Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2020-04-21 · Civilinė byla Nr. e2-569-302/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-04-21
Bylos Nr.
e2-569-302/2020
Teisminio proceso Nr.
2-59-3-00007-2020-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Romualda Janovičienė
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Selonia“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-569-302/2020Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00007-2020-0Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.2.3 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. balandžio 21 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Selonia“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 22 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Alfa idėjos“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Selonia“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Alfa idėjos“ ieškiniu prašo: 1) pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2019 m. liepos 31 d. priešpriešinių vienašalių reikalavimų užskaitymą 34 995,52 Eur sumai, 2) taikyti restituciją priteisiant nurodytą sumą iš atsakovės; 3) priteisti iš atsakovės 17 318,59 Eur skolą; 4) priteisti 6 proc. metines palūkanas už visą 52 314,11 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės turto areštą ieškinio sumai. Nurodė, kad ieškinio suma yra pakankamai didelė, be to, šiuo atveju egzistuoja viešasis interesas, nes buvo pažeisti daugelio ieškovės kreditorių interesai. Taip pat pažymėjo, kad atsakovės valdymo organai yra susiję giminystės ryšiais su buvusiu ieškovės vadovu, o tai suponuoja šalių nesąžiningumą. Ieškovės teigimu, atsakovė gali prisiimti dar didesnių prievolių nei jau jų turi, be to, gali įkeisti reikšmingą dalį turimo turto ir tokiu būdu apsunkinti būsimo teismo sprendimo vykdymą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Panevėžio apygardos teismas 2020 m. sausio 22 d. nutartimi tenkino ieškovės prašymą – areštavo atsakovei UAB „Selonia“ priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą 53 000 Eur sumai, o jo nesant ar nepakankant, areštavo atsakovės turimas pinigines lėšas, akcijas, vertybinius popierius ar turimas turtines teises, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant areštuotą turtą parduoti, įkeisti ar kitaip perleisti tretiesiems asmenims.

4. Teismo vertinimu, ieškovės pareikšti reikalavimai, išdėstytos faktinės aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai preliminariai leidžia manyti, kad ieškovei palankaus teismo sprendimo tikimybė egzistuoja.

5. Teismas pažymėjo, kad, sprendžiant dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo vykdymui, visų pirma, turi būti vertinamas ne pareikšto ieškinio sumos dydis, o atsakovės buvęs, esamas arba ateityje galimas elgesys sąžiningumo aspektu, atsižvelgiant į ieškovės pateikiamus argumentus bei įrodymus, kuriais ši grindžia tokios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos buvimą.

6. Teismo nuomone, šiuo atveju ieškovė pagrindė poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, spręsdamas dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas atsižvelgė ir į tai, kad ieškovė yra bankrutuojanti įmonė, todėl turi būti užtikrintas viešasis interesas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Atsakovė UAB „Selonia“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti. Nurodo šiuos esminius argumentus:

7.1. Skundžiama nutartis yra nemotyvuota, todėl egzistuoja absoliutus skundžiamos nutarties panaikinimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

7.2. Nutartis prieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo formuojamai praktikai, pagal kurią, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, atsakovo nesąžiningumas yra siejamas ne su tuo, ar buvo (ne)sąžiningi atsakovo veiksmai ar neveikimas materialiosios teisės prasme, o išskirtinai su tuo, ar ieškovas įrodė, kad atsakovas bando (bandys) išvengti būsimo teismo sprendimo vykdymo, slėpdamas, perleisdamas ar išvaistydamas turimą turtą. Tai, ar nagrinėjamu atveju atsakovė buvo sąžininga su ieškove civiliniuose teisiniuose santykiuose, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas.

7.3. Pirmosios instancijos teismo teisėja, skundžiamoje nutartyje pasisakiusi dėl atsakovės nesąžiningumo materialiosios teisės prasme, nebegali toliau nagrinėti šios bylos. Apeliacinės instancijos teismas turėtų pasisakyti teisėjos šališkumo.

7.4. Civilinėje byloje galioja šalies sąžiningumo prezumpcija, o ieškovė šiuo atveju nepateikė jokių objektyvių įrodymų ar bent tikėtinų duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė yra nemoki, kad atsakovės finansinė padėtis yra bloga, kad atsakovė slapstysis ar kad slėps ar kitaip sieks apsunkinti turimą turtą, iš ko būtų galima daryti išvadą, jog atsakovė galbūt mėgins išvengti būsimo teismo sprendimo vykdymo. Tokių aplinkybių nenustatė ir teismas.

7.5. Vien faktas, kad ieškovė yra bankrutavusi bendrovė savaime negali sąlygoti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, remiantis viešojo intereso egzistavimu.

Atsiliepimas

8. Ieškovė BUAB „Alfa idėjos“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos esminius argumentus:

8.1. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, ginčas nėra nagrinėjamas iš esmės, o tik preliminariai įvertinama, ar ieškinys galėtų būti tenkinamas. Teisės aktai nenustato, kokios apimties turi būti teismo nutartis, ir kiek argumentų teismas turi pateikti. Be to, jei teismas sutinka su vienos ar kitos šalies procesiniuose dokumentuose pateikta pozicija, jis nėra įpareigojamas šią poziciją perrašyti priimamoje nutartyje. Ieškovė pateikė išsamius argumentus apie atsakovės finansinę padėtį, nagrinėjamus teisminius ginčus atsakovės atžvilgiu ir atsakovės nesąžiningą vengimą įvykdyti savo prievolę ieškovei, nors atlikti darbai ir sąskaitos yra priimtos. Atsakovė šių argumentų atskirajame skunde nepaneigė.

8.2. Atskirojo skundo teiginys, kad skundžiamoje nutartyje teismas atsakovę apkaltino nesąžiningumu, neatitinka tiesos. Teismas tik nurodė, kokios aplinkybės turi būti vertinamos, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, kalbėdamas ne apie konkrečią bylą ir atsakovės nesąžiningumą, o apskritai apie aplinkybes, kurios turi būti vertinamos pagal galiojančius teisės aktus ir formuojamą teismų praktiką.

8.3. Viešojo intereso egzistavimas yra tik papildomas argumentas, patvirtinantis būtinybę šioje byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

10. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 22 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo

11. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, 2) nustatyta grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

12. Kadangi šiuo atveju atskirajame skunde nekeliamas klausimas dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimo, tai šiuo aspektu detaliau nepasisakytina ir iškart vertintina antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

13. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama paminėtų aplinkybių visuma, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms.

14. Atkreiptinas dėmesys, kad aktualioje ir šiuo metu vyraujančioje Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje ne kartą yra pasisakyta, jog, sprendžiant dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui didelei ieškinio sumai, kurios nurodymas visuomet priklauso tik nuo ieškovo, nesuteikiama absoliučios ir savaime lemiančios turto arešto taikymą aplinkybės reikšmė. Ieškinio sumos dydis gali būti tik vienas iš daugelio kriterijų, sprendžiant dėl kilsiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, tačiau vien jis negali būti vertinamas kaip pakankamas išvadai dėl tokios grėsmės padaryti. Šio išimtinio procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis ieškovas pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turėdamas tikslą išvengti ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017, 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-422-464/2019; 2020 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-98-464/2020).

15. Asmens nesąžiningumas, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, nėra preziumuojamas, todėl jį įrodyti pareiga tenka tam asmeniui, kuris prašo tokių priemonių imtis prieš kitą asmenį – šiuo atveju ieškovei (CPK 12 ir 178 straipsniai).

16. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudoti asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atlikus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Priešingu atveju šis išimtinis ir atsakovo interesus itin varžantis procesinis institutas netaikytinas.

17. Nagrinėjamu atveju ieškovė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė turi ketinimų turimą turtą perleisti, slėpti ar imtis kitokių nesąžiningų veiksmų, siekdama sukliudyti teismo sprendimo vykdymui, nepateikė (CPK 178 straipsnis). Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, tokių aplinkybių nenustatė ir pirmosios instancijos teismas.

18. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymu iš esmės yra siekiama, jog galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų ir nepasidarytų nebeįmanomas, todėl šio instituto taikymo kontekste yra reikšmingi tik tokie galimai nesąžiningi atsakovo veiksmai, kuriais siekiama išvengti išieškojimo pagal būsimą teismo sprendimą.

19. Ieškovės argumentai, kad atsakovės nesąžiningumą nagrinėjamu atveju patvirtina tai, jog ieškovės buvęs vadovas yra susijęs giminystės ryšiais su atsakovės valdymo organais, tai, jog, atlikdamos priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, šalys elgėsi nesąžiningai, bei tai, jog atsakovė neatsiskaito su ieškove už priimtus darbus, dėl kurių pagrįstumo bus pasisakyta tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu, šiuo atveju negali būti pagrindas konstatuoti atsakovės nesąžiningumą sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Kaip ir nurodo atsakovė atskirajame skunde, tai, ar nagrinėjamu atveju šalys buvo sąžiningos tarp jų susiklosčiusiuose civiliniuose teisiniuose santykiuose ir ar atsakovė turi pareigą atsiskaityti už ieškovės atliktus darbus, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas.

20. Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad jos dabartinis statusas yra bankrutavusi bendrovė, situacijos teisinio vertinimo taip pat nekeičia, nes nei įstatymuose, nei teismų praktikoje nėra numatyta jokia išimtis, kad bankrutuojančiai ar bankrutavusiai bendrovei nereikia įrodinėti abiejų minėtų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, ar būtų daromos kokios nors kitos išimtys.

21. Šalys civiliniame procese yra lygios, todėl vien ieškinio pateikimas ir deklaratyvių teiginių dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymo nurodymas, nepateikus jokių įrodymų ar bent jau tikėtinų duomenų, kad atsakovė vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka ar atliks ateityje veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo varžyti atsakovės teises taikant laikinąsias apsaugos priemones.

22. Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, ko iš esmės šiuo atveju ir siekia ieškovė, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje.

23. Apibendrinant išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo instituto būtinųjų sąlygų (grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui) konstatuoti nėra pagrindo, todėl ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamu atveju nėra galimas.

24. Ieškovei išaiškintina, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK nustatyta tvarka, todėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetimas neužkerta kelio ieškovei, pasikeitus aplinkybėms, pakartotinai kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų

25. Atsakovė skunde akcentuoja tai, kad šiuo atveju egzistuoja absoliutus skundžiamos nutarties panaikinimo pagrindas, įtvirtintas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte.

26. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės pozicija, kad pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai yra lakoniški, ir kad teismas išsamiai neargumentavo, kokios jo nustatytos aplinkybės leido daryti išvadą, jog sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti visuma šiuo konkrečiu atveju yra įrodyta, tačiau vien tai nesudaro absoliutaus teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindo.

27. Pažymėtina, kad kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl teismo procesinio sprendimo motyvų išsamumo ir pakankamumo įtakos jo pagrįstumui ir teisėtumui, taip pat nuosekliai pažymi, kad teismo sprendimo motyvų nepakankamumas per se (savaime) negali būti prilyginamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintam absoliučiam teismo sprendimo negaliojimo pagrindui – kai sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014).

28. Atsižvelgiant į tai, kad atskirajame skunde keliamas ir pirmosios instancijos teismo teisėjos nešališkumo klausimas, apeliantei išaiškintina, jog apeliacine tvarka nagrinėjant nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, teisėjų nušalinimai nenagrinėjami, tam CPK numato kitas procedūras.

Dėl bylos procesinės baigties

29. Nurodytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, bei nukrypo nuo pirmiau nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo formuojamos praktikos, todėl atsakovės atskirasis skundas tenkinamas, Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovės prašymas atsakovės UAB „Selonia“ atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Alfa idėjos“ prašymą atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Selonia“ atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.

Teisėja Romualda Janovičienė