Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dariaus Prankos ir Ugniaus Trumpulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta – S. B. (S. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo S. B., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir perduotas be užstato laiduotojos O. B. atsakomybei vienerių metų ir aštuonių mėnesių terminui.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, 72 straipsniu, S. B. paskirtos baudžiamojo poveikio priemones: draudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams, šį terminą skaičiuojant nuo 2022 m. balandžio 25 d.; turto konfiskavimas, iš S. B. konfiskuojant jam priklausantį automobilį ,,Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini).

Procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisės apribojimas į ,,Mercedes Benz“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), palikta galioti iki nuosprendžio įvykdymo turto konfiskavimo dalyje dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. S. B. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą pripažinus jį padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pasireiškusią tuo, kad jis 2022 m. balandžio 22 d., apie 18.55 val., Vilniuje, Vakariniame aplinkkelyje, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį ,,Mercedes Benz Atego 812“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 1,76 promilių etilo alkoholio koncentracija.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, patikrinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektais, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, sprendžia, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas, skirdamas S. B. BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę bei nustatydamas jos dydį, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė, tačiau netinkamai pritaikė BK 72 straipsnio nuostatas, todėl šioje dalyje nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė per ilgą baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones dvejų metų terminą, nors ir ne visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo šioje dalyje išdėstytais motyvais, kuriuose nurodoma, kad paskirta baudžiamojo poveikio priemone bus tinkamai įgyvendinti uždraudimo naudotis specialia teise tikslai – užkirsti kelią kaltininkui toliau pažeidinėti KET ir sukelti nusikalstamus padarinius. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie pirmosios instancijos teismo argumentai nėra visiškai suderinami su to paties teismo, vadovaujantis BK 40 straipsniu priimtu sprendimu, atleisti S. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kartu padarius išvadą, jog yra pagrindas manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Pažymėtina, kad pagal BK 67 straipsnio 1 dalį, baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Tuo tarpu BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bausmės paskirtis yra 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Taigi bausmė, kurios paskirtį turi padėti įgyvendinti baudžiamojo poveikio priemonės, atlieka tiek prevencinę, tiek nubaudimo, tiek teisingumo įgyvendinimo, funkcijas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atleisdamas S. B. nuo baudžiamosios atsakomybės nepagrįstai nurodė, kad BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta baudžiamojo poveikio priemone šiuo atveju siekiama įgyvendinti būtent prevencinius tikslus. Nepaisant to, kad šiuo atveju S. B. bausmė neskiriama, o jis atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnyje numatytu pagrindu, tačiau ši aplinkybė nepaneigia BK 67 straipsnio 1 dalyje numatyto baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo tikslo – padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, kuri taikant baudžiamąją atsakomybę įgyvendinama net ir tais atvejais, kai asmeniui pati bausmė neskiriama. Pažymėtina, kad atleidžiant S. B. nuo baudžiamosios atsakomybės ir skiriant baudžiamojo poveikio priemones, taip pat realizuojama baudžiamoji atsakomybė, todėl šiuo atveju skiriamomis baudžiamojo poveikio priemonėmis iš esmės siekiama tiek nubaudimo paskirties įgyvendinimo, tiek teisingumo įvykdymo, kadangi šia baudžiamojo poveikio priemone apribojamos nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto asmens teisės.

10. Vis dėlto šio nuosprendžio 9 punkte aptartas teisinis reglamentavimas ir padarytos išvados dėl pirmosios instancijos teismo motyvų, susijusių BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemone siekiamų tikslų, nesudaro pagrindo manyti, kad šiuo atveju S. B. nustatytas per ilgas skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės terminas. Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo apeliantas, iš pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio turinio matyti, kad buvo įvertinta pastarojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, bei tai, kad nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo nustatyto uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones termino pagrįstumo, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo dar labiau trumpinti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminą. Pažymėtina, kad nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam S. B. nustatytas neblaivumo laipsnis siekia 1,76 promilės etilo alkoholio, ir priešingai nei pastarasis nurodo, nėra pagrindo išvadai, jog jis ribą, nuo kurios taikoma baudžiamoji atsakomybė, viršija nežymiai. Šiame kontekste teisėjų kolegija kritiškai vertina šį apeliacinio skundo argumentą ir konstatuoja, jog jis apskritai teisiškai menkai reikšmingas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepriklausomai nuo taikytinos atsakomybės rūšies, įstatymų leidėjas yra nustatęs minimalią 0,41 promilės etilo alkoholio asmens kraujyje ribą, kurią nustačius jau laikoma, kad asmuo vairavo neblaivus, todėl įvertinus neblaivumo laipsnį visumoje, nustatytas neblaivumo laipsnis ypatingai ženkliai viršija įstatymais nustatytą ribą, iki kurios asmenys dar gali vairuoti transporto priemones, o tai, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, rodo jo didesnį pavojingumą, kuris įvertintas jam taikant baudžiamąją atsakomybę. Kartu pažymėtina, kad išties, kaip ir nurodo S. B., teisės vairuoti transporto priemones laikinas netekimas jam galimai sukels tam tikrų nepatogumų atliekant darbo funkcijas, atitinkamai galimai ir gaunant dėl to mažesnes pajamas vaikams išlaikyti, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo trumpinti baudžiamojo poveikio priemonės terminą. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, jog atsižvelgiant į nusikaltimų, susijusių su transporto priemonių vairavimu asmenims esant neblaiviems, pavojingumą, kaltininko patiriami panašaus pobūdžio sunkumai paprastai nėra laikytini pakankamu pagrindu neuždrausti asmeniui naudotis specialia teise ar sutrumpinti jos terminą. Šiuo atveju teisėjų kolegija taip pat nenustatė jokių išskirtinių priežasčių situaciją vertinti kitaip, nei formuojama teismų praktikoje. Nors apeliaciniame skunde yra nurodomos aplinkybės, dėl kurių apeliantui yra reikalinga teisė vairuoti transporto priemones ir dėl kurių jis prašo terminą sutrumpinti, visgi teisėjų kolegija pastebi, kad apelianto nurodomos aplinkybės jam buvo žinomos veikos padarymo metu, tačiau jos nesustabdė jo nuo šios nusikalstamos veikos padarymo ir jis vairavo būdamas neblaivus, taip rizikuodamas prarasti teisę vairuoti transporto priemones ir susilaukti iš to išplaukiančių nepatogumų. Pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę įvertino teisingai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindu trumpinti baudžiamojo poveikio priemonės terminą nelaikytinos ir aplinkybės, kad S. B. išklausė jo nurodomą kursą, kad jis baustas už nešiurkščius KET pažeidimus ir šiuo nusikaltimu nesukėlė eismo įvykių ir niekam nepadarė žalos. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju pats KET pažeidimų padarymo faktas, nors ir nešiurkščių, negali būti vertinamas jam palankiai. Tuo tarpu privalomojo mokymo apie alkoholio ir narkotikų žalą žmogaus sveikatai programos išklausymas yra viena iš sąlygų, numatytų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1V-418 patvirtinto „Teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo tvarkos aprašo“ 9 punkte, asmenims, siekiantiems susigrąžinti teisę vairuoti, todėl remiantis šia aplinkybe dar labiau švelninti jam teisės vairuoti atėmimo terminą nėra pagrindo. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju vertinant pirmosios instancijos teismo nustatyto uždraudimo naudotis specialia teise termino pagrįstumą, nėra išskirtinai reikšmingas faktas, kad S. B. nesukėlė jokio eismo įvykio ir nepadarė niekam žalos, kadangi jam šis terminas nustatytas trumpesnis nei šios baudžiamojo poveikio priemonės vidurkis, numatytas BK 68 straipsnio 2 dalyje.

11. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam S. B. uždrausti naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones dvejiems metams, motyvuotas (BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktas) bei priimtas nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo (BK 68 straipsnis) reikalavimų ir iš esmės teisingai įvertinus šiame klausimui spręsti reikšmingas faktines bylos aplinkybes, S. B. asmenybę bei jo padarytos veikos pavojingumą, t. y. toks sprendimas pagrįstas ir teisėtas.

Dėl BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo

13. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, atleisdamas S. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nusprendė taikyti jam BK 72 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – jam priklausančio turto – automobilio ,,Mersedes Benz“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), konfiskavimą. Tokį sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad S. B. veikė tiesiogine tyčia, pasielgė itin neatsakingai, pavartojęs stipraus alkoholio, sėdo už automobilio vairo, važiavo darbo dieną, gatvėmis, kur yra pakankamai intensyvus eismas, be to, tamsiu paros metu, kas, įvertinus jo būklę, dar labiau didino pavojų eismo saugumui; vairavo sunkiasvorę transporto priemonę, kurios vairavimui yra keliami didesni reikalavimai ir kurios vairavimas reikalauja ypatingo atidumo; yra baustas už KET pažeidimų padarymą, taigi nėra pavyzdingas kelių eismo dalyvis. Kartu pirmosios instancijos teismas atmetė gynybos prašymą vietoj transporto priemonės konfiskavimo taikyti jam kitą baudžiamojo poveikio priemonę, t. y. skirti transporto priemonės vertę atitinkančios įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą skyrimą, motyvuodamas tuo, kad turto konfiskavimo, skirtingai nei įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, paskirtis yra prevencinė – t. y. ji skirta siekiant atimti galimybę dar kartą panaudoti transporto priemonę nusikalstamais tikslais.

14. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad šiuo atveju nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo vietoje BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės – transporto priemonės konfiskavimo, skirti S. B. BK 71 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – transporto priemonės vertę atitinkančios sumos įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje motyvavo, kodėl netenkina tokio kaltinamojo gynybos prašymo ir neskiria šios baudžiamojo poveikio priemonės, o apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais nesutikti.

15. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas taikyti BK 72 straipsnio nuostatas ir konfiskuoti S. B. priklausančią transporto priemonę pagrįstas tik iš dalies, nes motyvuojamas tik bendrais, iš esmės visiems tokio pobūdžio nusikaltimams būdingais bruožais, tačiau proporcingumo prasme nesusietas su individualia S. B. asmenybės bei jo ir jo šeimos gyvenimo situacija.

16. Pažymėtina, kad BK 72 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta, jog turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn; konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Remiantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

17. Pagal BK 67 straipsnio 2 dalį pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje nustatytais pagrindais (taip pat ir vadovaujantis BK 40 straipsniu), gali būti skiriama baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas. Taigi, turto konfiskavimo kaip baudžiamojo poveikio priemonės taikymo atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės teisinis pagrindas nurodytas BK 67 straipsnio 2 dalyje. Iš šioje normoje pateikto teisinio reguliavimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto paskirties išplaukia, kad baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų pasirinkimo klausimas šiuo atveju paliekamas teismo nuožiūrai.

18. Kasacinės instancijos teismas formuodamas teismų praktiką šios kategorijos bylose yra išaiškinęs, kad įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, teismas tokiais atvejais pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Šia prasme teismo sprendimai gali skirtis atsižvelgiant į tai, ar teisėtai buvo įgytas turtas, ar kelia pavojų visuomenei jo palikimas asmens dispozicijoje, ar turtas nusikalstamos veikos priemone tapo atsitiktinai, ar buvo specialiai tam įgytas ar paruoštas, ar sprendžiamas klausimas dėl paties turto ar dėl jo vertės konfiskavimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-79-511/2018, 2K-35-719/2018, 2K-86-895/2019, 2K-50-303/2020, 2K-250-976/2020, 2K-107-976/2021).

19. Turto kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą jį panaudoti nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims. Kelių transporto priemonė laikoma nusikalstamos veikos, nustatytos BK 281¹ straipsnyje, padarymo priemone ir atitinka turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius. Kita vertus, konfiskuojant asmens turtą, radikaliai apribojama asmens teisė į nuosavybės apsaugą, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) protokolo Nr. 1 1 straipsnyje. Todėl, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją, teismų praktikoje imperatyvių turto konfiskavimo nuostatų taikymas derinamas su konstituciniu proporcingumo principu, pagal kurį už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus ir neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-233-895/2019, 2K-80-222/2020 ir kt.). EŽTT jurisprudencijoje nuosavybės apsaugos kontekste (Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnis) pabrėžiama, kad turto konfiskavimas turėtų būti pagrįstas proporcingu santykiu tarp naudojamų priemonių ir siekiamo tikslo ir kad ši sąžininga pusiausvyra bus pažeista, jei atitinkamas asmuo turės prisiimti individualią ir pernelyg didelę naštą (2018 m. birželio 28 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje G.I.E.M. S.r.l. ir kiti prieš Italiją, peticijos Nr. 1828/06, par. 300; 2019 m. spalio 22 d. sprendimas byloje El Ozair prieš Rumuniją, peticijos Nr. 41845/12, par. 24; 2011 m. gegužės 31 d. sprendimas Maggio ir kiti prieš Italiją, peticijų Nr. 46286/09, 52851/08, 53727/08, 54486/08, 56001/08, par. 57 ir kt.). Teismų praktikoje vertinant turto konfiskavimo proporcingumą, EŽTT atsižvelgia į daugelį veiksnių, tokių kaip nusikalstamos veikos pobūdis, jos sunkumas; konfiskuojamo turto statusas nusikalstamoje veikoje; konfiskuojamo turto kilmės ir paskirties teisėtumas; asmens, iš kurio konfiskuojamas turtas, asmenybė ir elgesys, konfiskuojamo turto reikšmė pareiškėjui; dėl nusikalstamos veikos padaryta arba potencialiai sukelta turtinė žala valstybei; asmeniui greta turto konfiskavimo paskirtos kitos bausmės, jų griežtumas ir pakankamumas nubaudimo tikslų įgyvendinimo konkrečios bylos aplinkybėmis požiūriu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-39-495/2020, 2K-123-788/2022 ir kt.).

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi kasacinio teismo formuojama teismų praktika ir baudžiamojo įstatymo nuostatų aiškinimu, pažymi, kad išties, nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo tikslai – pirmiausia atimti galimybę dar kartą jį panaudoti nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-315-303/2018, 2K-195-788/2019). Kitaip tariant, tokiu sprendimu užtikrinama tiek bendroji, tiek individualioji naujų analogiškų nusikalstamų veikų prevencija. Tuo tarpu BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatyta turto konfiskavimo nuostata siekiama užkirsti kelią atvejams, kai kaltininkas, paslėpęs, išleidęs savo reikmėms ar praradęs konfiskuotiną turtą, išvengtų turto konfiskavimo taikymo arba turto konfiskavimo negalima būtų taikyti dėl kitų priežasčių, ar toks konfiskavimas būtų netikslingas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91-303/2021). Kasacinės instancijos teismas yra atkreipęs dėmesį į ir į tai, kad įgyvendinant prevencinį poveikį, t. y. užtikrinant, jog atitinkama priemone ateityje nebūtų pasinaudota, pirmiausia svarstytina paties konfiskuotino turto (priemonės) paėmimo valstybės nuosavybėn galimybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-976/2021, 2K-91-303/2021). Taigi tais atvejais, kai byloje nustatytas konfiskuotinas turtas, teismas pirma privalo įvertinti galimybę tokį turtą konfiskuoti, remdamasis BK 72 straipsnio 1–4 dalimis, ir, tik nesant tokios galimybės arba kai dėl tam tikrų priežasčių tai netikslinga, turėtų spręsti klausimą dėl konfiskuotino turto vertės išieškojimo, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi. Tokiais atvejais, be kita ko, turi būti motyvuota, kodėl byloje nenustatytos galimybės konfiskuoti pačią priemonę, kodėl tokios priemonės vertės (jos dalies) konfiskavimas yra tikslingesnis. Taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. konfiskuojant ne pačią nusikalstamos veikos padarymo priemonę, bet jos vertę pinigais, taip pat apsvarstoma, ar tokia baudžiamojo poveikio priemonė atitinka turto konfiskavimo tikslus, įvertinamas ir tokio išieškojimo proporcingumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-17-788/2019, 2K-195-788/2019, 2K-107-976/2021, 2K-91-303/2021, 2K-201-303/2022).

21. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju siekiant bendro prevencinio tikslo (daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims) BK 72 straipsnio nuostatų taikymas yra būtinas, tačiau sprendžia, jog šį tikslą pasiekti pakanka ne transporto priemonės konfiskavimo, o jos vertės išieškojimo, kaip tai numato BP 72 straipsnio 5 dalies nuostatos.

22. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas S. B. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą, iš esmės įvertino jo asmenybę (pirmą kartą teisiamas, gana senas administracines nuobaudas, kurių viena galiojanti, šeimines aplinkybes), elgesį baudžiamojo proceso metu, išgyvenimą dėl padaryto nusikaltimo, atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir sprendė, kad jam nėra būdingas priešingas teisei elgesys, jis sugeba laikytis nustatytų draudimų ir įpareigojimų, nusikalstamą veiką įvykdė neapgalvotai, padaryta nusikalstama veika yra atsitiktinio pobūdžio, todėl nustatė BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytą sąlygą jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, t. y. yra sprendė, jog yra pagrindas manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, teismas sprendė, kad individuali naujų nusikalstamų veikų prevencija gali būti užtikrinta ir atleidžiant kaltinamąjį S. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą perduodant jį pasitikėjimo vertam asmeniui ir jis naujų analogiškų nusikalstamų veikų nebedarys. Kita vertus, teismas spręsdamas turto konfiskavimo klausimą didelę dalį tų pačių aplinkybių įvertino S. B. nepalankiai, taip sudarydamas tam tikrą teismo procesinio sprendimo prieštaringumo įspūdį.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas, netenkindamas prokuroro prašymo dėl įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą skyrimo, nurodė, jog ši baudžiamojo poveikio priemonė neproporcinga, nes atsižvelgiant į tai, kad S. B. turi finansinių įsiskolinimų (paimtas būsto kreditas), augina tris vaikus, iš kurių du yra mažamečiai, sutuoktinė šiuo metu nedirba, taigi bendros šeimos pajamos yra pakankamai mažos, kaltinamojo darbas susijęs su teisės vairuoti transporto priemones turėjimu, atitinkamai bent laikinai jis bus priverstas dirbti kitokio pobūdžio darbą ir tai turės įtakos jo pajamoms. Vis tik šių aplinkybių teismas nevertino proporcingumo ir teisingumo aspektais spręsdamas klausimą dėl pačios transporto priemonės konfiskavimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad be pirmiau nurodytų, pirmosios instancijos teismo jau vertintų aplinkybių, iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad S. B. verčiasi individualia veikla, kurios pobūdis susijęs su krovininės transporto priemonės, kuria transportuojama kita transporto priemonė, vairavimu. Paties S. B. teigimu, jo šeima gauna pajamas tik iš šios transporto priemonės naudojimo vykdant individualią veiklą, jo sutuoktinė nedirba. SODRA duomenimis, išties, S. B. sutuoktinė O. B. iki 2022 m. liepos 31 d. buvo nedirbanti (naujesnių duomenų SODRA duomenų bazėje nėra). Apeliantas skunde nurodo, kad laikotarpiu, kai jam teisė vairuoti atimta, jis minimą automobilį perdavęs kitam asmeniui ir jo šeima iš jo gauna bent minimalias pajamas, reikalingas šeimos pragyvenimui. Duomenų, paneigiančių tokius apeliacinio skundo argumentus, byloje nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju transporto priemonės konfiskavimas iš esmės atimtų pragyvenimo šaltinį ne tik pačiam S. B., tačiau ir jo šeimai, kurioje auga trys vaikai, iš kurių du mažamečiai. Pastebėtina, kad S. B. priklausanti transporto priemonė sena (pirma registracija 2000 metai), jos vertė nėra itin didelė, tačiau akivaizdu, kad vėlesniu laikotarpiu suėjus teisės vairuoti atėmimo terminui, nesant šios konkrečios transporto priemonės S. B. galimybės grįžti į pilnavertę darbo rinką ir išlaikyti šeimą, kuri bus reikšmingai apsunkintos. Tuo tarpu valstybė, realizuodama tokią seną transporto priemonę, patirs papildomas žmogiškąsias bei finansines sąnaudas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios baudžiamojo poveikio priemonės – transporto priemonės konfiskavimo pasekmės negali būti vertinamos kaip proporcingos ir teisingos. Kartu pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ši S. B. padaryta nusikalstama veika daugiau atsitiktinio pobūdžio, jam nėra būdingas priešingas teisei elgesys, jis sugeba laikytis nustatytų draudimų ir įpareigojimų, todėl priimdamas sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sprendė, kad yra pagrindo manyti, jog naujų nusikalstamų veikų jis nedarys. Tokios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, rodo, kad transporto priemonės palikimas S. B. dispozicijoje nekelia pavojaus visuomenei. Esant pirmiau aptartoms aplinkybėms, vadovaujantis proporcingumo ir teisingumo principais, darytina išvada, kad šiuo atveju baudžiamojo poveikio priemone – turto konfiskavimu siekiami tikslai gali būti pasiekti taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas ir išieškant iš S. B. transporto priemonės vertę atitinkančią pinigų sumą, kuri EMPREKIS duomenimis siekia 2690 Eur (b. l. 28). Atitinkamai šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu dėl netinkamai pritaikytų BK 72 straipsnio nuostatų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta – S. B. (S. B.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 16 d. nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsniu, S. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – jam priklausančio turto – automobilio ,,Mersedes Benz“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), konfiskavimas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 5 dalimi, išieškoti iš S. B. transporto priemonės „Mercedes Benz Atego 812“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą, t. y. 2690 Eur (du tūkstančius šešis šimtus devyniasdešimt eurų).

Panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą automobiliui ,,Mersedes Benz“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 16 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.