Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos priteisimo, tretysis asmuo T. K.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 3 095,82 Lt skolos, bylinėjimosi išlaidas bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad tiekė šilumos energiją butui, adresu (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei. Už laikotarpį nuo 2006-11-01 iki 2008-12-31 butui tiektą šilumos energiją nesumokėta 3 095,82 Lt suma. Buto šilumos tiekimo-vartojimo įrenginiai prijungti prie šilumos energijos tiekimo tinklų, todėl pagal CK 6.384 str. ir 1.71 str. reikalavimus ieškovas su atsakovu sudarė neterminuotą energijos pirkimo-pardavimo sutartį.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009-09-01 sprendimu ieškovo ieškinį patenkino. Priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 3 095,82 Lt skolos, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą 3 095,82 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2009-03-18 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 688 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui UAB „Vilniaus energija“. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju dėl šilumos energijos tiekimo butui nebuvo sudaryta sutartis pagal individualias sąlygas, todėl laikytina, kad energijos pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sutarties sąlygas su buto savininku, t.y. atsakovu Vilniaus miesto savivaldybe (CK 6.384 str.). Tokio teisės aiškinimo laikosi ir formuojama teismų praktika (LAT 2008-01-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008, Vilniaus apygardos teismo 2008-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-50-319/2008, Vilniaus apygardos teismo 2008-04-15 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A42-152/2008, kt.). Teismas atsakovo argumentus, jog buvo susitarimas tarp šilumos tiekėjo, patalpų savininko (nuomotojo) bei nuomininko, kad nuomininkas taps energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, laikė nepagrįstais faktiniais duomenimis. Nenustatė, kad T. K. būtų kreipusis į tiekėją su prašymu sudaryti sutartį. Tačiau tarp ieškovo ir buto nuomininkės nebuvo pasiekta susitarimo dėl individualių šilumos energijos pirkimo-pardavimo sąlygų. Ieškovas ir buto nuomininkė neatliko konkliudentinių veiksmų, patvirtinančių šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą. Byloje nėra įrodymų, kad buto nuomininkė T. K. per visą įsiskolinimo laikotarpį nors kartą būtų mokėjusi už teiktą šilumos energiją. Teismas motyvavo, kad 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr. 356V „Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksploatavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos“ negali būti vertinamas kaip šalių susitarimas dėl energijos pirkimo-pardavimo sąlygų, nes tai yra teisės aktas skirtas kito juridinio asmens veiklai reglamentuoti. Atsakovas nepagrįstai ginče vadovavosi CK 6.584 str. 1 d. bei Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876, nes šių teisės aktų nuostatos reglamentuoja valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties šalių teisinius santykius, t.y. valstybės ar savivaldybės – nuomotojo ir valstybės ar savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininko tarpusavio teisinius santykius. Teismas laikė teisiškai nereikšmingais atsakovo argumentus dėl to, kad jis, nuomodamas būstą, veikia nekomerciniais tikslais, kadangi civiliniuose teisiniuose santykiuose savivaldybė dalyvauja lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai (CK 2.36 str.).

III. Apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009-09-01 sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kas yra galutinis šilumos energijos vartotojas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylas, susijusias su energijos pirkimo-pardavimo teisiniais santykiais, yra suformavęs praktiką, jog būtina nustatyti galutinį energijos vartotoją. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad nesant rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties tarp buto nuomininko ir šilumos tiekėjo, už tiekiamą šilumą turi atsiskaityti buto savininkas, netinkamai pritaikė šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykius reglamentuojančias teisės normas bei neįvertino visų reikšmingų bylos faktinių aplinkybių. Šiuo atveju svarbu pažymėti, jog atsižvelgiant į sutarties laisvės principą, šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyviu gali būti ne tik patalpų savininkas, bet ir nuomininkas. Šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi. Vadinasi, nagrinėjamu atveju reikia nustatyti, ar minėtas susitarimas buvo sudarytas, ar ne. CK 1.17 str. 1 d. numato sandorių formas - sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais. CK 1.17 str. 2 d. detalizuoja sandorio sudarymą konkliudentiniais veiksmais ir numato, jog sandoris laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį. Taigi įvertinus UAB „Vilniaus energija“ veiksmus laikytina, kad UAB „Vilniaus energija“ šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi laikė buto nuomininką ir būtent tarp nuomininko ir UAB „Vilniaus energija“ konkliudentiniais veiksmais susiklostė sutartiniai šilumos pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai. Nors su buto nuomininku nebuvo sudaryta rašytinė energijos pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau šalių veiksmai rodė, kad tarp jų yra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai: ieškovas tiekė šilumos energiją butui, o nuomininkas ją vartojo, t.y. pripažino sandorį, todėl privalėjo vykdyti iš sandorio kylančią prievolę - už pateiktą šilumos energiją mokėti nustatytais terminais. Ieškovas UAB „Vilniaus energija“, įsiskolinimą skaičiuodamas fiziniams asmenims (vienam asmeniui), sąskaitas pateikdamas gyvenamųjų patalpų nuomininkams ir kt. savo veiksmais pripažino, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykių šalimi yra ne atsakovas, bet buto nuomininkas. Vilniaus miesto savivaldybė, teikdama atitinkamus duomenis apie nuomininkus, niekada negaudama sąskaitų dėl apmokėjimo už šilumos energiją negalėjo ir neturėjo laikyti, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi yra ne buto nuomininkas. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad tarp buto nuomininko, buto savininko ir šilumos tiekėjo nėra sudaryto susitarimo, kas turi būti laikoma šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimis, neatsižvelgė į aplinkybę, jog nei teisės aktuose, nei teismų praktikoje nėra konkrečiai nurodoma, koks konkrečiai turi būti susitarimas tarp šilumos tiekėjo ir nuomininko. Tokiu susitarimu turėtų būti laikomas 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr. 356V „Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksploatavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos“. Minėto sprendimo 1 punktu yra patvirtinti pavyzdiniai sutarčių projektai. Taip pat šio sprendimo 2 punktu nuspręsta įpareigoti SP AB Vilniaus šilumos tinklų generalinį direktorių iki 2001-03-31 sudaryti šilumos energijos, karšto vandens tiekimo ir šildymo eksploatavimo sutartis su UAB, eksploatuojančiomis gyvenamuosius namus. Remiantis minėtu sprendimu, ieškovas turėjo pareigą sudaryti minėtas sutartis. Atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, darytina išvada, kad ieškovas savo pareigos neįvykdė. Taip pat minėto sprendimo atitinkamai 3.2.1, 3.2.2, 3.2.3 numatė, kad UAB, eksploatuojančios namus, teikia SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ informaciją apie pasikeitusius gyvenamųjų namų negyvenamųjų patalpų, esančių bendrovės balanse, nuomininkus ir savininkus, duomenis apie įrengiamas papildomas šildomas gyvenamąsias ar negyvenamąsias patalpas anksčiau apgyvendintuose namuose, taip pat duomenis apie gyvenančių (įregistruotų) gyventojų skaičių butuose. Taigi laikytina, kad tarp SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ (bei jų teisių perėmėjos UAB „Vilniaus energija“) ir Vilniaus miesto savivaldybės yra sudarytas susitarimas, kad nuomininkas, o ne Vilniaus miesto savivaldybė, kaip patalpos savininkė, atsiskaitys su šilumos tiekėju. Esant minėtam susitarimui, nėra pagrindo įsiskolinimą priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės. Visiškai neteisinga ir nesąžininga priteisti įsiskolinimą iš Vilniaus miesto savivaldybės vien tik nuosavybės tiesės pagrindu. Be to, tokiu būdu būtų formuojama ydinga teismų praktika, kai faktinis energijos vartotojas nebūtų įpareigotas apmokėti už faktiškai suvartotą energiją, nors tokia jo pareiga kyla tiek iš teisės aktų nuostatų analizės, tiek iš teismų praktikos. Formuojama praktika, kai tokiais atvejais skolas tektų apmokėti savininkui, bet ne nuomininkui, pažeistų ne tik teisės aktų reikalavimus, bendruosius teisės principus, bet taip pat būtų visiškai nesąžininga, nepagrįsta ir neteisinga kitų miesto gyventojų atžvilgiu. Tokiu atveju susidariusi situacija būtų palanki socialinio būsto nuomininkams ir toliau vengti jiems priklausančių mokesčių mokėjimo. Tokia praktika visiškai ignoruotų galiojančių teisės aktų nuostatas, numatančias, jog už energiją mokesčius apmoka nuomininkas, o nesumokėti mokesčiai ir delspinigiai iš gyvenamųjų patalpų nuomininko išieškomi įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad tinkamu atsakovu byloje turi būti laikomas buto nuomininkas, su kuriuo UAB „Vilniaus energija“ pati konkliudentiniais veiksmais sudarė energijos pirkimo-pardavimo sutartį ir kuris naudojosi ieškovo tiekiama šiluma. Pats nuomininkas turi apmokėti už faktiškai sunaudotą šilumos energiją (CK 6.388 str.). Apeliantas pažymi, jog pirmos instancijos teismas neatsižvelgė, kad UAB „Vilniaus energija“ apie susidariusį įsiskolinimą neinformuodavo Vilniaus miesto savivaldybės, nors reikalaujamas priteisti įsiskolinimas susidarė nuo 2006 m. lapkričio mėnesio. CK 6.38 str. 3 d. numato šalių pareigą kooperuotis. Be šios normos, prievolės šalių pareiga bendradarbiauti specialiai pabrėžiama CK 6.64 str. (kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, jeigu dėl nepakankamo jo bendradarbiavimo skolininkas negali jos įvykdyti); 6.200 str. (bet kokio sutarties šalių pareiga bendradarbiauti ir kooperuotis); 6.208 str. (bet kokios sutarties šalių pareiga bendradarbiauti šalinant sutarties įvykdymo trūkumus). Šiuo atveju ieškovas per visą įsiskolinimo laikotarpį niekada nesikreipęs į atsakovą, nepateikęs sąskaitų, kurių pagrindu būtų apskaičiuoti mokesčiai už ieškovo teikiamas paslaugas, laikytina, pažeidė kooperavimosi principą ir elgėsi nesąžiningai. CK 6.248 str. 4 d. numato, kad jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. Analogiška nuostata įtvirtinta ir CK 6.259 str. numatanti galimybę skolininką atleisti nuo atsakomybės arba ją sumažinti, jei prievolė neįvykdyta dėl abiejų šalių kaltės. Pirmos instancijos teismas neteisingai vertino ieškovo pateiktus įrodymus, ir neatsižvelgė į tai, kad ieškovo mokėtinoje skaičiuoklėje nurodytas asmenų skaičius yra 3. Apeliantas mano, kad nuomojame bute gyvenančių asmenų skaičius yra reikšmingas sprendžiant klausimą dėl susidariusios skolos dydžio. Remiantis Lietuvos Respublikos Statybos ir urbanistikos ministerijos ir Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos departamento 1991-06-24 įsakymu Nr. 79/76 patvirtintomis Vandens vartojimo normomis RSN 26-90, kurios taikomos tuo atveju, jeigu bute neįrengti vandens apskaitos prietaisai, yra nustatyta tam tikra vandens suvartojimo norma vienam gyventojui per parą. Taigi akivaizdu, kad skaičiuojant įsiskolinimą už karštą vandenį, ieškovas, tais atvejais, kai neįrengti apskaitos prietaisai, remiasi būtent šiomis vandens suvartojimo normomis, todėl yra ypač svarbu žinoti tikslų gyventojų skaičių, deklaravusių gyvenamąją vietą tam tikrame bute. UAB „Vilniaus energija“ siekia prisiteisti susidariusį įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2006 m. lapkričio mėnesio iki 2008 m. gruodžio mėnesio, tačiau visiškai neaišku kokiais duomenimis remiantis ieškovas skaičiuoja įsiskolinimą už karštą vandenį ir šildymą 3 asmenims, bei nepateikia Gyventojų registrų tarnybos pažymos patvirtinančios kiek iš tikrųjų asmenų gyvena bute (duomenys neskelbtini). Remiantis šiais argumentais, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino ieškinį pilnai. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009-09-01 sprendimu UAB „Vilniaus energija“ naudai iš Vilniaus miesto savivaldybės priteisė 688 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš kurių 595 Lt advokato pagalbai apmokėti (procesinių dokumentų parengimo išlaidos). Pirmos instancijos teismas nepagrįstai priteisė aukščiau nurodytas bylinėjimosi išlaidas ir taip pat neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovas nepagrindę tokių išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžio. Atkreiptinas dėmesys, jog šios civilinės bylos negalima priskirti sudėtingų bylų kategorijai, buvo pateiktas nesudėtingo turinio ieškinys, kuriam surašyti specialių žinių neprireikė bei iš ieškovės atstovo nereikalavo sudėtingos ir plačios teisės normų analizės. Atsižvelgiant į tai, kad teismuose yra nagrinėjama daug analogiškų bylų dėl įsiskolinimo už šilumos energiją priteisimo, kuriose ieškovas yra UAB „Vilniaus energija“, o atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, akivaizdu, kad procesiniams dokumentams parengti šiose bylose nereikia daug specialių žinių. Ieškovo reikalavimas priteisti 595 Lt už procesinių dokumentų parengimą yra visiškai nepagrįstas ir yra pagrindas šią prašomą priteisti sumą sumažinti.

Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009-09-01 sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti, priteisti 1 210 Lt bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad šiam ginčui turėtų būti taikomi CK 6.586 str. 1 d., Vyriausybės 2001-07-11 nutarimas Nr. 876, nes nurodytos teisės normos negali būti taikomos šilumos energijos tiekėjo ir vartotojo tarpusavio santykiams reguliuoti, šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykius reglamentuoja bendrosios CK normos ir specialiosios normos, t.y. Šilumos ūkio įstatymas ir jį detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai, nurodytas Vyriausybės nutarimas nėra lex specialis šilumos pirkimo-pardavimo sutarties subjektams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra aiškiai suformavęs precedentą, kas privalo atsiskaityti už šilumos paslaugas, jei nuomininkas nėra sudaręs rašytinės individualios šilumos pirkimo-pardavimo sutarties. Apeliantas remiasi Vilniaus apygardos teismo vieninteliu sprendimu, kuris pagal CPK 4 str. negali būti laikomas precedentu analogiškose bylose. Be to, Vilniaus apygardos teismo praktika nagrinėjamu atveju nėra vienareikšmė, todėl turi būti vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Kadangi atsakovui priklausančio buto šildymo prietaisai ir karšto vandens sistema prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų, nesant sutarties su individualiomis sąlygomis, pripažįstama, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis yra sudaryta pagal standartines sąlygas ir pagal jas šilumos vartotoju ir asmeniu, turinčiu prievolę sumokėti už patiektą šilumos energiją, yra buto savininkas. Dėl to teismas teisingai konstatavo, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta su atsakovu konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas. Apelianto argumentas, kad už suteiktą šilumos energiją turi mokėti ne savininkas, o gyventojas neatitinka jokių protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų, Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 25 d. Taip pat paminėtina, kad 2008-09-30 Vilniaus miesto savivaldybei buvo pateikta pretenzija „Dėl įsiskolinimo už suteiktas paslaugas“ Nr. 893, kuria Vilniaus miesto savivaldybė buvo informuota apie įsiskolinimą už šilumos energiją, tiektą adresu (duomenys neskelbtini), tačiau apeliantas už suteiktas paslaugas neatsiskaitė. Taigi, apelianto teiginys, kad UAB „Vilniaus energija“ nebendradarbiavo su Vilniaus miesto savivaldybe, sprendžiant atsiskaitymo už šilumos energiją klausimus, t.y. neinformavo apelianto apie susidariusį įsiskolinimą yra aiškiai nepagrįstas ir atmestinas. Ieškovas pažymi, kad Vilniaus miesto valdybos 2001-03-01 sprendimas Nr. 356 ginčo atveju netaikytinas, kadangi šiuo sprendimu buvo nustatytas reikalavimas sudaryti šilumos teikimo sutartis su įmonėmis, eksploatuojančiomis gyvenamuosius namus, o ne su fiziniais asmenimis. Taip pat apeliantas nepagrįstai remiasi nurodytomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kadangi jose buvo sprendžiami klausimai dėl apmokėjimo už elektros energiją, taip pat ir tuo atveju, kai patalpos buvo užimtos neteisėtai. Pažymėtina, kad nei Šilumos ūkio įstatymas, nei jį detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai tiksliai neįvardija, kokiu adresu turi būti siunčiamos sąskaitos už šildymą ir karštą vandenį, todėl jis pagal susiklosčiusią praktiką siunčia sąskaitas tuo adresu, kuriuo yra tiekiama šilumos energiją, o atsakovas niekuomet neprašė siųsti sąskaitos už butui, esančiam (duomenys neskelbtini), jam. Teismas pagrįstai atmetė atsakovo argumentą, kad atsakovas vykdydamas socialinio būsto nuomą veikia nekomerciniais pagrindais ir nėra atsakingas už socialinio būsto nuomininkų skolas jam. Taip pat teismas pagrįstai priteisė jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytų maksimalių dydžių. Šias išlaidas sudarė procesinių dokumentų parengimas, bylos medžiagos rengimas ir dalyvavimas 2009-05-19, 2009-07-02 teismo posėdžiuose, komunikacijos išlaidos (degalai, telefoniniai pokalbiai su ieškovo atstovais, kurjerio paslaugos). Apeliantas nepagrįstai teigia, kad šilumos energijos paslaugų teikimo teisiniai santykiai nėra sudėtingi ir nereikalaujantys specialių žinių, nes operatyviai ir greitai pateikti teismui reikalaujamus dokumentus gali tik asmenys, susipažinę ir įsigilinę į šiuos ginčus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoj a:

Skundas atmestinas.

Atsakovo skundas buvo priimtas Vilniaus m. 1 apylinkės teisme 2009-09-24 , t.y. kol dar nebuvo išnagrinėtas Lietuvos Aukščiausiajame teisme kasacinis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio mėn. 9 d. sprendimo. Kadangi šis apygardos teismo sprendimas buvo panaikintas Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2009-12-04 nutartimi ir paliktas galioti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2009-02-06 sprendimas, todėl atsakovo skundo argumentai dėl to, kad vienoje iš apygardos teismo nutarčių buvo suformuota kitokia teisės normos – LR CK 6.584 straipsnio 1 dalies praktika, yra nereikšmingi, apeliantas remiasi apeliacinės instancijos teismo nutartimi, kuri buvo pripažinta nepagrįsta kasacinės instancijos teismo ir panaikinta. Skundo argumentai, kad apylinkės teismas, nagrinėdamas šią bylą, turėjo vadovautis Vilniaus apygardos teismo 2009-06-09 sprendimu, nepagrįsti, nes Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, išnagrinėjus analogiškas bylas, buvo kitokia, t.y. 2008 m. sausio mėn. 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atmetė Vilniaus m. savivaldybės atsiliepime į kasacinį skundą nurodytą argumentą, kad Vilniaus m. savivaldybė, vykdydama socialinio būsto nuomą nekomerciniais pagrindais, negali būti atsakinga už trečiųjų asmenų, t.y. socialinio būsto nuomininkų skolas UAB „Vilniaus energija“. Nutartyje nurodyta, kad, bylą nagrinėję teismai, spręsdami šalių ginčą dėl atsiskaitymo už patiektą šilumos energiją, pažeidė šilumos pirkimą – pardavimą reglamentuojančias teisės normas, todėl nepagrįstai nusprendė, kad savivaldybė, t.y. patalpų, kurioms tiekiama šiluma, savininkė, neturi atsakyti šilumos tiekėjui už netinkamą prievolės atsiskaityti už patiektą šilumos energiją, vykdymą. Tai, kad kasacinės instancijos teismo praktika buvo suformuota kitokia, nei priimtu 2009-06-09 Vilniaus apygardos teismo sprendimu, apylinkės teismas neturėjo pagrindo neatsižvelgti į aukščiausios teisminės instancijos suformuotą įstatymo taikymo praktiką.

Apeliantas, nurodydamas skunde Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką, pateikia nutartis, kurios buvo priimtos 2005-2008 metais ne analogiškose bylose, be to, neatsižvelgia į paskutiniąsias kasacinio teismo nutartis, aiškinant teisės normas, reglamentuojančias atsakomybę šilumos tiekėjui už nevykdymą prievolės atsiskaityti už patiektą šilumos energiją. Prieš priimant teismo sprendimą šioje byloje, Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2009-07-09 jau buvo išnagrinėjęs apelianto skundą kitoje civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus m. savivaldybei dėl skolos už suvartotą šilumos energiją priteisimo ( civilinė byla Nr. 3K-3-280/2009 ). Atsakovas nenurodo šios nutarties, kaip suformavusios vieningą pastarųjų metų kasacinio teismo praktiką, nutarties, kurioje nurodyta, kad teismas nuosekliai laikosi teisės taikymo išaiškinimų, išdėstytų kasacine tvarka išnagrinėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-30 ( civilinės bylos Nr. 3K-3-3/2008).

Atsakovo skundo argumentas, jog SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“, kurios teises ir pareigas perėmė ieškovas UAB „Vilniaus energija“, buvo įsipareigojęs sudaryti šilumos ir karšto vandens tiekimo ir šildymo eksploatavimo sutartis su UAB, eksploatuojančiomis gyvenamuosius namus, tačiau šios pareigos nevykdė, nepagrįstas dėl to, kad šioje byloje reikšminga aplinkybe yra tai, ar ieškovas nebuvo sudaręs sutarčių dėl šilumos tiekimo su butų nuomininkais ir numatęs atsakomybę už pareigų nevykdymą, tačiau ieškovo ir bendrovių, eksploatuojančių gyvenamuosius namus, susitarimai su ieškovu, nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku. Tai, kad tarp jų turėjo būti sudarytos šilumos energijos, karšto vandens tiekimo ir nes ir šildymo eksploatavimo sutartys, neleidžia daryti išvados, kad šiose sutartyse turėjo būti numatyta pareiga nuomininkams būti atsakingais už pareigos apmokėti už suteiktą paslaugą nevykdymą šilumos tiekėjui.

Apeliantas nurodo nepagrįstus argumentus, jog nesąžininga ir neteisinga kitų miesto gyventojų atžvilgiu, kad už faktinį energijos vartotoją skolas tektų apmokėti savininkui, kad tokia situacija palanki socialinio būsto nuomininkams, jie gali ir toliau vengti jiems priklausančių mokesčių mokėjimo. Teismų praktikoje ( civilinėse bylose Nr. 3K-3-3/2008 ir 3K-3-/280/2009) suformuotose teisės normų taikymo taisyklėse nėra išvados, jog skolas turi prisiimti būsto savininkas. Tai, kad būsto savininkas turi vykdyti pareigą, atstovaudamas miesto gyventojų interesus, atlikti savo funkcijas - iš būsto nuomininkų-skolininkų išieškoti nesumokėtas sumas už suteiktas šilumos tiekimo paslaugas, reiškia, kad būsto nuomininko pareiga mokėti už suteiktas paslaugas tenka ne savivaldybei, o būsto nuomininkui. Atsakovo nevykdymas pareigos išieškoti iš skolininkų jų nesumokėtas už paslaugas sumas negali būti pagrindu perduoti šias funkcijas šilumą tiekiančiai bendrovei. Atsakovas gali imtis ir kitokių priemonių skolininkų atžvilgiu, t.y. susitarti, kad su skolininku būtų nutraukiama nuomos sutartis ne tik jam nemokant nuomos mokesčio, bet ir kitų mokesčių, todėl tik nuomojamo būsto savininkas, kaip turintis visas teises nuomininko atžvilgiu, gali būti atsakingas už pareigos nevykdantį nuomininką.

Atsakovas privalo turėti duomenis apie asmenis, gyvenančius jo nuomojamame bute. Atsakovo pareiga patiekti byloje duomenis apie tai, kiek asmenų gyvena nuomininkui išnuomotame bute, nuo kokiam asmenų skaičiui turi būti skaičiuojamos karšto vandens patiekimo išlaidos. Teigdamas, kad duomenis apie gyventojų, kurie gauna karšto vandens paslaugą, skaičių, turi patiekti nuomininkas, atsakovas turėjo patiekti byloje įrodymus, kokius duomenis patiekė ieškovui nuomininkas, kokiam skaičiui asmenų, remiantis tokiu nuomininko pranešimu, turėjo būti skaičiuojami mokesčiai. Ieškovai pateikti duomenys apie gyventojų skaičių bute yra pakankami, teismas neprivalėjo siūlyti jam teikti papildomus įrodymus šiai aplinkybei įrodyti, kai atsakovas jokių duomenų apie gyventojų skaičių byloje neteikė.

Bylinėjimosi išlaidos, priteistos pirmosios instancijos teismo sprendimu – 595 Lt advokato pagalbai apmokėti yra atitinkančios advokato darbo ir laiko sąnaudas šioje byloje ( LR CPK 98 str. 2 d. ), jos nėra didesnės, nei numatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytų maksimalių dydžių. Tai, kad atsakovas byloje teikė didelės apimties atsiliepimą į ieškinį ( b.l. 20-30), į kuriuos rašytinius paaiškinimus byloje pateikė ieškovo atstovas ( b.l. 36-43), padidino advokato darbo laiko sąnaudas. Be to, ieškovo atstovas dalyvavo teismo posėdyje 2009-05-19 ir 2009-07-02 , todėl priteista suma nėra per didelė.

Ieškovo atstovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas tenkintinas dalinai.

Ieškovo atstovas prašė priteisti 1210 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme bei už atsiliepimo paruošimą, teismas šį prašymą tenkina dalinai, pripažindamas, kad 300 Lt atstovavimo išlaidų suma atitinka darbo laiko sąnaudas. Tai, kad atsiliepime į ieškinį ir apeliaciniame skunde nurodyti analogiški argumentai ieškinio atmetimui, ieškovo atstovo paruoštas tik vienas dokumentas ( atsiliepimas į apeliacinį skundą ) , atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme turi būti žymiai mažesnės, nei už atstovavimą pirmosios instancijos teisme. Be to, pašto išlaidos byloje sudarė 9,95 Lt, jos priteistinos iš atsakovo valstybės naudai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. , teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui UAB „Vilniaus energija“ iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 300 Lt atstovavimo išlaidų.

Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 9,95 Lt pašto išlaidų valstybės naudai.