- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-06-14
- Bylos Nr.
- I2-1136-872/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03558-2020-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Fausta Vitkienė (pirm.), Iveta Pelienė, Saulius Jakaitis
- Pareiškėjas
- E. B.
- Atsakovas
- Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sauliaus Jakaičio, Ivetos Pelienės ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. (E. B.) skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas E. B. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus skyriaus 2020 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. (8.1)TP-20-NT-1469-10626 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (toliau – Sprendimas).
2. Savo pateikto skundo reikalavimą grindžia tokiais argumentais:
2.1. Pasak pareiškėjo, jis jau du kartus kreipėsi į atsakovę dėl teisinės pagalbos suteikimo (advokato paskyrimo), tačiau jo prašymai yra ignoruojami. Tokiu būdu yra pažeidžiama Lietuvos Respublikos Konstitucija ir tarptautiniai aktai, suteikiantis teisę pasinaudoti teisine gynyba. Mano, kad atsakovė sąmoningai priima tokius sprendimus, siekdama nuslėpti nusikaltimus, kuriuos pareiškėjas išdėstė Lietuvos Respublikos Prezidentui ir Lietuvos Respublikos Seimo savo paaiškinimuose.
2.2. Pasak pareiškėjo, skundžiamas atsakovės Sprendimas turi būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
2.3. Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė savo skundą ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
3. Atsakovė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – Tarnyba) atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pateiktą poziciją grindžia šiais argumentais:
Šalies argumentai
3.1. Paaiškina, kad Tarnyba, įvertinusi visus pateiktus jai dokumentus, skundžiamu Sprendimu atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą dėl Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos informacijos ir komunikacijos departamento ryšių su visuomene skyriaus 2020 m. kovo 17 d. rašto Nr. S- 2020-1431 apskundimo, nes nustatė, kad šis raštas yra informacinio pobūdžio. Jame pareiškėjui buvo išaiškinta, kokie teisės aktai nustato Seimo pirmininko kompetenciją bei paaiškintas Lietuvos teismų nepriklausomumo principas.
3.2. Tarnyba taip pat akcentuoja, kad teismų praktikoje dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos ne kartą išaiškinta, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra. Vienas iš tokių apribojimų yra numatytas Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punkte, pagal kurį antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu atstovavimas byloje neperspektyvus. Tai, kad atstovavimo byloje perspektyvumas minėto įstatymo taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą Tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti atsižvelgdama į tam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą.
3.3. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos asmenų aptarnavimo skyriaus 2019 m. liepos 11 d. raštas Nr. (1D-1963)-2D-2985 patvirtina, kad pareiškėjas buvo informuotas apie teismų vykdomą teisingumą, teismų ir teisėjų nepriklausomumą bei draudimą kištis į teisėjų ir teismų veiklą. Juo pareiškėjas taip pat buvo informuotas apie galimybę pasinaudoti antrine teisine pagalba. Šis Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos asmenų aptarnavimo skyriaus raštas taip pat yra informacinio pobūdžio. Pareiškėjas nesiekė kreiptis į teismą dėl minėto rašto apskundimo.
Pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos asmenų aptarnavimo skyriaus raštas neįpareigoja Tarnybos suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, kaip mano pareiškėjas.
3.4. Tvirtina, kad skundžiamas Tarnybos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo panaikinti pagrindo nėra.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:
4.1. Pareiškėjas 2020 m. liepos 10 d. pateikė Tarnybai prašymą (reg. Nr. (8.1) VTP-1469) suteikti antrinę teisinę pagalbą, kuriame nurodė, jog antrinė teisinė pagalba jam reikalinga administracinėje byloje dėl 2020 m. kovo 17 d. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento ryšių su visuomene skyriaus 2020 m. kovo 17 d. rašto Nr. S-2020-1431 (toliau – Seimo raštas) apskundimo.
4.2. Atsakovė 2020 m. liepos 16 d. raštu Nr. (8.1) TPS-12452 kreipėsi į pareiškėją, prašydama nurodyti reikalavimą, kurio pagrindu pareiškėjas nori kreiptis į teismą, taip pat pridėti reikalavimą pagrindžiančius dokumentus. Tarnyba pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu vyksta teisminis nagrinėjimas dėl minėto Seimo rašto, kuriame būtinas teisinis atstovavimas, būtina nurodyti administracinės bylos numerį.
4.3. Tarnyboje 2020 m. liepos 31 d. gauti papildomi dokumentai (reg. Nr. (8.1)TPPl-4997). Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas nepaaiškino jam notarinių veiksmų atlikimo kaimo vietovėje įstatymo, nepateikė su juo priėmimu susijusių dokumentų, aiškinamųjų aktų.
4.4. Tarnyba 2020 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr. (8.1)TPS-14378 pakartotinai kreipėsi į pareiškėją, prašydama aiškiai nurodyti reikalavimą, kurio pagrindu pareiškėjas nori kreiptis į teismą. Tarnyba taip pat informavo, kad, jeigu antrinė teisinė pagalba pareiškėjui reikalinga dėl Seimo rašto apskundimo, pareiškėjas turi nurodyti, kokias teisines pasekmes jis jam sukelia.
4.5. Tarnyboje 2020 m. rugsėjo 15 d. gauti papildomi dokumentai (reg. Nr. (8.1)TPP1-6214)). Juose pareiškėjas nurodė, kad Seimo rašte nėra atsakyta į pareiškėjo keliamus klausimus. Pareiškėjo nuomone, jis negalėjo žinoti, ar gali imtis atitinkamų veiksmų ir ginčyti buto privatizavimo dokumentus. Į keliamus klausimus, pareiškėjo manymu, gali atsakyti tik Lietuvos Respublikos Seimas. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad šiuo klausimu į Tarnybą pareiškėjui rekomendavo kreiptis Lietuvos Respublikos Prezidentūra.
4.6. Tarnyba, įvertinusi pareiškėjo paaiškinimus ir dokumentus, skundžiamu Sprendimu atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą dėl Seimo rašto apskundimo. Sprendime konstatuota, kad antrinė teisinė pagalba pareiškėjui negali būti teikiama, kadangi Seimo raštas yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, pats savaime nesukeliantis pareiškėjui kokių nors teisinių pasekmių, todėl jis nelaikytinas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka skundžiamu administraciniu aktu. Tarnyba padarė išvadą, kad esant tokiai situacijai, pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas ir atstovavimas tokioje byloje būtų neperspektyvus. Tarnyba, vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 punktu, 2 punktu, 18 straipsnio 2 punktu, nusprendė priimti Sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui.
5. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Tarnybos Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo ir pagrįstumo.
6. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – Įstatymas, redakcija, galiojusi skundžiamo Sprendimo priėmimo dieną).
Pagal Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktą antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti: 1) Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą; 2) Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, nurodyti šio įstatymo 12 straipsnyje; 3) kiti Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ir tiesiogiai taikomuose Europos Sąjungos teisės aktuose nurodyti asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą arba kurie nurodyti šio įstatymo 12 straipsnyje.
Įstatyme numatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu, be kitų pagrindų, pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti (11 straipsnio 7 dalies 1 punktas) ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus (11 straipsnio 7 dalies 2 punktas).
6.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo nuoseklioje praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė savo iniciatyva ir savo nuožiūra ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2015 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2195-575/2015, 2016 m. vasario 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016 ir kt.).
6.2. Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 3 punktu, 18 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima Tarnyba, taigi atstovavimo perspektyvumo įvertinimą kiekvienu konkrečiu atveju ji turi atlikti savarankiškai, atsižvelgdama į konkrečiam atvejui reikšmingas faktines aplinkybes. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pasisakęs, kad atstovavimo byloje perspektyvumas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punkto taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą Tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų kontekste. Informacija apie atstovavimo, kai yra priimtas sprendimas teikti antrinę teisinę pagalbą, neperspektyvumą paprastai gaunama iš advokato, teikiančio antrinę teisinę pagalbą, pranešimų, taip pat iš teismų priimtų procesinių sprendimų, asmens, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, paaiškinimų ir kt. (LVAT 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1162/2010; 2011 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-3096/2011).
6.3. Iš byloje pateiktų pareiškėjo prašymų Tarnybai matyti, kad pareiškėjas siekia, jog antrinė teisinė pagalba jam būtų suteikta dėl Seimo rašto apskundimo. Šiuo raštu, kaip minėta, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento ryšių su visuomene skyrius informavo pareiškėją, kokie teisės aktai nustato Seimo pirmininko kompetenciją bei išaiškintas Lietuvos teismų nepriklausomumo principas. Tačiau pareiškėjas, gavęs tokį atsakymą, su juo nesutinka, nes, pasak jo, jis negavo norimos informacijos apie įstatymų galiojimą ar negaliojimą ir pareiškėjas nežino, ar jis gali imtis veiksmų dėl buto privatizavimo dokumentų ginčijimo. Tarnyba, priimdama ginčijamą Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą, vadovavosi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1, 2, punktais ir 18 straipsnio 2 dalimi, ir padarė išvadą, kad atstovavimas byloje būtų neperspektyvus. Teismas su tokia Tarnybos išvada sutinka, nes Tarnyba, priimdama Sprendimą, vertino tai, kad pareiškėjo siekiamas apskųsti Seimo raštas yra informacinio pobūdžio, kad jis pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas galimai pareiškėjo skundą dėl Seimo rašto apskundimo bus atsisakyta priimti, nes tokie ginčai, įvertinus jau suformuotą LVAT praktiką, yra nenagrinėtini teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Tarnyba atsižvelgė, kad toks pareiškėjo keliamas ginčas, teismui nagrinėjant skundą dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, pareiškėjo teisių apginti negalėtų, nes, net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų.
7. Pasak pareiškėjo, tokiu Sprendimu jam užkertamas kelias pasinaudoti teisine gynyba.
Teismas, pasisakydamas dėl šio pareiškėjo argumento pažymi, kad LVAT yra ne kartą konstatavęs, jog teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnio įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (3 straipsnio 2 ir 4 punktai). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (LVAT 2011 m. kovo 31 d. administracinė byla Nr. A822-1082/2011, LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. administracinė byla Nr. A756-1390/2010). Kaip minėta, Tarnyba suteikia antrinę teisinę pagalbą ne visais be išimties atvejais, kai tik asmuo, siekiantis gauti antrinę teisinę pagalbą, kreipiasi su tokiu prašymu į Tarnybą. Įstatyme yra numatyti apribojimai, kada antrinė teisinė pagalba neteikiama, ir nagrinėjamu atveju nustatytas vienas iš tokių Įstatyme numatytų apribojimų. Šiuo atveju pareiškėjui antrinė teisinė pagalba neteikiama pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punktą, nes iš visų šiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba (šiuo atveju – pareiškėjui), neturi teisinės perspektyvos (nebus pasiektas pareiškėjo siekiamas rezultatas). Taigi teismas pareiškėjo argumentą dėl nesuteikiamos galimybes ginti savo teises atmeta kaip nepagrįstą.
8. Pareiškėjas savo skunde taip pat kelia abejones, kad atsakovė ignoruoja jo prašymus ir sąmoningai priima sprendimus atsisakyti suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, siekdama nuslėpti nusikaltimus. Pareiškėjas niekaip nepagrindži tokio savo argumentavimo. Teismas pareiškėjo teiginius traktuoja kaip jo išsakytą subjektyvią nuomonę (samprotavimus), nes jie nėra pagrįsti jokiais įrodymais, taigi atmestini kaip neįrodyti.
9. Atsižvelgiant į galiojantį teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad Tarnyba, siekdama įvertinti pareiškėjo prašymo pagrįstumą bei atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo keliamas ginčas dėl Seimo rašto yra neperspektyvus, laikydamasi Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje numatytų terminų, priėmė pagrįstą Sprendimą, kuriuo atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Taip pat pažymėtina, kad skundžiamame Sprendime aiškiai nurodyti atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pagrindai ir priežastys, išaiškinta jo apskundimo tvarka, Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio keliamus reikalavimus.
10. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jo panaikinti teisinio pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo E. B. (E. B.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.