Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-11-27 · Civilinė byla Nr. 2-1981/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-11-27
Bylos Nr.
2-1981/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Gintaras Pečiulis
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Inter Credit“
Civilinė byla Nr. 2-1981/2014Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00211-2014-6Procesinio sprendimo kategorijos: 101 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. lapkričio 27 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Inter Credit“ prašymą dėl baudos panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas UAB ,,Inter Credit“ Vilniaus apygardos teisme pateiktu ieškiniu prašė atsakovui VšĮ „Atviro kodo sprendimai“ iškelti bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti UAB „Stinkoma“. Nurodė, jog atsakovo įsiskolinimas ieškovui sudaro 7 040 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą atsakovui VšĮ „Atviro kodo sprendimai“. Teismas, ištyręs atsakovo finansinę padėtį atspindinčius įrodymus, nepagrįstais pripažino ieškovo argumentus, esą atsakovas yra nemokus. Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, jog ieškovas, siekdamas išsiieškoti skolą iš atsakovo, negali taikyti bankroto bylos atsakovui inicijavimą kaip paslėptą skolos išieškojimo būdą.

Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. lapkričio 6 d. nutartimi ieškovo UAB „Inter Credit“ ir trečiojo asmens UAB „CORDAX“ atskiruosius skundus atmetė, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartį paliko nepakeistą. Šia nutartimi Lietuvos apeliacinis teismas ieškovui UAB „Inter Credit“ paskyrė 5 000 Lt baudą. Išieškotos baudos dalį – 2 500 Lt paskyrė atsakovo VšĮ „Atviro kodo sprendimai“ naudai. Apeliacinės instancijos teismas procesinį sprendimą paskirti ieškovui baudą grindė tuo, jog ieškovas nesąžiningai pareiškė ieškinį, prašydamas iškelti atsakovui bankroto bylą. Teismas nurodė, jog ieškovas nepateikė jo reikalavimo teisę pagrindžiančių įrodymų, neinformavo teismo apie ieškovo ir atsakovo susirašinėjimą, vykusį dar iki kreipimosi į teismą. Apeliacinis teismas nesąžiningą ieškinio pareiškimą vertino pagal ieškovo elgesį, kuomet šis, suprasdamas aplinkybę, kad atsakovas nesutinka su ieškovo nurodomu įsiskolinimo faktu, jį ginčija, be to, neturėdamas duomenų apie atsakovo nemokumą, nesikreipė dėl skolos išieškojimo bendra ginčų nagrinėjimo tvarka, o inicijavo bankroto bylos atsakovui iškėlimą. Teismas taip pat nurodė, jog ieškovui, dar iki pareiškiant ieškinį dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo, buvo žinomi aktualūs atsakovo kontaktai, tačiau šią aplinkybę jis nutylėjo, tokiu būdu apsunkindamas teismo procesą. Lietuvos apeliacinis teismas, apibendrinęs nurodytas aplinkybes, sprendė, jog tokie ieškovo veiksmai lėmė nepagrįstą atsakovo įtraukimą į teisminį procesą, jo turtinius suvaržymus bei kitus nepatogumus.

Lietuvos apeliaciniame teisme gautas ieškovo UAB „Inter Credit“ prašymas panaikinti 2014 m. lapkričio 6 d. nutartimi paskirtą baudą. Prašyme akcentuojama, jog ieškovui turint įrodymus, patvirtinančius finansinio reikalavimo į atsakovą egzistavimą, kurio šis nevykdo, įstatymai suteikia teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo – toks ieškovo pasirinktas civilinių teisių gynybos būdas negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, nes tokia teisė kyla iš įstatymo. Pasak ieškovo, negalima daryti išvados, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą žinojo, jog nėra įstatyme numatytų sąlygų kelti atsakovui bankroto bylą. Ieškovas turėjo teisę inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, todėl negalima pareiškimo pripažinti nesąžiningai pareikštu ir nepagrįstu. Akcentavo aplinkybę, jog pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs viešai prieinamus duomenis, 2014 m. vasario 27 d. nutartimi konstatavo esant pagrindus iškelti atsakovui bankroto bylą. Ieškovo vertinimu, paskirdamas baudą teismas paneigė teismų praktikoje akcentuojamą piktnaudžiavimo teise instituto taikymo išimtinumą. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nesprendė baudos skyrimo klausimo, todėl apeliacinės instancijos teisme klausimas dėl baudos už piktnaudžiavimą skyrimo galėjo būti keliamas ir analizuojamas tik ta apimtimi, kiek tai susiję su atskirojo skundo pateikimu. Ieškovas akcentavo aplinkybę, jog teisė paduoti atskirąjį skundą yra įtvirtinta įstatyme. Ieškovas nurodė, jog bauda jam skirta nepagrįstai, kadangi jis neprivalėjo teismui pateikti papildomų dokumentų, patvirtinančių jo reikalavimo teisę. Nurodė, jog nepanaikinus baudos, teismų praktika būtų formuojama ydinga linkme – ribojant kreditorių teisę inicijuoti bankroto bylos iškėlimą nesąžiningam skolininkui. Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, susijusias su prašymo panaikinti baudą parengimu.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas atmetamas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 107 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, kuriam paskirta bauda, per keturiolika dienų nuo nutarties priėmimo gali prašyti teismą, paskyrusį baudą, ją panaikinti ar sumažinti. Kaip matyti iš prašymo panaikinti paskirtą baudą turinio, ieškovas iš esmės ginčija piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis faktą. Prašymu nekeliamas paskirtos baudos dydžio klausimas.

Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005; 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013). Savo teisėmis dalyvaujantys byloje asmenys privalo naudotis nepiktnaudžiaudami (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.2 straipsnio 1 dalis, 1.137 straipsnio 3 dalis, CPK 7 straipsnio 2 dalis), t. y. savo teises įgyvendinti tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo nepažeistų ir nevaržytų kitų asmenų teisių, nedarytų žalos kitiems asmenims, neprieštarautų įgyvendinamos teisės prigimčiai, atitiktų civilinio proceso tikslus. Asmuo, kuriam įstatymo suteikiamos tam tikros teisės, kartu privalo vykdyti ir įstatymo jam nustatytus įpareigojimus, kurių būtina laikytis, kad, įgyvendinant šias teises, nebūtų pažeidžiamos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai. Ar asmuo laikosi šių reikalavimų, nustatoma analizuojant, ar jis elgiasi taip, kaip tokioje situacijoje elgtųsi rūpestingas, sąžiningas ir protingas žmogus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008). Viena proceso šalis privalo teisiškai gerbti kitą šalį, jos teisėtus interesus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad reikalavimo sąžiningai naudotis savo teisėmis pažeidimas yra piktnaudžiavimas teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009). Visomis procesinėmis teisėmis turi būti naudojamasi sąžiningai, tik pagal jų paskirtį – užtikrinti operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą (Konstitucijos 28 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, CPK 7 straipsnis). Aiškiai nepagrįsto ieškinio pareiškimo (ar kito procesinio dokumento) pateikimas konstatuojamas tada, kai procesinis dokumentas teikiamas ne siekiant apginti pažeistą teisę, o sukelti nepatogumų, trukdžių, rūpesčių, suvaržymų.

CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį, kasacinį skundą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigota atlyginti kitai šaliai jos patirtus nuostolius. CPK 95 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti asmeniui iki dvidešimties tūkstančių litų baudą, iki 50 procentų šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Šių teisės normų turinio analizė suponuoja išvadą, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį numatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę. CPK 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis. Tačiau ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, numatytų CPK 95 straipsnyje, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, bet tam tikrais atvejais gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas. Piktnaudžiavimas procesine teise pasireiškia konkrečios subjektinės teisės įgyvendinimo sąlygų pažeidimu. Teisėtas ir pagrįstas asmens naudojimasis procesinėmis teisėmis, jeigu nenustatytas tyčinis nesąžiningas elgesys, negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Analogiškos pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2570/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2682/2013). Kartu pažymėtina, kad bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis gali būti skiriama tik konkrečioje byloje, nustačius aplinkybes, įrodančias, kad jomis piktnaudžiaujantis byloje dalyvaujantis asmuo sąmoningai veikia prieš greitą ir teisingą bylos išsprendimą.

Kaip minėta, ieškovas, prašydamas panaikinti skirtą baudą, aiškina, jog jam turint įrodymus, patvirtinančius finansinio reikalavimo į atsakovą egzistavimą, kurio pastarasis nevykdo, įstatymai suteikia teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo – toks ieškovo pasirinktas civilinių teisių gynybos būdas negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, kadangi tokia teisė kyla iš įstatymo. Apeliacinis teismas su nurodytais argumentais nesutinka. Pažymėtina, jog ieškovas nenurodė naujų aplinkybių, kurios nebuvo įvertintos priimant teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartį. Apeliacinės instancijos teismas baudą paskyrė konstatavęs ieškovo veiksmuose buvus piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių – bankroto bylos inicijavimą neturint (teismui nepateikus) aiškių įrodymų, pagrindžiančių jo reikalavimo teisę, žinant jog atsakovas neigia skolos egzistavimo faktą, tačiau šias aplinkybes ir žinomus ginčui reikšmingus duomenis nuslepiant (nutylint) pirmosios instancijos teisme, neturint duomenų apie atsakovo nemokumą. Nagrinėjamame ieškovo prašyme išdėstyti argumentai šių teismo išvadų nepaneigia. Ieškovas savo poziciją iš esmės grindžia deklaratyviais teiginiais, jog baudos paskyrimu varžoma kreditorių teisė inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Teismas neneigia minėtos kreditoriaus subjektinės teisės, tačiau nagrinėjamu atveju konstatuojant piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejį, teismui esminės reikšmės turėjo netinkamas šalies procesinis elgesys: tiek nustatyti ieškovo veiksmai (nuslepiant bylai reikšmingas aplinkybes – kategorišką atsakovo nesutikimą su įsiskolinimo faktu, aktualius atsakovo kontaktinius duomenis ir kt.), tiek ginčytinos situacijos suvokimas (jog ieškovas neturi duomenų ir pagrįstų prielaidų abejonėms dėl atsakovo nemokumo, žino, kad atsakovas prievolės nevykdo ne dėl nemokumo, o dėl kitų priežasčių). Teismo vertinimu, analogiškoje nagrinėjamai situacijoje normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas, jog kreditorius nevykdo piniginio reikalavimo dėl to, jog objektyviais duomenimis grindžia įsiskolinimo nebuvimo faktą, neturėdamas duomenų apie skolininko nemokumą ar veiklos nutraukimą, bendrąja proceso tvarka (ginčo teisenos būdu) kreiptųsi į teismą dėl ginčijamo įsiskolinimo priteisimo. Be to, net ir turėdamas subjektyvių abejonių dėl skolininko galimo nemokumo, normaliai atidus ir protingas kreditorius, inicijuodamas bankroto bylos skolininkui iškėlimą, teismui nurodytų visas jam žinomas ginčui reikšmingas aplinkybes (pvz., skolininko atsikirtimo pagrindus), o siekdamas operatyvesnio ir ekonomiškesnio teisminio proceso, nurodytų jam žinomus aktualius skolininko kontaktinius duomenis. Šioje byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą prielaidą, jog ieškovas nuslėpė (nutylėjo) reikšmingas aplinkybes ir nesiekė greito bei teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi iš esmės siekė savo piniginio reikalavimo patenkinimo, sąmoningai sukeliant nepatogumų skolininkui (atsakovui). Iš pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinio matyti, jog teismas įžvelgė galimus piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis (bankroto institutu) požymius, todėl akcentavo aplinkybę, jog ieškovas, siekdamas išieškoti skolą iš atsakovo, negali taikyti bankroto bylos atsakovui inicijavimo proceso, kaip paslėpto būdo skolos išieškojimui. Apeliacinis teismas pastebi, jog ieškovas, prašydamas panaikinti jam skirtą baudą, iš esmės neneigia savo tikslo, kurio siekia inicijuodamas bankroto bylos iškėlimą – išieškoti iš atsakovo skolą. Priešingai, prašymo argumentai leidžia daryti išvadą, jog ieškovas tokią priemonę (bendrąja prasme) laiko gerokai efektyvesne, ekonomiškesne bei greitesne piniginių reikalavimų patenkinimo priemone. Todėl teismas sprendžia, kad tokia ieškovo pozicija nepaneigia 2014 m. lapkričio 6 d. nutartimi konstatuoto piktnaudžiavimo teise fakto, bet patvirtina, jog ieškovas bankroto bylos inicijavimu pasinaudojo kaip paslėptu būdu išieškoti ginčijamą skolą. Todėl vien deklaratyvūs teiginiai, jog ieškovas, kaip kreditorius, turėjo teisę inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, aptartų faktinių aplinkybių kontekste nepaneigia Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartimi konstatuoto piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis fakto.

Kaip minėta, ieškovo teigimu, apeliacinės instancijos teisme klausimas dėl baudos už piktnaudžiavimą skyrimo galėjo būti keliamas ir analizuojamas tik ta apimtimi, kiek tai susiję su atskirojo skundo pateikimu. Teismas neturi pagrindo pritarti šiam ieškovo teiginiui.

Teismų praktikoje pažymima, kad egzistuoja viešasis interesas, jog procesu nebūtų piktnaudžiaujama, nes piktnaudžiavimas procesu daro žalą jame dalyvaujantiems asmenims, gynimuisi nuo nepagrįsto reikalavimo jie priversti eikvoti savo lėšas, laiką, patiria neigiamų emocijų. Neužkirtus kelio galimybei teismo procesą naudoti nesąžiningai, priešingai jo tikslams, mažėja pasitikėjimas teismais. Teismas ex officio privalo užtikrinti viešojo intereso apsaugą šiuo aspektu, panaudodamas visas jam suteiktas teises. Taigi teismo teisė taikyti įstatyme nustatytas priemones užkirsti kelią nesąžiningam procesui kartu yra ir teismo pareiga. Tokia teismo teisė bei pareiga įtvirtinta CPK 95 straipsnio 2 dalyje. Teismas privalo užkirsti kelią piktnaudžiauti procesu ne tik nagrinėjant bylą, bet ir ją išnagrinėjus bei nustačius, kad ieškovas nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį – taikyti įstatyme nustatytas sankcijas, prevenciškai užkertant kelią nepagrįstam kreipimuisi į teismą ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-99/2012). Šios teisminės praktikos kontekste apeliacinis teismas nepagrįsta laiko ieškovo poziciją, jog nagrinėjamu atveju galėjo būti vertinami tik ieškovo veiksmai, susiję su pirmosios instancijos teismo nutarties apskundimu. Nepagrįsto ieškinio nesąžiningo pareiškimo faktas konstatuotas išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teisme, todėl šios instancijos teismas ir sprendė klausimą dėl baudos skyrimo. Kita vertus, tiek ieškiniu, tiek atskiruoju skundu ieškovas siekė to paties procesinio rezultato – ieškinio tenkinimo (bankroto bylos iškėlimo), todėl ieškovo veiksmai (nesąžiningai reiškiant nepagrįstą ieškinį) yra tęstinio pobūdžio.

Pažymėtina, jog CPK 107 straipsnio 1 dalyje numatyta asmens, kuriam paskirta bauda, teisė prašyti paskirtos baudos panaikinimo ar sumažinimo nėra savitikslė. Siekiant, kad bauda būtų panaikinta ar sumažinta, teismui turėtų būti pateikiami nauji duomenys ar aplinkybės, kurios anksčiau teismui nebuvo žinomos ir neįvertintos priimant sprendimą skirti baudą. Prašymo panaikinti ar sumažinti baudą pateikimas neturėtų būti tapatinamas su tokios nutarties teisėtumo kontrole instancine tvarka. Apeliacinis teismas, įvertinęs ieškovo prašyme išdėstytus argumentus, sprendžia, jog ieškovas savo prašyme dėl baudos panaikinimo iš esmės nenurodė jokių aplinkybių, kurios teismui nebuvo žinomos ir neįvertintos 2014 m. lapkričio 6 d. nutarties priėmimo metu. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą ieškovo prašymą dėl baudos panaikinimo atmesti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 107 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti uždarosios akcinės bendrovės „Inter Credit“ prašymą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartimi skirtos baudos panaikinimo.

Teisėjas Gintaras Pečiulis