Vilniaus apygardos teismo nutartis

2021-08-09 · Civilinė byla Nr. e2A-1167-275/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. e2YT-3253-861/2021Sprendimas · 2021-01-25Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-08-09Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-08-09
Bylos Nr.
e2A-1167-275/2021
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-34366-2020-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Danutė Kutrienė
Pareiškėjas
R. S., A. M., E. M.
Suinteresuotas asmuo
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyrius
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-1167-275/2021Teisminio proceso Nr. 2-68-3-34366-2020-5Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.18.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. rugpjūčio 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Kutrienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų R. S., A. M. ir E. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų R. S., A. M. ir E. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyrius,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. P., gimusi (duomenys neskelbtini), mirusi (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis iki 1940 m. liepos 20 d. nacionalizacijos valdė 1,36 ha žemės sklypą dabartiniame (duomenys neskelbtini); prašė atnaujinti pareiškėjams terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti įstatymo nustatytai institucijai.

2. Nurodė, kad A. P. viso paveldėjo ir nuosavybės teisėmis iki 1940 m. liepos 20 d. nacionalizacijos valdė 1,36 ha žemės sklypą dabartiniame (duomenys neskelbtini) (po tėvo S. S. mirties paveldėjo 1,2 ha ploto žemės ir po brolio B. S. mirties paveldėjo 0,34 ha ploto žemės).

3. Pareiškėjai yra pretendentės į nuosavybės teisių atkūrimą Vilniaus mieste Z. M. paveldėtojai. Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2158-14/05 Z. M. buvo atnaujintas įstatymo nustatytas terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams paduoti įstatymo nustatytoms institucijoms. Pretendentė Z. M. 2005 m. lapkričio 15 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės A. P. (duomenys neskelbtini), turėtą žemę nurodydama, kad giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai yra K. S. nuosavybės teisių atkūrimo byloje. Prie prašymo pridėjo nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą - Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gruodžio 18 d. pažymėjimą Nr. 600-S. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2005 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. 31/05/22-4374 informavo Z. M., kad jos prašymas neatitinka Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos reikalavimų ir pakvietė į skyrių užpildyti nustatytos formos prašymą. Z. M. 2005 m. gruodžio 15 d. atvykusi į skyrių užpildė nustatytos formos prašymą. Žodžiu pasiteiravusi, ar pakanka jau pateiktų dokumentų, buvo patikinta jog „taip“ ir informuota, kad, jei dokumentų pritrūktų, ji bus informuota raštu. Pretendentė Z. M. buvo įrašyta į piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, kurioje jos eilė yra Nr. 2105. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius tik 2020 m. balandžio 21 d. raštu Nr. 49SF-383-(14.49.104.), jau mirus pretendentei Z. M., informavo pareiškėjus, kad, peržiūrėjus nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 3566 dokumentus, nustatyta, kad nėra pateikta buvusios savininkės A. P. nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, bei nurodė, jog pareiškėjai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo apie žemės valdymą nuosavybės teisėmis. Teigė, kad iš valstybės įgaliotų institucijų jokių raštų, jog dėl buvusios savininkės A. P. reikia kreiptis į teismą žemės valdymo nuosavybės teisėmis juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pati pretendentė Z. M. nebuvo gavusi.

Atsiliepimas

4. Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyrius atsiliepimu į pareiškimą nurodė, kad dėl pareiškimo pagrįstumo prašo spręsti atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus argumentus. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. spalio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-2153-14/05 pareiškėjos Z. M. prašymą (pareiškimą) tenkino - atnaujino Z. M. įstatymo nustatytą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams paduoti įstatymo nustatytoms institucijoms. Vilniaus miesto skyrius 2020 m. balandžio 21 d. raštu Nr. 49SF-383-(14.49.104) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ informavo Z. M. turto paveldėtojus, kad į nuosavybės teisių atkūrimo bylą nėra pateikti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, kad buvusi savininkė A. P. nuosavybės teisėmis turėjo žemės. Taip pat buvo paaiškinta, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsniu pareiškėjai turi teisę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo apie žemės valdymą nuosavybės teisėmis. Nurodė, kad visais atvejais suinteresuoti nuosavybės teisių į išlikusį turtą atkūrimu asmenys patys renka tokią informaciją. Buvusios savininkės A. P. nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų nėra išlikę.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjų pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetė.

6. Nurodė, kad faktinis terminas prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti viršijo dešimt metų. Toks ilgas terminas suteikė piliečiams realias galimybes tinkamai ir laiku realizuoti subjektines teises visiems suinteresuotiems asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai. Svarbios priežastys, kurios sudaro teisėtą pagrindą įstatymu nustatytų terminų atnaujinimui, teisminėje praktikoje vieningai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekia. Tokios priežastys kaip nežinojimas, neryžtingumas, nesidomėjimas, nesirūpinimas savo teisių realizavimu, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo.

7. Teismas sutiko su suinteresuoto asmens argumentais, kad visais atvejais suinteresuoti nuosavybės teisių į išlikusį turtą atkūrimu asmenys patys renka tokią informaciją. Teismas kritiškai vertina pareiškėjų argumentą, kad apie būtinumą kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo skyrius pranešė tik 2020 m. balandžio 21 d. Teismas atkreipė dėmesį, kad nuo 2005 m. spalio 19 d., kai buvo atnaujintas terminas Z. M. prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams paduoti, Z. M., o vėliau ir pareiškėjai, turėjo aktyviai domėtis procesu, o nesulaukus atsakymo iš valstybės institucijų, patys domėtis procesu. Pareiškėjai nurodo, kad jie įstatymo numatytą terminą pateikti nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą praleido dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, tačiau įvertinus byloje pateiktus duomenis, suinteresuoto asmens argumentus, teismas konstatavo, kad pareiškėjai nebuvo pakankamai aktyvūs ir rūpestingi nuosavybės teisių atkūrimo procese. Byloje nenustatyta, jog pareiškėjai terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti praleido dėl svarbių priežasčių, todėl pareiškėjų prašymą dėl minėto termino atnaujinimo atmetė kaip nepagrįstą.

8. Nurodė, kad pagal Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado (toliau - Civilinių įstatymų sąvadas) X tomo 1 dalies 1104-1380 straipsnį nustatomas turto paveldėjimas. A. P. nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų nėra išlikę, o byloje nėra duomenų, kad S. S. buvo sudaręs testamentą, todėl pagal tuo metu galiojusį Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1104-1380 straipsnius palikimas galėjo būti priimtas pradėjus turtą faktiškai valdyti ir tvarkyti. Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1228 straipsnyje buvo nustatyta, kad „vaikai, išskyrus įsakytinę dalį likusiam gyvam sutuoktiniui, dalija palikimą po lygią dalį kiekvienai galvai“. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjai siekdami įrodyti juridinę reikšmę turintį faktą naudojasi paveldėjimo teisės institutu. Civilinių įstatymų sąvado 1105 straipsnis nustatė, kad paveldėjimo teisę turi tik asmenys, susiję su mirusiuoju kraujo giminystės ryšiais, o 1127 straipsnis nustatė, kad artimiausia teisė paveldėti po tėvo ar motinos priklauso jų teisėtiems vaikams vyriškosios ir moteriškosios lyties, o nebesant jų gyvųjų vietą užima atstojamąja teise, abejos lyties vaikų vaikai ir šių nebesant gyvų - abejos lyties vaikų vaikaičiai ir taip toliau. Civilinių įstatymų sąvado 1148 straipsnis nustatė, kad „žmona gauna po vyro % dalį jo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto nuosavybe”. Taigi, žmona, nors ir nebūdama priskirta prie įpėdinių pagal kraujo giminystę, po vyro mirties paveldėdavo 1/4 dalį vyro turto, o 1153 straipsnyje nurodyta, kad vyras po žmonos paveldi tomis pačiomis taisyklėmis kaip ir žmona po vyro. Pagal Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1315, 1337 straipsnius įpėdinių turto dalybų aktams nustatyta privaloma notarinė forma. Byloje nėra pateikta įrodymų, jog 4 įpėdiniai po tėvo mirties galimai pasidalino turtą tam tikromis dalimis, todėl nėra pagrindo išvadai, kad A. P. kartu su likusiais gyvais kitais įpėdiniais, palikimą priėmė ir pasidalino po H dalį, sudarančią 1,02 ha žemės ploto. Taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad po brolio B. S. mirties A. P. paveldėjo 0,34 ha ploto žemės.

9. Teismas atkreipia dėmesį, kad duomenų, kas po S. S. mirties (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė žemės sklypą nėra pateikta, todėl pareiškėjų argumentus, kad A. P. buvo priskirta žemė iki nacionalizacijos, atmetė kaip nepagrįstus. Byloje pateikti duomenys nepatvirtina, kad nacionalizacijos metu, t. y. 1940 m. liepos 22 d., A. P. nuosavybės teise valdė minėtą žemę, juolab, kad ši aplinkybė nebuvo nustatyta rašytiniais įrodymais. Kontatavo, kad pareiškėjai nepateikė teismui įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad A. P. 1940 m. liepos 20 d. dienai nuosavybės teise priklausė 1,36 ha žemės.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10. Pareiškėjai pa[pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - nuosavybės teisių atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. P., gimusi (duomenys neskelbtini), mirusi (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis iki 1940 m. liepos 20 d. nacionalizacijos valdė 1,36 ha žemės dabartiniame (duomenys neskelbtini) bei atnaujinti pareiškėjams R. S., A. M., E. M., terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti įstatymo nustatytai institucijai.

11. Nurodė, kad pirmos instancijos teismas visiškai nepagrįstai atmetė pareiškėjų prašymą dėl termino atnaujinimo sprendimui, nustatančiam juridinę reikšmę turinti faktą pateikimui, netinkamai įvertinęs bylos faktines aplinkybes. Pretendentė Z. M. pagrįstai tikėjosi, kad jos pateiktų dokumentų pakanka nuosavybės teisėms į A. P. turėtą žemę atkurti. Pati pretendentė Z. M. buvo pakankamai aktyvi ir vykdė visus institucijos reikalavimus. Svarbu yra ir tai, kad pareiškėjai apie VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2005 m. gruodžio 30 d. raštą Nr. 31/05/22-4785 sužinojo tik gavus pirmos instancijos teismo sprendimą, nes institucijos pateiktus dokumentus teismas pareiškėjams (ar atstovei) nesiuntė, o EPP gavimo data nurodyta 2021 m. sausio 25 d. Suinteresuotas asmuo nepateikė įrodymų, kad šis raštas buvo išsiųstas Z. M., o ta aplinkybė, kad rašte nurodytas tas pats Z. M. adresas, kaip ir 2005 m. lapkričio 30 d. rašte, besąlygiškai nepatvirtina rašto išsiuntimo ar gavimo fakto.

12. Pažymėjo, kad pareiškimo teismui pateikimo dienai Skyrius nebuvo išbraukęs Z. M. iš Piliečių, pageidaujančių gauti naują sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, jokių veiksmų Skyrius nesiėmė ir šiuo metu, nes dar nėra galutinai išspręsta ši civilinė byla. Pareiškėjų pagrįstu vertinimu iki Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. nustatytos datos – 2003 m. gruodžio 31 d. negalėjo pateikti buvusios savininkės A. P. nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus arba kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nes prašymą atkurti nuosavybės teises į šios savininkės valdytą žemę galėjo pateikti tik po Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje Nr.I-2158-14/05 įsiteisėjimo. Nors suinteresuotas asmuo atsiliepime ir nurodė, kad kol neatnaujintas terminas nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti jie negali nagrinėti jokių nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, tačiau toks paaiškinimas prieštarauja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio nuostatoms, nes jame nurodyta, kad kartu su prašymu pateikiami nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai ir giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai. Tai reiškia, kad kartu su prašymu pateikti dokumentai nereikalauja atskiro termino pratęsimo.

13. Vilniaus apygardos administraciniam teismui atnaujinus terminą prašymui paduoti Z. M. kartu su 2005 m. lapkričio 15 d. prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės A. P. turėtą žemę pateikė nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą - Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gruodžio 18 d. pažymėjimą Nr. 600-S ir nurodė, kad giminystės ryšį patvirtinantis dokumentai yra jau pateikti. Taigi, institucija turėjo pagrindą šį dokumentą, kartu su giminystės ryšį patvirtinančiai dokumentais išnagrinėti ir pateikti išvadą dėl dokumento pakankamumo ar būtinumo kreiptis dėl juridinę reikšmę turinčio fakto. Tačiau dėl būtinumo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, Skyrius pranešė tik 2020 m. balandžio 21 d. raštu Nr. 49SF-383-(14.49.104.). Pareiškėjai per protingą terminą kreipėsi į teismą dėl A. P. žemės valdymo nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos nustatymo ir termino šiam sprendimui pateikti valstybės įgaliotai institucijai atnaujinimo. Apibendrinant galima pagrįstai teigti, kad įstatymo numatytą terminą pateikti nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą, o būtent teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir pati mirusi pretendentė, ir pareiškėjai šioje byloje praleido dėl institucijų neveikimo, t. y, aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios.

14. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gruodžio 18 d. pažymoje Nr. 600-S yra nurodyta, kad Vilniaus iždo rūmų archyviniame fonde, privačių žemės sklypų sąrašų ir mokamo už juos valstybinio žemės mokesčio 1922 m. byloj, Vilniaus miesto ribose esančių privačių žemės sklypų sąraše įrašytas savininkas S. S. K. vietovėje 6a turėjęs 5 dešimtines žemės. Šis dokumentas neginčijamai patvirtina, kad pirminis palikėjas, miręs (duomenys neskelbtini) metais, S. S. K. vietovėje 6a nuosavybės teisėmis valdė 5 deš. (arba 5,463 ha) žemės sklypą. Po S. S. mirties visi įpėdiniai lygiomis dalimis pasidalino turtą, o kaip rodo bylos medžiaga, visi įpėdiniai gyveno kartu, palikimo neatsisakė, o jį priėmė ir naudojo savo labui.

15. Pabrėžtina, kad atsižvelgiant į B. amžių mirties momentu (12 metų), jis vedęs nebuvo ir vaikų neturėjo, todėl paveldėjimo teisės perėjo artimiausiems šalutinės eilės įpėdiniams, jo broliui ir seserims: S., J. ir . Tokiu būdu po B. S. mirties (duomenys neskelbtini) metais, jo seseriai A. atiteko 1/3 dalis jo turėtos žemės - 0,34 ha ploto. Nurodyti paskaičiavimai nėra tik pareiškėjų nuomonė, kaip nurodė pirmos instancijos teismas, o pagrįsti patikimais rašytiniams įrodymais apie palikėjo nuosavybės teisėmis valdytą žemę, giminystės ryšį patvirtinančiais įrodymais ir teisės aktų bei Rusijos senato sprendimų nuostatomis. Pareiškėjai nuosavybės įgijimo pagrindu nurodė palikimo priėmimą, o ne įpėdinių turto pasidalinimą, ir kaip ir nurodoma apeliacinio skundo 28 ir 29 punktuose atliko pareiškėjams sukeliančio teisines pasekmes A. P. nuosavybės teisėmis valdytos žemės kiekio paskaičiavimą. Be to, jei būtų įrodymų apie S. S. įpėdinių turto pasidalinimo sutartį, nereikėtų kreiptis dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Šalies argumentai

16. Pareiškėjai nurodo, kad pirmos instancijos teismas visiškai nepagrįstai taikė Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1315, 1337 straipsnius, pagal kuriuos įpėdinių turto dalybų aktams nustatyta privaloma notarinė forma nurodant, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog 4 įpėdiniai po tėvo mirties galimai pasidalino turtą tam tikromis dalimis, todėl nėra pagrindo išvadai, kad A. P. kartu su likusiais gyvais kitais įpėdiniais, palikimą priėmė ir pasidalino po VI dalį, sudarančią 1,02 ha žemės ploto. Taip pat nėra pagrindo dalyti išvadą, kad po brolio B. S. mirties A. P. paveldėjo 0,34 ha ploto žemės.

17. Byloje duomenų, kad mirusio S. S. ir B. S. įpėdinė A. P. atsisakė palikimo, nėra. Visi byloje surinkti įrodymai apie S. S. turėtą žemę atitinka ir Lietuvos Respublikos 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 12 punkto nuostatas. Suinteresuotas asmuo taip pat nepateikė teismui jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog po S. S. mirties (duomenys neskelbtini) metais ginčo žemė kokiu nors būdu buvo perleista tretiesiems asmenis arba kad žemė 1940 m. liepos 22 d. įvykusios visuotinės žemės nacionalizacijos metu priklausė tretiesiems asmenims ir buvo iš šių paimta valstybės poreikiams. A. S. (duomenys neskelbtini) susituokė su F. P.. Pagal Vilniaus m. gyventojų registracijos 1930-1939 m. kartotekos duomenis, kartu su šeima gyveno (duomenys neskelbtini). Šiuo adresu gyveno ir 1940 m, nacionalizacijos metu, ir iki pat mirties (duomenys neskelbtini) metais. Galima visiškai pagrįstai teigti, jog labiau tikėtina išvada, kad A. P. paveldėtą žemę valdė iki 1940 m. nacionalizacijos ir būtent iš jos ši žemė buvo nusavinta. Todėl pirmos instancijos teismas visiškai nepagrįstai atmetė pareiškėjų prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Atsiliepimas

18. Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyrius buvo informuotas, kad privalo patiekti atsiliepimą į pareiškėjų apeliacinį skundą per 20 dienų nuo apeliacinio skundo išsiuntimo iš Vilniaus miesto apylinkės teismo dienos, tačiau atsiliepimo suinteresuotas asmuo nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas dalinai tenkintinas.

14. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso reglamentuojamam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri, be kitų aspektų (pvz., CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 ir 314 straipsniai), pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15. Šis ribotos apeliacijos aspektas įstatymo lygmeniu yra įtvirtintas CPK 320 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės peržengti šių bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, nebent egzistuoja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, apeliacinio nagrinėjimo pagrindas yra apeliacinio skundo argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018).

19. Nagrinėjant apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 25 d. nutartimi buvo atnaujintas bylos nagrinėjimas ir suinteresuotas asmuo byloje Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos įpareigota pateikti Vilniaus apygardos teismui nuosavybės teisių atkūrimo į K. S. turėtą žemę (duomenys neskelbtini), bylą, o pareiškėjai R. S., A. M. ir E. M. įpareigoti pateikti teismui papildomus įrodymus byloje. Nutartyje nurodyta, kad pareiškėjai teigia, kad po S. S. mirties (duomenys neskelbtini) jo turėtą žemę paveldėjo 4 vaikai ir žmona, todėl tikslinga nustatyti, kokie duomenys yra apie kitų S. vaikų paveldėtą žemę po jo mirties. Pareiškėjai teigia, kad po S. S. mirties paveldėtojams atiteko 5,46 ha žemės. Tai, kad Lietuvos centrinio valstybinio archyvo išduotame 1995-12-18 pažymėjime Vilniaus apskrities viršininko administracijai nurodyta, jog 1932-33 m. Žemė sklypų sąraše įrašyta savininkė S. K. turėjusi 1,82 ha žemės, o 1939-1940 Vilniaus miesto žemės ūkio ploto sąraše įrašytas S. S., turėjęs 1,82 ha žemės, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjai turi pateikti duomenis, ar tai nėra vienas iš S. S. vaikų, ar jis paveldėjo, jei taip, kokią dalį žemės po tėvo mirties, ar nurodytas žemės plotas, turėtas nuosavybėje 1939 m., nėra paveldėtas po tėvo mirties. Byloje turi būti nustatyta, kokiu pagrindu ir iš ko S. S., K. S. įgijo šią žemę, ar buvo atkurtos nuosavybės teisės į S. S. turėtą žemę ir kokiems asmenims. Tai, kad po tėvo mirties, kaip nurodo pareiškėjai, jo žemę paveldėjo visi vaikai, pareiškėjai turi pateikti duomenis, kokią dalį žemės paveldėjo mirusiojo dukra J., ar ji buvo šios žemės savininke nacionalizacijos metu, t. y. 1940-07-20 d. ar yra paveldėjusi žemę po brolio B. mirties, ar yra atkurtos nuosavybės teisės ir kam į J. turėtą nuosavybės teisėmis žemę. Be to, pareiškėjai turi pateikti duomenis, dėl kokių priežasčių į sąrašus asmenų, turėjusių sklypus Vilniaus mieste 1932-33 m. ir į Žemės ūkio ploto 1939 m. sąrašus nebuvo įtraukta A. P., kaip turėjusi žemės nuosavybės teisėmis. Pareiškėjai turi pateikti duomenis, ar nuosavybės teisių atkūrimo laikotarpiu buvo kitų asmenų, kurie turėjo teisę teikti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. P. turėtą žemę, ar jie teikė tokius prašymus. Pareiškėjai teigia, kad po S. S. mirties jo žmona ir vaikai kartu gyveno, todėl turi būti pateikti duomenys apie pastatų, buvusių galimai žemės sklype, į kurį siekiama atkurti nuosavybės teises, valdymą nuosavybės teisėmis, t. y. pateikti duomenis, kas ir kada valdė nuosavybės teisėmis žemės sklype buvusius gyvenamuosius ir kitus pastatus.

20. Pareiškėjai pateikė byloje papildomus paaiškinimus dėl A. P. tėvo S. S. turto paveldėjimo po jo mirties, nurodydami, kad A. P. brolis S. S. ir sesuo J. S. (po santuokos H.) buvo išvykę gyventi į Lenkiją, galimai po 1939 m., ar po karo, ir ten mirė. Teismas pasiūlė pareiškėjams pateikti duomenis, ar Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjime, pateiktame Vilniaus apskrities valdytojo administracijai 1995-12-08 Nr. 600-s, įrašas apie tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės 1939 -1940 m. archyviniame fonde, Vilniaus miesto žemės ūkio ploto 1939 m. sąraše įrašytas S. S., (duomenys neskelbtini), turėjęs 1,82 ha žemės, patvirtina faktą, . kad vienas iš S. S. vaikų, S. arba S. S., paveldėjo 1,82 ha žemės po tėvo mirties. Pareiškėjai dėl šios aplinkybės papildomų įrodymų neteikė, išskyrus paaiškinimą, kad A. P. brolis S. S. buvo išvykęs gyventi į Lenkiją po 1939 m., ar po karo ir ten mirė. Pareiškėjams teigiant, kad A. P. tėvas S. S. (duomenys neskelbtini) vietovėje turėjo 5,46 ha žemės sklypą, taip pat 1995-12-08 Valstybės archyvo pažymėjime esant įrašui, jog Privačių žemė sklypų sąrašų ir mokamo už juos valstybinio žemės mokesčio 1922 m. byloje įrašytas savininkas ar naudotojas S. S.. (duomenys neskelbtini) vietovėje 6a turėjęs 5 dešimtines žemės, tai yra duomenimis, kad 1922 m. šis asmuo turėjo tokio dydžio nuosavybėje arba naudotojo tokio dydžio sklypą. Tai, kad vėlesni archyvo duomenys patvirtina jo šeimos narius – buvusią sutuoktinę ir vyriausiąjį sūnų turėjus nuosavybėje 1,82 ha žemės sklypus, tai leidžia daryti išvadą, kad galimai po sutuoktinio mirties žemę paveldėjo jo žmona K. S. ir vyriausias sūnus S. S. , arba 1932-33 m. sąraše savininke buvo įrašyta motina, o vėliau tos pačios žemės savininku nurodytas sūnus, kuris faktiškai ir galėjo valdyti žemę. Tai, kad A. P. nacionalizacijos metu gyveno kitu adresu, kad (duomenys neskelbtini) ji susituokė ir gyveno su vyru ir vaikais atskirai nuo motinos, leidžia daryti išvadą, kad galimai ji nenaudojo likusio po tėvo mirties turto savo asmens pelnui, todėl ji netapo šio turto savininke ir nebuvo įtraukta į sąrašus asmenų, turėjusių žemės. Tai, kad ¼ dalis, kaip teigia pareiškėjai, tėvo turėtos žemės buvo paveldėta K. S., reiškia, jos nuosavybėje turėjo būti 1,36 ha žemės. Būtent pareiškėjų pareiga buvo pateikti duomenis ar argumentus dėl didesnio ploto žemės atsiradimo K. S. nuosavybėje, bei didesnio ploto žemės sklypo atsiradimo S. S. ( A. brolio ) nuosavybėje, nes būtent pareiškėjai, kaip buvusių savininkų giminaičiai, turi didesnę galimybę teikti įrodymus ir argumentus, paaiškinančius pateiktus archyvo duomenis.

21. Suinteresuotas asmuo pateikė byloje papildomus įrodymus – nuosavybės teisių atstatymo į K. S. turėtą žemę bylą, kurioje yra duomenys, jog Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. gegužės 30 d. sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės T. P. į K. S. nuosavybės teisėmis valdytą turtą - 0,6067 ha (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, 2019 m. gegužės 13 d. sprendimu į 0,6066 ha žemės sklypą Z. M., ir V. L. į tokio paties dydžio sklypą. Taigi, pareiškėjų motinai buvo atstatytos nuosavybės teisės į jos tėvo turėtą žemės sklypą, kuris buvo paveldėtas jos motinos po tėvo mirties. Iš nuosavybės teisių atstatymo bylos matyti, jog pareiškėjai R. S. Lietuvos centrinis valstybės archyvas pateikė pažymėjimą, kuriame nurodyta, kad Vilniaus mst. magistrato archyviniame fonde , Vilniaus mst. ribose esančių žemės ūkio paskirties sklypų 1929-1938 m. byloje yra 1933 m. sąraša, kuriame įrašytas (duomenys neskelbtini) žemės savininkas S. S., pavardė ištaisyta „S.“, vardas „S.“ išbrauktas, įrašyta „ K.‘, skiltyje „ Plotas“ įrašyta 1,82 ha. Tai, kad 1933 m. sąraše vietoje S. S. įrašyta K. S., leidžia daryti išvadą, kad mirties datai S. S. turėjo tik 1,82 ha žemės ir visa ši žemė buvo įregistruota jo buvusios sutuoktinės nuosavybėn, pakeičiant pavardę įraše. Tai įrodo, kad palikimo atsiradimo metu palikėjo turėtas plotas nebuvo 5,46 ha, kaip nurodo pareiškėjai.

22. Nustatyta, kad pareiškėjai R. S., A. M. ir E. M. pareiškimu prašė atnaujinti termino pareiškėjams pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus įstatymo nustatytai institucijai. Nurodė, kad pareiškėjai yra pretendentės į nuosavybės teisių atkūrimą Vilniaus mieste, Z. M., turto ir turtinių teisių paveldėtojai po jos mirties (duomenys neskelbtini). Paveldėjimo teisės liudijimas jiems išduotas 2019 m. balandžio 1 d. Pareiškėjai kreipėsi į teismą prašydami nuosavybės teisių atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. P., gimusi (duomenys neskelbtini), mirusi (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis iki 1940 m. liepos 20 d. nacionalizacijos valdė 1,36 ha žemės dabartiniame (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad tai, jog Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos , Vilniaus miesto skyrius, 2020 m. balandžio 21 d. raštu informavo, kad nėra pateikta buvusios savininkės A. P. nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kad pareiškėjai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

23. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiai, padavę prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis). Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija, įsigaliojusi nuo 2004 m. spalio 26 d.) numatyta teisė piliečiams kreiptis į teismą dėl praleistų terminų prašymams atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo. Teismas, pripažinęs, kad šie terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, gali šiuos terminus atnaujinti. Kartu įstatymų leidėjas nustatė sąlygas, kurioms esant terminų atnaujinimas galimas – priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, buvimą. Svarbios priežastys, kurios sudaro teisėtą pagrindą įstatymu nustatytų terminų atnaujinimui, teisminėje praktikoje vieningai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekia. Pareiškėjams nurodant svarbias priežastis, pareiškėjai turėjo galimybę kreiptis į teismą, o teismas pareigą atnaujinti pareiškėjų praleistą terminą.

24. Teismui padarius išvadą, kad nėra duomenų nustatymui prašomo juridinio fakto, nagrinėtinas skundas dalyje, kurioje buvo atmestas prašymas atnaujinti terminą dokumentams pateikti. Terminas pareiškėjams R. S., A. M., E. M. pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus atnaujintinas, kadangi Vilniaus miesto skyrius pranešė tik 2020 m. balandžio 21 d. raštu Nr. 49SF-383-(14.49.104.) pareiškėjams apie dokumentų trūkumą, todėl pareiškėjai per protingą terminą kreipėsi į teismą dėl A. P. žemės valdymo nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos nustatymo ir termino šiam sprendimui pateikti valstybės įgaliotai institucijai atnaujinimo. Pareiškimas teismui buvo įteiktas 2020 m. gruodžio 3 d., atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai turėjo naudotis teisine pagalba, advokato paslaugomis, bei tai, jog reikalingi įrodymai byloje pagrindžiantys įvykius, buvusius 1931-1940 m., terminas atstatytinas. Kartu įstatymų leidėjas nustatė sąlygas, kurioms esant terminų atnaujinimas galimas – priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, buvimą. Svarbios priežastys, kurios sudaro teisėtą pagrindą įstatymu nustatytų terminų atnaujinimui, teisminėje praktikoje vieningai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekia. Pareiškėjams nurodant svarbias priežastis pareiškėjai turėjo galimybę kreiptis į teismą, o teismas pareigą atnaujinti pareiškėjų praleistą terminą. Valstybės institucijos nesavalaikis pranešimas pareiškėjams apie tai, kad trūksta duomenų dėl asmens turėto nuosavybės teisėmis žemės sklypo, pripažintina svarbia priežastimi tokių dokumentų nepateikimui. Tai, kad termino atstatymas nesukels teisinių pasekmių, reiškia, kad prašymas šioje reikalavimo dalyje turi būti atmestas, nes atnaujinus terminą, pareiškėjai negalės tuo pasinaudoti, nesant pagrindo tenkinti prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Taigi, pakeitus teismo sprendimo motyvuojamosios dalies išvadas CPK 329 straipsnio 1 dalies pagrindu, pirmosios instancijos teismui netinkamai įvertinus įrodymus byloje, iš esmės teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 25 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Teisėja Danutė Kutrienė