Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Audriaus Meilučio,

atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą A. K., jo gynėjui advokatui K. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. K. apeliacinį skundą dėl Alytus apylinkės teismo Varėnos rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2023 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje.

A. K. pagal laidavimą perduotas N. K., nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu A. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones 1 (vienerių) metų ir 8 (aštuonių) mėnesių laikotarpiui, terminą skaičiuojant nuo 2023 m. rugpjūčio 17 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu A. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – konfiskuotas A. K. nuosavybės teise priklausantis automobilis Opel VECTRA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. K. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, už tai, kad jis 2023 m. rugpjūčio 16 d. apie 18.20 val. (duomenys neskelbtini) 57 km., vairavo jam nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę – lengvąjį automobilį „Opel Vectra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai alkotesteriu jam buvo nustatytas 2,17 promilių neblaivumas.

2. Alytaus apylinkės teismas pripažinęs, jog A. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje sprendė, jog yra visos sąlygos taikyti laidavimo institutą ir A. K. nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti pagal laidavimą 1 metų laikotarpiui, be užstato. Atsižvelgiant į tai, kad A. K. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam alkotesteriu buvo nustatytas 2,17 promilių girtumas, siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones, nustatant vienerių metų ir aštuonių mėnesių laikotarpį bei turto konfiskacija.

3. A. K. skundžia Alytaus apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 16 d. nuosprendį, prašo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo teisės vairuoti transporto priemones terminą sutrumpinti iki 1 metų.

3.1. Skunde nurodoma, kad baudžiamojo poveikio priemonė plačiąja prasme taip pat yra bausmė, kadangi asmuo patiria neigiamas pasekmes. Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime akcentavo, kad Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, jog baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Valstybės taikomos prievartos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Skunde taip pat nurodoma, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas praktiką, taip pat yra išaiškinęs, kad pagal baudžiamosios teisės paskirties, apibrėžtos BK normose, kontekstą reiškia, jog tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra. Iš to seka, kad teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas kaip teisingos bausmės tuo pačiu, ir plačiąja prasme baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas. Teisinga bausmė ir baudžiamojo poveikio priemonė reiškia, jog jos turi būti ne tik ne per švelnios, bet ir aiškiai ne per griežtos.

4. Nagrinėjant baudžiamąja bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės A. K. ir jo gynėjas advokatas K. G. palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą A. K. apeliacinis skundas atmetamas

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis numato, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde neginčijama A. K. kaltė ir nusikalstamos veikos kvalifikavimas ar taikytas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo vairuoti kelių transporto priemones, termino. Apeliantas skundu prašo paskirtą 1 metų 8 mėnesių specialiosios teisės atėmimo terminą sutrumpinti iki minimalaus – 1 metų termino.

6. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens apeliacinio skundo argumentus, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo įstatymo normas, reglamentuojančias baudžiamojo poveikio priemonių skyrimą, todėl Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų nuosprendį keisti nėra pagrindo.

7. Skundžiamu nuosprendžiu pripažinta, jog A. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, tačiau nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas taikant laidavimo institutą. Nepaisant to, A. K. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės. Viena iš jų, kurią ir ginčija apeliaciniu skundu – specialiosios teisės atėmimas, draudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones, nustatant 1 metų ir 8 mėnesių laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas skirdamas šią baudžiamojo poveikio priemonę atsižvelgė į tai, kad A. K. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam alkotesteriu nustatytas 2,17 promilių girtumas, todėl siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, A. K. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės.

8. Remiantis BK 68 straipsnio 1 dalimi, teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų ir teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo 1 iki 5 metų. Taigi, tiek baudžiamojo poveikio priemonės, uždraudimo naudotis specialiąja teise, skyrimas, tiek ir šios priemonės konkretaus termino nustatymas yra teismo prerogatyva. Skirti ar neskirti baudžiamojo poveikio priemonę, uždraudimą naudotis specialiąja teise, kiekvieną kartą svarsto teismas, individualiai įvertindamas kaltininko asmenybę, kaltės formą bei rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, teisingumo principo įgyvendinimą ir kitus reikšmingus bylos duomenis, taip pat humaniškumo, teisėtumo bei proporcingumo principus. Skiriant uždraudimą vairuoti transporto priemonę asmeniui, padariusiam BK 281¹ straipsnyje numatytą nusikaltimą, svarbu įvertinti prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kaltininkui kelią toliau pažeidinėti Kelių eismo taisykles ir sukelti nusikalstamus padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-252-677/2015).

9. Taigi, byloje nekilo ginčo, jog A. K. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise, vairuoti kelių transporto priemones. Iš esmės, apeliantas neginčija ir baudžiamojo poveikio priemonės – specialiosios teisės atėmimo, paskyrimo. Tačiau skunde nurodo, jog baudžiamojo poveikio priemonė plačiąja prasme taip pat yra bausmė, o Konstitucinis Teismas dar 2003 m. birželio 10 d. nutarime akcentavo, kad Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, jog baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, jog paskirtoji bausmė (šiuo atveju ir baudžiamojo poveikio priemonė) neturi būti aiškiai per griežta. Visgi, skundą nagrinėjantis teismas sprendžia, jog A. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – specialiosios teisės atėmimas, nėra per griežta, nustatytas terminas atitinka įstatyme numatytus terminus, yra teisinga ir adekvati, paskirta siekiant užtikrinti saugumą kelyje. Nors A. K. išties anksčiau nėra teistas, administracine tvarka nebaustas, byloje nėra duomenų, jog ir anksčiau apeliantas būtų vairavęs transporto priemonę būdamas neblaivus, ar kitaip pažeidęs Kelių eismo taisykles, tačiau nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti ir nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. A. K. paaiškino, jog įvykio dieną kartu su kolega važiavo į darbą, esantį Vilniaus mieste, po darbo, su kitu kolega išgėrė butelį degtinės, po ko važiavo namo, link (duomenys neskelbtini) miesto, tačiau jo automobilį vairavo kolega V. U., kuris buvo blaivus. Tačiau ties kažkur (duomenys neskelbtini) kaimu V. U. kažko ant jo užpyko, sustabdė automobilį, išlipo ir kažkur nuėjo. Kadangi jam reikėjo grįžti į namus, nors ir žinodamas, kad yra neblaivus, tačiau jausdamasis gerai, nusprendė pats vairuoti savo automobilį ir grįžti į namus. Taigi, iš esmės matyti, jog A. K. būdamas neblaivus, automobilį vairavo neturėdamas jokios rimtos priežasties, kurių aplinkybių visumoje jam būtų tekę vairuoti automobilį esant neblaiviam. Atkreiptinas dėmesys, jog nors apeliantas ir nurodė, jog jautėsi gerai, tačiau taip pat ir pats paaiškino, jog po darbo, kartu su kolega gėrė stipriuosius gėrimus, nors žinojo ir suprato, jog jam iš Vilniaus miesto reikalinga grįžti į namus, esančius (duomenys neskelbtini) mieste, kas rodo neigiamą apelianto požiūrį į turimas pareigas.

10. Apeliantas pateiktame skunde nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja teismų praktiką, kuria turi vadovautis žemesnių instancijų teismai. Skunde įvardijami įvairūs procesiniai sprendimai, kuriuose, už BK 281¹ straipsnio 1 dalies padarymą buvo skiriamas švelnesnis baudžiamojo poveikio priemonės – specialiosios teisės atėmimo terminas, nei tai paskirta skundžiamu nuosprendžiu. Iš esmės, teisėjų kolegija sutinka su skundo argumentu, jog teismas parinkdamas bausmes ar šiuo atveju baudžiamojo poveikio priemonę, turi vadovautis teismų suformuota praktika, tačiau tuo pačiu ir pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprundenciją, teismas sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precendentas taikomas tik tose bylose, kurių faktines aplinkybes ir kuriomis turi būti taikoma ta pati teisė, kaip ir toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Šiame kontekste svarbu pažymėti ir tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad teismas spręsdamas baudžiamojo poveikio priemonių taikymą, jų apimti, kiekvienu atveju individualiai įvertina bylos duomenis, teisingumo ir proporcingumo principų įgyvendinimą. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nurodyta teismų praktika, neįpareigoja pirmosios instancijos teismo nagrinėjamu atveju skirti minimalų specialiosios teisės atėmimo terminą, juolab atsižvelgiant į tai, kad ir faktinės aplinkybės skiriasi. Pavyzdžiui, skunde nurodytoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-18-719/2022, asmeniui paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 1 metams 7 mėnesiams, kai apeliantui paskirta 1 metai ir 8 mėnesiai draudimas naudotis specialia teise. Be to, nurodytoje baudžiamojoje byloje, asmuo vairavo kitos rūšies transporto priemonę nei nagrinėjamu atveju. Pavyzdžiui kitoje nurodytoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-288-788/2020, asmeniui buvo paskirtas 1 metų teisės atėmimo terminas, tačiau asmeniui buvo nustatytas 1,66 promilių girtumas, kai nagrinėjamu atveju, A. K. nustatytas 2,17 promilių girtumas, kas ženkliai viršija ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad teismų praktikoje, asmenims, padariusiems analogišką nusikalstamą veiką kaip ir nagrinėjamu atveju, buvo skiriamos ir griežtesnė baudžiamojo poveikio priemonė – specialiosios teisės, vairuoti kelių transporto priemones atėmimas, paskiriant ilgesnį šios teisės atėmimo terminą. Pavyzdžiui baudžiamojoje byloje Nr. 2K-201-303/2022, asmeniui pripažintam padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje ir atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialiąja teise – teise vairuoti transporto priemones dvejiems metams, kai asmeniui buvo nustatytas mažiausias – 1,72 promilės girtumas, t. y., netgi mažesnis nei šiuo atveju buvo nustatytas apeliantui. Nagrinėjamu atveju taip pat svarbu įvertinti ir tai, kad apeliantas transporto priemonę vairavo pakankamai judriame, A4 kelyje, (duomenys neskelbtini), kas nurodytose baudžiamosiose bylose skyrėsi. Šiuo atveju, nusikaltimas padarytas darbo dieną, 18.20 val., kuomet eismas kelyje būna pakankamai intensyvus. Liudytojas M. V. patvirtino, jog ta pačia kryptimi, t. y. link (duomenys neskelbtini), prieš jį važiavo kolona automobilių. Eismas buvo intensyvus. Važiuojant nuo (duomenys neskelbtini) miestelio link (duomenys neskelbtini) gyvenvietės per veidrodėlį pamatė link jo automobilio dideliu greičiu artėjantį automobilį. Taigi, sprendžiant specialiosios teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo terminą svarbu įvertinti ir tai, kad A. K. ne tik būdamas vidutinio girtumo laipsnio vairavo automobilį, tačiau ir sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas liudytojo M. V. ta pačia kryptimi vairuojamas automobilis. Ir tik laimingo atsitiktinumo dėka, dėl A. K. neteisėtų veiksmų, nebuvo sutrikdyta tiek jo paties, tiek kitų asmenų sveikata.

11. Apeliantas savo skundą grindžia ir tuo, jog neturint teisės vairuoti, jam bus sudėtinga susirasti darbą, dėl ko nukentės ne tik jo, tačiau ir šeimos interesai. Sutiktina su skunde nurodytomis aplinkybėmis, jog išties A. K., teisės vairuoti transporto priemones laikinas netekimas jam galimai sukels tam tikrų nepatogumų susijusių su kasdieninių poreikių tenkinimu, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo trumpinti baudžiamojo poveikio priemonės terminą. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, jog atsižvelgiant į nusikaltimų, susijusių su transporto priemonių vairavimu asmenims esant neblaiviems, pavojingumą, kaltininko patiriami panašaus pobūdžio sunkumai paprastai nėra laikytini pakankamu pagrindu neuždrausti asmeniui naudotis specialia teise ar sutrumpinti jos terminą. Šių aplinkybių nepaneigia ir byloje pateikta A. K. buvusios darbovietės charakteristika. Pažymėtina, jog bylos duomenimis, apeliantas nedirbantis, registruotas Užimtumo tarnyboje, o pateikti samprotavimai, jog teisės vairuoti transporto priemones neturėjimas apsunkins naujo darbo paieškas yra niekuo nepagrįsti. Iš bylos duomenų nustatyta, kad apelianto gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) mieste, kur yra gerai išvystytas viešojo transporto susisiekimas. Skunde deklaratyviai nurodyta, jog dėl apelianto sveikatos būklės vykti visuomeniniu transportu yra sunku, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra jokių duomenų, jog A. K. turimi sveikatos sutrikimai išties trukdytų naudotis visuomeniniu transportu, juolab, kad dažnu atveju, toks transportas yra pritaikytas ir netgi judėjimo negalią turintiems asmenims. Be to, nors apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog A. K. jau yra gavęs keletą darbo pasiūlymų, tačiau darbovietės yra kituose rajonuose, visgi, tai patvirtinančių duomenų nepateikta. Sutiktina, jog specialiosios teisės, vairuoti kelių transporto priemones atėmimas sukels A. K. tam tikrų nepatogumų, tačiau šiame kontekste svarbu įvertinti ir tai, kad apeliantas padarė vieną šiurkščiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų, galėjusių sukelti negrįžtamas pasekmes.

12. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, į padaryto nusikaltimo aplinkybes, pobūdį, į valstybės BK 68 straipsniu siekiamus tikslus – padidinti saugumą kelyje ir užkirsti kelią neblaiviems vairuotojams dalyvauti eisme, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – specialiosios teisės atėmimą. Atsižvelgiant į A. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailiai), į tai, kad nėra nustatyta sunkinančių aplinkybių, į nustatytą girtumo laipsnį (2,17 promilių), į nusikaltimo padarymo aplinkybes, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą (1 metai ir 8 mėnesiai). Manytina, kad toks sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, neprieštarauja teisingumo, protingumo ir proporcingumo reikalavimams bei teismų formuojamai praktikai. Dėl ko Alytus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2023 m. lapkričio 16 d. nuosprendis paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl proceso išlaidų

13. BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Analogiškos nuostatos taikytinos ir sprendžiant antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimą apeliacinės instancijos teisme.

14. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, teikiant teisinę pagalbą A. K., kurias sudaro 87,50 Eur.

15. Nagrinėjamu atveju, būtinumą skirti A. K. gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistojo (šiuo atveju atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens) valios. Taip pat teismų praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑303/2014, 2K-226-942/2016, 2K-41-697/2021). Nors šiuo atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal A. K. skundą, tačiau apeliacinis skundas atmestinas, bylos duomenimis apeliantas niekur nedirba, registruojasi Užimtumo tarnyboje, turintis 55 procentų darbingumo lygį. Esant nurodytoms aplinkybėms, įvertinus tai, kad antrinė teisinė pagalba šioje byloje buvo teikiama ne pačio apelianto iniciatyva, laikytina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas neatitiktų proporcingumo principo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už A. K. antrinę teisinę pagalbą iš jo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nepriteisti iš A. K. valstybės naudai 87,50 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išteklių administravimo skyriaus 2024 m. sausio 17 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini).

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.