- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-27
- Bylos Nr.
- 2A-668-153/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Galina Blaževič (pirm.), Rūta Palubinskaitė, Nijolia Indreikienė
- Atsakovas
- I. P.
- Ieškovas
- D. J.
- Trečiasis asmuo
- Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriui, notarei G
pirmosios instancijos teismo teisėjas Virginijus Kalkauskas;
procesinio dokumento kategorijos: 121.1, 121.15, 121.21, 121.22, 21.4.1.3, 21.6.
2011 m. balandžio 27 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Galinos Blaževič,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės I. P. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1547-408/2010 pagal ieškovo D. J. ieškinį atsakovei I. P., tretiesiems asmenims Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriui ir notarei G. K. dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas D. J. ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento jo su atsakove I. P. 2007-06-22 Kauno miesto 12-ame notarų biure sudarytą, notarinio reg. Nr. G-2613, buto Nr. 3, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 68,22 kv. m bendro ploto su 14,52 kv. m rūsiu, pažymėtu R-17, esančio pastate unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), , 1A4b, (duomenys neskelbtini), (toliau – ginčo butas), pirkimo-pardavimo sutartį ir taikyti restituciją – įpareigoti atsakovę grąžinti ginčo butą ieškovui bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad su atsakove yra sugyventiniai nuo 2000 m., turi nepilnametį sūnų T. J., gim. 2001-06-14, santuokos nėra įregistravę. Šiuo metu su atsakove gyvena atskirai, jis su sūnumi gyvena ginčo bute. Gimus sūnui, ieškovas pardavė savo butą (duomenys neskelbtini), , ir 2003 m. savo vardu nusipirko didesnį ginčo butą. Anksčiau ieškovas buvo sudaręs santuoką su R. J.. Santuoka su R. J. buvo nutraukta 1999 m. R. J. 2003 m. gimė dukra. Dukra R. J. gimė po ištuokos nepraėjus nustatytam laikui, todėl mergaitei buvo duota ieškovo pavardė. Apie tai ieškovas sužinojo 2006 m. Manydamas, kad R. J. dukrai gali priklausyti dalis jo turto ir norėdamas turtą apsaugoti, ginčo butą perrašė atsakovei. Ginčo butas yra pirktas po ištuokos su R. J.. Pašlijus santykiams su atsakove, ši grasina ginčo butą parduoti, todėl pardavus butą, būtų pažeisti ieškovo ir nepilnamečio sūnaus interesai.
Atsiliepimas
Atsakovė prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ji nupirko ginčo butą iš ieškovo tam, kad turėtų kur su sūnumi gyventi, nes ji nesiruošė pasilikti Londone, kur išvyko 2005 m., o 2006 m. gegužės mėn. atvyko ir ieškovas. Ieškovas ketino likti gyventi Londone. Ginčo butą iš ieškovo nupirko už 100 000 Lt ir pinigus jam sumokėjo tą pačią dieną prieš einant pas notarę. Pinigus butui užsidirbo Londone, dalį sumos paskolino jos tėvas ir brolis. 2008 m. už jos lėšas ginčo butas buvo pagerintas, pakeisti langai. Po to ji iš ginčo buto ieškovo buvo išvyta. Apie ieškovo ir R. J. dukrą sužinojo 2007 m. rugpjūčio mėn. iš ieškovo. Nesutinka, kad ieškovas butą perrašė jai, jog išvengtų turtinių reikalavimų iš buvusios savo žmonos R. J.. Su ieškovu santykiai pradėjo blogėti gimus sūnui dėl ieškovo girtavimo bei smurto.
Tretysis asmuo notarė G. K. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad sandorį sudarant buvo pateikti visi pirkimo-pardavimo dokumentai, Kauno rajono apylinkės teismo leidimas sandorio sudarymui, kuriame išdėstytos sąlygos dėl buto pardavimo. Šalys sutarė, kad ginčo butas parduodamas už 100 000 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno rajono apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino negaliojančia 2007-06-22 pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. G-2613, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovės Kauno miesto 12-ajame notarų biure, kuria ieškovas pardavė, o atsakovė nupirko butą Nr. 3 su 14,52 kv. m rūsiu, pažymėtu R-17, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 68,22 kv. m bendro ploto, esantį (duomenys neskelbtini), , nuo sutarties sudarymo momento, taikė restituciją ir įpareigojo atsakovę grąžinti ieškovui ginčo butą bei priteisė iš atsakovės 830 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir 25,38 Lt pašto išlaidas valstybei.
Teismas nustatė, kad 2007-06-28 šalys sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria ieškovas pardavė atsakovei ginčo butą, o atsakovė šį butą nupirko už 100 000 Lt, tuo pačiu metu šalys pasirašė perdavimo-priėmimo aktą. Ginčo butas nuosavybės teise priklauso atsakovei. Kauno miesto apylinkės teismo 2007-12-19 sprendimu (c. b. Nr. 2-18852-192/2007) buvo nuginčyta ieškovo tėvystė J. J., gim. 2003-02-03, atžvilgiu. 2003-01-10 ieškovas pardavė jam nuosavybės teise priklausiusį butą (duomenys neskelbtini), už 39 500 Lt, o 2003-01-27 pirko ginčo butą už 35 000 Lt. Ginčo bute šalys ir jų nepilnametis sūnus T. J. yra deklaravę gyvenamąją vietą. Ieškovas Kauno rajono apylinkės teismo 2007-06-05 nutartimi gavo leidimą parduoti jam nuosavybės teise priklausiusį ginčo butą atsakovei.
Teismas nurodė, kad bylos duomenimis yra nustatyta, jog iš tiesų šalys neketino sudaryti buto pirkimo-pardavimo sutarties, sudarius šią sutartį ieškovas ir toliau gyveno bute, kurį pardavė atsakovei, todėl sandoris buvo sudarytas tik dėl to, jog buvo siekiama išvengti ieškovo tariamos turtinės atsakomybės prieš jo buvusią sutuoktinę ir jos nepilnametį vaiką, kuomet ieškovas sužinojo, jog buvusioji sutuoktinė turi nepilnametį vaiką, kurio tėvu buvo nurodytas ieškovas, o tėvystė nebuvo nuginčyta. Teismo nuomone, byloje nustatyta, jog šalių valia sudarant buto pirkimo-pardavimo sandorį buvo ydinga, iš tiesų šalys ir toliau gyveno kartu atsakovei parduotame bute. Teismas sprendė, kad šalių sandoris buvo fiktyvus, t. y. niekinis. Kadangi šalių valia sudarant sandorį buvo nukreipta ne į nuosavybės teisių į butą perleidimą, o kitam tikslui – siekiant išvengti ieškovo turtinės atsakomybės jo nepilnamečiams vaikams, neketinant sukurti teisinių pasekmių, todėl ieškovas ir toliau laikė save šio buto savininku ir juo rūpinosi kaip savo turtu, o atsakovė jam dėl turto jokių pretenzijų neturėjo. Teismo nuomone, tai, jog ieškovas rūpinosi parduotu turtu kaip savo, patvirtino byloje ištirti įrodymai: ieškovo gyvenamoji vieta buvo deklaruota bute, kurį jis tariamai pardavė atsakovei, ir faktiškai gyveno šiame bute, ieškovas mokėjo mokesčius už butą ir jį prižiūrėjo. Šalių sudaryto sandorio fiktyvumą patvirtino ir liudytojai. Atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ji sumokėjo ieškovui ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartyje nustatytą 100 000 Lt kainą. Teismas konstatavo, kad 2007-06-22 šalių sandoris dėl ginčo buto buvo sudarytas neketinant sukurti teisinių pasekmių, tik dėl akių, todėl šis sandoris yra negaliojantis. Pripažinus sandorį negaliojančiu, atsakovė turi grąžinti ieškovui visa, ką yra gavusi pagal sandorį, t. y. ginčo butą (CK 1.80 str. 2 d.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė I. P. prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Skunde nurodė šiuos motyvus:
1) teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 177, 185 str., 197 str. 2 d., 218 ir 219 str.). Teismas dviprasmiškai analizavo ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, visiškai nesirėmė notarės nurodytais faktais, pirkimo-pardavimo sutartimi bei perdavimo aktu, įrodymais, kad iš atsakovės sąskaitos buvo mokami pinigai už butą, siunčiami pinigai ieškovo seseriai, kuriuos ji panaudojo mokėjimams už atsakovės turtą;
2) ieškovo motyvas, kad jam reikėjo kažko saugotis, kad jis neketino buto parduoti ar kad negavo pinigų, vertintini kritiškai, kadangi ieškovas nepateikė jokių objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kurie sudarytą sandorį darytų negaliojančiu. Pati ieškovo buvusi sutuoktinė kreipėsi į teismą dėl tėvystės įrašo panaikinimo ir niekada iš ieškovo nereikalavo išlaikyti dukrą. Ieškovas turi ir dar du vaikus, tarp jų ir su atsakove, su kuria sutarties pasirašymo dieną santykiai nebuvo geri, tačiau vis tiek sandorį sudarė ir butą pardavė. Ieškovas į Lietuvą grįžo tik 2008 m. rugpjūčio mėn. ir tik tuomet apsigyveno bute kartu su atsakove, ir atsakovė, o ne ieškovas vykdė savo pareigą išlaikyti butą, mokėti mokesčius;
3) atsakovė su ieškovu visą laiką sugyveno prastai, o ypač nuo vaiko gimimo. Ieškovas pats išreiškė valią parduoti butą, kadangi pats ketino likti gyventi svetur. Atsakovė dėl šios priežasties jo butą nupirko, kad jame galėtų gyventi su vaiku ir sumokėjo ieškovui visus jo prašytus 100 000 Lt. Pati butą įregistravo viešame registre ir juo naudojosi: gyveno, mokėjo mokesčius, o ieškovas 2008 m. grįžo į Lietuvą, toliau gėrė, ją žalojo, smurtavo, galop išvijo iš namų. Net ir negyvendama Lietuvoje, siuntė pinigus ieškovo seseriai, kuri mokėjo už jos butą. Pati savo pinigais sudėjo bute naujus langus. Tik nuo 2010 m. vasario atsakovė yra išvyta iš buto, tačiau dėl smurto kreipėsi į teismą, policiją, todėl prievarta išvyta iš buto, negali naudotis savo turtu. Ši aplinkybė nedaro sandorio negaliojančiu. Ieškovo pateiktos aplinkybės, dėl kurių prašoma panaikinti sandorį, yra nesąžiningos, prieštarauja gerai moralei, atsakovei prievarta ir apgaule trukdoma bendrauti su sūnumi ir neleidžiama su juo gyventi;
4) kadangi atsakovė ieškovui pinigus perdavė asmeniškai į rankas, šis faktas užfiksuotas notariškai patvirtintoje pirkimo-pardavimo sutartyje, šias aplinkybes patvirtino ir notarė, šių aplinkybių negalėjo paneigti ieškovas. Teismas negalėjo šios aplinkybės paneigimą vertinti tik ieškovo ir liudytojų parodymais, kadangi rašytinės sutartys, kurioms numatyta rašytinė notarinė forma, negali būti ginčijamos liudytojų parodymais;
5) ginčo buto sandoris buvo realus, juo išreikšta tikroji šalių valia ir tikrieji ketinimai, ieškovas ketino parduoti turtą, o atsakovė jį įsigyti asmeninės nuosavybės teisėmis, todėl ieškovo ieškiniui tenkinti nėra jokių pagrindų;
6) teismas netinkamai taikė CPK 178 str. reikalavimus dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo;
7) tariamas sandoris neturi esminio sandorio elemento – suderintos sutarties šalių valios, todėl paprastai nėra vykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamu. Atsakovė vykdė visos apimties sandorį ir buvo bei yra tikroji turto savininkė: ji bute gyveno, turtu naudojosi kaip savo, sumokėjo ieškovui pinigus, mokėjo už butą mokesčius;
8) ieškovas elgiasi nesąžiningai ir siekia nepagrįstai gauti tai, kas jam nepriklauso;
9) atsižvelgiant, kad ieškinio suma (sandorio suma) yra 100 000 Lt, teismas bylą turėjo perduoti nagrinėti pagal teismingumą Kauno apygardos teismui. Ši aplinkybė yra vienas iš absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Dėl šios aplinkybės nespręstas klausimas dėl ieškovo apmokėjimo ieškinio teismo žyminiu mokesčiu.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas D. J. prašė atmesti atsakovės apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimo nekeisti. Atsikirsdamas į skundo argumentus, nurodė šiuos motyvus:
1) atsakovė, tvirtindama, kad buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo vykdoma, turėjo tai įrodyti. Teismų praktikoje, nagrinėjant šios kategorijos bylas, pažymėta, kad, ieškovui prašant pripažinti sutartį negaliojančia kaip sudarytą tariamai, pareiga įrodyti, jog sutartis buvo vykdoma, tenka atsakovui. Atsakovė nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, jog ji sumokėjo ieškovui buto pirkimo-pardavimo sutartyje nustatytą 100 000 Lt kainą už butą. Faktiškai tai reiškia, kad sutartis nebuvo vykdoma. Pažymėtina, kad atsakovė bylos eigoje keitė savo motyvus dėl 100 000 Lt įsigijimo. Atsiliepime į ieškinį aiškino, kad dalį šios sumos skolinosi, dalį jai padovanojo, o teismo posėdyje tvirtino, kad šią sumą užsidirbo;
2) atsakovė nepagrįstai apeliaciniame skunde remiasi CK 1.87 str., reglamentuojančiu apsimestinio sandorio negaliojimą. Teismas sprendimą grindė CK 1.86 str., reglamentuojančiu tariamojo sandorio negaliojimą. Atsakovė apeliaciniame skunde remiasi aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme;
3) ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties suma yra lygi 100 000 Lt, bet ne didesnė, todėl byla teisminga apylinkės teismui.
Tretieji asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
CPK 320 str. nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti priimto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus tam tikras išimtis, nurodytas CPK 320 str. 2 d. ir 329 str. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas turi nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek faktine prasme (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. R., D. G. v. UAB „Visatex“, bylos Nr. 3K-3-311/2007, 2007 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. ir J. K. v. UAB „Pamario namas“, bylos Nr. 3K-3-296/2007).
Pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių padarinių) sudarytas sandoris negalioja. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais, būtina išsiaiškinti, ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas bei kokia buvo tikroji sandorio šalių valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje A. G. v. D. G., bylos Nr. 3K-3-337/2008; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Stateta“ v. R. A., bylos Nr. 3K-3-418/2008; 2011 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje G. P. v. J. P., bylos Nr. 3K-3-28/2011). Ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių padarinių taikymo galioja bendrosios civilinės procesinės įrodinėjimo taisyklės, pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje (CPK 178 straipsnis).
Proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 22 d. nutartį civilinėje byloje R. G. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-13/2009; 2010 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje DNSB „Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-3i6/2010; 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje T. B. v. UAB „Tokvila“, bylos Nr. 3K-3-305/2010; kt.). Pagal susiformavusią teismų praktiką bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje A. G. v. D. G., bylos Nr. 3K-3-337/2008; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Stateta“ v. R. A., bylos Nr. 3K-3-418/2008).Taigi bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais, būtina išsiaiškinti, ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas bei kokia buvo tikroji sandorio šalių valia.
Ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių padarinių taikymo galioja bendrosios civilinės procesinės įrodinėjimo taisyklės, pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje. Šioje byloje tokia įrodinėjimo pareiga teko ieškovui. Ieškovas nurodė, jog ginčo sandorį šalys sudarė turėdamos tikslą išvengti tenkančios ieškovui mokestinės prievolės J. J., gim. 2003-02-03, nes vaiko gimimo liudijime įrašyta, jog ieškovas yra J. J. tėvas. Šis ieškovo motyvas yra įrodytas 2007-12-19 teismo sprendimu, kuriuo nustatyta, kad ieškovo pirmosios santuokos sutuoktinė įregistravo 2003-02-03 gimusią dukrą J. J. pavarde, bei liudytojo M. J. paaiškinimu, kad ieškovas, sužinojęs, jog pirmoji žmona pagimdė vaiką ir įregistravo jo vardu, supanikavo ir nutarė perrašyti butą (b. l. 107). Todėl negalima sutikti su apeliantės argumentais, kad ieškovui nereikėjo kažko saugotis, nes ieškovo nurodyta aplinkybė, jog jis yra įrašytas Julijos tėvu, yra įrodyta rašytiniu įrodymu (b. l. 12) teismo sprendimu, o tai, jog ieškovas, sužinojęs apie įrašą, išsigando ir sumanė sudaryti ginčo sandorį, patvirtino liudytojas M. J.. Apeliantės motyvas, kad buvusi ieškovo sutuoktinė pati kreipėsi į teismą dėl tėvystės įrašo panaikinimo ir niekada iš ieškovo nereikalavo išlaikyti dukrą, nesudaro pagrindo pripažinti, jog ieškovo sutuoktinė negalėjo pasielgti priešingai ir pareikalauti išlaikymo dukrai Julijai. Todėl ieškovo veiksmai – ginčo turto perleidimas kitam asmeniui – iš esmės atitiko įprastą elgesį asmens, norinčio išvengti turtinės prievolės kreditoriui, tad tikėtina, kad ieškovas šioje situacijoje pasielgė taip, kaip jis nurodė ieškinio pareiškime teismui.
Turto pirkimo-pardavimo sutartis yra atlygintinė (CK 6.305 str. 1 d., 6.344 str. 1 d.). Šalys ginčo sutartyje nurodė (2.1 p.), kad turto pardavimo kaina yra 100 000 Lt ir kad pardavėjas (sutartyje pardavėja) tvirtina ir garantuoja, kad visą pinigų sumą, t. y. 100 000 Lt gavo iš pirkėjo prieš pasirašant sutartį (b. l. 5). Ieškovas byloje įrodinėjo, jog atsakovė tokios pinigų sumos neturėjo, todėl už butą nesumokėjo, tad ir ieškovas šios sumos pinigų negavo. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvais, kad atsakovė nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, jog ji sumokėjo ieškovui buto pirkimo-pardavimo sutartyje už butą nustatytą 100 000 Lt kainą. Vertinant byloje pateiktus įrodymus konstatuojama, kad atsakovė savo poziciją dėl pinigų turėjimo aiškino skirtingai ir nei vienam iš savo paaiškinimų nepateikė jokių patikimų įrodymų. Atsiliepime į ieškinio pareiškimą atsakovė nurodė, kad ji neturėjo tokios pinigų sumos, reikalingos butui pirkti, kad jai nuolat padeda tėvas, kuris gyvena ir dirba užsienyje, taigi atsakovės tėvo gaunamos pajamos yra pakankamos, atsakovės tėvas keletą kartų yra jai padovanojęs nemažas pinigų sumas. Tarp atsakovės ir šeimos narių santykiai buvo normalūs, todėl ji nesudarė nei su tėvu, nei su pusbroliu rašytinių paskolos ir dovanojimo sutarčių, kurių pagrindu gauti pinigai buvo investuoti į butą (b. l. 34). Atsiliepime į ieškinio pareiškimą atsakovė nurodė, kad byloje bus patektos rašytiniai įrodymai, kurie leis teismui įsitikinti sandorio sudarymo tikimybe (b. l. 35). Teismo posėdyje atsakovė paaiškino, kad pinigus užsidirbo Londone, jos tėvas ir brolis paskolino pinigus, apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovė paaiškino, kad dirbdama Anglijoje gavo 1 400 svarų atlyginimą, todėl 100 000 Lt uždirbo pati per pusantrų metų 2005–2007m. laikotarpiu. Taip pat apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovė patvirtino, kad negali pateikti teismui jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad ji turėjo 100 000 Lt (b. l. 105). Įvertinusi atsakovės vardu surašytą atsiliepimą į ieškinį ir žodinį paaiškinimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės paaiškinimai dėl disponavimo 100 000 Lt yra prieštaringi, o atsakovės nurodytos aplinkybės dėl jos galimybių per 1,5 metų Anglijoje uždirbti 100 000,00 Lt mažai tikėtinos, nes prieštarauja liudytojų paaiškinimams. Liudytoja A. K. nurodė, kad šalys visą laiką gyveno nepritekliuje, liudytojai buvo žinoma, kad atsakovė jokio turto neturi. Liudytoja V. K. paaiškino, šalys sunkiai gyveno, jų pajamų nežinojo. Liudytojas J. M. paaiškino, kad ieškovė pasiskolino iš liudytojo pinigus prieš trejus metus buto dokumentams įforminti. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje neįrodytas nei vienas iš atsakovės argumentų dėl pinigų (100 000 Lt) dalies paskolos, dovanojimo ar ieškovės gaunamų pajamų, kurios atsakovės paaiškinimu 2005–2007 metų laikotarpiu sudarė 100 000 Lt. Teisėjų kolegija byloje nesivadovauja ta liudytojos V. K. paaiškinimo dalimi, kuri prieštarauja pačios atsakovės paaiškinimui. Liudytoja paaiškino, jog atsakovė liudytojai pasigyrė, jog surinko visus pinigus, viską sutvarkė. Tačiau toks liudytojos paaiškinimas vertinamas kritiškai, nes liudytoja dirbo ir gyveno Londone iki 2006 m. birželio, o kada iš Londono grįžo atsakovė, liudytojai nėra žinoma. O ieškovė paaiškino, kad 100 000 Lt surinko 2005–2007 m. laikotarpiu, be to, kaip nustatyta byloje, ginčo sutartis taip pat buvo surašyta 2007 m. Tad konstatuojama, kad tarp liudytojos V. K. ir atsakovės paaiškinimo yra prieštaravimų, kurie sudaro pagrindą liudytojos parodymais byloje nesivadovauti.
Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad po ginčo sutarties sudarymo atsakovė jai perleistą nekilnojamąjį turtą įregistravo savo vardu (b. l. 11). Bylos medžiaga įrodyta, kad ginčo šalys yra sugyventiniai, kartu gyvena nuo 2000 m., augina bendrą vaiką, vedė bendrą ūkį ir iki 2009 m. kartu gyveno ginčo bute. Šiuo metu vaikas gyvena ginčo bute su ieškovu, apeliantė dėl pablogėjusių santykių su ieškovu bute negyvena, nors šalys ir jų nepilnametis vaikas deklaruoja gyvenantys kartu ginčo bute (b. l. 21). Todėl negalima sutikti su apeliantės motyvais, kad ieškovas nusišalino nuo buto išlaikymo, jog butas buvo išlaikomas, remontuojamas išimtinai apeliantės lėšomis, nes tai prieštarauja šalių paaiškinimui apie jų partnerystės santykius ir bendrą ūkį. Taigi atmestinas apeliantės motyvas, jog ginčo sutartis buvo realiai vykdoma, nes vien tai, jog pasikeitė turto teisinė registracija, nesudaro pagrindo pripažinti, jog šalių valia buvo nukreipta į ginčo turto perleidimą, o ne ginčo turto registracijos pakeitimą, kad būtų išvengta mokestinės prievolės. Esant tokioms faktinėms bylos aplinkybėms teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas įrodė, jog ginčijamas sandoris yra tariamasis (CK 1.86 str.), sudarytas tik dėl akių (CPK 185 straipsnis).
Atmestinas apeliantės motyvas, kad skundžiamas teismo sprendimas turi būti panaikintas, nes byla negalėjo būti nagrinėjama apylinkės teisme, kadangi ieškinio suma yra 100 000 Lt. CPK 27 str. 1 d. nurodyta, kad apygardos teismai nagrinėja civilinės bylas, kuriose ieškinio suma didesnė kaip vienas šimtas tūkstančių, šiuo atveju ieškinio suma yra 100 000 Lt. Taip pat atmestinas apeliantės motyvas, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino procesinės ir materialinės teisės normas, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse suformuotos praktikos, nes tokios aplinkybės byloje nenustatytos. Pagrįstas yra ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvas, kad apeliantė apeliaciniame skunde rėmėsi aplinkybėmis (dėl apsimestinio sandorio), kurios nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme, tad teisėjų kolegija dėl šių apeliantės motyvų nutartyje nepasisako. Kiti apeliacinio skundo motyvai iš esmės pakartoja anksčiau nurodytus motyvus, todėl nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimą.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad, atmetus apeliacinį skundą, paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimo nekeisti.