Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algimantas Kukalis, veikiantis Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „G4S Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „G4S Lietuva“ ieškinį dėl skolos priteisimo, pareikštą atsakovui S. S., išvadą duodanti institucija Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „G4S Lietuva“ prašė priteisti iš atsakovo S. S. 333,42 Eur skolą, 9,81 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad šalys 2010 m. liepos 19 d. sudarė elektroninės saugos sutartį, kurios pagrindu ieškovė teikė atsakovui saugos paslaugas. Šalys susitarė, kad atsakovas už paslaugas atsiskaitys iki einamojo mėnesio paskutinės dienos, taip pat, kad vienkartinis reagavimo mokestis bus sumokamas per 15 dienų nuo sąskaitos- faktūros išrašymo dienos išrašymo dienos. Atsakovas sutartimi prisiimtų pareigų nevykdė, todėl susidarė 333,42 Eur įsiskolinimas ir ieškovės apskaičiuoti 9,81 Eur delspinigiai.

3. Atsakovas S. S. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Nurodė, kad šalių sudarytoje sutartyje reagavimo mokestis buvo 0.00 Lt. Atsakovas sutartį vykdė atsakingai ir ieškovė atsakovui neturėjo jokių pretenzijų. Atsakovas 2023 metų lapkričio mėnesį pastebėjo, jog ženkliai išaugo ieškovės išrašytose sąskaitose faktūrose nurodoma mokėtina suma. Siekdamas išsiaiškinti padidėjusios sumos priežastį, kelis kartus bandė susisiekti su ieškovės darbuotojais, tačiau tik 2024 m. sausio 5 d. gavo konkretų atsakymą iš jam priskirto vadybininko, kad atsakovui nuo 2023 m. birželio 1 d. taikomas 25 Eur su PVM vienkartinis reagavimo mokestis. Taip pat buvo nurodyta, jog apie tai atsakovas buvo informuotas 2023 m. balandžio 27 d. elektroniniu paštu. Atsakovas 2024 m. sausio 8 d. pateikė ieškovei pretenziją dėl reagavimo mokesčio vienašališko įvedimo, tinkamai neinformavus užsakovo, nes 2023 m. balandžio 27 d. rašto negavo. Ieškovė 2024 m. sausio 16 d. atsakyme nurodė, kad reagavimo mokestis įvestas vadovaujantis sutarties bendrosios dalies 14 punktu. Ieškovė raštais ragino atsakovą padengti susidariusį įsiskolinimą. Atsakovas 2024 m. vasario 20 d. pateikė prašymą Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl vartojimo ginčo nagrinėjimo. Prašymas buvo priimtas ir pradėtas vartojimo ginčo nagrinėjimas, tačiau vartojimo ginčo nagrinėjimas nutrauktas, nes ieškovė kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą dėl skolos priteisimo. Šalių sudarytoje sutartyje yra numatyta vykdytojo (paslaugų teikėjo) galimybė vienašališkai keisti paslaugų įkainius, tačiau, atsakovo nuomone, sutartyje yra numatyti ir vartotojo „saugikliai“, - garantijos numatytos sutarties bendrosios dalies 8.2 punkte, leidžiančios vartotojui nesutinkant su verslininko vienašališkai padidintais įkainiais, atsisakyti sutarties be jokių papildomų išlaidų, nes paslaugų kainos (įkainių) dydis yra esminė aplinkybė, daranti įtaką vartotojo ekonominiam elgesiui.

5. Išvadą duodanti institucija, įvertinusi tai, kad atsakovas neginčija, jog tuo pačiu elektroninio pašto adresu 2023 m. vasario 24 d. gavo elektroninį laišką apie elektroninės apsaugos paslaugų mėnesinio mokesčio pasikeitimą, padarė išvadą, kad 2023 m. balandžio 27 d. el. pašto adresu – (duomenys neskelbtini) ieškovės išsiųstu laišku vartotojui taip pat buvo tinkamai suteikta informacija apie elektroninės apsaugos paslaugų sutarties vienkartinio reagavimo mokesčio pasikeitimus nuo 2023 m. birželio 1 d., bei nurodė, kad verslininko pareiga atskleisti informaciją vartotojui apima patį informacijos suteikimą, galimybės vartotojui susipažinti su informacija sudarymą, tačiau nesaugo vartotojo, jei jis nusprendžia neskaityti, nesusipažinti su jam pateikta informacija ir išdėstė poziciją, kad ieškovės ieškinys laikytinas pagrįstu, nes atsakovas gavo paslaugas, už kurias privalo tinkamai susimokėti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo ieškovei 8,38 Eur skolą, 0,08 Eur delspinigius, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (8,46 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2023 m. vasario 29 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 0,54 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš ieškovės valstybei 16 Eur bylinėjimosi išlaidas.

7. Teismas pažymėjo, kad nėra ginčo, jog 2010 m. liepos 19 d. šalių sudaryta sutartis yra vartojimo sutartis (CK 6.228¹ straipsnio 1 – 3 dalys).

8. Teismo vertinimu, ieškovė nepaneigė atsakovo argumentų, jog ieškovės 2023 m. balandžio 27 d. išsiųsto elektroninio laiško atsakovas ieškovės nurodomu metu negavo. Taip pat teismas nurodė, kad nei 2023 m. balandžio 27 d. siųstame elektroniniame laiške, nei šio laiško priede – informaciniame pranešime nėra nurodytos priežastys, lėmusios ieškovės sprendimą pakeisti 2010 m. liepos 19 d. su atsakovu sudarytos sutarties sąlygas, įvedant atsakovui naują mokestį ir jo dydį, kad informaciniame pranešime yra klaidinanti informacija, elektroninis laiškas ir jo informacinis pranešimas nėra pasirašytas ieškovės įgalioto atstovo. Todėl teismas sprendė, kad atsakovas neįgijo pareigos 2010 m. liepos 19 d. elektroninės saugos paslaugų sutarties pagrindu mokėti ieškovei bendrą 325,01 Eur sumą pagal 2023-08-31 PVM sąskaitą – faktūrą FS Nr. 2467792, 2023-10-31 PVM sąskaitą – faktūrą FS Nr. 2495564 ir 2023-11-30 PVM sąskaitą – faktūrą FS Nr. 2509086, bei mokėti nuo šiose sąskaitose nurodytų sumų paskaičiuotų 9,73 Eur delspinigių. Todėl ieškinį dalyje, kurioje prašoma priteisti iš atsakovo 325,01 Eur skolą ir 9,73 Eur delspinigių atmetė.

9. Ieškovei į reikalavimo sumą įtraukus ne tik sumas, kurias sudaro vienkartinio reagavimo mokestis, bet ir elektroninės apsaugos mėnesinį mokestį už 2024 metų sausio mėnesį, o šio mokesčio atsakovas nėra sumokėjęs, todėl teismas iš atsakovo ieškovei priteisė 8,38 Eur skolą ir 0,08 Eur delspinigius.

10. Patenkinus 2,44 procentus ieškinio reikalavimų, teismas iš atsakovo ieškovei priteisė 0,54 Eur žyminio mokesčio dalį.

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

11. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „G4S Lietuva“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimo dalį, kuria atmesta ieškovės 325 Eur ieškinio reikalavimas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti pilnai, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Byloje atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kuriais grįstų savo deklaratyvius teiginius dėl tariamai negauto 2023 m. liepos 27 d. el. laiško - informacinio pranešimo. Šio savo argumento atsakovas neįrodinėjo apskritai, tik teigė, kad laiškas galėjo būti praleistas, nepastebėtas, pamestas. Todėl teismo rėmimasis šiuo atsakovo deklaratyviu teiginiu ir įrodinėjimo naštos perkėlimu, t. y. reikalaujant ieškovę nuneigti atsakovo teiginį, laikytinas teisiškai nepagrįstu, bei pažeidžiančiu įrodinėjimo bei įrodymu vertinimo taisykles, nes būtent atsakovui teko pareiga pateikti į bylą įrodymus savo teiginiui dėl neva negauto laiško pagrįsti.

11.2. Teismo išvada, jog ieškovės (paslaugų teikėjo) pranešimas dėl vienašališko pagal sutartį mokėtinų mokesčių pasikeitimo turi būti pasirašytas ieškovės įgalioto atstovo, yra klaidinga, nes ieškovė informavimo raštu apie vienašališkas pagal sutarti mokėtinų mokesčių pasikeitimą nepriskiria dokumentams, pažymėtiems simboliu „v“. Be to, ieškovė atsakovui siuntė ne vieną elektroninį laišką, kuris buvo ieškovės įgalioto asmens nepasirašytas (pvz. ieškovės siųstas atsakovui 2023 m. vasario 24 d. (13:10 val. el. laiškas dėl paslaugų kainos pasikeitimų nuo 2023 m. balandžio 1 d.), ir atsakovas su tokiu pranešimu kuo puikiausiai sutiko ir gebėjo identifikuoti siuntėją. Vadinasi, tokia buvo nusistovėjusi šalių praktika.

11.3. Ieškovė pažymi, kad atsakovas nesikreipė į ieškovę, niekaip nereagavo gavęs 2023 m. rugpjūčio, rugsėjo, spalio ir t. t. sąskaitas. Nuo 2023 m. rugpjūčio 10 d. , kuomet atsakovas atliko mokėjimą ieškovei, iki pat 2024 metų pradžios atsakovas sutarties vykdyme buvo „dingęs“, nesirūpino tinkamu sutarties vykdymu. Ieškovė iniciavo skolos išieškojimą. Teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad ieškovė nelaikė, jog neatlikdamas mokėjimų atsakovas pažeidžia ar netinkamai vykdo sutarties sąlygas.

11.4. Teismas taip pat nepagrįstai sprendė, kad informaciniame pranešime yra klaidinanti informacija. Vartotojų teisių apsaugos tarnyba išvadoje pasisakė ne tik dėl informacijos vartotojui suteikimo fakto, bet ir dėl pačios informacijos pateikimo, t. y. neidentifikavo, nenurodė absoliučiai jokių informacinio pranešimo tiek įstatymais, teik sutartimi nustatytų trūkumų ar vartotojo (atsakovo) klaidinimo. Tačiau teismas išvada nesivadovavo.

12. Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Teismas teisingai nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog atsakovas buvo tinkamai informuotas apie pokytį (įvesdamas naują 25 Eur vienkartinio reagavimo mokestį), kadangi sutarties bendrosios dalies bei specialiosios sutarties nuostatos nenurodo, kada dokumentas laikomas įteiktu adresatui, jeigu jis siunčiamas elektroniniu paštu. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas iš tiesų gavo šį elektroninį laišką. Nesant tokių įrodymų darytina išvada, kad ieškovė (verslininkas) netinkamai informavo vartotoją (atsakovą) apie vienašalį sutarties pakeitimą.

12.2. Teismas pagrįstai nustatė, jog pats pranešimo turinys buvo klaidinantis, jame nebuvo išdėstytos informacijos, kuri paaiškintų priežastis, dėl kurių atsakovui buvo pritaikytas mokestis, taip pat nebuvo paaiškintas siekiamo pritaikyti mokesčio dydis. Tokios informacijos pateikimas vartotojui turi būti oficialus ir patikimas, o ne vien formaliai išsiųstas el. paštu be jokio patvirtinimo.

12.3. Apeliantės argumentai, kad teismas netinkamai perkėlė įrodinėjimo naštą, yra nepagrįsti, kadangi pagal CK 6.228⁶ straipsnio 4 dalį ir 6.228⁷ straipsnio 5 dalį būtent verslininkas privalo įrodyti, jog vartotojas buvo tinkamai informuotas. Verslininko pareiga įrodyti tinkamą informavimo procesą apima ne tik pranešimo išsiuntimą, bet ir realias galimybes vartotojui su juo susipažinti. Šiuo atveju ieškovė šios pareigos neįvykdė - atsakovas sužinojo apie naują mokestį tik gavęs 2023 m. spalio 31 d. sąskaitą-faktūrą, o iki tol neturėjo jokios aiškios informacijos apie tai, kad jam bus taikomas papildomas mokestis.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nenustatyta CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl reikšmingų faktinių bylos aplinkybių ir ginčo esmės

14. Ieškovė pateiktu ieškiniu įrodinėjo, kad ieškovė ir atsakovas 2010m. liepos 19d. sudarė elektroninės saugos sutartį Nr. SNM12235 ir remiantis sutartimi ieškovė vykdė atsakovui saugos paslaugas. Šalys sutarties 6. 2. 2 punkto sąlyga susitarė, kad atsakovas už suteiktas paslaugas atsiskaitys iki einamojo mėnesio paskutinės dienos. Sutarties 6. 2. 3 punktu šalys nustatė, kad vienkartinis reagavimo mokestis bus sumokamas per 15 dienų nuo sąskaitos-faktūros išrašymo dienos. Kadangi atsakovas savo prisiimtų įsipareigojimų nevykdė, todėl susidarė 333,42 Eur įsiskolinimas pagal pateiktas sąskaitas, tai ieškovė kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo 333,42 Eur skolą, 9,81Eur delspinigių ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

15. Atsakovas atsikirtinėjo, kad šalių sudaryta sutartis yra vartojimo paslaugų sutartis ir ieškovė dėl šios sudarytos sutarties nuo 2010 metų liepos 19d. nebuvo pareiškusi jokių pretenzijų dėl jos vykdymo. Teigia, kad ieškovė nevykdė pareigos informuoti atsakovą apie sutarties sąlygų pakeitimą, t. y. naujai įvedamo reagavimo mokesčio, atsakovas negavo 2023m. balandžio 27d. elektroninio laiško su informacija apie sutarties sąlygų pakeitimą, ieškovė netinkamai reagavo į atsakovo pretenziją ir be pagrindo vienašališkai 2024m. sausio 11d. nutraukė sutartį.

16. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą ieškovės ieškinį patenkino tik iš dalies. Teismas priteisė iš atsakovo 8,38Eur skolą, 0,08 Eur delspinigių ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą 8, 46 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

17. Apeliacinį skundą dėl priimto teismo sprendimo pateikė ieškovė. Apeliantė ginčija teismo sprendimą dėl atmesto ieškinio reikalavimo – priteisti 325, 01 Eur vienkartinio reagavimo mokestį nurodydama, kad teismas priimdamas sprendimą neteisingai vertino byloje pateiktus įrodymus ir nepagrįstai nustatė, kad ieškovei buvo pareiga įrodyti teiginius, kad atsakovas laišką apie sutarties sąlygų pakeitimą gavo. Apeliantė mano, kad teismo išvada, jog ieškovės (paslaugų teikėjo) pranešimas dėl vienašališko pagal sutartį mokėtinų mokesčių pasikeitimo turi būti pasirašytas ieškovės įgalioto atstovo yra klaidinga, be to, teismas priimdamas sprendimą nepagrįstai nesivadovavo pateikta Vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvada. Tokie apeliantės apeliacinio skundo argumentai yra susiję su byloje pateiktų įrodymų įvertinimo problema. Apeliacinės instancijos teismas apeliantės apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais ir juos atmeta.

18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Civilinio proceso kodekso 185 straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014, 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015, 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016 ir kt.)

19. Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.

20. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Teismo sprendimo turinys atskleidžia, kad teismas vertino byloje surinktų įrodymų visetą, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės. Įvertinęs byloje surinkus faktinius duomenis, teismas padarė išvadą, kad atsakovas neįgijo pareigos 2010-07-19 elektroninės saugos paslaugų sutarties pagrindu mokėti ieškovei bendrą 325,01 Eur sumą pagal 2023-08-31 PVM sąskaitą – faktūrą FS Nr. 2467792, 2023-10-31 PVM sąskaitą – faktūrą FS Nr. 2495564 ir 2023-11-30 PVM sąskaitą – faktūrą FS Nr. 2509086, bei mokėti nuo šiose sąskaitose nurodytų sumų paskaičiuotų 9,73 Eur delspinigių. Teismas teisingai nurodė, kad ieškovės 2023-04-27 išsiųsto elektroninio laiško atsakovas ieškovės nurodomu metu negavo. Taip pat teismas pagrįstai nustatė, kad nei 2023-04-27 siųstame elektroniniame laiške, nei šio laiško priede – informaciniame pranešime nėra nurodytos priežastys, lėmusios ieškovės sprendimą pakeisti 2010-07-19 su atsakovu sudarytos sutarties sąlygas, įvedant atsakovui naują mokestį ir jo dydį, kad informaciniame pranešime yra klaidinanti informacija, elektroninis laiškas ir jo informacinis pranešimas nėra pasirašytas ieškovės įgalioto atstovo. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal CK 6.228⁶ straipsnio 4 dalį ir 6.228⁷ straipsnio 5 dalį verslininko pareiga yra įrodyti, kad šiuose straipsniuose nurodyta informacija, tame tarpe ir informacija apie sąlygas nustatančias paslaugų sutarties kainą, yra suteikta vartotojui. Taigi, apylinkės teismo nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados yra tinkamai motyvuotos ir argumentuotos, atitinka faktinius bylos duomenis ir yra padarytos nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismui pakartotinai įvertinus byloje pateiktus duomenis nėra pagrindo abejoti apylinkės teismo padarytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu.

21. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvados turinys yra pagrįstas tik formaliu vertinimu, kad ieškovė atsakovui išsiuntė elektroninį laišką jo elektroninio pašto adresu, tačiau neatsižvelgiant į byloje nustatytų faktų visumą, todėl pritartina teismui nagrinėjusiam bylą, kad sprendžiant ginčą nebuvo pagrindo tokia išvada vadovautis.

22. Kita apeliacinio skundo argumentacija galutiniam ginčo išsprendimui reikšmės neturi, todėl plačiau neanalizuotina.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

23. Pirmosios instancijos teismas, patenkinęs iš dalies ieškovės ieškinį priteisti 8, 38Eur skolą ir 0,08 Eur delspinigius, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir taikė materialinės teisės normas bei priėmė pagrįstą sprendimą. Ieškovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo šį sprendimą panaikinti ar pakeisti, todėl jos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1punktas).

24. Apeliacinės instancijos teismui netenkinus ieškovės pateikto apeliacinio skundo, atsakovas įgytų teisę į išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis), tačiau įrodymų apie tokių išlaidų turėjimą nepateikia. Taigi, atsakovui bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, veikiantis Vilniaus apygardos teismo vardu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024m. gruodžio 17d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.