Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lino Šiukštos, Lino Žukausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimo bausme ketveriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2019 m. balandžio 19 d. iki 2019 m. balandžio 20 d. (viena diena).

Iš D. V. priteista Valstybinei ligonių kasai 2747,74 (du tūkstančiai septyni šimtai keturiasdešimt septyni eurai, 74 centai) nukentėjusiosios A. V. gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. V. pripažintas kaltu ir pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą nuteistas už tai, kad 2019 m. balandžio 19 d. apie 19.30 val., nuomojamame bute (duomenys neskelbtini), tyčia kumščiu sudavė vieną smūgį į pilvo sritį savo šeimos nariui – sutuoktinei A. V., padarydamas jai uždarą pilvo ertmės organų (blužnies) sužalojimą – trauminį blužnies plyšimą, dėl ko, pašalinus nukentėjusiajai blužnį, ji prarado 30 procentų bendrojo darbingumo.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Dėl esminių baudžiamojo proceso kodekso ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų

Motyvuojamoji dalis

Dėl veikos kvalifikavimo

Dėl civilinio ieškinio

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

12. Nuteistojo D. V. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais argumentais. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, įvertinusi nuteistojo D. V. apeliaciniame skunde išreikštą poziciją bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje apelianto ir jo gynėjo išsakytus argumentus, teisėjų kolegija, daro išvadą, kad priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, šioje byloje apygardos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias motyvuotas išvadas dėl konflikto metu susidariusios situacijos bei D. V. padarytų konkrečių veiksmų ir šių jo veiksmų juridinės kvalifikacijos.

15. Nagrinėjamoje byloje D. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad sunkiai sužalojo savo šeimos narį – sutuoktinę A. V.. Pagal nustatytas faktines aplinkybes, įvykio metu (2019 m. balandžio 19 d.) nukentėjusiajai A. V. D. V. kumščiu sudavė vieną smūgį į pilvo sritį, dėl ko nukentėjusioji patyrė specialisto išvadoje Nr. G 409/2019 (06) nustatytus sužalojimu (trauminį blužnies plyšimą), kuris vertinamas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 64-65). Tai, kad nukentėjusiosios sunkų sveikatos sutrikdymą lėmęs sužalojimas buvo padarytas nagrinėjamo įvykio metu ir nustatytu būdu aptariamą sužalojimą A. V. padarė jos sutuoktinis D. V., byloje abejonių nekyla. Tai patvirtina paties nuteistojo parodymai, kad jis (D. V.) nukentėjusiajai kumščiu sudavė smūgį į pilvą (t. 1, b. l. 174); nukentėjusiosios A. V. pagarsinti parodymai teisme, iš kurių matyti, jog D. V. jai sudavė vieną kartą kumščiu į pilvo sritį (t. 1, b. l. 38, 39, 40, 41); iš dalies liudytojos G. S. pagarsinti teisme parodymai, kad nukentėjusioji jai pasakė, jog ją (A. V.) sumušė vyras, skundėsi skausmu pilvo srityje, prarado sąmonę ir dėl to ji (G. S.) iškvietė greitąją medicinos pagalbą (t. 1, b. l. 52-53) bei liudytojo D. N. parodymai, kad nukentėjusioji jam pasakojo, jog namuose ją (A. V.) sumušė sutuoktinis – sudavė į pilvo sritį (t. 1, b. l. 182); specialisto išvada Nr. G 409/2019 (06), kurioje konstatuota, kad A. V. buvo nustatytas trauminis blužnies plyšimas, padarytas vieno trauminio poveikio pasekoje ir dėl blužnies plyšimo kvalifikuojamas sunkiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 64-65). Taigi, nagrinėjamoje byloje nukentėjusiosios A. V. sužalojimo padarymo būdas nustatytas neginčijamai ir paties nuteistojo D. V. nėra neigiamas. Iš nors iš apeliacinio skundo turinio galima spręsti, jog nuteistasis nesutinka su nukentėjusiajai nustatytu sužalojimo mastu, nurodant, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino nukentėjusiosios sveikatos būklės, t. y. galimo organų silpnėjimo ilgą laiką sergant ŽIV, su tokiais apelianto teiginiais sutikti nėra pagrindo. Atkreiptinas nuteistojo D. V. dėmesys, jog apeliacinio skundo argumentai dėl ligos išprovokuotos nukentėjusiosios sveikatos būklės pablogėjimo neparemti jokiais objektyviais bylos duomenimis ir grindžiami išskirtinai prielaidomis. Kita vertus, nukentėjusiosios sveikatos būklė juridiniam veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, kadangi BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytas nusikaltimas kvalifikuojamas pagal padarinius. Nagrinėjamos bylos duomenimis patikimai nustatyta, jog šie padariniai (blužnies plyšimas) atsirado dėl nuteistojo tiesioginio poveikio į nukentėjusiąją, t. y. smūgio kumščiu į pilvo sritį. Šis sužalojimas (blužnies plyšimas) atsirado ne dėl kitos pašalinės ligos, o būtent dėl nuteistojo veiksmų – smūgio kumščiu į nukentėjusiosios pilvą.

16. Taigi, bylos duomenimis patikimai nustatyti nukentėjusiosios A. V. sužalojimo padarymo būdas, jo mastas, ir, kaip minėta anksčiau, pats nuteistasis neneigia, jog smūgiavo kumščiu nukentėjusiajai į pilvą, visgi, apelianto nuomone, jo veika kvalifikuota netinkamai. Šį savo teiginį nuteistasis argumentuoja tuo, jog nukentėjusiosios elgesys buvo provokuojantis, lėmęs nuteistojo itin didelį susijaudinimą, kurio pasekmė ir buvo vieno smūgio nukentėjusiajai sudavimas. Norėdamas pateisinti savo veiksmus, apeliantas skunde nurodo, kad jis (D. V.) labai nuliūdo sužinojęs apie draugo mirtį. Jam esant tokioje būsenoje, nukentėjusioji ėmė jį įžeidinėti, vadino necenzūriniais žodžiais ir, siekdama visiškai palaužti, pasakė, jog ji (A. V.) ne atsitiktinai, o tyčia apkrėtė nuteistąjį ŽIV. Anot apelianto, ši sutuoktinės išdavystė, t. y. faktas, kad jis buvo susargdintas tyčia, lėmė itin didelį jo (D. V.) susijaudinimą, todėl jo veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 136 straipsnį.

16.1. Pagal BK 136 straipsnį, baudžiamoji atsakomybė atsiranda tam, kas sunkiai sužalojo žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo asmens poelgio. Staigus didelis susijaudinimas reiškia fiziologinio afekto būseną, kai patirtas emocinis stresas labai susilpnina asmens gebėjimą suvokti ir kontroliuoti savo veiksmus. Šią būseną turi sukelti arba neteisėtas, arba itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis ir ji nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, o prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė-psichiatrinė ar kitokia ekspertizė. Be to, veika, padaryta staiga labai susijaudinus, gali būti pripažįstama tik nustačius, kad nukentėjusiojo poelgis atitinka BK 136 straipsnio dispozicijoje aprašytas sąlygas ir tik esant jų visumai kaltininko veika kvalifikuojama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, padarytas labai susijaudinus. Aptariamo straipsnio prasme, neteisėtas poelgis yra tada, kada padaromas teisės pažeidimas, kėsinantis į kaltininko ar jam artimo žmogaus sveikatą, kitas teises ar teisėtus interesus. Itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis yra tyčiniai veiksmai, prieštaraujantys moralės bei dorovės principams, pažeidžiantys žmogaus garbę ir orumą ir galintys taip paveikti kaltininką, kad sukeltų jam labai didelį susijaudinimą, fiziologinio afekto būseną.

16.2. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nuteistojo D. V. tyčią laikyti afektine ir veiką perkvalifikuoti iš BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 136 straipsnį, nustatantį baudžiamąją atsakomybę už sunkų sveikatos sutrikdymą labai susijaudinus. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtinta, kad nukentėjusiajai A. V. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tai yra vienintelė nagrinėjamu atveju nustatyta aplinkybė, atitinkanti BK 136 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Kitų aplinkybių, reikšmingų kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 136 straipsnį, nagrinėjamoje byloje nėra. Ir nors apeliantas tvirtina, kad nukentėjusiosios teiginys, jog ji (A. V.) nuteistąjį ŽIV susargdino tyčia, sukėlė jam didelį susijaudinimą, teigti, jog nuteistojo D. V. padaryta veika atitinka BK 136 straipsnyje numatytą nusikaltimo sudėtį, nėra pagrindo. Nuteistasis D. V. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad įvykio dieną jam buvo žinoma, kad nukentėjusioji jį (D. V.) užkrėtė ŽIV. Nukentėjusioji tai jam pasakė likus beveik dviem mėnesiams iki jų santuokos sudarymo (t. 1, b. l. 174). Taigi, pats nuteistasis savo parodymuose patvirtino, kad jam dar prieš santuoką buvo žinoma, jog jo būsima sutuoktinė yra ŽIV nešiotoja ir, apelianto teigimu, šiuo virusu buvo apkrėstas ir jis. Todėl ši aplinkybė nuteistajam staigmena būti negalėjo. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo apygardos teismas savo nuosprendyje, tarpusavio konflikto metu išsakyti tokio pobūdžio teiginiai jokiu būdu negali būti pripažįstami įžeidžiančiais, žeminančiais, provokuojančiais ar rizikingais, nes buvo išsakyti tik konfliktuojančių asmenų akivaizdoje, jie nelaikytini kaip užgaulūs, paminantys asmens reputaciją, orumą ar autoritetą. Apygardos teismas taip pat pagrįstai pažymėjo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių nuteistojo parodymus, jog nukentėjusioji A. V. jį (D. V.) susargdino tyčia. Apeliaciniame skunde nepagrįstai akcentuojama aplinkybė, kad nebuvo išreikalauti papildomi duomenys – ligos istorijos, neva galintys patvirtinti, kad nuteistasis buvo susargdintas tyčia. Akivaizdu, jog ir esant duomenims apie nuteistojo D. V. ir nukentėjusiosios A. V. sirgimą ŽIV, šie duomenys negalėtų patvirtinti nuteistojo teiginio, ne tik kad nukentėjusioji jį (D. V.) ŽIV apkrėtė tyčia, bet ir tą apelianto nurodomą aplinkybę, kad ligos užkrato pirminis šaltinis buvo būtent A. V.. Pažymėtina ir tai, kad jo parodymai apie jo infekavimą ŽIV nebuvo nuoseklūs ir vienodi. Ikiteisminio tyrimo metu du kartus apklaustas kaip įtariamasis D. V. parodė, jog žodinio konflikto dėl skyrybų su sutuoktine metu jis sužinojo, kad nusižudė jo (D. V.) artimas draugas, jis labai susijaudino, sutuoktinė pasiūlė išgerti, o jam (D. V.) susiruošus išeiti iš namų pareikšti užuojautą nusižudžiusio draugo tėvui, nukentėjusioji pradėjo jam (D. V.) priekaištauti, tada jis (D. V.) nesusilaikė ir vieną kartą sudavė nukentėjusiajai į kairį šoną, kodėl jai sudavė nurodyti negali (t. 1, b. l. 82, 87). Iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes nurodė ir nukentėjusioji A. V., kurios parodymai buvo perskaityti teisme, ikiteisminio tyrimo metu parodžiusi, jog žodinio konflikto dėl šeiminių aplinkybių su D. V. metu, pastarasis jai iš pykčio sudavė vieną smūgį kumščiu į pilvą (t. 1, b. l. 38-39, 40-41). Tuo tarpu teisiamojo posėdžio metu nuteistasis D. V. tvirtino, jog sudavė kumščiu į nukentėjusiosios pilvo sritį dėl patirto šoko nulėmusio jo afektinį susijaudinimą sužinojus, jog sutuoktinė tyčia jį apkrėtė ŽIV. Taigi, nuteistojo pozicija dėl aplinkybių, sąlygojusių jo veiksmus, buvo nenuosekli. Teisėjų kolegija nekvestionuoja nuteistojo teisės laisvai rinktis gynybos taktiką, keisti parodymus, tačiau aptarta D. V. parodymų kaita įgalina nuteistojo parodymus šioje dalyje vertinti kaip nenuoseklius ir nepatikimus. Pažymėtina, kad fiziologinio afekto būsena pasireiškia kaip staigus atsakas į asmens neteisėtą ar įžeidžiantį poelgį, t. y. iš esmės vienkartinį traumuojantį poveikį. Šiuo atveju byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis iki nusikalstamos veikos padarymo ir po jos nebuvo praradęs galimybės suvokti aplinką ir kontroliuoti savo veiksmų. Kaip minėta, iš nuteistojo D. V. parodymų sektų, jog dar iki aptariamo įvykio jis žinojo, kad sutuoktinė jį (D. V.) apkrėtė ŽIV. Akivaizdu, jog nagrinėjamoje situacijoje D. V. veiksmams, kuriuos jis atliko nukentėjusiosios atžvilgiu, reikšmės turėjo nesutarimo su sutuoktine dėl santuokos nutraukimo metu gauta žinia apie žuvusį draugą. Po ko, nuteistajam susiruošus išeiti iš namų, o nukentėjusiajai dėl to pradėjus priekaištauti, D. V. tyčia, vedamas pykčio, sudavė jai (A. V.) smūgį į pilvą, neturėdamas tam pateisinamos ir svarios priežasties. Teisėjų kolegijos nuomone, aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad D. V. veiksmai nukentėjusiosios atžvilgiu iš esmės buvo sąlygoti tarp jų buvusių asmeninių nesutarimų ir pykčio, o ne dėl patirto šoko nulėmusio nuteistojo afektinį didelį susijaudinimą, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Pagrindo teigti, jog nuteistojo nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusiąją sąlygojo staiga kilusi afektinė tyčia, kaip greitas atsakas į neteisėtus ar itin įžeidžiančius nukentėjusiosios veiksmus, nėra.

16.3. Dėl aukščiau paminėtų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai. Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir kitaip įvertinti nuteistojo D. V. padarytą nusikalstamą veiką, nei ji buvo įvertinta skundžiamu nuosprendžiu, nėra jokio pagrindo.

18. Apibendrindama apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos nuteistojo naudai. Apskųstame nuosprendyje atlikta pakankamai išsami įrodymų analizė, vertinta jų visuma, teismo nuosprendis nėra grįstas tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis. Iš baudžiamosios bylos taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamąjį, liudytoją, perskaitė nukentėjusiosios, liudytojos ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, taip pat ištyrė dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje esančių duomenų pakako D. V. kaltei pagrįsti ir paneigti iš esmės gynybinę versiją dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos. Pažymėtina ir tai, kad reikšmingos veikos kvalifikavimui faktinės bylos aplinkybės buvo nustatytos išsamiai ir nešališkai, nepaliekant jokių esminių prieštaravimų ar abejonių, kas leido pirmosios instancijos teismui tinkamai kvalifikuoti D. V. nusikalstamą veiką pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti dėl pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinio įsitikinimo, pagrįsto išsamiu, nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Dėl paskirtos bausmės

19. Pirmosios instancijos teismas D. V. už BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytos veikos padarymą paskyrė ketverių metų laisvės atėmimo bausmę. Pagal BK 61 straipsnio 1 dalies nuostatas skirdamas bausmę teismas atsižvelgia, ar nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-194/2011, Nr. 2K-238-139/2015, Nr. 2K-48-303/2016 ir kt.).

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta.

21. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcijoje nustatytą laisvės atėmimo bausmės ribą (nuo dviejų iki dvylikos metų). Vadovaudamasis BK 54 straipsnio nuostatomis, teismas įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes: tai, kad D. V., veikdamas netiesiogine tyčia, padarė tyčinį labai sunkų (BK 11 straipsnio 6 dalis) nusikaltimą, kuriuo sukeltos nebepataisomos pasekmės – blužnies pašalinimo dėl sužalojimo pasekoje nukentėjusioji prarado 30 procentų darbingumo; jis dirbantis, darbovietės administracija jį teigiamai charakterizuoja, tačiau anksčiau buvo teistas už tokio pat pobūdžio tik švelnesnes pasekmes sukėlusią nusikalstamą veiką; nustatė vieną atsakomybę lengvinančią (prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi). Įvertinęs minėtų aplinkybių visumą apygardos teismas paskyrė nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, trejais metais mažesnę nei BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytos sankcijos vidurkis.

22.1. BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių. Tai, kad kaltininkas suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą pats arba kitais aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių, yra aplinkybė, parodanti kaltininko psichikos santykį su padaryta neteisėta veika ir leidžia įvertinti jo pastangas siekiant užkirsti kelią nusikalstamos veikos padariniams atsirasti. Tačiau tokios aplinkybės buvimui konstatuoti būtini aktyvūs kaltininko veiksmai siekiant išvengti žalingų padarinių. Šioje baudžiamojoje byloje tokių nuteistojo D. V. veiksmų nenustatyta. Iš bylos duomenų matyti, jog D. V. sudavus nukentėjusiajai smūgį, ji (nukentėjusioji A. V.) išbėgo iš buto, beldėsi į kaimynų duris, kol ją įsileido viena iš kaimynių, pastaroji (liudytoja G. S.) ir iškvietė greitąją pagalbą. Tuo tarpu po įvykio nukentėjusiajai išbėgus iš buto, nuteistasis D. V. sulaukė atvažiuojančio draugo, nuvažiavo į parduotuvę, ir tik paskambinęs sutuoktinei į mobilaus ryšio telefoną ir sužinojęs, jog ji pas kaimynę, atėjo pasižiūrėti kaip ji jaučiasi. Tokie nuteistojo veiksmai nelaikytini aktyviais ar nuoširdžiais, siekiant išvengti sunkių jo nusikalstamos veikos padarinių. Todėl nėra pagrindo pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

22.2. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodė, kad nukentėjusioji A. V. pati išprovokavo savo elgesiu jo (D. V.) nusikalstamus veiksmus, tačiau, atsižvelgus į nustatytas šios bylos faktines aplinkybes, pagrindo sutikti su tokiu apelianto argumentu, nėra. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu iš esmės laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Paprastai pripažįstama, kad tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas tokios D. V. atsakomybę lengvinančios aplinkybės nekonstatavo. Šios lengvinančios atsakomybę aplinkybės taikymo galimybės nemato ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija. Iš paties nuteistojo parodymų matyti, jog nukentėjusiajai A. V. jis (D. V.) sudavė smūgį sužinojęs, kad sutuoktinė ŽIV jį apkrėtė tyčia. Tačiau, kaip jau buvo nurodyta pirmiau, tarpusavio konflikto metu išsakyti tokio pobūdžio teiginiai negali būti pripažįstami įžeidžiančiais, žeminančiais, provokuojančiais ar rizikingais. Įvertintina ir tai, kad nuteistajam buvo žinoma, jog ŽIV jį apkrėtė žmona. Baudžiamojoje byloje, išskyrus keliamą versiją apie tyčinį D. V. užkrėtimą ŽIV, jokių kitų duomenų, kad nukentėjusioji būtų kaip nors aktyviais veiksmais bandžiusi išprovokuoti konfliktą ar kitaip provokavusi D. V. atlikti teisei priešingus veiksmus, surinkta nebuvo. Nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, teikia pagrindą manyti, kad nuteistojo D. V. veiksmai atlikti A. V. atžvilgiu iš esmės yra sąlygoti asmeninių nesutarimų ir pykčio. Teisėjų kolegijos vertinimu, šio įvykio metu kilusi situacija negali būti vertinama kaip išskirtinė, o atsiradusios aplinkybės nebuvo tokio lygio ir pobūdžio, kad leistų pripažinti nukentėjusiosios elgesį provokuojančiu ar rizikingu BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme.

22.3. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodė, jog jis (D. V.) nusikalstamą veiką padarė ištiktas šoko. Iš to galima spręsti, kad nuteistasis prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai (BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Teismų praktikoje dideliu susijaudinimu laikomas ne bet koks susijaudinimas, o tokia emocinė žmogaus būsena, kai iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, t. y. fiziologinis afektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87/2007). Šiuo atveju byloje nėra objektyvių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad nusikalstamos veikos padarymo metu D. V. buvo didelio susijaudinimo būsenos. Didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama ekspertizė, tačiau tokia ekspertizė skiriama tik turint duomenų, duodančių pagrindą manyti buvus fiziologinio afekto būseną. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra objektyvių duomenų, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis dėl kilusio konflikto buvo labai susijaudinęs. Kitą dieną apklaustas po įvykio nuteistasis detaliai nurodė konflikto kilimo priežastis, jo eigą, savo veiksmus po nusikalstamos veikos padarymo. Iš šių nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, jog D. V. po nusikalstamos veikos padarymo, sutuoktinei išbėgus iš namų, sulaukė atvažiuojant draugo, nuvažiavo į parduotuvę, o paskambinęs sutuoktinei į mobilaus ryšio telefoną ir sužinojęs, jog ji pas kaimynę, atėjo pasižiūrėti kaip ji jaučiasi (t. 1, b. l. 82). Šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis numatė savo tolesnius veiksmus konflikto metu ir kad jis nebuvo didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsenoje, bet veikė sąmoningai. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo nustatyti D. V. atsakomybę lengvinančiosios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkte.

23. Tačiau nagrinėjamu atveju būtina įvertinti ir kitas aplinkybes, reikšmingas teisingam bausmės paskyrimui. Visų pirma, bylos medžiagoje nėra duomenų apie tai, kad D. V. turėtų neišnykusį teistumą, taigi jis laikomas neteistu. Be to, nuteistasis dirba, darbovietės administracija jį charakterizuoja teigiamai (t. 1, b. l. 179), nuosekliai moka iš jo priteistą turtinę žala Vilniaus teritorinei ligonių kasai. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia manyti, kad nuteistojo smurtinis veiksmas – smūgio sudavimas į nukentėjusiosios pilvą buvo atsitiktinio pobūdžio, spontaniškas, nebuvo panaudoti jokie žmogui žaloti įrankiai, nusikaltimas nebuvo suplanuotas, padarytas veikiant netiesiogine tyčia, t. y. tyčia nesiekiant kilusių padarinių. Be to, pagal bylos duomenis, pati nukentėjusioji įvykio metu buvo neblaivi. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės, nemenkinant nusikalstamos veikos, jos padarinių, švelnina nuteistojo atsakomybę ir rodo, kad D. V. padarytos veikos pavojingumas mažesnis, negu rūšinis tokios nusikalstamos veikos pavojingumas. Nagrinėjamu aspektu teisėjų kolegija ne mažiau reikšminga laiko ir pačios nukentėjusiosios išreikštą poziciją, kad įvykio metu jie abu (A. V. ir D. V.) buvo neblaivūs ir, kad ji turtinio pobūdžio pretenzijų neturi, civilinio ieškinio D. V. nereiškia (t. 1, b. l. 40, 41, 42). Pažymėtina ir tai, jog iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji A. V. nagrinėjamos baudžiamosios bylos eiga nesidomėjo, šaukiama į teisiamuosius posėdžius nevyko, savo pranešime dėl negalėjimo atvykti į teisiamąjį posėdį nurodė, jog su sutuoktiniu D. V. ryšių nepalaiko, prašė remtis jos pirminiais parodymais (t. 1, b. l. 161).

24. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytų aplinkybių visumą, D. V. paskirtą laisvės atėmimo bausmę mažina iki sankcijos minimumui artimesnės trukmės. Tokia bausmė yra labiau individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje nustatytą bausmės paskirtį ir neprieštarauja BK 61 straipsnyje ir BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintoms bausmės dydžio nustatymo taisyklėms.

25. Tenkinamas ir nuteistojo D. V. prašymas sumažinti priteistą turtinei žalai atlyginti sumą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo pateikti pinigų pervedimo kvitai, patvirtinantys, jog D. V. Vilniaus teritorinei ligonių kasai 2019 m. spalio 2 d. ir 2019 m. spalio 9 d. sumokėjo atitinkamai 200 Eur ir 300 Eur turtinei žalai atlyginti (t. 1, b. l. 180, 187). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl priteistinos turtinės žalos dydžio, į šią aplinkybę nepagrįstai neatsižvelgė ir iš Vilniaus teritorinės ligonių kasos prašomos priteisti turtinei žalai atlyginti sumos neatėmė apelianto sumokėtų 500 Eur. Be to, iš baudžiamosios bylos matyti, jog D. V. Vilniaus teritorinei ligonių kasai 2019 m. lapkričio 18 d. sumokėjo papildomus 200 Eur turtinei žalai atlyginti (t. 2, b. l. 20). Esant aptartoms aplinkybėms, D. V. priteista Valstybinei ligonių kasai 2747,74 Eur dydžio suma turtinei žalai atlyginti, mažintina iki 2047,74 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 2 punktu, 4 punktu,

nusprendži a:

Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio d. nuosprendį pakeisti.

Nuteistajam D. V. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą paskirtą 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 2 (dvejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo.

Iš D. V. Valstybinei ligonių kasai priteistą 2747,74 Eur (dviejų tūkstančių septynių šimtų keturiasdešimt septynių eurų, 74 ct) sumą A. V. gydymo išlaidoms atlyginti sumažinti iki 2047,74 Eur (dviejų tūkstančių keturiasdešimt septynių eurų, 74 ct).

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.