias nuobaudas pareiškėjas yra apskundęs Regionų apygardos administraciniam teismui ir šių nuobaudų teisėtumo klausimas šiai dienai nėra išspręstas (Regionų apygardos teismo administracinė byla Nr. I-5718-283/2019, proceso Nr. 3-63-3-01019-2019-7). Nepaisant to, minėtų sprendimų vykdymas nėra sustabdytas. Teismas taip pat pastebi, kad šioje administracinėje byloje ginčas nagrinėjamas pareiškėjo pateikto skundo ribose, t. y. tikrinamas skundžiamo sprendimo (t. y. II Nutarimo) teisėtumas ir pagrįstumas. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti skundžiamą II Nutarimą pagrįstumą, pirmiausia, būtina įvertinti jo atitiktį VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Teismas, neišeidamas už ginčo ribų, nagrinėja, ar Departamentas Pravieniškių PN-AK pateiktų duomenų pagrindu galėjo priimti skundžiamą II Nutarimą, ar jis yra motyvuotas ir pakankamai pagrįstas.

7.2. BVK 142 straipsnio 3 dalis (redakcija galiojusi nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2019 m. balandžio 3 dienos) numatė, kad Departamento direktorius pataisos namų direktoriaus teikimu gali nuteistąjį, šio straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytais atvejais perkeltą į pataisos namų kamerų tipo patalpas, pasiųsti šią nuobaudą atlikti kalėjime. II Nutrimo priėmimo momentu galiojusios Aprašo redakcijos (nuo 2019 m. sausio 25 d. iki 2019 m. rugpjūčio 2 d.) 3.8 punkte buvo numatyta, kad nuteistuosius, pataisos namuose perkeltus į kamerų tipo patalpas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju, atlikti nuobaudą kalėjime, iš vienos įstaigos į kitą leidžiama perkelti tuo pagrindu, kad laikomasi šios tvarkos – perkeliančioji įstaiga pateikia Kalėjimų departamentui perkeliančiosios įstaigos direktoriaus nutarimo dėl nuteistojo nubaudimo ir motyvuoto nutarimo dėl nuteistojo perkėlimo, kuris turi būti suderintas su priimančiąja įstaiga, projektą.

7.3. Iš Departamento atsiliepimo matyti, jog Departamento direktorius, atsižvelgdamas į 2019 m. kovo 20 d. Pravieniškių PN-AK direktoriaus teikimą Nr. 61-1198 „Dėl nuteistojo perkėlimo iš pataisos namų kamerų tipo patalpų į kalėjimą nuobaudos atlikti“, nutarė perkelti pareiškėją iš Pravieniškių PN-AK į Lukiškių TI-K (juridinis asmuo Lukiškių TI-K pasibaigė dėl reorganizacijos ir nuo 2019 m. balandžio 1 d. prijungtas prie Vilniaus PN).

7.4. Iš Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2019 m. kovo 20 d. teikimo Nr. 61-1198 „Dėl nuteistojo perkėlimo iš pataisos namų kamerų tipo patalpų į kalėjimą nuobaudos atlikti“ matyti, jog Pravieniškių PN-AK direktorius siūlė pareiškėją perkelti iš pataisos namų kamerų tipo patalpų į kalėjimą. Teikime nurodoma, jog pareiškėjas bausmės atlikimo metu iš viso už padarytus pažeidimus yra baustas 63 kartus – Lukiškių TI-K 42 kartus, Laisvės atėmimo vietų ligoninėje – 4 kartus, Pravieniškių PN-AK – 17 kartų. Teikime paaiškinama, jog pareiškėjas, laikomas Pravieniškių PN-AK per paskutinis septynis mėnesius buvo baustas: 2018 m. rugpjūčio 24 d. už nepaklusimą teisėtiems administracijos reikalavimams baustas drausmine nuobauda – uždrausti vieną mėnesį apsipirkti įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes). 2018 m. gruodžio 7 d. už dienotvarkės pažeidimą baustas drausmine nuobauda – uždrausti vieną mėnesį apsipirkti įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes). 2019 m. kovo 12 d. už nepaklusimą teisėtiems administracijos reikalavimams reikalavimams baustas drausmine nuobauda – perkelti iš paprastosios grupės į drausmės grupę 12 mėnesių. 2019 m. kovo 15 d. už įstaigos administracijos nurodymų nevykdymą baustas drausmine nuobauda – perkelti į kamerų tipo patalpas 6 mėnesiams. Teikime konstatuojama, jog pareiškėjas sistemingai ir itin piktybiškai pažeidinėja bausmės atlikimo režimo reikalavimus, į taikomas socialinės reabilitacijos bei drausminio poveikio priemones nereaguoja, demonstratyviai ignoruoja nustatytą tvarką ir draudimus. Minėta, kad tokio pobūdžio teikimas laikytinas Departamento sprendimo motyvuojamaja dalimi. Teikime išvardintos aplinkybės, dėl kurių Departamento direktorius priėmė sprendiomą dėl pareiškėjo perkėlimo į kalėjimą – nuordyti konkretūs pažeidimai, per 7 mėnesius iki skundžiamo sprendimo priėmimo jų buvo 4. Laikytina, kad nurodytos aplinkybės suaro pagrindą laikyti, kad pažeidimai buvo sistemingi ir toks faktinis pagrindas yra pakankams taikyti BVK 142 straipsnio 3 d. numatytą priemonę.

8.1. Pagal VAĮ 42 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (LVAT sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008, Nr. A822-87/2009, A822-619/2009).

8.2. Pažymėtina, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. EŽTT 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Lietuvos vyriausiojo administracinio praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo vykdymo ar bausmės atklikimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Taigi siekdamas žalos atlyginimo, pareiškėjas privalo įrodyti visas valstybės civilinės atsakomybės kilimo sąlygas, tačiau, kaip matyti, jo teiginiai pagrįsti tik prielaidomis, niekaip nepatvirtinti objektyviais duomenimis, pareiškėjas nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija priežastinio ryšio tarp tariamos neteisėtos veiklos ir kilusių pasekmių. Skunde nėra duomenų apie tai, jog ginčijami nutarimai nulėmė realų pareiškėjo teisių pažeidimą. Pareiškėjas, be kita ko, nenurodo, kuo jis grindžia nurodytos žalos dydį, kaip apskaičiuoja prašomą priteisti žalą.

Pareiškėjo hipotetiniai teiginiai, jog dėl I Nutarimo, kurį teismas pripažino neteisėtu, jam kilo neigiami padariniai, yra nepagrįsti ir neargumentuoti. Pareiškėjas skundo patikslinime tik nurodė, jog neturtinę žalą kildina iš I Nutarimo, kadangi jis buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, patyrė daugiau apribojimų, didelių nepatogumų, jam pablogėjo sveikata. Tačiau šių aplinkybių nekonkretizavo, nenurodė, kokios būtent kalinimo sąlygos netinkamos (nežmoniškos) ir kuo ankstesnės kalinimo sąlygos buvo geresnės, nepateikė įrodymų dėl sveikatos pablogėjimo. Teismas pažymi, jog pareiškėjas taip pat neįrodė ir tinkamai nedetalizavo, kokia žala jam kilo būtent dėl perkėlimo į kitą įstaigą. Atkreiptinas dėmesys, jog prieš perkėlimą į kalėjimą, pareiškėjas jau buvo laikomas kamerų tipo patalpose, todėl kritiškai vertintini pareiškėjo teiginiai dėl pablogėjusių kalinimo sąlygų, kurias pareiškėjas įvardija kaip „nežmoniškas“. Europos Ž. T. Teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (Europos Ž. T. Teismo 1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (Europos Ž. T. Teismo 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04) (2013 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1114/2013).

8.3. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo prašymas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas jokiais įrodymais, nekonkretizuotas, pareiškėjas neįrodė žalos, kaip vienos iš civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, todėl skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2, 5 punktais, 132–133 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2019 m. vasario 7 d. nutarimą Nr. NN-76 „Dėl nuteistojo perkėlimo į kitą pataisos įstaigą“.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.