Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. balandžio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Mažeikių rajono merui dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismas, nustatęs, jog yra įsiteisėjęs Regionų administracinio teismo sprendimas (Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 14 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. eI3-9183-809/2025), priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

III.

Pareiškėjas remiasi LVAT 2025 m. balandžio 9 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje eAS-397-968/2025, kurioje išaiškinta, kad skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas nurodo, kad teismas parengiamojoje bylos stadijoje atliko veiksmus, kurie atliktini bylos nagrinėjimo stadijoje. Tokiu būdu teismas pateikė išankstinę ir šališką nuomonę.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. balandžio 30 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti skundą, nustatęs, jog yra įsiteisėjusi Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 14 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. eI3-9183-809/2025, dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. balandžio 30 d. nutartį ir perduoti pareiškėjo skundą (pareiškimą) nagrinėti tam pačiam teismui, motyvuodamas tuo, kad teismas pažeidė pareiškėjo teisę į teisminę gynybą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji neatsiejama nuo skundą (prašymą, pareiškimą) teikiančio asmens pareigos pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkantį skundą (prašymą, pareiškimą), laikantis skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo tvarkos ir terminų.

Pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punktą, administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį.

Nagrinėjamu atveju remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas 2025 m. vasario 19 d. kreipėsi į Regionų administracinį teismą su skundu (pareiškimu), prašydamas panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės mero 2025 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. R8-560 ir įpareigoti Mažeikių rajono merą vykdyti įstatymus bei tinkamai iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2025 m. sausio 22 d. kreipimąsi dėl sąžiningumo. Regionų administracinis teismas 2025 m. vasario 25 d. nutartimi nustatė pareiškėjui 10 dienų terminą skundo trūkumams pašalinti, t. y. įpareigojo pareiškėją patikslinti skundo argumentus, aiškiai ir konkrečiai nurodyti aplinkybes, faktus, kuriais grindžia reikalavimą panaikinti Sprendimą bei pateikti įrodymus, patvirtinančius žyminio mokesčio sumokėjimą. Pareiškėjas, šalindamas 2025 m. vasario 25 d. nutartyje nustatytus trūkumus, 2025 m. kovo 3 d. pateikė teismui patikslintą skundą. Regionų administracinis teismas, įvertinęs pareiškėjo patikslintą skundą ir nustatęs, kad pareiškėjas nepašalino tinkamai minėtoje teismo nutartyje nurodytų skundo trūkumų, 2025 m. kovo 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI3-9183-809/2025 pareiškėjo skundą laikė nepaduotu ir nutarčiai įsiteisėjus, grąžino jį pareiškėjui. Pareiškėjas, nesutikdamas su pastarąja teismo nutartimi, ją atskiruoju skundu apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2025 m. balandžio 23 d. neskundžiama nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-484-575/2025 atmetė pareiškėjo atskirąjį skundą ir paliko nepakeistą Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 14 d. nutartį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėjusi pareiškėjo atskirojo skundo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą administracinėje byloje Nr. eAS-484-575/2025, įvertinusi pareiškėjo skundo turinį ir jame suformuluotus reikalavimus, padarė išvadą, kad atskirojo skundo argumentai, kuriais pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, yra nepagrįsti. Teismas vertino, jog iš pareiškėjo skunde suformuluotų reikalavimų iš esmės nėra aišku, kokio materialinio teisinio rezultato pareiškėjas siekia, paduodamas skundą teismui. Siekdamas panaikinti Sprendimą, pareiškėjas taip pat kelia alternatyvų reikalavimą, palikdamas teismui pačiam pasirinkti kaip išspręsti ginčą. Teismas pažymėjo, kad tokia skundo reikalavimo formuluotė sudaro kliūtis teismui nustatyti pareiškėjo valią dėl jo pageidaujamo pažeistų teisių ir / ar teisėtų interesų gynybos būdo, apibrėžti inicijuojamos bylos nagrinėjimo ribas. Teismas, be kita ko, vertino, jog pareiškėjo patikslintame skunde nėra teisinių argumentų, kodėl minėtas Sprendimas turi būti panaikintas. Pareiškėjas nuosekliai ir aiškiai neišdėstė aplinkybių, iš kurių būtų galima suprasti ginčo esmę ir nustatyti būdus, kuriais teismas galėtų apginti galbūt pažeistas pareiškėjo teises ar įstatymų saugomus interesus. Apibendrinęs išdėstytą, teismas nusprendė, jog pareiškėjo skundas ir jame pareikšti reikalavimai pasižymi tokiais esminiais skundo trūkumais, kurie užkerta kelią priimti skundą bei pagal tokį skundą iškelti teisiškai prasmingą administracinę bylą, kurioje būtų galima veiksmingai apginti asmens galbūt pažeistas teises.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su administracinės bylos Nr. eI3-9183-809/2025 medžiaga, nustatė, kad pareiškėjo šioje byloje 2025 m. balandžio 23 d. pateiktas skundas (pareiškimas) yra analogiškas tam, dėl kurio trūkumų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė įsiteisėjusioje 2025 m. balandžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-484-575/2025, t. y. skundas teismui tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, pateiktas nepašalinus minėtoje nutartyje nurodytų esminių skundo trūkumų, kliudžiusių priimti pareiškėjo skundą.

Įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė šioje byloje ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytas aplinkybes, t. y. kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas nebuvo išnagrinėtas iš esmės ir dėl jo nebuvo priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, tačiau atsižvelgusi į tai, jog aplinkybės, kuriomis remiantis buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą (laikyti jį nepaduotu) administracinėje byloje Nr. eI3-9183-809/2025, neišnyko arba būtų atsiradusios naujos aplinkybės, ir į tai, jog teismo atsisakymas priimti skundą (prašymą, pareiškimą) nekliudo pareiškėjui vėl kreiptis į teismą su tuo pačiu skundu (prašymu, pareiškimu), jeigu yra pašalintos arba išnyko aplinkybės, kliudžiusios priimti skundą (prašymą, pareiškimą) (ABTĮ 33 str. 4 d.), teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nepaisant to, kad buvo pritaikytas netinkamas atsisakymo priimti skundą teisinis pagrindas, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo dėl kitų šioje nutartyje nurodytų priežasčių priimti pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo atskirojo skundo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo (teisėjo) šališkumu, pažymi, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011, 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1411-624/2025). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Šioje byloje nepateikti jokie duomenys, patvirtinantys pirmosios instancijos teismo (teisėjo, nagrinėjusio pareiškėjo skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą) išvadų tendencingumą, nesąžiningą, neteisėtą ir dviprasmišką elgesį, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas ir / ar teisėjas buvo šališki.

Dėl pareiškėjo prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyta teismo nuomonė dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai, teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikomas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutarimus ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei atskirajame skunde, nei Prašyme nenurodė, dėl kokio konkretaus įstatymo (jo dalies), kuris taikytinas šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, todėl netenkinami pareiškėjo prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Pažymėtina, kad ABTĮ 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutartį apeliacine tvarka pagal atskirajame skunde apibrėžtas ribas, nenustatė faktinio pagrindo taikyti šią procesinę normą. Pareiškėjo atskirajame skunde suformuluotame prašyme bei teisme gautame Prašyme nurodyti argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, nesuteikiantys pagrindo atskirajai nutarčiai priimti.

Dėl pareiškėjo atskirajame skunde ir Prašyme suformuluotų prašymų pripažinti tam tikras aplinkybes, teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismui, nagrinėjančiam atskirąjį skundą dėl konkrečios pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties pagrįstumo ir teisėtumo, ABTĮ nuostatos nesuteikia kompetencijos nagrinėti ir spręsti tokio pobūdžio klausimus, kuriuos nurodo pareiškėjas minėtame Prašyme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. balandžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.