- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-01-25
- Bylos Nr.
- e2YT-3253-861/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-34366-2020-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Donata Kravčenkienė
- Pareiškėjas
- R. S., A. M., E. M.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyrius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Donata Kravčenkienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjų R. S., A. M. ir E. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyrius,
Aprašomoji dalis
nustatė:
pareiškėjai kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. P. (iki santuokos S.), gimusi (duomenys neskelbtini), mirusi (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis iki 1940-07-20 nacionalizacijos valdė 1,36 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini); atnaujinti, pareiškėjams terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti įstatymo nustatytai institucijai. Paaiškino, kad pareiškėjai yra pretendentės į nuosavybės teisių atkūrimą Vilniaus mieste Z. M., mirusios (duomenys neskelbtini), paveldėtojai. Vilniaus apygardos teismo 2005-10-19 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2158-14/05 Z. M. buvo atnaujintas įstatymo nustatytas terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams paduoti įstatymo nustatytoms institucijoms. Pretendentė Z. M. 2005-11-15 pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės A. P. (iki santuokos S.) T. E., Vilniuje, turėtą žemę nurodydama, kad giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai yra K. S. nuosavybės teisių atkūrimo byloje. Prie prašymo pridėjo nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą - Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995-12-18 pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2005-11-30 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) informavo Z. M., kad jos prašymas neatitinka Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos reikalavimų ir pakvietė į skyrių užpildyti nustatytos formos prašymą. Z. M. 2005-12-15 atvykusi į skyrių užpildė nustatytos formos prašymą. Žodžiu pasiteiravusi, ar pakanka jau pateiktų dokumentų, buvo patikinta jog „taip“ ir informuota, kad, jei dokumentų pritrūktų, ji bus informuota raštu. Pretendentė Z. M. buvo įrašyta į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, kurioje jos eilė yra Nr. (duomenys neskelbtini). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius (toliau - Skyrius) tik 2020-04-21 raštu Nr. (duomenys neskelbtini), jau mirus pretendentei Z. M., informavo pareiškėjus, kad peržiūrėjus nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. (duomenys neskelbtini) dokumentas nustatė, kad nėra pateikta buv. savininkės A. P. nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų bei nurodė, jog pareiškėjai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo apie žemės valdymą nuosavybės teisėmis. Teigia, kad iš valstybės įgaliotų institucijų jokių raštų, jog dėl buvusios savininkės A. P. reikia kreiptis į teismą žemės valdymo nuosavybės teisėmis juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pati pretendentė Z. M. nebuvo gavusi. Nuo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priklausys, ar mirusios pretendentės Z. M. vardu bus atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas. Vertina, kad pareiškėjams, kaip Z. M. turto ir turtinių teisių perėmėjams, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas sukels teisines pasekmes. Kadangi dokumentų, patvirtinančių A. P. nuosavybės teises į žemę neišliko, nėra duomenų apie žemės paveldėjimą po S. S. mirties, pareiškėjai kitokia tvarka, nei per teismą negali gauti reikiamų dokumentų. Pažymi, kad buvusios savininkės A. P. (iki santuokos S.) nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų nėra išlikę. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995-12-18 pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) yra nurodyta, kad Vilniaus iždo rūmų archyviniame fonde, privačių žemės sklypų sąrašų ir mokamo už juos valstybinio žemės mokesčio 1922 m. byloje, Vilniaus miesto ribose esančių privačių žemės sklypų sąraše įrašytas savininkas S. S., K. vietovėje 6a turėjęs 5 dešimtines žemės. Atkreipė dėmesį, kad po 1925 m. buvo pereita prie meninės ploto skaičiavimo sistemos, 1 dešimtinė yra lygi 1,0925 ha. Tokiu būdu S. S. priklausiusio žemės sklypo K. vietovėje 6 a plotas hektarais yra 5,46 ha (5x1,0925=5,463). S. S. yra A. P. (iki santuokos S.) tėvas, jis mirė (duomenys neskelbtini). Po S. S. mirties liko jį pergyvenusi sutuoktinė K. S. (mirė (duomenys neskelbtini)) ir keturi vaikai: A., gim. (duomenys neskelbtini) m.; S., gim. (duomenys neskelbtini) m.; J., gim. (duomenys neskelbtini) m. ir B., gim. (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad palikimo atsiradimo momentu galiojusio Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1127 straipsnyje buvo nustatyta, kad „artimiausia teisė paveldėti po tėvo ar motinos mirties priklauso jų teisėtiems vaikams vyriškos ir moteriškos lyties“. Teigia, kad po S. S. mirties (duomenys neskelbtini) m., liko žemutinės eilės tiesioginių įpėdinių - vaikų: A., gim. (duomenys neskelbtini) m.; S., gim. (duomenys neskelbtini) m.; J., gim. (duomenys neskelbtini). ir B., gim. (duomenys neskelbtini) m. (mirė (duomenys neskelbtini) m.), kurie lygiomis dalimis paveldėjo ¼ dalį paveldimo turto bei jį pergyvenusi sutuoktinė K. S., kuriai priklausė įsakytinė paveldimo turto dalis – ¾. Mirus S. S. 5,46 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), paveldėjo K. S., kuriai priklausė ¼ dalis, ir vaikai: A., S., J. ir B., kuriems lygiomis dalimis priklausė ¾ dalis, t. y. po 1,02 ha ploto. Vertina, kad B. neturėjo vaikų ir žmonos, nes mirė (duomenys neskelbtini) m., todėl paveldėjimo teisės perėjo artimiausiems šalutinės eilės įpėdiniams, jo broliui ir seserims: S., J. ir A.. Tokiu būdu po B. S. mirties, jo seseriai A. atiteko 1/3 dalis jo turėtos žemės - 0,34 ha ploto. Tokiu budu A. P. (iki santuokos S.) po tėvo S. S. mirties paveldėjo 1,02 ha ploto žemės ir po brolio B. S. mirties paveldėjo 0,34 ha ploto žemės. Teigia, kad A. P. viso paveldėjo ir nuosavybės teisėmis iki 1940-07-20 nacionalizacijos valdė 1,36 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyrius atsiliepimu į pareiškimą nurodė, kad dėl pareiškimo pagrįstumo prašo spręsti atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus argumentus. Pažymėjo, kad pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas asmenys, pageidaujantys atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką, vandens telkinius ar kitą nekilnojamąjį turtą, prašymus atkurti nuosavybės teises ir pilietybę patvirtinantį dokumentą turėjo pateikti iki 2001-12-31, o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus - iki 2003-12-31. Atkūrimo įstatyme taip pat numatyta, kad piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą prašymui pateikti (2001-12-31) ar nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti (2003-12-31) dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, terminai gali būti atnaujinami. Remiantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi, Įgyvendinimo tvarkos 11 punktu, Nacionalinė žemės tarnyba neturi teisės vertinti jokių po 2003-12-31 pateiktų dokumentų kol teismo sprendimu nėra atnaujintas Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytas terminas. Nurodo, kad nuo Atkūrimo įstatymo priėmimo, asmenims siekiantiems atkurti nuosavybės teises, buvo įtvirtinta pareiga pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus. Iš kartu su pareiškimu pridėtų dokumentų matyti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005-10-19 sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-2153-14/05 pareiškėjos Z. M. prašymą (pareiškimą) tenkino - atnaujino Z. M. įstatymo nustatytą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams paduoti įstatymo nustatytoms institucijoms. VAVA 2005-11-30 raštu Nr. 31/05/22-4374 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ (toliau - Raštas) nurodė, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises turi būti pateikiami pilietybę, nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Z. M. nustatytos formos prašymą atkurti nuosavybės teises Vilniaus apskrities viršininko administracijoje pateikė 2005-12-15 (dokumento registracijos Nr. 31/05/20-7826). VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2005-12-30 rastu Nr. 31/05/22-4785 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ (toliau - Raštas 2) pakartotinai paaiškino, kad reikalingi dokumentai, patvirtinantys, kad Z. M. motina A. S. – P. nuosavybės teisėmis valdė žemės sklypą buvusiame T. E. 45, Vilniuje. Vilniaus miesto skyrius 2020-04-21 raštu Nr. 49SF-383-(14.49.104) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ (toliau - Raštas 3) informavo Z. M. turto paveldėtojus, kad į nuosavybės teisių atkūrimą bylą nėra pateikti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, kad buvusi savininkė A. P. nuosavybės teisėmis turėjo žemės. Taip pat buvo paaiškinta, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Atkūrimo įstatymas) 10 straipsniu pareiškėjai turi teisę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo apie žemės valdymą nuosavybės teisėmis. Pažymėjo, kad šis raštas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nebuvo skųstas išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka Nacionalinės žemės tarnybos direktoriui. Atkreipė dėmesį, kad nors Vilniaus apygardos administracinis teismas jau 2005 m. atnaujino minėtą terminą Z. M. pateikti prašymą ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, tačiau iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 3566 esančių dokumentų nustatyta, kad Z. M. Raštu 2 jau buvo paaiškinta, kad „reikalingi dokumentai, patvirtinantys, kad Jūsų motina A. S. – P. nuosavybės teisėmis valdė žemės sklypą buvusiame T. E. 45, Vilniuje”. Raštas 2 Z. M. buvo išsiųstas analogišku gyvenamosios vietos adresu kaip ir pareiškime nurodytas Raštas. Nurodo, kad visais atvejais suinteresuoti nuosavybės teisių į išlikusį turtą atkūrimu asmenys patys renka tokią informaciją.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995-12-18 pažymoje Nr. 600-S „Į 1995-11-29 Nr. 991” (toliau – Pažyma) nurodyta, kad „Vilniaus iždo rūmų archyviniame fonde, privačių žemės sklypų sąrašų ir mokamo už juos valstybinio žemės mokesčio 1922 m. byloje, (duomenys neskelbtini) esančių privačių žemės sklypų sąraše (be datos) įrašytas „savininkas ar naudotojas“ <...> S. S., K. vietovėje 6a turėjęs 5 dešimtines žemės. Pagrindas. F.144, ap.3, b.260, 1.6”. Pažymos antroje pastraipoje nurodyta, kad <...> Vilniaus miesto magistrato archyviniame fonde, Vilniaus miesto ribose esančių žemės sklypų 1932 - 1933 m. sąraše įrašyta savininkė S. K. <...>, T. E. 45 <.. .> turėjusi 1.82 ha žemės“. Teigia, kad kas po mirties paveldėjo jo turtą, turi būti nustatoma pagal Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado (toliau - Civilinių įstatymų sąvadas) X tomo 1 dalies 1104-1380 straipsnius. S. S. mirė (duomenys neskelbtini). Pareiškime nurodoma, kad buvusios savininkės A. P. (buvusi S.) nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų nėra išlikę. S. S. yra A. P. tėvas. Po S. S. mirties liko jį pergyvenusi sutuoktinė K. S. (mirė (duomenys neskelbtini)) ir keturi vaikai: A., S., J. ir B.. Pareiškėjai pažymi, kad po S. S. mirties liko žemutinės eilės tiesioginių įpėdinių - vaikų: A., S., J. ir B., kurie pasak pareiškėjų, paveldėjo ¾ dalį paveldimo turto bei jį pergyvenusi sutuoktinė K. S., kuriai priklausė paveldimo turto dalis – ¼ dalis. A. S. (duomenys neskelbtini) susituokė su F. P., kuri po tėvo S. S. mirties paveldėjo 1,02 ha ploto žemės ir po brolio B. S. mirties 0,34 ha ploto žemės. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjai siekdami įrodyti juridinę reikšmę turintį faktą naudojasi paveldėjimo teisės institutu. Vertina, kad pažymoje nurodyto Vilniaus miesto ribose esančių privačių žemės sklypų sąraše įrašytas S. S., nepatvirtina fakto, kad buvęs savininkas S. S. šį žemės sklypą valdė iki 1940-07-22 nacionalizacijos, kadangi pagal byloje pateiktą mirties liudijimą ir jame esančius duomenis - (duomenys neskelbtini) mirė pats S. S.. Vertina, kad visuotinio žemės nacionalizavimo metu S. S. nei faktiškai, nei juridiškai negalėjo būti žemės sklypo savininku. Duomenų, kas po S. S. mirties ((duomenys neskelbtini)) iki 1940-07-22 nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė žemės sklypą nėra pateikta, todėl negalima vienareikšmiškai teigti, kad byloje esantys duomenys patvirtina faktą, jog A. P. buvo priskirta žemė iki nacionalizacijos. Teigia, kad Z. M. pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas galėjo pretenduoti į savo mamos nuosavybės teisėmis valdytos žemės plotą, tik įrodžius, kad A. P. iki nacionalizacijos valdė žemę.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas atmetamas.
Dėl termino atnaujinimo
Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų “ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001-12-31. Piliečiai, padavę prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003-12-31 turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis). Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse (2004-10-12 įstatymo Nr. IX-2490 redakcija, įsigaliojusi nuo 2004-10-26) numatyta teisė piliečiams kreiptis į teismą dėl praleistų terminų prašymams atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo. Teismas, pripažinęs, kad šie terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, gali šiuos terminus atnaujinti.
Įstatymų leidėjas nuo pirmojo tokio įstatymo – 1991-06-18 įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ – priėmimo nuosekliai pratęsinėjo terminą, per kurį suinteresuoti asmenys galėjo ir turėjo realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pateikdami kompetentingoms institucijoms atitinkamus prašymus bei įstatymo nustatytus dokumentus. Paskutinį kartą terminas prašymams pateikti buvo pratęstas 2001-08-03 Atkūrimo įstatymo Nr. IX-489 redakcija, nustatant, kad prašymai atkurti nuosavybės teises turi būti pateikti iki 2001-12-31. Terminas papildomiems dokumentams, t. y. nuosavybės teisę ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams, pateikti buvo pratęstas 2003-06-19 Atkūrimo įstatymo Nr. IX-1634 redakcija iki 2003-12-31. Šiuos terminus praleidę piliečiai pagal nurodytą teisinį reguliavimą buvo laikomi praradusiais teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Taigi, faktinis terminas prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti viršijo dešimt metų. Toks ilgas terminas suteikė piliečiams realias galimybes tinkamai ir laiku realizuoti subjektines teises visiems suinteresuotiems asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai.
2004-10-12 Atkūrimo įstatymo Nr. IX-2490 redakcija įstatymų leidėjas iš esmės pakeitė nagrinėjamų teisinių santykių reguliavimą, t. y. buvę iki tol naikinamaisiais terminai prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti tapo atkuriamaisiais, įstatymu nustačius, kad šie terminai gali būti atnaujinti teismine tvarka. Kartu įstatymų leidėjas nustatė sąlygas, kurioms esant terminų atnaujinimas galimas – priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, buvimą. Svarbios priežastys, kurios sudaro teisėtą pagrindą įstatymu nustatytų terminų atnaujinimui, teisminėje praktikoje vieningai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekia. Tokios priežastys kaip nežinojimas, neryžtingumas, nesidomėjimas, nesirūpinimas savo teisių realizavimu, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra akcentuojama, kad svarbu nustatyti: kurioje įstatymu nustatyto termino eigos stadijoje pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo momento iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1558-858/2015). Terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje Nr. A525-984/2014).
Pareiškėjai nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2005-10-19 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2158-14/05 Z. M. buvo atnaujintas įstatymo nustatytas terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams paduoti įstatymo nustatytoms institucijoms. Pretendentė 2005-11-15, kuris buvo patikslintas 2005-12-15, pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į A. P. nuosavybės teisėmis valdytą žemę bei dokumentus, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995-12-18 pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl S. S. nuosavybės teisėmis turėtos žemės. Iš valstybės įgaliotų institucijų jokių raštų, jog dėl buvusios savininkės A. P. reikia kreiptis į teismą žemės valdymo nuosavybės teisėmis juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pati pretendentė Z. M. nebuvo gavusi. Valstybės įgaliotos institucijos išvados apie tai, kad reikia nustatyti žemės valdymo nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos juridinę reikšmę turintį faktą yra pagrindas su tokiu prašymu kreiptis į teismą. Apie būtinumą kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo Skyrius pranešė tik 2020-04-21 raštu Nr. 49SF-283-(14.49.104.), t. y. jau po pretendentės mirties. Vertina, kad įstatymo numatytą terminą pateikti nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą, o būtent teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, ir giminystės ryšį patvirtinantį dokumentą ir pati mirusi pretendentė ir pareiškėjai šioje byloje praleido dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios.
Suinteresuotas asmuo nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005-10-19 sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-2153-14/05 pareiškėjos Z. M. prašymą (pareiškimą) tenkino - atnaujino Z. M. įstatymo nustatytą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams paduoti įstatymo nustatytoms institucijoms. Z. M. nustatytos formos prašymą atkurti nuosavybės teises VAVA pateikė 2005-12-15. Nustatyta, kad VAVA Raštu 2 informavo Z. M., o Vilniaus miesto skyrius Raštu 3 informavo pareiškėjus, kad nėra pateikta dokumentų, kad buvusi savininkė A. P. T. E., (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis turėjo žemės iki 1940 m. nacionalizacijos, todėl Vilniaus miesto skyrius negali vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo Z. M. į buvusios savininkės A. P. turėtą žemę T. E.,. Taip pat paaiškino, kad vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsniu pareiškėjai turi teisę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo apie žemės valdymą nuosavybės teisėmis. Minėtas raštas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nebuvo skųstas išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka Nacionalinės žemės tarnybos direktoriui. Vilniaus miesto skyrius Rašte 3 nurodė, kad atsižvelgiant į dokumentų nepakankamumą ir iki 2020-07-01 nepateikus nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų apie tai, kad iki 1940-07-22 nacionalizacijos buvusi savininkė A. P. nuosavybės teisėmis valdė 1, 8200 ha žemės sklypą, T. E., Vilniuje, bus parengtas Skyriaus vedėjo įsakymas, kuriuo Z. M. pavardė bus išbraukta iš eilės. Tačiau toks administracinis aktas nebuvo priimtas. Nustatyta, kad Raštas 2 Z. M. buvo išsiųstas analogišku gyvenamosios vietos adresu kaip ir pareiškime nurodytas Raštas. Teismas sutinka su suinteresuoto asmens argumentais, kad visais atvejais suinteresuoti nuosavybės teisių į išlikusį turtą atkūrimu asmenys patys renka tokią informaciją. Teismas kritiškai vertina pareiškėjų argumentą, kad apie būtinumą kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo Skyrius pranešė tik 2020-04-21. Teismas atkreipia dėmesį, kad nuo 2005-10-19, kai buvo atnaujintas terminas Z. M. prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams paduoti, Z. M., o vėliau ir pareiškėjai, turėjo aktyviai domėtis procesu, o nesulaukus atsakymo iš valstybės institucijų, patys domėtis procesu. Teismas pažymi, jog nors pareiškėjai nurodo, kad jie įstatymo numatytą terminą pateikti nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą praleido dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, tačiau įvertinus byloje peiktus duomenis, suinteresuoto asmens argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjai nebuvo pakankamai aktyvūs ir rūpestingi nuosavybės teisių atkūrimo procese.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas konstatuoja, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjai terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti praleido dėl svarbių priežasčių, todėl pareiškėjų prašymas dėl minėto termino atnaujinimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo
Pareiškėjai prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. P. (iki santuokos S.), gimusi (duomenys neskelbtini), mirusi (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis iki 1940-07-20 nacionalizacijos valdė 1,36 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444 ir 445 straipsnių nuostatose nurodytos aplinkybės, lemiančios galimybę nustatinėti juridinę reikšmę turinčius faktus teisme: 1) prašomas nustatyti faktas turi būti juridinis; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Šios įstatymo nuostatos yra imperatyviosios, todėl kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepriklauso teismo kompetencijai. Esminis reikalavimas, kad būtų galimas teisminis procesas dėl fakto nustatymo, jog šis faktas turėtų juridinę reikšmę. Teismine tvarka nustatomi tik tokie faktai, su kuriais susietas asmens subjektinės teisės (paprastai civilinės, šeimos, darbo, socialinio aprūpinimo ir kt.) atsiradimas, pasikeitimas, pabaiga. Taigi, prašymas nustatyti faktą reiškia, kad pareiškėjas žino arba bent turi žinoti, kokia materialioji teisė prašomam nustatyti faktui suteikia juridinę reikšmę ir kokios jo asmeninės ar turtinės teisės atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2010).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog nekilnojamojo turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymas nuosavybės teisių atkūrimo bylose turi ypatumų, kurie sąlygoja ir įrodinėjimo priemonių leistinumo ypatumus. Atkūrimo įstatymo prasme teisiškai reikšmingas yra nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktas. Šis faktas gali būti nustatomas tiek įrodžius nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, tiek ir patį valdymo nuosavybės teise faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-783/2002; 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2006; 2007 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2007; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2009). Tais atvejais, kai turto valdymo nuosavybės teise juridinį faktą prašoma nustatyti siekiant atkurti nuosavybės teises į buvusio nekilnojamojo turto (šiuo atveju – žemės) savininko nuosavybės teise iki nusavinimo valdytą turtą, teismas vadovaujasi ne tik CPK nustatytomis bylų dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nagrinėjimo taisyklėmis, bet ir specialiosiomis normomis – Atkūrimo įstatymu ir jo įgyvendinamaisiais teisės aktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2010). Teismas, spręsdamas dėl juridinio fakto nustatymo, įrodymais, patvirtinančiais nuosavybės teisę, gali pripažinti ne tik Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 ir 13 punktuose nurodytus dokumentus, bet ir kitus bet kokius faktinius duomenis, kurie pagal CPK atitinka sąsajumo ir leistinumo reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-01-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2007; 2015-10-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015; 2017-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272-701/2017). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad šios kategorijos (dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo) bylose, siekiant protingo įsitikinimo apie faktus, būtinas proporcingai įvertintinas laiko veiksnys, nes neprotinga, siekiant susiformuoti įsitikinimą apie senokai buvusius faktus, visuomet reikalauti tiek įrodymų, kiek reikalaujama dėl ką tik įvykusių faktų, nes jų objektyviai negali būti tiek išlikę. Tačiau bet kokiu atveju protingas teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu turi išlikti, todėl įrodymų turi būti pakankamai tam, kad susiformuotų vidinis teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2011).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinime ir teisės taikymo rekomendacijose, aprobuotose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005 m. lapkričio 24 d. pasitarime, konstatavo, kad nustatant, kurio asmens teisės buvo pažeistos ir kuris asmuo Atkūrimo įstatymo prasme yra turto savininkas, būtina nustatyti, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto nuosavybės teisės subjektu to turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu. Dėl to atkuriant nuosavybės teises į iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę, visais atvejais turi būti nustatyta, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas. Teismų praktikoje pažymima, jog kai nuosavybės teisė atkuriama asmeniui, kuris tos teisės neturėjo, toks nuosavybės teisės atkūrimas yra neteisėtas, nes prieštarauja imperatyvioms specialiojo įstatymo nuostatoms, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik buvusiam savininkui, taip pat pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-297/2008).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pretendentė Z. M. 2005-11-15 pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės A. P. (iki santuokos S.) T. E., Vilniuje, turėtą žemę nurodydama, kad giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai yra K. S. nuosavybės teisių atkūrimo byloje. Prie prašymo pridėjo nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą - Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995-12-18 pažymėjimą Nr. 600-S. Tuometinis Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2005-11-30 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) informavo Z. M., kad jos prašymas neatitinka Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos reikalavimų ir pakvietė į skyrių užpildyti nustatytos formos prašymą. Z. M. 2005-12-15 atvykusi į skyrių užpildė nustatytos formos prašymą. Pretendentė Z. M. buvo įrašyta į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, kurioje jos eilė yra Nr. 2105. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius 2020-04-21 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) informavo pareiškėjus, kad peržiūrėjus nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 3566 dokumentas nustatė, kad nėra pateikta A. P. nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. Nustatyta, kad dokumentų, patvirtinančių A. P. nuosavybės teises į žemę neišliko, nėra duomenų apie žemės paveldėjimą po S. S. mirties. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995-12-18 pažymoje Nr. 600-S yra nurodyta, kad Vilniaus iždo rūmų archyviniame fonde, privačių žemės sklypų sąrašų ir mokamo už juos valstybinio žemės mokesčio 1922 m. byloje, Vilniaus miesto ribose esančių privačių žemės sklypų sąraše įrašytas savininkas S. S., (duomenys neskelbtini) 6a turėjęs 5 dešimtines žemės. Po 1925 metų buvo pereita prie meninės ploto skaičiavimo sistemos, 1 dešimtinė yra lygi 1,0925 ha. Tokiu būdu S. S. priklausiusio žemės sklypo (duomenys neskelbtini)6a plotas hektarais yra 5,46 ha (5x1,0925=5,463). Nustatyta, kad S. S. yra A. P. (iki santuokos S.) tėvas. S. S. mirė (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad A. S. ir F. P. susituokė (duomenys neskelbtini). Po S. S. mirties liko jį pergyvenusi sutuoktinė K. S. (mirė (duomenys neskelbtini)) ir keturi vaikai: A., gim. (duomenys neskelbtini)m.; S., gim. (duomenys neskelbtini) m.; J., gim. (duomenys neskelbtini) m. ir B., gim. (duomenys neskelbtini) m., Pareiškėjai teigia, kad mirus S. S., 5,46 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), paveldėjo K. S., kuriai priklausė ¼ dalis, ir vaikai: A., S. J. ir B., kuriems lygiomis dalimis priklausė ¾ dalis, t. y. po 1,02 ha ploto. Iš Lietuvos valstybės centrinio archyvo 2005-10-10 pažymos Nr. R4-3974 duomenų, nustatyta, kad S. ir K. sūnus B., gimęs (duomenys neskelbtini) m. mirė (duomenys neskelbtini) m., būdamas (duomenys neskelbtini)metų amžiaus. Pareiškėjų nuomone, B. mirė būdamas 12 metų amžiaus, todėl nebuvo vedęs ir vaikų neturėjo, atsižvelgiant į tai, vertina, kad paveldėjimo teisės perėjo artimiausiems šalutinės eilės įpėdiniams, jo broliui ir seserims: S., J. ir A.. Po B. S. mirties (duomenys neskelbtini) m., jo seseriai A. atiteko 1/3 dalis jo turėtos žemės - 0,34 ha ploto. Tokiu budu A. P. (iki santuokos S.) po tėvo S. S. mirties paveldėjo 1,02 ha ploto žemės ir po brolio B. S. mirties paveldėjo 0,34 ha ploto žemės, A. P. viso paveldėjo ir nuosavybės teisėmis iki 1940-07-20 nacionalizacijos valdė 1,36 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995-12-18 pažymoje Nr. 600-S „Į 1995-11-29 Nr. 991” nurodyta, kad „Vilniaus iždo rūmų archyviniame fonde, privačių žemės sklypų sąrašų ir mokamo už juos valstybinio žemės mokesčio 1922 m. byloje, Vilniaus miesto ribose esančių privačių žemės sklypų sąraše (be datos) įrašytas „savininkas ar naudotojas“ <...> S. S., (duomenys neskelbtini) 6a turėjęs 5 dešimtines žemės. Pagrindas. F.144, ap.3, b.260, 1.6”. Pažymos antroje pastraipoje nurodyta, kad <...> Vilniaus miesto magistrato archyviniame fonde, Vilniaus miesto ribose esančių žemės sklypų 1932 - 1933 m. sąraše įrašyta savininkė S. K. <...>, T. E. 45 <.. .> turėjusi 1.82 ha žemės“. Kas po mirties paveldėjo jo turtą, turi būti nustatoma pagal Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado (toliau - Civilinių įstatymų sąvadas) X tomo 1 dalies 1104-1380 straipsnius. S. S. mirė (duomenys neskelbtini). Pareiškime nurodoma, kad buvusios savininkės A. P. (buvusi S.) nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų nėra išlikę. Byloje nėra duomenų, kad S. S. buvo sudaręs testamentą, todėl pagal tuo metu galiojusį Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1104-1380 straipsnius palikimas galėjo būti priimtas pradėjus turtą faktiškai valdyti ir tvarkyti. Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1228 straipsnyje buvo nustatyta, kad „vaikai, išskyrus įsakytinę dalį likusiam gyvam sutuoktiniui, dalija palikimą po lygią dalį kiekvienai galvai“. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjai siekdami įrodyti juridinę reikšmę turintį faktą naudojasi paveldėjimo teisės institutu. Civilinių įstatymų sąvado 1105 straipsnis nustatė, kad paveldėjimo teisę turi tik asmenys, susiję su mirusiuoju kraujo giminystės ryšiais, o 1127 straipsnis nustatė, kad artimiausia teisė paveldėti po tėvo ar motinos priklauso jų teisėtiems vaikams vyriškosios ir moteriškosios lyties, o nebesant jų gyvųjų vietą užima atstojamąja teise, abejos lyties vaikų vaikai ir šių nebesant gyvų - abejos lyties vaikų vaikaičiai ir taip toliau. Civilinių įstatymų sąvado 1148 straipsnis nustatė, kad „žmona gauna po vyro ¾ dalį jo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto nuosavybe”. Taigi, žmona, nors ir nebūdama priskirta prie įpėdinių pagal kraujo giminystę, po vyro mirties paveldėdavo ¾ dalį vyro turto, o 1153 straipsnyje nurodyta, kad vyras po žmonos paveldi tomis pačiomis taisyklėmis kaip ir žmona po vyro. Pagal Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1315, 1337 straipsnius įpėdinių turto dalybų aktams nustatyta privaloma notarinė forma. Byloje nėra pateikta įrodymų, jog 4 įpėdiniai po tėvo mirties galimai pasidalino turtą tam tikromis dalimis, todėl nėra pagrindo išvadai, kad A. P. (iki santuokos S.) kartu su likusiais gyvais kitais įpėdiniais, palikimą priėmė ir pasidalino po ¼ dalį, sudarančią 1,02 ha žemės ploto. Taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad po brolio B. S. mirties A. P. (iki santuokos S.) paveldėjo 0,34 ha ploto žemės.
Teismas sutinka su suinteresuoto asmens argumentu, kad pažymoje nurodyto Vilniaus miesto ribose esančių privačių žemės sklypų sąraše įrašytas S. S., nepatvirtina fakto, kad buvęs savininkas S. S. šį žemės sklypą valdė iki 1940-07-22 nacionalizacijos, kadangi pagal byloje pateiktą mirties liudijimą ir jame esančius duomenis - (duomenys neskelbtini) S. S. mirė, t. y. likus 9 metams iki nacionalizacijos. Vertintina, kad visuotinio žemės nacionalizavimo metu S. S. nei faktiškai, nei juridiškai negalėjo būti žemės sklypo savininku. Teismas atkreipia dėmesį, kad duomenų, kas po S. S. mirties (duomenys neskelbtini) iki 1940-07-22 nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė žemės sklypą nėra pateikta, todėl pareiškėjų argumentai, kad A. P. buvo priskirta žemė iki nacionalizacijos, atmetami kaip nepagrįsti. Teismas pažymi, kad pareiškėjai nurodo, jog žemę iki 1940-07-22 nacionalizacijos valdė senelis, bet jis mirė likus 9 metams iki nacionalizacijos, o kas po jo mirties iki nacionalizacijos valdė žemę, duomenų nėra pateikta. Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina, jog pareiškėjai aplinkybę, kad A. P. nacionalizacijos metu valdė atitinkamai 1,36 ha ploto dalį, tačiau tai grindžia tik savo nuomone. Byloje pateikti duomenys nepatvirtina, kad nacionalizacijos metu, t. y. 1940-07-22, A. P. nuosavybės teise valdė minėtą žemę, juolab, kad ši aplinkybė nebuvo nustatyta rašytiniais įrodymais. Nagrinėjamoje civilinėje byloje pareiškėjai papildomų duomenų, patvirtinančių nurodytas aplinkybes taip pat nepateikė.
Kontatuotina, kad pareiškėjai nepateikė teismui įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad A. P. (iki santuokos S.), 1940-07-20 dienai nuosavybės teise priklausė 1,36 ha žemės.
Atsižvelgiant į išdėstytą pareiškėjų prašymas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 178 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444–448 straipsniais,
nusprendžia:
pareiškėjų pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.