Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, 1A-391-300-2012

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2012-06-29
Bylos Nr.: 1A-391-300-2012
Teisminio proceso Nr.: 1-40-1-00210-2011-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Vidmantas Mylė (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Raimundas Jurgaitis
Nuteistasis: M. D., D. G.
Advokatai: Ingrida Botyrienė, Jolanta Grigaliūnienė, Rolandas Tamašauskas

Kategorijos

1.2.26.2.1Viešosios tvarkos pažeidimas – nusikaltimas (BK 284 str. 1 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-391-300/2012Teisminio proceso Nr. 1-40-1-00210-2011-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2.1., 2.4.6.4.1., 2.4.6.3.3., 2.4.7. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. birželio 29 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teisėjų Raimundo Jurgaičio, Zigmo Kavaliausko,sekretoriaujant Vilmai Armalytei,dalyvaujant prokurorams Andrej Mirnyj, Virginijui Kulikauskui,nukentėjusiojo atstovui advokatui Rolandui Tamašauskui,gynėjams advokatams Ingridai Botyrienei, Vytautui Blažaičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. ir nuteistojo D. G. gynėjos advokatės Jolantos Grigaliūnienės apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 2 (dviem) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

D. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 2 (dviem) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 65 straipsniu, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 2010-04-12 nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės neatlikta bausmės dalimi ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-10-22 nuosprendžiu, kuriuo paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-03-17 nuosprendžiu, paskirta neatlikta bausme, iš dalies sudedant, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams 1 (vienam) mėnesiui, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

M. D. nuteistas už tai, kad 2011-05-28 apie 21.00 val. viešoje vietoje – lauke prie įėjimo į lošimo automatų saloną (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), durų kitų asmenų akivaizdoje kartu su D. G., rankomis ir kojomis sudavė nukentėjusiajam D. S. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas ir vieną smūgį ranka į veidą, dėl ko nukentėjusiajam buvo padarytas nubrozdinimas viršutinės lūpos gleivinėje, tai yra nežymus sveikatos sutrikdymas, laikė nukentėjusįjį D. S. už kaklo, stumdė jį, D. G. stovint šalia ir fiziškai trukdant nukentėjusiajam D. S. atsitraukti bei žodžiu nurodžius aplinkiniams asmenims nesikišti ir užstojant jiems išėjimą iš salono, tęsdamas nusikalstamą veiką, M. D. nukentėjusįjį D. S. nuo įėjimo durų nustūmė į salono patalpas ir ten toliau laikė jam už kaklo, nukentėjusiojo galvą lenkdamas žemyn bei stumdė nukentėjusįjį, tokiu būdu viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

D. G. buvo nuteistas už tai, kad 2011-05-28 apie 21.00 val. viešoje vietoje – lauke prie įėjimo į lošimo automatų saloną (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), durų kitų asmenų akivaizdoje kartu su M. D., pastarajam rankomis ir kojomis sudavus nukentėjusiajam D. S. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas ir vieną smūgį ranka į veidą, dėl ko nukentėjusiajam buvo padarytas nubrozdinimas viršutinės lūpos gleivinėje, tai yra nežymus sveikatos sutrikdymas, laikant nukentėjusįjį D. S. už kaklo, stumdant jį, D. G. stovėdamas šalia ir fiziškai trukdydamas nukentėjusiajam D. S. atsitraukti nuo M. D. bei žodžiu nurodydamas aplinkiniams asmenims nesikišti ir užstodamas jiems išėjimą iš salono, bei M. D. tęsiant nusikalstamą veiką, nukentėjusįjį nuo įėjimo durų nustūmus į salono patalpas ir ten toliau laikant jam už kaklo, nukentėjusiojo galvą lenkiant žemyn bei stumdant nukentėjusįjį, tokiu būdu viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Šalies argumentai

Nuteistasis M. D. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 28 d. nuosprendį ir jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 284 straipsnio l dalies į BK 140 straipsnio l dalį ir skirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Skunde nurodo, kad teismo nuosprendis naikintinas dėl nuosprendyje išdėstytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms ir dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie, apelianto manymu, lėmė, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nuteistojo teigimu, teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio l dalies l punkto nuostatų, kad visi įrodymai turi būti vertinami ir pagrįsti išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Mano, kad teismas, jo, nukentėjusiojo ir liudytojų paaiškinimus apie įvykį ir kitas faktines aplinkybes vertino klaidingai, vienapusiškai, vienareikšmiškai, palaikė ir vadovavosi vien tik kaltinimo kriterijais, neatsižvelgė į bylos aplinkybių visumą bei priėmė prielaidomis grįstą sprendimą dėl jo tiesioginės tyčios padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apeliantas nesutinka su apylinkės teismo įrodymų vertinimu ir teigia, kad jis neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kas, pasak nuteistojo, rodo, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė BK 284 straipsnio l dalies nuostatas ir nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-216/2007, Nr. 2K-426/2008). Apelianto įsitikinimu, jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio l dalyje, sudėties, nes jis neturėjo tikslo pažeisti viešąją tvarką ir jos nepažeidė. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jis aiškino, kad jam su D. G. būnant ir „išgerinėjant“ kazino salone, atvažiavęs salono direktorius D. S., pradėjo šūkauti ir rodyti savo valdžią. Po to, jis pasikvietė direktorių parūkyti ir jiems šnekant tarp jų kilo žodinis konfliktas, kuris peraugo į susistumdymą. Apelianto teigimu, šio susistumdymo metu, jiems susikibus, jis galėjo netyčia suduoti D. S.. Tačiau, pasak nuteistojo, nukentėjusysis pats išėjo į lauką, veiksmas vyko lauke, jokių žmonių lauke nebuvo, todėl mano, kad jokia rimtis nebuvo pažeista, ką, apelianto nuomone, patvirtina nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai. Be to, nuteistojo teigimu, tai, kad jo tikslas ir tyčia nebuvo nukreipta viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką, patvirtina ir apžiūrai pateikti 2011-06-23 vaizdo įrašai – jo laikymas rankomis D. S., galvos lenkimas, laikymas už kaklo, mosikavimas rankomis, pastūmimas, tik patvirtina D. S., liudytojų ir jo aiškinimą, kad jie tarpusavyje stumdėsi, vienas kitam įsikibdami, atsilaisvindami, sugriebdami vienas kitą ir būdami neblaivūs mosikavosi rankomis, aiškindami vienas kitam savo argumentus, bet nesimušė. Taip pat, pasak apelianto, jei ir buvo suduotas smūgis, tai jis buvo suduotas netyčia, besimosikuojant rankomis. Dėl to mano, kad toks stumdymasis, kuris yra užfiksuotas vaizdo įrašuose, patvirtina jų tarpusavio asmeninį interesų konfliktą. Toliau, plėtodamas savo argumentus, apeliantas pasitelkia teismų praktiką ir nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad smurto veiksmai, nors ir atlikti viešoje vietoje ir sutrikdę viešąją tvarką ne visada vertinami kaip padaryti dėl chuliganiškų paskatų. Tais atvejais, kai kaltininko viešoje vietoje padarytą smurtinę veiką nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo dalykinių, tarnybinių santykių, chuliganiškas paskatas kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2K-144/2008). Teigia, kad šiuo atveju nebuvo įžūlaus elgesio D. S. atžvilgiu, tai buvo tarpusavio santykių aiškinimas, be jokių grasinimų, patyčių ar vandališkų veiksmų, niekas nieko nekeikė ir neįžeidinėjo. Todėl mano, kad šis jų konfliktas neperaugo į viešos tvarkos pažeidimą, jis vyko lauke prie laukųjų durų, dėl to salone darbas nebuvo sutrikdytas, lankytojai ir toliau netrukdomi žaidė ir niekas neišsiskirstė, nukentėjusysis jokių pretenzijų nereiškia ir pats pripažįstą, kad būdamas neblaivus išprovokavo kivirčą ir pats dalyvavo susistumdyme, kuris truko neilgai. Dėl šių aplinkybių mano, kad jo nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Nurodo, kad iš nuosprendžio nustatomosios dalies matyti, kad jis apkaltintas tuo, kad 2011-05-28, apie 21 val. viešoje vietoje – lauke prie įėjimo į lošimo automatų saloną (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), durų, kitų asmenų akivaizdoje kartu su D. G., rankomis ir kojomis sudavė nukentėjusiajam D. S. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyta skaičių smūgių į įvairias kūno vietas ir vieną smūgį ranka į veidą, dėl ko nukentėjusiajam buvo padarytas nubrozdinimas viršutinės lūpos gleivinėje ir t. t. Taip pat nurodo, jog BPK 301 straipsnio l dalies l punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomoje dalyje išdėstoma teismo nustatytos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės, turinčios reikšmę, baudžiamosios atsakomybės sprendimui. Taigi teigia, kad šios nuostatos teismas nesilaikė, nes iš aukščiau paminėto kaltinimo, už kurį jį nuteisė, nesimato kokius konkrečiai veiksmus (kur ir kiek kartų sudavė) jis atliko darydamas šią nusikalstamą veiką. Mano, kad toks nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių nenurodymas grubiai pažeidė jo teises – žinoti kuo yra kaltinamas (BPK 22 str. 3 d.), nes nežinodamas kuo yra kaltinamas, negali tinkamai pasirengti gintis nuo jam pareikšto kaltinimo (BPK 44 str. 7 d.). Be to, apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismas jį pripažindamas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, visai neargumentavo, kuo pasireiškė realus visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas, neanalizavo priežasčių, dėl kurių kilo konfliktas tarp jų, kokie motyvai paskatino juos susistumdyti. Nurodo, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu savo kaltę pripažino, nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiojo, pats susistumdymas buvo iššauktas nukentėjusiojo D. S. neteisėtais veiksmais, todėl teigia, kad vadovaujantis BPK 59 straipsniu, šios aplinkybės laikytinos jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Be kita ko nurodo ir tai, kad teismas nesilaikė Senato išaiškinimų, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti, ir priėmė jo atžvilgiu aiškiai nepagrįstą nuosprendį.

Nuteistojo D. G. gynėja advokatė Jolanta Grigaliūnienė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 28 d. nuosprendį, priimtą D. G. atžvilgiu, ir priimti jo atžvilgiu naują nuosprendį – išteisinti D. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Skunde nurodo, kad nuosprendis, priimtas D. G. atžvilgiu, yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes, gynėjos manymu, D. G. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Advokatė pažymi, kad byloje nėra visiškai jokių duomenų, kurie objektyviai patvirtintų D. G. kaltę, tokie duomenys nenurodyti ir skundžiamame teismo nuosprendyje, todėl, pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas D. G. atžvilgiu privalėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį. Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino tiek baudžiamąjį, tiek ir baudžiamojo proceso įstatymą, pažeidė pagrindines įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, dėl ko jos ginamasis D. G. nepagrįstai ir neteisingai buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pačia griežčiausia bausme – laisvės atėmimu 1 m. ir 2 mėn. Skundo autorė atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados visiškai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, be to, išvados yra prieštaringos. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė konkrečių D. G. nusikalstamų veiksmų ir jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos tarpusavio ryšio, ir dėl to neteisėtai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį asmeniui, kurio veikoje visiškai nebuvo nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, taigi mano, kad jo atžvilgiu baudžiamasis procesas negalėjo būti pradėtas, o pradėtas turėjo būti nutrauktas dar ikiteisminio tyrimo stadijoje.

Taip pat nurodo, kad jos ginamasis D. G. pripažintas kaltu už tai, kad jis 2011-05-28 apie 21.00 val. viešoje vietoje – lauke prie įėjimo į lošimo automatų saloną (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), durų kitų asmenų akivaizdoje kartu su M. D., pastarajam rankomis ir kojomis sudavus nukentėjusiajam D. S. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas ir vieną smūgį ranka į veidą, dėl ko nukentėjusiajam buvo padarytas nubrozdinimas viršutinės lūpos gleivinėje, t. y. nežymus sveikatos sutrikdymas, laikant nukentėjusįjį D. S. už kaklo, stumdant jį, D. G. stovėdamas šalia ir fiziškai trukdydamas nukentėjusiajam D. S. atsitraukti nuo M. D. bei žodžiu nurodydamas aplinkiniams asmenims nesikišti ir užstodamas jiems išėjimą iš salono, bei M. D. tęsiant nusikalstamą veiką, nukentėjusįjį nuo įėjimo durų nustūmus į salono patalpas ir ten toliau laikant jam už kaklo, nukentėjusiojo galvą lenkiant žemyn bei stumdant nukentėjusįjį, tokiu būdu viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Toliau, plėtodama savo argumentus gynėja nurodo, kad tuo pačiu nuosprendžiu M. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, 2011-05-28 apie 21.00 val. viešoje vietoje – lauke prie įėjimo į lošimo automatų saloną (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), durų, kitų asmenų akivaizdoje kartu su D. G., rankomis ir kojomis sudavė nukentėjusiajam D. S. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas ir vieną smūgį ranka į veidą, dėl ko nukentėjusiajam buvo padarytas nubrozdinimas viršutinės lūpos gleivinėje, t. y. nežymus sveikatos sutrikdymas, laikė nukentėjusįjį D. S. už kaklo, stumdė jį, D. G. stovint šalia ir fiziškai trukdant nukentėjusiajam D. S. atsitraukti bei žodžiu nurodžius aplinkiniams asmenims nesikišti ir užstojant jiems išėjimą iš salono, tęsdamas nusikalstamą veiką, M. D. nukentėjusįjį D. S. nuo įėjimo durų nustūmė į salono patalpas ir ten toliau laikė jam už kaklo, nukentėjusiojo galvą lenkdamas žemyn bei stumdė nukentėjusįjį, tokiu būdu viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Remdamasi išdėstytu advokatė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių bendrų neteisėtų jos ginamojo D. G. ir M. D. veiksmų, kuriais būtų padaryta fizinė žala nukentėjusiajam ir/ar pažeista viešoji tvarka. Taigi teigia, kad teismui padarius iš esmės teisingą ir pagrįstą išvadą, jog nusikalstama veika nebuvo padaryta bendrais nusikalstamais bendrateisiamųjų veiksmais, pagrįstai ir teisingai iš kaltinimo pašalino aplinkybę, jog Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką kaltinamieji padarė bendrais veiksmais. Nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, jog nukentėjusįjį D. S. laikė, smūgius, dėl kurių nukentėjusiajam buvo padaryta fizinė žala, sudavė M. D.. Tuo tarpu, pasak apeliantės, D. G. inkriminuojami veiksmai skundžiamame nuosprendyje aprašomi kaip stovėjimas šalia M. D. ir nukentėjusiojo D. S., fizinis trukdymas nukentėjusiajam asmeniui atsitraukti bei nurodymas žodžiu aplinkiniams asmenims nesikišti ir užstojimas jiems išėjimo iš salono. Tokiu būdu, nuteistojo gynėja daro išvadą, kad jos ginamasis D. G. buvo nuteistas už tokius konkrečius veiksmus, pirmosios instancijos teismo įvertintus kaip įžūlus elgesys viešoje vietoje, kuriuo buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams bei aplinkai ir kuria D. G. esą sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką – D. G. stovėjo šalia galimai nusikaltimą darančio asmens (M. D.); D. G. stovėdamas (ir neatlikdamas jokių judesių, nes jie ir nėra nurodyti kaltinime) fiziškai trukdė nukentėjusiajam atsitraukti nuo M. D.; D. G. žodžiu nurodė aplinkiniams asmenims nesikišti; D. G. stovėdamas užstojo aplinkiniams išėjimą iš salono. Gynėjai akivaizdu, jog nei vienas iš šių D. G. inkriminuojamų veiksmų atskirai, nei jų visetas (net jei pripažinti, kad jis šiuos veiksmus atliko), nesudaro Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto viešosios tvarkos pažeidimo sudėties.

Apeliantė atkreipia dėmesį, jog skundžiamajame nuosprendyje teismas pripažino, kad viešosios tvarkos pažeidimas šiuo atveju pasireiškė kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimu, įžūliais veiksmais viešoje vietoje, jog įžūlūs veiksmai, nustatyti šioje byloje, atitinka smurto panaudojimą. Tačiau, pasak gynėjos, fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu tikrai ar tariamai panaudojo kitas nuteistasis, o ne – D. G.. Dėl to nuteistojo gynėja mano, kad pirmosios instancijos teismas pripažino kaltu D. G. už tai, kad, nesant jokių jo ir M. D. bendrų veiksmų, kaip kad nustatė pats teismas, kitas kaltinamasis – M. D. panaudojo smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, o tokie veiksmai, teismo nuomone, laikytini įžūliais, taip esą buvo sutrikdyta viešoji tvarka, žmonių rimtis. Taigi teigia, kad nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, jog nusikalstamą veiką galimai padarė kitas asmuo, tačiau pripažino kaltu ir nuteisė dar vieną asmenį, kurio bendrininkavimo su kaltininku tas pats teismas nenustatė. Be to, nurodo ir tai, kad vertinant D. G. atliktus konkrečius veiksmus (neveikimu Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatytas nusikaltimas paprastai negali būti padaromas), neabejotina, kad nei vienas asmuo negali būti pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį ar pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 2 dalį, už tai, kad stovėjo leistinoje viešoje vietoje – prie įėjimo į lošimo automatų saloną. Taip pat nurodo, kad nei vienas asmuo negali būti pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 ar 2 dalis už tai, kad žodžiu nurodė kitiems asmenims nesikišti, nors bylos nagrinėjimo teisme nebuvo nenustatyta, jog D. G. tokius žodžius sakė, tačiau teismas privalo pripažinti, jog pasiūlymas nesikišti negali būti vertinamas kaip necenzūriniai, įžeidžiantys ar žeminantys žodžiai, kurie galėtų būti vertinami kaip įžūlus elgesys, grasinimas ar patyčios Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio prasme. Mano, kad teismas be jokio teisinio pagrindo konstatavo, jog D. G. kaltė dėl Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo pasireiškė tuo, jog D. G. palaikė M. D. veiksmus, kuriuos teismas laiko esant nusikalstamais. Teigia, kad teismas neturi teisės pripažinti kaltu asmenį, kuris neužkirto kelio galimai nusikalstamos veikos padarymui arba kuris nesiėmė priemonių galimai nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiajam asmeniui apsaugoti ar išgelbėti, nes už tokias veikas gali atsakyti tik specialieji subjektai – pareigūnai, tam tikrų profesijų atstovai, kuriems teisės aktai suteikia atitinkamas pareigas aktyviai veikti tam tikroje grėsmingoje situacijoje. Nurodo, jog D. G. nėra ir tiriamo įvykio metu nebuvo pareigūnas ar asmuo, kuriam teisės aktai numatytų pareigą apsaugoti nuo galimų kėsinimųsi nukentėjusįjį D. S., todėl gynėjai visiškai nesuvokiama, už kokią veiką nuteistas jos ginamasis. Pažymi, jog nors teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais nebuvo nustatyta, kad D. G. užstojo nors vienam konkrečiam asmeniui išėjimą iš lošimo automatų salono, tačiau, vertinant šių veiksmų pavojingumą visuomenei Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų viešosios tvarkos pažeidimo objektyviosios pusės požymių aspektu, apeliantei akivaizdu, jog patys savaime šie veiksmai – užstojimas išėjimo iš salono (net ir nustačius, kad D. G. tokius veiksmus atliko) – negali būti vertinami nei kaip įžūlus elgesys, nei kaip vandališki veiksmai ar patyčios, nei kaip grasinimas, nes Lietuvos Respublikos baudžiamasis įstatymas nenumato baudžiamosios atsakomybės už nemandagų elgesį. Be to, gynėjos nuomone, tokie D. G. veiksmai neatitinka netgi Lietuvos Respublikos ATPK 174 straipsnyje numatyto nedidelio chuliganizmo požymių. Dėl paminėto nuteistojo gynėjai akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės neteisingai taikė ir aiškino baudžiamąjį įstatymą, reglamentuojantį atsakomybę už viešosios tvarkos pažeidimą.

Be to, nurodo ir tai, kad šią baudžiamąją bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisykles, todėl skundžiamame nuosprendyje visiškai neįvertino jos ginamąjį teisinančių įrodymų ir dėl jų nuosprendyje visiškai nieko nepasisakė, o tai sąlygojo iš esmės neteisingas teismo išvadas dėl jos ginamojo kaltės padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir neteisingą jo nuteisimą. Skundo autorė atkreipia dėmesį, kad jos ginamasis D. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, nuosekliai neigė atlikęs kokius nors jam inkriminuojamus veiksmus, o tokius D. G. parodymus patvirtino ir kitas nuteistasis M. D.. Teigia, kad tokius jos ginamojo bei kito nuteistojo parodymus pilnai patvirtino nukentėjusiuoju šioje byloje pripažintas D. S., kuris, apeliantės teigimu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, davė D. G. teisinančius parodymus. Nurodo, jog nukentėjusysis, davęs priesaiką ir įspėtas dėl melagingų parodymų davimo, parodė, jog D. G. nieko nedarė, viešoji tvarka nebuvo sutrikdyta, baras toliau dirbo, įvykio metu keli žmonės įėjo į klubą, keli – išėjo, o tai nukentėjusysis tvirtina matęs vaizdo įraše (2011-11-09 teisiamojo posėdžio protokolas, 2 tomas, 93 bylos lapas). Taip pat nurodo, kad ir teisiamajame posėdyje apklaustos liudytojos – M. S., V. T., A. Č., R. M. apie galimai neteisėtus D. G. veiksmus apskritai nieko neparodė ir jo neminėjo, t. y. nei viena iš šių liudytojų neparodė, kad D. G. būtų atlikęs kokius nors jam inkriminuojamus priešingus teisei veiksmus. Tokiu būdu gynėja daro išvadą, kad visi aukščiau aptarti šios bylos duomenys, pirmosios instancijos teismo ištirti teisiamojo posėdžio metu ir pripažinti įrodymais šioje baudžiamojoje byloje, tiek kiekvienas jų atskirai, tiek ir jų visuma, vienareikšmiškai ir neabejotinai teisina D. G. dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo. Tačiau, gynėjos nuomone, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, grubiai pažeisdamas įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisykles, neįvertino nei kiekvieno D. G. teisinančio įrodymo atskirai, nei jų visumos, kaip ir nenurodė jokių motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė visus šiuos D. G. teisinančius įrodymus, nors pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, tą padaryti privalėjo.

Be to, nurodo ir tai, kad pagrindiniu jos ginamojo D. G. kaltės įrodymu teismas laikė byloje esantį vaizdo įrašo apžiūros protokolą, surašytą ikiteisminio tyrimo metu (1 tomas, 15-24 b. l.), o šio protokolo turinį fragmentiškai, su akivaizdžia kaltinamąja tendencija, perkėlė į skundžiamo nuosprendžio aprašomąją dalį. Nurodo, jog skundžiamame nuosprendyje nurodoma, jog šiame protokole užfiksuoti tik kaltinamieji ir nukentėjusysis bei dar vienas kartu buvęs asmuo, tačiau visiškai neminimi protokole užfiksuoti faktai, jog įvykio vietoje kartu su D. S., M. D. yra dvi merginos – A. Č., V. T., kurios įeina į lošimo automatų saloną ir vėl išeina, kalbasi su kaltinamaisiais, vėliau tampo D. S. (1 tomas, 16 b. l.); neminima, kad apžiūros protokole užfiksuota, jog į lošimo automatų saloną įeina dar dvi nenustatytos merginos, prieš tai pasikalbėję su D. N. ir D. G., o vaizdo kamera, priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, neužfiksavo, kad joms kas nors trukdytų (1 tomas, 16 b. l.); neminima, kad apžiūros protokole yra užfiksuota, jog D. S. iš lošimo salono patalpų išeina pats savanoriškai, be to, kartu su M. D., o D. G. išeina kartu su D. N. iš paskos, kad konflikto tarp D. S. ir M. D. metu D. G. tik stovi prie durų ir rūko; neminima, kad atvykę saugos tarnybos darbuotojai įeina į lošimo salono vidų, o vaizdo kamera, priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, neužfiksavo jokio trukdymo saugos tarnybos darbuotojams patekti į lošimo salono vidų. Be to, pasak gynėjos, skundžiamame nuosprendyje pažymima, kad apžiūros protokole keletą kartų nurodoma, jog D. G. užstoja vaizdą, tačiau, advokatės teigimu, ši aplinkybė nesuteikia teisės daryti prielaidų apie galimai neteisėtus D. G. veiksmus tuo metu. Taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo šį vaizdo įrašą ne tik peržiūrėti, bet ir jį visapusiškai bei objektyviai ištirti ir motyvuotai jį įvertinti savo baigiamajame akte, juolab kad ikiteisminio tyrimo metu surašytame vaizdo įrašo apžiūros protokole nurodytų aplinkybių, liečiančių jos ginamajam D. G. inkriminuojamus veiksmus, nepatvirtino nei vienas šioje byloje kaltinamuoju, liudytoju ir nukentėjusiuoju apklaustas asmuo. Todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo minėtą vaizdo įrašą ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje, be to, sulyginti šiame vaizdo įraše užfiksuotus duomenis su byloje apklaustų asmenų nurodomomis aplinkybėmis, o ne besąlygiškai remtis šio vaizdo įrašo apžiūros ikiteisminio tyrimo metu protokolo atskirais, be to, ištrauktais iš konteksto, fragmentais (kuriuose, beje, netgi nematyti, ką D. G. daro, ir negirdėti, ką jis sako), ir kurių nepatvirtinta jokie kiti byloje esantys duomenys, teismo pripažinti įrodymais šioje baudžiamojoje byloje. Taip pat apeliantė atkreipia dėmesį ir į tai, kad sprendžiant apie minimo apžiūros protokolo, kaip įrodymo baudžiamojoje byloje, įrodomąją reikšmę, pastebėtina tai, kad šis protokolas surašytas ir pasirašytas vienasmeniškai tyrėjos L. L.. Nenustatyta, kokiu būdu ji atpažino ir identifikavo vaizdo įrašuose užfiksuotus ir apžiūros protokole įvardintus asmenis, nes nei kaltinamieji, nei nukentėjusysis, nei kokie nors kiti juos gerai pažįstantys asmenys nedalyvavo surašant apžiūros protokolą ir identifikuojant vaizdo medžiagoje užfiksuotus asmenis. Be to, atkreipia dėmesį ir į tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo ir šiuo metu nėra jokių galimybių nustatyti, ar objektyvi yra vaizdo įraše išlikusi informacija, ar įrašas yra vientisas, ar jis nėra iškarpytas ar įklijuotas, nes 2011-06-23 tarnybiniu pranešimu (1 tomas b. l. 14) nustatyta, jog paimtų iš įvykio vietos vaizdo įrašų peržiūrėti nebuvo jokių galimybių, vaizdo peržiūros failai privačios bendrovės – UAB (duomenys neskelbtini) – buvo konvertuoti į kitą formatą, tačiau jokie Lietuvos Respublikos BPK reikalaujami dokumentai nepatvirtina, kam, kada, kas perdavė vaizdo įrašus, kas, kada ir kokiu būdu juos grąžino ikiteisminio tyrimo pareigūnams, apskritai nenustatyta, ar tai yra ta pati vaizdo medžiaga, kuri buvo paimta iš įvykio vietos 2011-05-30 reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolu. Nėra jokių duomenų apie tai, kaip buvo įpakuota laikmena su vaizdo įrašais, kaip buvo užtikrinta jos apsauga ir tikrumas. Atsižvelgdama į tai, mano, kad pirmosios instancijos teismas apskritai negalėjo remtis nei minėtu vaizdo įrašu, nei jo apžiūros protokolu, kaip įrodymais šioje byloje, nes šie duomenys yra gauti akivaizdžiai pažeidžiant įstatyme numatytą šių duomenų gavimo tvarką, minėti pažeidimai kelia pagrįstų abejonių šių duomenų tikrumu, o šių abejonių nebegalima pašalinti.

Gynėja mano, kad šioje byloje esantys duomenys ir dokumentai patvirtina, jog buvo pažeistos D. G. konstitucinės teisės: Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas asmens nekaltumo prezumpcijos principas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas nurodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu), Lietuvos Respublikos BPK 44 straipsnio 6 dalis, todėl advokatei yra pakankamas pagrindas manyti, kad teismas šioje byloje pažeidė ne tik esmines D. G. konstitucines teises, bet ir teises, įtvirtintas Lietuvos Respublikos BPK 44 straipsnyje, dėl ko buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis: D. G. neprivalo įrodinėti esąs nekaltas; jo nekaltumas preziumuojamas, o kaltė gali būti nustatyta tik teisėtai gautais ir teisiamajame posėdyje ištirtais, abejonių dėl kaltės nekeliančiais įrodymais.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu nuteistųjų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, nukentėjusiojo atstovas prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti.

Nuteistojo M. D. apeliacinis skundas atmestinas, nuteistojo D. G. gynėjos advokatės J. Grigaliūnienės apeliacinis skundas tenkintinas, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 28 d. nuosprendis keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 str. 3 p.), o dalyje, priimtas D. G. atžvilgiu, naikintinas ir šioje dalyje priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.).

Dėl nuteistojo M. D. apeliacinio skundo.

Teisėjų kolegijos nuomone, M. D. kaltė padarius Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, dėl šios veikos įrodymus įvertino nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nuteistojo kaltė dėl Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje padaryto nusikaltimo įrodyta BPK nustatyta tvarka.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti įrodymai ir jų vertinimo motyvai. Šioje byloje, priešingai nuteistojo M. D. tvirtinimams, apylinkės teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir, išsamiai bei nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertino ir atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje, tyrė bei analizavo tiek M. D. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šio straipsnio reikalavimus įvykdė: apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, nurodė, kuriais iš jų grindžiama M. D. kaltė. Tai nukentėjusiojo D. S., liudytojų – M. S., V. T., A. Č. parodymai, daiktų apžiūros protokolai, specialisto išvada. Kartu pažymėtina tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo (kaip minėta skunde, nuteistojo nuomone, kad teismas, jo, nukentėjusiojo ir liudytojų paaiškinimus apie įvykį ir kitas faktines aplinkybes vertino klaidingai, vienapusiškai, vienareikšmiškai, palaikė ir vadovavosi vien tik kaltinimo kriterijais, neatsižvelgė į bylos aplinkybių visumą bei priėmė prielaidomis grįstą sprendimą dėl jo tiesioginės tyčios padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, kad teismo pateikti argumentai – tik prielaidos), apeliacinės instancijos teismui nenustačius pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Nuteistasis M. D. savo apeliaciniu skundu prašo jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 284 straipsnio l dalies į BK 140 straipsnio l dalį ir teigia, kad jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio l dalyje, sudėties, nes jis neturėjo tikslo pažeisti viešąją tvarką ir jos nepažeidė, o veikė dėl asmeninio pobūdžio paskatų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje esantys duomenys, šią apelianto versiją paneigia.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Tam, kad kvalifikuoti veiką būtų galima pagal BK 284 straipsnio 1 dalį būtina įrodyti šiuos objektyviuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius – veikos padarymo vietą, padarytos veikos (veiksmų) pobūdį, kilusius padarinius.

Viešoji vieta teismų praktikoje suprantama kaip tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę (gali) lankytis bet kurie kiti asmenys. Byloje nustatyta, kad nusikalstamus veiksmus M. D. atliko lauke prie įėjimo į lošimų automatų saloną ir viduje, ir tai, kad ši vieta yra viešoji vieta, abejonių nekyla.

Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytais savarankiškais būdais: įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Pagal teismų praktiką smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis. Apylinkės teismo nustatytos M. D. padarytos veikos aplinkybės rodo faktą, kad nukentėjusiajam D. S. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Tai konstatuota specialisto išvadoje, kurioje nustatyta, kad nukentėjusiajam D. S. padarytas nubrozdinimas viršutinės lūpos gleivinėje, kuris sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu ir atitinka įvykio aplinkybėse nurodytam laikui (1 t., 26 b. l.). Tai, kad šis sužalojimais nukentėjusiajam buvo padarytas neteisėtais M. D. veiksmais, patvirtina byloje esantys duomenys: nukentėjusiojo D. S. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kur jis paaiškino, jog susistumdymo metu jam kliuvo smūgis, ir nors tiesiogiai nenurodė, kad smūgiavo M. D., tačiau parodė, jog stumdėsi tik su M. D. (2 t., 93-94 b. l.); liudytojos M. S. apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kur ji parodė, kad tik M. D. stumdė D. S. (2 t., 94-95 b. l.); liudytojos V. T. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kur ji patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir paaiškino, jog M. D. stūmė direktorių į lauką (2 t., 95 b. l.); byloje esantis vaizdo įrašas, ir šio įrašo apžiūros protokolas, iš kurių turinio matyti, kad prie įėjimo į lošimų automatų saloną M. D. suduoda smūgius rankomis ir kojomis nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas ir vieną smūgį ranka į veidą (1 t., 15-24 b. l.).

Remdamasi išdėstytu, kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas, nustatęs, kad M. D. panaudojo smurtą prieš nukentėjusįjį D. S. viešoje vietoje, pagrįstai padarė išvadą, kad jo veiksmai įvykio metu buvo įžūlūs, nes jais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, nepaisoma visuomenėje galiojančių normų.

Esminis viešosios tvarkos pažeidimo požymis yra padariniai – sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka – nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimo pasekmė. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, grasinimai, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad dėl neteisėtų M. D. veiksmų (smūgių nukentėjusiajam sudavimo, sukelto sąmyšio) buvo pažeistos įvykį mačiusių tiek liudytojų M. S., V. T., A. Č., R. M. ir kitų, tiek lošimų salone, tiek lauke prie įėjimo į lošimų automatų saloną buvusių asmenų teisės, sutrikdyta jų rimtis ir poilsis, ką patvirtina ir ta aplinkybė, kad dėl įvykio buvo kviesti tiek apsaugos darbuotojai, tiek ir policija.

Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas veikiant tiesiogine tyčia. Pagal teismų nustatytas aplinkybes M. D. veikė tiesiogine tyčia – suvokė, kad smurtaudamas prieš nukentėjusįjį dėl menkavertės dingsties kitų asmenų akivaizdoje įžūliai elgėsi, numatė, kad dėl tokio jo elgesio bus pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, ir to norėjo.

Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį veikos padarymo motyvai neturi reikšmės – jie gali būti ir chuliganiški ir asmeniniai. Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada paneigia veikos priešingumą viešajai tvarkai. Todėl ta aplinkybė, kad nuteistasis M. D. veikė dėl asmeninių paskatų (supykęs dėl nukentėjusiojo pasakymo netriukšmauti), nepaneigia jo veikos kvalifikacijos pagal aptariamą straipsnį, kadangi būtent pats nuteistasis asmeniniams santykiams aiškintis pasirinko viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai.

Vertinant anksčiau išdėstytus duomenis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl M. D. kaltės, ir, remdamasi šių duomenų visuma, kolegija konstatuoja, kad nuteistasis M. D. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, be kita ko, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia, todėl keisti nuosprendį šioje dalyje, ir perkvalifikuoti jo veiką iš BK 284 straipsnio l dalies į BK 140 straipsnio l dalį, kaip to prašo nuteistasis M. D., nėra pagrindo.

Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad M. D. nuteistas už tai, kad 2011-05-28 apie 21.00 val. viešoje vietoje – lauke prie įėjimo į lošimo automatų saloną (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), durų kitų asmenų akivaizdoje kartu su D. G., rankomis ir kojomis sudavė nukentėjusiajam D. S. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas ir vieną smūgį ranka į veidą, dėl ko nukentėjusiajam buvo padarytas nubrozdinimas viršutinės lūpos gleivinėje, tai yra nežymus sveikatos sutrikdymas, laikė nukentėjusįjį D. S. už kaklo, stumdė jį, D. G. stovint šalia ir fiziškai trukdant nukentėjusiajam D. S. atsitraukti bei žodžiu nurodžius aplinkiniams asmenims nesikišti ir užstojant jiems išėjimą iš salono, tęsdamas nusikalstamą veiką, M. D. nukentėjusįjį D. S. nuo įėjimo durų nustūmė į salono patalpas ir ten toliau laikė jam už kaklo, nukentėjusiojo galvą lenkdamas žemyn bei stumdė nukentėjusįjį, tokiu būdu viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Tuo tarpu, faktiniais bylos duomenimis – nukentėjusiojo D. S. (2 t., 93-94 b. l.), liudytojų M. S. (2 t., 94-95 b. l.), V. T. (2 t., 95 b. l.), A. Č. (2 t., 95-96 b. l.), byloje esančiu vaizdo įrašu, ir šio įrašo apžiūros protokolu (1 t., 15-24 b. l.), nustatyta, kad nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtą naudojo tik M. D., todėl M. D. kaltinimas keistinas, pašalinant iš M. D. kaltinimo jame nurodytus D. G. veiksmus, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms.

Išdėstytų duomenų visumos pagrindu, teismas konstatuoja, kad M. D. 2011-05-28 apie 21.00 val. viešoje vietoje – lauke, prie įėjimo į lošimo automatų saloną (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), durų kitų asmenų akivaizdoje, rankomis ir kojomis sudavė nukentėjusiajam D. S. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas ir vieną smūgį ranka į veidą, dėl ko nukentėjusiajam buvo padarytas nubrozdinimas viršutinės lūpos gleivinėje, tai yra nežymus sveikatos sutrikdymas, laikė nukentėjusįjį D. S. už kaklo, stumdė jį, tęsdamas nusikalstamą veiką, M. D. nukentėjusįjį D. S. nuo įėjimo durų nustūmė į salono patalpas ir ten toliau laikė jam už kaklo, nukentėjusiojo galvą lenkdamas žemyn bei stumdė nukentėjusįjį, tokiu būdu viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Nuteistojo M. D. skunde nurodytas teiginys, kad iš jam inkriminuoto kaltinimo nesimato, kokius konkrečiai veiksmus (kur ir kiek kartų sudavė) jis atliko darydamas šią nusikalstamą veiką, dėl ko mano, kad toks nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių nenurodymas grubiai pažeidė jo teises – žinoti kuo yra kaltinamas (BPK 22 str. 3 d.), nes nežinodamas kuo yra kaltinamas, negali tinkamai pasirengti gintis nuo jam pareikšto kaltinimo (BPK 44 str. 7 d.), atmestinas kaip nepagrįstas. Konkrečios bylos nagrinėjimo teisme ribos buvo nustatytos prokuroro kaltinamajame akte. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, orientavosi į kaltinimo formuluotę ir taip vykdė BPK 255 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Priimtame nuosprendyje išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės nuteistajam M. D. atlikus inkriminuotus viešosios tvarkos pažeidimo veiksmus, nurodyta veikos padarymo vieta, laikas, būdas ir kitos veikos kvalifikacijai reikšmės turinčios aplinkybės. Tai atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Atsižvelgiant į paminėtą, teismas konstatuoja, kad pareikštas kaltinimas nuteistajam nors ir perteklinis (nurodyti kito nuteistojo veiksmai), tačiau pakankamai konkretus, jame, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, nurodyta, kokius konkrečiai veiksmus jis atliko darydamas šią nusikalstamą veiką.

Taip pat nepagrįstas ir kitas M. D. skundo argumentas, jog yra dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t. y., kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Visų pirma, byloje nėra jokių objektyvių faktinių duomenų, kad nukentėjusysis D. S. būtų atlikęs nuteistojo atžvilgiu kokius nors neteisėtus veiksmus ar skatinęs pastarąjį pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Priešingai, bylos duomenys tvirtina, kad nukentėjusysis tik sudrausmino nuteistąjį, kad pastarasis netriukšmautų, to akivaizdžiai nepakanka pripažinti, kad toks nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti. Tuo labiau, kad toks nukentėjusiojo elgesys – nuteistojo sudrausminimas dėl triukšmo, nelaikytinas nei prieštaraujančiu moralės normoms, nei įžeidžiančiu kaltininką ar jo artimą asmenį, nei pavojingu veiksmu. Todėl teigti, kad šie aptarti nukentėjusiojo veiksmai moralės požiūriu buvo nepriimtini, neteisėti, provokuojantys, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš jį (kasacinės nutartys Nr. 2K-446//2010, 2K-21/2011 ir kt.), nėra jokio pagrindo. O ta aplinkybė, kad apeliantas nuoširdžiai gailisi, laikytina deklaratyvia, kadangi išskyrus šį nuteistojo pasakymą, nėra jokių objektyvių duomenų pagrindžiančių šį nuteistojo teiginį. Iš bylos medžiagos matyti, kad nors M. D. apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu iš dalies pripažino savo kaltę, tačiau viso ikiteisminio tyrimo metu parodymų nedavė, taigi nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios savo elgesio kritiškai nevertino, įvykio aplinkybes nurodė tik teisme. Be to, vertinant jo parodymus apie konflikto priežastis ir eigą duotus teisme ir byloje nustatytas įvykio aplinkybes, konstatuoti, jog M. D. nuoširdžiai gailisi ir iš tikrųjų neigiamai vertina savo poelgius, dėl jų išgyvena, nėra pagrindo.

Taip pat, kaip matyti iš nuteistojo M. D. apeliacinio skundo, jis, iš esmės neigdamas savo kaltę jam inkriminuotos veikos padaryme, nesutinka su skirta bausme ir skundu prašo skirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. D. laisvės atėmimo bausmę, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė, vadovavosi bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą ypatumais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 56 straipsnyje. Skirdamas nuteistajam bausmę, teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, padaryto nusikaltimo motyvus ir tikslus, į jo asmenį apibūdinančius duomenis – anksčiau ne kartą teistas (13 kartų), nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus, įvykdė baigtą tyčinį nesunkų nusikaltimą, baustas administracine tvarka, į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Apylinkės teismas, įvertinęs visetą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, paskyrė M. D. griežčiausią iš BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytų alternatyvių bausmių – laisvės atėmimą, jos dydį nustatydamas didesnį nei jo padarytos nusikalstamos veikos sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, tačiau artimą jam. Įvertinusi prieš tai išdėstytas bausmei skirti reikšmės turinčias aplinkybes, kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas pagrįstai nustatė, jog kitos rūšies bausmės, nei terminuoto laisvės atėmimo už nusikalstamą veiką paskyrimas, nepakeis M. D. nusikalstamų polinkių. Bausmės paskirtis, numatyta Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje, – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, apriboti nuteistajam asmeniui galimybę padaryti naujas nusikalstamas veikas ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą – gali būti pasiekta tik M. D. už padarytą nusikaltimą paskyrus realiai atlikti terminuotą laisvės atėmimo bausmę. O tai, jog nuteistasis visgi mano, kad jam turėjo būti skirta švelnesnė, nei skundžiamo nuosprendžiu skirta bausmė, nesant baudžiamojo įstatymo pažeidimų, neduoda teisinio pagrindo mažinti nuteistajam pirmosios instancijos teismo skirtos bausmės dydžio ar skirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, tenkinti nuteistojo M. D. apeliacinį skundą, jame išdėstytais motyvais, nėra teisinio pagrindo, todėl jo apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteistojo D. G. gynėjos apeliacinio skundo.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistojo D. G. gynėjos apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 28 d. nuosprendis, dalyje dėl D. G. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį, yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, kadangi kolegija daro išvadą, kad nuteistasis D. G. nepadarė veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus, vidinis įsitikinimas, turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Nagrinėjamu atveju, apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, vertindamas įrodymus iš esmės rėmėsi savo padarytomis prieštaringomis išvadomis, kurių nepatvirtina byloje esantys duomenys, ir taip atsietai bei nepagrįstai vertindamas įrodymus suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai turėjo lemiamos įtakos darant teismo išvadą dėl D. G. kaltės klausimo.

Veikos, kurios padarymu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas D. G., dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Būtent įžūlus elgesys, kaip BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo būdas, buvo inkriminuotas D. G.. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė už šią nusikalstamą veiką kyla tik tuomet, kai bent vienu iš šio straipsnio dispozicijoje nurodytų būdų (įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis ar vandališkais veiksmais) sukeliami padariniai – sutrikdoma visuomenės rimtis ir tvarka. Taigi byloje turi būti nustatyta, kokius konkrečius neteisėtus veiksmus kaltininkas atliko ir ar dėl šių veiksmų buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka.

Pirmosios instancijos teismas nuteisdamas D. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį, apkaltinamajame nuosprendyje konstatavo, kad M. D. ir D. G. įžūliais tyčiniais veiksmais, pasireiškusiais M. D. panaudojus fizinį smurtą nukentėjusiojo D. S. atžvilgiu, o D. G. stovint šalia ir fiziškai trukdant nukentėjusiajam D. S. atsitraukti bei žodžiu nurodžius aplinkiniams asmenims nesikišti ir užstojant jiems išėjimą iš salono, demonstravo nepagarbą nukentėjusiajam, kitiems įvykį mačiusiems asmenims, bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada, t. y., kad D. G. padarė aptariamą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje, yra ne tik kad nepagrįsta, tačiau ir prieštarauja paties teismo nuosprendyje išdėstytiems įrodymams ir byloje esančioms aplinkybėms.

Visų pirma, analizuojant baudžiamojoje byloje esančius įrodymus – pačių nuteistųjų M. D., D. G. (2 t., 129 b. l.), nukentėjusiojo D. S. (2 t., 93-94 b. l.), liudytojų M. S. (2 t., 94-95 b. l.), V. T. (2 t., 95 b. l.), A. Č. (2 t., 95-96 b. l.), parodymus, byloje esantį vaizdo įrašą, ir šio įrašo apžiūros protokolą, (1 t., 15-24 b. l.), matyti, jog nukentėjusįjį D. S. laikė, smūgius, dėl kurių nukentėjusiajam buvo padaryta fizinė žala, sudavė M. D. bei, kad nuteistasis D. G. jokių aktyvių veiksmų, kurie būtų pasireiškę fizinės jėgos nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojimu, neatliko. Antra, aukščiau nurodyti duomenys nepatvirtina visų D. G. inkriminuotų veiksmų, o būtent – nukentėjusysis D. S. apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad D. G. nieko nedarė, jo nelaikė (2 t., 93-94 b. l.); liudytoja V. T. teismo posėdžių metu parodė, kad jai niekas netrukdė išeiti į lauką (2 t., 95 b. l.); liudytoja A. Č. teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad vyrukas, kuris stovėjo tarpduryje jai netrukdė (2 t., 95-96 b. l.). Ir nors liudytojos V. T. ir A. Č. parodė, kad kažkuris iš vaikinų liepė nesikišti, tačiau parodė ir tai, kad kas tai sakė, neprisimena, to nepatvirtina ir byloje esantis vaizdo įrašas, kuris, be kita ko patvirtina tai, kad praėjimas nebuvo nuteistojo D. G. užtvertas, kadangi iš aptariamo vaizdo įrašo matyti, kad nuteistajam M. D. stumdantis su nukentėjusiuoju, o D. G. stovint šalia, į lošimų automatų salono vidų įėjo su įvykiu nesusijęs asmuo, merginos.

Be to, net ir remiantis apylinkės teismo nuosprendyje nustatytais nuteistojo D. G. veiksmais – stovėjimu šalia, fiziniu trukdymu nukentėjusiajam D. S. atsitraukti nuo M. D., nurodymu žodžiu aplinkiniams asmenims nesikišti ir išėjimo iš salono užstojimu, kolegija sprendžia, kad nei vienas iš šių D. G. inkriminuojamų veiksmų atskirai, nei jų visetas, neatitinka D. G. inkriminuoto viešosios tvarkos pažeidimo padarymo būdo – įžūlaus elgesio, tuo labiau, kad nuteistojo D. G. bendrininkavimo su nuteistuoju M. D., teismas nenustatė.

Iš paminėtų ir išanalizuotų duomenų, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismui iš kaltinimų M. D. ir D. G. pašalinus aplinkybę, jog šią, Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą, veiką jie padarė bendrais veiksmais, o apeliacinės instancijos teismui nagrinėjant bylą paduotų apeliacinių skundų ribose (BPK 320 str. 3 d.), D. G. inkriminuoti veiksmai – stovėjimas šalia ir trukdydamas nukentėjusiajam D. S. atsitraukti nuo M. D. bei žodinis nurodydamas aplinkiniams asmenims nesikišti, išėjimo jiems iš salono užstojimas, galėtų būti pripažintini nebent nemandagiu elgesiu, bet ne įžūliu elgesiu Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalies prasme, dėl ko galėtų būti realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas kvalifikuodamas nuteistojo D. G. veiksmus kaip atitinkančius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, netinkamai vertino byloje esančios įrodymus, dėl ko padarė neteisingas išvadas, ko pasėkoje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikintina, o D. G. dėl šio kaltinimo išteisintinas, nes nepadarė veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).

Kadangi D. G. atžvilgiu priimtinas išteisinamasis nuosprendis, ir jis, pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį, išteisintinas, todėl naikintina ir skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio nuostatomis, D. G. skundžiamu nuosprendžiu skirta bausmė buvo subendrinta su ankstesniais nuosprendžiais skirtomis bausmėmis.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 332 straipsniu,

nusprendžia:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 28 d. nuosprendžio dalį, kuria D. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

D. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį, išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 28 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio nuostatomis, D. G. skirta bausmė pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį buvo subendrinta su ankstesniais nuosprendžiais skirtomis bausmėmis, panaikinti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo M. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Vidmantas MylėTeisėjai Raimundas JurgaitisZigmas Kavaliauskas