Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Albinos Pupeikienės ir Alvydo Žerlausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų M. U. ir A. U. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Meistera“ ieškinį atsakovams M. U., A. U. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, valstybės įmonė Registrų centras, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Ž. J., L. M., J. T., M. S., B. J. B., A. Š., A. Š., Š. E., K. R., ir pagal atsakovų M. U. ir A. U. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Meistera“ dėl žalos atlyginimo priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

10. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo bei atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas tenkino ieškinį ir atidalijo ieškovei tenkančias 3463/9034 dalis negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), iš bendrosios dalinės nuosavybės ir priteisė ieškovei nuosavybės teise 33,63 kv. m ploto negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), dalį, kuri palėpės patalpų atidalijimo schemoje Nr. (duomenys neskelbtini), parengtoje UAB „Architektai ir ko“, pažymėta „Nr. 1“, ir 1 kv. m ploto patalpą, kuri palėpės patalpų atidalijimo schemoje Nr. (duomenys neskelbtini) pažymėta „Nr. 6“, paliko bendrai naudotis (koridoriui), o atsakovų priešieškinį dėl žalos atlyginimo atmetė, pagrįstumo ir teisėtumo.

Dėl apeliacinio skundo dalyko

12. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė UAB „Meistera“, atsakovai M. U. ir A. U. bei tretieji asmenys M. S., B. J. B. bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo negyvenamąją patalpą – neįrengtą pastogę, bendras plotas 90,34 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovei nuosavybės teise priklauso 3463/9034 dalys neįrengtos pastogės, atsakovui M. U. asmeninės nuosavybės teise – 245/9034 dalys neįrengtos pastogės, atsakovams M. U. ir A. U. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise – 7861/18068 dalis neįrengtos pastogės, trečiajam asmeniui B. J. B. – 567/9034 dalys neįrengtos pastogės, trečiajam asmeniui M. S. – 189/9034 dalys neįrengtos pastogės. Ieškovė prašė natūra atidalyti jai priklausantį turtą – 3463/9034 dalis (34,63 kv. m) neįrengtos pastogės iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal pateiktą palėpės patalpų atidalijimo schemą, ieškovės nuosavybėn paskiriant 33,63 kv. m ploto pastogės patalpos dalį ir 1 kv. m ploto patalpą paliekant bendro naudojimo koridoriui. Atsakovai su ieškiniu nesutiko ir pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės 10 249,55 Eur žalai, atsiradusiai ieškovei neteisėtai atlikus remonto darbus namo, adresu (duomenys neskelbtini), pastogėje, dėl kurių buvo susilpnintos stogo laikančiosios konstrukcijos, dėl ko atsakovams priklausančiuose butuose (duomenys neskelbtini), atsirado vidaus apdailos defektų, atlyginti. Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimu ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė.

13. Apeliantai nesutikdama su skundžiamu sprendimu nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškinį pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Teismo vertinimas, kad nesutikdami su ieškovės pasiūlytu atidalijimo variantu apeliantai nepateikė savo siūlomo pastogės atidalijimo natūra varianto ir nepateikė ieškovės siūlomo pastogės atidalijimo natūra netinkamumą pagrindžiančių įrodymų, būtent apeliantai neįrodė, kokio dydžio bendro naudojimo koridoriaus reikia, kad visi bendraturčiai proporcingai ir nepažeidžiant jų teisių galėtų naudotis pastoge, neatitinka teismų praktikos, kadangi ieškinio pagrįstumo įrodinėjimo našta perkeliama atsakovams.

14. CK 4.80 straipsnio prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir (arba) bendraturčio statuso pasikeitimus. Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės teisės yra vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų. Šiuo būdu įgyvendinus nuosavybės teises atidalijamam bendraturčiui pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė su kitu (kitais) bendraturčiu (bendraturčiais). Atidalijant nuo bendrosios nuosavybės atskiriama konkretaus bendraturčio dalis. Taip konkretaus savininko faktinis ryšys su daiktu pradedamas grįsti nebe bendrosios, o vieno asmens nuosavybės teise, kur tik jis gali daryti fizinį-ūkinį poveikį daiktui, gauti iš jo naudingąsias savybes ir nulemti teisinį daikto likimą. Transformacija iš bendrosios nuosavybės teisės į asmeninės nuosavybės teisę reiškia, kad daiktas ir teisė į jį tampa mažiau varžomi, todėl tai paprastai lemia daikto vertės rinkoje padidėjimą.

15. Atidalijimas yra vienas nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. Tiek sujungiant savo nuosavybę su kitų asmenų nuosavybe, tiek ir atskiriant ją nuo kitų asmenų nuosavybės, įgyvendinama disponavimo turtu teisė. Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės leidžia pasiekti keletą teisiškai, ekonomiškai ir socialiai reikšmingų rezultatų. Atidalijimo institutas leidžia sumažinti bendraturčių skaičių ir bendrosios nuosavybės apimtį bei atitinkamai išplėsti asmeninės nuosavybės apimtį. Mažesnis bendraturčių skaičius, mažesnė bendrosios nuosavybės apimtis naudingi dviem aspektais: pirma, pasitarnauja konfliktų prevencijai ar sprendimui; antra, paprastai leidžia operatyviau ir pigiau valdyti konkretų objektą. Taigi atidalijimu užtikrinamas išvestinis iš nuosavybės neliečiamumo principo kiekvieno savininko interesas būti vieninteliu savo turto savininku ir pasitarnaujama socialinei taikai bei ekonominiam interesui.

16. Atskyrus vieno bendraturčio dalį, sumažėja bendraturčių skaičius, tačiau daiktas išlieka bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu, kiti bendraturčiai tarp savęs lieka neatidalyti. Šis atidalijimas vadinamas santykiniu atidalijimu. Absoliučiu atidalijimu (padalijimu) teisinis santykis kvalifikuojamas tuo atveju, kai iš bendrosios nuosavybės teisinių santykių pasitraukia visi bendraturčiai, t. y. ne tik sumažėja bendraturčių skaičius, bet ir apskritai pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė, nes daiktas (daiktai) tampa asmeninės nuosavybės teisės objektu. Nurodyti atidalijimo instituto aspektai ir nuosavybės neliečiamumo principas lemia tam tikrą atidalijimo teisės apsaugą. Asmeniui, norinčiam įgyvendinti CK 4.80 straipsnio 1 dalyje suteiktą teisę atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kitų bendraturčių sutikimo dėl atidalijimo nereikia, reikalaujama suderinti tik atidalijimo būdą (atidalijimo teisės absoliutumas). Tai lemia įrodinėjimo dalyką atidalijimo bylose: iš bendraturčio negali būti reikalaujama įrodinėti atidalijimo motyvų buvimo, bendraturčių ginčo ar kitų priežasčių. Kitaip tariant, vienam iš bendraturčių išreiškus valią atidalyti, turi būti svarstoma, kaip teisingai atidalyti bendrą turtą. Atidalijimo teisės įgyvendinimo sąlygos: 1) teismo tvarka atidalijama, jei bendraturčiams nepavyko susitarti dėl atidalijimo būdo; 2) prioritetas skiriamas atidalijimui natūra; 3) nesant atidalijimo natūra galimybės, atidalijama, paskiriant kompensaciją pinigais.

19. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, dėl to buvo netinkamai nustatytos bylos aplinkybės ir priimtas neteisingas sprendimas.

20. Pažymėtina, kad įrodinėjimo priemonės civiliniame procese yra šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai ir ekspertų išvados (CPK 177 str.). Taigi akivaizdu, jog vien apeliantų raštu išdėstyti nesutikimo motyvai bei žodiniai paaiškinimai bylos nagrinėjimo metu, kuriuos jie laiko motyvuotais, negali būti laikomi vieninteliais ir pakankamais įrodymais byloje, tuo labiau kad atsakovai savo poziciją, kuria reiškiamas nesutikimas su ieškinio reikalavimais, tai pat kaip ir ieškovė, turi pagrįsti įrodymais pagal CPK 178 str. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų padaryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

21. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino atsakovų nesutikimo su ieškovės pateikta atidalijimo schema argumentus ir motyvuotai bei pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovų nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, jog ieškovės siūlomas atsidalijimas yra negalimas, neracionalus bei pažeidžiantis atsakovų interesus. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovų argumentai dėl ieškovės galbūt ateityje atliksimų neteisėtų veiksmų, naudojant pastogės dalį virš jų buto, kurie pažeistų atsakovų interesus, laikytini deklaratyviais teiginiais ir prielaidomis.

22. Įstatymas nustato teismo pareigą konstatuoti teisiškai reikšmingus faktus, remiantis visų įrodymų analize ir siejant juos su taikytina materialinės teisės norma ginčo santykiams reguliuoti (CPK 14 str., 185 str. 1 d.). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą ne vienu įrodymu, bet visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo. Teismas įvertina, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Jei įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimo, byloje galima konstatuoti įrodymų pakankamumą.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pastogės priskyrimas ieškovei pagal parengtą schemą atitinka protingumo, sąžiningumo, teisingumo reikalavimus, nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros principo ir nebus padaryta neproporcinga žala daikto paskirčiai, kadangi įvertino byloje nustatytų aplinkybių visumą, ginčo turto pobūdį, plotą, bendraturčių dalis jame, tai, kad ieškovės prašomas suformuoti atskiras daiktas atitinka idealiąją jos dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, pastogės atidalijimas pagal pateiktą projektą yra techniškai įmanomas, o ieškovės valdoma pastogės dalis yra pakankamai didelė.

26. Pažymėtina, kad, sprendžiant klausimą dėl nekilnojamojo daikto dalies atidalijimo, atsidalyti prašantis bendraturtis turi aiškiai įvardyti, kokį atskirą nekilnojamąjį daiktą prašo suformuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2009; 2009 m lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 476/2009). Tam, kad kiti bendraturčiai apskritai galėtų pareikšti savo poziciją dėl atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės inicijuojančio bendraturčio būsimų veiksmų poveikio jų teisėms, pastarasis turi atskleisti jiems savo siekius. Pagal įstatymą bendraturčių sutikimas dėl atidalijimo reiškia ne abstraktų, o konkretizuotą bendraturčių sutikimą, t. y. sutikimas duodamas ne bendrai teisei į statybą įgyvendinti, bet konkretiems statybos darbams atlikti. Tinkamu bendraturčio – galimo statytojo – būsimos rekonstrukcijos planų atskleidimu kitiems bendraturčiams teismų praktikoje pripažįstamas tinkamo projektinio pasiūlymo (tokio, kaip jis apibūdinamas Statybos įstatymo 2 str. 45 p., t. y. pasiūlymai, kurių tikslas – išreikšti projektuojamo statinio architektūros ir kitų pagrindinių sprendinių idėją ir kurie pateikiami kaip informacija visuomenei apie numatomą statinių projektavimą ir gali būti naudojami rengiant specialiuosius architektūros reikalavimus, specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus, specialiuosius paveldosaugos reikalavimus) pateikimas. Darytina išvada, kad, ginant ginčijamą teisės į statybą įgyvendinimo būdą ir sąlygas, būtina nurodyti konkrečius statybos darbus, statybos paskirtį ir netgi jos atlikimo orientacinį laikotarpį. Savo ruožtu nesutikimas turi būti protingai motyvuotas ir akivaizdžiai atskleidžiantis pateikto projektinio pasiūlymo negatyvų poveikį kito bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto bendraturčio teisėms ir teisėtiems interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2010).

27. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė pateikė UAB „Architektai ir ko“ parengtą pastogės patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), atidalijimo schemą. Ant titulinio lapo projektuotojas nurodė atsakovų atsiliepimuose reikalaujamą ir pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką privalomą nurodyti informaciją, įvardijo konkrečius statybos darbus – paprastasis remontas, statybos paskirtį – patalpos pagrindinė naudojimo paskirtis: kita (pastogė), t. y. atliekant paprastąjį remontą patalpos paskirtis nebus keičiama. Bendrosios dalies aiškinamajame rašte projektuotojas nurodė, kad parengė techninį darbo projektą, bendroji dalis paruošta dėl pastogės patalpų atidalijimo, patalpų atidalijimą šioje darbo stadijoje (supaprastintas projektas) numatoma atlikti schemiškai, neatliekant konstrukcinių darbų, o tikslūs patalpų atidalijimo sprendiniai yra pavaizduoti brėžinyje, kuris yra architektūrinėje dalyje.

29. Taip pat pažymėtina, kad rengiamo paprastojo remonto sprendinių atitiktį Statybos įstatymo ir Statybos techninių reglamentų reikalavimams, šių sprendinių išraiškos būdą parenka atitinkamą atestatą ir kvalifikaciją turtintis projekto dalies vadovas. Nagrinėjamu atveju projekto vadovė G. E. prie projekto pridėjo magistro diplomą ir kitus įrodymus dėl užimamų pareigų bei darbo stažo, kurie patvirtina jos kvalifikaciją. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės pateikta UAB „Architektai ir ko“ parengta pastogės patalpų (duomenys neskelbtini), atidalijimo schema, kurią sudaro 22 lapai projektavimo informacijos, laikytina tinkamu bendraturčio – galimo statytojo – būsimų paprastojo remonto planų atskleidimu apeliantams, t. y. projektinis pasiūlymas pateiktas tinkamai.

30. Teisėjų kolegija taip pat atmeta ir apeliantų argumentus, jog projektuojant koridorių reikia vadovautis STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 170 p., kuris numato, kad daugiabučių gyvenamųjų pastatų visi įėjimai į pastatus, pandusai, įėjimo į butus durys bei liftai projektuojami vadovaujantis statybos techniniu reglamentu STR 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“, kurio 69 p. nurodyta, jog pastatų koridoriai turi būti ne siauresni kaip 1,5 m; koridorius, kuriame yra bent vienerios durys, atsidarančios į koridorių, turi būti ne siauresnis kaip 1,8 m; koridorius, kuriame yra vienos priešais kitas į koridorių atsidarančios durys, turi būti ne siauresnis kaip 2,7 m. Kadangi nagrinėjamoje byloje ieškovės pasamdytas projektuotojas atliko patalpos koridoriaus, o ne įėjimo į butą projektavimą, todėl jam taikomos STR 2.02.01:2004 196 p. nuostatos dėl kambarių ir kitų patalpų matmenų, kai pateiktoje 9 lentelėje pažymėta, kad koridorius turi būti minimaliai 0,9 kv. m ploto, o gylis nereglamentuojamas.

32. Bylos duomenimis nustatyta, kad apie siūlomą nustatyti 1 kv. m ploto bendro naudojimo koridorių atsakovai buvo informuoti 2018-03-02 pateikiant teismui Atidalinimo schemą 2 kartu su patikslintu ieškiniu. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė nurodė, kad koridorius formuojamas ieškovės ir atsakovų poreikiui patekti į valdomas pastogės dalis patenkinti. Ieškovė nurodė, kad Atidalijimo schemomis 2 ir 3 pasirinko tokio dydžio koridorių, kurį pasiūlė projektuojas, nes atsakovai šiuo klausimu visiškai nebendradarbiavo, ir nurodytas aplinkybes patvirtina gausi šios civilinės bylos medžiaga. Ieškovės pasirinktas projektuotojas nurodė galimybę formuoti ieškovės ir visų kitų bendraturčių turimo ploto sąskaita didesnį koridorių, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad bendraturčiai M. S. ir B. J. B. tokio sprendinio nepageidavo, nes name, adresu (duomenys neskelbtini), turimo 8 buto 1/4 dalį M. S. 2017-10-26 pardavė 3/4 dalių savininkui B. J. B. (o pastarasis turi planų parduoti visą butą) ir aiškiai įvardijo savo ketinimus šio ginčo šalims, kad visais atvejais perleis nuosavybės teisę į turimas pastogės dalis likusiems bendraturčiams, t. y. ieškovei ar atsakovams.

33. Nei apeliantų atsiliepimuose, nei priešieškinyje ir kitose patikslintose jo redakcijose atsakovai nepateikė argumentų ir atsikirtimų dėl to, kad koridorius yra netinkamo dydžio. Bylos nagrinėjimo metu atsakovai nepateikė įrodymų, koks koridoriaus plotas, jų manymu, yra objektyviai reikalingas ar kad proporcingai savo valdomai pastogės patalpų daliai ieškovė turi palikti didesnį plotą, kuris būtų skirtas bendrojo naudojimo patalpai – koridoriui. Taigi, sutiktina su ieškove, kad tik apeliaciniame skunde atsakovai teikia grafines iliustracijas ir atlieka matematinius skaičiavimus dėl, jų manymu, reikalingo ploto, atitinkančio proporcingumo reikalavimus.

34. Pažymėtina, kad esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 str., 42 str. 5 d.) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, draudimo kasaciniame skunde remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d., 312, 314 str., 347 str. 2 d.).

35. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). Siekiant įvertinti skundžiamo sprendimo pagrįstumą, pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, nenurodytomis pirmosios instancijos teisme. CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.

36. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytą teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo formuojamą praktiką, į tai, kad apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją, kas reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimui pakartoti ar naujiems reikalavimams ir atsikirtimams nagrinėti, o pirmosios instancijos teismo padarytoms teisės ir (ar) fakto klaidoms ištaisyti, į tai, kad apeliacinis skundas iš esmės naujomis aplinkybėmis grindžiamas tik po nepalankaus apeliantams teismo sprendimo priėmimo, kas kelia abejonių apeliantų sąžiningumu ir rungtyniškumo principo laikymusi, į tai, kad nurodomos aplinkybės apie 1 kv. m ploto bendro naudojimo koridoriaus formavimą atsakovams buvo žinomos ir jau egzistavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegijos nuomone, atsisakytina vertinti naujus apeliacinį skundą pagrindžiančius argumentus, nes tai prieštarauja CPK 306 straipsnio 2 dalies reikalavimams.

38. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiais apeliantų argumentais, kadangi jie nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei savo atsiliepimuose į ieškinį, nei priešieškinyje nereiškė reikalavimo priskirti ar atidalyti jų pastogės dalį, nors, pagal formuojamą teismų praktiką, galėjo reikšti reikalavimą dėl naudojimosi tvarkos palėpės patalpomis nustatymo, jame argumentuotai galėjo grįsti ir savo reikalavimą dėl atitinkamos pastogės dalies priskyrimo naudotis būtent atsakovams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2010).

40. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovei gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise nebepriklausant jokioms gyvenamosios paskirties patalpoms (pardavus anksčiau priklausiusią buto dalį), ieškovė neturi net teorinės galimybės prašyti atidalyti pastogės dalį, kuri nebūtų po kitiems asmenims priklausančiais butais. O atsakovų argumentai dėl ieškovės galbūt ateityje atliksimų neteisėtų veiksmų, naudojant pastogės dalį virš apeliantų buto, kurie pažeistų jų interesus, pagrįstai kaip deklaratyvūs teiginiai ir prielaidos atmesti.

42. Atidalijimo institutą sudarančios teisės normos yra dispozityvios, todėl remdamosi sutarties laisvės principu (CK 6.156 straipsnis) šalys gali pačios nustatyti, kokiu būdu jos atidalys bendrąją nuosavybę. Jei bendraturčiai nesusitaria dėl atidalijimo būdo, taikomos CK 4.80 straipsnio nuostatos. Pagal šio straipsnio 2 dalį atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės vykdomas daiktą padalijant natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai ir tik tokio atidalijimo galimybės nesant vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. CK 4.80 straipsnio 2 dalies formuluotė reiškia tai, kad daikto paskirčiai gali būti padaroma tam tikra žala, t. y. leidžiamas ekonominės vertės proporcingas sumažėjimas. Dėl to pagrindinis kriterijus, kuriuo privalo vadovautis teismas spręsdamas, ar galimas daikto atidalijimas natūra, – tokiu atidalijimu padaromos žalos proporcingumas daikto paskirčiai.

43. Atidalijimo natūra sąlygos – daikto dalumas ir neproporcingos žalos daikto paskirčiai padarymo išvengimas. Sprendžiant dėl galimybės padalyti daiktą natūra, būtina atsižvelgti į CK 4.6 straipsnio normas, apibrėžiančias daliuosius ir nedaliuosius daiktus. Pagal šio straipsnio 1 dalį daliaisiais daiktais laikomi daiktai, kurių tikslinė paskirtis, fiziškai juos padalijus, nepasikeičia ir kiekviena dalis gali būti kaip savarankiškas daiktas. Pagal CK 4.6 straipsnio 2 dalį nedaliaisiais daiktais laikomi daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus, pasikeičia tikslinė paskirtis, ir dalieji pagal prigimtį daiktai, kurių nedalumas nustatytas įstatymų.

44. Daikto nedalumas fizine prasme nereiškia, kad bendraturčio dalis negali būti atidalijama. CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai daikto atidalijimas natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai neįmanomas, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad ši nuostata yra bendrojo daikto atidalijimo reikalavimo išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Taikant šį atidalijimo būdą būtina motyvuotai pagrįsti, kad atidalijimas natūra neįmanomas.

45. Taigi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad atidalijimas išmokant kompensaciją pinigais yra subsidiarus atidalijimo būdas, kuris taikomas tik nesant galimybės pritaikyti pagrindinį atidalijimo būdą – atidalijimą natūra. Laikoma, kad atidalijimo kompensuojant pinigais subsidiarumo nepaisymas reiškia savininko teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 401/2010).

46. Atsižvelgiant į kasacinio teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantai neįrodė aplinkybių, sudarančių sąlygas priteisti kompensaciją, t. y. kad daikto negalima padalyti be neproporcingos žalos jo paskirčiai. Bylos duomenimis nustatyta, kad pastogė yra negyvenamosios (kitos) paskirties, o apeliantai nepateikė jokių duomenų ar argumentų, pagrindžiančių, kad ieškovės siekiamas atidalijimas gali padaryti neproporcingą žalą pastogės paskirčiai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovės valdoma pastogės dalis yra pakankamai didelė (38,33 proc. visos pastogės, kai atsakovų dalis – 53,30 proc.), todėl laikytina, jog apeliantai neįrodė ir antrosios būtinos sąlygos, jog faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas. Ieškovės nuosavybės teise turima pastogės dalis yra didelė palyginti su visos pastogės plotu ir apeliantų valdomu pastogės plotu.

47. Apeliantai taip pat pažymėjo, kad siūlymas sumokėti ieškovei 2 702,47 Eur, t. y. turto dalies vidutinės rinkos vertės dydžio kompensaciją, kuri yra proporcinga ieškovės turimai nuosavybes teise pastogės daliai, neprieštarauja CK 4.80 str. 2 d. įtvirtintoms nuostatoms.

48. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė teismui pateikė 2014-10-16 pirkimo–pardavimo sutarties kopiją, iš kurios matyti, jog ieškovė pastogės 1125/9034 dalis įsigijo už 7 000 Lt (2 027,34 Eur), ir 2016-10-11 varžytynių akto kopiją, iš kurios matyti, jog pastogės 1772/9034 dalis įsigijo už 4 000 Eur. Kitą 10 kv. m ploto dalį ieškovė įsigijo kartu su butu, todėl jos įsigijimo kaina nėra išskiriama. Pagal nurodytas pirkimo kainas ieškovė apskaičiavo, kad pastogės dalis kainavo 208,05 Eur už 1 kv. m, todėl visos pastogės turimos dalies įsigijimo vertė lygi 7 204,77 Eur (34,63 kv. m x 208,05 Eur). Atsižvelgdama į nurodytas rašytiniais įrodymais patvirtintas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantų siūloma kompensacijos suma nelaikytina atitinkančia protingumo ir sąžiningumo kriterijų.

50. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantų argumentais. Sutiktina, kad skyrėsi Atidalijimo schema 1 ir Atidalijimo schema 2, bet tik dėl prašomo atidalyti ieškovei nuosavybės teise priklausančio ploto pasikeitimo, t. y. padidėjimo ir naujai Atidalijimo schemoje 2 nustatant 1 kv. m ploto bendro naudojimo patalpą. Prašomos atidalyti pastogės dalies lokacija skyrėsi tiek, kiek tai sąlygojo ploto padidėjimas, nes padidėjus ieškovės valdomam plotui natūraliai padidėjo prašoma atidalyti dalis, o jos pozicija schemoje išlaikyta maksimaliai identiškai Atidalijimo schemos l sprendiniams, t. y. ji suprojektuota toje pačioje pastogės vietoje. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu keitėsi ir atsakovams nuosavybės teise priklausančios pastogės dalies plotas – jis taip pat kaip ir ieškovės dalies plotas padidėjo, kas lėmė poreikį keisti Atidalijimo schemos l brėžinius. Tuo tarpu Atidalijimo schemoje 3 buvo suformuota tokia pat 1 kv. m ploto bendro naudojimo patalpa kaip ir Atidalijimo schemoje 2, bet ją šį kartą sudarė tik ieškovės skiriamas plotas. Kadangi Atidalijimo schema 2 ir Atidalijimo schema 3 bei jomis pasiūlyti atidalijimo sprendimai laikytini iš esmės identiškais, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, visiškai nepagrįstais laikytini apeliantų argumentai dėl to, jog ieškovė pateikdama teismui Atidalijimo schemą 3 privalėjo patikslinti ieškinį, ir to, jog ši schema nebuvo iš anksto pateikta derinti apeliantams.

52. Kasacinio tesimo praktikoje nurodoma, jog priežastinis ryšis tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra tais atvejais, jeigu asmuo turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė, ir toks neadekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai jo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tiesiogiai sukeldamas žalingus padarinius arba sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Taigi, net ir nesant faktinio priežastinio ryšio, teisinis priežastinis ryšis gali būti nustatomas ir to gali pakakti civilinei atsakomybei taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010).

53. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje, siekdamas nustatyti priežastinio ryšio tarp ieškovės atliktų remonto darbų ir defektų atsakovų butuose egzistavimo sąlygą, buvo paskyręs ir buvo atliktos trys teismo statinio ekspertizės, nustatyta ta aplinkybė, kad dviejų iš trijų byloje atliktų ekspertizių išvados iš esmės sutampa, didina šių (antros ir trečios) ekspertizių išvadų patikimumą. Teisėjų kolegija susipažinusi su visais atliktais teismo ekspertizių aktais, kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytais paaiškinimais negali nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apeliantai neįrodė priežastinio ryšio tarp įrodinėjamos žalos ir ieškovės atliktų veiksmų (CPK 178, 185 str.).

54. Nustatyta, jog ekspertai R. M. ir S. S. padarė visiškai vienodas ir kategoriškos formos išvadas, kad ieškovės pastogėje skersinėje pastato dalyje atlikti remonto darbai negalėjo turėti ir neturėjo jokios įtakos pagrindinėje pastato dalyje esančioms laikančiosioms konstrukcijoms. Abu teismo ekspertai konstatavo, kad jei apeliantų nurodomi apdailos defektai bei pažaidos ir būtų nulemtos pakitimų stogo konstrukcijoje, tai tie pakitimai turėtų būti padaryti išilginėje pastogės dalyje, o ne skersinyje.

55. Apeliantai mano, kad eksperto A. S. į bylą pateiktas 2018-01-05 papildomas paaiškinimas Nr. (duomenys neskelbtini) yra vienintelis objektyvus skaičiavimais pagrįstas įrodymas, nes ekspertas A. S. atliko bandymą, pateikė tikslius skaičiavimus. Teisėjų kolegija negali sutikti su nurodytais apeliacinio skundo argumentais, kadangi pagal savo įrodomąją galią jokie papildomi paaiškinimai, t. y. post faktum (po to, kai viskas baigta) padarytos išvados ir atlikti skaičiavimai, negali turėti didesnės įrodomosios galios nei teismo paskirtų Ekspertizių 2 ir 3 padarytos išvados. Taip pat turėtina omenyje, kad tokius skaičiavimus ekspertas A. S. atliko atsakovų prašymu ir iniciatyva, 2016-09-22 raštu patvirtino, kad su atsakovu M. U. yra Lietuvos Respublikos medžiotojų ir žvejų draugijos nariai, kartu dalyvavo medžioklėse (IV t., b. l. 136)

57. Pažymėtina, kad KTPSVPS 2016-02-11 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad ieškovė gyvenamajame name ir bendro naudojimosi patalpose atliko kapitalinio remonto darbus – neįrengtose pastogės patalpose pakeitė supuvusį perdangos balkį (laikančiąją siją), tam montavimo metu palėpėje išėmė laikantįjį statramstį ir po to jį vėl įdėjo ir sustiprino, pašalino puvėsio pažeistą mūrtašio dalį. Taigi, ir antrosios bei trečiosios ekspertizių išvadose abu teismo atestuoti ekspertai vienareikšmiškai pasisakė, kad ieškovės namo pastogėje atlikti remonto darbai nesusilpnino stogo laikančiųjų konstrukcijų, o priešingai – jas sustiprino.

58. Taigi, jeigu pirmoji ekspertizė nustatė ieškovės atliktų darbų poveikį stogo patvarumui 2016 m. balandžio–liepos mėn., tai atliekant antrąją ekspertizę 2017 m. vasario–kovo mėn. situacija per šį laiko tarpą turėjo tik pablogėti, o ne priešingai, kaip nustatė paskesnių ekspertizių padarytos išvados, – atlikti remonto darbai negalėjo turėti ir neturėjo jokios įtakos laikančiosioms konstrukcijoms, todėl visiškai nepagrįstas apeliantų argumentas, kad teismo ekspertai stogo patvarumą vertino ieškovei pašalinus savavališkos statybos padarinius.

59. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybėmis ir nustatytus faktus, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentas, jog atsakovų patirta žala yra ieškovės neteisėto veikimo rezultatas dėl to, kad pirmoji ekspertizė, kuria nustatyta, jog egzistuoja aptariamas priežastinis ryšys, buvo atlikta ieškovei dar nepašalinus savavališkos statybos padarinių ir nesutvarkius statybvietės, laikytinas visiškai nepagrįstu. Priešingai, visa faktinių aplinkybių seka – KTPSVPS 2016-02-11 raštas ir 2017-02-15 Inspekcijos patikrinimo aktas, antrosios ir trečiosios ekspertizių išvados, nustatytos aplinkybės, kad namo pastogėje atlikti darbai sustiprino stogo laikančiąsias konstrukcijas, padidino stogo laikančiosios konstrukcijos mechaninį atsparumą ir pastovumą, nes seni konstrukciniai elementai buvo supuvę, aiškiai patvirtina, jog nors yra neteisėtas ieškovės veikimas, kai aptariamus remonto darbus ieškovė atliko neturėdama statybą leidžiančio dokumento, tačiau jis nėra susijęs net netiesioginiu priežastiniu ryšiu su atsakovų deklaruojama patirta turtinė žala, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaromas neigiamas poveikis turtui.

60. Dėl įrodymų vertinimo teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovai apeliaciniame skunde nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o, nesutikdami su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi atsakovai, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

61. Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, kadangi bylos nagrinėjimo metu ieškovė įvykdė vieną iš apeliantų priešieškinio reikalavimų. Tai reiškia, kad vienas iš apeliantų reikalavimų, jų pagrįstai ir teisėtai pareikštų, buvo patenkintas, todėl teismas, priimdamas sprendimą ir paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, į tai turėjo atsižvelgti.

62. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantų argumentais, kadangi bylos duomenimis nustatyta, jog VTPSI 2016-04-28 ieškovei surašė savavališkos statybos aktą dėl savavališkai atliktų ypatingo statinio pastogės kapitalinio remonto darbų, o 2017-02-15 VTPSI patikrinimo aktu konstatavo, kad ieškovė padarinius pašalino. Apeliantų nuomone, ta aplinkybė, jog apeliantų priešieškiniu reiškiamas reikalavimas yra pagrįstas, įrodo tai, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovė jį įvykdė. Tuo tarpu reikalavimo pagrįstumas negali būti sietinas tik su reikalavimo faktiniu patenkinimu.

63. Atsakovai, 2016-02-25 pateikę patikslintą priešieškinį, reikalavimo įpareigoti ieškovę pašalinti dėl neteisėtų veiksmų atsiradusius padarinius nebereiškė, tačiau prašė priteisti iš ieškovės atsakovams 6 932,15 Eur žalos atlyginimą. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė įvykdė VTPSI 2016-05-10 privalomąjį nurodymą – išardė savavališkai perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis. Atsakovai paskutiniu 2016-08-26 patikslintu priešieškiniu vėl prašė įpareigoti ieškovę, nustatant darbų atlikimo terminą, pašalinti dėl neteisėtų ieškovės veiksmų atsiradusius padarinius ir atstatyti, laikantis statybos techninių dokumentų reikalavimų, pastogės laikančiąją konstrukciją, tai yra iš esmės tiesiog atkartojo VTPSI 2016-05-10 surašytą privalomojo nurodymo reikalavimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad ieškovė įvykdė Inspekcijos reikalavimą, negali būti laikoma atsakovų priešieškinio reikalavimo patenkinimu civilinio proceso kontekste, kadangi ieškovė įvykdė Inspekcijos privalomąjį reikalavimą administracinio reguliavimo srityje.

64. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

65. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines, materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį keisti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

66. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovė pateikė prašymą priteisti 1 020 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymu. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, todėl pripažintinos protingomis, pagrįstomis ir, atmetus atsakovų apeliacinį skundą, priteistina ieškovei iš kiekvieno atsakovo po 510 Eur (iš viso 1 020 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų M. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. U. asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Meistera“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), po 510 Eur (iš viso 1 020 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.