Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Labokaitės, Egidijaus Tamašausko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Linos Žemaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. liepos 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-39-713/2021 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Fokusa“ dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, likviduota uždaroji akcinė bendrovė „Transarna“, AAS „BTA Insurance Company“ filialas Lietuvoje, A. A..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujų įrodymų prijungimo

16. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. CPK 180 straipsnis nustato, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pažymėtina, kad naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme turi atitikti įstatyme nustatytą reglamentavimą, o prašymas juos priimti ir ištirti turi būti išimtinai argumentuotas (CPK 306 straipsnio 3 dalis, 314 straipsnis). Naujų įrodymų priėmimas yra apeliacinės instancijos teismo diskrecija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017).

17. Ieškovas (apeliantas) Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras apeliacinės instancijos teismui pateikė VĮ „Regitra“ informaciją, pagal kurią dėl transporto priemonės perregistravimo 2018 m. gegužės 9 d. kreipėsi tiek atsakovė UAB „Fokusa“, tiek BUAB „Transarna“. Apeliantas nurodo, kad šio dokumento pateikimo būtinybė iškilo vėliau – po nepagrįsto teismo sprendimo priėmimo (reg. Nr. DOK-25767). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad teikiamos įrodinėjimo priemonės yra reikšmingos nagrinėjamu atveju, ir jose nurodytos aplinkybės yra žinomos atsakovėms, teikiamus apeliantės įrodymus priima.

Dėl ginčo esmės

18. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl nuosavybės teisės į pirkimo–pardavimo sutartimi perleidžiamą transporto priemonę įgijimo momento bei dėl savininko atsakomybės pažeidus pareigą apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

19. Nagrinėjamoje byloje apeliantas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį, reiškia už specialiame įstatyme – TPVCAPDĮ, nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę, kurios įprastinė vieta yra Lietuvoje, pažeidimą. Transporto priemonės savininkui pažeidus šią specialiuoju įstatymu nustatytą pareigą, kyla viena iš įstatyme nustatytų teisinių pasekmių – civilinė atsakomybė, t. y. apeliantas įgyja teisę reikalauti, kad transporto priemonės savininkas jam atlygintų pareigos apdrausti transporto priemonę neįvykdymu padarytą žalą, o transporto priemonės savininkui tenka pareiga apeliantui atlyginti tokią žalą. Apeliantas turi teisę reikšti reikalavimą savininkui nepriklausomai nuo to, kad jis nėra atsakingas (jam nekyla civilinė atsakomybė) už eismo įvykį, kuriuo buvo padaryta žala nukentėjusiam asmeniui. Nors asmens, atsakingo už žalos padarymą, ir asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, civilinė atsakomybė atsiranda skirtingais pagrindais, kasacinio teismo yra išaiškinta, kad šių asmenų atsakomybė yra solidari (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010).

20. TPVCAPDĮ nustato pareigą transporto priemonės, kurios įprastinė vieta yra Lietuvos Respublikoje, savininkui drausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Iš byloje esančių duomenų teisėjų kolegija nustatė, kad UAB „Transarna“ (pardavėjas) ir atsakovė UAB „Fokusa“ (pirkėjas) 2018 m. gegužės 9 d. sudarė transporto priemonės SCHMITZ SCS 24/L, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, kuri tą pačią dieną, t. y. 2018 m. gegužės 9 d., buvo įregistruota VĮ „Regitra“. 2018 m. gegužės 11 d., (duomenys neskelbtini), dėl A. A., vairavusio vilkiką ir prie jo prikabintą priekabą SCHMITZ SCS 24/L, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Atsakovė UAB „Fokusa“, pateikusi 2018 m. gegužės 15 d. priėmimo–perdavimo aktą, įrodinėja, kad ginčo transporto priemonė su ją lydinčiais dokumentais jai buvo perduota 2018 m. gegužės 15 d., todėl, jos teigimu, eismo įvykio metu, kuriuo buvo padaryta žala, ji nebuvo įgijusi nuosavybės teisių į ginčo transporto priemonę – priekabą (CK 4.49 straipsnio 1 dalis).

21. Pirkimo–pardavimo sutartis, kaip sandoris, yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų (CK 4.47 straipsnio 1 dalis). Šia sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą kainą (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Pagal dispozityviąją CK 4.49 straipsnio 1 dalies nuostatą daikto įgijėjas nuosavybės teisę į daiktą įgyja nuo jo perdavimo momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Atskirų nuostatų dėl transporto priemonės perleidimo įstatymuose nenustatyta. Kiekvienu atveju būtina patikrinti, ar šalys transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje nenustatė kito nuosavybės teisės perėjimo daikto įgijėjui momento ar kitų sąlygų. Jeigu sutartyje tokių ar panašių išlygų nenustatyta, tai dėl nuosavybės teisės perėjimo momento turi būti sprendžiama pagal CK 4.49 straipsnio 1 dalies nuostatą.

22. Perduoti daiktą pagal pirkimo–pardavimo sutartį yra viena iš pardavėjo pareigų. Ji reglamentuota CK 6.317 straipsnyje. Po tinkamo šios prievolės įvykdymo pirkėjui pereina nuosavybės teisė. Pagal CK 6.317 straipsnio 4 dalį laikoma, kad pardavėjo pareiga perduoti daiktus pagal pirkimo-pardavimo sutartį yra įvykdyta, kai pardavėjas perduoda daiktą pirkėjui valdyti arba sutinka, kad jis pradėtų daiktą valdyti, ir pašalintos bet kokios pirkėjo valdymo teisės kliūtys. Tai reiškia, kad pirkėjas įgyja galimybę valdyti daiktą nuosavybės teise, t. y. elgtis su juo kaip su savo, nepriklausomai nuo pardavėjo valios. Transporto priemonės perdavimas pagal pirkimo-pardavimo sutartį kaip nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas pirkėjui gali būti nustatytas, jeigu pagal įstatymo ar sutarties reikalavimus perduota transporto priemonė, kuria įgijėjas gali naudotis ar elgtis su ja kaip su savo turtu savo nuožiūra. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti įstatyme nenustatyta reikalavimų, kad transporto priemonė būtų techniškai tvarkinga, tinkama eismui (įregistruota, perregistruota, apdrausta kaip turtas ar jos valdytojo civilinė atsakomybė ir pan.). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu pirkimo­–pardavimo sutartyje tokių ar panašių sąlygų nenustatyta, tai nuosavybės teisės į transporto priemonę pagal pirkimo–pardavimo sutartį perėjimo pirkėjui momentas nustatomas pagal bendrąsias CK 6.317, CK 6.318 straipsnių taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2011).

23. Šios nutarties 20 punkte nurodyta, kad 2018 m. gegužės 9 d. sudaryta transporto priemonės SCHMITZ SCS 24/L, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis, tą pačią dieną, t. y. 2018 m. gegužės 09 d., buvo įregistruota VĮ „Regitra“. Dėl automobilio pirkimo–pardavimo sutarties, jos registracijos ir jos teisinės reikšmės ne kartą pasisakė kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2010; 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010; 2010 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑495/2010; kt.). Pagal nurodytą kasacinio teismo praktiką nei CK, nei Saugaus eismo automobilių keliais ar kitų įstatymų normos nenustato privalomos automobilio pirkimo–pardavimo sutarties registracijos. Poįstatyminio reglamentavimo nuostatos, pagal kurias asmenys, sudarę automobilio pirkimo–pardavimo sandorį, kartu ar atskirai privalo kreiptis į viešųjų duomenų registrą dėl automobilio registracijos duomenų keitimo (Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių 71.1; 72.3.1 punktai), yra skirtos daiktams registruoti.

24. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs UAB „Transarna“ ir atsakovės UAB „Fokusa“ sudarytą ginčo transporto priemonės perdavimo aktą, sprendė, kad pirkėjas nuosavybės teisę įgijo nuo 2018 m. gegužės 15 d., t. y. jau po įvykusio eismo įvykio. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija sutikti pagrindo neturi. Byloje pateiktame 2018 m. gegužės 15 d. perdavimo–priėmimo akte nurodoma, kad ginčo daiktas pirkėjui yra perduodamas akto sudarymo dieną. Tačiau byloje nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą abejoti pateiktos įrodinėjimo priemonės patikimumu, nes akte nurodomus faktus paneigia byloje surinkti įrodymai. UAB „Transarna“ ir atsakovės UAB „Fokusa“ sudarytoje transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje nors ir nėra aptartas nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimo momentas, tačiau šių asmenų sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties atskiroje grafoje pažymėta, kad pardavėjas ginčo transporto priemonę perdavė pirkėjui. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo transporto priemonės perdavimą ją įsigijusiam asmeniui sutarties sudarymo dieną patvirtina ir transporto priemonės įregistravimo faktas.

25. Kasacinis teismas praktikoje yra išaiškinęs, kad nesilaikius įstatymo nustatyto reikalavimo įregistruoti sandorį, šalims sandoris galioja, tačiau jo sudarymo fakto šalys negali panaudoti prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais, pvz., liudytojų parodymais ir pan. (CK 1.75 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Airidvika“ v. D. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-495/2010).

26. Transporto priemonės teisinės registracijos duomenų pakeitimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. 260 patvirtintos kelių transporto priemonių registravimo taisyklės (toliau – Taisyklės). Pagal šių Taisyklių nuostatas transporto priemonės įregistruojamos (išregistruojamos) jas apžiūrėjus ir patikrinus, ar transporto priemonės duomenys sutampa su įrašais pateiktuose transporto priemonės dokumentuose (Taisyklių 13 dalis), įregistruojant juridinių asmenų nuosavybės ar patikėjimo teise valdomas transporto priemones pateikiamas transporto priemonės valdytojo įgalioto asmens parašu patvirtintas prašymas įregistruoti transporto priemonę, kuriame nurodomi transporto priemonės ir transporto priemonės valdytojo duomenys, įregistruoti transporto priemonę VĮ „Regitra“ teikiančio asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas, įgaliojimas konkrečiam asmeniui atlikti konkretų transporto priemonės valdytojo pavedimą (Taisyklių 22.1-22.3 punktai), kai pasikeičia transporto priemonės valdytojas – transporto priemonės valdymo pagrindą patvirtinantis dokumentas (Taisyklių 22.5.1 punktas).

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors CK 1.75 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios sutarčių įregistravimą, netaikomos sprendžiant, kas pagal transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį ir nuo kada tapo transporto priemonės savininku, tačiau byloje nustatytos aplinkybės išviešinant transporto priemonių registre įsigytą transporto priemonę, transporto priemonę įsigijusio asmens registruojančiai įmonei prašymo pateikimas atlikti registraciją, dokumentų ir įsigytos transporto priemonės pateikimas, pavedimas atlikti teisinės registracijos veiksmus, įgalina spręsti, kad buvęs transporto priemonės savininkas, kaip tai ir yra nurodyta pirkimo–pardavimo sutartyje, perdavė pirkėjui įsigytą turtą ir jo dokumentus, o atsakovė UAB „Fokusa“, jau 2018 m. gegužės 9 d. pateikdama transporto priemonę ir jos dokumentus viešųjų registrų tvarkytojui, įgyvendino ginčo transporto priemonės savininko teises-valdyti, naudoti, disponuoti, įsigytu daiktu.

28. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad pirkėjas pardavėjui tiek transporto priemonę, tiek jos dokumentus perdavė pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dieną, taip pat, kad atsakovė UAB „Fokusa“, įregistruodama transporto priemonę, viešųjų duomenų registro tvarkytojui nepateikė 2018 m. gegužės 15 d. perdavimo–priėmimo akto ir registravimo duomenyse nenurodė nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimo momento, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nuosavybės teisės į įsigytą daiktą momento, neįsitikino pateiktos įrodinėjimo priemonės (2018 m. gegužės 15 d. perdavimo–priėmimo akto) patikimu ir nepagrįstai sprendė dėl nuosavybės teisių į įsigytą daiktą perėjimo momento.

29. Remdamasi pirmiau nurodytu reglamentavimu ir byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovė UAB „Fokusa“ nuosavybės teises į daiktą, įsigytą 2018 m. gegužės 9 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, įgijo tik 2018 m. gegužės 15 d., t. y., kad ji eismo įvykio metu nebuvo ginčo transporto priemonės savininkė ir teisėta jos valdytoja. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad atsakovė UAB „Fokusa“ nuosavybės teises į įsigytą daiktą-priekabą SCHMITZ SCS 24/L, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijo sutarties sudarymo dieną, t. y. 2018 m. gegužės 9 d., sprendžia, jog atsakovei UAB „Fokusa“, neįvykdžiusiai pareigos drausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kyla prievolė atlyginti ieškovės patirtus nuostolius, išmokėjus išmokas dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims.

30. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus (CPK 185 straipsnis), netinkamai aiškino ir taikė sandorių registraciją reglamentuojančias teisės normas ir nepagrįstai sprendė dėl nuosavybės teisių į įsigytą daiktą perėjimo momento bei transporto priemonės savininko atsakomybės, pažeidus pareigą apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Nustačius, kad įvykusio eismo įvykio metu neapdraustos transporto priemonės savininke buvo atsakovė UAB „Fokusa“ ir kad jai kyla pareiga atlyginti ieškovo patirtus nuostolius, apelianto Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinis skundas tenkinamas, o ginčijamas Kauno apylinkės teismo 2021 m. liepos 19 d. sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinys tenkinamas visiškai (CPK 329 straipsnio 1 dalis, CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, CPK 330 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

31. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Kauno apylinkės teismo 2021 m. liepos 19 d. sprendimą panaikinus ir priėmus naują sprendimą – ieškinį patenkinus visiškai, yra pagrindas pakeisti ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Atsižvelgiant į tai, atsakovės pirmosios instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos, tuo tarpu apeliantas įgijo teisę į jo pirmosios instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliantas į bylą yra pateikęs įrodymus, kad jis yra sumokėjęs 92,00 Eur žyminį mokestį už ieškinį, taip pat turėjo 363,87 Eur išlaidų už priedų vertinimą į valstybinę kalbą, iš viso ieškovas pirmosios instancijos teisme turėjo 455,87 Eur (363,87 Eur + 92,00 Eur) bylinėjimosi išlaidų, kurios, ieškinį patenkinus visiškai, yra priteisiamos iš atsakovės UAB „Fokusa“ apelianto Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai.

32. CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Patenkinus apelianto apeliacinį skundą, jis taip pat įgijo teisę į jo apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliantas yra pateikęs įrodymus apie sumokėtą 92,00 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą, todėl šios bylinėjimosi išlaidos taip pat yra priteisiamos iš atsakovės apelianto naudai.

33. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos iš viso sudaro 25,85 Eur (18,56 Eur + 7,35 Eur), todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos, tenkinus apelianto apeliacinį skundą, priteisiamos iš atsakovės UAB „Fokusa“ valstybės naudai.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo 2021 m. liepos 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai.

Iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Fokusa“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, j. a. k. (duomenys neskelbtini), naudai priteisti 4 096,90 Eur (keturis tūkstančius devyniasdešimt šešis eurus 90 ct) nuostolių, 6 (šešis) procentus dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (4 096,90 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. gruodžio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 455,87 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt penkis eurus 87 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Fokusa“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, j. a. k. (duomenys neskelbtini), naudai priteisti 92,00 Eur (devyniasdešimt du eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Fokusa“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), valstybės naudai priteisti 25,85 Eur (dvidešimt penkis eurus 85 ct) procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų, šias sumas sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, j. a. k. (duomenys neskelbtini), į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.